Seimo narės Aušros Maldeikienės kalba gegužės 30 d., svarstant Darbo kodeksą.
***
Balsuoti už pateiktą Darbo kodekso redakciją negaliu. Tiesa, negaliu ir balsuoti prieš. Taigi lieka vienintelis kelias – atsitraukti ir susilaikyti, ir tas kelias iš esmės aiškiai rodo gilų vidinį pasipriešinimą tam, kas ir kaip daroma su mano Tėvyne.
Kiekvienas dokumentas, kuris svarstomas šioje salėje, neišvengiamai apima kelias tarpusavyje tvirtai susipynusias plokštumas – moralinę, ekonominę ir teisinę.
Kai sėdi šioje salėje, palaipsniui trūkinėja ryšiai su moralės klausimais, kurie ir yra esminiai. Etinius dalykus ima stelbti techninės detalės ir jos galiausiai eliminuoja bet kurio veiksmo prasmę. Išskirtinais atvejais, o šis yra kaip tik toks, moralinė plotmė svarbiausia: dabar ir šioje Lietuvos istorijos vietoje mes privalome kalbėti ne tiek apie teisines formas, kurios leistų kurti palankesnes ūkininkavimo sąlygas atskiroms verslo grupėms, kiek apie tautos išgyvenimo mechanizmus. Taigi, atsakymą, pritarti ar ne svarstomoms pataisoms, privalėtų nulemti atsakymas į klausimą, ar jos padidins finansinį ir emocinį dirbančių žmonių saugumą ar tik dar kartą bandys paramstyti griūvančią netvarią esamą socialinę ekonominę tikrovę, kurios rezultatas nesustabdomai auganti šalį paliekančių žmonių minia ir tik šiemet kasdien emigruojantys 193 mūsų žmonės, o tai pusšimčiu daugiau, nei pernai.
Ketvirtadienį šioje salėje skaitėme Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo gražius žodžius apie solidarumą: „Mūsų visuomenė pamiršo, ką reiškia solidarumas. Yra kovų, kurių nelaimėsime, jei stiprieji nesutiks prisiimti naštos kartu su silpnaisiais.“ Nežinau, kokios priežastys lemia, kad drąsiai ir viešai už pagarbą gyvybei ir prieš kai kurias socialines negeroves kalbanti Lietuvos Katalikų Bažnyčia nutyla susidūrusi su tokia įprasta didelės dalies verslo panieka darbuotojui, kuriam, net tada, kai pelnai tikrai dideli, dažnai mokami trupiniai, ir kuris yra paliekamas gyvenimo užribiuose vos netenka darbo, suserga ar patiria negalią.
Tad primenu, jog Katalikų Bažnyčia vienareikšmiškai eilėje savo Enciklikų, ypatingai popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ (2009 m.) bei Šventojo Tėvo Pranciškaus apaštališkuose paraginimuose „Evangelii Gaudium“ (2014 m.) bei „Amoris Laetitia“ (2016 m.) prieštarauja dabar Lietuvoje svarstomų daugelio įstatyminių dokumentų, visų pirma, didelei daliai Darbo kodekso, pataisų.
Ypatingai atkreipiu savo tikėjimo brolių ir sesių Kristuje, konkrečiai tų kolegų Seime, kurie labai mėgsta prisiminti krikščioniškas vertybes, dėmesį į šiuos Apaštališkojo paraginimo žodžius: [dabarties] „kontekste kai kas tebegina „gerovės sklidimo“ (trickle- down) ekonomiką, kai manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją. Tokia nuomonė, niekada nepatvirtinta faktais, išreiškia negrabų ir naivų pasitikinėjimą ekonominę galią savo rankose sutelkusiųjų gerumu ir sakralizuotais vyraujančios ekonominės sistemos mechanizmais.“
Beje, visiems, kurie žada, jog naujai tvirtinamas Darbo kodeksas padidins šalies darbo rinkos lankstumą ir leis sukurti daugiau darbo vietų, taip pat primenu, jog pagal nešališkus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimus Lietuvos darbo rinkos lankstumas, išmatuotas, kaip BVP santykis su nedarbu, sudaro 0,49 ir yra toks pat, kaip JAV. Pastarosios, kaip žinia, pripažįstamos turinčios vieną lanksčiausių darbo rinkų pasaulyje.
Tos pačios įtakingos organizacijos tyrimas teigia, jog nors Lietuvos darbo kodeksas pagal tarptautinius standartus yra vienas griežčiausių, tačiau faktiškai jo nesilaikoma, ir tik 8-9 proc. darbo netenkančių moterų ir vos 5-6 proc. tokių vyrų gauna įstatymuose numatytas išmokas, ir beje, praktiškai visi jie iki atleidimo dirbo viešajame sektoriuje. Taigi, ką ir kieno naudai mes keičiame dabartinėmis pataisomis?
Ramiai mąstant, bet kokios kalbos, kad priėmus naują darbo kodeksą bus atlikta struktūrinė reforma, kuri suponuos daugiau naujų darbo vietų, tėra retorinis triukas, kuriuo bandoma pasakyti, kad realiai smarkiai padidės darbo vietų rotacija: kai daugiau atleidi, reikia daugiau priimti, ir tai tikrai bus esminis pokytis.
Jis turi savo gerųjų pusių verslui, o atskirais atvejais ir didesnes derybines galias turinčiam darbuotojui, tačiau dirbantis žmogus, jeigu neteks darbo, tarkime dėl sezoninių gamybos svyravimų, įmonės bankroto ir panašiai, gaus ne daugiau kaip ¾ vidutinės algos nedarbo draudimo išmoką. Taigi, jeigu koks žmogus šiuo metu gauna 2500 eurų darbo užmokestį ir nuo jo moka nedarbo draudimo įmokas, maksimali galima išmoka būtų viso labo apie 613 eurų, ir tai gali reikšti, kad jis gali neturėti lėšų net būsto paskolos įmokoms banke, ypač, jeigu augina daugiau vaikų.
Nuosekliai įvertinus visas pataisas drįstu teigti, kad jos iš esmės tikrai nepakeis padėties išstumiančioje Lietuvos darbo rinkoje. Jos nepadarys mūsų darbo rinkos labiau įtraukia ir kokybiškesne, o būtent to mums reikėtų ir būtent tam mus skatina tiek Europos Komisija, tiek EBPO, ir net mūsų pajamų nelygybę jau virtusią galimybių nelygybe kaip išskirtinę šalies bėdą akcentuojantis TVF.
Tiesa, daugeliu atveju darbdavių, visų pirma užsienio investuotojų, teisinė padėtis sustiprės.
Tai, kad įstatymų pokyčiai buvo laiminami Trišalėje taryboje, kur verslo lobistų žodis buvo viešai remiamas net šalies premjero bei Investuotojų forume dainavusios Vyriausybės kanclerės, yra dar viena gili šalies politinės kultūros bėda.
Būtent tai, jog silpnoji, dirbančiųjų pusė, vėl ir vėl lieka be valdžios paramos, tuo tarpu, kai valdžios parama noriai ir nesibodint jokių priemonių viešai dalinama darbdaviams, irgi akivaizdžiai pademonstruoja, kodėl išties tokia vangi, tokia diskriminuojanti mūsų darbo rinka. Vieša p. S. Skvernelio parama dirbantiesiems buvo girdima tik iki rinkimų, nors būtent silpnoji derybų pusė galėjo tikėtis vyriausybės griežtesnės pozicijos. Juolab, kad apie tokią parama, tiesa nebe taip atvirai, kalbėta ir gruodžio pradžioje, kai buvo nukeltas Kodekso įsigaliojimo laikas.
Naujasis kodeksas padės investuotojams, kurie labiau linkę laikytis įstatymo raidės, nei agresyvesnis šalies verslas. Vis dėlto, ar šis kodeksas apsaugos dirbančio žmogaus gyvenimą, klausimas retorinis.
Su kuo kovoja valdžia, kuri nesugebėdama sugaudyti vagių, leidžia jiems vogti laisvai: su vagystėmis ar su vagysčių statistika? Dar vienas retorinis klausimas.
