Laurynas Kasčiūnas Andriui Kubiliui: Ne „gyventojų nostalgija praeičiai“ ir Rusijos propaganda lėmė mūsų pralaimėjimą
Save pateisinančios“ analizės – sudėtinė Lietuvos politikos dalis. Šį kartą svarstant TS-LKD pralaimėjimą Lietuvos regionuose.
„Žaliojo cunamio“ jėgą pajutau savo kailiu. Dzūkijos apygardoje po pirmojo turo jaučiausi tvirtai – vieninga komanda, atkaklus darbas, solidus atotrūkis (30 proc. vs. 21 proc.), bet galiausiai pralaimėjau nelabai kur matytam LŽVS kandidatui 45 proc. vs. 55 proc. (antrajame ture papildomai gavau tik 1100 balsų, kai mano varžovas prisidėjo 4000 balsų).
Sutinku, kad antrojo pasirinkimo teorija gali geriausiai paaiškinti tai, kas atsitiko („visi prieš konservatorius“). Bet svarbesnis klausimas – kokios priežastis lemia tokį „antrąjį pasirinkimą“. Andrius Kubilius kalba apie „gyventojų nostalgiją praeičiai“ ir Rusijos propagandą, kuri siekia aktualizuoti teigiamą sovietmečio vertinimą. Sutinku (tą rodo ir sociologiniai tyrimai), kad stiprindamas pro-sovietinę nostalgiją Kremlius siekia išlaikyti Lietuvą savo kultūrinėje – civilizacinėje erdvėje, nes tokiu būdu auga tikimybė pritarti Rusijos vykdomai politikai.
Tačiau tie patys sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad sovietmečio ilgesys Lietuvoje yra gerokai sumažėjęs. Nacionalinės rinkiminės studijos apklausos duomenimis, 2012 m. pabaigoje 37 proc. gyventojų visiškai sutiko / sutiko su teiginiu, kad „Sovietiniais laikais buvo gyventi geriau negu dabartinėje Lietuvoje“, ir tik 17 proc. su juo nesutiko [Ainė Ramonaitė, „Kas ilgisi sovietmečio? Ekonominio statuso, socialinės aplinkos ir vertybinių nuostatų įtaka sovietinei – antisovietinei skirčiai Lietuvoje”]. Tuo tarpu Rytų Europos studijų centro užsakytoje ir „Baltijos tyrimų“ 2016 m. vasarą atliktoje apklausoje jau tik 26 proc. respondentų visiškai sutiko / sutiko, o 42 proc. apklaustųjų visiškai nesutiko / nesutiko su teiginiu, kad sovietmečiu gyvenimas buvo geresnis, nei nepriklausomoje Lietuvoje. Dar daugiau – naujausi 2016 m. tyrimai rodo, kad socialiai jautresnis ir mažiau saugesnis gyventojų sluoksnis nėra labiau pro-rusiškai nusiteikęs. Ir tai yra didelis skirtumas nei lyginant su tautinėmis bendrijomis, kur jaučiasi koreliacija tarp žmonių pajamų ir požiūrio į Rusijos vykdomą politiką.
Tad sovietinės nostalgijos klausimu visuomenės būklės pagerėjimas akivaizdus, bet politinio protesto potencialas ir naujų gelbėtojų paieškos niekur nedingo. Kodėl?
Atsakymai, ko gero, slypi kitur. 22 proc. Lietuvos gyventojų patenka į skurdo rizikos zoną, esame vieni iš liūdnai pirmaujančių ES pagal socialinę atskirtį, vidutinė pensija yra mažesnė nei Latvijoje ar Estijoje, sparčiai virstame vieno miesto valstybe (Vilniuje šiuo metu sukuriame jau 40 proc. šalies BVP) su tuštėjančiais regionais. Todėl visiškai pritariu Vladimiras Laučius, kad rinkimus rezultatus ir dar vieną naują protesto bangą lėmė „socialinio teisingumo poreikis bei nusivylimas socialiai nejautria neoliberalia politika.“
Ką daryti? TS-LKD turi tapti ne vien didmiesčių, o visų Lietuvos regionų partija. Plane Lietuvai rašėme apie Lietuvos regioninės politikos modelį, kuris mažintų „dviejų Lietuvų“ takoskyrą. Deja, ko gero, nesugebėjome jo įtikinamai pateikti rinkėjams, kurie ir vėl dairėsi alternatyvų. Nepaisant to, per artimiausius ketverius metus turime pademonstruoti, kad norime ištiesti ranką socialiai jautriausiems Lietuvos gyventojams. Šia linkme mus veikti įpareigoja ir tai, kad tikrosios socialdemokratijos Lietuvoje nėra.
Tam turime ir puikių pavyzdžių: dabartiniai Vokietijos valdantieji, Krikščionys demokratai, įgyvendina socialiosios rinkos ekonomikos modelį. Jo šaknys – krikščioniškosios etikos ir žmogaus sampratoje, jungiančioje du svarbiausius principus – laisvą rinką ir ekonominę etiką (socialinį teisingumą). Praktikoje tai reiškia, jog rinka remiasi liberaliais paklausos ir pasiūlos dėsniais, tačiau valstybės svertų pagalba neleidžiama įsivyrauti vienam ar keliems veikėjams, kurie iškreiptų ekonomikos veikimą. Todėl dedamos didelės pastangos skatinant smulkųjį šeimų ir bendruomenių verslą. Greta to veikia ir antrasis polis – socialus jautrumas ir etika, nepaliekantys nuošalyje jaunų šeimų, neįgaliųjų, senjorų, kitų socialiai jautrių grupių, kurios yra skatinamos pagal galimybes įsitraukti į bendros gerovės kūrimą.
Ar žinote, kad net 70 proc. Vokietijos ūkininkų balsuoja ne už kokius nors žaliuosius ar kairiuosius, o už A.Merkel krikščionis demokratus?
Jeigu sprendimų nerasime, po ketverių metų vėl galėsime kalbėti apie pro-sovietinę nostalgiją ar ironiškai svarstyti visuotinės rinkimų teisės trūkumus, bet esmės tai nekeis – nauji gelbėtojai vėl dominuos Lietuvoje.
Veidaknygė
Vidmantas Valiušaitis. Pajėgumo savikritiškai vertinti politinę tikrovę vadovybėje nėra daug
Blaivus balsas iš TS-KD stovyklos: be pretenzijų „ne taip balsavusiai” Lietuvai, be gėrėjimosi savimi ir pranašumo prieš kitus demonstravimo. Tiesiog bandymas analizuoti, pastanga suprasti kas atsitiko ir kodėl taip vyksta. Laurynas Kasčiūnas, mano supratimu, užčiuopia esminę priežastį, kuri visiškai aiški reikšmingai Lietuvos gyventojų daliai, bet nesuprantama konservatorių vadovybei: „22 proc. Lietuvos gyventojų patenka į skurdo rizikos zoną, esame vieni iš liūdnai pirmaujančių ES pagal socialinę atskirtį, vidutinė pensija yra mažesnė nei Latvijoje ar Estijoje, sparčiai virstame vieno miesto valstybe (Vilniuje šiuo metu sukuriame jau 40 proc. šalies BVP) su tuštėjančiais regionais. Todėl visiškai pritariu Vladimiras Laučius, kad rinkimų rezultatus ir dar vieną naują protesto bangą lėmė „socialinio teisingumo poreikis bei nusivylimas socialiai nejautria neoliberalia politika.“
Konservatorių veiksmai per rinkimus ir priešderybinės konsultacijos dėl koalicijos parodė, kad jų vadovybė gyvenimo faktus vertina ne visiškai adekvačiai. Viešumai transliuojamos jų žinutės kupinos prieštaravimų – tiek politinės realybės faktams, tiek jų pačių teiginiams. Bandymas psichologiškai „paspausti” rinkėjus ir potencialius koalicijos partnerius jau pirmojo turo rinkimų naktį, kai viešumai demonstratyviai prisistatė tariamas būsimosios koalicijos branduolys – konservatoriai su liberalais, – o po to nei vieni, nei kiti netapo derybų dėl koalicijos partneriais, paliko šiek tiek šypseną keliantį įspūdį. Pagal tą posakį: kilti – ereliu, leistis – namine žąsim.
Aš manau, kad konservatoriams tas demonstratyvus „susikabinimas už rankų” su liberalais antrame ture pakenkė. Iš to daugiau laimėjo liberalai. Tai parodė balsavimas vienmandatėse apygardose, kuriose varžėsi TS-KD ir LS kandidatai. Kodėl? Todėl, kad žmonėms labiau patinka tiesiakalbiai. O tie, kurie tuo pačiu metu nori pajoti iš karto ant dviejų žirgų, krenta nuo abiejų.
Taip pasielgė rinkėjai, taip atsitiko ir per priešderybines konsultacijos su rinkimų laimėtojais. TS-KD vadovybės elgesys po rinkimų nebuvo logiškas ir nuoseklus. Nesusilaikyta neparodyti nuoskaudos. Kaltinti žmones „sovietmečio ilgesiu” tolygu pripažinti, kad pajėgumo savikritiškai vertinti politinę tikrovę vadovybėje, švelniai tariant, nėra daug.
Dar daugiau. Gavus beveik perpus mažiau mandatų už rinkimų nugalėtojus, kalbėti tokiu tonu tarsi būtum rinkimus laimėjęs, argi tai rodo didelę politinę išmintį? Ko vertas vien reikalavimas būtinai vestis į koaliciją liberalus, kai to pagrįstai kratosi patys liberalai ir jų nenori „valstiečiai”? Prieš rinkimus aiškinti, kad TS-KD programinės nuostatos su LVŽS yra pakankami artimos, kad jas neturėtų būti sunku suderinti, bet pamačius rinkimų rezultatus kalbėti jau priešingai – kad jos nesuderinamos. Kur čia racionalus politinis elgesys?
Man, žinoma, dėl to gaila. Todėl, kad rinkimų rezultatai rodė, jog racionaliausia ir stipriausia galėjo būti centro dešinės vyriausybė, jeigu ją būtų sudarę LVŽS ir TS-KD. Ji būtų turėjusi mažiausiai 87 balsus, bet greičiausiai, per 90, nes neabejoju, kad keletas individualiai išrinktų Seimo narių būtų prie jų prisijungę. Su tokiu politiniu bloku galima nuveikti didelius darbus, net jeigu ir ne visus, kurie įrašyti tiek „valstiečių”, tiek konservatorių programose. Lietuva tai būtų pajutusi. Gaila, istorinė proga liko neišnaudota, nepaisant blaivių balsų pačios TS-KD gretose.
Dabar bus formuojama centro kairės vyriausybė. Padėtis sunkesnė, bet nėra neįveikiama. LVŽS ir LSDP koalicija turės 73 mandatus, bet, manau, dar keli pralamentarai prie jų prisijungs, turės gal 75-76 balsus. Nėra labai daug, bet pakankama dirbti stabiliai. Jeigu socialdemokratai atsikvošės ir sugrįš prie savo ištakų, t.y. prie jų ideologinio imperatyvo tarnauti dirbantiesiems, gyvenantiems iš savo darbo, rimtai imsis socialinės atskirties mažinimo bei sąlygų gerinimo smulkiajam ir vidutiniam verslui, o ne liokajiškai tarnaus vien stambiajam kapitalui, šiai koalicijai gali ir pasisekti.
Jie gavo istorinę progą. Kadangi balsuotojai aiškiai pasakė: turtingiausiųjų sluoksnį aptarnaujanti politika netinka, paskutinis laikas stoti tarnauti žmonėms. Ir jeigu jie to tikrai imtųsi, nenustebčiau, kad ateinančiuose rinkimuose švytuoklės efektas nesuveiks. Prisiminkime, kad Švedijoje socialdemokratai perrenkami buvo daugiau nei 50 metų iš eilės. Žinoma, jie neturėjo nomenklatūrinio TSKP-LKP-LDDP paveldo. Bet dabar LSDP turės gerą progą atsinaujinti. Ar pavyks – irgi klausimas.
Tačiau tokia, deja, realybė. Kita vertus, toks pasirinkimas buvo pačių konservatorių. Galimas daiktas, kad tai yra ir dalis jų pačių vidinių problemų. Jų laukia ne tokios jau lengvos tapatybės paieškos. Partija privalės neišvengiamai atsakyti į klausimą kiek ją saisto krikšioniškosios demokratijos principai, ką jie eksponuoja savo pavadinime. Ir koks jos santykis su vertybėmis, kurios grindžiamos Bažnyčios socialiniu mokymu. Visuomenė iš to darys išvadas.
Kitu atveju, gali atsitikti taip, kaip rašo L. Kaščiūnas: „Jeigu sprendimų nerasime, po ketverių metų vėl galėsime kalbėti apie pro-sovietinę nostalgiją ar ironiškai svarstyti visuotinės rinkimų teisės trūkumus, bet esmės tai nekeis.”
Veidaknygė
Vytautas Radžvilas. Deganti dešiniųjų žemė
kelbiame profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstą, rašytą 2008 metais komentuojant tuo metu vykusį Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių ir Lietuvos krikščionių demokratų partijų susijungimą. Šiandien, viešojoje erdvėje kalbant apie šių partijų atsiskyrimo logiką ir galimybes, šis archyvinis straipsnis iškyla kaip nepaprastai aktualus ir leidžiantis suprasti kai kurias jungtinėje partijoje užprogramuotas problemas.
Idėjiškai ir politiškai bankrutavusi „konservatoriška“ kubilinė nomenklatūra mėgina žūtbūt sustiprinti savo pozicijas ir galutinai uzurpuoti teisę kalbėti visų Lietuvos dešiniųjų vardu. Tuo tarpu krikdemų vadai mainais už kelias asmenines vietas rinkimų sąraše pasiryžę paaukoti visą partiją. Dirbtinai lipdomas darinys tiesiog pasmerktas tapti tikra politine baidykle. “
Iškilo pragaištingas branduolys
Lietuvos patriotinės ir valstybinės jėgos naikinamos jau seniai. Šalies nepriklausomybė dar nebuvo galutinai įtvirtinta ir oficialiai pripažinta tarptautinės valstybių bendrijos, o jau prasidėjo „neaiškių“ ir „nepatikimų“ elementų valymas iš tą nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio gretų.
Daugelis pagrindinių šios valymo kampanijos įkvėpėjų ir organizatorių netrukus tapo nomenklatūriniu dabartinės „konservatorių“ partijos branduoliu. Jo veiklos rezultatai šiandien jau yra tokie akivaizdūs, kad dėl jų nebėra prasmės net diskutuoti.
Šiam branduoliui priklausantys tie patys ir nepakeičiami asmenys per penkiolika audringos veiklos metų nuolatos demonstravo vienintelę savybę – stebėtiną gebėjimą naikinti viską, kas tikra ir gyva.
Paskutinį kartą sėkmingai paspekuliavę Sąjūdžio sukauptu moraliniu ir politiniu kapitalu, šie veikėjai kartu su krikščionimis demokratais po 1996 m. rinkimų Seime įgijo kone konstitucinę daugumą. Tad panorėję tautos ir valstybės labui būtų galėję nuversti kalnus.
Tačiau nenuvertė. Negana to, visą šį kapitalą iššvaistė ir neįtikėtinai diskreditavo pačią dešiniosios politikos idėją.
Sujungimas – politinė diversija
Rinkėjai šitokį elgesį tinkamai įvertino. Todėl šiandien krikščionys demokratai yra nereikšminga politinio užribio partijėlė, „konservatoriai“ – tik smulkioms politinėms intrigoms Seime betinkanti, jokio reikšmingesnio vaidmens nebegalinti atlikti bejėgių politikierių grupelė.
Kubilinei „dešiniųjų“ nomenklatūrai neliko nieko kito, kaip būti „kairiosios“ – kirkilinės – nomenklatūros priedėliu, kartu beviltiškai ir nevykusiai mėginant suvaidinti „opozicijos“ vaidmenį.
Po kitų Seimo rinkimų gali pasikeisti nebent tai, kad šiems amžiniems ir etatiniams „opozicionieriams“ teks ieškoti kito šeimininko. Kuo šios paieškos baigsis – kitas klausimas.
Vis dėlto Lietuvos politinė dešinė, tiksliau – jos likučiai, tebėra. Todėl kaip tik dabar prasidėjo paskutinis, greičiausiai baigiamasis, šios ilgai trunkančios naikinimo dramos veiksmas.
Be abejo, turime omenyje karštligiškas pastangas suburti margą ir keistą rinkiminį darinį, pompastiškai vadinamą „neabejingųjų koalicija“, „vieningu dešinės frontu“ ir panašiais pretenzingais vardais. Nuosekliai ir metodiškai įgyvendindami šį tikslą „konservatoriai“ jungiasi su tautininkais ir krikščionimis demokratais.
Beveik nėra vilčių, kad sumanytoji partijų sujungimo operacija žlugs. Ją drąsiai ir be jokių išlygų galima ir reikia vadinti politine diversija, kuriai užkirsti kelią beveik nebeįmanoma.
Trūksta politinio raštingumo
Politika yra sudėtinga ir nelengvai perprantama veiklos sritis būtent todėl, kad ji turi vieną ne itin malonią savybę: atliekant griaunančius, kartais tiesiog į susinaikinimą ir pražūtį vedančius veiksmus ir žingsnius, galima sukurti regimybę, kad tai yra kuriamieji ir tiesiog išganingi darbai.
Perprasti tikrąją tokių veiksmų prasmę ir jų padarinius, žinoma, įmanoma, tačiau tik esant vienai sąlygai. Politika besidomintys ir aktyvūs žmonės turi būti bent minimaliai politiškai raštingi.
Minimalūs politinio raštingumo kriterijai aiškūs. Jeigu normaliam ir sveiko proto piliečiui pasiūlytume važiuoti automobiliu priešinga eismo juosta, jis, suprantama, atsisakytų tai daryti motyvuodamas tuo, kad šitaip šiurkščiai pažeidinėti kelių eismo taisykles yra gryniausia savižudybė.
Lygiai taip minimaliai politiškai raštingu galima laikyti tik tokį asmenį, kuris supranta, kad politikoje taip pat ne viskas galima ir kad čia irgi yra taisyklės, kurias pažeidinėti yra ne mažiau pragaištinga.
Deja, Lietuvoje tokių bent jau minimaliai politiškai nuovokių piliečių yra kur kas mažiau, negu norėtųsi.
Tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl dar nuo Sąjūdžio laikų egoistiškų tikslų siekiantys politikieriai nuolatos ir nesulaukdami rimtesnio pasipriešinimo daro veiksmus, kurių įdėmiau paanalizavus neįmanoma pavadinti kitaip, kaip valstybę žlugdančiomis politinėmis avantiūromis.
Pasirodė demagogiški straipsniai
Suvokti jų esmę sunku ir todėl, kad ją dažnai slepia storas klaidinančios ir net atvirai melagingos politinės reklamos ir propagandos šydas.
Štai ir dabar, konservatorių ir krikščionių demokratų jungimosi išvakarėse, buvo paskelbti klaidinantys šią sąjungą reklamuojantys M.Adomėno ir A.Navicko straipsniai.
Juose demagogiškai įrodinėjama, kad konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija yra kone viena ir tas pats, ir visiškai nutylimi problemiški – o ką jau kalbėti apie neigiamus – dviejų partijų susijungimo aspektai.
Solidumo įspūdžiui sustiprinti buvo apdairiai „suorganizuotas“ ir Vokietijos kanclerės A.Merkel sveikinimas krikdemų konferencijos dalyviams, nors nėra abejonių, kad jeigu sveikinimo autorė būtų žinojusi visas vykstančio dešinės „vienijimosi“ aplinkybes, jos sveikinimo vargu ar būtų sulaukta.
Skirtingos nuostatos nederintos
Žvelgiant politologiniu požiūriu, ši „vienijimosi“ operacija atrodo kur kas prasčiau. Jos padariniai visoms jungiamoms partijoms, taigi ir šalies politinei dešinei, bus pragaištingi. Priežastis akivaizdi: mechaniškai norima sumesti krūvon organizacijas, kurių ideologinės ir politinės nuostatos yra skirtingos ir iš principo nesuderinamos.
Išsamiai aptarti šiuos skirtumus prireiktų atskiro straipsnio. Tačiau tykančią grėsmę pakankamai atskleidžia net paviršutinišku žvilgsniu nesunkiai matomi dalykai.
Aišku, kad tautininkus politologiškai galima pavadinti tautiniais liberalais. Kaip toks liberalizmas sugyvena su krikščionybe, parodė jau prieškario tautininkų ir krikščionių demokratų santykių ir bendravimo patirtis. Be to, šiandieniai mūsų tautininkai yra aršūs euroskeptikai, „konservatoriai“ – gal net per dideli euroentuziastai.
Tad sąžiningai ir atsakingai analizuojant tautininkų įsiliejimo į naują politinį darinį padarinius ir perspektyvas tiesiog privalu pasvarstyti, kaip įmanoma suderinti tokias skirtingas partijų pozicijas.
Nesunku įsitikinti, kad šito nebuvo daroma: tiesiog bukai kartota seniai žinoma ir niekieno neginčijama tiesa, jog tautininkų partija įnešė svarų indėlį į Lietuvos valstybės raidą.
Tačiau juk turėtų būti kalbama ne apie partijų praeities ar dabarties nuopelnus. Svarstomas klausimas yra visai kitas – kaip suderinti jungiamų partijų ideologines ir politines nuostatas.
Ideologiniai skirtumai – dideli
Kitaip, negu teigia jau minėti autoriai ir kiti partijų sujungimo propaguotojai, konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija nėra „beveik viena ir tas pat“.
Ideologiniai šių politinių srovių skirtumai dideli ir reikšmingi. Pakanka nurodyti vieną jų aspektą.
Nėra abejonės, kad lietuviškųjų „konservatorių“ ekonominės ir socialinės pažiūros yra radikaliai liberalios, kaip parodė jų įkarštis savitai reformuoti šalies aukštojo mokslo sistemą, jie faktiškai vadovaujasi Laisvosios rinkos instituto globalistų, kuriems svetimi bet kokie tautiniai ir patriotiniai sentimentai, skelbiamomis idėjomis.
Todėl girdint kalbas, kad konservatorių ir krikščionių demokratų jungtuvės yra „natūralus“ ir vos ne „savaime suprantamas“ žingsnis, pirmiausia norėtųsi išgirsti įtikinamą paaiškinimą, kaip šios idėjos atrodo krikščioniškojo socialinio mokymo šviesoje. Ir šiuo klausimu – tik kurti tyla.
Lipdo politinę baidyklę
Regint nutylėjimus ir pigius išsisukinėjimus nuo principinių ir svarbiausių klausimų peršasi viena išvada: daromas dar vienas nešvarus ir avantiūristiškas politinis žingsnis, nuo kokių šalies politinė dešinė jau ne kartą yra smarkiai nukentėjusi.
Sumanytos jungtinės partijos vaizdas ir perspektyvos aiškios ir nekelia nė mažiausių abejonių. Dirbtinai lipdoma partija tiesiog pasmerkta tapti negyvybingu, išsigimėlišku ir karikatūrišku dariniu, tikra politine baidykle.
Jos amželis bus labai trumpas, nes tokį darinį neišvengiamai susprogdins iš vidaus nesutaikomi pasaulėžiūriniai ir ideologiniai prieštaravimai. Šio darinio dirbtinę kilmę išduoda net naujosios partijos pavadinimas.
Iš jo išnyko pats „konservatorių“ vardas. Tai nėra atsitiktinumas. Šitaip norima užmaskuoti ir paslėpti tikrąjį – voliuntaristišką ir nenatūralų – vykstančio jungimosi pobūdį.
Juk jeigu būtų išsaugoti, kaip normaliu atveju ir derėtų, abiejų partijų pavadinimai, junginys „konservatoriai-krikščionys demokratai“ priverstų pašaipiai nusikvatoti ne tik politologą, bet ir kiekvieną nors kiek politiškai išprususį pilietį. Toks pavadinimas jam atrodytų stačiai komiškas.
Kadangi apie organišką ir sveiką skirtingų politinių partijų susijungimą šiuo atveju negalima net kalbėti, belieka aptarti, kas vis dėlto dangstoma skambiais dešiniųjų vienijimo šūkiais ir kaip tai derėtų vertinti mūsų politinės dešinės ateities perspektyvų požiūriu.
Naikina dešiniųjų likučius
Šio jungimo tikslas visiškai aiškus: idėjiškai ir politiškai bankrutavusi „konservatoriška“ kubilinė nomenklatūra mėgina žūtbūt sustiprinti savo pozicijas ir galutinai uzurpuoti teisę kalbėti visų Lietuvos dešiniųjų vardu.
Tai įmanoma įgyvendinti vieninteliu būdu – praryjant ir sunaikinant visų šalyje dar veikiančių dešinių partijų likučius, kad būtų ištrinti jų buvimo pėdsakai ir neliktų net pavadinimo.
Reikia pažymėti, kad tai nėra toks pirmas ir originalus veiksmas mūsų politinėje padangėje. Kubilinė nomenklatūra šiuo atveju tik seka jos bičiulių – kirkilinės nomenklatūros – pėdomis ir mėgdžioja jos pritaikytą taktiką kairiajame mūsų politinio gyvenimo sparne.
Juk lygiai tokiais pat metodais ir skelbdami panašius „kairiųjų vienybės“ šūkius Demokratine darbo partija persivadinę Lietuvos komunistai prarijo Socialdemokratų partiją pasivogdami patį jos vardą.
Lygiai tą patį panašiais būdais konservatoriai siekia padaryti su tautininkais ir krikščionimis demokratais. Nors, tiesą sakant, šioje srityje jie ir patys turi sukaupę nemenką patirtį, nes jau spėjo panašiai suvirškinti gausią Politinių kalinių ir tremtinių partiją.
Tada irgi nebuvo daug mąstoma ir diskutuojama, ar tikrai tai yra protingas žingsnis. Pakako vieno iš sunaikintos partijos lyderių P.Jakučionio išsakyto argumento „kur du stos – daugiau padarys“.
Nors šitoks argumentas teisingas kalbant nebent apie laukų arimo ar šienapjūtės darbus, bet visiškai netinka politinės veiklos sričiai, jo tąkart pakako – nuo okupanto represijų nukentėjusius žmones telkusi partija buvo ištrinta iš šalies politinio žemėlapio, o jos nariais šiandien netrukdomai manipuliuoja jų reikmėms ir lūkesčiams iš tikrųjų abejinga „konservatorių“ nomenklatūra.
Užsitikrino šiltas vietas
Apskritai jokių politinių ar rinkiminių dividendų šis susijungimas nė vienai iš partijų nedavė. Vienintelis jos rezultatas nebent tas, kad keletas partijos narių su P.Jakučioniu ir A.Stasiškiu priešakyje mainais už partijos pardavimą gavo teisę prisišlieti prie „konservatoriškos“ nomenklatūros branduolio ir užsitikrino sau šiltas Seimo narių vietas.
Ką iš to laimėjo politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie liovėsi buvę sutelkta ir stipria jėga, turbūt niekas dorai paaiškinti negalėtų.
Beje, tokia pat lemtis ištiko ir kairiosios nomenklatūros sunaikintą Socialdemokratų partiją. Nepritarę vadovų įvykdytai išdavystei partijos nariai paprasčiausiai išsiskirstė. Kiti tapo komunistinės nomenklatūros pastumdėliais, susikūrusiais asmeninę gerovę, bet praradusiais bet kokią įtaką valstybės politiniame gyvenime.
Buvusiam partijos pirmininkui A.Sakalui beliko rašinėti kartais visai teisingus ir įžvalgius, tačiau bejėgiškus straipsnius žiniasklaidai, o „raudonųjų kapitalistų“ partijos nariu tapęs profsąjungų veikėjas A.Sysas šiandien gali nebent tik įsivaizduoti esąs kovotojas už „darbo žmonių“ reikalus.
Valdžios lovys persveria sąžinę
Visų šių kažkada iškilių politikų, išdavusių savo principus, dalia yra visiems puikiai žinoma. Todėl savaime kyla toks klausimas: nejaugi šitokia patirtis nieko nepamokė ir už susijungimą su „konservatoriais“ karštai agituojantys straipsnių autoriai ir iš tribūnos raginantys tai kuo greičiau padaryti pačių krikščionių demokratų veikėjai iš tiesų nenutuokia, ką daro?
Nesuvokia, kad galutinai ir turbūt negrįžtamai naikinama viena seniausių ir solidžiausių Lietuvos politinių partijų?
Nejaugi jie nemato, kad lygiai kaip komunistai atsikratė balastu tapusio jų tikrojo vardo ir pasivogė socialdemokratijos pavadinimą, taip „dešinieji“ nomenklatūrininkai skuba nusimesti senąjį kailį – sukompromituotą „konservatorių“ iškabą ir mėgina pasigrobti garbingą krikščioniškosios demokratijos vardą?
Tikslų atsakymą žino tik jie patys. Daugelis aplinkybių verčia manyti, kad jie viską puikiai supranta. Tačiau valdžios lovio trauka stipresnė už proto ir sąžinės balsą, atsakomybės už savosios partijos ir valstybės ateitį jausmą.
Nutrynė idėjinį veidą
Apskritai paplitusi nuomonė, kad Lietuvos krikščionis demokratus pražudė tik vidaus ambicijos ir intrigos, yra gerokai paviršutiniškas ir naivus požiūris.
Tikroji priežastis yra kita – ši partija taip pat pradėjo nomenklatūrėti anksčiau, negu spėjo atgimti ir tvirtai atsistoti ant kojų. Ieškojusi naujų politinių nišų ir iškabų komunistinė nomenklatūra į ją nusitaikė iš karto, dar partijos kūrimosi laikotarpiu.
Jau tada „dalykiškų“ ir „pragmatiškų“ žmonių sluoksniuose skambėjo argumentas, kodėl verta rinktis būtent šią partiją: „pamaldžių moterėlių, galinčių balsuoti už krikščionis demokratus, niekada nepritrūks.“
Ko gero, šis argumentas paaiškina partijos likimą geriau negu daugelis politologinių studijų. Iš tikrųjų krikščionys demokratai susinaikino dar tada, kai sudarę valdančiąją koaliciją su „konservatoriais“ pradėjo vykdyti savižudišką politiką.
Dviejų partijos vadovų – A.Saudargo ir Č.Stankevičiaus – ministrų kėdės pasirodė esančios svarbesnės už politinius principus ir gyvybinius pačios partijos interesus.
Siekdama žūtbūt išsaugoti šias kėdes partija atsisakė bet kokio savarankiškumo, prarado savo idėjinį bei vertybinį veidą ir tapatumą, tad neišvengiamai išbarstė rinkėjus ir atsidūrė politinio gyvenimo užribyje.
Taigi dabartinės apverktinos padėties tikroji priežastis – beribis nomenklatūrinių partijos viršūnių prisitaikėliškumas ir idėjinis bei politinis neprincipingumas. Atrodo, kad dabar šiuo pražūtingu keliu nuspręsta eiti iki galo.
Galima rinktis kitą kelią
Nėra abejonių, jog partijų sujungimo šalininkai ir entuziastai nersis iš kailio mėgindami įrodyti, kad jų užmačių ir siekių kritikai yra piktavaliai kenkėjai.
Jie turbūt šauks, kad tikrasis, slaptas ir klastingas kritikų tikslas – žūtbūt sugriauti didingus ir kilnius planus pagaliau suvienyti Lietuvos dešiniąsias politines jėgas. Jie paklaus: o ką šioje situacijoje siūlytų daryti patys kritikai?
Tai pagrįstas ir rimtas klausimas. Į jį būtina atsakyti nedviprasmiškai ir aiškiai, pateikiant realią vykdomo plano alternatyvą. Tokia alternatyva iš tiesų yra.
Savaime suprantama, kad dešiniąsias jėgas reikia vienyti. Tačiau tai galima daryti ir jų nenaikinant. „Konservatoriai“ ir krikščionys demokratai galėtų sudaryti rinkiminę koaliciją.
Šį kartą „konservatoriams“ derėtų pademonstruoti tam tikrą kilniaširdiškumą ir dosnumą ir bendrą rinkiminį sąrašą sudaryti taip, kad Seimo nariais taptų kuo daugiau krikščionių demokratų atstovų.
Pragmatiškai mąstantis konservatorius ar šios partijos rėmėjas turbūt paklaustų, ar verta taip elgtis ir kokia iš to būtų nauda jo partijai. Žvelgiant tik siauru partiniu ar partijos viršūnių interesų požiūriu, atsakymas yra aiškus: tai iš tiesų nenaudinga.
Tačiau valstybiškai ir toliaregiškai mąstančios ir veikiančios partijos vadovybė uždavinį padėti krikščionims demokratams žūtbūt tapti parlamentine partija turėtų laikyti savo strateginiu tikslu.
Turint omenyje visais atžvilgiais sudėtingą dabartinę krašto padėtį, tai yra tiesiog valstybinės reikšmės reikalas, dėl kurio verta ir didžiai prasminga iš dalies paaukoti net savosios partijos interesą.
Vietoje sąžiningos sąjungos – ciniškas sandėris
Taigi teisingas ir konstruktyvus dešiniųjų telkimo ir stiprinimo problemos sprendimas yra akivaizdus, jam įgyvendinti tereikia geros valios. Tačiau, kaip moko sena išmintis, apie žmones reikia spręsti ne pagal žodžius, o pagal darbus.
Kaip tik galimi, tačiau nepriimami ir neįgyvendinami alternatyvūs sprendimai bei veiksmai yra galutinis ir nepaneigiamas įrodymas, kad „konservatorių“ vadovybės ir jai talkinančių krikdemų lyderių žodžiai bei darbai skiriasi kaip diena nuo nakties.
Lygiateisę ir sąžiningą dviejų partijų sąjungą, o potencialiai ir rinkiminę koaliciją, keičia ciniškas sandėris.
Mainais už kelias asmenines vietas rinkimų sąraše krikdemų vadai pasiryžę paaukoti visą partiją, kuri iš principo dar galėtų tapti nenomenklatūrinės dešinės traukos ir telkimosi centru.
Sudarius šį sandėrį iš politinio gyvenimo bus pašalinti arba pasitrauks patys jam nepritariantys dori ir patriotiški krikdemų partijos nariai, bus dar labiau susiaurintas šalies dešiniųjų politinių jėgų laukas, galiausiai pralaimės visa valstybė.
Laimėtojai bus tik vieni – nomenklatūrinės „konservatorių“ viršūnės, sąmoningai ir kryptingai siekiančios vienintelio joms svarbaus tikslo – sunaikinti visus net potencialiai galinčius tapti alternatyva ir atsvara joms politinio gyvenimo židinius.
Šį tikslą atspindi ir straipsnio pavadinimas – kubilinė nomenklatūra dešiniajame šalies politinio gyvenimo sparne nuosekliai ir metodiškai taiko „išdegintos žemės taktiką“, kad galiausiai taptų vienintele ir nepakeičiama dešiniųjų stovyklos reprezentante.
Reikia pripažinti: taip aistringai ir nuožmiai, beje, ir taip meistriškai, kitas politines jėgas naikino tik komunistai.
Duoda peno propagandai
Tokį dešiniųjų partijų „vienijimą“ nebijant apsirikti galima vadinti ir prieš Lietuvos valstybę nukreiptu griaunamuoju veiksmu – tikra politine diversija.
Puikiai žinoma, kad vienas svarbiausių nedraugiškos mums valstybės – Rusijos – tikslų yra kuo labiau izoliuoti Lietuvą ir kitas dvi Baltijos šalis nuo ES ir NATO sąjungininkų. Siekiant šio tikslo pirmiausia pasitelkiamas propagandinis arkliukas ir įrodinėjama, kad šios valstybės visais atžvilgiais neatitinka Vakarų standartų.
Kurdami griozdišką ir karikatūrišką, net minimalių normalios partijos kriterijų neatitinkantį „dešinįjį“ politinį darinį, jo sumanytojai duoda apsčiai peno tokiai propagandai.
Juk tokios partijos atsiradimas gali būti panaudotas kaip akivaizdus įrodymas, kad Lietuvoje nesiformuoja normalios demokratiškos partijos ir vakarietiška daugiapartinė politinė sistema.
Jeigu mūsų šalis yra valstybė, kurioje ir po beveik dviejų nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių partijų radimąsi ir išnykimą lemia ne visuomenės poreikiai ir politinio gyvenimo poreikiai bei logika, o tik nomenklatūrinių klanų pageidavimai ir užgaidos, tai anksčiau ar vėliau kas nors gali iškelti pagrįstą ir teisėtą klausimą: ar tokios valstybės vieta kartais nėra kad ir tarp tos pačios NVS šalių?
Trumpai sakant, dar vienas tokio dešiniųjų „vienijimo“ padarinys yra visos valstybės įvaizdžio žlugdymas ir kompromitavimas tarptautinės bendrijos ir pirmiausia sąjungininkų akyse. O manyti, kad jie nepastebi ir nesupranta tokių eksperimentų esmės, nesupranta, kas iš tiesų vyksta, yra trumparegiška ir naivu.
Daina neišgelbės
Kaip jau minėta, vilčių, kad ši politinė avantiūra žlugs, beveik nėra. Du dešimtmečius nuosekliai vykdyta „valymo politika“ šalies dešiniąsias partijas praretino tiek, kad dabar jas sudaro tik nomenklatūrinės viršūnės ir joms klusniai pritariančios apačios.
Pastarosioms leidžiama tik pabūti statistais tokių partijų suvažiavimuose ir prasiblaškyti kad ir padainuojant apie Lietuvos žemėje žaliuojančius ąžuolus. Daugiau teisių jos jau nebeturi.
Šis dainavimas – gražus ir net jaudinantis reginys. Tačiau daina išgelbėti sąmoningai žlugdomos ir naikinamos šalies politinės dešinės ir pačios valstybės negali. Bet apie šį naikinimą rašyti verta. Juk kartais ir politikoje įvyksta stebuklai.
.
