Birželio 22-oji – data, kurią valdžia stengiasi ištrinti (14 nuotraukų)

Vidmantas MISEVIČIUS

Lietuvos istorijoje yra daug prieštaringai vertinimų datų ar įvykių. Tik jeigu dėl vienų svarbos šalies istorijai, daugiau mažiau, sutariama tai dėl kitų vyksta nuolatiniai ginčai ir „laužomos ietys”. Vienas tokių – 1941-ųjų birželio sukilimas, į kurio paminėjimą trečiadienio popietę sostinėje kvietė „Nacionalinis susivienijimas” ir organizacija „Pro Patria”.

Keista valdžios pozicija

Prieš renginį organizatoriai išplatino kvietimą, kuriame buvo rašoma:

„Po gėdingos kapituliacijos 1940 metais, tik Sukilimas nuplovė neryžtingos valdžios užtrauktą Lietuvai gėdą ir parodė tautos valią sau ir pasauliui priešintis ir turėti savo valstybę. Į Sukilimą įsitraukė dešimtys tūkstančių patriotų.Tūkstančiai iš jų per šešias kovos dienas padėjo galvas už Lietuvos laisvę.

Šiandien Lietuvoje šios aukos baidomasi, vengiama ją prisiminti ir gėdijamasi atiduoti jai deramą pagarbą valstybės lygiu. Jau mažiausiai dešimtmetį Sukilimas valstybei priešiškos propagandos mėginamas susieti su Holokausto tragedija Lietuvoje, kuriamos nebūtos sąsajos, Sukilimo dalyviai vadinami nacių kolaborantais. Šis niekingas melas dominuoja valdžios koridoriuose ir sisteminės žiniasklaidos kanaluose. Nė viena valdžios institucija nerengia oficialių Birželio sukilimo minėjimų, Seimas atsisako bent deklaracijų forma išreikšti Birželio sukilimui tą pačią pagarbą, kurią valstybė rodo pokario partizaninei rezistencijai.

Birželio sukilimas siekė Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo prieš Sovietų Sąjungą, o ne už Trečiąjį Reichą. Berlynas nepalaikė sukilimo ir pats išdavė Maskvai Vilniaus sukilimo štabą, o Kazį Škirpą įkalino. Sukilimui pavykus ir įsteigus Laikinąją vyriausybę, Lietuvą okupavusi Vokietija visaip varžė jos veiklą, kol galiausiai visai panaikino. Sakyti, kad Sukilimas ar Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, yra atviras melas. Melas, kurį atvirai kartoja įtakingiausi Lietuvoje vykdomos „minkštosios denacifikacijos” šaukliai”.

Gėda gėdintis savos istorijos

Analogiškas mintis minėjimo, vykusio sostinėje, šalia KGB rūmų, metu išsakė ir politologas Vytautas Sinica. Padėkojęs nepabūgusiems ir susirinkusiems,jis dar kartą priminė, kad yra datos ar šventės, kurias valdantieji skuba pažymėti ir yra tos, kurias, kaip kad Birželio sukilimą, stengiamasi ištrinti. Politologas neslėpė, jog bijant ar net gėdijantis tokių datų keičiami gatvių pavadinimai, nukabinamos atminimų lentos ir daroma viskas, kad už Lietuvos laisvę kovoję asmenys atsidurtų istorijos užribyje.

V.Sinica išvedė įdomią paralelę tarp sovietinio ir pastarojo laikotarpio, kadangi tiek tuomet, tiek dabar, iškraipant faktus, didžiąją dalį tų, kurie kovoja prieš Maskvos režimą, bandoma pateikti kaip nacių kolaborantus. Tai nėra teisinga, nes jie kovojo ne kažkieno, o savo krašto ir savo žmonių pusėje. Ypatingai šiame kontekste nepasisekė Kaziui Škirpai, kuris, sukilimo metu net nebūdamas Lietuvoje, vėliau susilaukė įvairių kaltinimų ir susilaukia jų mūsų dienomis.

Politologo teigimu, dabar Lietuvoje, dangstantis gražiomis kalbomis, toliau diegiamas Rusijos naratyvas, kuriam būtina priešintis, o pagrindiniu kovotojų uždaviniu tampa lietuviškos istorinės atminties išsaugojimas.

Istorikė Aušra Jurevičiūtė akcentavo, kad Birželio sukilimas nepatiko nei Lietuvoje kaip namuose pasijautusiai Maskvai, nei savų planų Rytuose turinčiam Berlynui. Būtent todėl vokiečiai sovietams išdavė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus skyrių ir sukilimo prieš okupantus organizavimas persikėlė į Kauną.

Pasak istorikės, nors LAF‘o nariams teko skubiai persigrupuoti, tai jiems nesutrukdė efektyviai kovoti su sovietų okupantais, dalis kurių iš Kauno pasitraukė dar net nepriartėjus vokiečių kariuomenei. Kaune birželio 22-ą prasidėjęs sukilimas tapo ženklu sukilti ir kitiems Lietuvos regionams. Per mūšius su sovietais Kaune žuvo apie 200 kovotojų, dar apie 150-imt buvo sužeisti, tačiau pagrindinis tikslas buvo pasiektas. Po gėdingos 1940-ųjų kapituliacijos Lietuvos žmonės susivienijo ir visam pasauliui dar kartą įrodė, kad gali pastovėti už savo kraštą ir jo laisvę. To, A.Jurevičiūtės teigimu, labai reikia ir dabar, nes tampa vis akivaizdžiau, jog nieko nedarant, o tik abejingai stebint, netrukus Lietuvos gyventojai vėl taps kokio nors naujo -izmo vergais.

Trečiadienio minėjimo esmę puikiai apibūdino scenoje ne kartą pasirodęs aktorius ir atlikėjas Gediminas Storpirštis. Jis priminė „Bažnyčios kroniką” (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989 m.), kurios kiekviename numeryje buvo rašoma „Perskaitei – pasidalink su kitu”. Taip pat, pasak G.Storpirščio, reikėtų elgtis ir kalbant apie Birželio sukilimą, nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokią Lietuvos istoriją išsaugosime ateities kartoms.