Mokytojų streikas. Prieš tuos, kurie dar visai neseniai palaikė streikuojančius mokytojus. Dėl mokymo programų, atlyginimų, prioritetų, dėmesio specialiųjų poreikių vaikams, pagarbos mokytojo profesijai ir taip toliau.
Ir taip toliau su tais, kurie privalėjo, nebūtinai šią kadenciją, dirbti kartu su mokytojais ir mokiniais, sprendžiant jų bėdas. Tačiau to neįvyko, ir, greičiausiai, artimiausiu metu neįvyks.
Kodėl? Todėl, kad kiekvienam rūpi savo užimamas postas, savo atlyginimas, savo rinkėjas, savas vaikas.
Todėl, kad švietimas, kaip toks, iš principo rūpi nedaugeliui politikų. Net kai kuriems mokytojams nerūpi.
Bet rūpi Mokytojui.
Tačiau, deja, viskas kol kas krypsta į pinigus. Kiek. Po kiek. Už kiek. Kur atostogauti ir gerti alų ar kavą: Palangoje, Paryžiuje ar Varšuvoje? O kai švietimas virsta turgaus preke, apie jokias vertybes negali būti nei kalbos. Kai mokytojas turi taupyti kojinėms ir batams – gėda bet kurios šalies premjerui ir švietimo ministrui.
Tačiau grįžtant prie kavos Paryžiuje ir Varšuvoje, visgi, norėtųsi temą baigti ne finansiniu klausimu.
Nejau neįmanoma, tokioje Čikagos miesto dydžio šalyje, rasti laiko ir gebėjimų kasdieniam bendravimui, problemų žinojimui, kad jų nereikėtų spręsti mitingų ir streikų būdu?
Ar galime pamėginti eiti tarpusavio supratimo keliu, sunkiai dirbant su savimi ir ugdant gebėjimą bendrauti?
Ar apskritai mes dar turime noro, taip, paprasto noro, keistis teigiamais sumanymais, kaip pagerinti mokymo programas vaikams, kad mažieji mūsų šalies piliečiai užaugtų padoriais, kūrybingais savo šalies patriotais?
