Ar sutiktumėte valandą dirbti už 3,57 euro? Ir per mėnesį į rankas gauti net 515 eurų?
Žinant, kad minimali alga Lietuvoje šiuo metu sudaro 380 eurų, tai, žinoma, skamba neblogai. Tiesa, norėdami tokią algą uždirbti Universitete baigę mokyklą dar privalote studijuoti apytikriai 11 metų, parašyti daktaro disertaciją ir laimėję konkursą tapti dėstytojais.
Nebijokit, konkursai nebus labai rimti. Priešingai, nei Vakarų Europoje ar JAV, kur į dėstytojo vietą kandidatuoja dešimtys ar net šimtai mokslininkų, Lietuvoje konkursai, kuriuose daugiau nei vienas kandidatas, retenybė. Palaipsniui retenybe bendrai tampa jaunesnis, nei 50 metų. dėstytojas, kuriam Universitetas yra jo tikroji darbovietė.
Nemokamą mokslą apmoka dėstytojai
Palyginus su kitomis ES įvertinus perkamąją galią, Lietuvos mokslininko atlygis, kaip įprasta, Bulgariją vos vos lenkia, bet nuo visų kitų gerokai atsilieka. Europos Komisijos duomenys rodo, kad 2011 metais Lietuvos metinis mokslininko atlygis siekė 5068 eurų, kai Vokietijoje — 32539 euro, Danijoje — 31178 euro, o Estijoje, su kuria taip mėgstame konkuruoti,— 14450 euro. Kaip paskaičiavo dr. Ainius Lašas, Lietuvos mokslininkų atlygiai pagal perkamosios galios paritetą siekia tik 30 proc. Europos Sąjungos vidurkio, nors Lietuvos BVP vienam gyventojui sudaro 75 proc. ES vidurkio. Galima tęsti ir tęsti, ir visur turėsime paskutines vietas.
Beje, nekalbėkime ir apie tai, kad būtina mažinti esą beviltiškai didelį mokslo institucijų skaičių, . Tiesiog palyginkime: iki 2002 metų Lietuvoje buvo 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų, o dabar yra likę tik 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų ir 13 mokslo institutų. Jeigu nuosekliai naikinsime mokslą ir toliau, greitu laiku tas skaičius susitrauks iki absoliutaus minimumo. Tiesa, tada šalis neteks ir savo smegenų.
Beje, nuo 1998 iki 2015 metų mokslo ir studijų biudžetinio finansavimo dalis BVP sumažėjo 2 kartus nuo 1,24 iki 0,6 proc. BVP, kas yra labai tragikomiškai lietuviška, mat nors pagal 2000 metais priimtą įstatymą jau nuo 2004 metų šiai sričiai turėjo tekti 2 proc. BVP, įstatymo niekas nesilaikė. Dar daugiau, 2008 metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, pagal kurį buvo numatyta, kad iki 2011 metų mokslo darbuotojų atlygiai padidės 70 proc., bet prisidengus krize, kurį mokslininkams niekada nesibaigė, realiai tas darbo užmokestis sumažėjo apie 40 procentų.
Mokslas … be knygų
Lietuvos mokslo krizė prasideda nuo elementarių materialių dalykų. Jokia paslaptis, kad universitetai neturi pinigų knygoms, tad norėdami skelbti šiuolaikiniam mokslui keliamus reikalavimus atitinkančius straipsnius, Lietuvos mokslininkai tiesiog, pasakykime tiesiai, vagia knygas ir straipsnius. Jokia paslaptis, kad norėdami pristatyti savo tyrimus konferencijose užsienyje dažnas mokslininkas turi pats, iš savų lėšų (prisimenate, kokios jos „solidžios“), finansuoti savo mokslines išvykas.
Jokia paslaptis, kad tyrimo institutų, kurie buvo sistemiškai žlugdomi beveik du dešimtmečius finansavimas ir atlyginimai mokslininkams visiškai priklauso nuo laimėtų projektų. Dalis mokslinių institutų mokslininkams moka tik pusę jų atlyginimo, reikalaudami iš projektų susirinkti kitą pusę atlyginimo.
Nuolatinis taupymas pakerta studijų kokybę ir jų prasmę. Žūt būt siekiant sutaupyti, be sustojo didinamas dėstomų dalykų skaičius. Pakenčiamuose anglosaksiškuose universitetuose iš mokslininko dirbančio universitete tikimasi vieno ar dviejų, jo gilią specializaciją atitinkančių, kursų dėstymo. Lietuvoje nenustebinsi ir 10 ar 12 kursų, o keturi skirtingi dalykai visiškai įprasta norma, nors tai net techniškai nelabai įmanoma, nes tereiškia viena — dėstytojas paskaitoms nesiruošia.
Universitetai taupo ir naudodami nemokamą darbą. Tarkime, VDU doktorantas pagal šių metų spalio mėnesį patvirtintą tvarką tiesiog privalo nemokamai „atidirbti“ iki 120 akademinių valandų — vesti seminarus, konsultuoti studentus, reklamuoti universitetą renginiuose. Taip visose įmanomose srityse naudojantis „praktikantų“ darbu aukštasis mokslas nuvertinamas dar labiau.
Skandalingai menki atlygiai, investicijų stygius stabdo šalies mokslinę pažangą. Dėstymas vis dažniau pasirodo, kaip kažkoks šalutinis, papildomas savirealizacijos dalykas, šalia kitų „rimtesnių“ darbų kur nors banke (jei kalbame apie matematiką ar ekonomistą) arba taksi formoje ( kai kalbame apie dar daugiau pastangų ir laiko reikalaujantį humanitaro mokslininko pašaukimą). Galutinė stotelė itin dažnai yra emigracija.
Krepšeliai sunaikino mąstymą
Aukštojo mokslo sistema dabar, kaip žinia, finansuojama „krepšeliais“: pinigai slanko paskui „paslaugos gavėją“ — studentą. Universitetas tampa verslininku, kuriam rūpi ne prekės kokybė (taigi, studijų ir mokslo turinys), o įpakavimas — reklama, viešieji ryšiai, įspūdingi (nors dažnai kvaili) programų pavadinimai ir spalvingos reklamos. Negi pasakosi studentui apie tai, kad teks rimtai dirbti (gali nepasirinkti), tai kliedima apie nuostabias patirtis, kurios ištiks universitete.
Būsimam studentui neįmanoma paaiškinti, ko jis bus mokomas, mat jis nesuvoks nei sąvokų, nei jų sąsajų, tad studijos pasirenkamos perdėm neracionaliai. Skęstančius universitetus tempia komunikacija ir viešieji ryšiai, tačiau tikroji mokslo ir studijų paskirtis — mokyti mąstyti ir būti — nyksta. Nuolat kartojant banalybę, kad universitetas turi paruošti darbuotoją, reikalingą rinkai, esmė prapuola: universitetas reikalingas ne tam, kad aptarnautų jau esamus dalykus (tai nesudėtingas techninis darbas), jis būtinas tam, kad sukurtų naujas rinkas, nuolat apmąstytų visuomenę ir padėtų jai keistis.
Dėl neišsilavinusio Lietuvos politinio elito įsitikinimo, kad mokslas (kaip ir menas) „neneša naudos“, Lietuva jau patiko į mirtino pavojaus zoną. Šalis praranda savo geriausius protus, atjungia deguonį smegenims — Lietuvą (ar bent jos universitetus) masiškai palieka jaunoji Nepriklausomybės kartos mokslininkų ir dėstytojų karta. Tikrasis Lietuvos turtas — jos protingieji vaikai, kurie pasirinko sunkų mokslininkų ir dėstytojų kelią, jį meta dar ir todėl, kad “naudos“ karalystėje negali būti kuriama kritiška ir savikritiška sąmonė, kuri vienintelė yra valstybės ateities garantas.
Kiekvieną kartą, kai utopistai tikintys kokia nors viena idėja – nematoma rinkos ranka, klasių kova, matematine abstrakcija ar kreive, kuri anot jų, išsprendžia visas problemas, pasiūlykite jiems pirmiausiai išbandyti jiems šias idėjas ant savęs. Neoliberalus aukštojo mokslo reformos eksperimentas nepavyko, eksperimentavome su savo ateitimi. Gal metas sustoti ir nustoti žaisti rinką ten, kur ji neveikia?
Turinčiam smegenis galva praverčia, kai jų nebėra, tą galvą galima pakišti ir po giljotina.
