Baimės atmosfera Lietuvoje ir drąsa kaip pamatinė savybė

kaunodiena.lt

Prieš kurį laiką rašiau apie visame pasaulyje augantį krikščionių persekiojimą ir atšaukimo kultūrą (angl. cancel culture). Kaip ši naujoji cenzūra reiškiasi JAV visuomenėje, galima susipažinti neseniai lietuviškai pasirodžiusioje garsaus apžvalgininko Beno Shapiro knygoje „Autoritarinis momentas“.

Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu – kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo. Šie įvykiai tarsi patvirtina – naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Nauja Nacionalinio transliuotojo funkcija – cenzūra?

Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo skandalas, kuomet Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis, informuodama apie mobingo situaciją ir nepagrįstą persekiojimą, taikomą LŽS narės, žurnalistės ir šio universiteto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės atžvilgiu, kurį vykdė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė dėl J. Mažylės dalyvavimo vienoje „netinkamoje“ laidoje.

Maža to, LRT etikos kontrolierė apkaltino žurnalistą, laidų vedėją Virginijų Savukyną pažeidus tris etikos kodekso straipsnius, o LRT administracija pasiūlė skirti jam nuobaudą už tai, kad jis savo Facebook paskyroje paskelbė įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską dėl veiksmų advokato Igno Vėgėlės atžvilgiu.

LŽS vadovas Dainius Radzevičius dėl pastarosios situacijos negalėjo sulaikyti nuostabos: „Aš negalėjau įsivaizduot, kad yra taip blogai, nes Visuomenės informavimo įstatyme yra pakartota konstitucinė nuostata apie galimybę kritikuoti valdžią, tik dar patikslinta, kad žmogų draudžiama persekioti už kritiką.“

Situaciją LRT gerai apibendrino Laisvos visuomenė instituto valdybos narė ir teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė: „LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus.“

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Prisiminkime kelis plačiau nuskambėjusius atvejus, kurie gerai iliustruoja atšaukimo kultūros Lietuvoje mastą ir pobūdį.

Akademinės erdvės valymas nuo klasikinio mąstymo Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis – prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI). Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų.

Tačiau 2017 m. 9 studentai kreipėsi į TSPMI administraciją su skundu, kuriame nurodė, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“ ir reikalavo kursą iš privalomo paversti pasirenkamu. Akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida.

Administracijos nepaveikė net tai, kad 20 kursą baigusių TSPMI alumnų pasirašė kreipimąsi palikti kursą privalomu (apie šio kreipimosi svarstymą jie net nebuvo informuoti ir negavo atsakymo). Studentus skundui suagitavo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbusi kurso seniūnė, tai dariusi semestrui, kuriame dėstytas kursas, dar net neprasidėjus. Ji iš anksto „žinojo“ kurso trūkumus.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų. Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams.

Kadangi pats baigiau šį institutą, puikiai žinau, jog prof. Radžvilo paskaitos buvo pačios populiariausios, joms lankomumu net iš tolo neprilygo joks kitas kursas. Jos studentams darydavo tokią įtaką, kad kai kurie kiti TSPMI dėstytojai ir administracija net ir neslėpdavo, jog po to labai sunku „studentus pakreipti į kitokias (suprask – progresyvias) pažiūras“.

Radžvilas buvo didžiulė kliūtis, kurią galiausiai pavyko pašalinti. Kadangi skundą pasirašę studentai net neslėpė, jog jiems užkliuvo profesoriaus „neteisingos“ pažiūros, o administracijai toks pagrindas pasirodė pakankamas, to neišeina vadinti niekaip kitaip, kaip itin iliustratyviu Lietuvoje vešinčios atšaukimo kultūros pavyzdžiu ir nuosekliu administracijos pastangų pašalinti neįtikusį dėstytoją rezultatu. Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką, arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo.

Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dėstyti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais transseksualais.

Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 (ne 9!) studentų kreipėsi į TSPMI administraciją ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos. Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie (kaip ironiška) dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“.

Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų. Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama. Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai – tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos.

Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro. Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes. Dažniausiai dėstytojų ir tyrėjų atleidinėjimai dangstomi formaliai teisėtais būdais, bet kaip tyčia, atsisakoma klasikinį mąstymą atspindinčių kursų ir visada randama vietos visokiems „progresyviems“, nišiniams kursams.

Be to, vieša paslaptis, kad jauniems asmenims apskritai darosi sunku pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę, jeigu pasirenkama „pažangaus“ požiūrio neatitinkanti tyrinėjimų sritis ir mokslinio darbo tema.

Spaudimas tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė. Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja.

Taip pat tapo akivaizdu, kad tai viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei, stengiantis prastumti vienos lyties sąjungas šeimai prilyginančius įstatymus. Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis. Tuo tarpu buvęs mokinys į jos privatų telefono numerį ėmė siuntinėti privačias žinutes, siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius vaizdo įrašus, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt.

Šis atvejis gal ir nebūtų vertas plataus aptarimo, nes yra gana buitinis, bet tai, kaip skubiai puolama nuteisti krikščionę, net nepaklausiant jos versijos ir nesutinkant publikuoti jos atsakymo, ir aklai tikima LGBT versija be jokių įrodymų, rodo tendencingą spaudimą tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą, pamokų metu vengti „kontroversiškų“ temų, nes kitaip teks viešai „atgailauti“ prieš visą Lietuvą viešojoje erdvėje ir dėl žurnalistų spaudimo prieš mokyklos vadovybę.

Tokia baimės atmosfera kuriama, pavyzdžiui, ir anoniminėmis publikacijomis, kaip visai neseniai „Lryto“ svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: „Sunkiai galvoje tilpo“. Joje neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą.

Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, randasi reguliariai ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Prisiminkime ir kitą labai plačiai pagarsėjusį atvejį, kuomet Kretingos katalikiškoje (!) Pranciškonų gimnazijoje jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių (!) metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą.

Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų. Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, pranciškoniškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui.

Baimės atmosfera veikia, nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Dar vienas, kiek senesnis, bet irgi iškalbingas pavyzdys – Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualizmas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius.

Mano manymu, mokytoja čia peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją, bet todėl, kad apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Tačiau mokytoja užsipulta ne dėl to, o todėl, kad neva pristatė klaidingą informaciją, žeidžiančią ir šmeižiančią LGBT bendruomenę.

Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo klaidai neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas. Nenorėta girdėti apie tai, kad nustačius mokytoją Loretą padarius kokį nors nusižengimą, jai neturėtų būti taikomos didesnės sankcijos nei už analogiškus veiksmus (netikslios, šokiruojančios, perteklinės, vienpusiškos informacijos pateikimą) būtų taikomos kitų dalykų mokytojams. Ji juk a priori kalta vien dėl to, kad moko „neprogresyvios“ tikybos.

Žinoma, ir čia buvo siekiama visuomenėje kurti laisvą mąstymą ir laisvą žodį stingdantį efektą. Ir nors gimnazijos vadovybė tam nepasidavė, mokytojai skyrusi tik papeikimą, bet jos neatleidusi, pati mokytoja Loreta viešojoje erdvėje pasakė per tikybos pamokas greičiausiai išvis nebekalbėsianti homoseksualizmo tema.

Dar vienas priminimas

Visų atvejų viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, bet verta priminti dar vieną, parodantį atšaukimo kultūros paplitimą ir efektyvumą. Štai dar 2016 m. 15 min dienraščio žurnalistai parašė publikaciją apie tai, kad ilgametis tautininkas Julius Panka dirba salės darbuotoju LIDL prekybos tinklo parduotuvėje. Lyg tautininkas ar kandidatas į kažkokią politinę poziciją turi būti bedarbis ir tai, kad žmogus dirba, yra kažkas nuostabaus. Tai būtų viso labo žemas elgesys žeminti žmogų dėl to, kad dirba sąžiningą darbą ir išlaiko šeimą, todėl aptarinėti to čia lyg ir nebūtų verta.

Tačiau žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas, pasinaudodamas žurnalistiniu žinomu ir įtaka, viešai kreipėsi į „LIDL Lietuva“ oficialų „Facebook“ profilį, provokatyviai bandydamas Juliaus Panko politines pažiūras priskirti visam prekybos tinklui ir klausdamas, ar tokių politinių pažiūrų asmenys gali dirbti jų tinkle.

„Lidl Lietuva“ tada sureagavo adekvačiai – atsakė, kad jų darbuotojai gali nedarbo metu viešai reikšti savo pažiūras ir neleistina tik veikla, prasilenkianti su Lietuvos įstatymais. Dovydas Pancerovas ir kiti besipiktinę žmogaus sąžiningu darbu, matyt, pasijautė esantys aukščiau įstatymo. Vėliau, praėjus keliems metams, žiniasklaida vėl nusistebėjo, jog J. Panka įsidarbino Kupiškio ligoninės direktoriumi, o žurnalistas Skirmantas Malinauskas, perėmęs estafetę iš D. Pancerovo, vėl viešai ėmė piktintis J. Pankos įdarbinimu. Tada pats J. Panka labai taikliai pakomentavo Lietuvoje pagreitį įgyjantį reiškinį: „Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo” kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. […] Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi „homofobas” aptarnaus pirkėjus.“

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Baimė ir drąsa

Tad matome, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pažiūras. Kartais tai nueina taip toli, kad dorojamasi su asmeniu ne tik jo profesinėje srityje (pvz., skelbiant, kad „tokia mokytoja“ negalinti mokyti vaikų), bet ir siekiama, kad žmogus apskritai negalėtų dirbti jokio darbo (net salės darbuotojo prekybos centre).

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo.

Ši sistema veikia labai efektyviai – kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti! Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. t. Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“.

Kaip dažnai mums tenka stebėti tokį apgailėtiną savęs atsisakymą, atsiprašinėjimą už tiesą, tvirtinimą, kad vieno ar kito teiginio nenorėjau pasakyti, buvau ne taip suprastas… Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10-12)

Vis dėlto Apreiškimo knygoje skaitome, kas laukia bailių: „Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21, 8)

Iškalbinga, kad bailiai čia įvardinami pirmoje vietoje. Tad turėkime drąsos. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų.

Tai nuspėdama, Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos telkiant, šviečiant, informuojant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, susidursiančius su persekiojimu dėl savo įsitikinimų, teikiant jiems teisinę ir finansinę pagalbą.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/