Lapkričio 6 d. LRT surengė nemokamą koncertą Lukiškių aikštėje 30-osioms Berlyno sienos griūties metinėms paminėti. Koncertas buvo pavadintas „Laisvės banga: nuo Vilniaus iki Berlyno“.
Koncerto išvakarėse Lietuvos patriotinės organizacijos NOKT vardu kreipėsi į LRT generalinę direktorę, o vėliau į Vilniaus miesto savivaldybę prašydama papildyti renginio, scenarijų, nurodydamos, jog Lukiškių aikštė kaip valstybinė, reprezentacinė aikštė suformuota kartu ir kaip memorialinė. Aikštės centre yra Šimtmečio ratas, o jo centre įamžintos ir pašventintos, suvežtos iš kitų šalių ir mūsų Respublikos 100 relikvijų.
Šimtmečio ratą dengia apvali granitinė plokštė su užrašu “Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba“. Šiuo metu kol nėra paminklo ir dėl jo vyksta ginčas teismuose Šimtmečio ratas yra švenčiausia vieta Lukiškių aikštėje,- rašoma NOKT prašyme LRT generalinei direktorei ir Vilniaus merui. „Todėl siūlome nemokamo koncerto scenarijų papildyti tokiais pagarbos akcentais:
- Šimtmečio rato krašte nuo Šv.Pilypo ir Jokūbo bažnyčios pusės pastatyti reikiamą kiekį stovų vėliavoms pastatyti. Po komandos vėliavos pastatomos į stovus;
- Liepsnoja 2 fakelai. Šimtmečio rate pagal jo formą uždegamos žvakės;
Merginos su tautiniais rūbais padeda nupinta 5- 6 metrų ilgio vainiką, padeda gėles Lietuvos partizanai, laisvės kovotojai; - Stovi Garbės sargyba, kuri keičiasi kas 10 minučių:
Deja, kilnus visuomenininkų noras nebuvo patenkintas. Šimtmečio ratas, kuriame amžinta ir pašventinta per 100 relikvijų liko išniekintas ir paliktas už aukštos „BERLYNO TVOROS” konstrukcijos.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas sako, jog tai yra didžiausia nepagarba per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, nepagarba istorinei atminčiai.
Prašėme, kad tuo atveju, jei mūsų prašymas bus atmestas, bent paliktų pagarbų atstumą švenčiausiai vietai Lukiškių aikštėje, kad mes patys garbingai su visuomenę stovuose prie Šimtmečio rato pastatytume į stovus vėliavas, uždegtume žvakes, padėtume gėles, kad stovėtų šaulių, karių ir civilių žmonių garbės sargyba.
Deja. Šimtmečio ratas su kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę relikvijomis liko izoliuotas nuo visuomenės, nes nuo Gedimino prospekto pusės jį užstojo aukšta „BERLYNO SIENOS” konstrukcija. Priėjimo prie Šimtmečio rato neliko. Pagerbti žuvusių atminimą galima buvo tik perlipus pastatytą aukštą sieną.
Anot mūsų dainiaus Bernardo Brazdžionio, jie bijo Nežinomo Kareivio, partizano kapo („Baimės kultas”). Jie bijo Adolfo Ramanausko, Jie bijo Antano Kraujalio, Jie bijo politinio kalinio, Vorkutos vergo, sukilėlio, Jie bijo komunizmui įvertinti kongreso, nesenai mirusio tribunolo pirmininko Vytauto Zabielos, Jie bijo visų kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimo Lukiškių aikštėje, Jie bijo Jono Noreikos-Generolo Vėtros, Jie bijo net Kazio Škirpos skersgatvio pavadinimo.
Jonas Burokas
Sunku pasakyti, ko čia buvo daugiau: buko iniciatorių bei projekto autorių užsispyrimo ar savivaldybės kerštavimo už patriotines iniciatyvas. Bet abiem atvejais tai yra politiniai gestai, gilinantys šalyje niekuo nepateisinamus konfliktus.
Berlyne Merkel prie Berlyno sienos, žuvusių atminimui, uždegė kuklią žvakę, o Vilniuje, Lukiškių aikštėje, Šimtmečio ratas, kur įamžintas žuvusių už Tėvynę, atminimas, kaip matote nuotraukoje liko visai izoliuotas, paliktas vienišas tamsoje. Per koncertą „Laisvės siena nuo Vilniaus iki Berlyno” Šimtmečio ratas buvo atskirtas „Berlyno”- A.Labašausko laisvės kalvos bunkerio siena. LRT su miesto savivaldybe ir toliau tęsia įamžintų relikvijų pagerbimo ignoravimo akciją. Organizatoriai ir toliau lieka sovietiškai atgrąsūs istorinei atminčiai. NOKT patriotinės visuomeninės organizacijos siūlė LRT vadovybei papildyti koncerto scenarijų žuvusiųjų iškilmingu pagerbimu, deja abipusio kilnaus noro organizatoriai neišgirdo. Mūsų balsas liko tyruose šauksmas. Nepakluso organizatoriai ir mūsų prašymo, kad nuo Šimtmečio rato būtų išlaikytas pagarbus atstumas.
sitie priekvaisos deda ant tautos ir valstybes , sugeba garbinti tik pinigus bei gender=isdraskytasikniu ydeologija , lig ko mes kaip tauta nusiritome .
Organizatorių supratimą, kas kur tinka ir pritinka taikliai atspindi jų pasirinktame repertuare nuskambėjusios:
„Kancaras čia karalius”, tikrai smagi mus palikusio takentingojo bardo Vytauto Kernagio dainelė. Ir ne mažiau populiarios „Ne tau, Martynai” perfrazavimas į negatyvą „Michailai”, nors Gorbis berlyniečių ir visų vokiečių toliau su dėkingumu garbinamas.