Karo tikslas visada yra laimėti, nors konkretūs tikslai gali skirtis priklausomai nuo konteksto. Galutinis tikslas yra pergalė, todėl kovos metu kova yra sunki ir ilga, siekiant didelio atlygio.
Vis dėlto ateina laikas, kai viena pusė, dažniausiai pralaimėjusioji, turi apsvarstyti, ar tolesnė kova yra prasminga. Kartais tokios abejonės kyla ir abiem pusėms, kai kovos kaina viršija galimą geopolitinę naudą. Iš pradžių tai gali būti tik užkulisinių derybų dalis ar diplomatų susirašinėjimai, tačiau jie padeda formuoti „pasitraukimo“ strategiją, kai padėtis tampa beviltiška.
Istoriškai, kai viduramžių baronai pralaimėdavo karaliui, buvo sudaromi susitarimai. Karalius galėdavo nubausti pagrindinius sąmokslininkus, tačiau dauguma maištininkų grįždavo į savo valdas, jei pripažindavo lojalumą. XIX a. Didžiosios Britanijos karo laivai dažnai bombarduodavo priešus, siekdami ne užkariavimo, bet priversti atverti uostus prekybai ar pripažinti pavaldumą. Per Opiumo karus Didžioji Britanija nesiekė užimti Kinijos, nes buvo veiksmingesnių būdų pasiekti taiką. Šis požiūris galioja ir šiandien.
Šiuo metu Ukraina artėja prie trejus metus trunkančio karo su Rusija. Nepavykus proveržio per 2023 m. vasaros kontrpuolimą, Ukrainos pajėgos buvo nustumtos į pietryčius. V. Zelenskio sprendimas įsiveržti į Kursko sritį, kai kariai buvo reikalingi kitur, tikriausiai sumažino galimybes atgauti Donbasą ir Krymą. Nors daugelis gynė šį žingsnį, jis virto nesėkme, o dabar, kaip pranešama, kovoje dalyvauja ir Šiaurės Korėjos kariai.
Istorija rodo, kad Vakarų žygiai į Rusijos teritoriją dažnai baigiasi nesėkme. Maskva pasikliauja savo teritorijos dydžiu, kuris leidžia atlaikyti puolimus, nepaveikiant ekonomikos ar didmiesčių – tai unikalus pranašumas pasauliniu mastu.
Išrinkus Donaldą Trampą antrai kadencijai, tikimybė, kad konfliktas Ukrainoje būtų realiai užbaigtas, galėtų padidėti. Tai nėra populiaru socialinėje žiniasklaidoje ar politikoje, kur Ukrainos šalininkai siekia visiško rusų išvarymo ir V. Putino nušalinimo, o rusofilai nori aneksuoti rusakalbių gyvenamas teritorijas arba net absurdiškai žygiuoti iki Lenkijos sienos. Tačiau realybė tokia, kad nė viena pusė neturi išteklių pasiekti maksimalistinių tikslų. Dabartinė padėtis primena Vakarų fronto kovas 1914–1918 m.
V. Putino pradinė invazija 2022 m. buvo nepakankamai aprūpinta, o tai privertė rusus trauktis iš šiaurinės Ukrainos dalies. Nepaisant Vakarų teikiamos pagalbos, kuri yra esminė Ukrainos kariuomenei, ji negali prilygti Rusijos gyventojų rezervams ir kariniam-pramoniniam kompleksui. Jei situacija nesikeis, karas gali tęstis daugelį metų, o Rusija lėtai judės į vakarus, nors toks procesas, atsižvelgiant į dabartinį tempą, galėtų užtrukti dešimtmetį.
Atsižvelgiant į tai, ar Ukrainai nebūtų geriau apsvarstyti susitarimą, kuris užkirstų kelią tolesniems teritoriniams praradimams? Pakartotinis Minsko 2 susitarimų įgyvendinimas – konflikto įšaldymas ir paliaubų paskelbimas – galėtų būti priimtina išeitis.
Donaldas Trumpas, nors ir teigė, kad galėtų užbaigti konfliktą per vieną dieną (kas mažai tikėtina), galėtų imtis veiksmų šia linkme. Toks susitarimas leistų Putinui išsaugoti reputaciją savo šalininkų akyse, tuo pačiu išplėsdamas kontroliuojamas teritorijas, o Ukraina galėtų pateikti tai kaip pasiekimą, neleidusį Rusijai užimti didžiosios šalies dalies.
Atsižvelgiant į šimtus tūkstančių žuvusiųjų ir žiaurumus, lydinčius tokius konfliktus, abiem pusėms reikėtų galimybės atsikvėpti ir grįžti prie normalios padėties. Abiejų šalių piliečiai jau ilgą laiką kenčia nuo šaukimo į kariuomenę grėsmės.
Nors vyriausybės kasmet gali pašaukti tik ribotą skaičių karių, kad išlaikytų ekonomikos funkcionavimą, įtampa juntama abiejose pusėse. Štai kodėl Putinas Pchenjane pasirašė karinį paktą su Šiaurės Korėja, perduodamas ginklus mainais už karius, o prezidentas Baidenas pirmą kartą leido Zelenskiui naudoti tolimojo nuotolio raketas. Nors šie veiksmai buvo laikomi eskalacija, jie taip pat rodo desperaciją.
Mūšis prie Bachmuto sulaukė daug dėmesio, tačiau atitraukė nuo tikrovės, kad šis karas tapo vienu didžiuliu sunkmečiu. Kiekvienai pergalei pasiekti prireikė mėnesių tranšėjų kovų ir masinio artilerijos apšaudymo, sunaikinusio tokius miestus kaip Mariupolis ir Chasov Jaras.
Didžiuliai žemės ūkio regionai buvo suniokoti ir virto dykvietėmis, kurioms atsigauti prireiks metų. Karas gali tęstis dešimtmetį ar ilgiau, tačiau jo metu labai nukentės Ukrainos demografinė padėtis, nes mažėjantis 18–45 metų amžiaus gyventojų skaičius bus toliau mažinamas.
Šalis šiuo metu susiduria su dideliu paauglių ir vaikų trūkumu, nes daugelis jų per pirmąsias kampanijas pabėgo su tėvais į kitas šalis. Galimi susitarimai, pagal kuriuos emigravę ukrainiečiai grįžtų tarnauti savo šaliai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie planai atrodo sunkiai įgyvendinami. Tuo tarpu Rusija, turėdama didesnį gyventojų skaičių, gali pasitelkti migrantus iš Centrinės Azijos darbo jėgos trūkumui užpildyti, tačiau ir Putinui reikės parodyti savo žmonėms rezultatus, nes aukų skaičius nuolat auga.
Donaldas Trumpas galėtų tapti abiejų lyderių gelbėtoju, padėdamas jiems išsaugoti veidą ir užbaigti karą, kuris destabilizuoja pasaulinę geopolitiką. Jis galėtų būti tinkamu prezidentu tinkamu metu, nors susidurtų su Europos pasipriešinimu.
Daugelis Europos valstybių, ypač Didžioji Britanija ir Vokietija, investavo milijardus, kad išlaikytų Ukrainą kare, ir nepritaria jokiam susitarimui, kuris užkirstų kelią visiškos pergalės perspektyvai.
Trejus metus kompromisai buvo laikomi išdavyste, o opozicijos partijos, siūlančios derybas, buvo griežtai kritikuojamos. Net Vengrijos prezidento Viktoro Orbano „taikos misija“ susilaukė Londono ir Briuselio priešiškumo.
Europos vyriausybėms bus sunku pakeisti kursą, tačiau jų saugumas priklauso nuo NATO, o tai reiškia ir nuo Jungtinių Valstijų. Galų gale jos neturės kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su tuo, ką nuspręs D. Trampo administracija.
Šis karas reikalauja pragmatiško ir ilgalaikio sprendimo. Realizmas jau skverbiasi į geopolitinį naratyvą, ir tikimasi, kad prezidentas Trampas per savo antrąją kadenciją sugebės išmintingai užbaigti šį konfliktą.
europeanconservative.com
…o kada Žaliauskas atšauks sau ir savo „seimui” draudimą derėtis ? Panašu, kad vakar Paryžiuje dėdė Semas jam tai priminė.
Na klar, vyrai patriotai ten nužudyti, todėl dabar jau ir galima derėtis.
Tai ne pozicija, o kažkokia vatinė fuflo ir atslikimas nuo realybės, nes honorars už rašliavą aiškiai buvo paimtas rubliais : )
Dar vienas tuščias parašymas.
Sandersas „protingai” pasamprotavo, kad „Karas Ukrainoje turi būti išspręstas derybomis…???” Savo samprotavimus „ekspertiškai” užbaigė-„Šis karas reikalauja pragmatiško ir ilgalaikio sprendimo. Realizmas jau skverbiasi į geopolitinį naratyvą, ir tikimasi, kad prezidentas Trumpas per savo antrąją kadenciją sugebės išmintingai užbaigti šį konfliktą…”
Žmonijos istorija faktais įrodo, kad karai iš tiesų yra ilgesniam ar trumpesniam laikui užbaigiami, kai viena kariaujanti pusė nugali kitą visiškai, kita kapituliuoja.. Kol nugalėtojas turi jėgų ir noro naudotis pergalės vaisiais, tol taika būna.. Vos tik nugalėtojas nusilpsta(TSRS Gorbačiovo laikais”, jo elitas parsiduoda(Gorbačiovo, Jelcino, Putino) taip karas vėl vienokiu ar kitokiu būdu prasideda ir nesibaigia kol viena iš kariaujančių pusių nugalės.. „Taikos” derybos, paliaubos visais laikais reiškė tik karo pristabdymą, karo „įšaldymą”…., kuris su dar didesniu intensyvumu ir žiaurumu prasidėdavo iš naujo. Tai daugiau nei akivaizdžiai patvirtina Ukrainos įvykiai, buvusios derybos ir pasirašyti „taikos susitarimai” Minskas 1, Minskas 2.. 2022 kovo mėnesį prasidėjusios paliaubos ir „taikos” derybos Turkijoje Stambule, Rusijos ir Ukrainos delegacijų pasirašytas „taikos susitarimas”, kuris buvo Ukrainos Zelenskio atmestas ir karas toliau vyko ir vyksta pagal istorijos patvirtintą karo logiką.. Taip kad „triesti” apie „taikius, derybomis užbaigiamus” karinius konfliktus gali tik visiški virtualioje „tikrovėje” gyvenantys beviltiški liurbiai… Net ir Korėjos karo ilgmetis paliaubų atvejis kartas nuo karto primena, kad nebaigtas karas turės būti anksčiau ar vėliau užbaigtas vienos kariaujančios pusės pergale, kitos pralaimėjimu.. Tą šiandiena patvirtina ir Sirijos atvejis, kai Rusija prieš 10 metų suorganizavo Astanos „formatą”, kuriame Rusija, Turkija ir Iranas privertė kariaujančias puse sudaryti „paliaubas”.. Šiandiena viena iš kariavusių pusių, buvęs teroristinis „Alqaidos” padalinys pakeitęs pavadinimą 10 metų JAV, Turkijos padedami ruošėsi ir sulaukę patogaus momento atnaujino karą ir šiandiena „demokratiškai” užėmė Damaską. Buvęs teisėtai išrinktas prezidentas Asadas, kaip 2014 Ukrainos prezidentas Janukovičius, su savo gynybos ministru ir kitais pabėgo iš šalies „nežinoma kryptimi”…
….jokiu komentaru,negerbiama redakcija…..eikit sikt…zinosit,kaip gerbt laisva zodi,bjaurybes.