Šiandieninė Lietuvos kultūros politika labiau primena vienadienių performansų ir fejerverkų organizavimą, nei sistemingą šalies kultūros politikos plėtrą pagal aiškius ateities nacionalinės kultūros vystymo prioritetus.
Tokia kategorišką nuomonę išreiškė didelė Lietuvos inteligentijos dalis, priklausanti Nacionaliniam Susivienijimui, reikalaudama Seimą atmesti ydingą Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą, kaip prieštaraujantį šalies nacionaliniams interesams.
Tai akivaizdus kontrkultūros skleidimo, platinimo, unifikavimo, banalizavimo ir proletarizavimo (populiarizavimo) politikos projektas, kuriuos siekiama silpninti Lietuvos nacionalinę kultūrą, destruktyviai veikti piliečių nacionalinę savimonę, remti ne fundamentalias Lietuvos piliečių teises į lietuvių kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimą, o susilpninti jos apsaugą, eliminuojant iš mūsų gyvenimo per amžius sukurtas vertybes ir tapatybę – lietuvių kalbą, kilmę, šalies istoriją ir kt.,- skelbiama šiandien pareikštame reikalavime, kuris adresuotas Seimo Kultūros komitetui, Seimo frakcijoms, Kultūros ministerijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui
Jame sakoma, kad Lietuvos užsienio, gynybos ir saugumo politika susiduria su netradiciniais iššūkiais. Didesnė integracija ir federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą gausią imigraciją bei multikultūrizmą – tautų Europą keičia daugiakultūre Europos tauta. Dėl to į Lietuvos mokyklas yra brukama ir prigimtinį vaiko vystymąsi žalojanti genderinė edukacija, priešinga dorinio ugdymo nuostatai.
Šių iššūkių akivaizdoje valstybė privalo saugoti ir puoselėti savitą kultūrą, atsisakydama „globalios Lietuvos“ strategijos, susigrąžindama atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri buvo užvaldyta valstybės vardu veikiančių grupių, kultūrą vertinančių ne kaip žmogaus ir tautos buvimo pasaulyje atributą, o tik kaip vartojimo prekę.
Reikalavime teigiama, kad būsimajame įstatyme nėra jokių esminių kultūros politikos uždavinių – nei, valstybės dorove suinteresuotų judėjimų telkimo, pagarbos savo kultūros tradicijoms ugdymo, visuomenės įtraukimo į kultūros plėtrą, pilietinę patriotinę, kraštotyros ir paveldo apsaugos veiklą, nei rūpesčio, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys žeminti žmogaus garbę ir orumą, niekinti sakralines vietas ir kt.
Jame nėra aktyvaus valstybės vaidmens formuojant kultūros politiką. Nėra apibrėžtos „paveldo“, „kultūros paveldo“, „paveldo apsaugos“ sąvokos. Netgi neminima, kad Lietuvos kultūra ir jos unikalios regioninės kultūros erdvės yra pasaulio kultūros dalis.
Nors Lietuvą alina neregėto masto Lietuvos gyventojų emigracija, o tuštėjantys kaimai liudija, jog prarandame savo tapatumą ir kultūrinį savitumą, įstatymo projektas neatspindi regioninės kultūros politikos. Jame vis labiau siaurinamos kultūros sąvokos, į kultūros apibrėžtį nebepatenka švietimas, mokslas, teisė, religija ir politika.
Tačiau svarbiausia, būsimasis įstatymas nedeklaruoja net minimalių valstybės pastangų valstybinėse įstaigose dirbančių ir aukštąjį išsilavinimą turinčių kultūros darbuotojų minimaliam atlyginimui didinti, jų konkurencingumui Lietuvos darbo rinkoje sąlygoms užtikrinti.
Neatsižvelgta ir į šalies nacionalinio saugumo reikalavimus, nors Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas nustato, kad pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra tautos puoselėjamos vertybės, aplinka ir kultūros paveldas. Minėtas įstatymas įpareigoja valstybę išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, apsaugoti kultūros raidą nuo griaunančio antihumanistinio poveikio, užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą. Viso to būsimajame įstatyme nėra. Tai reiškia, kad Projektą parengusi Kultūros ministeriją ir jį Seimui pateikusi Vyriausybė neatsakingai ir aplaidžiai vertina nacionalinės kultūros svarbą šalies nacionaliniam saugumui.
Pilietinės organizacijos atskleidusios šio projekto trūkumus bandė jį papildyti esminėmis nuostatomis. Siūlė nustatyti aiškius kultūros politikos ir jos sričių prioritetus jų pasiekimo būdus, nustatyti kultūros politikos vystymosi gaires lietuvių tautos tapatybei išsaugoti, numatyti tikslus, uždavinius ir priemones kultūros paveldui saugoti, etninių tradicijų tęstinumui ir bendruomenių dalyvavimui kultūroje užtikrinti. Tačiau į tai neatsižvelgta.
Visuomenė sunerimusi, kad baigiantis Seimo kadencijai šį įstatymo projektą bus mėginama „prakišti“ tarp kitų abejotinų teisės aktų, kurių priėmimu yra suinteresuoti atskiri asmenys arba siaurų interesų visuomenės grupės, nes kadencijos pabaigoje jis buvo įtrauktas į rudens sesijos darbotvarkę.
Nacionalinio susivienijimo įsitikinimu, įstatymo projektas turi būti grąžintas Vyriausybei , o jį svarstyti turi naujai išrinktas Seimas, kuris, tikėtina, iš pagrindų įvertins esamą Lietuvos nacionalinės kultūros būklę ir imsis radikalių priemonių prieš globalizmo ir multikultūrizmo ideologijos šalyje įsigalėjimą, kultūros tradicijų ir moralinių normų griovimą.
Visas reikalavimo tekstas ČIA
