Praėjusią savaitę išgirdome itin prieštaringą Konstitucinio teismo nutarimą – nesusituokusios poros ir vienišos moterys, kurioms šiuo metu yra neprieinamas pagalbinis apvaisinimas yra diskriminuojamos dėl savo šeimyninio statuso. Kitaip tariant, šeimos neturėjimas neturėtų būti kliūtis susilaukti vaikų. Norisi ties šia mintimi sustoti ir įsiklausyti dar kartą. Taip, Konstitucinis teismas iš tiesų priėmė tokią nuostatą ir ją patvirtinus Seimui šis sprendimas kitų metų balandžio 10 d. taptų įstatymu.
Konstitucinio teismo pirmininkas Gintaras Goda po priimto sprendimo teigė: „Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tiek, kiek pagal jį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.“
Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Tuo tarpu Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis tvirtina, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamas medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Taigi Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad pagalbinis apvaisinimas yra tik dar viena sveikatos paslauga ir jos neturėtų riboti tokie dalykai kaip šeimyninė padėtis – taigi yra brėžiama riba tarp vaikų ir socialinių santykių. Neseniai portale jau buvo publikuotas puikus straipsnis, parodantis, kodėl net pati vyro ir moters kūnų struktūra bei vaiko gimimas pats iš savęs suburia aplink bendruomenę ir yra neįmanomas be socialinių ir šeimyninių ryšių. Todėl šių argumentų jau nesinori kartoti, tad pažvelgsiu į problemą kiek kitu kampu.
Šis Konstitucinio teismo nutarimas turi dvi tikslines auditorijas – pavertus jį įstatymu, pagalbinis apvaisinimas būtų teikiamas ir nesusituokusios poroms, ir vienišoms moterims. Taigi, pirmuoju atveju be visą gyvenimą trunkančio pasižadėjimo ir įsipareigojimo, antruoju atveju, vienišam žmogui būtų suteikiama, kaip teigiama, medicininė paslauga. Taigi nauja gyvybė į šį pasaulį ateitų paslaugos pavidalu.
Tai reiškia, kad moteriai, kuriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko rasti partnerio, įsigaliojus tokiam įstatymui motinystė būtų lengvai prieinama. Lygiai taip pat įsigaliojus tokiam reguliavimui kelias taptų atviras ir vienos lyties poroms – pirmiausia dviem moterims, o tam, kad diskriminacijos nepatirtų vyrai, būtų galima įteisinti ir surogatinės motinystės paslaugą.
Tai reiškia, kad gimimas ir gyvybė būtų atribota ne tik nuo socialinių ryšių, partnerio paieškų, bet netgi ir nuo žmogaus kūno. Tėvystė ir motinystė taptų prieinamos asmenims, kurie dėl savo polinkių negali susilaukti palikuonių. Tačiau jie galės pateikti vaiko paslaugos užklausą valstybei. Taigi tokiu būdu valstybės valdymas ims prasilenkti su tikrove – natūralia kūno ir socialinių santykių realybe.
Todėl šį procesą reikia stabdyti čia ir dabar. Pirmiausia, prisimenant, kad žmogaus kūno logika yra pirminė, kuriai valstybė turėtų padėti tik išsiskleisti, o ne ją paneigti. Antra, kūdikio gimimui yra reikalingas vyras ir moteris ir tik tokioje šeimoje gali gimti bei augti vaikas. Ir trečia, nauja gyvybė negali tapti dar viena medicinine paslauga iš daugelio ir būti atitinkamai teisiškai reguliuojama.
Pažvelkime, kokį precedentą sukurtų įvedamos Reprodukcinės sveikatos įstatymo pataisos visose šiose srityse. Žmogaus kūno paneigimas tik dar labiau skatintų apeiti kūną ir kitose srityse bei toliau tik įtvirtintų nuostatą, kad šeima, kylanti ne iš abipusio vyro ir moters kūnų papildomumo, yra įmanoma. Antra, vaikui yra būtina augti dviejų skirtingų lyčių sudarytoje santuokoje tam, kad jis geriausiai atsiskleistų kaip asmenybė, o toks motinystės prieinamumas skatintų formuotis vienišų motinų šeimas. Trečia, dirbtinio apvaisinimo kaip paslaugos statusas, skatintų moteris rinktis šį kelią, kadangi dėl karjeros ir motinystės derinimo, pastaroji yra atidedama vis vėlesniam laikui. Tad būti mama yra norima, tačiau laiku senkant, valstybė čia padėtų rinktis lengvesnį ir vaikui nenaudingą kelią. O ir pagal statistiką moterims sunku rasti brandžių partnerių būtent apie trisdešimtuosius metus dėl vėlesnės vyrų brandos ir vyriškumo krizės, kurią patiria Vakarų pasaulis. Tokia situacija tikrai skatintų moteris dažniau pagalvoti apie tai, kad galbūt neverta vėl ir vėl investuoti į santykius, o rinktis tokį kelią, kuris yra ir kiek lengvesnis nei santuokos. Žinoma, finansinė našta tokiu atveju būtų didesnė, bet vaiko auginimas vienai išlaisvintų nuo būtinybės užmegzti ir nuolat palaikyti sėkmingus ir tvarius santykius su vyru.
Taigi įvedus šias įstatymo pataisas būtų sukuriamas precedentas, kai vaiko gimimo paslauga būtų suvokiama kaip tam tikra valstybės užtikrinama medicininė priežiūra. Įteisinus tokį reguliavimą vyriškos lytinės ląstelės būtų prieinamos per donorą ir banką. Ir kažkuria prasme tikrai primintų „Tinder“ programėlę, kai gali pasirinkti patinkantį partnerį. Tik „Tinder“ reikalauja simpatijos iš abiejų pusių, kas net nebūtų būtina šiuo atveju.
Dar vienas itin svarbus aspektas šioje situacijoje yra tai, kad technologijoms ir toliau vystantis, dirbtinį apvaisinimą atliekantys aparatai – ši paslauga jau yra prieinama JAV, atrinktų geriausius vyro spermatozoidus, kurie galėtų apvaisinti kiaušialąstę. Įdomu, kad panašus pasiūlymas yra nurodytas ir naujausiose Reprodukcinio įstatymo pataisose, kurias Seimui balandžio 4 d. pateikė Seimo narė Birutė Vėsaitė: „Parlamentarė Seimui siūlo įstatymu nustatyti, kad šeimos planavimas būtų grindžiamas mokslu pagrįstais metodais, užtikrinant kontracepcijos prieinamumą, genetinį konsultavimą, savanorišką chirurginę sterilizaciją šeimos planavimo tikslu.“ Taigi valstybė turėtų užtikrinti netgi genetiko paslaugas. Tad kyla dar svarbesnis klausimas, kodėl norima ne tik paprastinti būdą, kuriuo atsiranda vaikai, bet norima net ir skatinti rinktis tik tuos vaikus, kurie yra mums lengvi, patogūs arba kaip yra populiariai sakoma „sėkmingi“? Juk tai primena kai ką iš pasaulio istorijos, ar ne?
Ir paskutinis argumentas pabaigai. Kuriant precedentą gimti tik sveikiems ir geriausiems, o abortų įstatymus vis atlaisvinant, kyla pagrįstas klausimas, ar Konstitucijos straipsnis, kuriuo yra teigiama, kad visi, nepaisant išsilavinimo, lyties, rasės ir kitų savybių yra lygūs prieš įstatymą, įvedus šias pataisas, neims prieštarauti pats sau teigdamas, jog lygybė gimti nėra jau toks svarbus dalykas, palyginus su jau gimusių asmenų galimybe tai nuspręsti?
Nenorėkime iš Konstitucinio teismo per daug – ir nepriskirkime KonstitucinIam teismui per daug. Jeigu, neduok Dieve, kiltų klausimas dėl žmogaus teisės nusižudyti, KT neturėtų kitos išeities kaip pripažinti , kad žmogus tokią teisę turi. Bet tai nereiškia kad tuo pačiu KT teismas rekomenduotų tokia teise naudotis. Tuo labiau verčia.