2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 142

„Scanoramoje“ įvyko filmo „Paskutinis rokenrolas“ premjera

Redakcija
-
1
„Scanoramoje“ įvyko filmo „Paskutinis rokenrolas“ premjera

Lydima gausybės aplodismentų, Europos kino festivalyje „Scanorama” įvyko naujo Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos dokumentinio filmo „Paskutinis rokenrolas“ premjera.

Elizabetes Gricmanes ir Ramunės Rakauskaitės režisuota, Uldžio Cekulio, Arūno Matelio ir Algimantės Matelienės prodiusuota juosta – tai neįprasta kino kelionė po latvių roko legendos Jurio Kulakovo pasaulį. „Paskutinis rokenrolas“ seka jaunos režisierės Elizabetes pėdomis – kūrėja bando pažinti paslaptingą muzikantą per jo audringą gyvenimą, muziką ir ekscentrišką aplinką. Sovietmečio sunkumai, nepriklausomybės triumfai, nepamirštami koncertai atgyja kronikose bei atviruose režisierės pokalbiuose su pačiu Kulakovu ir jį pažinojusiais žmonėmis. Tai spalvinga istorija apie rokenrolą, aistrą ir tvirtybę.

„Keista, kad mes labai mažai žinome apie mūsų Baltijos kaimynų muziką. Susipažinti su Juriu Kulakovu – unikaliu, keistu ir labai įdomiu kūrėju – buvo tikras atradimas ir kūrybinis džiaugsmas“, – kalbėjo filmo korežisierė Ramunė Rakauskaitė.

„Kas tas rokeris, kuriam Bethovenas – mėgstamiausias kompozitorius, kuris savaitgaliais vargonuoja bažnyčioje, kurio dainas iki šiol dainuoja ir tėvai, ir jų vaikai? Kas tie „Perkons“ – grupė, sovietmečiu Kauno halėje per tris dienas be reklamos surengusi šešis anšlaginius koncertus pusiau pogrindžio sąlygomis?“ – jai antrino vienas filmo prodiuserių Arūnas Matelis.

Filmą gausiai susirinkusiems žiūrovams pristatė Europos kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kūrybinę grupę sveikino Latvijos ambasados Lietuvoje patarėja Santa Krūze. Premjeroje dalyvavo legendinės latvių grupės „Perkons“ nariai ir gausi kūrybinė komanda: filmo režisierės Elizabete Gricmane ir Ramunė Rakauskaitė, prodiuseriai Uldis Cekulis ir Arūnas Matelis, vykdančioji prodiuserė Algimantė Matelienė, operatoriai Martinas Jansonas ir Povilas Baltinas, gamybos vadovė Neringa Levansevičiūtė.

Filmas rodomas „Scanoramos“ programoje Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Filmą kūrė VFS Films (Latvija) ir Studio Nominu (Lietuva).

Filmo gamybą rėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos kino centras, Latvijos televizija, asociacija LATGA. Filmo premjerą rėmė Europos kino festivalis „Scanorama“ ir Latvijos Respublikos ambasada Lietuvoje.

Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ vyksta lapkričio 7–21 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Visagine. Daugiau informacijos – festivalio interneto svetainėje scanorama.lt. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

Lina Žukauskaitė

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt aštuntoji (lapkričio 17) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šiandien buvo ilgai nelauktas, bet prognozuotas agresoriaus masinis ir kombinuotas smūgis Ukrainos teritorijai. Atakuota net 120 įvairių tipų raketomis, beveik pusę jų sudarė Kh101, taip pat naudoti Iskander M, Kh22, Kalibrai, Kinzhalai ir net retenybė – Cirkon raketa. 102 raketas Ukrainos gynėjams pavyko numušti, tarp jų „ultra modernias“ – ta viena Cirkon ir 7 iš 8 Kinzhalų. Taip pat, iš 90 dronų Shahed ukrainiečiai numušė 42. Atakos taikiniu buvo Ukrainos energetinė infrastruktūra. Tikėtina, kad tokie (ar mažesnio masto) smūgiai kartosis. Kokiu dažnumu? Priklausys nuo agresoriaus plano. Ar tikslas yra kuo skubiau keletu ar keliolika masinių smūgių padaryti efektą ir pasigerinti savo derybinę poziciją? O gal metodiškais smūgiais griauti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Atsakyti sunku, stebėsime situaciją.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas, rusams nepasisekė susikurti placdarmo prie Lozova.

Lyman. Be pakitimų.

Syversk. Šis sektorius ne kartą „pasižymėjo“ melagingais čia veikiančios rusų vienetų vadovybės raportais apie neva užimtą Verkhnokamenske, Bilohorivka bei Serebrianka (pvz.: https://www.facebook.com/share/p/GSQAFK9gr7YHMQ8h/). Panašu, aukštesnės agresoriaus vadovybės kantrybė trūko – sektoriuje prasidėjo karininkų sulaikymai. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Suaktyvėjo mūšiai Chasiv Yar mieste, okupantams pavyko kažkiek išplėsti no mans land. Taip pat karšta ir Toretsk, čia Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Agresorius formuoja savo nedidelio pleišto flangus prie Petrivka gyvenvietės, jis sugebėjo išplėsti dešinįjį savo flangą. Tikėtina, tai yra pasiruošimas tolimesnėms operacijoms Pokrovsk link.

Kurahove:

Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos neleidžia rusams įsitvirtinti Sontsivka, taip apsunkindamos agresoriaus pastangas platesniu frontu veržtis link kelio Kurahove – Zaporizhia.

Rytinis flangas. Padėtis nesitaiso, rusai po žingsnelį stumiasi į priekį. Blogiausia, kad Ukrainos gynėjams nepavyksta išmušti okupantų iš Dalnie prieigų.

Pietinis flangas. Pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota. Nors rusai nesugeba pasistūmėti link Uspenivka, tačiau padėtis Antonivka – Uspenivka ruože išlieka sudėtinga.

Zaporizhia kryptis.

Ukrainos pajėgos keliais HIMARS smūgiais atakavo užnugaryje besitreniruojantį okupantų vienetą. Mažiausiai 20 rusų karių buvo sunaikinta, daug sužeistų.

Tęsiasi mūšiai Velyka Novosylka sektoriuje. Ukrainos pajėgos kontratakavo nuo Makarivka ir išstūmė rusus labiau į pietus.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

JAV leido Ukrainai naudoti ATACMS Rusijos teritorijoje – New York Times

Redakcija
-
0
JAV leido Ukrainai naudoti ATACMS Rusijos teritorijoje – New York Times


JAV prezidentas leido smogti Rusijos teritorijai, ypač Šiaurės Korėjos kariuomenei.

JAV prezidentas Joe Bidenas leido Ukrainai naudoti ilgojo nuotolio raketas ATACMS Rusijos teritorijoje, ypač prieš Rusijos ir Šiaurės Korėjos pajėgas Kursko srityje, su anonimiškumo sąlyga pranešė JAV pareigūnai.

J. Bideno sprendimas yra esminis JAV politikos pokytis. Jo pasirinkimas sukėlė prieštaravimų tarp jo patarėjų, o jo pokytis įvyko likus dviem mėnesiams iki išrinktojo prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump), kuris pažadėjo apriboti tolesnę paramą Ukrainai, darbo pradžios, pranešė „New York Times“.

Pranešama, kad tai buvo „atsakas“ į netikėtą Rusijos sprendimą į kovą įvesti KLDR karius. Be to, komentare leidiniui pareigūnai pabrėžė, kad mažai tikėtina, jog šis pokytis „iš esmės“ pakeis karo eigą.

„Vienas iš politikos pakeitimo tikslų, pasak jų, yra duoti Šiaurės Korėjai suprasti, kad jos pajėgos yra pažeidžiamos ir kad ji neturėtų siųsti daugiau savo pajėgų. Pareigūnai teigė, kad nors ukrainiečiai raketas tikriausiai pirmiausia naudos prieš Rusijos ir Šiaurės Korėjos pajėgas, keliančias grėsmę ukrainiečių pajėgoms Kurske, J. Bidenas gali leisti jiems panaudoti ginklus ir kitur“, – rašoma straipsnyje.

Žiniasklaidoje taip pat rašoma apie pareigūnų nuogąstavimus, kad ATACMS panaudojimas prieš Rusiją gali paskatinti Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną „imtis atsakomųjų stiprių veiksmų prieš Jungtines Valstijas“ ir jų koalicijos partnerius.

Joje buvo nurodyta, kad Ukraina gali panaudoti tolimojo nuotolio raketas ne tik smogti okupacinių pajėgų koncentracijos vietoms, bet ir logistikos mazgams, šaudmenų sandėliams ir tiekimo linijoms. Tai turėtų padėti sumažinti Rusijos ir Šiaurės Korėjos puolimo Kursko srityje veiksmingumą.

unian.net

Linas Karpavičius. Kodėl manęs tai nestebina?

Redakcija
-
20
Linas Karpavičius. Kodėl manęs tai nestebina?

Nestebina, nes kitaip būti negali šalyje, kurią valdo draugų, giminių ir jiems prijaučiančiųjų klanai. Kiekvienas kas susidūrė su valstybinėmis įmonėmis pasakys, kad visų jų etatai užpildyti savais žmonėmis ir svetimas paukštis ten neįskris. O tas, kuris įskrido budriai saugos visas paslaptis ir savo lizdo neterš.

Linas Karpavičius

Galėčiau papasakoti tik tai ką pats kažkada sužinojau iš savo klientų. Kaip žmonės, kurie neturi užnugario, vietoje savo turėtos tėvų žemės Skuodo rajone gauna pelkės plotą Trakų rajone.

– Pats kaltas – sako jam klerkas.

– Reikėjo žiūrėti ką imi. Pats pasirinkai, su šautuvu niekas nevertė.

Arba ponia per didžiulę kovą susigrąžino žemę Vilniaus mieste. Dar kelyje iš NŽT į namus, ją pasivijo nežinomo žmogaus skambutis:

– Parduokit sklypą – sako jai anonimas, kuris neaišku kokiais keliais gavo jos telefono numerį. Nors man tai viskas aišku.

Supraskime vieną. Jei su verslo planais turi problemų tokie žmonės, kurie investuoja šimtamilijonines sumas, tai ką kalbėti apie paprastą žmogų – smulkų ar vidutinį verslininką. Apie tą skruzdėliuką, kuris deda eurą prie euro ir stengiasi išgyventi. Ar jį kas nors išgirs šioje klanų valdomoje valstybėje? Klausimas tyruose.

O kaip viskas gražiai prasidėjo. Perkirptos juostelės, šampano taurės ir fotoaparatų blykstės. Kvapą gniaužianti istorija susprogo it balionas įsirėžęs į kalėdinės eglės spyglius. Balius už 300 milijonų eurų baigėsi?

 

Nueinančios vyriausybės politikai stebisi:

„Apgailestauju, kad neindikavo savo susikaupusio rūpesčio man asmeniškai, tikrai galėjo. Bet kadangi visada problemas sprendžiu, tai sprendžiam ir šitą. Dalis sprendimų jau aiškūs“, – sakė I. Šimonytė.

„Arvydui Paukščiui ir grupės „Teltonika“ komandai mano kabineto ir ministerijos durys visada buvo ir yra atviros. Sprendėme problemas, matydami, kai kas nejuda priisimdavom atsakomybę, kartais už procesus, kurie nuo mūsų ir nepriklausė. Gavom technologiją iš Taivano. Sirgom už bendrą reikalą ir niekada nežiūrėjom biurokratiškai“, – savo feisbuko paskyroje teigė A. Armonaitė.

Kyla teisėtas klausimas, tai kodėl gi Teltonikos pagrindinis akcininkas A. Paukštys nesikreipė tiesiogiai į premjerę I. Šimonytę arba į ministrę A. Armonaitę? Atsakymas daugiau nei paprastas. Valstybėje, kurioje pirmenybė taikoma savų žmonių interesams yra pavojinga kreiptis pagalbos, jei nesi savas ir neįsirašei į ištikimųjų ratą. Keliai atviri tik tokiems kaip Germanas ar Navickas (buvusios ministrės Navickienės vyras).

Jei viduryje tarprinkiminio ciklo eini pas valdžią su prašymu ir jie tau padeda, lieki skolingas. Pagal nutylėjimą. Nebūtinai pinigine išraiška. Tai gali būti prašymai kažką įdarbinti, paremti kampaniją ir t. t. Arba kaip Mauricas turėsi atidirbti politikams kažkokiais ditirambais ir statistinėmis lentelėmis. Dabar gi, laikas yra saugus. Iškeliama problema ir smogi nueinančiai valdžiai kaip skuduru per veidą, tuo laimi naujos valdžios palankumą, kuri puls kiekviename žingsnyje įrodinėti, kad ji geresnė. Ir Paukštys niekam nebus skolingas ir prieš nieką įsipareigojęs. Protingas vyras.

Užbaigdamas noriu tikėti, kad ateitis priklauso kitokio tipo politikams. Tokiems, kurie politiką supranta kaip tarnystę. Tarnystę tiek nacionaliniam verslui, tiek ir visai visuomenei. Lauksime jų kaip Mesijo atėjimo. Ir jie tikrai ateis. Jie jau stovi už durų.

Veidaknygė

Vytautas Sinica. Kalbėkite lietuviškai

Redakcija
-
29
Vytautas Sinica. Kalbėkite lietuviškai

Buvau pakviestas dalyvauti Daivos Žeimytės moderuojamoje diskusijoje International House Vilnius surengtos konferencijos apie migrantus ir lietuvių kalbą Vilniuje metu. Nors planavau, kad dauguma pranešėjų kalbės visiškai priešingai ir lietuvių kalbos poreikio nematys, ne vienas maloniai nustebino.

Ką teigiau diskusijoje? Jeigu dažnai mane skaitote, nenustebinsiu:

1) valstybė gali integruoti tik tam tikrą kiekį užsieniečių, niekada neveiks strategija vežtis kiek telpa ir tikėtis paversti juos gerais, lietuviškai kalbančiais piliečiais;

2) vežantis tik tą ekonomikai būtiną kiekį reikia iš jų reikalauti lietuvių kalbos ir sudaryti visas sąlygas jos mokymui. Būtinas visų pirma principinis sprendimas, kad gyvenant ir dirbant Lietuvoje būtina ir lietuvių kalba. Iki šiol jo nebuvo;

3) už darbo migrantų lietuvių kalbos mokymą turi didesne dalimi mokėti juos kviečiantis darbdavys, valstybė gali padėti. Už tikro pabėgėlio lietuvių kalbos mokymą turi mokėti valstybė. Iki šiol tam buvo skirta pinigų, bet procesai tiesiog nevyko dėl daugybės organizacinių priežasčių, kurios savo ruožtu kilo – bent aš taip teigiu – dėl nebuvimo politinės valios ir nebuvimo noro, kad būtų kalbama lietuviškai;

4) visiškai natūralu, kad žmonės nori gyventi tarp panašių į save, tas galioja ir migrantams, kurie buriasi į getus, ir vietiniams, kurie sako, kad nenori dirbti su žmonėmis, kurie nekalba lietuviškai. Tačiau skirtingų tautinių bendruomenių uždaro gyvenimo pasekmės labai skiriasi. Kinų ar filipiniečių kvartalas netaps no-go zona, kur bijo užsukti policija, tuo tarpu alžyriečių, somaliečių ar irakiečių, labai tikėtina, kad taps.

5) turime visiškai keisti požiūrį į valstybinę kalbą: reikalauti jos iš čia gyvenančių užsieniečių, pereiti prie mokymo Lietuvoje tik valstybine kalba, stiprinti, o ne gąsdinti uždarymais valstybinės kalbos tyrimų ir priežiūros institucijas, mesti šalin odiozines idėjas, kad kalbos norminti išvis nereikia, nustoti diskriminuoti mokslo darbus lietuvių kalba ir t. t. Trumpai tariant: šalin provincialumą, duokim kelią kalbinei savigarbai.

Gerbiama renginio vedėja labai norėjo pasiginčyti apie migrantų skaičius Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad dar turėsime tam progą. Tikrai svarbu tuos skaičius žinoti ir suvokti procesų mastą. Kaip vis kartoju – dar kadencija ar dvi tokios nevaldomos masinės migracijos ir procesai bus nebegrįždami. Renginį transliavo 15min.

Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė: „Šiuolaikinėje visuomenėje rengiamės panašiai, nors ir esame skirtingų įsitikinimų“

Redakcija
-
1
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė: „Šiuolaikinėje visuomenėje rengiamės panašiai, nors ir esame skirtingų įsitikinimų“

Personažų kostiumai teatre kuria ne tik personažo įvaizdį, bet ir pasakoja istorijas, perteikia epochą, emocijas ar net konkretaus žmogaus vidinį pasaulį. Viena iš aktyviausių  Lietuvos kostiumų dailininkių, Jolanta Rimkutė, per 26-erius karjeros teatre metus sukūrė daugybę unikalių sceninių drabužių, be kurių šiuolaikinės lietuviškos scenos peizažo neįmanoma įsivaizduoti.

Jolanta Rimkutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas naujausių ir reikšmingiausių J. Rimkutės darbų – kostiumai, sukurti Vilniaus senojo teatro spektakliui „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. Albertas Vidžiūnas, spektaklio meno vadovas Jonas Vaitkus). J. Rimkutei teko iššūkis ne tik perteikti sudėtingą istorinę epochą, bet ir subtiliai įkūnyti kultūrinius simbolius bei veikėjų transformacijas.

Jūsų kuriamas teatrinis kostiumas – charakteringas, įtaigus, elegantiškas, svarbios detalės, įvaizdžio visuma. Kaip formavosi Jūsų kaip teatro dailininkės stilius? Kas turėjo didžiausios įtakos?

Mane žinantys kaip kostiumų dailininkę, dirbančią madoje, televizijoje, kine, teatre, atpažįsta mano braižą. Kartais sako, čia „rimkutiškas“ kostiumas. Yra spalvinis kodas, medžiagiškumas, faktūros, medžiagos, kurios man patinka. Teatre man svarbus siluetas. Nemėgstu scenoje pernelyg didelio, nepagrįsto dekoratyvumo, butaforijos. Mėgstu dizainą, kai jauti kūrėjo štrichą, braižą, ir subtilų įtaigumą. Visada siekiu sujungti kostiumą su scenografija ir aktoriaus vaidyba. Niekada nesiekiu dominuoti. Taip aš suprantu kostiumo dailininko darbą teatre.

Kas man padarė didžiausią įtaką? „Hotel Pro Forma“ ir Robertas Wilsonas su savo specifiniu stiliumi, estetiniu braižu. Visada reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje mes privalome būti universalūs ir mokėti prisitaikyti, adaptuotis prie įvairių režisierių, medžiagų ir erdvių. Deja, jei būčiau muzikantas, turėčiau groti labai skirtingą muziką. Nes mes maža šalis ir turiu mokėti groti ir klasiką, ir džiazą, ir folklorą. Ir tai nėra blogai. Man patinka skirtingos melodijos.

Kaip ruošėtės šiam „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pastatymui, kokį poveikį kostiumams turėjo istorinis kontekstas, Š. Zelmanavičiaus pjesėje minimos istorinės asmenybės?

Mano, kaip kostiumų dailininko, darbas prasideda tada, kai perskaičius pjesę susipažįstu su tam tikru istoriniu laikotarpiu. Nors pjesė yra legenda, kad galėtum improvizuoti, reikia gerai išmanyti medžiagą. Man tai buvo iššūkis, nes veiksmas vyksta XVIII a. viduryje Lietuvoje. Reikėjo išsiaiškinti, kaip to meto žmonės rengėsi, todėl teko skaityti daug literatūros. Nors esu kūrusi daug istorinių kostiumų, toks konkretus LDK laikotarpis man buvo naujiena.

Teatras man patinka, nes visada suteikia naujų patirčių ir žinių. Trupė didelė, dalyvauja beveik visi aktoriai, todėl reikėjo rasti sprendimus, kaip greitai transformuoti tą patį aktorių į kitą personažą. Tai – vienas iš didžiųjų šio pastatymo iššūkių. Bendradarbiaujant su scenografu ir režisieriumi, žinant istorinį kontekstą ir pjesės turinį, jau galima turėti savo viziją ir spręsti, ką norisi perteikti.

Pamažu supratau, kad pagrindiniai skirtumai slypi ne kostiumuose, o mūsų galvoje, tikėjime, mąstymo būde. Man svarbu pabrėžti, kad nors šiame spektaklyje žmonių išvaizda esmingai ir nesiskiria, pagrindiniai skirtumai slypi tikėjime. Juk ir šiuolaikinėje visuomenėje rengiamės panašiai, bet esame skirtingų įsitikinimų.

Spektaklis „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Aktorė. B. Aleksandrovič / D. Matvejevo nuotr.

Kokius uždavinius sau kėlėte spektaklyje „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“? Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?

Pradėkime nuo to, kad prieš pradedant dirbti visada labai tyrinėju vaizdinius, skaitau ir žiūriu vizualinę medžiagą, kad suprasčiau to laikotarpio kontekstą. Kiekvienas laikmetis turi savo kontekstą ir madą. Galvoju, kas tam periodui tinka ir kaip tai susisiekia su mūsų gyvenamu laiku. Mane visada labai įkvepia senosios fotografijos. Žiūriu jas ne tik dėl kostiumų, bet ir dėl atmosferos, žmogaus išvaizdos ir pozos. Labai padėjo dvi kostiumų istorikės Rūtos Guzevičiūtės knygos: „Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai“ bei „Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje“.

Senasis teatras žavus tuo, kad jis visada turi sandėlį, todėl esamus daiktus galima pritaikyti ar adaptuoti. Pavyzdžiui, tokie personažai, kaip elgetos, visada atrodys pavargę, „panešioti“, todėl tinka ir patinka naudoti senus daiktus, juos perdirbti. Vis dėlto daug kostiumų teko siūti iš naujo. Senojo teatro fiziniai pajėgumai reikalavo pagalbos iš šalies, nes per trumpą laiką sukurti kostiumus visai trupei – didelis darbas. Tarkim, barzdos ir galvos apdangalai spektaklio veiksmo laikotarpiu buvo statuso ženklai. Šiais laikais grįžtame prie šių simbolių, todėl teatro grimo skyrius kuriant naujas barzdas ir galvos apdangalus turėjo daug darbo.

Kiekvienas žanras diktuoja savo. Darbas su opera, operete ar drama reikalauja skirtingo požiūrio. Šiuo atveju mes dirbame su grafo Potockio legenda, tarsi pasaka suaugusiems, jau su kūrėjų perkošta istorija, kuri leidžia interpretuoti, spalviškai štrichuoti. Mane labai padrąsino muziejininkai, sakę: „Mes, muziejininkai, dirbantys su tiksliais dalykais, turime labai aiškias ribas. Tu esi kūrėjas ir menininkas, tu tas ribas gali peržengti.“ Šią frazę prisiminiau šiame pastatyme ir tai man leido tų ribų nepaisyti.

Spektaklis „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilnius“. Aktorė A. Metalnikova / D. Matvejevo nuotr.

„Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – jau 6 jūsų darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?

Nepamirškime, kad šis tandemas yra dar ir su scenografu Artūru Šimoniu. Tai trijulė: režisierius, scenografas ir aš. Man patinka, kad režisierius su scenografu apsitaria, o aš esu trečia, prisidedanti prie vizualinės dalies. Tai komandinis darbas, aš mėgstu nenuspėjamumą. Ypatingai įkvepianti patirtis šiame darbe – susidūrimas su kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės kūryba ir komandinis bendradarbiavimas. Esu laiminga, kad galiu dirbti su vienu iš Lietuvos teatro režisūros klasikų. Pirmas mūsų bendras darbas su Vaitkumi buvo V. Šekspyro „Venecijos pirklys“ Kaune, spektaklio scenografė Jūratė Paulėkaitė. Jonas leidžia sau daug ko nežinoti iki galo, o tai teatrui suteikia stebuklo jausmą. Teatras yra stebuklų vieta ir daug kas gimsta paskutinę savaitę prieš premjerą. Ir lai taip būna.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Migracija į EBPO šalis 2023 m. pasiekė rekordinį lygį

Redakcija
-
1
Migracija į EBPO šalis 2023 m. pasiekė rekordinį lygį

Likus vos kelioms savaitėms iki 2024 m., paskelbta nauja praėjusių metų pasaulinės migracijos ataskaita. Remiantis ja, legali migracija į kai kurias turtingiausias pasaulio šalis 2023 m. pasiekė naują rekordinį lygį. Dėl to taip pat sustiprėjo rinkėjų antiimigracinės nuotaikos.

Praėjusiais metais į kurią nors iš 38 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių persikėlė apie 6,5 mln. žmonių. Tai buvo dešimčia procentų daugiau, palyginus su ankstesniu 6 mln. rekordu, pasiektu 2022 m.

Pasak Financial Times, didžiausią imigracijos augimą patyrė Didžioji Britanija, kurią, nepaisant išstojimo iš ES, ir toliau kamuoja gausūs legalių ir nelegalių migrantų srautai. 2023 m. ši šalis pirmą kartą po Jungtinių Valstijų tapo didžiausia legalių migrantų priėmėja – grynoji migracija siekė 750 000, daugiausia įdarbinimui gydymo ir priežiūros sektoriuje.

2023 m. maždaug trečdalyje EBPO šalių, įskaitant Kanadą, Prancūziją ir Japoniją, buvo užfiksuotas rekordinis imigracijos lygis. Jungtinės Valstijos sulaukė 1,2 mln. legalių imigrantų.

Daugiau prieglobsčio prašytojų

Naujų prieglobsčio prašytojų skaičius 2023 m. EBPO šalyse išaugo 30 proc., iki rekordinių 2,7 mln., o tai lėmė iš Venesuelos, Kolumbijos, Nikaragvos ir Haičio į Jungtines Valstijas atvykstančių asmenų skaičiaus didėjimas.

Jungtinės Valstijos gavo daugiau nei milijoną prieglobsčio prašymų, t. y. daugiau nei visos EBPO narės Europoje kartu sudėjus.

Ekonomistai mano, kad padidėjusi migracija padėjo turtingų šalių ekonomikai atsigauti po pandemijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą. Tačiau daugelis rinkėjų yra susirūpinę dėl nelegalios migracijos.

Sugriežtintos taisyklės

Jungtinėse Valstijose Donaldas Trampas (Donald Trump), kaip ir ankstesnės prezidentavimo kadencijos metu, agitavo už sienų uždarymą. Kitos šalys, kurios tradiciškai buvo tarp daugiausiai naujų migrantų priimančių šalių, taip pat sugriežtino atvykimo taisykles.

Kanada, Australija ir Didžioji Britanija ėmėsi priemonių darbo jėgos migracijai apriboti. Visos trys šalys taip pat persvarsto savo požiūrį į tarptautinius studentus, kurių augantis skaičius laikomas spaudimo perkaitusioms būsto rinkoms šaltiniu.

Samnytt

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Seku seku pasaką…

Redakcija
-
3
Lina Dūdaitė-Kralikienė. Seku seku pasaką…

(bet kokie sutapimai yra atsitiktiniai. Ir ne, mes nieko tuo nenorėjome pasakyti…)

Paveikslėlis iš interneto platybių: dideli ir maži drakonai todėl ir yra turtingi, kad savo lobių ne tik kad kam papuola, bet ir apskritai nedalina…

Mieli vaikučiai, o ypač jų mamytės ir tėveliai. Paseksiu jums pasaką prieš miegelį. Gyveno kartą viena nelabai didelė, nelabai turtinga, nelabai veikli, bet labai ambicinga šalis. Kaip ir kiekviena ambicinga šalis, ji turėjo karalių (kas kad jo funkcijos buvo dekoratyvinės: gražiai sėdėti soste, sakyti ugningas kalbas ir neklausinėjant pasirašyti tai, ką jam pakišdavo karalystės Didysis kancleris ir mažesni kancleriukai). Turėjo ji ambicingą ir veiklią Vyriausybę, vieną už kitą didesnį kanclerį ir patį didžiausią Didįjį kanclerį. Ir atskirai, ir kartu sudėjus, dideli ir maži kancleriai nebuvo labai protingi, įžvalgūs ir neturėjo kitų politinės minties galiūnams būtinų savybių. Kad, netekęs kantrybės, karalius vieną negražią dieną jiems už nekompetenciją nenukapotų galvų, šie pirma karalystėje uždraudė mirties bausmę, o paskui po visą šalį paleido tuntus trubadūrų, dainuojančių vieną vienintelę lyrinę poemą „Gereusia, kas nutiko karalystei“.

Užsienio reikalų kancleris, kuris save laikė ne tik kad Didžiuoju kancleriu, o suvis Kanclerių kancleriu, susimanė sustiprinti autoritetą. Autoritetas ir iki to buvo stiprus: karalystė priklausė gynybinei sąjungai „Geležinis kopūstas“ ir ekonominei-politinei – „Kopūstų sąjunga“, vienijančia visus, kuriuos vienijo meilė žaliems, raugintiems ir Briuselio kopūstams. Pagal tai, ką valgė, karalystės gyventojai buvo skirstomi į tris kategorijas: žalius kopūstus graužė runkeliai, raugintus – edukuotas didmiesčių elitas, o štai Briuselio kopūstus žėbojo tik išrinktieji, aristokratija ir tautos galva, kai sakant. Kas kad kopūsto…

Kaip suprantat, kopūsto, kad ir briuselinio, galva pasaulio nenustebinsi. Tad kopūstgalvis, tfu, užsienio reikalų kancleris sumanė, visiems ir visiems laikams įrodyti, kad kopūstesnių kopūstgalvių už jį nėra. O kaip tą padaryti? Darant tai, ko kiti iki tol, suprantama, nedarė. Kodėl nedarė, čia jau kitas klausimas. Ir tokie klausimai negali stabdyti inovacijų ir iniciatyvų. Autoriteto stiprinimui geriausiai pasitarnauja nedidelės, bet nuolatinės pergalės.

Kariauti karalystei buvo sudėtinga: didžioji dauguma kaimynų priklausė tai pačiai „Geležinio kopūsto“ sąjungai. Daugų daugiausia, ką galima šiuo klausimu padaryti, tai kaip viena garbanota kolegė kopūstė, tfu, kanclerė, suorganizuoti mitingą, kad ne tik žali kopūstai vertingi. Arba mitingą po kaimyninės ambasados langais, kad tieji nebūtų prieštvaniniai neprogresyvūs kopūstai, kurie leidžia savo lysvėse vaikus palikinėti gandrams. Reikia paskelbti, kad gandrų atskridimo klausimu sprendimo teisę turi kiekvienas kopūstas. Ir kopūstui nesutikus priimti ryšulėlio su kūdikiu, gandras turi pirdolinti toliau, kaip koks bebras. Na, o ypatingų ypatingiausiais atvejais dar galima pacituoti patarlę, kur kaimynas popiet durnas, arba nemirštančią klasiką apie išgamas tautų. Kiti du kaimynai, tai apsaugok Viešpatie: tu su nekuriais trubadūrais jiems meškiuką su balionėliu per sieną, anys tau atgal – porą šimtų turistų be pinigų ir batų. Kasdien. Prasidėk su tokiais, tai nei viešbučių, nei autoriteto neužteks.

Su karalium rietis irgi ne variantas. Pas kanclerį visa kanceliarija rūmuos nebetelpa, pas karalių – penki patarėjai ir trys rūmų damos, ale baisiai aršus tas karalius papuolė. Neklauso, nors pasiusk. Briuselin pas draugus ar gimines nesiunčia. Bjaurus toksai. Ir priveikt neišeina. Kiek trubadūrai besijuokė, aukštu ir gražiu bevadino, o tamsi liaudis: karalius, karalius. Nu ir ką su tokiais, burokais ridikais, runkeliais neraliuotais, daryt?

Autoriteto stipriam stiprinimui reikalingas stiprus priešas. Geriausiai tam tinka užjūrio drakonas. Žvėris anas senas, turtingas ir labai išmintingas. Ir plėšrus, kaip reta. Skrenda taip, kad jokios karinės oro pajėgos neatsilaiko, ginkluotas moderniausiais ginklais, liepsnosvaidžiais, pavyzdžiui. Ir karalystę nušluotų vienu uodegos mostelėjimu. Turi anas kaimyną. Irgi drakoną, tik jaunesnį ir mažesnį. Žodžiu, susipešė drakonai baisiniausiai. Ir urzgia, ir šnypščia, ir dvišakius liežuvius vienas kitam rodo. Bet ir jauni, ir seni drakonai gudrūs: pešasi per balą, tačiau į žvynus viens kitam nekimba. Maža ką, dar demokratija ar komunizmu nuo vienas kito nevalytų dantų apsikrės.

Senesnis ir sako: kas pripažins šitą mailių drakonu, amžiais su juo nebendrausiu. Va kitos karalystės ir išsigando: nebeskolins drakonas savo deimantų, rubinų, veržlių bei varžtelių. O mūsų kancleriui jaunesnysis drakonas tik šnibžda: „Nu kam tau senio veržlės ir varžteliai. Žiūrėk, kokių stebuklingų detalių turiu, visiems jų reikia, visiems trūksta. Ir savom pasidalinsiu, ir tave jas daryti, kopūstgalvi tu numylėtas, išmokysiu. Ir tavo karalystės alus gardžiausias, ir šokoladas tamsiausias, ir dešra skaniausia. Tu tik mano urvą su iškaba „Tikrasis drakonas“ savo karalystės sostinėj įrenk ir kitiems apie tai papasakok. Va ir duosiu tau aukso, veržlių, varžtų ir detalių stebuklingų“.

Tatai girdėdamas, kasėsi kancleris savo kopūstą. Ir norisi, ir neramu kažkaip. O jaunasis drakonas saldžiu balsu kusija: „Kopūstėli tu žalias, nu pagalvok, kas gi tau bus. Senis drakonas toli, senas, tingus ir nukvakęs“. Ir tikrai, abu drakonai toli. Nėra kuo rizikuot. Ir subudavojo išnuomotam dvare jaunajam drakonui urvą, ir prikalė didelę iškabą „Drakono atstovybė“. Jaunasis drakonas, nebūtų jaunas, visiems pasigyrė, kaip va viena karalystė jį myli ir gerbia, tikru drakonu laiko. Ir kyščioja jauniklis dvišakį liežuvį senajam drakonui: „Be be be tau, be be be“.

Senasis drakonas tingiai pasirąžė: šėlioja jaunimas. Tingisi prasidėt, bet pamokyt reikia: nekreipsi dėmesio, tai dar uodegą numins ir šio įvykio selfį į metraštį įpaišys. Ir užriaumojo drakonas: „Šitai karalystei daugiau nė vienos veržlės, nė vieno varžtelio, nei dantračio nusususio. Ir tiems, kurie su ja bendradarbiaus, nei žvyno, nei uodegos, nei veržių su varžteliais. Žinokitės“. Ir tingiai susisuko ant savo lobių krūvos. Jam tai kas… Lai jauni ten šėlioja…

Oj ir kliuvo jaunajam kancleriui per kopūstą. Kas tik nebarė: ir karalius (jau norėjo ir galvą nukirst, bet rūmų damos labai verkė ir budelis anksčiau iš darbo namo išėjo), ir Didysis kancleris, ir „Geležinis kopūstas“, ir „Kopūstų sąjunga“ (toji netgi slapčiom sutarė jo atgal į Briuselį nebepriimt). O kas dėjosi karalystės manufaktūrose, kurios ne tik liko be veržlių ir varžtelių, bet ir užsienio partneriai su jomis prasidėt nebenorėjo… Kaip tik nesiraitė jaunasis kancleris, ko nežadėjo, nesidievažijo. Net jaunasis drakonas, kvailio pagailėjęs, gromatą atsiuntė su dideliausiu vaškiniu štempeliu: investuosiąs anas čia, karalystėje, į varžtų, veržlių bei stebuklingų detalių gamybą. Melejonus (perbraukta), melejardus. Apsidžiaugė visi. Ėmė aikštes naujoms manufaktūroms šluoti. Šlavimo darbai, tiesa, ilgokai užtruko. Šlavė, kiek galėjo, trejus metus investicijoms plotus čiustijo. O ką daryt, jei jaunasis drakonas, apie veržles, varžtus, o ypač apie pinigus, klausiamas, linksėjo galva, žiūrėjo nuoširdžiomis ir tyroms žaliomis akimis: „rytoj, mielieji, rytoj…“

Nedašuto kopūstgalviams, kad drakonas ant lobių krūvos sėdi ne todėl, kad jis tuos lobius kairėn ir dešinėn taško. Atvirkščiai, nors ir jaunas, drakonas jau buvo pratęs, kad lobius krautų jam. Ir kam dabar su kopūstgalviu jais dalintis, jei tas ir už dyką padarė, ko drakonas prašė: didelį urvą su šviečiančia iškaba, visiems liudijančia, kad tai jis – tikras drakonas. Jei pinigų neduosiąs, juk dabar nepasakys, kad netikras… Ir urvą uždaryt nelabai patogu. Ne baisiai ten už jūrų marių jaunajam drakonui tas urvas reikalingas, bet vis tiek malonu…

O kopūstgalviui kancleriui ir kitiems kopūstgalviams jo kolegoms kol dašuto, kad drakonai juos tiesiog ramiausiai… Va čia tai smūgis autoritetui. Ir kas dabar daryt… Negi pasakysi teisybę. Tada ir paskutinė karalystės varlė iš dvokiančios balos ims pavymui kurkti: durrrniai, durrrniai…

Todėl sugalvojo gudrų planą. Esą drakonas viską davė, visur padėjo, visur gerbė. Tik toms veržlėms, varžtams ir stebuklingoms detalėms gaminti kažkokia aliektra reikalinga. Ir iš kur anos paimt, kai pas mus tik žvakės, ir tai vaško visiems neužtenka? Kalta, aišku, valstybinė žvakių manufaktūra ir miesto rotušė. Bliogi, bliogi anys vadovai. Reiktų galvas nukirst, ale budelis kaip tik atostogauja. Negi žmogų iš atostogų dėl tokių niekų kviesi…

Proga pasakyt karalystės visuomenei šią žinią išpuolė išvis palanki. Mat šita didelių ir mažų kanclerių govėda tiek įpykdė liaudį, kad šioji ėmė pageidauti naujų kanclerių. O užknistas karalius tik rankomis trina: net budelio kviesti iš namų nereikia… Kancleriai patys… Politiniai lavonai, kai sakant… Ką iš jų bepaimsi? Būtų galima bent ant pilies sienų visuomenės pajuokai pamaut. Betgi politiniams jau vis tiek, o likusiems smirdės nežmoniškai…

P. S. Dar kartą primenu: visi sutapimai yra atsitiktiniai. Visi veikėjai, kaip ir drakonai, yra išgalvoti. Ir jei pagalvojot kartais, kad… Ne, negalvokit.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt septintoji (lapkričio 16) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt septintoji (lapkričio 16) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė smūgius Kryme. Atakuotos Chornomorske ir Yevpatorya apylinkės. Savo ruožtu, rusai Ukrainos teritoriją atakavo 83 dronais Shahed, ukrainiečiai numušė 53 dronus. Ir vėl agresorius S300 raketa smūgiavo Kharkiv. Panašu, šie teroristiniai smūgiai prieš civilius vėl tampa sistemiški.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi mūšiai visoje kontaktinėje linijoje, agresorius bando užsikabinti už nedidelės taktinės sėkmės ukrainiečių dešiniajame flange (Plechovo). Ukrainiečiai kontratakuoja prie Novoivanovka.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk.

Visgi situacija su į miestą įsiveržusiais rusų vienetais nėra aiški. Nors vakar atrodė, kad agresorius yra sumuštas, rusai skelbia, kad jie įsitvirtino gamyklos teritorijoje. Žinoma, jais tikėti tai savęs negerbti, bet deep state savo žemėlapyje nepanaikino no mans land pleišto mieste, tad tikėtina mūšis tęsiasi.

Agresorius tęsia operaciją siekiant susikurti placdarmą Lozova, užėmė nedidelę „kišenę” kur jau galimai nebuvo Ukrainos vienetų ir sugebėjo išlyginti kontaktinę liniją sau naudinga linkme.

Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Rusai sugebėjo užimti no mans land Klishiivka – Andriivka ruože, perimti kelių svarbių kalvų kontrolę. Tiesa, rusų kanalai skelbė apie šių vietovių kontrolę anksčiau, tad galimai iš esmės niekas nepakito.

Tęsiasi mūšiai Toretsk, situacija permaininga. No mans land mieste pagal deep state išsiplėtė, tačiau tai nelabai ką keičia – pozicijos eina iš rankų į rankas.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Rusai kažkiek išplėtė savo pozicijas Novoolekseiivka, mūšiai tėsiasi.

Kurahove.

Šiaurinis flangas. Sunkios kautynės vyksta Novoselydivka – Beretsky, okupantai bando plėsti pozicijas palei šiaurinį Kurahove tvenkinio krantą.

Rytinis flangas. Ukrainiečiams nepavyksta likviduoti agresoriaus prasiveržimų Kurahove mieste bei prie Dalnie gyvenvietės.

Pietinis flangas. Agresorius pasistūmėjo link upės Sukhyi Yali. Dėl rusų veiksmų prie Uspenivka ir Dalnie, atsiranda reali rytiniame pakraštyje veikiančių Ukrainos vienetų atkirtimo galimybė.

Zaporizhia kryptis.

Tęsiasi mūšiai vakariniame Velyka Novosylka sektoriaus flange, rusai įsitvirtina Rivnopyl.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Prof. Alfonsas Vaišvila. Dvi politinės staigmenos

Redakcija
-
32
Prof. Alfonsas Vaišvila. Dvi politinės staigmenos

 


Laisvoje Lietuvoje niekada nebuvo antisemitizmo kaip reiškinio, lietuviai iš esmės taikiai sugyveno ir sugyvena su žydais ir kitų tautybių žmonėmis. Ir tik okupacijos ardė normalų tautų sugyvenimą, skatino vienų „antisemitizmą“, kitų „antilituanizmą“…

Šių okupacijų aidas dar ir šiandien nori drumsti tautų ramybę, ieškoti „antisemitizmo“ ten, kur jo nėra ar, kur sunku jį rasti, ypač demokratinėje visuomenėje, kur yra žodžio laisvė (kad ir ribotina), o taip pat – ir laisvė viešai piktintis veiksmais, kurie asmeniui atrodo nepriimtini. Bet jei piktinimasis suprantamas tik kaip neapykantos kurstymas, tai tokioje visuomenėje nėra ir negali būti kritikos, nes kiekvienas kritikuojamasis visada gali jam adresuojamą kritiką suprasti kaip neapykantos prieš jį kurstymą, kaip jo orumo žeminimą, raginimą riboti jo teises. Tada beliktų grįžti tik į sovietmetį, kur viešai vienas kito nekritikavo, viešai nuomonių apie savo ir užsienio politikus nereiškė, vadinasi, ir „tautinės neapykantos“ nekurstė…

Jei ir žinome, kad kritika ir piktinimasis neturi būti užgaulūs, bet ką daryti, kad ne visi žmonės vienodo temperamento, ne vienodai parenkantys ir pasveriantys savo kritikos žodį, ypač politikai. Bet jei į tokį neatsargų ar piktai pasakytą žodį audringai reaguojama, tai rizikuojama susilaukti toli siekiančių pasekmių – ne tik tautinio, bet ir pačios visuomenės susipriešinimo, mus visus silpninančio.

Tokios mintys kyla „siaučiant audrai“ dėl R. Žemaitaičio „antisemitizmo apraiškų“ ir jo partijos „Nemuno aušra“ populiarumo. Tik tarp pasipiktinimo, pasmerkimo balsų pasigendame bandančių pasidomėti R. Žemaitaičio ir jo partijos populiarumo priežastimis.

Kas darė šią partiją populiarią, nors jos lyderis ir steigėjas, regis, kaltinamas įvairiomis nuodėmėmis: jis „antisemitas“, jis „sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją“, jis – „žemgrobys? Pačios partijos programa, regis, irgi nepasižymėjo didesniu patrauklumu. Nežiūrint to, „Nemuno aušra“ prieš rinkimus reitingų priekyje – lenkė daugelio „teisuolių“ partijas, o rinkimuose laimi trečią vietą ir šiandien koalicinės valdžios dalyvė.

Prof. Alfonsas Vaišvila

Tokiais atvejais oponentai turi universalų paaiškinimą: už juos „neteisingai“ balsavo neišprusę, neintelektualūs žmonės“. O tokių pasirodo buvę 200 tūkstančių.

Tačiau tikroji šios partijos populiarumo priežastis, ar tik nebus visai paprasta, tik gal kiek netikėta. „Nemuno aušros“ partijos populiarumui uoliai ir sistemingai dirbo (tiesa, prieš savo valią) neetatinė tos partijos agitatorė ponia Faina Kuklensky.

Ji be jokio užmokesčio su dideliu pasišventimu kėlė tos partijos reitingus sistemingai atrasdama „antisemitizmo apraiškų“ ne tik R. Žemaitaičio kalbose, bet prieš tai – ir Lietuvos laisvės kovotojų: A. Ramanausko-Vanago, K. Škirpos, J. Noreikos, J. Krikštaponio… biografijose, uoliai budėjo, kad jiems nebūtų statomos Atminimo lentos, jų vardais nebūtų vadinamos gatvės, kad kuo greičiau būtų nugriautas J. Krikštaponio paminklas Ukmergėje…

Keliant šios partijos reitingus poniai Fainai savotiškai talkino ir Seimas, KT, atradę R. Žemaitaičio pasisakymuose tokias sunkias „antisemitizmo apraiškas“, kad aštriai kritinė Žemaitaičio nuomonė dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos Ruože ir liaudies tautosakos citavimas pavirto labai sunkia nuodėme – „priesaikos sulaužymu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu“.

Lietuvos žmonės tai matė ir savaip vertino. Todėl juo minėti „agitatoriai“ garsiau skelbė R. Žemaitaičio pasisakymų „antisemitizmo apraiškas“, tuo labiau didėjo šios partijos populiarumas. Ir ne dėl to, kad pačioje visuomenėje būtų „antisemitizmo“, o dėl labai lengvai atrandamo „antisemitizmo“ net ir ten, kur žymi Lietuvos visuomenės dalis nesugeba jo rasti.

Žinoma, gabūs „antisemitizmo apraiškų“ ieškotojai galėtų aptikti „antisemitizmo apraiškų“ ir ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą pareikštame raginime „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“. Borrellis savo siūlymą grindė nepriklausomų tarptautinių agentūrų išvadomis, kad Izraelis Palestinos teritorijoje yra pažeidęs žmogaus teises ir tarptautinės humanitarinės teisės normas.

Bet J. Borrellis ne R. Žemaitaitis… Jis nežino lietuvių tautosakos ir jos necitavo…

Taigi turime dvi staigmenas: pirma – „Nemuno aušros“ aukštą skrydį į Seimą ir valdžią, antra – šiai partijai išpopuliarėti į talką netikėtai atėjusius jos oponentus – irgi netikėtai tapusius jos neetatiniais agitatoriais: Seimo konservatorius su liberalais, ponią Fainą Kuklensky ir Konstitucinį teismą, lengvai randantį argumentų priesaikai sulaužyti, Konstitucijai šiurkščiai pažeisti. Tauta, matyt, jais patikėjusi ir balsavo už „Nemuno aušrą“.

Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras

1...141142143...1 718Nuo 1 718 142 puslapis