2025-04-25, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo

Redakcija
-
0
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.

Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t. y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas čia konstatavo, kad minėta Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata, be kita ko, diskriminuoja nesusituokusias ar vienišas moteris, nes pažeidžia „vieną iš Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiamo diskriminavimo pagrindų“ – draudimą diskriminuoti asmenis dėl „šeiminės padėties“ bei „nesilaikė iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą“.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog „pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t. y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.

Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.

Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i].

Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir „medicinos pagalbą bei paslaugas“, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos „žmogui susirgus“. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą.

Reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t. y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes  priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

teisepro.lt

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt šeštoji (balandžio 24) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt šeštoji (balandžio 24) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį agresorius surengė didžiausią smūgį raketomis ir dronais šiais metais. Viso smūgiuota su 215 raketų ir dronų. Žuvo 12 bei sužeista keliasdešimt civilių.

Agresorius smūgiavo 145 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiams pavyko numušti 64, o 68 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių.

Atakuota net su 70 įvairių tipų raketų, Ukrainos gynėjams pavyko numušti 48, t. y. 68 proc. Svarbu pastebėti, kad iš 11 balistinių raketų Ukrainos pajėgoms pavyko numušti 7. Žinant modernių oro gynybos sistemų trūkumą tai yra labai geras rezultatas. Tačiau, pro oro gynybą praėjo visos 6 sparnuotosios raketos Iskander K. Tai nėra itin dažnas atvejis, kadangi įprastai ukrainiečiai su jomis tvarkosi sėkmingiau. Tikėtina, tokį rezultatą lėmė smūgių vietose perkrauta ukrainiečių oro gynyba. Beje, svarbu pažymėti, kad Iskander K raketomis rusai atakavo iš Donecko srities. Tai yra labai neįprastas reiškinys, kadangi atakuojant sąlyginai arti fronto, didėja ukrainiečių atsakomojo smūgio galimybė. Prieš keletą dienų rusai šiomis raketomis smūgiavo iš Zaporizhia srities. Kadangi rusai už tokį smūgį nesusilaukė atsako, tada prognozavome, kad tokie smūgiai iš šios arti fronto esančios srities gali kartotis. Dabar rusai smūgiuoja jau iš Donecko srities. Tokį rusų žaidimą su ugnimi galima būtų paaiškinti tuo, kad jie linkę rizikuoti, tikėdamiesi susikurti netikėtumo efektą. Tai, kad visos 6 Iskander K praėjo rodo, kad šį kartą šis triukas rusams pavyko. Įvertinus raketų šūvio nuotolį ir fiksuotų sprogimų geografiją, tikėtina atakuoti objektai Pavlohrado ir (arba) Dnipro miestuose. Labai tikėtina, kad Ukrainos žvalgyba jau pradėjo šių rusų raketų paleidėjų medžioklę.

Ukrainos pajėgų struktūros užpildymo ir formavimo srityje yra gerų naujienų, yra ir ne visai gerų.

Programa „Kontrakt 18–24“ išsiplėtė jau iki 24 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų (anksčiau buvo 16). Tad unifikuota ir reikia tikėtis efektyvi jaunų ir motyvuotų karių pritraukimo programa įsibėgėja.

Pasirodė pirminė informacija apie oro desanto pajėgų formuojamus du korpusus. Anksčiau kalbėdami apie Nacionalinėje gvardijoje kuriamus korpusus pastebėjome, kad juose buvo tik pėstininkų vienetai, tačiau nėra pranešama apie įgalintojus (artilerijos, oro gynybos, logistikos vienetus) korpuso vado žinioje. Deja viltis, kad tai bus padaryta kariuomenės brigadose bent kol kas nepasitvirtino. Dviejuose oro desanto pajėgų korpusuose šiuo metu ir vėl tėra po penkias pėstininkų brigadas, be įvardintų įgalintojų korpuso lygiu. Tokiu būdu, šie korpusai bent kol kas yra brigadų rinkiniai, o ne pilnaverčiai junginiai, gebantys efektyviai paremti savo brigadas.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi lokalūs susidūrimai Sumy pasienyje, Oleshna – Gornal (Kursko sritis) ir Popovka – Demidovka (Belgorodo sritis) ruožuose. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Agresorius bando pasistūmėti Vovchansko sektoriaus rytiniame flange. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Mūšių intensyvumas sumenkęs.

Lyman. Agresoriui nepavyksta pajudėti Nove – Katerynivka ruože. Tikėtina, bandydamas ištampyti Ukrainos pajėgas, rusai aktyvina puolimo veiksmus ir kituose ruožuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Sunki padėtis Toretsko vakariniame flange, okupantai bando vystyti sėkmę. Tęsiasi permainingi mūšiai.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Šiandien po pietų rusai pasileido į dar vieną didelį puolimą su šarvuota ir nešarvuota technika. Mūšis tęsiasi.

Konstyantinopil. Okupantai intensyvina puolimą link Bahatyr – Odradne ruožo, tačiau kol kas nieko nepešė.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas Kaune

Redakcija
-
4
Prūsijos kunigaikštystės 500-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas Kaune

Raimundas Kaminskas

Balandžio 13 d. Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje po Verbų (Palmių) pamaldų vyko Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-ųjų metinių ir Karaliaučiaus miesto žlugimo 80-ųjų metinių istorinės atminties renginys.

Doc. dr. Martynas Purvinas susirinkusiems minėjimo dalyviams skaitė paskaitą: „Prūsijos kunigaikštystės istorijos vingiai: nuo Albrechto iškilimo iki Karaliaučiaus žlugimo“. Pranešėjas pastebėjo, kad kelis šimtmečius senosios baltų gentys pajūryje gyvavo gana ramiai, kol jas pasiekė germanų ekspansijos banga, kai 1202 m. prie Dauguvos žiočių įsikūrė Kalavijuočių, o nuo 1230 m. prie Vyslos žemupio Kryžiuočių /Vokiečių/ kariniai ordinai.

Pradėjus apie 200 metų trukusius kryžiaus žygius Baltijos kraštuose, siekta vietos gyventojus išnaikinti ar išvaryti, esą taip atsikovojant senovines germanų teritorijas. 1525 m. Ordino užgrobtose baltų žemėse įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, ten visai kitaip pradėta elgtis su vietos gyventojais. Pagal Martyno Liuterio priesakus neapsiribota formaliu pagonių pakrikštyjimu, o rūpintasi jiems skelbti Dievo Žodį jų gimtąja kalba. Taip naujoje liuteroniškoje valstybėje dar XVI a. viduryje prasidėjo pamaldos lietuvių kalba, kurtos lietuviškos mokyklos, radosi ir plito lietuviška raštija /pradedant pirmąja lietuviška knyga – M. Mažvydo katekizmu/. Taip Prūsijos valdose – Mažojoje Lietuvoje – atsirado ir kelis šimtmečius gyvavo lietuviškos kultūros židinys, padėjęs išlikti visai lietuvių tautai.

Pratęsdama pranešimo istorinę temą renginio klausytojams Mažosios Lietuvos tyrinėtoja Marija Purvinienė pažymėjo, kad Gediminaičių palikuonis, Sofijos Jogailaitės sūnus Albrechtas Brandenburgietis (1490–1568) XVI a. pradžioje tapo paskutiniuoju Kryžiuočių /Vokiečių/ ordino vadovu Prūsijoje, kuris suvokęs realią padėtį, ryžtingai ėmėsi revoliucingų žygių – Ordiną paleido ir jo valdose sukūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kurioje pradėta pagarbiau elgtis su užkariautais baltais, daug dėmesio skiriant lietuvybei. O XIX a. viduryje faktiniu Prūsijos karalystės vadovu tapęs vokiečių politikas Otto fon Bismarckas, siekė sukurti galingą Vokietijos imperiją. Tam jis ėmėsi likviduoti esą nepatikimas tautines mažumas, pradėjo oficialiosios germanizacijos politiką, skriausdamas ir Mažosios Lietuvos lietuvininkus.

Iš Vilniaus su keletu bendraminčių atvykęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas padėkojo minėjimo organizatoriams ir paragino susirinkusiuosius nesiliauti domėtis Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija, konfesiniu ir lietuvybės paveldu bendrame geopolitiniame kontekste. Juolab dabar, kai išleidžiama šitiek vertingų knygų ir esama puikių galimybių šviestis, derėtų atsikratyti svetimųjų įdiegtų ar iš nežinojimo vis dar gajų stereotipų. Įvykių, asmenybių sukakčių minėjimai padeda mums išsaugoti istorinę atmintį bei šviesti Lietuvos visuomenę.

Renginio dalyviai galėjo susipažinti ir su leidinių bei šaltinių paroda apie Karaliaučiaus miestą iki 1945 m., kurią paruošė parapijos klebonas kun. Saulius Juozaitis ir dr. Raimundas Kaminskas.

Renginio pabaigoje Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų parapijos namuose vyko atvira diskusija apie Prūsijos kunigaikštystės ir jos politikos, kultūros institucijų poveikį Lietuvos visuomenės raidai.

Prieš 500 metų, 1525 m. balandžio 10 d., Prūsijoje paleidus „palaimintosios Mergelės Marijos vokiečių namų Jeruzalėje prieglaudos brolių ordiną“, paskutinysis ordino didysis magistras, gediminaitis kunigaikštis Albrechtas (1490–1568) Krokuvoje prisiekė vasalo ištikimybę savo dėdei, Lenkijos karaliui bei Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1467–1548), Prūsija tapo pirmąja liuteroniška šalimi.

Šį istorinės atminties renginį inicijavo, organizavo ir vedė klebonas kun. Saulius Juozaitis ir LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Iš Anglijos nacionalinio baleto – į LNOBT trupę: šokėjas Edvinas Jakonis priėmė kvietimą sugrįžti

Redakcija
-
0
Iš Anglijos nacionalinio baleto – į LNOBT trupę: šokėjas Edvinas Jakonis priėmė kvietimą sugrįžti

Renata Baltrušaitytė

Po beveik dviejų sezonų, praleistų Anglijos nacionaliniame balete, į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę grįžta joje šokėjo karjerą 2020 m. pradėjęs Edvinas Jakonis.

LNOBT žiūrovai perspektyvų artistą, vadintą Lietuvos baleto ateitimi, įsiminė už sukurtus vaidmenis baletuose „Romeo ir Džuljeta“, „Pachita“, „Bajaderė“, „Arlekino milijonai“, „Infra“. Regėjome jį ir kaip aktyvų „Kūrybinio impulso“ pasirodymų dalyvį.

2023 m. E. Jakonis gavo kvietimą į Anglijos nacionalinio baleto trupę ir jį priėmė. Šiandien artistas teigia, kad dveji Londone praleisti metai gerokai subrandino, o kartu leido atsikratyti tuščių iliuzijų.

„Arlekino milijonai“

Tad kokie buvo tie dveji metai Londone?

Kupini įvairiausių koloritų ir transformacijų. Kaip ir dauguma mūsų profesijos atstovų, esu rutinos žmogus, stipriai prisirišęs prie įprastos dienotvarkės. Todėl iš pradžių buvo nemažas šokas likus be sau įprastos aplinkos. Nesu iš tų žmonių, kurie lengvai ir greitai adaptuojasi įsiliedami į bet kokią naują aplinką.

Ilgainiui susidraugavau su kitais šokėjais, tais pačiais metais atėjusiais į Anglijos nacionalinio baleto trupę. Laisvalaikiu pradėjome kartu lankyti žymias Londono vietas, stebėti kultūros renginius. Tačiau namų pilna to žodžio prasme Londone taip ir nesusikūriau. O namai mano savijautai yra labai svarbūs. Be jų jaučiausi mažyčiu sraigteliu dideliame, dalykiškai sustyguotame trupės veiklos mechanizme.

Atsidūrus vienam nepažįstamoje šalyje, teko labai atidžiai viską stebėti. Sąmoningai bandžiau naujoje kasdienybėje atrasti kuo daugiau asociacijų su Vilniuje paliktais namais, kad pasijusčiau komfortiškiau. Stengiausi kuo daugiau dirbti ir kuo labiau gyventi šia diena, o ne ateities perspektyvomis. Nes nuolatinis fantazavimas apie ateitį ir iliuzijų kūrimas veda į nerimą.

Turėjote laiko fantazijoms? Šokėjų dienotvarkė tokia intensyvi…

Taip, turėjau. Londone išsinuomojau butą gana toli nuo darbo vietos – trupės būstinės, kurioje repetuojame. Savo salės spektakliams Anglijos nacionalinis baletas neturi, rodo juos kitose gerai žinomose Londono vietose – tokiose, kaip Londono Koliziejus arba Royal Albert Hall. Kaskart reikėdavo susiorientuoti didžiuliame žmonių kupiname mieste, atrandant jame sau reikalingus tunelius.

Į darbą ir iš jo kasdien tekdavo vykti net trimis traukiniais. Jeigu jie kursuodavo pagal grafiką, mano kelionė į vieną pusę užtrukdavo apie valandą. Tai – geriausiu atveju, jei visi traukiniai atvykdavo numatytu laiku. Tačiau kartais kuris nors iš jų vėluodavo, kartais geležinkelių darbuotojai apskritai paskelbdavo streiką, ir tuomet mano kelionė trukdavo kelis kartus ilgiau. Važinėdavau su ausinėmis, kad galėčiau atsiriboti nuo aplinkos ir tą laiką skirti savo apmąstymams.

Baleto šokėjų darbas visame pasaulyje panašus: mankštinatės, dirbate repeticijose, vėliau vaidinate spektakliuose. Kuo ypatingas buvo darbas Anglijos nacionaliniame balete?

Trupė buvo vienintelis dalykas, nuleisdavęs mane ant žemės. Aš savo darbą mėgstu ir todėl visose baleto salėse jaučiuosi gerai.

Sudėtingiau buvo įprasti gyventi small talk kultūroje, kurioje daug formalaus pozityvumo, o kartu daug poteksčių ir paslėptų prasmių. Netgi sakydamas kažką pozityvaus, kiekvieną žodį turi labai gerai apgalvoti, nes jis gali būti ištrauktas iš konteksto deformuojant tavo geras intencijas. Mes Lietuvoje atviresni, įpratę daugiau tiesos sakyti į akis. Ten – absoliučiai kas kita. Bet tikrai buvo šokėjų, kurie mane įkvėpė savo darbo etika, savo šaltakraujiškumu, atsparumu įvairioms vidinėms kolektyvo situacijoms.

Atrodė įdomu gyvai sutikti kultinius baleto artistus, kuriuos Lietuvoje stebėdavome socialiniuose tinkluose. Garsiąją Marianelą Núñez, kurią daugelis jaunų balerinų Lietuvoje laiko sau pavyzdžiu, galėdavai pamatyti tiesiog teatro koridoriuje. Galėjai stebėti ir suprasti, kad ir didžiausios baleto pasaulio žvaigždės anaiptol nėra dievai: kartais jos būna pavargusios, kartais patiria kūno skausmus.

Londone itin didelis dėmesys skiriamas artistų sveikatai ir fizinėms treniruotėms. Vos atvykus, teko įveikti išsamų sveikatos patikrinimą su sąnarių tvirtumo testais. Kiekvienam artistui trupėje sudaroma individuali kūno stiprinimo programa.

Kuo 2025-ųjų Edvinas, sugrįžęs į Vilnių, skiriasi nuo 2023-iųjų Edvino? Kokius pokyčius pats savyje pastebite?

Fantazuotojas Edvinas iš 2023-iųjų, Londone susidūręs su žymiausiais pasaulio baleto vardais, suprato, kad perfekcionistinis tobulumas nėra didžiausias jo tikslas baleto mene. Publika dažniau artistus įsimena ir pamilsta už jų asmenybės autentiškumą, o ne už sudėtingiausius šokio elementus. Svarbiau, kokią energiją žmogus geba sukurti scenoje, o ją kurti padeda ir paprasčiausias žvilgsnis, galvos posūkis, rankos mostas. Tiesiog reikia būti šiame mene ir turėti jame savo individualų veidą.

Londone sužinojau, kad mano fizinės galimybės gerokai didesnės, nei iki tol maniau. Anglijos nacionalinio baleto trupės artistams visai normalu iš eilės šokti dvidešimt spektaklių. Minimalus privalomas spektaklių skaičius man, kaip trupės artistui, buvo dvylika. LNOBT scenoje ne kiekvieną mėnesį apskritai parodome tiek baleto spektaklių.

Sprendimas grįžti į LNOBT baleto trupę buvo spontaniškas ar brandintas ilgesnį laiką?

Mintys apie tai, ar norėčiau, kad Anglijos nacionalinio baleto trupė taptų paskutine mano karjeros stotele, ir anksčiau aplankydavo. Vis drąsiau pripažindavau sau, kad noriu pokyčių.

Ir štai šių metų pradžioje iš naujosios LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos sulaukiau pasiūlymo grįžti. Gal nuskambės keistai, bet iš tuometinės mano perspektyvos toks pasiūlymas pasirodė ne kaip žingsnis atgal, o kaip žingsnis į priekį. Nesu fatalistas, tikintis dangaus siunčiamais ženklais, bet viduje pagalvojau, kad taip ir turėjo nutikti. Aš ilgai nesvarsčiau.

J. Dronina trejus metus buvo Anglijos nacionalinio baleto primabalerina, jos vardas ten iki šiol tariamas su didele pagarba. Man ji buvo autoritetas dar baleto mokykloje – tuo labiau, kad mano mokytojas prof. Petras Skirmantas turėjo įtakos ir J. Droninos kūrybinio kelio pradžiai. Mūsų startinės pozicijos apskritai panašios, tarsi judėčiau Jurgitos nubrėžta trajektorija: abu iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pasukome į Miuncheno tarptautinę baleto akademiją.

Žinoma, labai nustebau išgirdęs, kad J. Dronina priėmė sprendimą atsisveikinti su baleto scena ir padarė tai būtent Vilniuje, kad ji ėmėsi vadovauti LNOBT baleto trupei. Naujienos iš Vilniaus mane pasiekdavo greitai, nes teatre liko daug draugų, mano sesuo Adriana taipogi šoka LNOBT. Visi artimi žmonės, numanę mano tuometinę vidinę būseną, apsidžiaugė mano sprendimu sugrįžti.

Gal nuskambės sentimentaliai, bet myliu mūsų teatrą – jo Didžiąją salę, jo gražiuosius fojė, jo baleto sales. Pats buvimas čia manyje teigiamai rezonuoja.

Taip sutapo, kad grįžote tiesiai į baleto „Tuščias atsargumas“ pastatymo repeticijų pradžią. Toks ir buvo išankstinis planas?

Veikiau taip susiklostė aplinkybės – anksčiau negalėjau palikti Anglijos nacionalinio baleto trupės. Išvykau tuomet, kai mano kolegos Londone rengėsi garsaus choreografo Williamo Forsythe’o spektaklių programai, užtat Vilniuje gavau pagrindinį Koleno vaidmenį „Tuščiame atsargume“.

„Tuščias atsargumas“

LNOBT statomą šio baleto versiją sukūręs dvidešimto amžiaus choreografas Frederickas Ashtonas vadinamas britų baleto legenda. Tačiau man tai – nepažįstamas choreografinis tekstas, nes Anglijos nacionalinio baleto repertuare šio baleto nebuvo.

Be to, „Tuščias atsargumas“ – komiškas baletas, o savęs niekada neįsivaizdavau kaip komiškų baletų atlikėjo. Visgi nutiko taip, kad Lietuvoje daug žiūrovų mane įsiminė būtent kaip Arlekiną iš baleto „Arlekino milijonai“. Nors aš pats, jei atvirai, per tuos porą metų labiausiai pasiilgau Auksinio dievuko balete „Bajaderė“ ir savo vaidmens choreografo Wayne’o McGregoro balete „Infra“.

„Bajaderė“

Martyno Aleksos nuotr.

Diena, nuo kurios iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas

Redakcija
-
1
Diena, nuo kurios iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas su dukra Auksute / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet, balandžio 25-tają, sukanka 80 metų nuo dienos,  kai Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovas, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tapo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėju. Nuo šios dienos iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko Vanago gyvenimas. Savo rankraščiuose „Partizanų Gretose“ apie tą dieną Jis rašo:

„Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai. Pagaliau atėjo taip laukta balandžio 25-oji. <…>  Aš ir Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi pedagogai ir seminarijos auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan. Taip ir buvo. Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę. Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Sėdom ant dviračių ir pasileidom gatve. Dar ilgokai spaudė gerklę ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko. Bet nebuvo kada ilgiau jausmams reikštis. Riedėjome gatvėmis taip, kad kuo daugiau pažįstamų matytų mus išvažiuojant. Kelionė nebuvo ilga, nes tuoj už miesto pasukome sanatorijos link — panemunėn. Krūmuose paslėpėm dviračius ir patys saugojomės bet kokio žmogaus akių. Taip sulaukėme tamsos. Kaip buvo sutarta, atėjo du asmenys. Vienas iš jų paėmė dviračius, antrasis palydėjo pro Kar. Juozapavičiaus tiltą panemune, kai ėjome pasiimti ginklų prie mano buto. Nuo šios valandos prasidėjo tikras partizano kelias“.

Tas kelias truko daugiau kaip dvylika metų, iki Vanagui paaukojant savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Partizaninio karo kelyje jis buvo renkamas ar skiriamas į vis aukštesnes partizanų vadovybės pareigas. Jau pirmą partizanavimo dieną Ramanauskas buvo išrinktas Nemunaičio apylinkės partizanų būrio vadu. Vėliau buvo kuopos vadas, bataliono vadas, Merkio rinktinės vadas, Dainavos apygardos vadas, Pietų Lietuvos srities partizanų  vadas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko  pirmasis pavaduotojas, LLKS Gynybos pajėgų vadas. Okupantams suėmus LLKS vadą, Vanagas liko LLKS vadu ir aukščiausiu LLKS pareigūnu iki jo  sušaudymo.

Įsiklausykim, kaip prasmingai ir šiandien skamba Adolfo Ramanausko Vanago užrašyti žodžiai: „Partizanų didvyriškai vedama laisvės kova taps dar garbingesniais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorijos lapais. Iš šių pasiaukojimo tėvynei pavyzdžių ateities kartos semsis dvasinės stiprybės ir mokysis, kaip reikia mylėti ir aukotis už tėvų žemę“.

voruta.lt

Česlovas Iškauskas. Pošventinė dėlionė: Ukraina vis dar tikisi geresnio…

Redakcija
-
4
Česlovas Iškauskas. Pošventinė dėlionė: Ukraina vis dar tikisi geresnio…
Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis Kryvyj Rihe, kur teroristinė rusija balistine raketa su kasetiniu užtaisu smogė restoranui ir vaikų žaidimo aikštelei / president.gov.ua nuotr.

Kol krikščioniškasis pasaulis gedi dėl popiežiaus Pranciškaus mirties, kuri jau anksčiau atrodė tikėtina ir neišvengiama, Ukrainos žemėje vyksta sąmoningos, iš anksto planuotos ir tebetęsiamos žudynės. Štai kur žmonijos tragedija.

Tiesa, pastaruoju metu atsirado ženklų, kad vis dėl to įtampa gali mažėti. Bet ir vėl išlyga: Putinas pademonstravo, kad jis už taiką, skelbdamas 30 valandų velykines paliaubas, tačiau tai buvo daugiau į JAV nukreipta propagandinė iniciatyva, kuri Donaldui Trumpui galėjo sukelti euforiją. Raketos ir toliau skriejo į Ukrainos miestus, o Kyjivas atsakė tuo pačiu. Kartu Volodymyras Zelenskis pasiūlė skelbti ne 30 valandų, bet 30 dienų paliaubas. Kremlius patylėjo, tačiau Putinas kažką turėjo atsakyti, kad atrodytų kaip „taikos balandis“, ir žurnalistams pareiškė: „Turime apie tai pagalvoti“. Jis netgi pasakė, kad dvišalės derybos šiuo atveju reiškia tiesioginius pokalbius su Ukrainos puse. Joms dabar tarpininkauja JAV, kurios, praradusios viltį ir nesitikinčios naudos sau, žada pasitraukti iš šios misijos.

V. Zelenskio pasiūlymą Vakarai praleidę negirdomis, jie sukluso, kai garsusis „taikos balandis“ pasiūlė sustabdyti invaziją į Ukrainą palei dabartinę daugiau kaip 1000 km fronto liniją. Politologai spėja, kad dėl visų šių sąlygų yra susitarimas tarp Putino ir D. Trumpo. Jos visos kaip kontrargumentas turėjo būti pateiktos vakar vykusiame Londono pasitarime.

Bet štai kitas reikšmingas Putino pripažinimas: Rusija pastaruoju metu surengė atakas, nukreiptas prieš civilinius taikinius. Jis paminėjo ataką Sumuose, kur, remiantis ukrainiečių pranešimais, žuvo 35 žmonės, dauguma jų – civiliai. Šitaip Maskva paneigė D. Trumpo kaltinimą Kyjivui, kad žudynės Sumuose įvyko ir dėl V. Zelenskio kaltės.

Ko gero, Vašingtonas kariaujančioms pusėms suteikė dar vieną, gal paskutinę viltį: kaip rašo „The New York Post“, sprendimas dėl visapusiško ugnies nutraukimo gali būti priimtas jau trečiadienį per susitikimą Londone. Dabar kyla vienintelis klausimas, ar su šiuo planu sutiks Rusija, rašo naujienų agentūra UNIAN. Gali būti, kad Europą „pagerbs“ pats D. Trumpas, kuris su žmona Melania atvyks į šeštadienį rengiamas popiežiaus Pranciškaus laidotuves. Paprastai tokiu metu vyksta ir kiti susitikimai. V. Zelenskis jau išreiškė ketinimą susitikti su D. Trumpu.

Kalbos, kad Vašingtonas gali pasitraukti iš derybų, yra tam tikras spaudimas Ukrainai, kad ši sutiktų su keliamomis taikos sąlygomis – atiduoti okupantui jo užimtas teritorijas ir niekada netapti NATO nare. Kai dėl narystės aljanse, tai Kyjivas gali sutikti, tačiau žodį „niekada“ pakeičiant formuluote „10 metų laikotarpyje“. Sunkiausia sąlyga – 20 proc. okupuotų žemių atidavimas Rusijai. Čia vėlgi gudriai įpinamos formuluotės „de facto“ ir „de jure“. Pavyzdžiui, „de facto“ reiškia, jog mes pripažįstame, jog rusai yra okupavę teritoriją, tačiau neteigiame, kad Ukraina ketina jos atsisakyti. „De jure“ reiškia, kad mes pripažįstame, jog rusai yra okupavę šią teritoriją, ir mes jos daugiau niekada nebepamatysime. Ši sąlyga yra drakoniška, ir Kyjivas nežada su ja sutikti, priduria leidinys „Axios“. Ar tai apsunkins derybas, pasakyti per anksti. Gali būti, kad Vašingtonas įterps dar kitas formuluotes, skirtas jau nebe Kyjivui, bet Maskvai. Juk D. Trumpo komanda ją tarsi globoja ir sulaiko nuo atsakomybės…

D. Trumpo parankinių pasisakymai – tarsi tas velykinis margutis. Antai, kaip praneša „Bloomberg“, Baltieji rūmai svarsto galimybę Krymą pripažinti Rusijos teritorija. JAV pareigūnai susilaiko nuo komentarų, tarsi zonduodami Kyjivo reakciją.

Negalima teigti, kad reikalai nejuda į priekį. Prieš pat šventes pranešta, kad Ukraina ir JAV ketvirtadienį pasirašė memorandumą, kuriuo įtvirtino bendrą norą sudaryti abiem šalims naudingą ekonominės partnerystės sutartį. Šiuo metu rengiamasi įsteigti Ukrainos rekonstrukcijos investicinį fondą. Diena anksčiau JAV prezidentas D. Trumpas pasakė, kad netrukus tikisi pasirašyti JAV ir Ukrainos sutartį dėl mineralų. Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis vyksta į Vašingtoną dalyvauti derybose su aukšto rango JAV pareigūnais, kurių tikslas – iki balandžio 26 d. sudaryti susitarimą dėl naudingųjų iškasenų ir išteklių. Vadinasi, keturių šalių atstovų susitikimas Londone trečiadienį, balandžio 23 d., galėjo pakeisti įvykių eigą. Visgi pranešta, kad dėl nesutaikomos V. Zelenskio pozicijos Krymo klausimu ministrų susitikimas atidėtas, vyksta žemesnio lygio derybos.

Jau esame rašę, kad Ukrainai nebelieka nieko kito, kaip priimti jai nepalankias sąlygas, tikintis geresnių laikų, arba kare kliautis savo jėgomis, dedant ribotas viltis į Europą. Blogiausias scenarijus kol kas neminimas. O tai jau nebloga naujiena šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje.

voruta.lt

Tesiilsi ramybėje Popiežius Pranciškus ir tesugrįžta ramybė į Bažnyčią po jo valdymo

Redakcija
-
0
Tesiilsi ramybėje Popiežius Pranciškus ir tesugrįžta ramybė į Bažnyčią po jo valdymo

Kun. John A. Perricone   

Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.

O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.

Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.

Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?

Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.

Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.

Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.

Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.

Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?

Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:

„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“

Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.

Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.

Bet ne Dievas.

Versta iš Crisismagazine.com

Staigaus rusijos pasiryžimo „kompromisams“ kare priežastys

Redakcija
-
0
Staigaus rusijos pasiryžimo „kompromisams“ kare priežastys

Jei rusija dabar yra pasiryžusi derėtis, vadinasi, laikas pradėjo veikti prieš ją. 

rusijos federacija siekia visų savo įvykdytų užgrobimų legalizavimo, jai uždėtų sankcijų panaikinimo, siekia nusikratyti atstumtosios šalies statuso, nebaudžiamumo už nusikaltimus, o iš Ukrainos – kad ji liktų visiškai neapsaugota nuo tolesnės Rusijos agresijos.

Tai balandžio 22-osios vakarą „Espresso.tv“ eteryje pareiškė buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, karo ekspertas Evgenas Dykyj. Jis pabrėžė, kad faktiškai Rusija „kompromisais“ vadina Ukrainos kapituliaciją.

„Reikia suprasti, kokiomis sąlygomis rusija teikiasi bent kokiems nors kompromisams. Atrodytų, jog kompromisas iš rusų pusės būtų tai, kad mes neišvestume savo kariuomenės iš neokupuotų dalių tų keturių sričių, kurias jie įrašė į savo konstituciją. Tai yra, jie pripažįsta realybę, kuri buvo sukurta ne jų politine valia, o plienine Ukrainos gynėjų valia; okupantai nebepajėgūs vėl užimti Chersoną, prisibrauti iki Zaporižės, netgi iki galo išspausti Donecko srities. Taigi rusai esą pasiruošę pripažinti jau tikrus faktus kaip „didžiulį kompromisą“, o visais kitais atžvilgiais rusija „kompromisu“ vadina faktiškai mūsų kapituliaciją“ – pabrėžė E. Dykyj.

Anot jo, maskva nori, kad Ukraina sutiktų palikti okupantams viską, ką jie užgrobė. Ir net jei nebūtų teisinio pripažinimo, Kyjivas turėtų būti įpareigotas neišvaduoti šių teritorijų jėga. Be to, rusijos federacija reikalauja iš Ukrainos „neutralumo“ ir Krymo okupacijos įteisinimo. Tada tai reikštų, kad nustotų galioti 1975-ųjų Helsinkio susitarimai. Šiuo metu tie susitarimai galioja, tačiau yra viena šalis, kuri juos pažeidė ir tapo nusikaltėle. Jeigu JAV ir kitos civilizuotos šalys Krymą pripažintų rusijos federacijos teritorija, tai rusija nustotų būti nusikaltėle ir niekada neatsakytų už savo veiksmus. Atitinkamai nustotų galioti Helsinkio susitarimai – jokia siena nebebūtų apsaugota.

rusai siekia visiško visų savo veiksmų, visų savo įvykdytų užgrobimų legalizavimo, siekia nusikratyti atstumtosios šalies statuso, nebaudžiamumo už nusikaltimus, o iš Ukrainos nori kad ji liktų visiškai neapsaugota nuo tolesnės rusijos agresijos.

Dabar aptariami kompromisai nereiškia, kad rusai atsisakytų to, ką jie vadina „galutiniu Ukrainos klausimo išsprendimu“. Jeigu rusija dabar pasiryžusi derėtis, tai tik kad padarytų kažkokią pauzę prieš tolimesnį karą. Tai liudija tik viena – laikas pradėjo veikti prieš juos. Ir, kadangi tokios tendencijos išryškėjo, rusai pradėjo kalbėti apie kompromisus. Ir kažkokias paliaubas. Mums sutikimas su tokiais kompromisais, kurie dabar įvardijami – būtų menkai užmaskuota kapituliacija tokiomis sąlygomis, kai nėra jokių objektyvių karinių prielaidų mūsų kapituliacijai“, – pažymėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas.

E. Dykyj reziumavo, kad rusija ne šiaip sau pradėjo kalbėti apie kažkokius kompromisus, o todėl, kad jos kariuomenė iš tikrųjų yra kritiškai sunkioje padėtyje, ir laikas veikia prieš rusų okupantus.

Karas Ukrainoje: ką turėtumėte žinoti

  • Balandžio 22 d. „Financial Times“, remdamasis savo šaltiniais, pranešė, kad rusijos diktatorius vladimiras putinas pareiškė JAV prezidento specialiajam atstovui Steve’ui Witkoffui, kad rusija yra pasirengusi įšaldyti fronto liniją ir atsisakyti pretenzijų kontroliuoti keturias Ukrainos sritis.
  • Pasak „The Washington Post“ šaltinių, susitikime Londone, kuris turėtų vykti balandžio 23 d., JAV pasiūlys savo „planą“, kuriame numatoma Krymą pripažinti rusijos federacijos teritorija , taip pat įšaldyti fronto liniją. Gi rusija turėtų nutraukti karinius veiksmus Ukrainoje.
  • Tuo tarpu rusija iki 2025 metų pabaigos ruošiasi į savo kariuomenę mobilizuoti dar apie 300–400 tūkst. karių. Tokius duomenis paskelbė Ukrainos Aukščiausiosios Rados Nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto narys Fediras Venislavskij, remdamasis žvalgybos duomenimis. Anot jo, tai rodo, kad rusijos federacija planuoja tęsti karą.

Pagal unian.ua reporterės Katerynos Černovol reportažą

kariuomeneskurejai.lt

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt penktoji (balandžio 23) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas penkiasdešimt penktoji (balandžio 23) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Dronų dienos rusijoje tęsiasi. Ukrainos pajėgos smūgiavo Shahedų gamyklai Tatarstane (1200 km nuo kontaktinės linijos). Smūgio rezultatai kol kas dar nežinomi. Beje, pasirodė daugiau vertinimų dėl vakarykščio Ukrainos pajėgų smūgio 51-ajam rusijos Generalinio štabo artilerijos šaudmenų sandėliui. Įvertinus palydovų duomenis, tikėtina, kad smūgis įvykdytas iš vagonų kraunant šaudmenis. Beveik visame objekte ir toliau tęsiasi gaisras bei sprogimai.

Agresorius šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 134 dronais Shahed ir dronais-masalais. 10 dronų spiečiumi atakuota Poltava, taip pat smūgiuota ir Kyiv, Kharkiv, Odesa. Tokiu būdu, po dviejų savaičių agresoriaus dronų smūgiai vėl viršijo 100 dronų naktinių atakų metu. Paskutinį kartą tai įvyko balandžio 9 d. (tada buvo atakuota 145 dronais). Buvo pora dienų, kuomet atakuota 97 dronais, bet 100 dronų riba kirsta tik praėjusią naktį. Priminimas, kad kovo mėnesio dienos vidurkis buvo apie 139 dronus. Su kuo susijęs toks smūgių dronais skaičiaus sumažėjimas balandžio mėnesį sunku pasakyti.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Mūšiai Oleshna – Gornal ruože tęsiasi. Agresoriui nepavyksta išstumti ukrainiečių ir iš Popovka – Demidovka ruožo Belgorodo srityje.

Kharkivo kryptis.

Agresorius aktyvina veiksmus Vovchansko sektoriuje, įtempta padėtis rytiniame flange. Nepatvirtintais duomenimis, rusai kažkiek pasigerino savo padėtį prie Tykhe. Neatmestina, kad okupantų suaktyvėjimas susijęs su dalies atsilaisvinusių pajėgų ir resursų iš Kursko krypties permetimu į Kharkivo kryptį.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be esminių pakitimų.

Lyman. Rusai toliau aktyviai puola abejuose Zherebeco upės krantuose, šį kartą Ukrainos gynėjams pavyko išlaikyti pozicijas.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Mūšiai Toretsko vakariniame flange tęsiasi, rusai įsitvirtina Sukha Balka. Taip pat, jie pasigerino padėtį prie Tarasivka. Pastaroji yra pietinėse kelio Konstyantynivka – Pokrovsko prieigose. Čia yra svarbios aukštumos, kurias perėmus rusai galėtų sutrikdyti Konstyantynivka ir Pokrovsko gynybos ruožų sąveiką.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Agresorius per pastarąją parą bandė pasistūmėti no mans land, tačiau buvo sustabdytas ir liko savo pirminėje vietoje. Viso ukrainiečiai sunaikino apie 200 rusų pėstininkų ir apie 20 technikos vienetų. Beje, ukrainiečiai praneša, kad rusų pusėje fiksuoti švelniai tariant ne rusiškos ir ne azijietiškos išvaizdos kovotojai. Tikėtina, tai uždarbio ieškantys samdiniai iš Afrikos. Pavieniai tokie atvejai buvo fiksuoti ir anksčiau kitose fronto vietose. Pavyzdžiui, šioje nuorodoje Toretsko ruože į nelaisvę buvo paimtas štai toks gražuolis: https://t.me/ab49ks/124

Konstyantinopil. Rusai išstūmė ukrainiečius iš keleto pozicijų Rozlyvo ruože, taip kurdami sau sąlygas intensyvinti puolimą Odradne – Bahatyr ruože.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

ES skiria 10 mln. eurų islamiškam Europos istorijos perrašymui finansuoti

Redakcija
-
0
ES skiria 10 mln. eurų islamiškam Europos istorijos perrašymui finansuoti
Didžioji Paryžiaus mečetė, Prancūzija

2019 m. Europos mokslinių tyrimų taryba patvirtino ir finansavo Europos Korano projektą, skirdama jam beveik 10 mln. eurų.

Europos Sąjunga viešai finansuoja projektą, skatinantį islamocentrišką Europos istorijos interpretaciją.

Europos Parlamento (EP) nariai prancūzai Selin Imar (Céline Imart) iš Respublikonų partijos ir Fabrisas Ležeri (Fabrice Leggeri) iš Nacionalinio sambūrio neseniai išsiuntė protesto laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, iškeldami kritinius klausimus dėl Europos visuomeninių fondų panaudojimo.

Konkrečiai, Ležeri paklausė apie mokslinius ir etinius kriterijus, kurie paskatino didžiulį Europos Korano projekto finansavimą, pabrėždamas jo nerimą keliančius ryšius su Musulmonų brolijos ideologija. „Į tokio tipo programą“ buvo investuota „didelė suma“, – laikraščiui Le Figaro sakė Fabrisas Ležeri. „Apskritai dauguma dotacijų siekia daug mažesnę sumą.

Prieš kelerius metus, 2007 m., Europos Komisija įsteigė Europos mokslinių tyrimų tarybą (EMTT), kad ši remtų geriausius žemyno mokslinius projektus. 2019 m. EMTT patvirtino ir finansavo Europos Korano projektą (EuQu), skirdama jam beveik 10 milijonų eurų (apie 11 423 000 JAV dolerių). Tai jį pavertė dosniausiai finansuojamu ES projektu.

Septynerius metus (2019–2026 m.) truksiančio tyrimo tikslas – ištirti, „kaip Koranas buvo verčiamas, pritaikomas ir naudojamas Europoje 1150–1850 m.“ Nanto profesorius Džonas Tolanas (John Tolan) yra vienas iš pagrindinių projekto vykdytojų. Jam padeda kiti mokslininkai iš Europos universitetų, pavyzdžiui, iš Kopenhagos ir Neapolio.

Prancūzijos laikraščio Journal du Dimanche atlikto tyrimo duomenimis, keli projekte dalyvaujantys akademikai, kaip pranešama, yra artimi Musulmonų brolijai. 2019 m. Tolanas skaitė paskaitą apie Mahometo priėmimą Europoje Europos žmogaus mokslų institute Paryžiuje. Jis taip pat bendradarbiavo su skėtine organizacija Musulmans de France, kuri taip pat yra susijusi su Brolija, ir yra gavęs proturkiškų islamo asociacijų pripažinimą. Kita šios grupės mokslininkė Naima Afif yra Musulmonų brolijos įkūrėjo biografijos autorė.

Fabrisas Ležeri yra buvęs Frontex direktorius, o dabar –Europos Parlamento narys nuo Nacionalinio sambūrio. Tai ne pirmas kartas, kai jis kelia klausimus, siekdamas išsiaiškinti galimą Europos finansavimą islamistų asociacijoms.

Ležeri apkaltino ES panaudojus mokslinei kompetencijai skirtas lėšas ideologiniam istorijos perrašymui subsidijuoti, propaguojant naratyvą apie Europą, kuri buvo sukurta kartu su islamu ar net jo dėka. Visa tai vyksta, kai daugelis vyriausybių, tokių kaip jau dešimtmečiais Prancūzijos vyriausybė ir net Lenkijos vyriausybė, kariauja prieš katalikišką savo šalių tapatybę.

Tikimasi, kad Ležeri atsakymus iš Europos Komisijos pirmininkės Von der Leyen gaus maždaug per šešias savaites.

lifesitenews.com

123...1 714Nuo 1 714 1 puslapis