„Kaunas tvarkosi. Atsiprašome už laikinus nepatogumus“. Vos ne ant kiekvieno kampo Kauno mieste puikuojasi ryškus, geltonas, akį traukiantis užrašas.
Ir iš tiesų Kaunas tvarkosi, to nepaneigsi – remontuojamos gatvės, tiesiami šaligatviai, lyginama, švarinama, gražinama. Puikiai sutvarkyta Jonavos gatvės krantinė, išsaugant medžius, o naktimis dūzgia ekskavatoriai gyvenamųjų namų kvartaluose – plečiamos automobilių stovėjimo aikštelės, atnaujinami keliai, platinamos gatvės. Šaunu.
Kaunas skuba keistis – tapti šviesesnis, labiau vakarietiškas, plačiomis gatvėmis, plačiais šaligatviais su naujai pasodintais medeliais. Puiki idėja.
Tačiau… ne viskas taip gražu, kaip atrodo – Kauno miesto medžiai netikėtai tapo sunkiai nuvaldomų aistrų, ginčų objektu.
Kaunas skuba išsivaduoti nuo senų, sovietmetį sodintų medžių, – teigia Kauno m. savivaldybė. Medžiai seni, ligoti, išpuvę, – sako Kauno m. savivaldybė, pradėjusi agresyvų ir cinišką medžių naikinimą gražiausiose Kauno vietose: centre, Smetonos alėjoje. Tik ar tikrai tie medžiai seni, supuvę ir ligoti? – atkerta miestiečiai ir internete nugula šimtai komentarų su nuotraukomis, kaip benzopjūklo paliesti virsta jauni, stiprūs ir gražūs medžiais, su vešlia laja. Medžiai, kurie net nepasiekė savo vidutinio amžiaus.
Medžių šaknys iškilnoja asfaltą, – sako Kauno m. savivaldybė, kauniečiams atrėmus jų teiginius, esą medžiai seni, supuvę ir ligoti. Tačiau ar tikrai vien tik medžių šaknys tą asfaltą kilnoja? Daugelyje Kauno šaligatvių iškilnotas asfaltas, nes po jais vyksta įvairūs procesai, arba nuo senumo, kai kur net žolė prasikalusi, o medžių aplink – nė su žiburiu nerasi. Ir šaligatviai kažkodėl neremontuojami.
Atrodysime moderniai, – sako Kauno m. savivaldybė. Senieji medžiai sodinti net sovietmečiu, – jai antrina medžių kirtimą palaikantys kauniečiai. Tik ar tikrai Vakaruose taip beatodairiškai naikinami jauni, sveiki, gražūs medžiai? Ir ar išpjovus tuos sovietinius medžius ir susodinus olandiškus sodinukus pasikeis ir mūsų mąstymas? Begalinis noras lygiuotis į Vakarus, kopijuojant jų standartus bei paminant savo vertybes ir identitetą, geriausiai ir byloja apie tai, kaip giliai sovietinis mąstymas yra įsišaknijęs mumyse. Didžiulis noras tapti beveide, kičine Vakarų pasaulio kopija liudija, kad sovietmečiu patirta trauma, ko gero, yra labai gili ir greit neišgis. Aklai lygiuojamasi į tai, kas jau yra, užuot sukūrus ką nors savito, unikalaus, gražaus, išskirtinio. Tai, kuo galima didžiuotis. O Kaunas visada turėjo kuo didžiuotis – garsėjo savo vešlia, sodria žaluma. Tuo ir buvo išskirtinis.
Sutvarkytos gatvės, naujos trinkelės, nauji šaligatviai su išsaugotais, rūpestingai, su meile prižiūrėtais, gražiais medžiais neabejotinai gali tapti nuostabiu, unikaliu, išskirtiniu Kauno miesto veidu. Suprantama, kad tam sukurti ir palaikyti reikia nuolatiniu pastangų. Ir finansų. O juk Kaunas taupo. Einama lengviausiu keliu – jauno sodinuko priežiūrai iš tiesų reikia žymiai mažiau darbo jėgos ir finansinių resursų nei užaugusiam, vešliam, su sodria lapija medžiui. Tačiau ar viskas gyvenime yra pinigai?
Susodinsim medžius iškirstose vietose. Bus gražu, – sako Kauno m. savivaldybė. Tarsi medžio vienintelė ir esminė paskirtis – BŪTI GRAŽIAM. Ar tie liauni, gležni medeliai, kurių jau daug prisodinta Kaune, iš tiesų atliks savo paskirtį, kokiai medžiai ir yra sutverti – valyti, gaivinti užterštą miesto orą vardan visų mūsų sveikatos ir gerovės, ar suteiks gaivų pavėsį karštą vasaros dieną, kai oro temperatūra pasieks +30? Ar taps gaivia užuovėja nuo tvankumos pasivaikščioti išėjusiai senolei ir vežimėlį stumiančiai mamai?
Ar tie nauji gležni medeliai taps naujais namais paukščiams, kurių lizdai per medžių pjovimo vajų buvo išardyti ir sunaikinti? Ne vienas kaunietis graudenosi matydamas, kaip A.Mickevičiaus gatvėje, išpjovus medžius, ant namų stogų sutūpė šimtai kleketuojančių paukščių – jie neberado savo lizdų. O Smetonos alėjoje be savo namų liko ne tik paukščiai, bet voveraitės su jaunikliais.
Aistros dėl medžių verda ir internete
Specialistai geriau žino, ką daro, – sako aklai viskuo tikintys naivuoliai, – specialistais reikia pasikliauti. Tačiau juk ne kas kitas, o specialistai nusprendė plikai nuskusti Gedimino kalną. Gal ir buvo savotiškai gražu kalno plynė su vienišoje didybėje stūksančia Gedimino pilim. Tik dabar vargu ar beišsaugosime Gedmino pilį. Ir biudžetą. Gedimino kalno medžių iškirtimas greičiausiai kainavo ne vieną šimtą tūkstančių eurų. Jo išgelbėjimas nuo nesavalaikės griūties, ko gero, kainuos dvigubai, o gal net trigubai daugiau. Ir kaltų nėra. Nes visi projektą rengę ir įgyvendinę juk – specialistai.
Kaip ir su Kauno medžiais – tūkstančiai eurų byra už medžių pjovimo ir jų atsodinimo darbus.
Tai kam naikinti? Ar kad būtų ką atsodinti?
Gal vis dėl to paprasčiau juos išsaugoti? Mylėti, rūpintis, prižiūrėti?
Bus gražiau ir naudingiau mums. Gamtai.
P.S. 2017 rugpjūčio 16 d. buvo surengta Tylos akcija Kauno m. medžiams išsaugoti. Atrodė, kompromisas bus pasiektas, nes Kauno m. savivaldybė nusprendė susitikti su visuomene. Ir buvo pranešta, kad medžių naikinimo darbai stabdomi.
Tačiau jau kitą dieną Smetonos alėjoje vėl darbavosi pjūklai. Krito likę medžiai. Net ir tie – apraišioti margaspalvėmis juostelėmis. Jas rišę žmonės tiesiog prašė – nekirskit, išsaugokit.
Prašau…
Nuotraukos – iš veidaknygės paskyros Stop kaštonų giljotinai
LŽTA pastaba: Gindama viešąjį interesą ieškinį teismui gali teikti prokuratūra. Inicijuoti ieškinį gali ir atitinkamos ministerijos bei valstybės institucijos. Vadovaujantis Orhuso konvencija teikti ieškinį teismui gali ir SUINTERESUOTA VISUOMENĖ. Šią sąvoką apibrėžia nacionalinė teisė. Tačiau neabejotina, jog prokurorui atsisakius ginti viešąjį interesą, teisme pareikšti ieškinį dėl pjaunamų medžių gali ir vietos bendruomenė.
Privalome giliai nusilenkti kauniškių gimstančiai bendruomenei ir pilietiniam visuomeniškumui, užsistojusiam senus miesto medžius, galinčius ne tik solidžiai papuošti senus miestus, išsaugoti juose įsikūrusias įvairias gyvybės formas, bet ir suteikti patiems miestams garbingumo ir padorumo požymius. Apie pajėgumą susidoroti su gamtos naikinimo padariniais jau net šlykštu kalbėti. Mes, vilniškiai, buvome lyg mumijos, kai kirto Gedimino kalno medžius, senas Gedimino prospekto ir Mindaugo gatvių liepas ir net Vingio parko pušis. Kur tik iškyla piliečių susidūrimai su biurokratinėmis institucijomis, visur matai tą pačią valdančiųjų siauraprotystę, vengiančią konsultacijų su visuomene ir tą patį kolektyvinį išsisukinėjimą nuo atsakomybės.
Tragedija yra tokie straipsniai, kaip Aušrinės. Jokios sveikos nuovokos apie ateitį.
Kaip tik labai geras ir taiklus straipsnis. O ateities teks palaukti kokia 20 metų, nes medžiai ne žolė per mėnesį neužauga.
„Gedimino kalno medžių iškirtimas greičiausiai kainavo ne vieną šimtą tūkstančių eurų. Jo išgelbėjimas nuo nesavalaikės griūties, ko gero, kainuos dvigubai, o gal net trigubai daugiau.” Deja, negalima sutikti su šia optimistine prognoze. Šiaurės vakarų šlaitui jau skirti trys milijonai, pietryčių – penki, pernai projektams ir tyrimams buvo išleisti aštuoni šimtai tūkstančių. Kiek šimtų tūkstančių eurų projektams ir tyrimams išleista šiemet – negaliu pasakyti. Jau turime apie devynis milijonus. O juk tai tik pradžia. Dar laukia aikštelės sutvarkymas, vakarinis ir kiti šlaitai. Kalba eis apie dešimtis milijonų eurų. Kada pasinaudojant turimomis Kalno bėdomis projektas bus „nepastebimai” transformuotas į Aukštutinės pilies atstatymą (prisiminkime „neatremiamą” Valdovų rūmų atkūrimo argumentą, kuris skelbė, kad tai yra būtina kaip gaubtuvas autentiškiems rūmų pamatams ir rūsiams išsaugoti) pasiekta bus gal net ir šimtų milijonų bendra suma.