Rasa Čepaitienė
Švytuoklė švytavo
per seimą važiavo,
už vilos užkliuvo
senelis išgriuvo…
Šiandien norisi kurti ketureilius . O jei rimtai, tai nieko naujo. Lietuvos politinė sistema tėra bėgimas nuo vilko ant meškos ir atgal, su kokių karts nuo karto pasitaikančių pakeleivingų kiškių ar barsukų įsipainiojimu į darniai dardančio vežimo ratus, kol jų tie dičkiai nesuėda, neišspjauna arba anie patys, pamatę, kur papuolė, nepabėga. Dar tai primena iš kriminalinių filmų žinomą „gerojo“ ir „blogojo“ policininko tardymo taktiką, kai „blogasis“ visaip žemina, gąsdina ir muša tardomąjį, o „gerasis“ elgiasi su juo žmoniškai ir pagarbiai, kas jį galop priverčia greičiau prisipažinti net dėl to, ko nepadaręs. Akivaizdu, kad pastaruosius ketverius metus turėjome „blogąjį“, kuris nesiceremonijo su jokiom priemonėm, todėl pirmasis rinkimų turas ir nustebino, ir nuvylė – negi rinkėjų tokia trumpa atmintis? Ar jie, kaip ta nusikaltėlio prievartauta ir žeminta moteris-įkaitė, ją išvadavus, įsimyli jį ir lanko kalėjime…? Tai vadinama Stokholmo sindromu.
Tačiau antrajame įvyko nekart matytas efektas, kai trumpam atsikvošėjama ir tada jau strategiškai balsuojama už bet ką, kad tik ne konservatorius…
Kodėl taip yra? Kodėl protesto balsus susiurbia vieni ar kiti avantiūristai ir demagogai, greitai ištaškantys gautą pasitikėjimą arba net atvirai išduodantys savo priešrinkiminius pažadus? O tikrieji protestuotojai, režimo uiti ir persekioti, ir savo darbais įrodę, ko yra verti, ir tikroji alternatyva švytuoklei ne tik negauna balsų, bet ir visaip sofos ekspertų po to išdidžiai mokinama kaip elgtis ir atsainiai pajuokiama?
Panašu, kad vis dar turime reiškinį, susiformavusį jau labai seniai, nepriklausomybės ištakose, t. y. politinio lauko pasiskirstymą į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“, kurių vieni esą atstovavo lietuvybę, krikščionišką tikėjimą, Sibiro kančias ir laisvės siekį, o kiti – ūkišką požiūrį, „žingsnį po žingsnio“ ir „darbą Lietuvai nežiūrint to, kas mus iš ten, aukščiau, valdo“. Ir panašu, kad abi šios, kažkada vertybiškai neva nesutaikomos linijos, laikui bėgant supanašėjo ir prarado esminius skirtumus, nes abi persismelkė neoliberaliu pragmatizmu ir eurointegracijos paskatintu partokratiniu parazitizmu, t. y. eurobabkių įsisavinimu mainais į aklą paklusnumą naujam „Centrui“. Tik konservatoriams pavyko ilgiau išlaikyti kruopščiai kurtą mitą apie „Landsbergį, sugriovusį Sovietų Sąjungą“ ir juos pačius, „kaip vienintelį skydą ir priebėgą nuo Rusijos grėsmės“ (tą skydą, o tiksliau skėtį, paskutinėse reklamose vis dar mėgino kelti ir partijos CEO Šimonytė). Ir šį mitą, kaip kortų namelį, ėmė ir išardė viens po kito pasipylę pedofilo dengimo, Anūko vilos, Navickienės mafijos ir kiti skandalai, nuplėšę nuo rinkėjų akių rožinę iliuziją, kad šitie tai jau tikri ir vieninteliai patriotai, lyg kokie Termopilų spartiečiai, kovojantys su šliaužiančiomis vatnikų ir kremlinų ordomis.
Tuo tarpu socdemai, Brazauskui mirus, jau nebeturėjo ambicijų įgyvendinti socialdemokratinę dienotvarkę ar kurti kažkokį pseudo mitą apie save, pasitenkindami feodalinės sistemos atkūrimu jiems prieinamose apygardose, paverstose tėvonijomis, kur nieks nedrįsta nė cyptelt. O ką, visi taip daro!
Kitaip tariant, lietuviška tvarka seniai reiškia „meduolio ir bizūno“ principo taikymą. „Meduolis“, t. y. šilti postai, geros algos, premijos, ordinukai ir karjeros perspektyvos atsiveria tik saviems – partiniams, giminėms ir meilužiams/ėms, – nežiūrint jų realių kompetencijų ir gebėjimų šias pozicijas užimti. Pavyzdžiui, vienas TS-LKD kandidatas, beje, laimėjęs vienmandatę Vilniuje, kažkada įsiminė tuo, kad studijuodamas VU Istorijos fakultete tik per plauką apsigynė bakalauro darbą, nes komisija tada ilgai ir sunkiai sprendė klausimą, ar jam parašyti minimalų teigiamą pažymį ir taip atsikratyti, ar pasielgti pagal sąžinę ir nepraleisti. Atsikratė… dabar mums visiems ant galvos.
O „bizūnas“, t. y. darbo netekimas, užpjudymas ir užujimas kišeninės teisėsaugos ir žiniasklaidos pagalba iki savižudybės arba emigracijos gresia bet kam, kas tik mėgintų šiai tvarkai pasipriešinti. Todėl rinkėjai, jau nekart skaudžiai mokyti, šįkart, kaip ir kaskart, pasirinko „mažesnę blogybę“, o ne nepažįstamą neaišku ką, kas gali atnešti nestabilumą ir nesaugumą jų asmeniniam, kad ir mažyčiam, gerbūviui. Nes postsovietinė transformacija daug kam buvo pernelyg sunki ir skausminga, ir išugdė tokias išgyvenimo strategijas, kuriose nelieka vietos visokiems ten ideologiniams lia lia ir gražiems žodžiams, kuriais nieks paprasčiausiai nebetiki, tik, kaip kokiu brežnevmečiu, privalomai imituoja palaikymą. Pagal poreikį.
Nieko asmeniško, tik pragmatizmas. Ir tokioje sistemoje labiausiai nekenčiami kokie nors idealistai, svaigstantys apie teisingumą, tiesą ar kokias nors idėjas. Būti „idėjiniam“ čia paprasčiausiai reiškia būti durnium – pažvelkite dabar kad ir į „Laisvės“ partiją.
Tiesa, nenurašykime taip visiškai tautiečių moralės. Jiems juk labai patinka skriaudžiamieji – tokiems jie mielai parodys empatiją. Tad kuo labiau sistema ką nors iš savo tarpo persekioja ar, kaip dabar madinga sakyti, cancellina, tuo daugiau šansų jis, ar ji, turi triumfališkai grįžti atgal, į šiltą tos pačios sistemos glėbį, tuo pačiu sėkmingai nugarinant verdantį protesto puodą.
Prognozuočiau, kad naujoji valdžia, kad ir kas iš vadinamosios centro kairės (cha!) sudarys valdančiąją koaliciją, ketverius metus išties bus „gerasis“ policininkas. Baigsis jau įprastiniais tapę pjudymai, prasivardžiavimai ir įtarinėjimų „liaudies priešais“ paranoja. Vagiama ir saviškius kaišiojama į šiltas vietas irgi bus subtiliau, nebe taip demonstratyviai ir įžūliai, ypač, kai yra iš ko pasimokyti kaip to nedaryti. Bet iš esmės mažai kas keisis. Ekonomistai, pabūrę iš statistikos skaičių, sako, kad artėja krizė, o konservatorių prisiskolintus milijardus reikės kažkaip grąžinti, tad gali tekti greitai susiveržti diržus. Vardan tos, kaip saka.
Ką gero Lietuvai nuveikė geriausi iš geriausi, baigę univerkes raudonu diplomu anuomet arba su pagyrimu, jei ne viską sužlugdę su ugnele? Seime kiek būta mokslų daktarų ir univerkių rektorių – tų geriausių iš geriausių, o naudos jokios – tik nuopuolis, tautos nunykimas ir skurdas, jei tiesa, kad valgyt neturi ko 400 tūkstančių su viršum gyventojų. Tai čia toks tas geriausių iš geriausių darbų rezultatas? Pati autorė ar geba iš šešių atimti tris ir negauti tuos pačius šešis, kaip beveik visi kiti likę mokslinčiai? Trejetukininkas dar gali ir pridėt, kad atimti reiks dar ir daugiau, ir kaip tada būt su tais moksliukais? Istorijos mokslo beveik nėr Lietuvoje, išskyrus išgalvotos istorijos dezi propagandos specialistus su dideliais moksliniais laipsniais už dezi propagandą. Sveikatos apsaugą irgi sužlugdė geriausi iš geriausi, o ne tie, kurie vos gavo tą diplomą. Pavardes šitų geriausių iš geriausiu tingiu čia vardint, nes jie ir taip visuotinai žinomi.
Galimai prezidentas, nebegalėdamas įvykdyti pažado sukurti gerovės valstybę, nenorėdamas kad jį apšauktų melagiu, pasinaudojo galimybe ir sužaidė gerą partiją. Pavadinčiau Nausėdos gambitu.
Nu, Rasele, iš Tamstos poetės nebus, tai faktas, gal į Poezijos pavasarį pretenduok?
„partijos CEO“ – be anglų kalbos jau niekaip? Mūsų kalbos žodynas pernelyg skurdus?