2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 141

Alvydas Medalinskas. 1000 dienų partnerių demonstruotas silpnumas

0

Per 1000 dienų vykstantį plataus masto Putino karą prieš Ukrainą, deja, Vakarai taip ir nesuprato, kad tai ne joks tik stebėjimo ir naujų patirčių objektas, o žūtbūtinis tautos karas už savo laisvę ir už Europos saugumą.

Karas, kuris valstybės nemažą dalį verčia, deja griuvėsiais, atneša daug aukų, daužo milijonų žmonių likimus ir gyvenimus.

O buvo taip gana nesunku užkirsti kelią šiam karui: 2021 m. pabaigoje, kai Putinas dar tik rodė ženklus, kad nori pradėti šį karą ir testavo Vakarų galimą reakciją.

Ir buvo galima dėti tašką, kaip labai svarbią karo išdavą, parodant Ukrainos žmonėms, kad ne veltui tos aukos bei pasiųsti Putinui signalą: nieko nelaimėjai. Tai buvo galima padaryti prieš 1,5 metų Vilniuje, per NATO viršūnių susitikimą, pasakant, kad kokia bebus karo išdava, Ukraina bus po to iš karto NATO nare.

Deja, galingiausiai Vakarų valstybei, JAV vadovavo viena silpniausių po Šaltojo karo administracijų: J. Baideno administracija, kuri nerado ar nenorėjo rasti argumentų įtikinti Putiną nepradėti šio karo, o po to drebėjo kiekvieną kartą, išgirdus bet kokį siūlymą po karo priimti Ukrainą į NATO. Kartu nuolat vėlavo su ginkluotės tiekimu.

Todėl Putinas pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, o dabar viena iš galimų šio karo išdavų yra siūlymas, kad Ukraina, praradusi tiek žmonių aukų, patyrusi tiek skausmo, tiek sugriovimų, praradusi apie 20 procentų savo teritorijos apie 20 metų lauktų NATO narystės, o per tą laiką galimai ir naujo Rusijos puolimo.

Ir, kai vienai ar kelioms dienoms į Ukrainą atvykę partneriai išreiškia savo susirūpinimą, kaip čia žmonėms yra sunku, padaro eilinį pareiškimą savo šalies auditorijai ir Ukrainai, pažadant eilinį kartą pagalbą iki galo (tik nesako iki kieno galo), išreiškia susižavėjimą tauta, kuri taip kovoja ir tiki, kad kovos, o vėliau tik paklausia, kaip jūs čia – Ukraina gali tik atsakyti, argi jūs nematote, pavaikščiokite po miestus, ten, kur rusų raketos pavertė griuvėsiais ir pamatysite patys, nueikite į bet kurio miesto, kaimo kapines ir viską suprasite.

Partneriai paspaudžia rankas, palinki sėkmės, pasidaro keletą selfi, kad visiems parodyti, kokie buvo drąsūs, jog atvyko į karo krečiamą šalį ir išvažiuoja ten kur nėra rusų raketų, nėra sugriovimų nuo rusų raketų, nėra žmonių mirčių nuo rusų raketų. Bet tik kol kas nėra… Kai 1000 dienų taip buvo demonstruotas savo silpnumas, rusų raketas galima prisišaukti.

Veidaknygė

Vytautas Sinica. Mikro ir makro migracija

Žiniasklaidoje nuskambėjo kelios kertinės naujienos migrantų tema. Migracijos departamentas paskelbė, kad jau lapkritį išnaudosime pramonei skirtą migrantų kvotą. Dabar kvotos atskiros atskiriems sektoriams. Esą liberalesnės, nei bus nuo kitų metų.

Primenu, šią vasarą Seimas priėmė 40 tūkstančių migrantų metinę kvotą, kad taip „sumažintų“ masinės imigracijos tempus. Palyginimui per pirmus 30 atkurtos nepriklausomybės metų užsiauginome 58 tūkstančius migrantų. Dabar taip save suvaržėme, kad į metus priimsime „tik“ po 40 tūkstančių. Daugiausiai iš posovietinių šalių.

Kodėl pasakoju? Nes valdantieji dažnai kartojo, įskaitant per debatus, kad tie 40 tūkstančių yra maksimali riba, kurios visai nebūtina išnaudoti, niekas gal jos nepasieks. Tai štai mes čia, migracijos departamentas praneša. Tai makro lygmuo, suvestiniai skaičiai.

Mikro lygmuo ne mažiau įdomus. Neseniai paskelbta, kad daug Vilniaus autobusų vairuotojų važinėjo be tinkamos licencijos, negalėdami vairuoti autobusų. Dauguma jų migrantai, iš Afrikos. Beje, važinėję 4G maršrutu į Pilaitę. Kas sekė, pamena, kad ir seniau, ir per rinkimus mėgau priminti šį pavyzdį, kad Lietuvos piliečiai vairuotojai 2022 metais streikavo dėl klaikių darbo sąlygų. Sprendimas? Atsivežta vairuotojų iš Afrikos (lyg daugiausiai iš Ganos), kurie viskuo patenkinti. Tai darbo migracijos esencija, esmių esmė – atsivežti kas dirbs sąlygomis, kuriomis nenori dirbti vietiniai. Ir tada sakyti, kad vietiniai išvis nedirba, išrankūs.

Ką dabar, kai paaiškėjo, kad vairuojama be tinkamos licencijos, į visa tai sako juos sudarbinęs „Transrevis“? Dėmesio: planuojama sudarbinti dar tiek pat, kiek iki šiol afrikiečių. Dirbo 41, dirbs 75. Skaičiai nedideli, bet politika aiški. Jeigu kažkas dėl neatitiktų reikalavimų negalės dirbti, pakeisime naujais afrikiečiais. Beje, kaip atskleidė nesena LRT publikacija, būtent maršruto į Pilaitę pabaigos žiede prie Bitėnų stotelės iki šiol nėra nei šiltos vietos pietums, nei poilsiui, nei padoraus tualeto. Kaip tik tos sąlygos, dėl kurių ne taip seniai protestuota. Dabar jos – vairuotojams iš Ganos, nors ne tik jiems. Tam ir atsivežė.

Net nesugalvokite sakyti, kad čia rasizmas. Lygiai tiek pat piktinuosi visų tautų masine imigracija, pradedant Baltarusijos piliečiais iš čia pat už sienos.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt devintoji (lapkričio 18) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį agresoriaus pajėgos vėl atakavo Ukrainos teritoriją. Šį kartą atakos epicentre Kursk krypties užnugaryje esanti Sumy sritis. Čia rusai smogė dvejomis Iskander M raketomis ir Kh59 raketa. Jų ukrainiečiams numušti nepavyko. Taip pat rusai atakavo ir 11 Shahed dronų, 8 iš jų ukrainiečiai numušė. O po pietų agresorius vėl smogė Odesa miestui. Vėl atakuota balistinėmis raketomis iš Krymo. Labai svarbu yra leidimas smūgiuoti į rusijos teritoriją vakarietiškais ginklais, bet neišsprendus Krymo problemos smūgiai rusijos gilumoje gali duoti tik ribotą efektą.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Rusai bando intensyvinti puolimą Pogrebki – Malaya Loknya ruože, jų atakos nebuvo sėkmingos. Savo ruožtu, ukrainiečiai kontratakuoja Darino ir Novoivanovka ruožuose.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Okupantai sukoncentravo pastangas išplėsti placdarmą palei Oskil krantą, tačiau Ukrainos vienetai apsigynė.

Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Agresorius sugebėjo pasistūmėti vakar išmuštoje no mans land centriniame Chasiv Yar ruože. Tikėtina, rusai bandys sujungti šį pleištą su pietiniame ruože suformuotu pleištu link Stupochki. Situacija komplikuojasi.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Tęsiasi sunkūs mūšiai, Ukrainos gynėjai kontratakuoja, esminių pakitimų nėra.

Kurahove.

Šiaurinis flangas. Agresorius bando sujungti savo pajėgas Voznesenka – Berestky ruože ir įsitvirtinti palei geležinkelį. Atsižvelgiant į tai, kad bent kol kas Sontsivka rusams nepavyksta įsitvirtinti, Voznesenka – Berestky gali tapti tuo placdarmu, nuo kurio okupantai bandys per Stary Terny judėti link kelio Kurahove – Zaporizhia.

Rytinis flangas. Rusai plečia savo pozicijas pietrytinėse Kurahove prieigose. Maža to, jie nuo Pobeda – Dalnie ruožo pradėjo atakas į pietus, galimai su tikslu suskaldyti ukrainiečių Uspenivka – Antonivka ruožą.

Pietinis flangas. Rusų puolimas Uspenivka ir toliau stringa, bet veiksmais nuo Dalnie jie bando šias nesėkmes kompensuoti.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be esminių pakitimų.

Pasirodė anti-lietuviškas propagandinis Minske sukurtas filmas apie LDK istoriją

 

Žilvinas Svitojus

Pasirodė puikus propagandinis Minske sukurtas filmas apie LDK istoriją. Kas nenori gilintis arba tiesiog anti-lietuviška propaganda neaktuali – bent paskaitykite teksto pabaigoje apibendrinimus.

Vaizdo įraše Baltarusijos režimo istorinės propagandos veidas Marzaliukas, kuris prieš metus, sinchroniškai su opozicionieriumi Pazniaku išleido vaizdo įrašą apie „Vilnia naša“.

Naujas video vadinas: „Tie, kas sako, jog mes kažką pavogėme – baisūs nusidėjėliai“. Ir žinoma kalba apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Iš pradžių pažeminamos abi „konflikto“ pusės, kaip jis teigia: lietuviai ir baltarusių nacionalistai (opozicionieriai). Abi jos neteisios ir štai „aš, kaip akademikas-profesionalas, pateiksiu savo versiją“.

Dar prieš pradėdamas dėstyti, profesionalas du kartus pakartoja populiarų ir taip pat neteisingą terminą „Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos didžioji kunigaikštystė“, kuri taip vadinama tik slaviškuose (atėjo iš Moskvos) šaltiniuose.

Propagandistas tai pateikia, kaip paprastą, „visiems žinomą“ faktą. Atrodo, juk nieko tokio, nes gi buvo tos žemės, tiesa? Tačiau čia slepiasi vienas iš svarbiausių propagandinių naratyvų. Po šio, netikslaus termino pseudo-istoriškumu slepiasi štai kas. Diletantai bandydami suvokti, kas yra kas taip šifravo pačių susigalvotą šalies pavadinimą:

„Ką reiškia pavadinime Rusia? Na, tikriausiai dabartinė Ukraina, taip… galvojam toliau. Kas buvo Žemaitija… na tikrai ne Baltarusija, tiesa? Tai tikriausiai Lietuva dabartinė? Taip, aha! O tai kas lieka Baltarusijai? Oho… taip išeina, jog Baltarusija ir buvo… Lietuva?! O čia tai jo! Va tai tau!“

Šis pavadinimas paimtas iš tokių šaltinių kaip Žygimanto Augusto laiškai, ir pan.; kur rašoma, daugmaž taip: „Lenkijos karalius; Lietuvos, Rusios, Žemaitijos, Polocko ir t. t. Didysis kunigaikštis…“

Ilgainiui nusivalkiojo ir liko tik trys teritorijos.

Įžangoje pareiškęs, jog lietuviai ir baltarusių bacionalistai yra neteisūs savindamiesi LDK, propagandistas pareiškia, jog jo, profesionalaus istoriko nuomone, LDK yra visų pirma baltarusiškų tradicijų, kultūros, kalbos šalis. Tai – visų pirma Baltarusijos paveldas.

Vėliau jis pradeda aiškinti, jog terminas „Lietuva“ iš pradžių nebuvo slaviškas, o baltiškas. Tai buvo dabartinių lietuvių ir latvių protėvių terminas.

Vėliau aiškindamas, jog aukštesnė kultūra ir ankstyvesnis valstybingumo atsiradimas pradėjo užgožti baltišką „Lietuvos“, kaip termino kilmę, tikrosios Lietuvos žemėse (kurios dabar yra vakarinė Baltarusijos dalis) vyko asimiliacija, nes patogiau buvo bendrauti valdančiojo sluoksnio kalba, teigia, jog LDK gyventojai save užsienyje vadino litvinais ir taip po truputį susiformavo „keli litvino pavadinimai“. Priminsiu, jog nacionalizmas atsirado gerokai vėliau, LDK istorinio silpnėjimo periodu, tačiau netrukdo Baltarusijos vyr. istorikui-propagandistui, kurti gana įdomų naratyvą, kuris piešia slavus, kaip dominuojančius visomis prasmėmis LDK kūrėjus. Visa bėda, jog didžia dalimi ši interpretacija remiasi šiuolaikiniu supratimu apie valstybes, apie visuomeninę santvarką.

Visos detalės, kuriomis po tokio teiginio propagandistas užverčia žiūrovą, nėra tokios svarbios, kad čia į jas stipriai gilintis, tačiau reikia paminėti kelis faktus:

– paskutiniai lietuviai Baltarusijoje išnyko jau tik XX a., ir kalba ne apie atvykusius tuo metu, o apie tuos, kurie ten gyveno kartų kartomis.

– Kaip gali dominuojanti, aukštesnės kultūros, išsivystymo ir pan. civilizacija perimti, jų teigimu, gerokai silpnesnės, beraštės teritorijos iš kurios ėmė duoklę, pavadinimą sau?

– Kaip gali primityvios gentys visą kalbinį, baltišką, arealą vadinti bendru terminu, jeigu buvo neišsivystę ir neturėjo jokio valstybingumo?

Ko siekiama tokiomis interpretacijomis?

– Lietuvos valstybingumą kildinti iš labiau išsivysčiusių slaviškų, pravoslaviškos religijos, civilizacijos šaknų.

– Lietuvišką istoriją sieti su, tariamai, dominuojančia kitataučių kultūra, kalba ir teise.

– Baltai asimiliavosi ne tik kalbine prasme, bet ir perleido savo teritorijos pavadinimą būsimiesiems baltarusiams.

Klausytojui susidaro natūrali išvada, jog baltiška Lietuva egzistavo iki XIII amžiaus. Vėliau visomis prasmėmis, tai jau slaviška valstybė, turinti nesvarbų baltišką elementą.

Vėliau visą savo litaniją apie beveik absoliutų Lietuvos slaviškumą, jis iliustruoja rossijos imperijos laikų (argumentum ad authority) istorikų teiginiais, kurie formuoja „litvinų“ kaip slavų etnosą. Ir čia susipina ir suslavintų lietuvių vadinimas tikrais baltarusiais, ir visa tai, jog autoriai, ar reiškiniai apie kuriuos kalba – tai vėlyvasis LDK periodas. Ir nieko apie tai, kas buvo ankstyvaisiais LDK laikais.

Čia turiu pridėti, jog Istorinės propagandos teorijų kūrimas yra gana dėkingas darbas, nes informacijos kiekis yra be galo didelis, o tam tikrų aspektų atmetimas leidžia kurti bet kokią tau reikiamą pasaką.

Pvz.: pateikiama pravoslaviško XIX a. baltarusių politiko Bobrovskio citata (rossijos imperijos laikai):

„Baltarusiai, nežinodami, jog jie baltarusiai…“

Kokia svarbi kalbos įtaka! Rossijanui lietuvis, kuris suslavintas yra toks pat rusų pasaulio objektas, ir priklausomybė etnosui nėra ginčytina. „Baltarusis, kuris nežino, jog yra baltarusis vadina save lietuviu.“ – kaip poetiška!; per atvirkštinę logiką savintis nutautintus žmones. Juk asimiliacija, nutautinimas dar nereiškia, jog jis buvo baltarusiu, bet vadinosi lietuviu. Jis buvo lietuviu ir nutautintas prarado kalbą, kuri ir tampa atskirties markeriu. Žodis „litvinas“ išvis yra lenkų kilmės ir reiškia ATR aukštuomenės atstovą, iš LDK teritorijų, kuris buvo ne etninis lenkas (o dažniausiai tai buvo lietuviai).

Toliau cituojama to pat baltarusių politiko mintys: „Kunigas ar ponas niekada nepavadins katalikų tikėjimo baltarusio baltarusiu, o sakys – litvinas.“

Toliau seka aibė carinės imperijos laikų pavydžių, net iš tų laikų Moskvoje išleistų knygų, kuriose viskas sukama apie tai, jog baltarusiai yra tikrieji lietuviai ir save taip vadino, ir istorinė Lietuva yra baltarusių žemėse. Tai, propagandisto-istoriko teigimu yra tvirtos etno-religinės savimonės įrodymas.

Vilniaus niekada nebuvo

Visada buvo tik Vilnia arba Wilno ir niekaip kitaip, teigia propagandistas-istorikas. Tik 1940-ais metais atsirado „Vilnius“. Miestą sukūrė krivičiai, baltarusių protėviai. Ir tai, teigia, yra įrodyta archeologiniais kasinėjimais. Anksčiausias archeologinis sluoksnis – slaviškas. Sako, jog ne be reikalo faktai nedera su oficialia miesto įkūrimo data. „Pirmieji katalikiški sluoksniai ten yra ne lietuviški, nes tai LDK valdovų kviestų vokiečių palikimas.“ Įsivaizduojate?

„Kad ir kaip nepatiktų šiuolaikiniams šeimininkams, bet tai – faktas.“

Šie jo žodžiai atranda gana gražų sąskambį su mūsų gerbiamo profesoriaus Kamuntavičiaus pajuokavimais: „Na kada tas Vilnius buvo lietuviškas – niekada“.

Lukašenkos istorikas teigia, jog „lietuviai dar 20-aisiais netikėjo, jog Vilnia taps Vilniumi ir jie susigrąžins savo senovinę sostinę. Jeigu ne Stalino dovana – to niekada nebūtų įvykę.“

„Ir svarbiausia“, sako propagandistas: „Tie sena-litvinai tai ne tas pats, kas lietuviai <..> jie nematė ateities be Lenkijos, Lietuvą matė tik kaip išskirtinai Lenkijos dalį, o tuo pačiu Lietuvą jie vertino kaip slavų valstybę: dauguma kaip lenkišką, arba baltarusišką.“

Klasikinis pavyzdys, sako propagandistas-istorikas, yra Ivanauskų šliachtos šeimos pavyzdys: „Vienas tampa lietuviu, nacionalistu, žymiu Lietuvos veikėju Todas Ivanauskas (sic), antras brolis tampa lenku-šovinistu Ježi Ivanovski, trečias tampa baltarusių nacionalistu, kuris vėliau tapo Minsko burmistru, kolaboravo su Hitleriu. Va trys broliai, trys tautybės. Viena sena-litvinų šeima. Štai kas vyko su kažkada vientisa tautine savimone.“

Ir čia vėl grįžtame prie Vilniaus krašto: „Kai lietuviai gavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, jie iš karto pradėjo prievartinę lituanizaciją.“

Lukašenkos (tiksliau būtų Kremliaus) kišeninis politikas aiškina, jog „Kaune užauginti lietuviai iš tiesų galvojo, kad Vilnia tai Vilnius, kad ten jų laukia. O kai jie įeina į miestą – negirdi nė žodžio lietuviškai. Kiek ten jų buvo? 2 procentai? Man atrodo taip. <…> jie šokiruoti, jie mato slavų miestą.“

Vaizdžiai aprašoma, ką jo teigimu darė lietuviai, kurie prievartavo slavus tapti lietuviais: „Baltarusis, kurio pavardė Verabei, tapdavo lietuvišku Žvirbliu. Keitė tautybes, perrašinėjo pasus, prievartavo kalbos pagrindu, ir taip buvo net toj Kauno Lietuvoje, kuri savo valdžią išplėtė ir Vilniaus krašte.“

„Taip mūsų Vilnia tapo Vilniumi. Jis tapo Lietuvos respublikos sostine, ir mes teritorinių pretenzijų nekeliame. Bet pasakoti pasakas, kurias mus vertė pasakoti, kai Lietuva įėjo į SSRS sudėtį ir tapo LTSR, nes mums buvo uždrausta pasakoti mūsų LDK koncepciją, pasakoti pasakas, kurios tapo kanonais po karo, dainuoti lietuvių nacionalistų dainas – to mes nedarysime. Mes pasakosime tai kas buvo iš tiesų, kad LDK buvo baltarusių valstybingumo forma. Kur mūsų kultūra, mūsų teisės tradicijos, mūsų miesčioniška civilizacija stipriai apibrėžė visos valstybės vystymąsi.“

Paskutinė dalis monologo yra paskirta lietuvių kaltinimams šovinizmu, isterikos kėlimu, ir tuo, jog lietuviai savinasi tai, kas priklauso Baltarusijai.

Ironiška, jog cituoja ir Puškiną, kaip sako iš „Boriso Godunovo“: «что гудок, что гусли, что Литва, что русли». „Tai va, LDK buvo antras, slavus jungianti centras, kad buvo ne viena pietų slavų valstybė pretenduojanti į Rusios palikimą, o buvo dvi – viena su centru Maskvoje, o kita su sostine Vilniuje, sugalvojo ne baltarusių katalikai nacionalistai, buvo parašyta Maskvos metraščiuose dar XVI a.“

Smagu, jog iki šiol paminklas Puškinui, taip stipriai ginamas teisėsaugos. Juk tiek daug padarė slavų kraštui, tiesa, žmudai?

„LDK koncepcija, kurioje absoliučiai dominavo pietų slavų arba kitaip – baltarusiška kultūra, būdingas ne tik vietiniams, baltarusių raštininkams, bet ir maskviečių raštininkams.“

APIBENDRINIMAI

Tiek opoziciniai, daugiausia į Lenkiją persikėlę, baltarusių šovinistai, su Pazniaku priekyje; tiek Lukašenkiniai Minsko ir Maskvos propagandistai daugiausia remiasi šaltiniais, kurie sukurti, parašyti arba atsirado tik rossijos imperijos laikais, po paskutinio ATR padalinimo.

Propagandos skirtumai:

– taip vadinami opoziciniai licvinizmo šalininkai skelbia, jog Lietuvos koncepciją lietuviai atėmė su carinės Moskvos, kuri sukūrė lituano-centristinį LDK istorijos modelį ir SSRS pagalba;

– Maskvos/Minsko propagandistai skelbia, jog lietuviai patys susigalvojo.

Daugiau skirtumų nėra.

Tapatumai:

– Vilnius sukurtas krivičių ir yra savo kilme grynai slaviškas. (Belsat, Kraucevič, Budzma ir t. t.)

– Lietuvoje dominavo slaviška kultūra, kalba, valstybingumo ištakos – pravoslaviškos, o lietuviai – atsilikę, neraštingi, be kultūros ir bendro krikščioniškos civilizacijos, kurią atnešė rusai/rusėnai/ ar kituose variantuose liutičiai/krivičiai.

– Slavai vadino save litvinais, o lietuviai yra tik viena iš atšakų tos nacijos, kuri pasidalino į tris (pagal mano minėtą jų naudojamą netikrą LDK pavadinimą) bei iš dalies į lenkų etnosą.

Šiuo metu teorija apie slavišką LDK kilmę platinama visame regione nuo Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos ir Moskvos. Nors pvz.: mūsų gerbiamas LDK instituto direktorius su savo kolegomis lankosi Niujorke ir pristatinėja (suprask validuoja amerikiečių akyse), juos savo užjūrio kolegoms. Kam tai reikalinga baltarusių šovinistams? Lietuva su JAV daugybę metų kuria tamprius partnerystės ryšius, kuriais remiantis mes siekiama reikalui esant užsitikrinti paramą. Politinę ar… karinę.

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu, iš niekur atsiradęs antisemitizmo pliūpsnis žemaitaičio vaidmenyje susilaukė ypač negatyvios reakcijos Vakaruose, tai, jog Izraelis karo stovyje, tai jog Trumpas vienareikšmiškai remia tą patį Izraelį; nepamirštant, jog rossija vienu iš svarbiausių karo tikslų paskelbė Ukrainos „denacifikaciją“ – išvados peršasi pačios: kam naudinga slaviškų šaknų teritorijos pacifikacija, kurioje klesti nacizmas?

Galbūt ne be reikalo keliami klausimai dėl Tsichanouskajos atsiradimo Lietuvoje? Galbūt jos pasisakymai „apie draugystę su rossija“ arba komplimentai „putinas protingas valdovas“ – naivumas, kuriuo naudojasi, jos aplinkos žmonės į Seimą atnešę žemėlapį-fikciją, kur Vilniaus kraštas priskiriamas XX a. pradžios Baltarusijai?

Galbūt tų pat žmonių, kurie su tuo žemėlapiu prašė fotografuotis ir mūsų Seimo narius susitikimas su Oleku yra ne atsitiktinis? Ypač įvertinus tokius tikslus išsakytus susitikime:

– Pokalbiai apie valdančiosios koalicijos strategiją;

– baltarusių demokratinių jėgų bendradarbiavimas su nauju Seimu;

– BENDRADARBIAVIMAS UŽSIENIO POLITIKOS KLAUSIMAIS;

Ką Liabedzka su Oleku sutarė? Esminiai du punktai:

– Seime bus naujas, kelių Seimo frakcijų deputatų komitetas „Už demokratinę Baltarusiją“,

– Seime bus rengiami Baltarusijos Koordinacinės rados posėdžiai (kurios nariais, priminsiu yra bent du vieši anti-lietuvišką propagandą ir bendros licvinizmo ideologijos skleidėjai).

Veidaknygė

Jonas Grigas. Kodėl sendami mažiau mėgstame bendrauti?

5
Prof. Jonas Grigas

Kad ir koks socialus jūs buvote, ateina laikas, kai vis mažiau norite bendrauti su žmonėmis. Jūs netapote asocialiu, tik pakankamai matėte ir žinote, kad reikia taupyti energiją. Kuo daugiau su žmonėmis praleidžiate laiko, tuo labiau suprantate, kad be jų jaučiatės ramesni. Todėl su kiekvienais metais vis labiau jaučiate nepasitenkinimą bendravimu, nes:

Kartojasi tos pačios istorijos

Jūs tiek kartų stebėjote tas pačias situacijas, kad pokalbių metu galvojate: „Mes ir vėl apie tą patį“ dar nė nebaigus sakinio.

Pokalbiai apie nieką panašūs į švitrinį popierių.

Anksčiau galėjai valandų valandas kalbėtis apie nieką. Dabar tie pokalbiai apie orą ar kaimynus išeikvoja jūsų gyvybines jėgas. Pagalvojus apie pokalbį, kaip greitai bėga metai, norisi slėptis po lova.

Jūsų laisvalaikis tampa šventas

Dešimtmečius skyrę laiką kitiems, pradedate rinktis, kaip jį praleisti. Girdėjote istorijas apie kažkieno šunį, kad klausytumėte dar kartą. Dabar rami popietė namuose yra daug geriau nei buvimas kompanijoje.

Internete visko per daug

Žiniasklaida atitraukė uždangą nuo žmonių, kuriais žavėjotės. Senas draugas pasirodė esąs sąmokslo teoretikas. Kolegos dalijasi tik negatyviomis citatomis. Nuolatinis dalijimosi srautas verčia ilgėtis dienų, kai su žmonėmis bendravote asmeniškai.

Greičiau pastebite žaidimus

Pastebite subtilias manipuliacijas, kai kas nors bando jus pamaloninti. Tokie socialiniai judesiai, kitiems atrodantys protingais, tampa skausmingai akivaizdūs.

Drama atrodo kitaip

Prisimeni, kai draugų drama buvo svarbi. Dabar tai stebite pavargusiomis akimis. Grupės pokalbius dažniau nutildote, nei įsitraukiate į juos.

Matėte per daug kaukių

Daugelį metų stebėdami, kaip žmonės viešai pristato vieną veidą, o privačiai kitą, socialinis bendravimas netenka prasmės. Matėte daugybę renginių, kuriuose visi ką nors parduoda, įskaitant save. Pasiilgstate tikėjimo, kad žmonės yra būtent tokie, kokie jie teigia esą.

Elgesys internete yra kitoks

Vis labiau graudina tai, kaip žmonės elgiasi internete. Draugai, kurie skelbia apie gerumą, bet griauna žmonių gyvenimą. Įžūliai meluojantys politikai, internetą paverčiantys negarbingo mūšio lauku. Žiniasklaida, skelbianti melą.

Manieros keičiasi

Prisimeni, kai būti punktualiu buvo normalu. Dabar žmonės lyg niekur nieko paskutinę minutę atšaukia susitikimus arba vėluoja. Įprastas mandagumas tapo neįprastu.

Niekas daugiau nenori patarimų

Matote, kaip žmonės suklumpa tose pačiose situacijose, kurias jūs išgyvenote, bet jiems jūsų patarimai neįdomūs. Žmonės nori kartoti klaidas.

Begalinė reklama vargina

Vargina, kai kiekvienas tampa prekės ženklu. Pilna žmonių, kurie bando jums ką nors parduoti. Kiekvienas susitikimas atrodo kaip slaptas bandymas užmegzti ryšį. Pasiilgstate dienų, kai žmonės leido laiką, nenorėdami gauti naudos.

Apgaulė vargina

Nuolatinis pasirodymas socialiniuose tinkluose, apsimestinis domėjimasis smulkmenomis – visa tai atrodo kaip blogas spektaklis. Kartais norisi sušukti: „Ar galime penkias minutes būti tikri?“

Energija turi ribas

Po laisvalaikio su draugais, kuris anksčiau teikė jums energijos, dabar reikia savaitės atsigauti. Bendravimai tampa energijos vampyrais, o ne linksmu laiku. Jūsų socialinė baterija neįsikrauna taip, kaip anksčiau.

Pasaulis tampa garsesnis

Atrodo, kad politikai, žurnalistai ir feisbuko komentatoriai šaukia į tuštumą ir niekas nieko negirdi. Pokalbiuose gausu žmonių, kurie kalbasi vienas šalia kito. Socialinėje žiniasklaidoje tūkstantis žmonių vienu metu sako kalbas. Norisi sėdėti palaimingoje tyloje ir apsimesti, kad telefonai niekada nebuvo išrasti.

Burbulas tampa patogesnis

Vis mažesnis ratas žmonių neeikvoja jūsų energijos. Ramus vakaras su draugu ar šeima tampa daug patrauklesnis nei bet koks vakarėlis.

Mano burbulas – Dzūkijos miškų apsupta sodyba su dukra Rūta ir anūkais Laura ir Paulium-Jonu.

Edvardas Čiuldė. Pakarta po Blinstrubiškės ąžuolu Lietuva

Edvardas Čiuldė

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai yra susidūręs su valdininkijos nerangumu ir ciniškumu, todėl gali papasakoti savo skriaudų istoriją iš tokio „pabendravimo“. Tačiau, kaip atrodo bent man, Teltonikos aukštųjų technologijų parko, galinčio generuoti Lietuvai milžinišką naudą, sukūrimo užblokavimo skandale piršto rodymas į biurokratiją kaip didžiausią to kaltininką gali būti susijęs su apgaulingu dėmesio nukreipimu, kai biurokratijos vardu bando prisidengti labiausiai iškrypusio pavyzdžio ideokratija.

Jeigu kažkas paprašytų manęs pateikti kraštutinai lakonišką nueinančios valdžios apibrėžimą, pasakyčiau, kad tai buvo idėjiškai antilietuviška valdžia, kai antilietuviškas nusiteikimas ir alergija lietuvybei, neretai išugdyta nelietuviškose valdančiojo klano šeimose, jau nebetilpo refleksų iš inercijos lygyje, bet prasiveržusi iš instinktų sferos į idėjų pasaulį, įgijo ideologinio postulato pavidalą. Kelrode žvaigžde šiai valdžiai tapęs ideokratinis postulatas buvo išsakytas labai tiksliai, skelbiant, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas ir dėmesys tautinei lietuvių kultūrai yra pažangos stabdis. Taigi, pernelyg nesikeikiant, būtų galima pasakyti ir taip, kad pažanga čia buvo apibrėžiama negatyviai kaip atsiribojimas nuo lietuvybės ir atsižegnojimas nuo lietuvių tautos interesų puoselėjimo užduoties, ne vieną kartą pasižadant kitai tautai. Ta proga dar kartą prisiminkime, kad LR Konstitucinis Teismas (KT) nematė jokio reikalo ginti Konstitucijos postulato „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ integralumo, net kai aukščiausių valdžios ešelonų veikla per tą laiką įgijo akivaizdžiai antilietuvišką, taigi ir antikonstitucinį pobūdį, todėl mums teisėtai kyla klausimas – ko vertas yra toks KT? Kita vertus, jeigu nėra galimybės veikiančiuose Lietuvos teismuose įvertint tokį buvusios valdžios antilietuviško valdymo slogutį, mums reikėtų steigti kažką panašaus į visuomeninį judėjimą ar partijų laikiną susivienijimą, tarkime, pavadinimu „Byla Nr. 000001“ , – nors, žinoma, ne pavadinimas čia yra svarbiausias dalykas, – kur viešose ir daugiapakopėse diskusijose butų įvertintas buvusios valdžios „nukrypimas“, turintis išdavystės kvapelį, siekiant to, kad toks precedentas niekados daugiau nepasikartotų.

Taigi, kaip atrodo bent man, nueinančios valdžios pastangomis Lietuva buvo pakabinta žemyn galva, kitaip nepasakysi. Ar sakote, kad ir ši valdžia kažką nuveikė? Žinia, net ir nabašninkui po mirties dar kartais atauga barzda, tačiau tai nekeičia esmės. Kita vertus, nepuoselėju pernelyg didelių iliuzijų, kad į valdžią atėjusiems socialdemokratams svarbiausiu veiklos motyvu bus tautiniai sentimentai, tačiau naujoji valdžia turės galimybę žiūrėti į buvusios valdžios sukurptą antilietuviško valdymo labai blogą precedentą su tikslu pasimokyti – kaip nereikia daryti?

Biurokratija gali būti suprantama ir kaip iš dalies pozityvus visuomenės valdymo reiškinys, kai būtent biurokratija teisinėje visuomenėje turėtų užtikrinti, kad, nežiūrint nieko, bus laikomasi įstatymo „raidės“. Tačiau man jau seniai ėmė ir susiformavo įspūdis, kad Lietuvoje biurokratija yra pastumdėlės vietoje, kai ideokratiškai vairuojama valdininkija neretai pirmiausiai yra įpareigojama aptarnauti neteisinius politinio klano interesus.

Senas posakis „kas galėtų paneigti“ galiausiai įgijo gelžbetoninį pavidalą, kai Teltonikos vadovas išsakė atsargią prielaidą, kad jam biurokratai pradėjo kaišioti pagalius į ratus galimai dėl to, jog anas prieš antrąjį prezidentinių rinkimų turą parėmė Gitaną Nausėdą. Dabar jau net Landsbergio arklys negalėtų patikėti, kad gali būti kitaip: tokia jau yra nueinančios valdžios reputacija. Ar prokuratūra ištirs šį akivaizdžiai kriminalinį, bet su ideokratiniu pamušalu nusikaltimą.

Net sunku įsivaizduoti kaip viena blondinė išgalėjo Ekonomikos ir inovacijų ministeriją paversti Augėjo arklidėmis, kai dar nesibaigus „Foxpay“ skandalui dėl galimo keleriopai brangesnių nei įprasta viešųjų paslaugų pirkimo, ministerijai gali būti iškelti kaltinimai taip pat ir dėl Lietuvai gyvybiškai svarbių investicijų bei darbų piktybiško užblokavimo.

Nežinau, kaip sekasi jums, tačiau man sunku patikėti, kad apie piktybiškai konstruojamą situaciją nieko nežinojo ta pati Šimonytė, o kalti galiausiai yra kažkokie biurokratai… Tikriausiai taip pat ne kažkokie savivaldybės klerkai, o politinė Vilniaus miesto savivaldybė „uždėjo bloką“ Teltonikos pastangoms sukurti ekonominį stebuklą Lietuvoje?

Jūs dabar galite tašyti mietą man ant galvos, tačiau, turėdamas prieš akis tokį buvusios valdžios kolorito charakteringumą, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šiandien taip nesveikai yra pučiamas vadinamojo antisemitizmo burbulas tik todėl, kad, užbėgant įvykiams prieš akis, stengiamasi kažkaip sustabdyti naujos valdžios pažadėtą tyrimą dėl Gabrieliaus Landsbegio šeimos verslo aplinkybių, jau ir plačiajai visuomenei žinant, kad civilizuotose šalyse net ir privačios švietimo įstaigos yra ne pelno siekiančios organizacijos. Žinoma, nesunku įsivaizduoti ir tai, kad prie nesveikos isterijos kurstymo laužo galimai prisideda dar ir tie, kurie bijo progresinių mokesčių, pelno maržos papildomo apmokestinimo arba prabangos apkrovimo naujais mokesčiais.

Kas be ko, čia paminėtoms damoms į parankę ideokratiškai labai tiko Čmilytė-Nielsen, daug nuveikusi galutinio žmogaus teisių koncepto sunaikinimo linkme, žmogaus teisių sąvoką suvedusi į kraštutinio sukarikatūrinimo formulę. Taigi, prisimenant Čmilytės kiltį iš tankisto giminės ir, perfrazuojant vaikystėje perskaitytų kūrinių pavadinimą, šią nueinančios valdžios susicementavusią trijulę būtų galima pavadinti trimis tankistėmis, neskaitant šuns.

O šuo, kur pasidėjo šuo? Ar jūs čia šūkaliojate, turėdami galvoje Benkunską?..

Jonas Jasaitis. Nauji rinkimai dabar nieko neišspręstų

Naujasis Seimas, net nepradėjęs savo kadencijos, susidūrė su dar nematyto masto pasipriešinimu. Remiantis tuo, kad rinkimų metu buvo užfiksuota nemažai pažeidimų, kai kurios visuomeninės grupės reikalauja juos atšaukti ir rengti naujus rinkimus. Tačiau didžiausioji protestuojančių dalis išreiškia nepasitenkinimą asmenimis, šių rinkimų dėka tapusiais Seimo nariais.

Ypač protestuojama prieš pat rinkimus sukurptos „Nemuno aušros“ atstovų įtraukimą į valdančiąją daugumą. Bet tai yra ne kas kita, kaip rinkėjų valios neigimas, panašus į futbolo sirgalių reakciją į juos netenkinantį rungtynių rezultatą. Dabar visiškai nesvarbu, kas lėmė rinkėjų simpatijas arba antipatijas „Nemuno aušros“ atstovams: juk patys juos išrinkome.

Kad ir kaip daliai rinkėjų tai nepatiktų, bet valdančių siekis turėti kuo tvirtesnę valdančiąją koaliciją Seime yra visiškai suprantamas, nes nuo to priklausys Seimo veikla per visą kadenciją. Visos šnekos apie šią koaliciją sudarančių programinių nuostatų skirtumus yra niekinės, nes absoliuti dauguma išrinktųjų jokių programinių nuostatų neturi: jie balsuos taip, kaip laukia valdančiųjų jau seniai užvaldyta viešoji erdvė.

Dabar išrinktajame Seime nėra jokio skirtumo tarp skirtingais vardais pasidabinusių grupuočių, tačiau skiriasi jų interesai – siekis įgyti kuo didesnę įtaką ir valdyti kuo didesnius finansinius srautus. Vyksta tik susistumdymai dėl įtakos.

Ryškiausias pavyzdys – karštligiškos prof. Igno Vėgelės paieškos, kaip tapti įtakinga Seimo figūra. S. Skvernelio demaršai savo esme niekuo nesiskiria nuo R. Žemaitaičio: ir vienam, ir kitam norisi turėti kuo daugiau ministrų, tačiau „Nemuno aušros“ lyderis vis dar neišmoksta valdyti palaido liežuvio: kas gal ir buvo naudinga priešrinkiminėse batalijose, gali stipriai pakenkti, kovojant dėl strateginių postų Seime.

Apie ką liudija tokia audringa dalies rinkėjų reakcija?

Pirmiausia, apie tai, kad dalis rinkėjų atsibudo (deja, jau rinkimams praėjus) ir pradėjo vardinti savo nuoskaudas bei lūkesčius: iki niekaip nebepateisinamo masto išaugusią gyventojų turtinę nelygybę, visam valstybės egzistavimui vis didesnę grėsmę keliančią migraciją, valdininkų apatiją piliečių poreikiams, regionų atskirtį, korupciją ir teisėsaugos institucijų neveiklumą bei gausybę paprasčiausios netvarkos ir apsileidimo apraiškų.

Kur bepažiūrėtum, atrodo, kad ten nėra šeimininko, t. y. jokio atsakingo asmens. Tokio apsileidimo fone valdantieji ryžosi net tokio masto aferai, kaip tarptautinio „Teltonikos“ projekto žlugdymas ir išplatinant nuostatą, kad Lietuvoje neverta investuoti.

Netvarka, lyg purvo srautas plinta ir buitiniame lygmenyje: kažkas daugiabučiame name pamiršo užgesinti nuorūką ar išjungti kraunamą prietaisą, o kažkas pamiršo uždaryti agresyvų šunį.

Tačiau dauguma išvardintų negerovių yra vietinio lygmens: pavyzdžiui, prastai dirba miestelio seniūnija (nepastebint, kad neveikia jokia savivaldos grandis), kažkuri įmonė jau seniai teršia aplinką (nors tokių teršiančių yra dešimtys).

Užklausus apie platesnes bėdas, žmogelis ima aiškintis, kad „nesidomi politika“: štai aną girtuoklėlį sudrauskite, o kad kitame kaime siautėja panašūs asmenys, nesvarbu, „nes man jie nekliudo“.

Matantiems tik savo kiemą, jokie rinkimai nepadės. Šiuo metu jokių naujų rinkimų nereikia, nes „liaudis“ vis dar nežino, nei už ką balsuoti, nei ko reikalauti iš išrinktųjų.

Paklauskime tiesiai: ar rinkėjai suvokia, kokią valstybę jie norėtų matyti, kokios permainos šių dienų Lietuvos valstybei yra pačios svarbiausios?

Dar daugiau: ar rinkėjai jau gali objektyviai įvertinti Lietuvos pasiekimus per praėjusius daugiau kaip 33 metus, o kur yra pačios didžiausios dabartinės mūsų valstybės problemos ir kaip jas spręsti? Jeigu dabar įvyktų pakartotiniai rinkimai, „liaudis“ vėl būtų nepatenkinta jų rezultatais, nežiūrint, kokie jie būtų. Kaip sakoma, visiems neįtiksi…

Jonas Jasaitis

Rinkėjų supratimas, kaip spręsti dabartines ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo turinio ir pedagogų rengimo bei valstybės saugumo problemas vis dar yra labai paviršutiniškas.

Pavyzdžiui, vietovės, kurioje bus kuriamas karinis sausumos jėgų poligonas, gyventojai diskutuoja ne apie poligono funkcijas, o apie tai, kiek bus mokama už šiam reikalui paimtą žemę, arba net apie tai, kaip pasikeis grybavimo sąlygos, ar neatsiras daugiau triukšmo ar atmosferos taršos.

Atviru tonu postringaujama, kad šiame rajone įrengus poligoną, galima susilaukti priešiškos valstybės dėmesio, o kadangi iki šiol čia jokių karinės paskirties objektų nebuvo, jautėmės saugūs…

Akivaizdu, kad dauguma besipiktinančių ką tik praėjusių rinkimų rezultatais, arba visai neatėjo prie balsadėžių, arba nesusimąstė, už ką balsuoja. Kiek potencialių rinkėjų rimtai pasidomėjo ta politine jėga, už kurią „kaip visada“ balsuoja? Gal laikas tai padaryti nors dabar?

Tas srautas balsavusių už „socialdemokratus“ ar „liberalus“, galėtų išsamiai susipažinti ne tik su jų rinkiminiais šūkiais ar siūlomų kandidatų nuotraukomis, bet ir su programų turiniu. Paaiškėtų, ką partija, už kurią balsavote, deklaruoja ir ką daro, atėjusi į valdžią.

Pasidomėję kitų politinių jėgų programomis, labai nustebtumėte, kokios jos panašios, kaip kartojami tie patys teiginiai, bet nėra konkretaus veiksmų plano. Kuri partija prieš rinkimus kreipėsi į savo potencialius rinkėjus, trumpame, labai aiškia kalba parašytame tekste išdėstydama savo būsimus veiksmus, jei laimėtų rinkimuose? O kai tokio teksto nėra, tai kaip galima palyginti, ką ji žadėjo ir ką vykdo?

Politologinėje literatūroje apibrėžta, kada ir kaip ėmė formuotis politinės partijos, kodėl jos skirstomos į kairiąsias, dešiniąsias ir centristines, kaip keitėsi partijų santykis su ideologija, kaip atsirado vadinamosios „asmeninės“ partijos, būdingos žemesnės politinės kultūros valstybėms.

Klasikinės partijos orientuojasi į tam tikrą visuomenės sluoksnį ir atstovauja jo interesus. Šis sluoksnis ir yra konkrečios partijos elektoratas – rinkėjai, balsuojantieji už šios partijos iškeltus kandidatus į valstybės parlamentą.

Dabartiniu metu išryškėjusi partijų nuostata atstovauti praktiškai „visų rinkėjų“ interesus, sujaukė jų programas. Bene ryškiausias pavyzdys – vadinamųjų liberaliųjų partijų vaidmens pokyčiai. Bazinėje partijų klasifikacijoje liberalai priskiriami kairiosioms partijoms, tuo tarpu Lietuvoje jie pretenduoja atstovauti dešiniuosius. Iš tikrųjų beveik visos Lietuvoje veikiančias partijas tenka priskirti „asmeninių partijų“ kategorijai: partija atpažįstama pagal ją subūrusio arba dabar jai vadovaujančio lyderio asmenybę.

Tai ne kas kita, kaip pagal atitinkamą lyderį atpažįstami sambūriai. Todėl Lietuvos politinių partijų sąraše turime ir tokių junginių, kurių pavadinimas neturi nieko bendro su partijos nuostatomis. Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – nei jie „valstiečiai“, nei „žalieji“, o ir jų lyderis pasirinko sėdėti ant stebėtojų suoliuko.

Rinkėjų nepasitenkinimą padidino kelios atviros melagystės. Tvirtai pažadėjusi formuoti Vyriausybę ir jai vadovauti, stiprų rinkėjų palaikymą gavusios socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė savo rinkėjus įžūliai apgavo.

Premjeru paskirto asmens kandidatūra su rinkėjais nebuvo aptarta. Keturi į Seimą išrinkti asmenys pranešė, kad jo veikloje nedalyvaus, nes sėdės europarlamene. Todėl Seime dirbti prisiekė 137 parlamentarai. Keturi ateinantys vėliau nebuvo išrinkti, o kai kurie išrinktieji jau bėgioja aiškindamiesi, kuri partija jiems pasiūlys solidesnį postą, nekreipdami dėmesio į juos iškėlusios partijos interesus.

Tačiau tai, kad dalis Lietuvos rinkėjų bent dabar „pabudo“, yra vilčių teikiantis reiškinys. Rinkėjų įtaka pirmiausia turi būti išreikšta, formuojant Vyriausybę. Išrinktasis Seimas pagaliau turi atpainioti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios veiklos funkcijas: Seimo narys, sutikęs tapti ministru, t. y. Vyriausybės nariu, turėtų iškart atsisakyti parlamentaro mandato.

Nors dabartinė praktika tokį funkcijų sutapimą toleravo, tačiau šios žalingos praktikos būtina atsisakyti. Jau dabar aiškėja, kad ieškoti aukščiausios kvalifikacijos specialistų, labiausiai tinkamų ministrų pareigoms užimti, tik tarp Seimo narių, yra neracionalu. Kandidatais į ministrus pirmiausia turi būti ne asmenys, dalyvaujantieji politinių partijų veikloje, o specialistai, geriausiai žinantys ministerijos kuruojamą sritį, turintys aukščiausią profesinę kvalifikaciją ir autoritetą profesinėje bendruomenėje.

Ministro tariamas žodis turi rasti tvirtą atgarsį profesinėje bendrijoje. O kokį autoritetą gali turėti asmenys, neturintieji jokios asmeninės patirties atitinkamoje srityje, kuriuos matėme bandančius vadovauti švietimui, sveikatos apsaugai ar valstybės kultūros procesams?

Pabudę rinkėjai jau per kelis artimiausius mėnesius turi išdėstyti valdžiai, kokios konkrečios programos turi būti parengtos ir nedelsiant vykdomos, kaip turi būti kuriamas visuomenės ir valdžios dialogas. O jei tokio dialogo nebus, teks ruoštis ir naujiems rinkimams.

Dar viena nueinančios vyriausybės niekšybė – naikinamas Nacionalinis vėžio institutas

Žmogaus teisių gynėjai susirūpino dėl Nacionalinio vėžio instituto kaip savarankiškos specializuotos gydymo įstaigos naikinimo.

Šis institutas yra vienintelė Lietuvoje specializuota onkologinių ligų gydymo ir šios krypties mokslinių tyrimų įstaiga. Jis įkurtas Seimo nutarimu, priėmus specialų LR Nacionalinio vėžio instituto įstatymą.

Instituto paskirtis – teikti Lietuvos ir užsienio gyventojams aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal naujausius pasiekimus kovoje su vėžinėmis ligomis.

Šiuo metu Nacionalinis vėžio institutas yra Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) narys. Todėl daug kam nesuprantama, kodėl mūsų šalyje daugėjant onkologinių susirgimų ir sunkiomis jų formomis sergančių ligonių skaičiui, ši specializuota gydymo įstaiga dabar yra naikinama.

Į žinią, kad yra naikinamas Nacionalinis vėžio institutas jautriai sureagavo onkologinėmis ligomis sergantys žmonės ir šio instituto darbuotojai.

Žmogaus teisių gynėjai dėl Instituto prijungimo prie Santaros klinikų susitiko su Seimo nariais, profesinių sąjungų vadovais ir onkologijos pacientų organizacijų atstovais.

Susitikimo dalyviai pažymi, kad Nacionalinį vėžio institutą jau daug metų buvo mėginama ne stiprinti, o silpninti. 2021 m. Institutas iš biudžetinės įstaigos tapo viešąja įstaiga. Paskutinis žingsnis buvo žengtas 2024 metų spalio 31 d.: Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Vilniaus universitetas pasirašė sutartį, kuria Nacionalinis vėžio institutas perduodamas Vilniaus Santaros klinikoms – nuo 2025 m. sausio 1 d. jis turi tapti Santaros klinikų filialu. Numota į onkologinėmis ligomis sergančių pacientų likimus.

Tačiau šio instituto prijungimas prie Santaros klinikų prieštarauja pačiai Nacionalinio vėžio instituto įstatymo, raidei ir dvasiai. Jungimas prieštarauja ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams. Tokios tariamos „pertvarkos“ tikslas gali būti pateisinamas tik atskirų sveikatos apsaugos srities vadovaujančių darbuotojų, o gal ir Santaros klinikų privačiais merkantiliniais interesais.

Organizacinės instituto naikinimo procedūros jau pradėtos, nors dar nėra pakeistas Nacionalinio vėžio instituto įstatymas, kai tebegalioja ir šio instituto statutas. Atitinkamai visi veiksmai kuriais siekiama likviduoti šią visuomenei būtiną ypatingos reikšmės specializuotą gydymo įstaigą negali būti laikomi teisėtais.

Kyla grėsmė, kad dėl šios nuėjusios valdžios avantiūros Lietuva praras aukščiausios kvalifikacijos medicinos darbuotojus. Onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams gydymas taps dar sunkiau pasiekiamas, ilgės laukiančių eilės ir kt. Tai patvirtina faktai, kai Kauno onkologinė ligoninė buvo prijungta prie Kauno klinikų.

Lietuvos žmogaus teisių gynėjai teigia, jog imsis visų būtinų veiksmų, kad būtų ginamos onkologine liga sergančių asmenų teisės.

Visas pranešimo tekstas žemiau


Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pranešimas visuomenei ir žiniasklaidai dėl Nacionalinio vėžio instituto kaip savarankiškos specializuotos gydymo įstaigos išsaugojimo

Nacionalinis vėžio institutas yra vienintelė Lietuvoje specializuota onkologinių ligų gydymo ir šios krypties mokslinių tyrimų įstaiga. Institutas turėjo būti įkurtas Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 15 d. nutarimu, o 2014 m. balandžio 17 d., konstatavus, kad vykdant nutarimą buvo neleistinai atskirtas mokslas, mokymas bei gydymas, buvo priimtas specialus LR Nacionalinio vėžio instituto įstatymas. Jame teigiama, kad šio instituto paskirtis teikti aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos ir užsienio gyventojams, kad pacientai gaus sveikatos apsaugą, besiremiančią naujausiais pasiekimais kovos su vėžinėmis ligomis srityje. 2022 m. lapkričio 30 d. LR Vyriausybė priėmė Nacionalinio vėžio instituto įstatus. Šiuo metu Nacionalinis vėžio institutas yra Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) narys. Todėl nesuprantama ir nepateisinama, kad, mūsų šalyje daugėjant onkologinių susirgimų ir sunkiomis jų formomis sergančių ligonių skaičiui, ši specializuota gydymo įstaiga naikinama.

Reaguojant į onkologinėmis ligomis sergančių asmenų ir Nacionalinio vėžio instituto darbuotojų, kuriems kelia nerimą minėto instituto naikinimas, signalus Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovai Nacionalinio vėžio instituto prijungimo prie Santaros klinikų klausimu. susitiko su Seimo nariais, profesinių sąjungų vadovais, onkologijos pacientų organizacijų atstovais, kitais aktualiais asmenimis.

Nacionalinio vėžio instituto istorija liudija, kad jau daug metų buvo nuosekliai einama ne instituto stiprinimo, bet jo silpninimo keliu. 2021 m. liepos mėn., keičiant Nacionalinio vėžio instituto statusą, iš biudžetinės jis tapo viešąja įstaiga. Paskutinis žingsnis buvo žengtas 2024 metų spalio 31 d. instituto dalininkams: sveikatos apsaugos ministerijai, švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir Vilniaus universitetui pasirašius sutartį, kuria Nacionalinis vėžio institutas perduodamas Vilniaus Santaros klinikoms ir nuo 2025 m. sausio 1 d. turi tapti Santaros klinikų filialu. Į onkologinėmis ligomis sergančių pacientų likimus visiškai nebuvo atsižvelgta.

Nacionalinio vėžio instituto prijungimas prie Santaros klinikų iš esmės prieštarauja Nacionalinio vėžio instituto įstatymo, raidei ir dvasiai. Jungimas taip pat prieštarauja ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams. Šios pertvarkos tikslas gali būti paaiškinamas tik atskirų sveikatos apsaugos srities vadovaujančių darbuotojų, o gal ir Santaros klinikų merkantiliniais interesais, tačiau pacientų ir visuomenės poreikiai ne tik pamirštami, priešingai, jie nukenčia.

Stebina tai, kad tam tikros organizacinės instituto naikinimo procedūros yra vykdomos tuo metu kai Nacionalinio vėžio instituto įstatymas nėra nei pakeistas nei panaikintas, kada tebegalioja ir Nacionalinio vėžio instituto statutas, todėl visi veiksmai kuriais siekiama likviduoti šią visuomenei būtiną ypatingos reikšmės specializuotą gydymo įstaigą negali būti laikomi teisėtais. Bene svarbiausia yra tai, kad nėra argumentų įrodančių kokia šios pertvarkos nauda visų pirma įvertinant pacientų interesus. Į Nacionalinio vėžio instituto darbuotojų interesus taip pat neatsižvelgiama, todėl reali reorganizavimo pasekmė yra dalies, visų pirma aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų, nutekėjimas iš instituto ir, tikėtina, iš Lietuvos. Neabejotina, kad onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams gydymas taps dar sunkiau pasiekiamas, ilgės laukiančių eilės ir t. t. Tą patvirtina faktai prijungiant onkologinę ligoninę prie Kauno klinikų.

Pertvarkos iniciatoriai atliko nemaža formalių procedūrų artindami Nacionalinio vėžio instituto, svarbiausios onkologinėmis ligomis sergančių asmenų gydymo bazės, egzistavimo pabaigą. Buvo apeliuojama į instituto darbuotojus argumentuojant tai į įsivyravusią, tačiau toli gražu ne visada pasiteisinusią, sveikatos įstaigų centralizavimo praktiką, tai badant pirštu į instituto finansavimo problemas, tai į iš to išplaukiančias mokslinės arba klinikinės veiklos kliūtis, nors didžiąja dalimi visa tai gula ant šių iniciatorių sąžinės. Keistai atrodo mėginimas pateisinti reformą atliktomis, kaip minėta, neteisėtomis Nacionalinio vėžio instituto įstatymui ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams prieštaraujančiomis organizacinėmis Nacionalinio vėžio instituto naikinimo procedūromis. Pažymėtina, kad neatsakoma į esminį klausimą – kokiu būdu ir ar apskritai pagerės onkologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas ir sveikatinimas?

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija ir toliau imsis būtinų veiksmų ginant onkologine liga sergančių asmenų teises ir interesus.

Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas

El.p.: romualdas.povilaitis@gmail.com

Tel. +370 688 43356 

Almantas Stankūnas. Žalioji energetika jau akivaizdžiai žlugdo ekonomiką

Politiniai žaidimai mūsų seimelio smėlio dėžėje užgožė tokias svarbias naujienas kaip ši.

Ji reiškia viena – didės elektros kaina dėl žaliosios energetikos plėtros.

Puikiai visi žinom, kad vėjo ir saulės jėgainės negali užtikrinti nuolatinio elektros tiekimo. Todėl būtinos elektrinės, kurios gamins reikiamą elektros energijos kiekį, kai vėjo jėgainės nesisuks. Pigiausia ir racionaliausia tai padaryti naudojant hidroenergetiką.

Tačiau jos resursai Lietuvoje yra riboti. Žaliasis vandenilis atkrenta dėl beprotiškos jo kainos.

Belieka dujomis kūrenamos elektrinės. Tokių elektrinių kintami kaštai jau yra žemesni už kainas, kurias nori garantuoti D. Kreivys ir dabartinė Vyriausybė antrojo vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje investuotojams.

Tuo tarpu pastoviuosius elektrinių kaštų – investicijas ir kt. mums, elektros vartotojams teks apmokėti per elektros kainas bet kuriuo atveju.

Akivaizdu, kad turime stabdyti šio projekto įgyvendinimą.

Ar užteks valios tai padaryti naujai Vyriausybei ir Seimui?

Veidaknygė

Prakeikta vaikystė

Anthony Esolen

„Jeigu nepasidarysite kaip vaikai, – sakė Jėzus savo mokiniams, kurie svajojo apie didingą pasaulį, kurį, jų manymu, Viešpats tuojau sukurs, – neįeisite į dangaus karalystę.“

Nenoriu šios eilutės skaityti perkeltine prasme. Tai būtų lengva – pernelyg lengva mums, kuriems, jeigu norime išsaugoti žmogiškumą ir pasiekti išganymą, ypač dabar reikia būti šalia vaikų.

Bet pirmiausia, kai pagalvoju apie savo vaikystę ir jaunystę, man ateina į galvą mintis, kad laimingiausios valandos retai kada būdavo praleidžiamos namuose, tikrai ne mokykloje ir net ne namie prie televizoriaus su visa šeima, nors kartais su spragėsiais visi kartu žiūrėdavome laidą ar filmą.

Čiuožinėju rogutėmis nuo ilgos ir stačios kalvos parke, ir grįžtu namo vakarienei jau sutemus.

Renku mėlynes su tėvu ir mūsų šunimi koliu, kuris savo urzgimu atbaido gyvates. Ta plika kalno viršūnė, kurioje kariuomenė yra įrengusi ryšių punktą. Renkame uogas dvi valandas ir beveik nesikalbame, nes mums to visai nereikia.

Su broliu rūsyje žaidžiame biliardą, stalo tenisą arba beisbolą su stalo teniso kamuoliuku ir raketėmis. Tai buvo toks savotiškas būdas pabūti lauke nebūnant lauke. Dažnai ateidavo vienas ar kitas mūsų pusbrolis ar pusseserė. (Mano mažame miestelyje gyveno dvidešimt pirmos eilės pusbrolių ir pusseserių, todėl mes nuolat matydavomės.)

Du vyresnieji pusbroliai ir pusseserės nusivesdavo mane su savimi į boulingą, mes žaisdavome tris partijas, paskui žaisdavome prie pinbolo automatų arba nusipirkdavome gabalėlį picos, kol galiausiai paskambindavome vienam iš tėvų, kad atvažiuotų mūsų pasiimti.

Visa šeima iš mamos pusės – visi gyvenome netoliese – važiuojame prie privataus ežero, kur praleidžiame visą šeštadienį, išsinuomojame namelį, kepame mėsainius ir dešreles, geriame buteliuose išpilstytus vietinės gamybos gazuotus gėrimus, atšaldytus kubiluose su ledu.  Maudomės, kvailiojame mažame paplūdimye – visą dieną iki pat saulėlydžio. Tai darome visada, kai vasarą būna geras šeštadienis.

Esame beisbolo parke, kur vyksta mažosios lygos rungtynės. Kartais žaidžia mano komanda, kurios treneriu dvejus metus buvo mano dėdė, paskui – mano tėvas ir mūsų kaimynas. Skirtingais metais žaidžiau komandose su septyniais savo pusbroliais ir pusseserėmis.

Kartais skaičiuoju rezultatą ir sėdžiu tai ant vienos, tai ant kitos komandos suolelio, priklausomai nuo to, kas žaidžia, kalbamės apie beisbolą ar dar ką nors. Vėliau padedu tėvui kaip treneris, kai mano jaunesnysis brolis jau yra pakankamai didelis, kad galėtų žaisti; kartais pasitaiko proga padirbėti vienu iš teisėjų už aikštelės ribų arba joje.

Žiema, šalta ir giedra diena, o aš einu toli į mišką su šunimi, visada su šunimi, tiesiog pamąstyti arba pabūti tyloje.

Jei manęs paklaustumėte, ar būčiau mėgavęsis kur kas didesne laisve, kuria [vaikystėje – red.] mėgavosi mano tėvas ir jo broliai, kai jie retkarčiais įšokdavo į krovininį traukinį ir važiuodavo į netoliese esantį miestą (Skrantoną, už dvylikos mylių) arba kai jie klajodavo po visą kūriniją su dvigubai ar trigubai daugiau vaikų, nei jų buvo mūsų vaikų turtingoje kaimynystėje, iškart atsakyčiau teigiamai.

Žinau, kad bet kuriame amžiuje iki atsirandant antibiotikams būčiau miręs nesulaukęs 15 metų. Nesant antibiotikų limfinė infekcija, į kurią esu linkęs, būtų mane pražudžiusi. Žinau, kad šis kompiuteris, kuriuo rašau, atvėrė man išteklius, kurie buvo neįsivaizduojami vos prieš kelias kartas. Aš laisva valia pripažįstu, kad keliauti daug lengviau nei prieš šešiasdešimt metų, jau nekalbant apie laiką iki automobilio išradimo. Ir vis dėlto nenorėčiau būti vaiku šiais laikais, o būdamas senas žmogus pasigendu nuolatinio vaikų buvimo. Tarsi dangus visada būtų pilkas.

Turint omenyje, kad mūsų šalyje nevyksta atviras karas, o badas ir epidemijos negresia, vargu ar galiu įsivaizduoti blogesnį gyvenimą nei tas, kurį dabar suteikiame vaikams. Priežastis man atrodo akivaizdi. Mes jų nemėgstame. Mes nesidžiaugiame jų nekaltu būdu. Vaikai mums yra nepatogūs. Jie kelia grėsmę, kad mūsų gyvenimas bus sutelktas į šeimą ir namus, o tokia perspektyva kelia siaubą, nes buvome išmokyti būti ambicijų ir tuštybės būtybėmis. Ir sunku apsimesti ambicingu, kai keičiate sauskelnes, ruošiate skanią vakarienę ar džiaustote drabužius, kai viena akimi stebite mažylį, bandantį pagauti katę, o ropojantis kūdikis tempia jums už kojos. Čia kalbu ne tik apie motinas.

Šiais metais pirmą kartą gyvenime mačiau politines reklamas, kuriose vyrai kalbėjo apie tai, kad jų dukros turi turėti „teisę“ nužudyti įsčiose esantį anūką. Galėčiau tai priskirti politinio šališkumo beprotybei, užgožiančiai natūralų troškimą, kurį turėtų jausti bet kuris padorus vyras, norintis turėti anūkų. Tačiau bijau, kad neįvertinu daugelį metų trunkančio priešiškumo vaikams ir vaikystei pasekmių.

Mano seneliai iš motinos pusės gyveno už dviejų minučių kelio pėsčiomis; aš juos nuolat matydavau. Mano seneliai iš tėvo pusės gyveno už trijų mylių. Juos matydavau kiekvieną sekmadienį. Mano mamos mama ant kelių sūpavo kiekvieną iš 19 anūkų, o jų namai buvo atviri mums visiems bet kuriuo paros metu. Galima manyti, kad tai buvo nepakartojamas džiaugsmas. Taip apie tai galvoju ir aš. Bet jei iš tikrųjų nemėgstate vaikų, jei griežiate dantimis, nes jie trukdo jūsų troškimui atrodyti dideliu pasaulyje ar užsidirbti pinigų, tai ne džiaugsmas, o našta.

Anūkai sujungia skirtingas kartas meile, dėkingumu ir abipusėmis pareigomis. Jei manote, kad pirmoji jūsų pareiga yra sau, tikriausiai neturėtumėte tuoktis, o jei susituoksite, tikriausiai nesidžiaugsite, kad jus supa būrys vaikų. Ir jei pagaliau „išsilaisvinsite“ nuo vaikų namuose, tikriausiai laikysitės saugiu atstumu nuo savo anūkų; ir jausitės laimingi, jei tik galėsite nusimesti visą atsakomybę už savo vaikų finansinę gerovę.

Koks gyvenimas! Koks dabar vaikų gyvenimas! Vaikų darželyje, tarp žmonių, kurie jų nemyli ir kurie greitai neprisimins jų vardų; mokykloje, tame sunkiame pilkame debesyje, kurio pilkumą dar labiau didina kelionės autobusu į ją ir iš jos; priešais ekraną, dėl kurio jų smegenys nerimastingai dirba kol kūnas nejuda, o širdis slopsta, ir iš kurio nuolat sklinda pyktis, tuštybė ir iki šiol neįsivaizduotas ištvirkimas. O kas juos pasitinka išėjus į lauką? Kiek iš jų žino, koks didelis gėris yra turėti ir brolį, ir sesę?

Paklauskite bet kurio žmogaus, kas svarbiau: meilė ar pinigai, meilė ar patogumai, meilė ar prestižas, meilė ar valdžia, ir išgirsite, kad meilė, žinoma, svarbiau. Paklauskite, kas svarbiau: asmenys ar daiktai, ir išgirsite, kad, žinoma, svarbiau yra asmenys. Tai kodėl mūsų kaimynystėje tokia mirtina tyla? Viešpats mums sako, kad turime tapti kaip maži vaikai. Tai kur gi tie maži vaikai, į kuriuos turime būti panašūs? Jie niekada negimė; o jei gimė, tai yra atskirti arba uždaryti dirgliose bandose. Dieve, padėk mums.

Versta iš Crisismagazine.com