Aurimas Navys. Man nepatinka žmonės, vaidinantys intelektualus

Žinote, kodėl man nepatinka žmonės, vaidinantys intelektualus?

Tuoj atsakysiu, bet prieš tai noriu trumpai įvardinti, ką turiu galvoje tą sakydamas (he, rašydamas).

Pirma, intelektualus žmogus supranta, kad jo pasaulio vaizdas ir supratimas apie vykstančius procesus yra labai ribotas. Ne dėl to, kad jam trūktų žinių ar proto, gebančio sieti tarpusavyje pastebėtus dalykus. Dėl to, kad bet kokios žinios atsiremia į patirtį, kuri savo ruožtu įrėmina suvokinį.

Turiu galvoje tai, kad džiunglėse gyvenantys pigmėjai turi daugiau kaip dvidešimt skirtingų žodžių žaliai spalvai įvardinti. Kaip eskimai – dvidešimt žodžių sniegui. Todėl intelektualus žmogus nemano, kad gali mokyti kitus (skaitykite – aiškinti ir tikėtis, kad jo turimą patirtį būtinai priims ir įvertins kitas žmogus). Jis gali nebent bandyti suteikti galimybę kitiems žmonėms mokytis.

Antra, intelektualus žmogus nenori pasirodyti teisus. Jam net mintis neateina į galvą, kad kažką įrodęs (savo tiesą – koks absurdiškas žodžių junginys) pasauliui, jis ne tik galės, bet turės tam pateisinimą priežastį jaustis teisiam. Ne dėl to, kad jo ribotas suvokinys yra geresnis, teisingesnis, tikslesnis, aiškesnis, paaiškinantis ar numatantis įvykių seką. Dėl to, kad ne jaustis teisiam prieš kitus, ir netgi ne būti teisiam, o tiesiog, būti, paprastai, patogiai, atjaučiant ir įsijaučiant yra natūralus žmogaus būvis. Vaiko būvis, kurį maždaug nuo aštuonerių mes iškeičiame į visuomenės pakišą, kai už gerą (teisingą) elgesį atlyginama socialiniu (pirmykščiu, primatų bandos) pritarimu su visomis iš to išeinančiomis, minios vertinamomis, saugumą teikiančiomis dovanomis – būti dėmesio centre, būti geidžiamam, būti garbinamam.

Intelektualus žmogus supranta, kad teisumas, saugumas, pritarimas yra sąvokos, kalėdiniai eglutės žaisliukai, blizgutis.

Trečia, intelektualus žmogus vienu metu žiūri į visumą. Ne į atskiras dalis, ne į atskirų dalių sumą, bet į visumą. Kai visi mato jūrą, mato smėlėtą krantą ir jo liniją, atskiriančią sausumą nuo banguojančio vandens, intelektualus žmogus mato Žemės rutulį, ir jo paviršiumi ropinėjančius žmones, sprendžiančius savo pačias svarbiausias problemas. Ir žmonės, ir jų problemos, ir visas pasaulis yra vientisas, susijęs, ir jei kažkuri dalis serga, reiškia serga visas jo organizmas. Matydamas reiškinius, suprasdamas savo ribotumą ir nesiekdamas nieko mokyti, intelektualus žmogus ieško kelio, kuriuo galėtų eiti dauguma.

Tas kelias neturi pabaigoje laukiančio tikslo. Tas kelias pats savaime yra tikslas, tai – ėjimas, teikiantis džiaugsmą, mažinantis kančią, neviltį, skausmą, netektis, pyktį, prievartą, agresiją, – visa tai, kuo serga dabartinė žmonija.

Intelektualus žmogus visa tai matydamas žino, kad tik paprasti, nuoširdūs, maži, visiems suprantami dalykai, paprastai pateikti, be patoso, be noro išsiskirti, be puikybės, be smerkimo, be niekinimo ar žeminimo, žodžiu, be Aš esu labai gerai, gali padėti reikštis išminčiai, kuri yra ne kažkieno vieno asmeninė nuosavybė, o kolektyvinė būsena, neturinti savininko.

Tai štai, ne intelektualūs žmonės, o žmonės, vaidinantys intelektualus, yra viso to, ką dabar išvardinau, iškamša.

Ir man labai nepatinka, kai tokios iškamšos, vietoje to, kad patylėtų, pradeda mokyti kitus, bandančius suteikti vilties bunkeryje pasislėpusiems nuo uraganinės gradų ugnies bėdžiams. Kai jie labai intelektualiai, naudodami savo kalboje gausybę įmantrių sąvokų pradeda aiškinti, kad šalyje, kuri atsakinga už vykstantį karą, yra blogi, tokius įsakymus duodantys žmonės, ir yra geri, tokių įsakymų neduodantys.

Man taip norėtųsi tokias iškamšas bent trims minutėms padėti į tą bunkerį, kad jie ten galėtų bėdžiams paaiškinti, kaip gerieji agresoriaus, prievartautojo, žudiko šalies žmonės nėra atsakingi už vykstantį nepertaukiamą luošinantį, gyvybes nutraukiantį, siaubą.

Faktas, tai kas yra, prieš išvedžiojimus ir sąvokų žaismą.