Lietuvoje turbūt sunku būtų rasti tokią tautinę mažumą, kurios šeiminio gyvenimo sankloda nekistų ištisus šimtmečius. Tačiau romų bendruomenei tai būdinga; laiko ir permainų vėjai jos tradicijas tik šiek tiek apgludina, bet jų nepaliečia iš esmės. Gal to pastovumo dėka ir išlikome tokie, kokie esame, nors sparčiai besikeičianti nūdiena į daugelį reiškinių jau neišvengiamai reikalauja pažvelgti kitaip. Esame pakankamai uždara bendruomenė, tad apie tikrąjį jos narių gyvenimą kitų tautybių atstovai žino labai nedaug. Tuo tarpu senoji mūsų kultūra yra išsaugojusi daugybę išskirtinių bruožų, ypač liečiančių šeimos būtį.
Mano tautos žmonės labai svetingi, draugiški, juos sieja didžiulis bendrumo jausmas, o optimizmo jie nepraranda pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose. Romų bendruomenėje rodoma didžiulė pagarba vyresniam žmogui. Jaunimas niekada neatsuks nugaros garbesnio amžiaus sulaukusiam šeimos nariui, nepakels prieš jį balso, iš jo nepasišaipys. Marti, nutekėjusi į vyro šeimą, besąlygiškai gerbs visus jo giminaičius ir bus sutikta kaip pilnateisė naujųjų namų šeimininkė. Vaikai nuo mažų dienų pratinami nesipriešinant klausyti savo gimdytojų. Pastarųjų žodis būna lemiamas ir kuriant naują šeimą. Jeigu tėvai nepritaria sūnaus ar dukters pasirinkimui, jaunimui susituokti tampa problemiška, nebent vienas kitą įsimylėję jaunuoliai pabėgtų iš namų. Tiksliau, jei vaikinas „pagrobtų“ savo nusižiūrėtąją. Šiuo atveju tėvams nelieka kitos išeities kaip kelti vestuves…
Šitokių situacijų pasitaiko, nors tradiciškai savo atžaloms antrąją pusę surasti pasistengia patys tėvai. Jie ir pirštis važiuoja… Romų šeimos galva visuomet yra vyras, ir jo žodis yra lemiamas. Tiesa, gyvenime pasitaiko visko – ir skyrybų, ir mirčių. Santuokai nutrūkus, vaikai tradiciškai lieka vyro šeimoje, o našlei ištekėti antrą kartą galimybių esama labai mažai, net jei ji ir labai jauna. Išimtys šiuo atveju nepaprastai retos. Išauginti vaikus po sutuoktinio mirties likusiai našlei padeda jos vyro šeima, kiti giminaičiai. Laikoma, kad joks kitas vyras vaikų nemylės taip, kaip savo, tad kam gi juos traumuoti.
Retas dalykas yra ir santuoka su kitataučiu. Šiuo atžvilgiu aš pati tikriausiai esu išimtis iš bendros taisyklės. Esu kilusi iš mišrios šeimos, mano tėvas – romas, mama – pusiau lenkė, pusiau rusė. Augau tarp romų, buvau auklėjama jų kultūros dvasia, taigi gerai žinau jų gyvenimo būdą bei tradicijas. Ištekėjau, būdama 18 – metė (ačiū Dievui, man labai pasisekė). Gerai, kad neliepė tekėti 14 metų. Tėvas vis dėlto neleido man baigti mokyklos. Mano mokslai jo paliepimu baigėsi, kai buvau septintokė. Tėvo motyvas: dukra jau panelė, dar ims ir susidės su kitataučiu berniuku, žiūrėk, dar ir uždrausto vaisiaus paragaus, o tada gėdos bendruomenėje neatsiginsi. Mat netekusi skaistybės mergina – didžiausia negarbė jos tėvams.
Taigi likau be mokyklos, be klasės draugų, be nerūpestingo jaunatviško gyvenimo. Žlugo ir mano svajonė tapti manekene (buvau pradėjusi lankyti modelių agentūrą, už kurią pinigus sumokėdavo močiutė iš mamos pusės, mane labai mylėjusi ir visuomet palaikiusi). Užtat vieną gražią dieną sulaukiau piršlių: mane vesti buvo įkalbėtas tėvo pusbrolio sūnus. Taip mano gyvenimas ir tapo nulemtas…
Ištekėjusi apsigyvenau su vyro tėvais. Dabar, jeigu kas pasiūlytų grįžti į tą laikmetį, nė už ką nesutikčiau. Nugyventi metai ir patirtis kardinaliai pakeitė pažiūras, išmokė branginti asmeninę laisvę, teisę elgtis taip, kaip diktuoja širdis. Išsiugdžiau norą nebūti kitų kontroliuojama ir pati atsakyti už savo poelgius. Romų bendruomenėje moteris turi tikrai nedaug teisių. Ištekėjusi paprastai nedirba, užsiima buitimi ir vaikais. Jai retai leidžiama kur nors išvykti vienai, nelydimai vyro, o apie pasisėdėjimus su draugėmis kavinėje ar nuėjimą į kiną net kalbos negali būti. Man kartais taip norisi pasikviesti į namus moteriškai pasiplepėti savo seseris, deja… Jų vyrai yra kategoriškai pareiškę mane aplankysiantys tik kartu, taigi aš, puikiai žinodama, kad pokalbio „iš dūšios“ nebus, šio sumanymo atsisakau. Telieka tuomet tik visų giminaičių susibūrimai per kokias nors šventes. Beje, per pobūvius romų tautybės moterys ir vyrai sėdi už atskirų stalų. Tradicijos reguliuoja ištekėjusios moters dėvimus drabužius (jokių kelnių ir trumpų ar aptemptų sijonų), jokių trumpų plaukų (juos tradiciškai dengia skarelė) ir pan.
Mano santuokinio gyvenimo realybė buvo tokia. Ankstyvą rytmetį pabudusi, skubėdavau pagaminti pusryčius visai šeimai, po to traukdavau su kitomis romų moterimis į miestą užsidirbti pinigų. Tiksliau – ieškoti lengvatikių, kuriems įsiūlytum išburti kortomis ateitį. Už „užsiburtus“ pinigus nusiperki maisto, parneši namo, vėl gamini valgį visiems, tvarkaisi, skalbi… Nesibaigianti tarnaitės dalia, dabar pasakyčiau. Tačiau anuo metu viskas buvo suprantama – taip gyveno visos romų tautybės moterys.
Gimė duktė Darija. Deja, netrukus mano šeimos valtis ėmė grimzti į dugną. Mudviejų su vyru nesiejo niekas. Santuokinis gyvenimas be jausmų mano vyrui pasirodė nepakeliamas, ir jo gyvenime atsirado kita moteris. Išsiskyrėme. Dabar, kai jau šitiek patirties sukaupta, suprantu, kad tų ryšių nutraukimas abiem išėjo tik į gera…
Išėjau iš vyro namų. Vėl priglaudė mano geroji močiutė iš mamos pusės. Ėmiau ieškoti galimybių įsidarbinti. Baigiau krupje kursus ir kurį laiką dirbau kazino. Vėliau – kambarine viešbutyje, pardavėja. Netrukus per draugus susipažinau su savo antruoju vyru. Jis biochemikas, mokslų daktaras. Jam tai buvo pirmoji santuoka, o man… oficialiai irgi pirmoji, mat civilinės santuokos romai tradiciškai neregistruoja, pasitenkina tik savo bendruomenėje patvirtintais santuokos ryšiais. Su vyru auginame du sūnelius ir jaučiamės laimingi.
Dažnai mūsų klausia, kodėl romų jaunimas taip anksti apvesdinamas. Juk vestuvės keliamos 14, 15, 16 metų paaugliams. Ogi kad vaikinas nesivalkiotų su bendraamžių kompanijomis ir nekrėstų kvailysčių! O merginos vieta – namai, tad nereikia jai sudaryti sąlygų patraukti klystkeliais ir patirti skaudžių pasekmių, kurių kartais pridaro jaunimas. Po vyro ir jo tėvų sparnu ji jausis saugi.
Žinoma, liūdna, kad, esant tokioms pažiūroms, jaunimas lieka neišsilavinęs ir pasmerktas gyventi uždarą ir pilką gyvenimą. Retoje Lietuvos romų šeimoje išsimokslinimui teikiama didesnė reikšmė. Žinoma, pamažu šis požiūris keičiasi, bet labai lėtai. Antra vertus, į romų tautybės vaikus mokyklose žvelgiama labai jau atsainiai. Tai galiu tvirtinti drąsiai, nes pati pagal projektą ne vienerius metus esu dirbusi mokytojo asistente keliose sostinės mokyklose. Pvz., vaikas perkeliamas į trečią klasę nemokantis nei skaityti, nei rašyti. Į moksleivių sąrašus tebėra įtrauktos mokyklos seniai nelankančios (nes ištekėjo) mokinės. Niekam dėl to galvos neskauda – svarbu, kad ir tokio mokinio krepšelis mokyklai priskirtas…
O žinių stoka gyvenime vėliau neišvengiamai atsiliepia kiekvienam romui. Tai savo pačios pavyzdžiu galiu patvirtinti. Ko galėjau pasiekti su savo septynių klasių išsilavinimu? Sukaupusi visas jėgas, jau turėdama kitą šeimą, lankiau vakarinę mokyklą. Brandos atestatas buvo rimtas jėgų išbandymas, bet aš jį gavau! O su juo – ir troškimą būti veikle, „išeiti į žmones“… Susirasti pastovų darbą buvo labai nelengva, visi puikiai žinote, kaip nepatikliai žvelgiama į romų tautybės žmones. Bet nepasidaviau, juk sunkumai jau buvo užgrūdinę… Dabar esu parduotuvės vedėja, savo darbu ir darbdaviais esu labai patenkinta. Tai žmonės, kuriems visai nesvarbu, kad esu romė…
Ir vis dėlto aš tikiu, kad ateis laikas, kai ir romų šeimose gyvuojančios tradicijos netrukdys jaunimui įgyti deramą išsilavinimą ir sėkmingai darbuotis savo tautos labui. Kad nepaisant globalizacijos ir asimiliacijos grėsmės romams pavyks išsaugoti savo folklorą, tautosaką, o svarbiausia – kalbą. Sakau tai ne šiaip sau. Teko būti vienoje užsienio šalyje vykusiame seminare romų integracijos klausimais, ir labai nustebau, kad į jį susirinkę mano tautybės žmonės tarpusavyje bendravo angliškai. Neiškentusi priėjau prie mikrofono ir paklausiau: negi jūs nemokate gimtosios kalbos – turto, kurį praradę neteksime savo išskirtinumo, tautiškumo, savasties? Pasirodo, daugelis puikiausiai romų kalbą moka arba supranta, tik viešumoje vartoti nelinkę. Net baisiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti, kad ir mano tėvynėje gyvenantys romai kada nors taip elgsis…
Nesutinku su Jūsų nuomone. Čia Jums atrodo, kad jai buvo atimta laisvė, tai yra tautos tradicijos, dauguma moterų gyvena tomis pažiūromis, laiko save doriomis moterimis, ir nesupranta kaip mūsų damos gali lakstyti po naktinius klubus
„civilinės santuokos romai tradiciškai neregistruoja” vienintelis teigiamas dalykas, šansas dar kartą sisikurti šeimą kurioje nebus varžoma laisvė..