13 nevyriausybinių organizacijų raštu kreipėsi į LR Seimo narius dėl Reprodukcinės sveikatos įstatymo problemiškumo, galimų neigiamų padarinių Lietuvos visuomenei, ypač demografinės krizės akivaizdoje.
Šis įstatymo projektas su įvairiomis techninėmis korekcijomis Seimui teikiamas nebe pirmą kartą – tiek 2002 m., tiek 2014 m. jis nesulaukė palaikymo dėl savo ideologizuoto pobūdžio ir nesuderinamumo su prigimtiniais humanizmo, žmogaus orumo ir negimusios gyvybės apsaugos principais. Projekto iniciatoriai laimę nusprendė mėginti ir prieš šv. Velykas, balandžio 17 d. Seimui teikdami RSĮ projektą, kuriuo siekiama įstatyminiu lygmeniu liberalizuoti nėštumo nutraukimo (aborto) procedūrą.
Siekiama normalizuoti abortą kaip tinkamą ir moralią šeimos planavimo priemonę ir padidinti jo prieinamumą, vadinant jį „jaunimui palankiu sprendimu“. Sunku suprasti, kodėl abortas, o ne santuoka ir atsakingas vaikų auginimas turėtų būti laikomas valstybės remiamu „jaunimui palankiu“ sprendimu.
RSĮ projekte numatyta, kad visi abortai būtų atliekami už valstybės biudžeto lėšas. RSĮ projekto iniciatorių teigimu, „svarbi paskata rengti šį projektą – poreikis naikinti stigmą dėl nėštumo nutraukimo ir gerinti nėštumo nutraukimo paslaugos prieinamumą“. Įstatymo projekto 7 str. 4 d. nurodoma, kad ši „nėštumo nutraukimo paslauga moteriai teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.“ Tai reiškia, jog visais atvejais abortai Lietuvoje taptų finansuojami iš sveikatos draudimo lėšų, nepriklausomai nuo to, ar abortas atliekamas dėl objektyvių medicininių indikacijų (kai būtina apsaugoti moters sveikatą, gyvybę), ar kai abortą nusprendžiama atlikti tik „šeimos planavimo“ tikslais, nesusijusiais su sveikatos apsauga.
Nevyriausybinių organizacijų rašte LR Seimo nariams pažymima, kad tai nekokybiškas projektas, kuriame apstu klaidinančių nuorodų į LR įstatymus, tarptautines sutartis ir konvencijas. Seimo Teisės departamento išvadoje dėl RSĮ projekto teigiama, jog projekto nuostatos daugiausia tik deklaratyvios (stokojančios aiškaus teisinio turinio) arba blanketinės, nukreipiančios į kitus neįvardintus įstatymus ar poįstatyminius įgyvendinamuosius teisės aktus, todėl viso projekto teisinis efektyvumas ir tikslingumas kelia abejonių. Teisės departamentas nurodo, kad net sunku įvertinti įstatymo projektą teisiniu aspektu. Kyla įtarimas, kad RSĮ projektu siekiama ne tiek teisinių, kiek ideologinių pokyčių mūsų visuomenėje.
RSĮ projekte ir jo aiškinamajame rašte klaidingai akcentuojama reprodukcinės sveikatos, kaip neatsiejamos žmogaus teisių dalies, reikšmė, tačiau nei Lietuvos konstitucinis reguliavimas, nei Lietuvoje galiojančios tarptautinės sutartys neįtvirtina žmogaus teisių į abortą, sterilizaciją ar kontracepciją. Priešingai, nacionalinė teisė šiandien prioritetą teikia gyvybės (tiek gimusios, tiek negimusios) apsaugai, o ne teisei į jos naikinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos 19 str. skelbia, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodoma: „<…> kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“.
RSĮ aiškinamajame rašte aptinkama ir daugiau klaidinančių teiginių – neva Lietuva turinti tarptautinių įsipareigojimų įteisinti abortą įstatyminiu lygmeniu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. nurodoma, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių nuostatų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. EŽTT taip pat pažymėjo: „<…> žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.
EŽTT taip pat yra pasisakęs, kad teisė į abortą nėra susijusi su teise į privatų gyvenimą, saugomą Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 str.. Byloje Bruggemann ir Scheuten prieš Vokietiją išaiškinta: „8.1 str. negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas.“ Kitoje byloje, A.,B., ir C. prieš Airiją EŽTT nurodė: „Konvencijos 8 str. negali būti <…> aiškinamas kaip suteikiantis teisę į abortą“.
Taigi, pagal EŽTT praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nors ir neįpareigoja valstybių saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia. Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi.
Įstatymo projektas numato nutildymo kultūros plėtrą. Įstatymo projekte 7 str. 6 d. įtvirtinta abstrakti ir įvairioms prasmėms talpi formuluotė: „Moters nėštumo nutraukimo pasirinkimo teisė privalo būti gerbiama, nesudarant dirbtinių kliūčių jos įgyvendinimui laiku ir kokybiškai.“ Kyla klausimas, ar šia nuostata nėra siekiama apriboti pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su krizinio nėštumo atvejais ir siūlančių besilaukiančioms moterims pagalbą, veiklą? Ar pasirėmus šia nuostata nebus panaikinta gydytojo sąžinės teisė, kuria vadovaudamasis jis gali atsisakyti atlikti šią etikai ir Hipokrato priesaikai prieštaraujančią procedūrą? Ar ši nuostata neužkirs kelio religinėms organizacijoms išsakyti savo poziciją reprodukcinių teisių klausimais? Ar nebus apribotos Konstitucijos 25 str. įtvirtintos žodžio ir informacijos sklaidos laisvės bei 26 str. įtvirtintos tikėjimo ir sąžinės laisvės? Ar nevaržys tikinčiųjų maldos laisvės dėl krizinį nėštumą išgyvenančių besilaukiančių motinų ir jų įsčiose pradėtos naujos žmogaus gyvybės, kaip tai liudija gausūs pavyzdžiai užsienyje?
Sterilizacijos skatinimas. Greta sveikatos draudimo lėšomis finansuojamų abortų, RSĮ projektu siekiama įteisinti absoliučiai neribotą savanorišką chirurginę sterilizaciją šeimos planavimo tikslu. Projekto 2 str. 12 d. sterilizaciją apibrėžia taip: „Sterilizacija – savanoriškas chirurginis šeimos planavimo metodas, kuriuo siekiama ilgalaikio apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo.“ Sistemiškai vertinant RSĮ projektą, darytina išvada, kad ši procedūra taipogi visais atvejais būtų teikiama nemokamai. 5 straipsnio (pavadinto „Šeimos planavimas“) 4 dalyje nurodoma, jog valstybė užtikrina, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai, o jų išlaidų kompensavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.
Kontraceptinių priemonių lobizmas. RSĮ projektu taip pat siekiama padaryti nemokamas (kompensuojamas iš sveikatos apsaugai skirtų valstybės lėšų) ir kitas kontraceptines priemones. 5 straipsnio 4 dalies formuluotė rodo, jog kontracepcija „vartotojui“ turi būti nemokama visais atvejais: „Valstybė užtikrina, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai. Kontraceptinių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.“
Privataus verslo lobizmas. Kyla klausimas: nuo kada abortas, sterilizacija ir kontracepcija Lietuvoje tapo visuotinai pripažįstamomis vertybėmis, kurios turi būti visais atvejais finansuojamos iš visų mokesčių mokėtojų lėšų? Dar daugiau, RSĮ projektu siekiama įtvirtinti reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimą, kuris būtų itin palankus šios srities verslui. 4 straipsnyje nurodoma: „Asmens sveikatos priežiūros įstaigų patirtos išlaidos teikiant reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugas kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto arba valstybės biudžeto teisės aktų nustatyta tvarka.“
Šioje formuluotėje nedaroma jokia skirtis tarp viešųjų ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų. Galbūt taip siekiama įtvirtinti reguliavimą, pagal kurį privačios klinikos taptų suinteresuotos pritraukti kuo daugiau abortų ar sterilizacijos siekiančių pacienčių.
Lietuvos interesų ir tarptautinių sutarčių nepaisymas. Netgi atsiribojant nuo pasaulėžiūrinių argumentų, akivaizdu, kad tokiu įstatymu būtų grubiai ignoruojama pati opiausia šiandieninės Lietuvos problema – demografinė krizė. Jau daugelį metų Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas, nors ekonominės gyvenimo sąlygos šalyje gerėja. Taip pat stebimas ir viešai garsiai išsakomas poreikis gerinti įvairių kompleksinių paslaugų besilaukiančioms, krizines situacijas išgyvenančioms moterims, prieinamumą. Būtina nepamiršti, kad Lietuvos Respublika 1994 m. Kaire, 1995 m. Pekine ir 1999 m. JT Generalinėje Asamblėjoje prisiėmė įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Todėl būtinas teisinis reguliavimas, kuris pozityviai skatintų gimstamumą, didintų paslaugų, reikalingų besilaukiančioms moterims prieinamumą, o ne populiarintų nemokamas abortų ir sterilizacijos procedūras.
Raštą pasirašiusios organizacijos bei jų atstovai: Laisvos visuomenės institutas, Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Rengimo šeimai asociacija, VšĮ Krizinio nėštumo centras, Sąjunga „Vardan šeimos“, Šeimos institutas, Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Ugdymo šeimoje asociacija, Ateitininkų medikų korporacija Gaja, Europos akušerių asociacijos atstovė, Lietuvos akušerių sąjungos atstovės, LR Seimo narius kviečia vadovautis sąžine, sveiku protu, geriausiais Lietuvos visuomenės interesais, nesileisti suklaidinamiems ideologinių argumentų, siekti bendrojo gėrio ir nepalaikyti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto.
