Birutė Valionytė. Kai valdžia ir tauta veikia kartu, silpnasis gali būti nugalėtoju

Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjime.

Mieli atgimimo žmonės, prisidėję labai reikšmingais metais ir buvę kartu su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais, kuriuos įgaliojote atkurti Lietuvos valstybę.

Mieli signatarai, mieli Aukščiausios Tarybos deputatai, Lietuvos Respublikos Prezidentai, Seimo Pirmininkai, premjerai, visi čia susirinkusieji ir jūsų Ekscelencijos.

Lygiai prieš 35 metus čia, šioje salėje, vyko dvyliktojo šaukimo LTSR AT antrasis posėdis. 17.15 min. vardiniu būdu priima deklaracija „Dėl LTSR AT deputatų įgaliojimų“, kurioje sakoma: „Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR AT deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią per AT, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.“

Po to AT priima įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 22.46 val. Lietuvos Nepriklausomos Valstybės sugrąžinamo į pasaulį byla buvo pradėta. Po to AT priėmė įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, bei kreipėsi į pasaulio tautas tikėdamasi jų broliško solidarumo ir paramos.

Kovo 15 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje priėmė rezoliuciją, kuria Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas paskelbtas neteisėtu ir negaliojančiu. Už šią rezoliuciją balsavo 1463 TSRS deputatai, prieš 98 ir susilaikė 128.

Lietuvos nepriklausomybės palaikymas TSRS viduje buvo menkas. Nepriklausomą Lietuvą palaikė daugybė žmonių. Pasaulio vyriausybės tylėjo.

Balandžio 18 d. Kremlius pradėjo ekonominę blokadą prieš Lietuvą, o balandžio 26 d. Lietuvos Respublika gavo Prancūzijos Prezidento Fransua Miterano ir Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Helmuto Kolio laišką, kuriame sakoma: „Mes taip pat išreiškiame pageidavimą, kad kuo greičiau prasidėtų pokalbiai tarp Jūsų ir tarybinės vadovybės, kad dabartinė krizė būtų išspręsta abiem pusėms priimtinu būdu. Tokių derybų pradžią, be abejo, palengvintų laikinai sustabdžius Jūsų parlamento nutarimų pasekmes.“

Panašią leksiką girdime ir dabar, kai JAV bando susodinti Ukrainą ir Rusiją prie derybų stalo. Visada stiprus diktuoja savo sąlygas silpnam. Bet jei silpnasis turi aiškų tikslą ir kietą stuburą, kai valdžia ir tauta veikia kartu, silpnasis gali būti gali nugalėtoju. Kai TSRS įvykdė agresiją Vilniuje 1991 m. sausio 13 d. piktinosi beveik visa Europa, bet nė viena vyriausybė nepripažino Lietuvos. O to mes ypač laukėme.

Pasaulis tylėjo, ir tik mažos Islandijos Altingas nepabūgo TSRS imperijos ir 1991 m. vasario 11 d. nutarė užmegzti diplomatinius santykius. Šito Lietuva niekada nepamirš. Ačiū, Islandijai. Tik pralaimėjus pučui Maskvoje, kai Rusijos Federacija pripažino Lietuvą, Latviją ir Estiją, Lietuvos sugrįžimo į pasaulį byla buvo baigta.

Reikia konstatuoti faktą, kad mums atkurti savo valstybę pavyko ir todėl, kad tada buvo šaltojo karo pabaiga. Totalitarinė TSRS su savo mistine proletariato diktatūros ir komunizmo statybos teorija patyrė visišką fiasko. Lietuva labai laiku pabėgo iš TSRS tautų kalėjimo. Tada ji buvo kietas ir labai nepatogus žirnis Kremliui ir pasauliui. Lietuvių tauta puikiai išnaudojo susidariusį istorinį šansą ir atkūrė savo valstybę.

Ką ši netolima 35 metų istorija mums primena. Pirmiausiai tai, kad visų Lietuvos valstybės klausimų suverenas yra lietuvių tauta, o, antra, kad nieko nėra pastovaus ir nekintamo. Bet šiandien žodis tauta yra dingęs iš mūsų politikų leksikos.

Paaiškėja, kad saugumo garantijos, kuriomis mes taip buvome įtikėję pradėjo stipriai eižėti. Akivaizdu, šiandien pasaulyje vyksta galių ir įtakos sferų persiskirstymas. Visiems tapo netikėta, kad svarbiausias strateginis partneris, peržiūri savo interesus ir suteikia pirmenybę verslo interesams. Kad tai įvyks, ženklų buvo ne vienas, bet ES ir mūsų politikai juos ignoravo. Praradome daug gražaus laiko.

Mūsų laisvės gynimas pirmiausiai yra mūsų pačių reikalas ir mūsų valstybės saugumas iš esmės priklauso nuo mūsų tautos susitelkimo ir pasirengimo apginti savo laisvę ir tikrai galime pasitikėti tik savo jėgomis. Politikai vis kartojo, kad NATO 5 str. mus apgins, kad mes kaip niekad esame saugūs, bet virš Lietuvos padangės vėl telkiasi netikrumo ir nerimo debesys.

Pasaulyje įsisuka ginklavimosi varžybos. Kur šiame pokyčių verpete yra Lietuvos vieta ir kuo Lietuva tikrai gali pasitikėti? Klausimai, į kuriuos reikia aiškaus atsakymo. LDK diplomatija buvo žinoma ir girdima visoje Europoje.

Metas Lietuvos vadovams suprasti, kad dabar, kaip niekad svarbi aukšto rango diplomatija ir jos efektyvus veikimas. Tiek daug žodžių pasakyta apie lyderystę, o liekame prie uždarų durų. Laikas suprasti, kad aukšto rango diplomato vertė yra didelė ir nedovanotina klaida, kai šio rango paskyrimai tampa kova politinėse partijose.

Karas Ukrainoje vyksta jau dvylikti metai. Žuvo tūkstančiai žmonių ir karas Europos viduryje tik plečiasi. Ar Europa ir JAV buvo tokie bejėgiai partneriai, kad negalėjo sustabdyti Rusijos agresijos pradžioje? Ar ekonominiai interesai buvo aukščiau nei žmogiškosios vertybės ir tarptautiniai įsipareigojimai?

Realybė yra ta, kad atėjo diena, kai mūsų strateginė partnerė JAV, nesilaikydama jokios diplomatijos normų, pareiškė, kad Europos saugumas − jos pačios reikalas. Ukraina buvo branduolinė valstybė. Ji 1994 m. lapkričio16 d. prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Budapešto Memorandumu branduolinės valstybės Rusijos Federacija, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija ir Prancūzija įsipareigojo negrasinti arba nenaudoti karinės jėgos ar ekonominės prievartos prieš Ukrainą. Ko verti tarptautiniai įsipareigojimai šiandien?

Pacifistinė politika parodė savo neįgalumą. Deja, taika yra galių balansas. Jau keletą metų žmonės gyvena gąsdinami karu. Pasirengimas ginti savo valstybę nėra agresijos kurstymas. Ypač daug nerimo yra dabar.

Kada žmogus nerimauja? Tada, kai jis yra nežinioje. Ką padarė valdžia, kad šis nerimas sumažėtų? Matau, akivaizdų tuo klausimu nesupratimą ir valdžios neveiklumą. Pats metas imtis veiksmų, kad būtų sukurta patikima savigynos ir informacinė sistemos bei pradėti praktiniai mokymai.

Tik turintis būtinosios ginties pagrindus pilietis susidariusią situaciją geba įvertinti blaiviai ir nepanikuoti. Dažnai girdžiu, kad net skrajučių dalinimas jau yra panikos skleidimas. Priešingai nieko neveikimas skleidžia nerimą ir paniką.

Iš prigimties esu optimistė ir tikiu, kad užteks lietuvių tautai išminties ir jėgų išsaugoti savo laisvę. Linkiu Lietuvos piliečių išrinktai visų lygių valdžiai šalto proto sprendžiant valstybės gyvybiškus klausimus ir įsisąmoninimo, kad valdžia yra stipri tik tada, kai ji yra atsisukusi veidu į eilinį žmogų, kai ji kalbasi su žmonėmis ir juos girdi, tada visuomenė gina savo valdžią, nes ja pasitiki.

Linkiu, kad valstybės aukščiausiojo parlamento darbotvarkėje būtų tik patys svarbiausi Lietuvai klausimai, o ne primesti iš šalies. Politiko priedermė yra pačiam viską iš esmės išsiaiškinti ir visuomenei pateikti aiškų ir konkretų priimtą sprendimą, o ne daryti sau piarą ir visuomenėje sukelti nepasitikėjimą ir erzelį.

Šeima ir mokykla yra svarbiausi tautos institutai. Linkiu, kad mokyklose ugdytume Lietuvos pilietį ir patriotą, bet ne pasaulio žmogų, kuris yra kosmopolitas. Nėrėme į globalizaciją stačia galva, net nepasvėrę, ką tai reiškia neskaitlingai tautai. Kalbėti apie tautiškumą šiandien yra neparanku, nes tai atseit skatina nacionalizmą šalyje ir neapykantą.

Neskaitlingai valstybei, kaip Lietuva − tautiškumas yra būtinybė. Vis ištraukiama antisemitizmo korta ir ji naudojama, kaip politinis koziris. Gyvenant tokiame nestabiliame laikmetyje tai yra labai pavojingas kelias. Lietuva visais laikais buvo daugiatautė valstybė ir joje lietuviai ir žydai, karaimai ir totoriai, gudai ir rusai bei lenkai ilgus amžius sugyveno darniai.

Jau antras dešimtmetis, kai ugdome pasaulio žmones. Mums nebereikia valstybės istorijos, kuri yra ir didinga, ir įkvepianti, ir liūdna.

Pasiekėme tokį lygi, kai vientisos Lietuvos istorijos mokykloje nebeliko. Lietuvos valstybės istorija yra dėstome, kaip pasaulio istorijos sudedamoji dalis. Kokį rezultatą pasiekėme? O rezultatas tas, kad mokinių istorijos žinios sumenko, ji tapo nebeįdomi ir nebesuprantama ir tai neskatina jaunimo patriotizmo.

Tautos stuburas yra tvirta visuomenė, o jos pagrindas yra tvirta šeima, kuri žino savo šaknis, turi istorinę atmintį, puoselėja savo gimtąją kalbą. Lietuvių kalba, tradicijos, papročiai ir valstybės simboliai yra lietuvių tautos kertiniai stulpai. Mūsų tėvai ir proseneliai žuvo gindami Lietuvą nešini Vyčiu, Gedimino stulpais ir trispalve.

Suprantu, kad jaunajai kartai, gimusiai nepriklausomoje Lietuvoje, tėvų puoselėti simboliai gali atrodyti senamadiški. Bet, ką turi bendro Sausio 13-oji ir neužmirštuolė, kuri, kaip simbolis yra labai dviprasmiška. Sausio 13-ąja jauni žmonės gindami savo laisvę stojo prieš tankus ir žuvo nešini būtent Vyčiu, Gedimino stulpais ir trispalve.

Gerbkime jų atminimą ir jų puoselėtas vertybes. Valstybės simboliai turi gilią prasmę ir neša stiprų emocinį ir dvasinį krūvį. Gal ne visi apie tai susimąstome. Vytis ir Gedimino stulpai atėję dar iš senųjų LDK laikų, trispalvė tai − Vasario 16-osios dvasia.

Puoselėkime juos, nes jie yra Lietuvos tapatybės dalis ir jie tikrai padės nepasiklysti šiandienos politikos greitkeliuose.

Mielieji, su Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 35-mečiu. Su švente!