Jau kurį laiką „Delfyje“ vyksta teisės profesorių Sauliaus Arlausko ir Vytauto Mizaro diskusija šeimos instituto sampratos tema. S. Arlauskas teigia, kad tos pačios lyties šeimų partnerystę draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o V.Mizaras teigia, kad yra priešingai – tiek Konstitucija, tiek tarptautinė teisė įsakmiai nustato prievolę gerbti tos pačios lyties asmenų teisę sukurti šeimą. Birželio 27 straipsnyje pavadinimu „Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (arba atsakymas prof. Sauliui Arlauskui)“ V. Mizaras nuosekliai išdėsto motyvus, kodėl, vadovaujantis Konstitucija, tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu turi būti laikomas šeima.
Reikia pripažinti diskusijos dalyvių gebėjimą išlaikyti dalykiškai santūrų ir pagarbų toną, nepasiduoti išankstiniam nusistatymui oponento atžvilgiu. Tokia pagarba kitokiam požiūriui galėtų būti pavyzdys daugeliui politikų ar netgi akademinės bendruomenės diskutantų, kaip ginant savo įsitikinimus pagarbiai vertinti savaip motyvuojamą kitaminčio nuomonę.
Vis dėlto prof. V.Mizaro atsakymas prof. S.Arlauskui nėra atsakymas, kaip nepažeidžiant LR Konstitucijos būtų galima kartu gyvenančias tos pačios lyties poras vadinti šeima. Todėl profesorius Saulius Arlauskas, kalbinamas Vytauto Budniko, pokalbį tęsia.
V.Budnikas. Prof. Vytautas Mizaras teigia, kad krikščioniškajai priedermei neprieštarauja asmens ir jo interesų iškėlimas aukščiau bendruomenės interesų. Anot jo, laisvas ir gerbiamas žmogus gali būti naudingas tiek sau, tiek visuomenei. Tačiau pokalbis iš esmės vyksta ne apie naudingumą visuomenei, o apie visuomenės priimtą ir konstitucija patvirtintą vertybių hierarchiją. Akivaizdu, kad šiandieniam civilizacijos lygyje individas savo laisvę gali realizuoti tik visuomenėje. Pats sau vienas jis vargu ar sugebėtų pasigaminti kad ir batus. Tad neteisinga asmeninius interesus kelti aukščiau bendruomeninių, nesvarbu, ar tai krikščionių, ar laicistinė visuomenė.
S.Arlauskas. Pritariu jums. Pasakysiu atvirai, su dideliu susidomėjimu perskaičiau prof. V.Mizaro atsakymą į mano straipsnį. Jo pamąstymus laikau pavyzdine šiuolaikinio liberalizmo filosofine doktrina. Nors prof. V. Mizaras yra teisininkas, bet džiugu, kad jis mėgsta filosofiją ir filosofuoja aiškiomis kategorijomis. Jis nuoseklus tuo požiūriu, kad asmeninį interesą iškelia aukščiau už visuomeninį pagrįsdamas, kad jeigu žmogui gerai, tai turėtų būti gerai ir visuomenei Manau, mintis logiška ir įtikinanti. Tačiau toks požiūris neatsako į klausimą, o kas tokioje visuomenėje bus su tais, kurie negali patys savimi pasirūpinti.
V.B. Prof. V.Mizaras teigia, kad jo, personalistiniu, požiūriu grindžiama asmens laisvė priimti jo gyvenimui svarbius sprendimus yra pagrįsta lygybe bei asmenine atsakomybe. O jūsų, transpersonalistinis, požiūris reikalauja iš individo asmeninę autonomiją ir individo apsisprendimo laisvę aukoti abstrakčių vertybių labui. Visų pirma kyla klausimas, kodėl prof. V.Mizaras vertybės laiko abstrakčiomis? Ar konstitucinės vertybės yra abstrakčios?
S.A. V.Mizaras apnuogina mūsų nesutarimo objektą įvesdamas personalistinio ir transpersonalistinio požiūrių dichotomiją. Ši dichotomija šiuolaikinėje politinėje filosofijoje vadinama liberalų ir komunitarų ginču dėl vertybių hierarchijos: kas pirmiau – asmens ar bendruomenės interesas? Tai politinio pasirinkimo dalykas. Mudu su V. Mizaru ginčijamės dėl to, kokią vertybių hierarchiją LR Konstitucijos kūrėja – lietuvių tauta – pasirinko: liberalinę ar komunitarinę? Mano įsitikinimu, komunitarinę. Tai patvirtina Konstitucijos 38 straipsnis, skirtas šeimos santykių reguliavimui. Jame aiškiai sakoma, kad šeima atsiranda per vyro ir moters santuoką, ir šeima siejama su vaikų atėjimu į pasaulį, jų auklėjimu bei rengimu savarankiškam gyvenimui. Būtent todėl šeima ir yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
V.B.V.Mizaro nuomone, šeimos institutą (santuokinę šeimą) imta traktuoti kaip tam tikras funkcijas, ypač reprodukcinę funkciją, įgyvendinantį konstruktą. Neva visuomenei ir valstybei esą paranku saugoti tik tokias šeimas, kurios socialiai naudingos, o naudingos tos, kurios užtikrina natūralią reprodukciją. Profesorius taip kalba apie tariamai tradicinės šeimos modelį. Pirmiausia, kodėl tradicinės? Kodėl ne prigimtinės? Ar apibūdinimas „tradicinė“ reiškia, jog mokslo pažangos dėka atrastas koks nors kitoks – netradicinis būdas šeimai sukurti ir vaikams gimdyti.
S.A. Klausimas taiklus, nes apnuogina pačią diskusijos šerdį. Vertėtų jį adresuoti prof. V. Mizarui. Pastebėjau, kad, vienos lyties porų santuokų šalininkai kalbą pradeda nuo to, koks svarbus yra žmogaus asmeninis pasirinkimas su kuo gyventi, kokia svarbi yra jo asmeninė laimė. Bet juk niekas neprieštarauja tokiam vienos lyties asmenų pasirinkimui. Bet, pasirodo, jiems ne mažiau svarbi yra reprodukcinė funkcija, nes įteisinus tos pačios lyties asmenų santuoką, kyla sekantis reikalavimas: leiskite mums įsivaikinti. Kitaip tariant, deklaruojama: mes, tos pačios lyties asmenys, sukūrėme šeimą ne tik sau, bet ir vaikams! Iš to ir kyla visuomeninė dilema: ar galima leisti tos pačios lyties poroms įsivaikinti, ar tai nesukels vaiko diskriminacijos ta prasme, kad iš jo atimama teisė turėti skirtingų lyčių tėvus, kaip nulemta biologiškai?
V.B. Prof. V.Mizaras sako, nuo XX a. vidurio Vakarų valstybės ir visuomenės pradėjo „sugrąžinti“ šeimos teisei ir pačių žmonių susitarimo galią, pasakydamos, kad svarbiausią vaidmenį šeimos teisėje turi vaidinti dviejų žmonių susitarimas kurti šeimą, jų tarpusavio pagarba, įsipareigojimai, emocinis prieraišumas, rūpinimasis, lojalumas bei atsakomybė tarpusavyje ir prieš kitus. Tačiau išvardintų savybių šeimai kurti ir žmonijos tęstinumui užtikrinti akivaizdžiai nepakanka. Nutylima itin svarbi vyro ir moters biologinė skirtis, iš to sekantis skirtingų lyčių papildomumas, teikiantis galėjimą turėti vaikų, juos auginti ir auklėti. Gal dėl to yra jūsų skirtingi požiūriai į šeimos sampratą?
S.A. Profesorius V. Mizaras yra puikus privatinės teisės specialistas. Šeimos teisė yra civilinės teisės dalis. Civilinėje teisėje dviejų žmonių susitarimas yra aukščiausia vertybė. Jūs savo klausimu keliate abejonę, ar tikrai šeima yra tik privatus susitarimas? O gal šeimos narių biologinė skirtis byloja apie aukštesnę visuomeninę, bendruomeninę šeimos reikšmę ir yra jau viešosios teisės reguliavimo dalykas? Mūsų Konstitucijoje būtent taip ir pasakyta – šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Prisiminkime, kaip audringai Seimas svarstė smurtavimo prieš vaikus klausimą. Būtent pasiremiant viešąja teise ir visuomenės interesu buvo nuspręsta iš smurtaujančių šeimų atimti vaikus. Tad logiška, kad tuo pačiu principu vadovaudamasi visuomenė turi spręsti ir dėl santuokos ir šeimos teisinio reguliavimo.
V.B. Vytautas Mizaras teigia, kad tos pačios lyties porų teisė į šeimos gyvenimą visų pirma grindžiama jų prigimtine teise į lygiateisiškumą, išplaukiantį iš Konstitucijos. Bet visuomenė nevaržo tos pačios lyties asmenų teisės gimdyti vaikus ir juos auginti. Tad tampa neaišku, kokiu būdu pažeidžiamas asmens orumas, jeigu tos pačios lyties asmenų pora dėl grynai biologinių aplinkybių negali turėti vaikų? Ar šiuo aspektu galima apskritai galima kalbėti apie lygiateisiškumą? Gal turima galvoje teisė auginti svetimus vaikus? Kaip Jūs paaiškintumėte tokį teiginį?
S.A. Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Mano supratimu, prof. V. Mizaras jį aiškina taip: Konstitucija įtvirtina svarbiausią vertybę – asmens laivę, asmens teisę laisvai rinktis kaip geriau gyventi. Taip aiškinant lygiateisiškumas iš tiesų reiškia visų vienodą teisę rinktis kaip geriau gyventi. Aš savo straipsnyje teigiu kita ką: Konstitucijoje yra įtvirtinta ne tik asmens teisė rinktis, bet ir kitos vertybės. Pvz., gimusių ir dar negimusių vaikų teisė į gyvybę. Mūsu Konstitucija kategoriškai draudžia nutraukti pradėtą gyvybę kokiais nors veiksmais arba teisės aktais. Taigi Konstitucija suteikia teisę asmeniui laisvai rinktis, bet kartu nustato ir šios pasirinkimo laisvės ribas, kitaip tariant, sukuria teises ir pareigas. Žmogus privalo saugoti savo ir kitų žmonių gyvybę. Šiuo atveju lygiateisiškumas turi dvi sudedamąsias: teisę į konstitucijos saugomą vertybę ir p pareiga tą vertybę saugoti. Tačiau, jeigu vertybė nėra ginama Konstitucijos, tai ir vienos lyties asmenų diskriminacijos ar lygiateisiškumo pažeidimo nėra tol, kol Konstitucijoje nėra pasakyta, kad yra galima vienos lyties asmenų partnerystė ar santuoka.
V.B. Pasiremdamas Konstitucinio teismo praktika V. Mizaras pabrėžia, kad žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmens vientisumą, kuris reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės. Žodis reprodukcija nepatrauklus, jis labiau tinka gyvūnams. Gal geriau tiktų žodis prokreacija. Be kuriuo atveju profesorius nutyli esminį dalyką: beveik visos šeimos nori ir siekia turėti palikuonių, jos išgyvena džiaugsmą/skausmą gimus/negimus vaikui (sūnui, dukrai, anūkui, anūkei). Teisę į lūkesčius turėti vaikų šeimai suteikia ne visuomenė ir ne Konstitucija…
S.A. Atsakymas į klausimą būtų kitas klausimas: kodėl aš, ir ne tik aš, o mes visi, Lietuva, renkamės ne liberalinį, o komunitarinį požiūrį? Jeigu žmogui pakaktų jo biologinių poreikių patenkinimo, tuomet žmogaus gyvenimas suktųsi apie materialinių ir seksualinių poreikių ašį, – gyvenu čia ir dabar, ir tuo mėgaujuosi. Tačiau net žmogaus, tiek vyro, tiek moters, instinktų lygmeny, užprogramuotas klausimas: kas bus po to, kai mirsiu? Negi nieko neliks? Žmonės, sulaukę gilios senatvės ir jaučiantys artėjančią žemiškojo gyvenimo baigtį, būna ramūs matydami anūkus ir proanūkius. Neturintieji palikuonių, manau, natūraliai savęs klausia: kam aš gyvenau? Todėl man skaudu stebint lengvabūdiškus aiškinimus vaikams, jog prigimtinė, tradicinė šeima nėra ypatingas gėris, kad tuoktis nebūtina. Taip jiems tiesiog nepasakome visos tiesos apie gyvenimą – juos paprasčiausiai klaidiname. Sutikite, jaunam žmogui malonus pakurstymas: tu laisvas, daryk ką nori, tuokis ar nesituok su kuo nori, gyvenk šia akimirka. O kas prisiims atsakomybę už jų likimus, kai paaiškės, kad gyvenimas kur kas sudėtingesnis, kad tenka susimokėti už jaunystės naivumą?
V.B. Vis dėlto prof. V. Mizaras nuolat mini Konstituciją, nors joje nė užuominos apie tai, kad vienos lyties asmenų pora gali būti laikoma šeima.
S.A. Prof. V. Mizaras propaguoja, sakyčiau, amerikietišką požiūrį į Konstituciją. Joje turi būti visa, ko norime. JAV Aukščiausiasis Teismas Konstituciją nuolat papildo pagal visuomenės poreikius: prieš kelerius metus pasisakė, kad vienos lyties asmenų santuokos atitinka Konstituciją. Mūsų Konstitucija, pagal jos kūrėjų viziją, kitokia. Joje suverenas surašė visas vertybes, kurias nusprendė saugoti įstatymu. Kas Konstitucijoje neparašyta, gali būti įtraukta į Konstituciją tik Konstitucijos keitimo keliu, ir tai gali padaryti arba suverenas – tauta – referendumu, arba Seimas pagal Konstitucijoje numatytą procedūrą. Aš laikausi nuomonės, kad LR Konstitucijoje yra įtvirtinta krikščioniškųjų vertybių skalė, t. y. transpersonalinė ideologija. Personalistinė ideologija, kurią gina prof. V. Mizaras, galėtų būti įtvirtinta tik Konstitucijos keitimo keliu.
V.B. Profesorius taip pat dažnai apeliuoja į pagarbą tarptautinei teisei. Tačiau nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei Tarptautinis socialinių ir kultūrinių teisių paktas bei Tarptautinis politinių ir pilietinių teisių paktas nereglamentuoja tos pačios lyties porų teisės į šeimos gyvenimą. Tad kokiais tarptautinės teisės dokumentais savo požiūrį grindžia prof. V.Mizaras?
S.A. Aš nežinau jokio tarptautinio teisės akto, kuris imperatyviai reikalautų pripažinti vienos lyties asmenų santuoką ar partnerystę. Daug tarptautinių teisės aktų tai laiko norma, bet nesukuria pareigos valstybėms. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje aiškiai pasakyta, kad vyras ir moteris kuria šeimą.
V.B. Baigdami pasvarstykime, kodėl mūsų valstybėje aukščiausiu lygmeniu be perstojo diskutuojama apie su žmogaus lytiškumu susijusius reikalus. Turiu galvoje lyčių lygybę, seksualinį priekabiavimą, smurtą dėl lyties (Stambulo konvencija), tos pačios lyties asmenų partnerystę, galimybę už mokesčių mokėtojų pinigus pasikeisti lytį ir pan. Tuo tarpu Lietuva dėl gyvenimo sąlygų plačiąja prasme išprovokuotos emigracijos bangos neteko trečdalio gyventojų – emigracijos mastas jau kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Trečdalis iš likusiųjų negali sudurti galo su galu ir sočiai pavalgyti. Gal vis dėlto valdžios atstovų prioritetas turėtų būti skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, emigracijos pažabojimas?
S.A. Man taip pat neaišku, kodėl Lietuvoje esant kritiškai demografinei padėčiai taip lengvabūdiškai žiūrima į santuoką ir šeimą. O kai dėl Stambulo konvencijos, su ja skinasi kelią požiūris į tradicines, prigimtines vertybes kaip į smurtą sąlygojantį blogį. Ir, kas itin grėsminga, ratifikavę Stambulo konvenciją, privalėsime atitinkamai keisti Konstituciją. Iš mūsų to bus pareikalauta, nes Stambulo konvencija įpareigoja tai daryti.
Dėkoju už pokalbį.
