Dėl šiandien paviešintų mokesčių reformos siūlymų.
Kadangi šiandien turiu žiauriai daug darbo, tai tiesiog trumpai: vienos šalys gali siūlyti mažus ar jokių mokesčių. Dubajus, įvairios tikslinės teritorijos (dar vadinami ofšorais), kt. Jos verslą ir investuotojus pritraukinėja būtent mažais mokesčiais ar jokių mokesčių netaikymu.
Kitos gi šalys gali investuotojams ar verslui siūlyti didelius mokesčius, tačiau kartu garantuodami jų stabilumą. Kas reiškia, kad mokesčiai yra dideli, bet kartu yra užtikrinama, jog šie mokesčiai nesikeis. Pvz., Nyderlandai. Ir taip, verslui ar investuotojams gali būti priimtini ir dideli mokesčiai, jei yra žinoma, kad jie bus stabilūs ir nesikeis. Tokiu atveju galima lengvai prognozuoti finansinius srautus, dėliotis verslo planus ir t. t. Todėl mokestinės sistemos stabilumas, net ir esant dideliems mokesčiams, yra taip pat didelė vertybė, galinti padėti pritraukti užsienio investuotojus ar verslą.
Dominykas Vanhara
O ką gi siūlo Lietuva? O Lietuva siūlo ir labai didelius mokesčius, ir maksimalų mokestinės sistemos nestabilumą. Aš jau, ko gero, neatsimenu nei vienerių metų, kuomet kas nors Lietuvos mokestinėje sistemoje būtų nekaitaliojama. Dažniausiai – tikrai ne mažinimo būdu. Įskaitant, kad akcizai yra didinami absoliučiai kiekvienais metais, tai aš gal dar į mokyklą ėjau, kai paskutinį kartą buvo tokie metai, kai bent kas nors su mokesčiais nebuvo keičiama.
Nežinau, ką ketinama pasiekti su tokia mokestine valdžios politika.
Ai, ir dar – mokestinės sistemos planuotojams reikėtų nepamiršti, kad pagrindinė ES vertybė, ant kurios ir yra pastatyta visa ES sistema, yra taip vadinamos keturios kolonos: laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir KAPITALO judėjimas. Kas reiškia, kad vienoje ES valstybėje teisėtai laikomos gautos pajamos bus laikomos teisėtai gautomis absoliučiai visoje ES. Kas reiškia, jog daug ar itin daug uždirbantiems asmenims visai nebus būtina savo pajamas deklaruoti ir mokesčius mokėti Lietuvoje, kad jų pajamos teisėtomis būtų pripažintos Lietuvoje. Bet kurioje kitoje ES valstybėje.
O turtingiems asmenims įvairios valstybės siūlo visai įdomių mokestinių sprendimų. Pvz. Italija turtingiems asmenims siūlo fiksuotą mokestinį tarifą – nesvarbu, kokios pajamos, sumoki per metus 200 000 EUR mokesčių ir Italija laikys visas tavo gautas pajamas teisėtomis ir tinkamai apmokestintomis.
Žodžiu, su visomis tomis mokestinėmis reformomis kad tik nesigautų, kaip su Šimonytės atsisveikinimu, pakeliant akcizus kurui iki lubų – ne tik kad daugiau mokesčių nesurinkta, bet priešingai – mažiau, nes visi pradėjo piltis kurą kaimyninėse šalyse.
Seime iškilmingai paminėtas vieno iškiliausių laisvės kovotojų, 22 metus tremtyse ir lageriuose praleidusio partizano monsinjoro Alfonso Svarinsko šimtmetis. Manau, kad labai svarbu, jog ta pagarba jam buvo parodyta. Žmonės Konstitucijos salėje nelabai tilpo, tvyrojo, sakyčiau, pakili laisvės ir artimo meilės dvasia. Teko garbė šį renginį vesti ir jame kalbėti.
Alfonsas Svarinskas yra žmogus, spėjęs padaryti viską per jam duotą gyvenimą. Jaunystėje buvęs partizanu (dažnas mitas, kad tik ryšininku), vėliau politinis kalinys, tremtyje įšventintas kunigu, Katalikų kronikos leidėjas, rezistentas, iš Sibiro išlaisvintas Ronaldo Reagano reikalavimu, savotiškas Lietuvos ambasadorius Vakarams Gorbačiovo valdymo laikotarpiu, visur keliavęs ir pasakojęs apie sovietinę okupaciją ir komunizmo siaubą. Atkūrus nepriklausomybę Svarinsko kova nesibaigė, Šilalėje jis išrinktas atstovu į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau buvo kariuomenės ir partizanų kapelionas, rūpinosi laisvės kovų atmintimi, įkūrė partizanų ir apskritai laisvės kovų atminties parką Ukmergės rajone. Iki pat mirties aktyviai reiškėsi viešajame gyvenime, o jo pasisakymai, tarkime, dėl LGBT paradų ir panašių dalykų toleranciją demonstruoti norinčiai visuomenės daliai kartais kėlė pasipiktinimą. „Dievui ir Tėvynei“ – buvo aiškus jo gyvenimo kelrodis.
Tai yra viena didžiausių asmenybių modernioje Lietuvos istorijoje. Į tokius žmones būtina lygiuotis, o tam būtina juos žinoti. Kad juos žinotume, apie juos turi būti mokoma ir rodoma – mokyklose, žiniasklaidoje, kur tik prieinama. Teisingai Seimo plenariniame posėdyje buvo pasakyta, kad apie Svarinską turėtų būti privalomai mokoma tikrai laisvos Lietuvos istorijos pamokose.
Ačiū visiems dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie organizavimo. Atmintis gyva.
Prieš pradedant nagrinėti D. Trumpo administracijos praėjusią savaitę paskelbtus tarifus, verta prisiminti du analizės principus.
Pirmasis – įžengėme į neįtvirtintą pasaulio tvarką, kai viena geopolitinė epocha pereina į kitą. Visi dalykai, kurie praeityje buvo tikri, tapo neaiškūs – audra prieš ramybę, kurią taikau JAV politikai.
Antrasis – geopolitinių būtinybių ir geopolitinės inžinerijos skirtumas. Geopolitinės būtinybės verčia valstybes veikti tam tikrais (ir nuspėjamais) būdais. Geopolitinė inžinerija yra tai, kaip tautos valdo savo geopolitines būtinybes – procesas, reikalaujantis subalansuoti tautos vidaus politiką tarp tų, kurie pritaria naujai tikrovei, ir tų, kurie jai priešinasi. Rezultatas yra nuspėjamas, net jei procesas, kurio metu jis atsiranda, yra mažiau nuspėjamas, neskaitant geopolitinės tikrovės diktuojamo rezultato.
Dabartinė geopolitinė tikrovė yra tokia: XX amžiuje egzistavusi pasaulio tvarka subyrėjo ir dabar kuriama nauja pasaulinė tvarka.
Turint tai omenyje, dabartinė geopolitinė tikrovė yra tokia: XX amžiuje egzistavusi pasaulio tvarka subyrėjo ir dabar kuriama nauja pasaulinė tvarka. Esame laikotarpyje, kai praėjusio šimtmečio normos nebetinka. Tai yra retas ir nerimą keliantis metas, tačiau per visą žmonijos istoriją tai normalus nenormalumas.
Pastarųjų maždaug 100 metų tvarka prasidėjo nuo Vakarų Europos imperijų, kurios, pasinaudodamos savo priėjimu prie Atlanto vandenyno, dominavo didžiojoje likusio pasaulio dalyje, ypač neeuropietiškose Rytų pusrutulio dalyse. Rytų Europa iš esmės buvo išstumta iš imperinės galios. Didžiąją dalį imperinių turtų susikrovė Jungtinė Karalystė, po jos sekė Prancūzija, Ispanija ir Nyderlandai. Kadangi žemynas buvo susiskaldęs į nepriklausomas valstybes, karas tapo neišvengiamas.
Šį šimtmetį Europoje sudarė trys ryškūs etapai. Pirmasis buvo Vokietijos bandymas pertvarkyti savo imperiją, taigi ir Europą, dėl kurio kilo Pirmasis pasaulinis karas. Antrasis etapas buvo Antrasis pasaulinis karas, po kurio Europa tapo silpna ir susiskaldžiusi, tačiau sustiprėjo Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų galia. Jų poreikis užsitikrinti prieigą prie Atlanto vandenyno ir kontroliuoti atlantinę Europą lėmė trečiąjį etapą – Šaltąjį karą. JAV ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą: pirmoji užėmė vakarus, o antroji – rytus. Prasidėjęs konfliktas reiškė konfrontaciją Europoje palei rytų ir vakarų perskyrą ir, svarbiausia, pasaulinį netiesioginį karą dėl Europos imperijų likučių. Afrikoje ir Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Amerikoje vyko tiesioginiai karai, netiesioginiai mūšiai, slaptos ir atviros operacijos, kurias visada ribojo geopolitinė realybė – abipusiai garantuotas susinaikinimas per branduolinį karą.
Svarbiausia JAV šaltojo karo strategijos dalis buvo ekonominės sistemos, kuri buvo naudinga Vašingtonui Maskvos sąskaita, sukūrimas. Ekonominė nauda, gaunama sudarius sąjungą su JAV, buvo didesnė už naudą, gaunamą sudarius sąjungą su Sovietų Sąjunga. Maskva galėjo siūlyti paramą šalį valdantiems režimams, bet ne pačiai šaliai. JAV galėjo daryti ir viena, ir kita. Vašingtonas naudojo savo didžiulius turtus Vakarų Europai ir vadinamajam Trečiajam pasauliui valdyti. Jis sukūrė strategiją, kuria siekė liberalizuoti ir palengvinti prekybą visuose JAV vadovaujamuose kapitalistiniuose Vakaruose. Ši strategija apėmė muitus, kurie leido atsigaunančioms Europos ir kylančioms Trečiojo pasaulio šalims patekti į JAV rinką. Taigi laisvoji prekyba – kaip principas, jei ne realybė – buvo pagrindinis Šaltojo karo ginklas, padėjęs atkurti Vakarų Europą ir pakirsti Sovietų Sąjungą. Tai nebuvo pigu, bet JAV galėjo apmokėti sąskaitą. Jos turtai leido jos ekonomikai efektyviai veikti nepaisant nesubalansuotų muitų ir užsienio pagalbos. Tai buvo sėkminga ir politiniu požiūriu; JAV vidaus kainos išliko žemos dėl mažų importuojamų prekių, kurias gamino pigi darbo jėga, sąnaudų. Tai buvo abipusiai naudinga JAV ir jos valstybėms-klientėms.
Kai kuriomis prasmėmis Šaltasis karas pergyveno komunizmo žlugimą. Rusija išliko karinė galia, o JAV tęsė savo karinio ir ekonominio karo strategiją. Bet tikrasis vinis į Šaltojo karo karstą buvo karas Ukrainoje. Ribota Rusijos karinė ir ekonominė galia privertė Vašingtoną iš naujo apsvarstyti poreikį stabdyti Rusiją ginant Europą ir, tiesą sakant, pačią Šaltojo karo ekonominės dedamosios vertę. Pramonės gamybos perkėlimas į žlugusio Europos aljanso teritorijas sukūrė JAV priklausomybės nuo užsienio gamybos sistemą.
Paprastai tariant, tai reiškia, kad eksporto iš šių šalių, ypač iš Kinijos, sustabdymas ar sutrikdymas gali pakenkti JAV ekonomikai. Šalys, nuo kurių JAV buvo priklausomos, buvo veikiamos vidaus jėgų, pavyzdžiui, streikų, sukilimų, perversmų ir pan. Finansinės išlaidos ir nauda, kurią JAV gauna iš šių santykių, pasikeitė, o priklausomybės pavojus didėja, nes didėja įmonių perkėlimas į kitas šalis.
Pavyzdžiui, Kinija gali nuspręsti atsisakyti eksporto į JAV ekonominės naudos, kad gautų politinę ar karinę naudą silpnindama Amerikos pramonę. Streikai ar neramumai Europoje gali padaryti tą patį, net ir neketinant pakenkti Jungtinėms Valstybėms.
Laisvoji prekyba – arba prekyba, kai muitai stiprina kitų šalių finansus ir silpnina pirkėjo ekonomiką – gali tapti tokia ekstremali, kad rizika bus didesnė už naudą. Finansinis aspektas šaliai gali būti teigiamas arba neigiamas, tačiau pagamintų prekių prieinamumas priklauso ne tik nuo naudos eksportuojančioms šalims, bet ir nuo tų šalių geopolitinių ambicijų (ir stabilumo). Kinija yra istoriškai nestabili šalis. Kitos šalys yra daugiau ar mažiau nestabilios. Šalies, kuri dėl ambicijų, karo ar nestabilumo negali toliau tiekti svarbiausių produktų į JAV, keliamas pavojus padidėja tiek, kiek jos pačios ekonomika priklauso nuo importo.
Tarptautinėje prekyboje nėra garantuotas prieinamumas ir mažos kainos. JAV sukūrė sistemą, kuri teoriškai buvo naudinga, bet tikrovėje pažeidžiama eksportuojančių šalių vidaus įvykių. Taigi, didėjant finansiniam disbalansui, ši sistema tapo pasenusi. Todėl nenuostabu, kad, mažėjant Rusijos grėsmei, JAV keičia savo strategijas, taip pat ir prekybos srityje.
Pereiname nuo geopolitinės tikrovės nulemtų poreikių prie naujos tikrovės kūrimo. Finansiniai klausimai yra ekonominio proceso dalis, kaip ir kariniai klausimai yra geografinio proceso dalis, ir abu jie yra geopolitikos dalis. Pastaruoju metu sparčiai didėjantys muitai yra finansų sistemos pertvarkymo dalis. Jei plati geopolitinė analizė pasižymi gąsdinančia elegancija, tai inžinerija pasižymi detalesne tikrove. Prisiminkime upę ir tilto per ją statybą. Upės tėkmė yra nuspėjama. Statybos darbai yra sudėtingesni ir gali būti klaidingi. Žvelgiant į pastarojo meto prezidento Donaldo Trumpo veiksmus, upę reikia kirsti, tačiau tilto statyba yra sudėtinga ir neapibrėžta – ir jautri klaidoms. Taigi, turi būti sukurtas sistemos pertvarkymo planas, nors D. Trumpo pradinių veiksmų rezultatas neaiškus, net jei jų ketinimai atrodo aiškūs.
Jo siekis – sukrėsti sistemą ir, manau, atverti duris tikslesniam projektavimui, nors tai turi būti istoriškai įrodyta, o tada arba kodifikuota, kaip kad buvo ankstesnė sistema, arba greitai atmesta kaip ekonominė nesėkmė. Yra daug ekonominių interesų JAV ekonomikos sektoriuose, kuriuose greitas naudos gavimas nusveria ilgalaikę riziką, taip pat sektoriuose, kuriems finansinė tikrovė jau padarė didelį poveikį. D. Trumpas akivaizdžiai stengiasi kuo daugiau nuveikti per pirmąsias 100 dienų – kol nesibaigė medaus mėnesio laikotarpis. Likus maždaug 20 dienų ir demokratams atsigaunant po pralaimėjimo šoko, o respublikonams būnant neužtikrintiems, bet vis dar lojaliems, D. Trumpas gali padaryti išvadą, kad ilgalaikis planavimas ir koalicijų kūrimas yra neįmanomas. Tačiau, kaip ir kiti prezidentai iki jo, jis veikia greitai ir drastiškai, tikėdamasis, kad prireikus vėliau galės peržiūrėti. Tai tik būdo pasirinkimo reikalas, veikiant nelauktai greitai ir iš pažiūros nenuosekliai, kaip persitvarkyti, kai stiprus nacionalinis ir tarptautinis pasipriešinimas verčia atsitraukti, bet jau nusistačius strateginį derybų principą, kuris padės pasiekti planuotą rezultatą.
Būtina peržengti prekybos sistemos, kurią Rusijos silpnumas padarė pasenusią, ribas. Toks elgesys nėra beprecedentis ir nebuvo prasimanytas iš lubų. Tačiau būdo pasirinkimo srityje tvyro netikrumas. Neįsitvirtinęs pasaulis bando rasti naują inkarą.
Minint šimtąsias monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo metines, kyla klausimas: ar derėtų leisti, kad jo savo rankomis pašventintas paminklas partizanų vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje būtų nuverstas, o jo atminimas ir toliau juodinamas remiantis neišsamiais ar tendencingais dokumentais?
Ar dera, kad Tautos didvyriui skirtas paminklinis akmuo taptų „kliūtimi jaunimo poilsiui“, kaip neseniai samprotavo vienas Ukmergės savivaldybės vadovų?
Monsinjoras A. Svarinskas ne kartą yra sakęs: „Tauta, kuri neturi didvyrių, neturi ir ateities“.
Tad kodėl, pasitinkant šio laisvės kario jubiliejų, nutylima tai, kas iš tiesų svarbiausia?
Apie kaltinimus, kuriuos griauna dokumentai
Kai kurie istorikai iki šiol kartoja, esą J. Krikštaponis dalyvavo nusikaltimuose Baltarusijoje.
Tačiau tarpukario ir pokario liudijimai, 1945 m. ir 1947 m. NKVD dokumentai, taip pat 1955 m. karo prokuroro majoro Mamulino išvada rodo ką kitą: Juozas Krikštaponis nacių buvo kalinamas, o po to per visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių, nes „bėgo iš vokiečių armijos“ ir slapstėsi Ukmergės krašte, buvo namuose iki įstojo į Vietinę (generolo Plechavičiaus) rinktinę.
Šie dokumentai buvo aptikti ne profesionalių istorikų, o kraštotyrininkų pastangomis. Deja, jie ligi šiol ignoruojami oficialioje atminties politikoje ir net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainėje.
Nepagrįstas Teismo sprendimo puolimas
Neseniai Teismas atšaukė sprendimą iškelti J. Krikštaponiui skirtą paminklinį akmenį.
Tačiau Ukmergės savivaldybės atstovai ir toliau svarsto apie „erdvės jaunimui“ vizijas, tarsi Tautos didvyrio atminimas būtų tam kliūtis.
Net aikštės pavadinimas Juozo Krikštaponio vardu, kuris buvo oficialiai suteiktas, dabar užmirštas. Juo labiau stebina, kad pats meras, kaip rodo pokalbis, net nebuvo apie tai informuotas.
Kodėl tyli istorikai?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikai, kaip rodo dokumentuota medžiaga, nesivadovavo visuma archyvinių šaltinių. Minimos Pažymos, kurios buvo pateiktos Seimo komisijai, nebuvo net perskaitytos posėdžiuose. Todėl nenuostabu, kad visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir priekaištai, esą pusiau tiesos sakymas tik kursto sumaištį.
Ar ne laikas LGGRTC viešai pripažinti padarytas klaidas ir atsiprašyti ne tik J. Krikštaponio artimųjų, bet ir Lietuvos žydų bendruomenės, kuri buvo suklaidinta, remiantis neišsamia ir neatitinkančia archyvinių šaltinių informacija?
Monsinjoro testamento svarba
Mons. Alfonso Svarinsko dvasinį palikimą reikia ne tik minėti per konferencijas. Jis išsireikalavo Juozo Krikštaponio paminklo, jį pašventino, rėmė savo lėšomis ir aiškiai žinojo, ką pagerbia. Ištrinti šį atminimą dabar reikštų tiesioginį žingsnį prieš tai, kuo gyveno vienas ryškiausių XX a. Lietuvos laisvės simbolių.
Monsinjoro žodžiai: „Ar viską padariau, ką Dievas man liepė?“ tebūnie išgirsti ne tik bažnyčiose, bet ir savivaldybėse, muziejuose bei istorikų kabinetuose.
Ir jei Lietuva vis dar siekia istorinės teisybės ir pagarbaus santykio su savo partizanine atmintimi, tai J. Krikštaponio byla turi tapti permainos simboliu. Ne priekaišto, o ištaisytos klaidos ženklu.
Kaip tik tuo metu, kai paviršiuje iškyla ideologiniai veidmainystės ženklai, būtina tarti visą tiesą apie jo pagerbtus laisvės kovotojus. Jei Vyčio apygardos ir Juozo Krikštaponio vardas išbraukiamas iš viešosios atminties, tai nėra tik pavardžių kaita – tai tylus kapituliavimas prieš užmarštį.
Ukrainos Generalinis štabas pranešė, kad štabo viršininkas gen. maj. A. Gnatov susitiko su korpusų vadovavimo ir valdymo kurso dalyviais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų biurokratinė žinutė, tačiau ji yra svarbi. Panašu, kad Ukraina ne tiesiog kuria korpusus iš eigos, bet ir rengia mokymus jų vadovybei. Jų metu siekiama suvienodinti korpusų ir jo vienetų komplektavimą, parengimą ir panaudojimą mūšio lauke, dalinamasi geriausia kovine patirtimi. Ukraina turi sukaupusi didelę korpuso lygmens junginių valdymo patirtį, tačiau ne visa ji yra teigiama. Iki šiol buvusios taktinės ir operacinės-taktinės vadavietės, apjungusios keletą ar keliolika brigadų, nebuvo itin efektyvi ilgalaikių operacijų planavimo, sąveikos užtikrinimo bei mūšio valdymo grandis. Didelė kaita tokio lygio štabuose, ne iki galo aiškios kompetencijos ir turimi įrankiai valdyti pajėgas bei pačių brigadų mėtymas iš vienos vadavietės pavaldumo į kitą privertė Ukrainą steigti nuolatinio aukštesnio lygmens, t. y. korpuso junginį. Belieka viltis, kad identifikuotos pamokos virs išmoktomis pamokomis. Dabar brigados turės nuolatinį atsakomybės ruožą, kartu veikiančią komandą, tikslingai generuojamus resursus bei vadovybę. Tiesa, sunku pasakyti, ar korpusas be divizijos tarpinės grandies leis efektyviai valdyti keliolika vienetų.
Reuters duomenimis nuo 2023 m. rugpjūčio iki 2025 m. balandžio š. korėja rusijai perdavė 4,2–5,8 milijono įvairaus tipo artilerijos šaudmenų. Palyginimui, metinis rusijos karinės pramonės pajėgumas – 3–3,5 mln. įvairių kalibrų šaudmenų. Tokia š. korėjos pagalba rusams ne tik naudinga kontaktinėje linijoje, bet ir leidžia pasigamintais šaudmenimis pildyti savo sandėlius.
Abi pusės tęsia deep strike smūgius:
Ukrainos pajėgos surengė smūgį balandžio 13 d. teroristinę ataką įvykdžiusiai rusų 20-os armijos 448-ai raketų brigadai. Smūgiuota jos nuolatinei dislokacijos vietai Kursk mieste, Ukrainos pusė praneša apie objekte fiksuotą antrinę detonaciją (t. y. pataikyta į šaudmenų sandėlius ar pan.) Smūgio rezultatai tikėtina bus aiškesni po keleto dienų. Taip pat balandžio 13 d. teroristiniame išpuolyje dalyvavo ir 112 raketų brigada. Viliamės, kad teisingumas pasibels į visų karo nusikaltėlių namus. Tikėtina, siekdami apkrauti rusų oro gynybą, Ukrainos pajėgos intensyviai smūgiavo visoje Kursk srityje. Antai rusai skelbia, kad iš visų 115 numuštų ukrainiečių dronų net 106 numušti virš Kursk srities. Fiksuojami sprogimai ir Kursk gyvenamuose rajonuose. Tai gali būti ukrainiečių dronų rezultatas. Taip pat jei iš tiesų pataikyta į 448-os raketų brigados sandėliams, tai sukėlė antrinę detonaciją, sprogimai ir žala mieste galėjo būti ir dėl sproginėjančių rusiškų sviedinių ir raketų. Taip kovo mėnesį buvo smūgiavus Kh101 raketų sandėliui Engels.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo balistine raketa Iskander M, kuri tikėtina vėl smogė Sumy. Taip pat rusai atakavo 52-iems dronais Shahed ir dronais-masalais, ukrainiečiai teigia numušę 26. 19 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Agresorius nustūmė ukrainiečius nuo Guyevo. Dabar Kursk srityje ukrainiečių placdarmas išlieka prie Oleshnia, bei persikėlė nuo Guyevo į pietus link Psel upės. Čia sunkūs mūšiai Gornal gyvenvietės prieigose.
Belegorodo srityje ukrainiečiai tęsia operacijas Popovka-Demidovka ruože. Rusai praneša apie mūšius, ukrainiečiai atakuoja būrio dydžio mechanizuotas padaliniais (3–4 šarvuotos technikos vienetai).
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Be esminių pakitimų.
Lyman. Agresorius tęsia puolimą abiejuose Zherebeco upės krantuose, Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Rusai toliau intensyviai spaudžia Kalynove-Valentynivka ruože (vakarinis Toretsk flangas). No man land banguoja, rusams nepavyksta pasistūmėti ir įsitvirtinti.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Snukiadaužis tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Konstyantinopil. Agresorius plečia operacijas pietiniame flange. Rusai ne tik atakuoja nuo Rozlyv link Bahatyr, bet ir į šiaurę išplėtė pozicijas Rozdolne ruože, taip grasindami vakariau Bahartyr esančiam Odradne. Neatmestina, kad puolimą šia kryptimi rusai gali paremti ir nuo Dniproenerhia (Velyka Novosylka sektorius, Zaporizhia kryptis). Tuo tarpu rusų operacijos šiauriniame flange (Andriivka) toliau įstrigusios. Vizualas žemiau.
Vilniaus sav. sprendimu Išniekinta K. Škirpos atminimo lenta/Alkas.lt
Knyga „Žali“ – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.
Romano autorius sako subjektyviai tarsi nenorįs tyčiotis iš laisvės kovotojų (tai konstatavo ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas), bet tam jį esą „verčiąs“ postmodernistinis metodas, kaip psichologinį, o kartu ir socialinį, ekonominį efektą per cinizmą kuriantis. Štai partizanų vadas J. Žemaitis, matėme, vadinamas „subingalviu“, „šunsnukiu“[8] …. Kodėl?
Gal jis to nusipelnė – atliko kokią tai romane vaizduojamą nederamą veiką? Deja. Taip jis įvardijamas ne kuriai nors bendrai vertybei apginti, o aštresnei frazei sukurti, dėmesiui patraukti, nes, pasak paties autoriaus, „kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė“[9] .
Būtent stiliaus tikslams, kaip aukštesnei vertybei, ir turi būti palenkiamas tautai nusipelniusių žmonių orumas ir pats laisvės judėjimas, nes cinizmu besiremiantis stilius stipriau kreipia į save dėmesį. Bet ne dėl to, kad skaitytojas ar žiūrovas jam pritartų, o tiesiog, kad žinotų, kas ir kokiu būdu meta iššūkį civilizuotos kalbos kultūrai. Jūratė Baranova: „<…> jei „imi daryti meną“ iš kažkam skaudžių dar neužgijusių ir nepelnytai istorijos paliktų randų, – tada kuriama jau ne postmodernistinė žaismė, o <…> gana ciniškas tekstas“[10].
Čia gal reikėtų autorę patikslinti: „ciniškas tekstas“ šiuo atveju greičiau yra ne alternartyva, o būtina tos pačios „postmodernistinės žaismės“ pasekmė.
Keiksmažodžiai civilizuotoje visuomenėje nelaikomi stilistine priemone. “Oficialiojoje, intelektualinėje kalboje keiksmažodžiai nevartojami. Viešojoje erdvėje keiksmažodžių vartojimui taikoma cenzūra [11] .
Baudžiamojo kodekso 155 straipsnis iki jo panaikinimo 2015 m. birželio 25 d. keiksmažodžius kvalifikavo kaip užgalius, asmenį įžeidžiančius, t. y. kriminalizuotą veiką. Postmodernizmo tendencijos pažeisti autoriai siekia pripratinti visuomenę prie cinizmo, chamizmo, kad taip „pertvarkyta“ visuomenė labiau tiktų literatūriniam verslui palaikyti. Todėl ir minėtame J. Žemaičio žeminime keiksmažodžiais pirmiausia reikėtų ieškoti ne menininko, o verslininko.
Lietuvos sąlygomis, kur nebuvo tikrosios desovietizacijos, komunistų partijos, kaip nusikalstamos, įstatyminio pasmerkimo, postmodernizmas laisvės kovų atžvilgiu tapo tinkamiausia priemonė paskatinti sovietinį renesansą – atkurti stribišką grožinę literatūrą, publicistiką, nukreiptą į laisvės kovotojų niekinimų, oficialiai to lyg ir neskelbiant.
Postmodernistinio metodo įtaka kitom socialinio veikimo sritims.
Ją galima jausti ir istorijos tyrimuose, politikoje, pedagogikoje, teismų praktikoje,…), siekiant ir tas sritis tam tikru mastu suverslinti, t. y. įvykdyti ir jose vienokį ar kitokį vertybinį perversmą, jei tik galima laimėti daugiau dėmesio, įsiteikti radikaliojo liberalizmo jėgoms. Pilėnų kariai, laisvę branginę labiau negu gyvybę ir dėl to anksčiau laikyti didvyriais, dabar vadinami bailiais ir prastais kariais[12]. (Pakelti prieš save ranką irgi reikėjo drąsos).
Lietuvių tauta dėl atskirų lietuvių dalyvavimo holokauste R. Vanagaitės pristatoma urbi et orbi kaip „žydšaudžių tauta“ [13], net jei dėl to žydšaudžiais tampa ir tie 2300 lietuvių, rizikavusių gyvybėmis gelbstint tuos pačius žydus, o iš jų – 918 Izraelio pripažinti „Pasaulio teisuoliais“…
Keistai gali atrodyti tauta, kurios atstovai tarpusavyje lenktyniauja, kaip išradingiau svetimųjų naudai paniekinti savus arba kuo labiau į svetimus panašėti. Ir tai – nelaiminga tradicija: mūsų bajorai praeityje gėdijosi lietuvių kalbos, pačios lietuvybės, nūdienos rašytojas – laisvę gynusios savo tautos, Lietuvos moterys – lietuviškų pavardžių su galūne -ienė… Į kokią ateitį išsiruošė tauta su savęs niekinimo ir savo tapatumo besigėdijančia sąmone?
Postmodernizmas ir žmogaus teisės.
Subjektyvumų įvairovei legalizuoti ir jai trukdančioms tradicijoms griauti postmodernizmas supinamas ir su savaip suprantamomis žmogaus teisėmis. Tradicinė santuokine šeima, įtvirtinta Konstitucijoje kaip visiems privaloma teisinė kategorija, skelbiama „pasenusia“.
Jai sumoderninti – susubjektyvinti, sumenkinti Konstitucinis teismas į Konstitucijos dvasią įrašo ir „kitas šeimos formas“. Kokios tos formos, neįvardija, bet žino, kad pirmumas turi būti atiduotas ne Konstitucijai, o tam pačiam asmens-„suvereno“ subjektyvumui: „šeima yra tai, ką atskiras asmuo laiko šeima“ (premjerė I. Šimonytė, 2021 m.), kad ir šioje srityje jis įvykdytų vertybinį perversmą.
Konstitucijoje įtvirtintos dvi gyvybei būtinos biologinės lytys arba piliečio praktinis gebėjimas vykdyti pareigas tik vienai valstybei ir tuo pagrindu būti tikru tik jos piliečiu – irgi nemažesni „atsilikimai“.
Toks pat „atsilikėlis“ ir į „klaidą įpuolęs“ tarsi yra ir pats Dievas, sukūręs tik Adomą ir Ievą ir dėl to nieko nežinantis apie „kitas šeimos formas“… Lietuvos prezidentai suteikinėja išimties tvarka atskiriems asmenims realiai nefunkcionuojančią dvigubą pilietybę, nes to reikalauja asmuo-„suverenas“.
Tam pačiam „suverenui“ reikalaujant, leidžiama Lietuvos pase rašyti asmens pavardes ne valstybinė kalba. Seimas koreguoja lietuvių kalbos raidyną, irgi kaip „atsilikusį“, trukdantį įsiteikti svetimiesiems. Čia jau negalioja Romos teisininkų principas „Kas skirta visiems, tam turi pritarti visi“ (Romos teisininkai po Justiniano). Galioja priešingas principas: ko geidžia vienas ar keli, tam privalo pritarti visi.
Todėl įveikinėjami ir kitokie „atsilikimai“. Vilniaus apylinkės teismas, 2024 m. priėmęs „individualų sprendimą“ (nes tokio įstatymo dar ir nėra), žmogaus teisių vardu pripažino vieno ir to paties vaiko dvi biologines mamas. Gamtos nustatytą vientisą žmogaus atsiradimą pavertė nevientisu: jį padalijo į dvi stadijas: pastojimą pripažinęs vienai, o tos pačios gyvybės gimdymą – kitai; viena iš jų su „Sodros“ pritarimu dar įgijo ir teisę į „tėvystės atostogas“, t. y. teisę imituoti ir vaiko „tėvą“ – sujaukti tėvystės sąvoką, vadinasi, ir pačią teisę.
Čia kalbama apie vaikus, bet vaikų teisės ir socialinių pasekmių numatymas, kaip toks vaikas jausis tarp vaikų, turinčių vieną biologinę mamą, nedalyvauja… Konstituciją kūrė modernistai, o ją aiškina postmodernistai… Todėl formuojasi situacija, kai ne kiekvienam suvokti, ką reiškia rašytinis Konstitucijos tekstas arba kur baigiasi protas ir prasideda beprotybė, nes abi šios priešybės sutelpa tame pačiame asmens subjektyvume ir jo neribotoje laisvėje. Individas, apginkluodamas savo subjektyvumą postmodernistiniu metodu ir mokslo, technikos pažanga, atveria duris naujai „kultūrinei revoliucijai“.
Slankiojanti žodžio laisvės riba.
Dėl to paties subjektyvumo prioriteto postmodernizmas siekia paneigti ir du pagrindinius Konstitucijos principus: 1) visų asmens teisių ir laisvių santykinumą (28 str.) ir 2) visų teisės subjektų lygybę įstatymams (29 str.). Juos paneigus, jau galima laisvai elgtis ir su žodžio laisve: vieniems ją siaurinti, kitiems („literatūrinių kūrinių autoriams“) neribotai plėsti.
Štai Seimo narys Petras Gražulis, 2022 m. gegužės 26 d. pavadinęs kelis LGBT bendruomenės narius „išsigimėliais“, buvo teisiamas pagal BK 170 str. 2 d., nors vėliau byla ir nutraukta. Tuo pačiu vardu Lietuvos laisvės kovotojus pavadinęs M. Ivaškevičius panašios bylos nesusikaukė.
Nesusilaukė oficialios reakcijos ir išvadinęs „Hitlerio šunimi“ [14] Kazį Škirpą – 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, paskelbusio apie Lietuvos valstybės atkūrimą, organizatorių. Priešingai – susilaukė įvairių premijų…
Teismų argumentai knygos „Žali“ byloje.
Sakoma: „degtinės kokybė nepriklauso nuo butelio formos“. Pasirodo, kartais priklauso. Svarbu ne ką pasekei, o į ką savo žodžius įpakavai. Jei juos įpakavai į romaną, ar net į jo „Įžangą“, tai, pasak Vilniaus apygardos teismo kolegijos, tavo žodžio laisvė įgyja „didelę erdvę“ teisėtai niekinti istoriškai konkrečius laisvės kovotojus [15].
Nenurodyti bent orientacinių „didelės erdvės“ ribų, tai faktiškai paversti žodžio laisvę neribota. Bet tokia laisvė jau yra ne laisvė, o legalizuota agresija artimo teisės atžvilgiu. Nėra dalykų, kurie neturėtų savo apibrėžtumo ribų, palaikančių jų tapatumą. Nėra ir asmens teisių, kurios būtų neribojamos artimo teisėmis. Kiekvienas suabsoliutintas, savo ribas praradęs ar jas neigiantis dalykas neišvengiamai virsta savo priešybe. Antikoje tai vadinta „absoliučios laisvės“ paradoksu: jei viskas leistina, tai leistina ir laisvę riboti, vadinasi, ne viskas leistina.
Rašytojas yra tos pačios visuomenės narys, pavaldus tai pačiai Konstitucijai, draudžiančiai bet kokias privilegijas, taip pat ir žodžio laisvės srityje. Rašytojas turi teisę laisvai prasimanyti literatūrinius personažus-virtualias būtybes, joms priskirti irgi prasimanytus vaidmenis. Bet jis neįgyja tokios laisvės, jei imasi rašyti apie istoriškai konkrečius asmenis, vykdžiusius Lietuvai reikšmingas pareigas, tuo labiau juos niekinti necenzūriniais žodžiais, paneigiančiais pačią žmoniškąją asmenybės vertę. Teisei – tai asmens įžeidimas. O „kas įžeidžia vieną, tas kėsinasi ir į visus“ (teisės principas).
prof. Alfonsas Vaišvila
Minėti teismai, vertindami šioje byloje įrodymus, viską, kas knygoje „Žali“ rašoma, priskyrė romanui (literatūriniams personažams). Tačiau iš tiesų, ne viskas, kas joje rašoma, priklauso literatūriniams personažams. Knygą „Žali“ pats autorius suskirstė į dvi skirtingo teisinio statuso, bet apimtimi neproporcingas dalis:
1) į „Įžangą“, kurioje jis kalba savo vardu, nesislapstydamas už jokio literatūrinio personažo, ir
2) į patį romano tekstą. Būtent „Įžangose“ (I laida 2002, p. 6-9, II laida 2018, p. 5-8) autorius savo, o ne literatūrinių personažų lūpomis išdėstė minėtus pagrindinius teiginius, kuriais jis, matėme, viešai neigė Lietuvos okupaciją:
Lietuvą vadino „ruso šalies pakraščiu“ (2002, p. 8), patį valstybingumo siekį – „įkyria idėja“ (2018, p. 5),
dėl jo kovojančius – „išsigimėliais“ „soliteriais“ (2002, p. 8),
tamsiais „kaimo bernais, mažai tenutuokiančiais apie garbę ir žmogiškumą“(2018, p. 7), lietuvių laisvės kovas – „pilietiniu karu“ (savi šaudė į savus) (2002, p. 6),
teisino sovietinės okupacijos nusikaltimus kaip okupanto „asmeninį reikalą“ (2002, p. 6)…
Tai savotiškas romano socialinis įvadas, semantinis kodas, kuriuo pats autorius nurodo, per kokias vertybes reikia skaityti ir suprasti jo romaną. Tiems, kurie šiuo „kodu“ nesinaudojo ar jį ignoravo, romanas ir tapo „labiausiai nesuprastas“.
Įžangos“ teiginiai buvo ir pagrindinis, tiesioginis skundo objektas. Skundas reikalavo vertinti ne knygą kaip visumą, o tik tas jos dalis, kuriomis yra tiesiogiai pažeidžiama minėtų istorinių asmenų teisė į orumą. Tuo tarpu teismas reikalavo vertinti visą knygą, tarsi įgijęs teisę savavališkai plėsti skundo objektą.
Minėti teismai skunde pateiktų įrodymų – „Įžangos“ teiginių nenagrinėjo, nevertino, o tai reiškia – faktiškai atsisakė vykdyti BPK 20 str. 5 p. reikalavimus: vertinti įrodymus „pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu…“, vadinasi, atsisakė vykdyti ir teisingumą.
Įdomu, kad ne tik minėti teismai, bet ir knygos literatūriniai recenzentai, galbūt išskyrus Liną Medelį, kažkodėl vertina tik romaną apskritai ir visiškai ignoruoja knygos „Žali“ „Įžangą, kur autorius, kaip minėta, savo vardu išdėstė antilietuvišką romano esmę ir paskirtį. Galbūt kaip nepatogią. Mat ją paminėjus, reikės komentuoti ir jos turinį –panieką laisvės kovoms ir jų dalyviams. Tai kliūtis abstrakčiai samprotauti tik apie knygos meninę vertę, formą, netekusią turinio, o su juo ir – socialinės prasmės.
„Įžangų“ teiginiams, kiek jų dauguma nesudaro tiesioginį romano tekstą, negalioja net paties teismo pripažinta literatūros autoriams minėta „didelės erdvės“ žodžio laisvė, „Vakarų demokratijos tradicija“ ir „EŽTT praktika“, priešingai – jie patenka ne tik į Konstitucijos 28 straipsnio, bet ir į kelių LR BK straipsnių 170 str, I d. 1702 , 313 II d. dispozicijas.
Mitingas Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Kaziui Škirpai pagerbti.
Šie BK straipsniai, kaip ir Konstitucija, primena, kad teises turi ne tik tie, kurie rašo, bet ir tie, apie kuriuos rašoma… Bet atsakomybė nebūtinai turi reikšti baudžiamąją. Yra ir švelnesnių jos formų tokių idėjų platinimui užkardinti, leidėjams sudrausminti. Teiginiams, kuriais tyčiojasi iš asmens vien dėl to, kad jis vykdė teisėtas pareigas, taikytina cenzūra.
Bet radikaliojo liberalizmo sąlygomis vyrauja nuomonė: bet kokį žodžio laisvės ribojimą rašytinių tekstų atžvilgiu vadinti cenzūra ir ją smerkti kaip absoliutų blogį. Bet tada cenzūros vardu reikėtų pasmerkti ne tik visus čia minėtus BK, bet ir Konstitucijos 25, 28, 29 straipsnius, įpareigojančius kiekvieną asmenį riboti savo teises, taip pat ir laisvo žodžio teisę, artimo teisėmis.
Cenzūra – blogis, kai ji ateina iš valdžios dvasiškai pavergti visuomenę politiniam režimui. Tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas ateina iš pačių piliečių tarpusavio pripažinimo teisės subjektais, iš tarpusavio pagarbos vienas kitam, iš sugyvenimo dorybės.
Apie Ivaškevičiaus knygą „Žali“ būtų galima iš vis nekalbėti, kaip apie tam tikrą verslininko išsišokimą, jei tai nesisietų su pačios valstybės pozicija, kai sovietiniu renesansu paženklinta kūryba laikoma teisėta ir dar skatinama palankiomis recenzijomis, valstybės apdovanojimais. Tai apnuogina platesnio Lietuvos socialinio konteksto problemas.
Pirmiausia, neturėjimą aiškiais kriterijais grindžiamos koncepcijos žodžio laisvei valdyti.
Antra, laisvės kovotojų niekinimo pusėje tebestovinčias socialines jėgas, susiformavusias dar okupacinio režimo sąlygomis, kurios ir nepriklausomoje Lietuvoje tęsia savo darbą, tai maskuojant „meno specifika“.
Trečia, kyla klausimas, kaip laisvės kovų ir jų dalyvių viešas niekinimas ir oficialus jo toleravimas dera su šiuolaikine Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, su kariuomenės siekiu kelti savo karių kovingumą, ugdant jaunimo patriotizmą, formuojant tautos valią priešintis, tam naudojant ir praeities laisvės kovų patyrimą?
Valia priešintis – tos pačios reikšmės, kaip ir karinis apsiginklavimas, ypač dabarties sąlygomis. Ginklai patys neveikia. Ginkluojantis, bet nestiprinant valios priešintis, nereiškia, kad visapusiškai stiprinama gynyba.
Žodžio laisvė, netarnaujanti valiai priešintis, nėra Lietuvos laisvė. Knyga „Žali“ ir į ją panašūs rašiniai – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų istorinė patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.
Nuorodos:
8.Čia galbūt tiktų ketureilis: Kas buvo anksčiau negražu, Apie ką nekalbėjo net dviese Dabar jau be š… ir be s… Meno šnektos negirdėsi.
9. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/dramaturgas-marius-ivaskevicius-pirmiausia-emigrantus-isdave-lietuva-56863601 10. Baranova. Jūratė, Filosofija ir literatūra priešpriešos, paralelės, sankirtos, p. 369. -gs.elaba.lt/object/elaba:4176187/4176187.pdf 11. https://lt.wikipedia.org/wiki/Keiksma%C5%BEodis) 12.Baronas, D., Mačiulis, D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, 2010, Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 486-487. 13.Vanagaitė, R. Mūsiškiai, 2016, Alma littera, p. 14. 14.Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidmantas-valiusaitis-kodel-smeiziamas-kazys-skirpa-76312159. 15. https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/01/news/sveiko-proto-pergale-byla-rasytojui-mariui-ivaskeviciui-keliama-nebus-9421779; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2019/04/04/news/patvirtintas-atsisakymas-pradeti-ikiteismini-tyrima-del-m-ivaskeviciaus-romano-zali–
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.
„Europoje iškeltas tikslas pasiekti nulinę taršą, M. Gigos vertinimu, svarbus, tačiau ne ką mažiau reikalinga atsižvelgti ir į elektros kainas, energetikos sistemą. „Desperatiškai bandydami pasiekti nulinę taršą, mes galime ne tik sugriauti energetikos sistemą, bet ilgainiui išauginti galutines elektros kainas, kurias bus sunku sumažinti. Nebent ir vėl tik subsidijų ir paramų pagalba.“
Visiems turėtų būti akivaizdu, kad beatodairiška elektros gamybos iš vėjo ir saulės plėtra padidins elektros kainas.
Taip yra, nes visa elektros gamybos iš iškastinio kuro infrastruktūra privalo likti parengta patenkinti maksimalius vartotojų poreikius kai nepūs vėjas ir nešvies saulė. Tokia parengtis daug kainuoja.
Almantas Stankūnas
Tuo tarpu augant saulės ir vėjo jėgainių pajėgumams, dėl vis dažnesnio elektros energijos pertekliaus, turės būti ribojama jėgainių gamyba ir investuotojai reikalaus vis didesnės mūsų visų paramos tam, kad galėtų užtikrinti investicijų atsiperkamumą.
Tuo tarpu iškastinio kuro naudojimą toliau apčiuopiamai galės mažinti tik vis didesni elektros energijos akumuliavimo pajėgumai.
Vandenilio gamyba žlunga, nes produkto savikaina yra nepakeliama vartotojams, nebent valstybė imtų visų mūsų pinigus ir teiktų subsidijas.
Akumuliatorių įrengimas vis dar labai brangus, o kitos kaupimo technologijos neišvystytos.
Tuo tarpu valdžios atstovai nestabdo. Štai premjeras socialdemokratas Gintautas Paluckas jau prabilo apie paramą pirmam jūriniam vėjo jėgainių parkui, nors investuotojas pagal pasirašytą sutartį privalo parką įrengti be paramos. Ir kas gi sumokės tą paramą? – mes visi.
Taip pat nesirengiama atsisakyti antro jūrinio vėjo parko su nepateisinamai aukšta garantuota elektros supirkimo iš investuotojo kaina, kuri dar bus indeksuojama. Už tai irgi labai daug sumokėsime mes visi.
Energetikoje priimtų sprendimų pasekmės pasimato tik praėjus gerokai laiko. Jūrinių vėjo parkų atveju jos pasimatys tik po 6–10 metų.
Tuo tarpu politikai masto tik 4 metų kadencijos rėmuose. Nepasakė Briuselis, kad reikia stabdyti ekonomiškai nepasiteisinančią elektros gamybos iš vėjo ir saulės plėtros ir mūsų klapčiukai nestabdys, neprieštaraus, nes kitoje kadencijoje valdys kiti.
Po to kai brangiai mes visi mokėsime už tokius sprendimus, politikai badys pirštais vieni į kitus ir nebus kaltų.
Prablaivinti politikus gali tik rinkėjai. Bėda ta, kad rinkėjams irgi mažai rūpi tie vėjo jėgainių parkai, kol nepakrapštomos jų piniginės.
Ką balandžio 14 d. ryte radijo NV eteryje su žurnalistu Pavlo Novikovu kalbėjo Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
rusai gali planuoti Sumus paversti miestu-vaiduokliu, kur negali gyventi žmonės
Rusijos okupantai balistinių raketų smūgiais bando paversti visą Sumų sritį didele pilka zona be žmonių. Tai „Radio NV“ eteryje pareiškė Rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj.
„Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos balistiniai smūgiai, pirma, tapo gana dažni, antra, jie nebesistengia nusitaikyti į karinius taikinius – iš tikrųjų naudoja balistiką kaip būtent civilių gyventojų terorizavimo įrankį. Kažkaip labai sunku kitaip paaiškinti smūgį į Sumus. Atsižvelgiant į tai, kad jie dabar svarsto variantą, nesakysiu, kad jie tikrai puls Sumų sritį, nes į generolų galvas juk neįlįsi, betgi, kad toks variantas svarstomas aiškiai matyti vien pagal jų pajėgų išsidėstymą“, – sakė E. Dykyj.
Anot jo, rusai bando vykdyti žvalgybą mūšiu iš Kursko srities.
Eksperto nuomone, rusiškieji grobikai bando „terorizuoti gyventojus, kad prasidėtų masinis emigravimas, kad prasidėtų kažkokia panika – visą Sumų sritį paversti didele pilka zona, kad ten būtų kaip Pokrovske“.
„Mes miestą išlaikėme, bet tai nėra gyvas miestas. Faktiškai tik jo vaiduoklis. Taigi, siekiama paversti Sumus tokiu gyvo miesto vaiduokliu. Jiems tai visiškai normali karinė strategija”, – įsitikinęs E. Dykyj.
Jis priminė, kad rusai kovoja ne prieš Ukrainos kariuomenę, o prieš ukrainiečius kaip tautą. „Jie juk atėjo galutinai išspręsti „Ukrainos klausimą“. Taigi, jei jie naudoja balistiką galutiniam mūsų klausimo „sprendimui“, tai matyt mums tikrai būtina labai įdėmiai apsižiūrėti, o kokias galimybes turime, kokias priemones turime, vis tik ieškoti variantų, kaip pasiekti tą balistiką dar iki jai atskrendant į mus“, – sakė E. Dykyj.
Ekspertas mano, kad tai labai sunki užduotis.
„Mūsų gynėjams ir gynėjoms dabar teks ieškoti būtent šios problemos sprendimo, antraip itin dažnai teks skelbti gedulą“, – sakė E. Dyikyj.
Išpuolis prieš Sumus balandžio 13 d.
Kaip pranešė UNIAN, balandžio 13 d., Verbų (Palmių) sekmadienio rytą, rusiškieji grobikai įvykdė karo nusikaltimą dviem balistinėmis raketomis Iskander-M/KN-23 smogdami Sumų centrui. Smūgį įvykdė Rusijos 112-oji ir 448-oji raketų brigados iš Voronežo srities (Liski gyvenvietės) ir Kursko srities (Leženkų gyvenvietės).
Per Rusijos ataką žuvo daugiau nei 30 žmonių, daugiau nei 110 buvo sužeista.
Ar rusai pradės didelį puolimą Sumų srityje?
Sumų srityje Ukrainos gynybos pajėgos pastatė tris gynybos linijas, ir rusiškieji grobikai gali įsiremti į tas linijas ir niekur neprasiveržti, mano E. Dykyj.
Ekspertas pažymėjo, kad po daugiau nei septynis mėnesius trukusių sėkmingų manevrinių mūšių ir padarius labai didelių nuostolių rusams Kursko srityje, didžioji Ukrainos grupuotės dalis iš to regiono pasitraukė. Tuo pat metu rusai, Kursko srityje subūrę beveik 70 000 žmonių grupuotę, perkelia mūšius įkandin atsitraukiančios Ukrainos kariuomenės.
„Mūšių linija persikėlė arčiau valstybės sienos. Vietomis ji lieka kitoje valstybės sienos pusėje – keli kilometrai už „porebriko“, o kai kur užklimpo jau 7-8 km mūsų teisėtoje teritorijoje“, – pažymėjo E. Dykyj.
Jis sakė, kad fronto linija šiaurėje išsilenkinėja ir susidaro priklausomai nuo šalių stiprumo ir galimybių. Kiek toli rusai nueis, priklauso tik nuo jų galimybių, sakė E. Dykyj.
Jo nuomone, logiška, kad jie savo 70 000 žmonių grupuotės kartu su šiaurės korėjiečiais, veikiančiais Kursko srityje, neišsklaidys po skirtingus fronto sektorius, o gali pabandyti šiomis pajėgomis spausti ir veržtis toliau į Sumų sritį:
„Tai yra argumentas, jog jie ten pabandys išplėtoti rimtą puolimą“.
Taip pat E. Dykyj mano, kad rusai negali nesuprasti, kad jei bandytų eiti toliau, jie įsiremtų į tris įtvirtinimų eiles. Taip pat, jo nuomone, neatsitiktinai tam tikrose Sumų srities vietose rusams pavyko prasibrauti.
„Dalykas tas, kad pirmoji iš trijų gynybos linijų buvo pastatyta 7-8, iki 10 km nuo valstybės sienos. Mes niekada nestatėme įtvirtinimų tiesiai palei valstybės sieną… Atrodo, kad jie kaip tik prišliaužė prie tos pirmos linijos, iki mūsų įtvirtinimų pradžios, ir dabar labai dvejoja – bandyti prasibrauti ar nebandyti”, – sakė E. Dykyj.
rusai bando suprasti ir įvertinti, kokias pajėgas Ukraina sukaupė tose trijose įtvirtinimų linijose galimo puolimo atrėmimui.
„Jie jau kelias savaites yra tokioje būsenoje, kai atėjo iki Sumų srities, ir vis dar neapsisprendė, ar bandyti veržtis visu pajėgumu, ar nebandyti“, – pažymėjo ATO veteranas.
Anot jo, „ši šiek tiek pakibusi būsena tęsiasi jau mažiausiai dvi savaites“, ir netrukus viskas turėtų paaiškėti:
„Vis tik panašu, jog jie ten bandys išskleisti didelį puolimą“.
Pasak E. Dykyj, rusai aiškiai supranta, kad Ukrainos Sumų gynybos linija yra ne Kursko sritis, o realiai įrengta gynybos linija.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsitraukė iš Kursko srities, bet įžengė į Belgorodo sritį
Kaip pranešė UNIAN, 2024 metų rugpjūtį Ukrainos gynybos pajėgos pradėjo operaciją Kursko srityje, kur pavyko likviduoti ištisas rusų kuopas ir tiksliai pataikyti į jų vadavietes bei pozicijas. rusai patyrė didelių nuostolių. Tačiau laikui bėgant jiems pavyko sukaupti milžiniškas pajėgas ir beveik visiškai išstumti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas iš regiono.
Neseniai pasirodė informacija apie Ukrainos gynybos pajėgų įžengimą į rusijos federacijos Belgorodo sritį. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažymėjo, kad pagrindinis operacijų tikslas yra maksimaliai apsaugoti Ukrainos teritoriją, ypač Sumų ir Charkivo sričių bendruomenes.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento iniciatyva, paskambinus tel. 0 707 56 880, gyventojams bus atsakoma į juos dominančius civilinės saugos klausimus. Gyventojai galės pasitarti su civilinės saugos pareigūnais, kaip pasirūpinti savo saugumu ekstremaliųjų padėčių metu.
Konsultavimo telefonu paklausėjai gali kreiptis darbo dienomis (pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 8.00 iki 11.00 val. ir nuo 13.00 iki 16.00 val., penktadieniais nuo 8.00 iki 11.00 val. ir nuo 13.00 iki 15.00 val.).
Šiuo telefonu taip pat bus teikiami duomenys ir konsultuojant asmenis bei ūkio subjektus priešgaisrinės saugos klausimais. Visi skambučiai šiuo numeriu yra nemokami.
Ateityje konsultavimo tvarka bus tobulinama.
Naujausios Vidaus reikalų ministerijos inicijuoto reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenimis, per penkerius metus nuo 48 iki 52 proc. išaugo tų, kurie žino, kaip elgtis stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių metu. Net 90 proc. šalies gyventojų gauna trumpuosius perspėjimo pranešimus, 53 proc. turi maisto atsargų 72 valandoms, 36 proc. žino artimiausios priedangos vietą.
Monsinjoro testamento svarba
