Augustas Kalinauskas. Ar dar turime jėgų kurti Lietuvą?

Prieš kelias dienas šventėme Vasario 16-ąją – dieną jau nutolusią nuo mūsų tikrovės ir šiandienos pasirinkimų. Ir vis dėlto. Atrodo, kad būtent Vasario 16-oji, paskutinių politinių įvykių kontekste, tampa aktualesnė už bet kurią kitą Lietuvos istorijos datą. Kodėl?

Pirmiausia, dėl to, kad valstybė sukurta vasario 16-osios valstybės veikėjų, signatarų, politikų, inteligentų, verslininkų ir paprastų kaimo žmonių, žuvusių Nepriklausomybės kovose, buvo energinga. Ir tiek. Tai ir yra didžiausias skirtumas, kuris vis labiau ir su vis didesniu skausmu rėžia akį žvelgiant į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą. Vasario 16-osios Lietuva buvo energinga valstybė, ta energija tiesiog tryško per kraštus. Tik įsivaizduokite – nugalėti tris skirtingus ir pajėgius priešininkus – lenkus, boševikus ir bermontininkus, beveik vienu metu, dar tik formuojantis savarankiškai Lietuvos kariuomenei. Sukurti savitą meną, kultūrą, architektūrą, universitetus tarsi iš nieko ir per itin trumpą laiką. Sutikite, juk nemažai energijos, ar ne?

Būtent šios energijos ir trūksta šiuolaikinei Lietuvai. Žinoma, tai nereiškia, kad per tris dešimtmečius nieko nenuveikėme. Anaiptol, pasiekėme tikrai daug, tačiau atrodo, kad valstybei įžengus į ketvirtąją dešimtį šios energijos vis labiau trūksta. Tapome pilnateisiai NATO, ES, EBPO, JTO ir daugybės kitų tarptautinių organizacijų nariai, mus pripažįsta kitos Vakarų šalys ir mes užtikrintai galime sakyti, kad priklausome Vakarų pasauliui, kad sugrįžome ten, kur visada ir buvome. Ir vis dėlto, dažnai kyla klausimas – o kas toliau? Ko norime ir siekiame dabar? Gyventi dar geriau? Lyderiauti formuojant ES saugumo politiką? Tačiau, ar tai viskas, ką galime pasiūlyti?

Atrodo, kad energijos trūksta ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai, jos kultūrai ir demokratijai. Europa lėtai reagavo į karą Ukrainoje, kuriam nebuvo pasiruošusi. Žinoma, karas suvienijo Europos šalis, Ukrainai skirta parama buvo tikrai nemaža, tačiau klausimas, kokiam laikui ir ar šis susitelkimas išliks tvarus? Deja, bet be demokratijos, įtraukties, gerovės ir lygių galimybių klišių kartojimo, Europa per dažnai neturi ką pasiūlyti. Galbūt dėl to prieš savaitę su Putinu telefonu kalbėjęsis naujasis JAV prezidentas ir neužsiminė apie Europą, nepanoro į derybas įtraukti net ir pačios Ukrainos. Politikoje yra seniai žinomas principas – galia pripažįsta tik galią, stiprus tik stiprų, o mes, Europoje ir ypač Lietuvoje, esame silpni ir silpnėjame.

Galbūt skamba paradoksaliai, tiesa? Juk esame įpratę Lietuvą pristatyti kaip modernią, dinamišką, inovatyvią ir stiprią valstybę. Tačiau šiam argumentui pagrįsti užtenka paprasto, banalaus ir lengvai apskaičiuojamo rodiklio – Lietuvos demografijos. Per tris laisvės dešimtmečius jis tik mažėjo ir traukėsi ir niekam nepavyko rasti nei atsakymo, nei tuo labiau veiksmingų priemonių, kaip išspręsti šią, vis grėsmingesne Lietuvos egzistencijai tampančią, problemą. Tuo labiau, kad tai viso Vakarų pasaulio, visos mūsų kultūros problema. Ir ji ateityje taps tik aktualesnė, ilguoju laikotarpiu mažindama ir ekonominius, ir gynybinius, ir socialinius, ir visus kitus pajėgumus. Taigi objektyviai žvelgiant – tampame vis silpnesni.

Ir būtent čia gali glūdėti raktas į galimą sprendimą – jei problema apima visą Vakarų kultūrą, galbūt metas ją keisti? Ir keisti iš pagrindų? Strategijoje Lietuva 2050 yra teigiama, kad esame drąsi valstybė, savo idėjomis pralenkianti laiką – ambicija keisti esamą Vakarų pasaulio kultūrinę padėtį ir yra būtent tokia. Tačiau pirmiausia, apsibrėžkime sąvokas – kultūra tai visa tai, ką sukuria žmogus, kaip priešinga gamtai (lot. natura), taigi kultūra yra išskirtinai žmogui būdinga veikla, apimanti nepaprastai platų lauką. Tačiau visų pirma kultūra – tai idėjos. Nes būtent jos išjudina žmogų veikti, o dabartinė Vakarų kultūra yra sukurta labai konkrečių idėjinių srovių. Taigi – jeigu ši kultūra žmonių skaičiumi nyksta, verta kelti esminį klausimą, galbūt ji yra suręsta ant netinkamų idėjinių pamatų?

Tad kokios šios idėjos? Vakarus pastaraisiais šimtmečiais formuoja keturi pagrindiniai naratyvai, kurie skirtingose vietose, nelygu ar tai yra Europa, ar JAV, ar kuris nors kitas regionas, gali skirtis arba labiau išryškėti. Tai – sekuliarus, progresyvus, demokratinis ir totalitarinis naratyvai. Visi jie turi gilias šaknis idėjų istorijoje ir vystėsi ne vieną šimtmetį. Jie ir sudaro modernios Vakarų kultūros šerdį. Apie tai taikliai rašė 19 a. prancūzų filosofas Alexis de Tokvilis savo kultiniame darbe „Demokratija Amerikoje (1835)“: „Ilgainiui demokratija turi arba išlikti, arba pati save sunaikinti, ir tai ir yra didžioji ateities problema. Dabar tarp žmonių vystosi didžiulis ir begalinis individualizmas, o jis atitolina juos nuo religinių įsitikinimų, nuo įsipareigojimo demokratijai ir nuo socialinių ryšių, palaikančių tarpusavio atsakomybę. Tuo pat metu jie pradeda lygybę mylėti labiau nei laisvę, o trokšdami stabilumo, jie ieškos totalitarinės valstybės teikiamo saugumo.“ Taigi Tokvilis įžvalgiai susieja visus keturis naratyvus ir parodo jų tarpusavio priklausomybę. Ar ši priklausomybė neišvengiama – ar būtinai individualizmas ir demokratija veda prie totalitarizmo ir religijos išnykimo, parodyti gali tik laikas. Tačiau būtent dėl to ir turime būti drąsūs kurdami savo kultūrą ir valstybės viziją.

Įdomu, kad Lietuvoje šiuo metu taip pat galime matyti visus keturis elementus. Itin ryškūs yra sekuliarus ir progresyvus naratyvai. Deja, nei viena iš šių mąstymo srovių nesusiformavo Lietuvoje ir neturi savo kultūrinės tradicijos. Kitaip tariant, tiek sąžinės laisvę, tiek liberalizmą ir demokratiją mes kopijuojame, o mūsų mąstymo istorija šių kategorijų atžvilgiu gana menka.

Tad ką daryti? Siūlau sugrįžti prie itin energingo Vasario 16-osios valstybės paveikslo. Ši valstybė sukūrė savo filosofinę mokyklą ir sugebėjo vakarietiškas idėjas pritaikyti Lietuvoje jas permąstydama ir perkurdama. Įspūdingas to pavyzdys – Kauno modernizmo architektūra, vienijanti vakarietišką Art deco stilių su etnografiniais ir tautiniais motyvais. Tad siūlau daryti tą patį. Idėjas, ateinančias iš Vakarų, peržiūrėti, permąstyti – jei jos yra tinkamos priimti, jei ne – atmesti ir siūlyti savo.

Todėl būkime drąsūs kurdami savo valstybę ir savo kultūrą. Ir būtent kurdami, o ne kopijuodami. Tad pabaigai noriu peržvelgti tris kultūrinio gyvenimo sritis – kurios, puikiai iliustruoja poreikį kurti savo kultūrą. Tai filosofija, menas ir architektūra. Galbūt prie ekonominių idėjų ir siūlymų pripratusiam skaitytojui siūlymas, kuo greičiau keisti šias valstybės gyvenimo sritis pasirodys keistokas. Tačiau, leiskite jums pacituoti knygą, kuri jau du tūkstantmečius formuoja Vakarų kultūrą ir turbūt formuos ją dar kelis kart tiek – Platono „Valstybę“: „Negalima pakeisti muzikos nepakeičiant visų valstybės pagrindų (…) sargybiniai turės įsirengti sargybos postą šičia – mūzų mene (424 d).“ Ir toliau: „Kaip tik čia lengvai ir nepastebimai įsiskverbia įstatymų nepaisymas (424 c).“ Tai reiškia, kad kultūrinės ir idėjinės normos tiesiogiai formuoja žmogų, o galiausiai išjudina ir pačios valstybės pagrindus. Taigi įstatymų nesilaikymas ateina iš čia.

Todėl pirmiausia yra būtina atnaujinti Lietuvos filosofiją. Šiuo metu čia vyrauja stiprūs materializmo, funkcionalizmo ir neomarksizmo vėjai – nė viena šių krypčių neskatina kurti valstybės, o tuo labiau to daryti su entuziazmu. Tad atnaujinkime S. Šalkauskio, A. Maceinos ir J. Girniaus tyrinėjimus – šių tarpukario filosofų mintis yra gerokai gyvesnė ir pajėgesnė nei daugelio šiuolaikinių filosofų. Be to, persiimdama tuomete Europos kultūra, ji kūrė tikrai savitas politines, kultūrines ir visuomenines idėjas. Antra, būtina atnaujinti Lietuvos meną, ypač vaizduojamąjį, kuris pastaraisiais dešimtmečiais per dažnai tapdavo negalėjimo nieko pasakyti sinonimu. Pavyzdys – vasarą teko lankytis Tarptautinėje Žemaičių dailės parodoje, o jausmas apėmė lygiai toks pat kaip lankantis bet kurioje kitoje galerijoje Helsinkyje ar Berlyne. Taigi, liūdna ir nuobodu. Dar paprasčiau tariant, tauta savo sostinėje statanti vamzdį ir jį apdovanojantį nacionaline premija nėra pajėgi kurti savo valstybės – tai akivaizdu. Ir trečia, architektūra – turbūt labiausiai iš visų menų šiuo metu kopijuojanti tai, kas yra svetur. Žinoma, tai daroma pakankamai neblogai. Bet. Bet norisi paklausti, o kurį Lietuvos architektūros paminklą po šimto metų galėsime įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldą, kaip tai nutiko Kauno modernizmo architektūros atveju? Tegul šis klausimas lieka retorinis.

Ir pabaigai norisi sugrįžti prie įkvepiančių pavyzdžių. Savaitgalį teko lankytis Antazavės dvare – čia eksponuojama puiki tapybos paroda iš tarptautinio plenero, daugelis darbų atlikti klasikine impresionistine maniera, prancūziškas impresionizmas susietas su lietuvių liaudies ir kaimo motyvais, o dvaro palėpėje įrengta keramikos ekspozicija (net nustembi!) nėra baisi, o, iš tiesų, graži. Net stebiesi matydamas meną, kuris yra tiesiog patrauklus akiai ir nedestruktyvus – įkvepia gyventi, kurti ir ieškoti vilties.

Tad čia ir pradėkime – jeigu turėsime įkvepiančią gyventi kultūrą – filosofiją, meną ir dailę, sugebėsime mąstyti patys, kurti ir tuo uždegti kitus, tikrai turėsime ir daugiau vaikų. Taip būsime visomis prasmėmis stipresni ir galėsime kurti saugesnę ir energingesnę Lietuvą bei Europą. Nėra geresnės dienos tam pradėti kaip šiandien. Tad pirmyn!