Jau iki šeštadienio, kai naujoji socialdemokratų partija tarybos posėdyje patvirtino 86 mandatus Seime turėsiančios valdančiosios koalicijos sutartį, buvo aišku, kad jos branduolį sudarys trys partneriai – LSDP, Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“ bei Sauliaus Skvernelio vedami demokratai „Vardan Lietuvos“. Tačiau akivaizdu, kad svarbesnis klausimas, kaip pasidalinti ministerijas ir komitetus.
Juk būtent šie postai, o ne visuomenei naudingas darbas parlamente, lemia partinę, asmeninę, na ir jų giminaičių gerovę. Būtent taip dažnas parlamentaras supranta šalies Prezidento kadaise iškeltą šūkį apie „gerovės valstybę“.
Kad tarp naujųjų valdžios atstovų knibžda daug teisiamųjų ir teistųjų, rašėme anksčiau, lygindami juos su lygiagrečiai einančia iki šiol teisiamojo Donaldo Trumpo valdžios formavimo epopėja.
Bet Lietuva vėlgi gavo turbūt solidžiausio laikraščio „The New York Times“ dėmesio porciją: penktadienį įtakingasis JAV dienraštis rašė: „…Pagrindinė Lietuvos partija paskelbė, kad sudaro koalicinę vyriausybę su populistine partija, kuriai vadovauja antisemitiniais pareiškimais pagarsėjęs politikas“.
Ir toliau: „Tai bus ypač sunku suvirškinti Vokietijai, kuri vadovauja NATO pastangoms stiprinti Lietuvos gynybą ir siunčia jai beveik 5 000 karių brigadą – pirmąjį ilgalaikį Vokietijos karių dislokavimą užsienyje nuo nacių pralaimėjimo 1945 m.“. Beje, skandalas iš tikrųjų jau pasiekė ir Vokietijos bundestagą, Izraelį, Lenkijos parlamentą ir JAV Senatą: jo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Cardinas pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno aušra“.
Taigi, kyla klausimas: ar mums reikia dar vienos Krištolinės nakties ar naujo Amsterdamo?
Žinoma, R. Žemaitaičiui tai nė motais. Linksmas ir patenkintas jis savo „aušriečiams“ reikalauja trijų ministrų portfelių, tarp jų – ir garsiai teisininkei, nuožmiai konservatorių kritikei, buvusiai Ramūno Karbauskio dešiniajai rankai Agnei Širinskienei.
Patenkintas ir S. Skvernelis: jis bus Seimo pirmininkas. Nepatenkintas tik žemės ūkio oligarchas ir „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis, kuris su pralaimėjimo kartėliu ir dygia ironija kalba apie S. Skvernelio skrydį į valdžią.
Šiose postų dalybose maga aptarti Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Gerinsim santykius su Kinija. Tai būsimo premjero Gintauto Palucko, beje, nuteisto už žiurkių nuodijimo aferą Vilniaus mieste, kalbų motyvas. Dabar jis sako, kad žurnalistai šią jo tezę, kuri aiškiai nepatiks Vašingtonui, ištraukė iš konteksto.
Koalicijos sutartyje santykiai su NATO, su sąjungininkais, parama Ukrainai, ryšiai su transatlantiniais partneriais apibrėžiami kaip ir Konstitucijoje. Nieko naujo. Tačiau prisimenant S. Skvernelio raginimus, jam dar būnant premjeru, siekti gerų santykių su Rusija bei Baltarusija, šiandien galima laukti visko.
Naujoji dauguma, be abejo, žvalgysis į D. Trumpą, kuris irgi šiuo metu formuoja savo komandą bei turės jėgų persvarą visame Kongrese. Nemanau, kad G. Paluckas puls JAV prezidentui į kojas, bet D. Trumpo ir Europos santykiai gali smarkiai pasikeisti, ir ES bei NATO parama Ukrainai ims braškėti.
Tai paveiks ir naują Lietuvos vyriausybę, jei tos paramos garantu netaps Prezidentas. Beje, esant būtinybei šalies vadovą turės pakeisti S. Skvernelis…
Vadinasi, šiose postų dalybose ypač svarbi tampa užsienio reikalų ministro – antroji po ministro pirmininko – pozicija. Į ją bus siūloma Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė, dar vadinama lietuviškaja Margaret Thatcher.
Bet intriga tokia, kad esą Prezidentas šį postą siūlęs ir diplomatui Deividui Matulioniui, ketinusiam rinkimuose dalyvauti su partija „Vardan Lietuvos“ (prie premjero S. Skvernelio jis buvo vicekancleris), bet paskutiniu metu atsisakęs.
Galbūt šią kandidatūrą rinktis paskatins ir pernai, per NATO viršūnių susitikimą, perbėgusi juoda katė tarp ambasadoriaus ir Gabrieliaus Landsbergio…
Grįžkime prie Lietuvos įvaizdžio pasaulyje ir minėto JAV laikraščio publikacijos. Numoti į ją ranka nevertėtų, nes D. Trumpo komandoje gausų žmonių, kurie atkreips 47-ojo prezidento dėmesį į antisemitinę Lietuvos valdžią. Tai ne tas pats, apie ką rugsėjį rašė tas pats leidinys.
Tuomet viena jo publikacija sukėlė lietuvių pasipiktinimą, kai parašė, kaip pasigaminti „vasarišką, šaltą, lenkišką šaltibarščių sriubą“. Mūsų maisto istorikai bandė nuraminti, kad šaltibarščiai – dar ATR laikų, t. y. bendras su lenkais patiekalas, ir nėra čia ko užsigauti… O vienas šou verslo korifėjus taikliai paklausė: ar D. Trumpas mėgsta šaltibarščius?
Kur kas svarbesnė „The New York Times“ pavasarį pasirodžiusi publikacija apie Vilniaus gatvėse padažnėjusią rusų kalbą. Straipsnyje gana kritiškai rašyta apie lietuvių meilę pabėgėliams iš kitų kraštų, apie kultūrinį šoką, kurį sukėlė vis dažniau čia girdima rusų kalba, apie „Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį“.
Žinoma, ne naujosios valdžios valioje pakeisti tokią situaciją. Tačiau jos politikai yra atsakingi už antisemitizmo apraiškas, netoleranciją ir, be abejo, už būsimus sprendimus.
O pasitikėjimas jais vis mąžta. „Nieks kits čia nekalts“, – dainuojama dainoje.
Vaje, negi Prezidentas nebeturi protingo ir drąsaus (Prezidento rūstybės nebijančio) padėjėjo-patarėjo, kuris patartų jam nejuokinti tautos grasinimais kažkokio ministro naujojoje vyriausybėje netvirtinti po to, kai jis taip lengvai, pasišokėdamas iš protinio ir etinio lengvumo, patvirtino konservatorių vyriausybės narius, o pusmokslę panelę Dobrowolską net pagyręs už žavesį ir iniciatyvumą.
Na, žinoma, nedrįsčiau tvirtinti, kad ponas Paluckas nesugebėtų surinkti vyriausybės kabineto su dar silpnesniais ar korumpuotesniais ministrais, nei Šimonytės kabineto nariai, bet visgi… Prezidento pareiga, manyčiau, padėti sulipdyti premjerui veiksnų ministrų kabinetą, o ne švaistytis grasinimais: „Netvirtinsiu, neįtvirtinsiu!“
Norom nenorom imi galvoti, kad mūsų Prezidento kažkoks nesveikai komplikuotas charakteris, trukdantis jam normaliai dirbti su bet kuriuo ir bet kokiu premjeru. Štai ir Paluckas, nė nepradėjęs dirbti, jau gauna iš Prezidento tik grasinimus. Ar Prezidentas nesupranta, kad tokiu būdu jis spjauna į veidą visiems Lietuvos piliečiams, kurie balsavo už į šitą vyriausybę pakviestų partijų atstovus? O juk jų – ne vienas šimtas tūkstančių.
Beje, mielos damos politologės, visos urbonaitės ir burbulytės, ar jums neatrodo, kad orios valstybės politikai ir politologės pirmiausia turėtų analizuoti SAVO valstybės piliečių poreikius, lūkesčius ir tai, kaip valdžia juos vykdo ar nevykdo, o ne nuo ryto iki vakaro lieti emocijas dėl to, ką apie mus, mūsų tautą, mūsų valdžią kalba koks užsienio pilietis???
O dėl žydų patarčiau jaudintis mažiausiai. Mes, lietuviai, dėl ypatingų priežasčių, nieko bendro neturinčių su Holokaustu, tam tikrai raudonųjų (gal net Maskvos penimų?) žydų grupelei niekada nepatikome ir neįtikome, ir kiek prieš juos betūpčiotume, kiek milijonų jiems bemokėtume, jiems vis tiek būsime kalti dėl visko, net ir dėl to, kad Vakaruose kyla nauja antisemitizmo banga, kad Amsterdame žydus muša ir spardo svetingai į Europą pakviesti islamo išpažinėjai. Litvofobams litvakams tai rūpi mažiausiai, bet užtat kokias daineles iš piemenų tautosakos cituoja ar citavo kažkuris Lietuvos politikas – to jie nė už ką nepraleis savaip (ne) „apdainavę“.
Beje, ar Prezidento patarėjai ir gerbiamos politologės girdėjo, klausėsi, kas apie iš Palestinos deportuotą žydą Eichmaną, sukūrusį pačią baisiausią ir šlykščiausią SAVO TAUTIEČIŲ naikinimo filosofiją ir pritaikęs jai naikinimo „mašiną“ buvo kalbama LRT.plius laidoje „Velnio išpažintis“?
Jis man parašė „Fak”… sakė, dar galima kažką padaryti per spaudimo iš užsienio….
Pastarosiomis dienomis iškilo kai kurių smarkuolių kaltinimai, kad tai jog užsienyje sužinojo apie tai, kas čia pas mus, yra kai kurių žmonių darbas, kurie apskundė Lietuvą…
Visai tikėtina, kad ne konservatoriai.. tai darė socialdemokratai…
Dvigubi moralės standartai. Arkadijus Vinokuras sutriko ir susipainiojo…
Lenkija, lapkričio 11-ąją pažymėjusi savo laisvę, dar kartą pademonstravo stiprų ryšį su savo istorija, tradicijomis ir ateities vizija. Įvairiais būdais paminėjo Nepriklausomybės dieną.
Bėgimai, koncertai, eitynės ir mitingai – taip Lenkija šventė 106-ąsias nepriklausomybės atgavimo metines. Renginiai, skirti šiai progai paminėti, vyko visoje šalyje, apimant įvairias tradicijas ir unikalius akcentus.
Nepriklausomybės dienos istorija
Lapkričio 11 d. Lenkija mini 1918 m. įvykius, kai Regentų taryba perdavė Lenkijos kariuomenės vadovavimą Juzefui Pilsudskiui, simbolizuojant nepriklausomybės atkūrimą po 123 metų svetimų valstybių valdžios. Šią dieną oficialiai pripažino švente 1937 m., tačiau ji buvo panaikinta 1945 m. komunistinio režimo laikotarpiu ir atkurta tik 1989 m.
Šventiniai renginiai miestuose
Ščecinas
Ščecine iškilmės vyko pagal tradicijas – buvo rengiamos eitynės ir koncertai, kuriuose akcentuotas tautinis identitetas ir vienybė.
Krokuva
Krokuvoje šventės prasidėjo gėlių padėjimu prie paminklo kovojančios Lenkijos kariams. Po mišių Vavelio katedroje dalyviai dalijosi tautinėmis vėliavomis, vyko kariškių paradas, o vidurdienį miesto centre skambėjo nacionalinis himnas, kurį lydėjo koncertas. Buvo organizuotas ir 10 km Nepriklausomybės bėgimas bei specialios patriotinės transporto priemonės – „Patriotinis tramvajus“.
Poznanė
Poznanės šventė neapsiėjo be tradicinių kruasanų, tapusių lapkričio 11-osios simboliu, kurie buvo dalijami iškilmių metu.
Katovicai
Katovicuose renginiai prasidėjo ryte prie Juzefui Pilsudskiui skirto paminklo. Taip pat surengtas tradicinis „Vujeko devyniukės“ nepriklausomybės bėgimas, pagerbiantis 1981 m. per karinį konfliktą žuvusius kalnakasius.
Žešuvas
Unikaliu reginiu tapo vėliavos pakėlimas stratosferos balionu, kuris iškėlė 10 metrų ilgio raudonai baltą vėliavą į 50 metrų aukštį.
Lenkijos himno akimirkos
Himnas buvo giedamas skirtingose vietose: Krokuvoje – nuo Marijos bažnyčios bokšto, Katovicuose – stadione. Šios akimirkos vienijo šalies gyventojus.
Katovicuose: Nepriklausomybės diena su pagarba ir pramogomis
10 val. ryto Katovicuose nuo Vujeko anglių kasyklos startavo tradicinis „Vujeko devyniukės“ nepriklausomybės bėgimas, skirtas pagerbti 1981 m. per politines represijas nužudytus devynis kalnakasius. Renginyje gausiai dalyvavo Lenkijos kalnakasybos grupės atstovai.
Vidurdienį Silezijos vaivadijos maršalka Wojciechas Saługa kvietė gyventojus į Silezijos stadioną bendrai giedoti valstybės himną. Šventės programa tęsėsi įspūdingais aviacijos pasirodymais: Silezijos aeroklubo lėktuvų perskridimu ir akrobatinės „Żelazny“ komandos šou. Po jų vyko koncertai, kuriuose dalyvavo ansamblis „Śląsk“, dainininkė Urszula bei grupės „Modelki“ ir „Varius Manx“ su Kasia Stankiewicz.
Renginyje buvo demonstruojama karinė įranga, ginkluotė bei uniformuotų tarnybų narių įgūdžiai. Vaikai turėjo galimybę mėgautis įvairiais atrakcionais, sukuriant šeimoms draugišką atmosferą.
Vroclavas: Šventė trukusi tris dienas
Vroclave Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko net tris dienas, nuo lapkričio 8 iki 11 d. Šventė apėmė koncertus, kultūrinius renginius ir aktyvias veiklas:
Nepriklausomybės dienos paradas Vroclave
Koncertai:
Šimtmečio salėje pasirodė grupė „Kult“, o Nacionaliniame muziejuje – Vroclavo technologijos universiteto kamerinis choras, atliekantis patriotines dainas. Iškilmių kulminacija tapo koncertas Vroclavo turgaus aikštėje, kuriame dalyvavo Kayah, Kamil Bednarek ir Natalia Kukulska.
Eisenos ir paradai:
Pirmadienį vyko tradicinis Džiaugsmingas nepriklausomybės paradas, prasidėjęs Laisvės aikštėje ir pasibaigęs istorinėje Užjūrio istorijos centro vietoje. Miesto gatvėmis taip pat pravažiavo motociklininkų kolona su vėliavomis.
Aktyvios veiklos:
10 val. vyko „WrocWalk“ – miestą tyrinėjantis žygis pėsčiomis su žemėlapiais. Norintieji galėjo pasimėgauti nemokamomis kelionėmis baidarėmis ir laivu miesto centre.
Bendruomenės iniciatyvos:
Rajono Maślice gyventojai organizavo „Mylėk savo kaimynystę!“ renginį, kurio metu tvarkė žaliąsias miesto erdves.
Gdanskas, Sopotas ir Gdynė: patriotinė vienybė
Didžiulė minia Gdanske Nepriklausomybės dieną
Gdanskas
Gdansko gatvėmis nusidriekė 22-osios Nepriklausomybės dienos parado dalyviai. Eitynės prasidėjo Podwale Staromiejskie gatvėje, tęsėsi pro karaliaus Jono III Sobieskio paminklą ir baigėsi prie Žaliųjų vartų. Miesto merė Aleksandra Dulkiewicz, Pomeranijos vaivadijos maršalka Mieczysław Struk bei renginio iniciatorius Lechas Parelas pasveikino susirinkusiuosius. Po kalbų į dangų kilo balandžiai, buvo sugiedotas Lenkijos himnas.
Sopotas
Kurortiniame Sopote paradas susidarė iš automobilių ir dviračių kolonos, kuri pajudėjo nuo Valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos būstinės link Kuracinio aikštės. Renginio pabaigoje prie koncerto kriauklės susirinkę žmonės kartu sugiedojo himną.
Gdynė
Gdynėje šventę pradėjo Nepriklausomybės bėgimas miesto gatvėmis. Vidurdienį prie miesto rotušės prasidėjo paradas, kuris judėjo Świętojańska gatve iki Kościuszko aikštės, kur taip pat buvo giedamas valstybės himnas.
Nepriklausomybės dviračių ralis Ščecine
Ščecinas: nepriklausomybės dviračių ralis ir eisena
Ščecine įspūdingai paminėtas Nepriklausomybės dienos dviračių žygis. Daugiau nei 200 dviratininkų, apsirengusių tautinėmis spalvomis, startavo nuo Adomo Mickevičiaus paminklo. Jie pravažiavo miesto centrą ir padėjo gėlių prie Józefo Piłsudskio biusto. Renginys baigėsi pikniku Polana Miodowa vietovėje.
Po dviračių ralio prasidėjo Nepriklausomybės dienos eisena. Apie 4 000 žmonių žygiavo Solidarumo aikštėje, finišuodami Pilkųjų gretų aikštėje.
Poznanė: Šv. Martyno diena ir nepriklausomybės iškilmės
Poznanėje Nepriklausomybės diena sutapo su šv. Martyno dienos švente. Gatvėse vyko spalvingi renginiai: turgus, kuriame buvo siūlomi tradiciniai kruasanai ir suvenyrai, o parade pagrindinį vaidmenį atliko šv. Martynas, jojęs ant žirgo. Poznanės meras simboliškai įteikė jam miesto raktus.
Šventasis Martynas, jojantis ant žirgo ir apsirengęs romėnų legionieriaus drabužiais priešais procesiją Poznanėje
Renginių metu taip pat vyko meno dirbtuvės, filmų peržiūros, ekskursijos ir koncertai. Kulminacija tapo grupės „Voo Voo“ pasirodymas Adomo Mickevičiaus aikštėje.
Lodzė: pagarba istorijai
Lodzėje šventė prasidėjo iškilmingomis mišiomis arkikatedroje, kurias vedė kardinolas Grzegorzas Ryśas. Po mišių Katedros aikštėje prie Nežinomo kareivio kapo vyko oficialios ceremonijos, kuriose dalyvavo vietos valdžios ir kariuomenės atstovai.
Lodzė: Pagarba istorijai ir bendruomenės dvasia
Lodzės gyventojai šventė Nepriklausomybės dieną Manufaktūros Włókniarek Łódzkich aikštėje, kur vyko Nepriklausomybės piknikas. Renginio kulminacija tapo maršalo Józefo Piłsudskio „atvykimas“, kurį pasveikino miesto ir regiono valdžios atstovai. Dalyviai kartu sugiedojo himną.
Šventiniai renginiai apėmė ir visą regioną:
Pabianicėse vyko Nepriklausomybės polonezo šokis, „gyvosios“ vėliavos sukūrimas bei eisena.
Zgierze buvo surengtas patriotinis piknikas ir paradas.
Sieradze koncertas „Pagarbos Nepriklausomybei“ sukvietė bendruomenę.
Piotrkove Trybunalskyje miestelio aikštė virto XX a. pradžios scena, o renginio akcentu tapo vargonų šlifuotojo iš Varšuvos pasirodymas.
Varšuva: tradicijos ir modernus šventimas
Prezidentas Andrzejus Duda prie Nežinomo kareivio kapo
Dalyvavo Prezidentas
Prezidentas Andrzejus Duda pradėjo dieną padėdamas vainikus prie paminklų Nepriklausomybės tėvams. Vainikai buvo padėti ir prie kitų iškilių asmenybių paminklų. Prezidentas taip pat dalyvavo valstybinių apdovanojimų ceremonijoje Belvederio rūmuose bei mišiose už tėvynę Dievo Apvaizdos šventovėje.
Centrinės iškilmės
Vidurdienį prie Nežinomo kareivio kapo vyko iškilminga sargybos keitimo ceremonija. Dalyvavo aukščiausi šalies vadovai, įskaitant Seimo ir Senato vadovus. Šios ceremonijos tapo pagrindiniu Varšuvos renginių akcentu.
Varšuva: 34-asis Nepriklausomybės bėgimas
Nepriklausomybės bėgimai
34-asis Nepriklausomybės bėgimas su 19 000 dalyvių simboliškai sukūrė Lenkijos vėliavą – bėgikai dėvėjo raudonai baltus marškinėlius. Nugalėtoju tapo vengras Levente Szemerei, o greičiausia moterimi – ukrainietė Maria Mazurenko.
Be pagrindinio bėgimo, vyko:
„Mila Niepodległości“, skirtas 1918 metrų simbolinei distancijai.
Jaunimo lenktynės ir vežimėlių bei dviračių varžybos.
Šiaurietiškojo ėjimo varžybos. Gdanskas, Sopotas ir Gdynė: Vienybė ir kūryba Gdanskas: Šimtai žmonių dalyvavo parade, kuris baigėsi kalbomis ir patriotiniais renginiais. Balandžiai danguje ir himno giedojimas tapo šventės simboliais. Sopotas: Automobilių ir dviračių kolona suformavo unikalų Nepriklausomybės paradą. Gdynė: Bėgimas ir paradas sukvietė tūkstančius, o pagrindinis akcentas – himno giedojimas miesto aikštėje. Ščecinas: Dviračių ralis ir eisena
Ščecino gatvėmis vyko Nepriklausomybės dviračių žygis, kuriame dalyvavo daugiau nei 200 žmonių. Renginio metu buvo padėta gėlių prie Józefo Piłsudskio biusto. Po dviračių ralio prasidėjo eisena, įtraukusi 4 000 dalyvių.
Ukrainos oro gynyba šią naktį iš 110 Shahedų numušė 46, 60 buvo nukreipti nuo kurso. Taip pat, rusai Ukrainos teritoriją atakavo dviem Kh59 raketomis, abi jas ukrainiečiai numušė. Beje, senokai nematėme agresoriaus smūgių iš Belgorod į Kharkiv S300 raketomis. Šį kartą rusai smogė viena tokia raketa. Ar tai vėl atsinaujinančių teroristinių atakų prieš civilius Kharkiv mieste pradžia – sunku pasakyti. Kaip ir anksčiau, šią problemą išspręstų vienas kitas sėkmingas Ukrainos pajėgų smūgis, pvz. ATACMS raketomis.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Tęsiasi kautynės kontaktinėje linijoje, rusai kažkiek pasigerino savo situaciją Darino – Zelioniy Shliach ruože. Tačiau rusai ne daug ką laimėjo, nes ukrainiečiai ir toliau remiasi laikoma gynybine linija, kuri eina palei Snagost upę.
Kharkivo kryptis.
Kontaktinėje linijoje be pakitimų, mūšiai Vovchansk sektoriuje tęsiasi. Taip pat, agresorius numetė du KAB‘us Kazacha Lopan gyvenvietėje. Rusų artilerijos ir aviacijos aktyvumas vakariniame Lyptsi flange (taip pat ir Kazacha Lopan) tęsiasi jau kurį laiką, tačiau sunku pasakyti, ar tai susiję su kokiomis būsimomis okupantų ar Ukrainos vienetų operacijomis.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius pasigerino savo pozicijas Vyshneve – Pershotravneve, tačiau kol kas tai iš esmės situacijos Lozova ruože nepakeitė.
Lyman. Tęsiasi sunkūs mūšiai Terny – Yampolivka – Torske ruože, Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Be pakitimų.
Pokrovsk – Kurahove.
Pokrovsk. Agresorius dar šiek tiek pasigerino savo padėtį Petrivka – Novooleksiivka ruože. Taip pat fiksuojamos agresoriaus pastangos stumtis į vakarus keliu Novooleksiivka – Ukrainka. Neatmestina, kad okupantai taip bando pasiekti kelių susikirtimą ruože Novoolenivka – Ukrainka – Yesenove.
Iš šios sankryžos į šiaurę veda kelias į Novotroitske, kurio užėmimas sudarytų sąlygas kirsti upę Solona, su tikslu artėti link Pokrovsk pietvakarinių priemiesčių (Pishchane – Shevchenko) bei apsaugotų okupantų kairįjį flangą, jiems atakuojant nuo Petrivka palei geležinkelį link Pokrovsk.
Nuo Yesenove atakuojant į pietus, leidžiantis nuo aukštumų judėti link kelio Kurahove – Zaporizhia ir pabandyti jį kirsti prie Konstyantinopil bei paremti savo pajėgų veiksmus link šio kelio iš pietų (nuo Yasna Poliana – Maksimivka ruožo).
Kurahove.
Šiaurinis flangas. Tęsiasi mūšiai prie Sontsivka. Susprogdinta Kurahove tvenkinio užtvanka (kol kas neaišku kuri pusė tai padarė). Tikėtina, tai įtakos turės abiejų pusių operacijoms. Rusų pasistūmėjimas link kelio Kurahove – Zaporizhia gali būti sulėtintas, tačiau ir Ukrainos gynėjams užtikrinti aprūpinimą link Kurahove bus sudėtingiau. Nebent tai yra bandymas iš ukrainiečių pusės laimėti laiko ruošiantis atsitraukti nuo Kurahove.
Rytinis flangas. Mūšiai rytinėse miesto prieigose tęsiasi. Rusai sugebėjo apie 1,5 km prasimušti gilyn į miestą, tačiau ukrainiečiai juos sustabdė ir neleidžia įsitvirtinti. Tuo tarpu, okupantai stumiasi pietrytinėse – pietinėse miesto prieigose. Agresorius prasiveržė link jau ne kartą apžvalgose minėtos Dalnie gyvenvietės. Pasirodė vaizdai, kaip ukrainiečių 33-oji mechanizuota brigada čia išdaužo rusų puolimą, prieš rusų tankus sėkmingai pasidarbuoja ir Leo 2: https://t.me/mechanized33/528. Gali būti, kad tai kelių dienų senumo vaizdo įrašas, tačiau Ukrainos gynėjai ir toliau kaunasi iki dabar.
Pietinis flangas. Okupantai čia po nedidelį kruviną žingsnelį eina į priekį, bet galimai toks puolimo tempas jų netenkina.
Zaporizhia kryptis.
Kaip ir rašėme vakar, agresorius naudojasi sunkia ukrainiečių padėtimi Kurahove ruože bei iš esmės suformuotu savo rytiniu flangu tam, kad galėtų šturmuoti Velyka Novosylka. Dėl to rusai intensyvina operacijas Velyka Novosylka vakariniame flange. Jie sugebėjo pasistūmėti link Novodarivka – Rivnopil. Padėtis ir šiame sektoriuje komplikuojasi. Problemų gali būti ir daugiau, kai rusai pradės atakas Velyka Novosylka rytiniame flange ir užnugaryje (pvz. nuo Yasna Poliana link minėto Rozdolne, taip perkertant kelią Velyka Novosylka – Bahatyr).
Scenarijus, pagal kurį rusai gali galutinai pralaužti frontą Donbase
Rusų grobikai eina „va bank“ ir visas pajėgas metė į Donbasą, kad galutinai pralaužtų ukrainiečių gynybą, sakė buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Jis pažymėjo, kad rusijos grobikai nuolat puola visur Donbase. Konkrečiai kalbant, įsibrovėliai per metus iš viso įveikė apie 40 km ir už šį pasistūmėjimą sumokėjo maždaug „dviejų Europos armijų“ dydžio nuostoliais.
Tuo pat metu rusai ir toliau stumiasi pirmyn taikydami tuos pačius metodus – užmėtymo valdomomis ir fugasinėmis bombomis bei puolimo „mėsos bangomis“ derinį, patirdami didžiausius nuostolius nuo 2022-ųjų pavasario.
E. Dikyj pažymėjo, kad jei sakoma, jog Ukrainos gynybos pajėgų padėtis fronte dabar yra blogiausia nuo 2022-ųjų pavasario, tai ir rusai taip pat patiria didžiausius nuostolius nuo 2022-ųjų pavasario.
„Rusai dabar eikvoja išteklius visiškai netaupydami… Jie tiesiog juos „degina“ šitame kare… Jie dabar viską pastatė ant kortos, kad mus per tuos kelis mėnesius pribaigtų su tais ištekliais, kuriuos dar turi. Jie gerai suvokia, jog tokio intensyvumo karui jiems resursų belikę daugiausiai metams. Tad jie pastatė ant kortos, kad mums per pusmetį nieko nepaliktų, mums būtų labai sunku, ir jie tai žino“, – pabrėžė E. Dykyj.
Anot jo, rusai įsitikinę, kad po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose Ukraina bus priversta sutikti, kad karas bus įšaldytas, todėl stengiasi sukurti visas prielaidas, o būtent, bet kokia kaina užgrobti kuo daugiau teritorijų.
E. Dykyj teigė, kad Kurachovo-Pokrovsko kryptimi rusai metė beveik viską, kas jiems likę, ir netgi paaukojo Kursko sritį, nes galėjo į Kursko sritį pasiųsti kiek didesnių pajėgų. Rusai bando testuoti Ukrainos gynybą Kurachovo-Pokrovsko kryptyje, kur Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynyba yra labiausiai išsekusi, siekdami plėtoti tolesnę puolimo sėkmę. E. Dykyj paaiškino:
„Apibendrinant, jie stumsis būtent šia kryptimi arba iki tol, kol Trumpas mus palauš ir privers, jei mes dar iki šalčių patys neatlaikysime ir nepalūšime, arba iki tol, kol tikrai nesibaigs jų ištekliai, arba iki tol, kol baigsis mūsų ištekliai. Tokie trys galimi scenarijai. Ir, deja, trečiasis yra labai realus“.
Analitikas pažymėjo, kad jei rusams geležis yra kritinis išteklius, tai Ukrainai – personalas. Ukrainai trūksta žmonių.
„Todėl rusijos scenarijus yra labai rizikingas. Jie eina va bank. Bet jei mes su savo mobilizacija nieko nepakeisime, tai jų scenarijus pasiteisins… Jei nebus kam ir toliau išlaikyti šio fronto linijos, tada taip, tada jų paskutinių atsargų visiškai pakaks, kad frontas, kurio nebėra kam išlaikyti, būtų pralaužtas“, – sakė E. Dykyj.
Ukraina tikrai yra prie karinės katastrofos slenksčio
E. Dykyj pareiškė, jog dėl mobilizacijos problemų Ukrainos kariai yra priversti trauktis spaudžiami rusų okupantų. Rezervų nėra, nes mobilizacija užnugaryje vyksta nesėkmingai. Anot jo, tai yra „kariuomenės problema, bet tai nėra kariuomenės sukurta problema“.
„Mes užnugaryje neužtikriname kariuomenės papildymo, o tada klausiame: „Kariuomene, kodėl tu negali išlaikyti fronto“? O kariuomenė tiesiog atsako: „O su kuo? Kas jį sulaikys? Ei, užnugari, kur žmonės?“ O užnugaris sako: „Na, žmonės užsiėmę, žmonės sėdi kavinėse, žmonės turi daug kitų reikalų. Taigi, ei, kariuomene, kodėl tu nelaikai fronto?“, – pridūrė E. Dykyj.
Jis pabrėžė, kad tai humoras, bet „liūdnas ir juodas“. Anot veterano, Ukraina atsidūrė ties karinės katastrofos slenksčiu:
„Mes tikrai esame prie karinės katastrofos slenksčio – ne dėl kokių nors klaidingų mūsų kariuomenės veiksmų, o tik dėl absoliučiai neadekvataus mūsų užnugario elgesio“.
Pagal Unian.ua žurnalistų Vitalij Sajenko 2024-11-11 11:45 ir Violetos Orlovos 2021-11-11 21:24 apžvalgas parengė L. L. Redagavo V. K.
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad kviesti „Nemuno aušrą“ į koaliciją buvo klaida. Jis teigė, kad blokuos šios partijos atstovų skyrimą į Vyriausybę, o koalicija turės artimiausias savaites užuot dirbusi, kalbėti apie antisemitizmą. „Nemuno aušros“ Klaipėdos atstovai tokį prezidento elgesį pavadino arogantišku, tačiau vėliau savo įrašą socialiniame tinkle ištrynė. Kaip toliau vystysis situacija ir kas iš jos turės daugiausia naudos?
Diskutuoja Remigijus Žemaitaitis, partijos „Nemuno aušra” pirmininkas, Žygimantas Pavilionis, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas, Linas Kontrimas, komunikacijos ekspertas, Ginas Dabašinskas, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos strateginio prognozavimo skyriaus vadovas.
Remigijus Žemaitaitis baisiai sujaukė Lietuvos politinę sistemą, kitaip nepasakysi. Kita vertus, taip sakydamas, turiu galvoje ne naujajai koalicijai kylančius keblumus, o tai, kad anas rinkimuose į Seimą suvalgė partijų, kurios, kaip atrodo bent man, būtų parankesnės Lietuvai, sprendžiant svarbiausius šaliai kylančius politinius iššūkius, tarkime, tokių kaip Nacionalinis susivienijimas ar Karbauskio valstiečiai, balsus, apskritai nugriebė tautinio sąmoningumo apraiškas rodančių politinių jėgų palaikytojų „grietinėlę“. Štai čia susiduriame su pirmuoju paradoksu, nes pats Žemaitaitis niekados nedavė preteksto įsivaizduoti, kad jis puoselėja tautinio identiteto sentimentus ir todėl po jo iškelta vėliava neva galėtų telktis tautiškai susipratusių žmonių masės. Greičiu yra taip, kad iš to, didele dalimi Žemaitaičio pagimdyto chaoso turėtume išmokti pamoką, jog tautinės savimonės puoselėjimo užduotis toli gražu negali būti siejama su antisemitizmo ar pseudo antisemitizmo, kaip čia aptariamu atveju, atrūgomis, štai bent man nesunku įsivaizduoti, kad pirmiausiai lietuvis nacionalistas demonstruoja išskirtinę pagarbą žydų tautai, kviesdamas savo tautiečius sekti žydų pavyzdžiu, mokantis iš jų, kaip reikia mylėti motiną Tėvynę ir aukotis jos labui.
Vis tik nuodėmė būtų nepastebėti, kad, labai pritemtai kaltinamas antisemitizmu, Žemaitaitis, nepaisant pabrėžtino savo leksikos grubumo ir atskirais atvejais spalvų sutirštinimo, nepasakė nieko tokio, kas pernelyg prasilenktų su tiesa ar neturėtų bent tiesos grūdelio. Taigi, kaip atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau bus apsimesti nematančiu, kad tokie iš piršto laužti kaltinimai antisemitizmu ir nešvankios isterijos aukštumas pasiekęs Žemaitaičio puolimas jau teikia pretekstą net didesniam ratui žmonių nei jį rinko į Seimą pradėti minimo politiko įšventinimo į herojus procesą, matau ir girdžiu, kaip po truputėlį Žemaitaičiui pradeda simpatizuoti net ir tie žmonės, kurie anksčiau jį laikė dėmesio nevertu juokdariu. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik aklas šiandien gali nepastebėti, kad antisemitizmo paūmėjimui Lietuvoje greičiausiai gali pasitarnauti būtent nešvankios gaujos užveista dirbtinai forsuojamų kaltinimų antisemitizmu subkultūra, kai tokia gauja kovoja su savo pačios pagimdytu priešu, nurenka antisemitizmo derlių iš jos pastangomis išpurentoje dirvoje įterptų sėklų. Jeigu mano paaiškinimas pasirodė pernelyg painus, prisiminkime, kad net juodžiausiais komunistiniais laikais nebuvo užveistas iki tokio intensyvumo komunistinių idėjų konjunktūrinės nuomonės privalomumas kaip šiandien, kai nusičiaudėjęs viešumoje žmogus iškart gali būti apkaltintas antisemitizmu. Ar klausiate, kokia yra tokios konjunktūrinės gaujos, siekiančios užveisti ir padauginti antisemitizmą kaip savo veiklos prasmingumo ir papildomo lėšų šaltinio, skelbiant kovos su tokiu pačių užsiaugintu antisemitizmu šūkius, sudėtis? Žinoma, tai yra kraštutinai nusmukusios moralės politikai, susireikšminę kvailiai ir ypač tie, prie užsienio fondų prisisiurbę žmogėnai. Kaip dabar galima būtų nepastebėti, kad būtent Izraelio Kneseto ir Izraelio ambasados reakcija į dirbtinai išpūstą, kas be ko, tariamo antisemitizmo skandalą Lietuvoje buvo kaip niekados korektiška, pabrėžtinai diplomatiška, drauge anajai pusei užsimenant apie draugiškus šalių tarpusavio ryšius. Leiskite man patikėti, kad toks švarus kreipimosi tonas yra spingsulės šviesa tamsiame tunelyje.
Edvardas Čiuldė
Nesu skaitęs Žemaitaičio įrašų jo veidaknygėje (tai būtų jam pernelyg didelė garbė), tačiau iš to, kas girdėjosi viešojoje erdvėje, nesunku susidaryti įspūdį, kad dažniausiai politikui buvo priekaištaujama dėl to, kad esą anas yra prasitaręs, jog žydų tautybės asmenys dalyvavo NKVD veikloje, kankinant ir žudant garbingiausius Lietuvos piliečius, laisvės kovotojus.
Kas be ko, budelių nereikėtų vertinti pagal tautybę, dažniausiai aptariamu atveju tai buvo iš Rusijos atsiųsti specialistai, tačiau vis tik sunku bus užmiršti, ypač jeigu čia bus bandoma kažką užmaskuoti, to nešvankaus fakto, kad būtent žydų tautybės budeliai kastruodavo į jų nagus patekusius politinius kalinius, prisiminkime bent Rainių žudynes arba partizano vado nukankinimą. Tai „žydiškas pėdsakas“ Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Žinia, iš to tikrai nereikėtų darytis pernelyg plačių apibendrinimų, tačiau jeigu kažkas pabandytų įrodinėti, kad tokia atvirkštinė fiksacija pasąmoniniu būdu kyla dėl šioje tautoje paplitusios apipjaustymo procedūros ir nesugebėjimo tąsyk dėl suprantamų priežasčių suvaldyti įniršio, tokios racionalizacijos tikrai nelaikyčiau piktavališku antisemitizmu, o greičiau traktuočiau kaip bandymą į loginę seką sustatyti fantasmagorinio pobūdžio faktus. Tokiu interpretaciniu pavidalu įsisąmonintas faktas galimai jau nebekeltų antisemitinių kolizijų.
Apgailėtina yra ir tai, kad, kaltindami Žemaitaitį antisemitizmu, tokie kaltintojai negali nurodyti nė vieno skandalingojo politiko pasisakymo, kuris nereikalautų didesniu ar mažesniu laipsniu pradėti diskusijos dėl tikrosios tiesos nustatymo, išskyrus tą liūdnai pagarsėjusį Žemaitaičio teiginį, paknopstomis atpažįstamą kaip akivaizdų melą, kad neva Pirčiupius sudegino žydai, nors Žemaitaitis ne kartą yra paaiškinęs, kad jis čia techniškai suklydo, paminėdamas Pirčiupius, kai iš tiesų turėjo galvoje sovietinių partizanų išžudyto Kaniūkų kaimo atvejį, kuris yra aprašytas šių žudynių dalyvių žydų leidinyje, išleistame Izraelyje. Todėl prezidentas Gitanas Nausėda pats vakar truputėlį pamelavo, sakydamas kad Žemaitaitis meluoja, kalbėdamas apie žydų sudegintus Pirčiupius, tokiu savo melu, kaip buvo leista suprasti iš reikšmingų prezidento nutylėjimų, įsirašydamas į prisiekusių antisemitų gretas. Tačiau tuoj pat, mielieji, turėsime pasikelti į aukščiausiąjį fantasmagorijos tašką, nes dabar tiesiog privalau jums priminti, kad prieš keletą metų ne vieną kartą (taigi nepriklausomai nuo šiandien susiklosčiusių aplinkybių) esu papasakojęs skaitytojams istoriją apie tai, jog sovietiniais laikais atsitiktinai teko sutikti žmogų, kuris gyrėsi labai artimai pažįstantis Zimano šeimą, kol galiausiai ėmė ir išdėstė visą tiesą, kad Pirčiupio sudeginimo jubiliejų metu Zimanas su kompanija girtaudavo muziejumi tapusioje partizanų žeminėje, prisimindami puikai įvykdytą operaciją, kada Pirčiupių kaimo prieigoje, vedami nežmogiškai piktų intencijų, specialiai pametėjo nužudytų vokiečių kareivių kūnus, tokiu būdu užtraukdami baisią negandą kažko jiems neįtikusiam kaimui. Tokią istoriją išgirdau iš atsitiktinio liudininko lūpų dar anais laikais karinėje stovykloje, į kurią buvau paimtas iškart po universiteto baigimo, labai šaltą rudenį sudrėkusioje palapinėje besišildant prie spirito ugnelės.
Kaip nesunku įsivaizduoti, niekas anais laikais neieškojo „didvyrių“, nužudžiusių vokiečius okupantus, nesant galimybės įrodyti, kad tai padarė kažkas iš kaimo gyventojų, savo ruožtu mūsų laikais tarsi ir buvo bandoma Genocido tyrimų centro istorikų pastangomis išrišti šios tragiškos istorijos paslapties mazgą, kol galiausiai viskas buvo nuleista tylomis, dėl, kaip yra sakoma, šventos ramybės.
Ar ketvirtadienį susirinkusi, kaip žadama, 5 tūkstančių žmonių minia uždegti žvakutes tokiu būdu pagerbs ir sudegintus Pirčiupius. Vargu bau… Todėl, kaip sako klasikas, geriau būtų, jeigu išplautos sąmonės žmonės, susirinkę į krūvą, imtų ir pasidegtų sau užpakalius.
Kvailiausias dalykas dabar būtų pasmerkti Gitaną Nausėdą, kuris šioje situacijoje bando išlaviruoti su mažiausiais nuostoliais savo karjerai ir krašto saugumui, tačiau jo dramatiškas įsijautimas į teisuolio kaukę vis tik palieka nemalonų prieskonį…
Iliustracija iš interneto platybių. Lietuvos politika: kai esi plaktukas aplinkiniai tampa panašūs į vinis.
Tikroji demokratija nėra tuomet, kai laimintieji skina pergalės vaisius. Tikroji demokratijos esmė: priimti visuomenės pasirinkimą ir pralaimėjimą pripažinti be tolesnės kovos, be draskymosi. Pralaimėjusiojo susitaikymas su rinkimų rezultatais, taikus valdžios perdavimas bei suvokimas, kad valdžia yra pereinamasis prizas, yra esminės demokratijos savybės. Tik esant tokiam suvokimui yra įmanoma nuomonių ir įsitikinimų laisvė, tik tada ji turi prasmę ir esmę. Jei nėra valdžios pereinamumo suvokimo, tuomet teisę reikšti įsitikinimus galima iliustruoti senu anekdotu: „Baudžiauninkas taip pyko ant pono, kad metus su juo nekalbėjo. O ponas net nepastebėjo…“
Demokratijos esmė – nuomonių įvairovė. Tai reiškia ne tik teisę laisvai reikšti įsitikinimus. Tai reiškia ir piliečių teisę burtis į bendrijas pagal savo įsitikinimus. Ir tos bendrijos formuoja politinį spektrą nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės. Šios sistemos esmė ir prasmė: kiekviena (nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės) politinė jėga turi teisę laisvų rinkimų metu būti išrinkta į valdžią. Formuoti vyriausybę, dalyvauti jos veikloje. Tą galią jiems suteikia rinkėjai. Ne influenseriai, ne politologai, ne žurnalistai. Visuomenė. Politologų, žurnalistų darbo esmė objektyviai nušviesti politinių jėgų veiklą, kad visuomenė turėtų svertus rinktis. Jų pareiga informuoti visuomenę, kad viena ar kita jėga galimai klysta, pažeidžia įstatymus ar panašiai. Informuoti, jei yra įsiteisėję teismų sprendimai. O piliečiai, disponuodami šia informacija, sprendžia, kiek tie pažeidimai yra dideli, svarbūs ar net kritiniai. Influenserių, įtakotukų, paprasčiau sakant, propagandininkų uždavinys yra kiek kitoks – jie visuomenę turi paveikti taip, kad ši rinktųsi jų siūlomą politinę jėgą.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
Per šiuos ketverius metus mūsų demokratija pačiuožė gerokai žemyn. Ir dabar mūsų valdantieji, save laikantys elitu, žėboja skaudžias savo elgesio pasekmes. Pirmoji ir esminė klaida (ypač būdinga konservatoriams dar nuo tolimų 1990-ųjų) yra kai kurių politinių jėgų ir politikų manymas, kad jie yra valstybės gelbėtojai. Ir jei jų nebus, tai Lietuva per penkias minutes bus parduota artimiausiems kaimynams. Antroji, vėlgi iš esmės tai pačiai politinei jėgai, būdinga nuostata: nuomonės skirstomos į mano ir neteisingą. Trečioji: tamprios sąsajos su žiniasklaida, jaukinant ją dosniais valstybiniais užsakymais ir pamažu verčiant propaganda. Ketvirtoji: visuomenės nupilietinimas iki politinio žargono klasika tapusio „gereusia, kas nutiko Lietuvai“ posakio: „jei nepatinka, po ketverių metų išrinksite kitus“. Visų šių klaidų esmė buvo visuomenę, viešąją erdvę nususinti taip, kad ji nebegalėtų ir nebenorėtų nieko rinktis. O štai tada ateisiąs apšviestas ir mobilizuotas elektoratas, tas didmiesčių sėdmaišių elitas, kurio verdikto kaip stebuklo laukiama, vėlgi citata, „kada bus suskaičiuoti didžiųjų apylinkių balsai“. Ir nuspręsiąs už visus. Stebėkite, kaip rinkimų naktį dirba žurnalistai, politikos apžvalgininkai. Pirmąsias valandas, kai eina sąlyginių Suvainiškių, Lukštų ir Konstantinavų, galiausiai ir Rokiškių, Zarasų, Kupiškių balsai, tylu ir ramu. Tarsi nėra reikalo aptarti tokių pasirinkimų tendencijas. Techniškai žiūrint, iš tiesų nebūtina. Apskritai, būtų geriausia, jei balsuotų tik didžiosios apylinkės. Nes jau mėnuo kaip snukiaknygėje nerimsta griaudūs verksmai iš serijos „kas pas žmogų turi būti galvoje, kad jis balsuotų už Žemaitaitį“.
Klausimą galima būtų užduoti kitaip: „kas turi būti politologų, žurnalistų, politinių oponentų galvose, kad šie Žemaitaitį per savaitę vien tik didžiosiose medijose paminėtų… 82 kartus“. Kas turi būti galvoje garbanotai ministrei, kad diskusijoje su Žemaitaičiu, kai jis klausia konkretaus klausimo: kur jo vaiko vadovėliai, ši imtų svaigti apie Baltijos jūros užterštumą. Kas turi būti galvoje šalies politinei sistemai, kad ji, užuot kalbėjusi apie reformas, šalies tikslus bei uždavinius, valandų valandas diskutuotų apie Žemaitaitį? O jei nebūtų to nelemto Žemaitaičio, tai ir kalbėti rinkimuose nebūtų apie ką? Kaip toj dainoj: „Jei tavęs nebūūūūtų sakyki kaip gyventi maaan“. Patarimas ateičiai būtų paprastas: žiūrėkite, mielieji, savo reikalų.
O žiūrėti sunkiai sekasi, nes pas „dorus ir teisingus“ šie reikalai pastaruoju metu suvis prasti. Kad ne diena, tai naujiena. Per ketverius metus taip ir neišvydome žadėtųjų viešojo sektoriaus, sveikatos apsaugos, švietimo reformų. Jei politologai ir žurnalistai ne pletkavotų apie niekus, o sektų pirmuosius mažųjų rinkiminių apylinkių rezultatus ir palygintų juos su didžiųjų miestų, paaiškėtų stulbinantis dalykas: galutinai susiformavo dvi skirtingos Lietuvos, tarpusavyje veik nebeturinčios sąlyčio taškų. Viena, svaigstanti apie Baltijos jūros užterštumą, karvių bezdėjimą, elektromobilius ir vaivorykštinius suoliukus. Ir antroji, klausianti, kur, po perkūnais, XXI a. yra jo vaiko vadovėliai, kaip užsiregistruoti pas gydytoją ir kaip pas jį nuvažiuoti. Kaip elementariai vidury miesto nepamesti ratų duobėse.
Tos antrosios Lietuvos logika yra labai paprasta: „tik idiotas, kartodamas tuos pačius veiksmus, gali tikėtis skirtingo rezultato“. Štai ji ir bando atrasti tuos, kuriems rūpėtų šis tas daugiau nei penki kilometrai už riboženklio „Vilnius“. Bandymų ir klaidų metodu. Vis dar nerasdama. Nuolatos durninama iš aukštų tribūnų, vadinama „runkeliais“. Ši visuomenė moka išgyventi ne su valdžia, o nepaisydama jos. Žinodama, kad be jų pačių niekam nerūpi. Todėl daugelis tiesiog neina balsuoti. O tie, kurie ateina… Argi jūs, ką nors išvadinę viešai kvailiais, runkeliais, galite tikėtis, kad jie balsuos už jus?
Juolab, kad sveiko proto nepraradusiam, tvirtai stovinčiam ant žemės, žmogui šiandieninės politinės aktualijos primena cirką. Norėtųsi rašyti „be pinigų“, bet deja, už mūsų visų pinigus. Pirmiausia, tas Žemaitaitis. Sisteminės politinės jėgos su juo elgėsi kaip kvaila boba su savo netikusiu vyru. Pirmiausia apibėgo visą kaimą skalambydamos, koks Žemaitaitis baisus ir blogas. Kad jau su juo daugiau niekada gyvenime. O dabar kaimynai pečiais gūžčioja, niūniuodami dainą „jūs baratės, rokuojatės, kai niekas nemato, bučiuojatės“. Nes be Žemaitaičio vyriausybė – niekaip. Bet kokia stabili, o ne politikų ir influenserių galvose mirganti vaivorykštinė, vyriausybė. Vyriausybė, kuri bent jau bandytų kažkaip įgyvendinti savo idėjas, o ne griūtų pūstelėta menkiausio politinio vėjo. Kuri ne atsėdėtų ketverius metus, o bent kažką nuveiktų. Ir, o taip, mielieji mūsų politikai, politologai, žurnalistai, influenseriai – būtent jūsų pastangų dėka šiandien Žemaitaitis atsidūrė Seime. Tokia rinkėjų valia. Ir, užuot klausus, kas pas juos galvoje, klausimą reiktų užduoti sau: kodėl vietoj tokių gerų, darbščių, baltučių ir pūkuotų be jokių kliaudų, pasirinko va šitą? Kas nutiko, kad vietoj tokių progresyvių ir provakarietiškų pasirinko tokį? Ech jūs, politikos fariziejai, svetimose akyse krapštantys šiaudelius ir demonstratyviai ignoruojantys rąstus savosiose…
Visuomenė šias batalijas stebi apšalusi. Apie bajerį su Blinkevičiūte nei juoktis, nei verkti nebesinori. Ypač, kai tą bajerį pudlavoja vis dar valdančiųjų įtakotukai. Apgavo rinkėjus, matote. Pavyzdžiui, manęs ponia Blinkevičiūtė neapgavo. Nes jau nuo Europarlamento rinkimų net kvailam buvo aišku, kad ji premjere nebus. Ji tą aiškiai parodė. Taip, neįvardino, nepasakė. Bet politikoje daug kas neįvardijama ir nepasakoma. Bet savaime suprantama. Jei tik norima suprasti. Be to, dėl apgavystės pūkus kelti gali tik tie, kurie už ją balsavo. Nebalsavusių apgauti negalėjo.
O kur dar tęvi valdančiųjų balseliai ir laiškai užsienio šalims apie vargšą Žemaitaitį. Bėda ta, kad tie laiškai ne apie Žemaitaitį. O apie mūsų valstybę. Apie mūsų politikus. Kurie, užsirovę ant visuomenės, gavo į kailį ir dabar bėga skųstis. Primenu: jei ne jūsų ketverių metų nuoseklios pastangos kiršinti visuomenę, Žemaitaičio nebūtų. Jei ne jūsų nemokama reklama, bandant nupiešti kuo juodesnį velnią, jo politikoje nebūtų. Nes visas šitas šaršalas liudija viena – negebėjimą susitaikyti su pralaimėjimu. Taikiai ir oriai priimti piliečių valią ir jai paklusti. Kažkokio stipresnio arbitro paiešką: kaip komunistai rašė laiškus į Smolnį, taip dabar idėjiniai jų įpėdiniai mano: paskambinsiu į Briuselį, Vašingtoną ir tau, Žemaitaiti, parodys. Neparodys. Pasaulis dabar turi didesnių bėdų. O su Žemaitaičiu tvarkytis teks patiems. Kažkaip.
Ir Žemaitaičio antisemitiniai buitinio lygio nusišnekėjimai nė iš tolo neprilygsta tam, kas dėjosi prieš savaitę Amsterdame. Be to, antisemitizmas Lietuvoje, kaip ir Baltijos jūros užterštumas, klimato kaita ar kitos panašios problemos, ačiū bendram mūsų ir judėjų Dievui, yra hipotetinės. Nes mūsų šalyje nepuldinėjamos sinagogos ir žydų mokyklos (atvirkščiai, tokia mokykla labai vertinama), žmogus su Izraelio vėliava ar dėvėdamas kipą gali ramiausiai vaikštinėti gatvėmis. Nes didmiesčių aikštėse įžiebiama septynšakė žvakė. Ir skaičiuotė apie pagaliuką yra tik kvaila skaičiuotė. Kurią kita karta, tikėkimės, pamirš. Ir terorizmą Hamas pavidalu čia remia tik menka saujelė. Tą žino ir užsienio politikai, ir diplomatai, ir žiniasklaida. Tačiau nereikia vardan noro vietinį politiką sumėžti politinėje arenoje, antisemitizmo kurstyti. Nes įplieksto ir vis kruopščiai pakurstomo konflikto pasekmes (atsižvelgiant į pastarųjų metų imigracinę politiką) suvaldyti bus labai sunku. Ir už tų pasekmių bus net ne Lietuvos, kaip civilizuotos šalies įvaizdis. Bus žmonių likimai. Lygiai taip pat ir politikams (net rašinėjantiems į snukiaknygę naktį ir netgi pasivaišinusiems) reiktų atminti, kad vieną tautą kaltinti dėl visų pasaulio bėdų yra, labai švelniai tariant, kvaila.
Mūsų benueinančių valdančiųjų elgesys rodo, kad demokratija jiems nėra nei savaime suprantama, nei vertybė. Pripažinus pralaimėjimą nueiti oriai nuo scenos reikia gebėti. Pripažinti savo klaidas reikia gebėti. O ne dangstytis „nežinau, kas buvo rinkėjų galvose“. Ir valstybės interesus pagaliau išmokti vertinti labiau, nei asmenines ambicijas. Nes politinės jėgos polinkį į autoritarizmą pirmiausia liudija jos negebėjimas oriai užleisti valdžią kitiems. Ir kai kurių Konstitucijos sargų, (kaip netikėta) tapusių politikais, priminimai apie konstitucinę teisę sukilti, kai nauja valdžia dar nepriėmė nė vieno sprendimo, atrodo labai negražiai. Metas mokytis susitaikyti, kad išrinko „ne tuos“.
Antra, reikia suvokti, kad ketveri metai be dosnių valdžios teikiamų galimybių reiškia ir ketverius metus… eterio tylos. Nes influenseriai ir politikos propagandininkai paprasčiausiai nori valgyti. O dirbti su pralaimėjusiais… – toks jau šiaip sau, sakyčiau, malonumas. Ir nupirkta ištikimybė galioja tik iki tol, kol kiti nepasiūlo daugiau.
Trečia, kad ir kaip ten dejuotų užsienio žiniasklaida ar diplomatai, valdžią Lietuvoje renka ne jie. Ir tie neva siaubingi neva įtakingų užsienio portalų straipsniai yra tik vienadienės kregždės. Nei pasauliui baisiai rūpi Žemaitaitis, nei konservatorių ir jų aplinkos griaudūs verksmai. Nesolidžiai šioje situacijoje atrodo mūsų valstybė. Ir jos vaikų darželio lygio politikai-skundaliai.
Žmonės gerieji, skubu dalintis džiugiomis naujienomis! Atsimenate, buvo toks Lietuvos tikslas „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“? Daug kas iš šio tikslo tyčiojosi, daug kas krizeno. O pasirodo – be reikalo. Nes valdžia šio tikslo ėmėsi atsakančiai ir padarė! Ir ne bet kaip padarė, bet, kaip sakoma, planą įvykdė ir viršijo anksčiau termino. Arba, kaip sakydavo sovietmečiu, „Penkmečio planą įvykdysim ir viršysim per 4 metus!“. Taip va ir čia gavosi.
Prie ko aš vedu? Ogi valdžios, pirmiausiai, aišku, laurai tenka nueinančiai TS-LKD partijai, taip sugebėjo suk***t švietimo sistemą, kad į ją ne tik kad jokie nauji pedagogai nebeateina, bet baigia išsilakstyti ir iki šiol sistemoje dirbę. Kas šiuo metu reiškia, jog bet koks pedagogas (pirmenybę labiausiai teikiant tiksliųjų mokslų mokytojams), sutinkantis šiuo metu ateiti dirbti į šį beprotnamį, kurio pavadinimas – „Lietuvos švietimo sistema“, gali reikalauti iš esmės bet kokių sąlygų. Ir jei tos sąlygos bus bent kažkiek dar protu suvokiamos, tikrai atsiras kokia nors mokykla, kuri jas patenkins. Nes alternatyva bus iš viso palikti mokinius be kokio nors dalyko pamokų. O jei šis pedagogas dar ir „pakorepetitoriauti“ sutinka laisvu laiku, tai pinigus jau praktiškai „su šakėmis galėtų kabinti“. Kas tai, gerbiamieji, jei ne pilnai įvykdytas ir net viršytas planas padaryti mokytoją prestižine profesija iki 2025 metų?
Tai va, matote, kad gali ir mūsų valdžia pasiekti užsibrėžtų tikslų, kai nori. O dabar politikos kuluaruose sklando kalbos, kad valdžia, įkvėpta šios sėkmės su mokytojais, ketina rimtai imtis ir kitų profesijų „prestižiškumo“. Sakoma, kad sekantys eilėje – „prestižinė profesija – gydytojas“ ir „prestižinė profesija – pareigūnas“.
