2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1704

Aušra Maldeikienė. Kaip nusipjauti galvą?

Redakcija
-
0
maldeikiene-660x330
Ar sutiktumėte valandą dirbti už 3,57 euro? Ir per mėnesį į rankas gauti net 515 eurų?
Žinant, kad minimali alga Lietuvoje šiuo metu sudaro 380 eurų, tai, žinoma, skamba neblogai. Tiesa, norėdami tokią algą uždirbti Universitete baigę mokyklą dar privalote studijuoti apytikriai 11 metų, parašyti daktaro disertaciją ir laimėję konkursą tapti dėstytojais.
Nebijokit, konkursai nebus labai rimti. Priešingai, nei Vakarų Europoje ar JAV, kur į dėstytojo vietą kandidatuoja dešimtys ar net šimtai mokslininkų, Lietuvoje konkursai, kuriuose daugiau nei vienas kandidatas, retenybė. Palaipsniui retenybe bendrai tampa jaunesnis, nei 50 metų. dėstytojas, kuriam Universitetas yra jo tikroji darbovietė.
Nemokamą mokslą apmoka dėstytojai
Palyginus su kitomis ES įvertinus perkamąją galią, Lietuvos mokslininko atlygis, kaip įprasta, Bulgariją vos vos lenkia, bet nuo visų kitų gerokai atsilieka. Europos Komisijos duomenys rodo, kad 2011 metais Lietuvos metinis mokslininko atlygis siekė 5068 eurų, kai Vokietijoje — 32539 euro, Danijoje — 31178 euro, o Estijoje, su kuria taip mėgstame konkuruoti,— 14450 euro. Kaip paskaičiavo dr. Ainius Lašas, Lietuvos mokslininkų atlygiai pagal perkamosios galios paritetą siekia tik 30 proc. Europos Sąjungos vidurkio, nors Lietuvos BVP vienam gyventojui sudaro 75 proc. ES vidurkio. Galima tęsti ir tęsti, ir visur turėsime paskutines vietas.
Beje, nekalbėkime ir apie tai, kad būtina mažinti esą beviltiškai didelį mokslo institucijų skaičių, . Tiesiog palyginkime: iki 2002 metų Lietuvoje buvo 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų, o dabar yra likę tik 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų ir 13 mokslo institutų. Jeigu nuosekliai naikinsime mokslą ir toliau, greitu laiku tas skaičius susitrauks iki absoliutaus minimumo. Tiesa, tada šalis neteks ir savo smegenų.
Beje, nuo 1998 iki 2015 metų mokslo ir studijų biudžetinio finansavimo dalis BVP sumažėjo 2 kartus nuo 1,24 iki 0,6 proc. BVP, kas yra labai tragikomiškai lietuviška, mat nors pagal 2000 metais priimtą įstatymą jau nuo 2004 metų šiai sričiai turėjo tekti 2 proc. BVP, įstatymo niekas nesilaikė. Dar daugiau, 2008 metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, pagal kurį buvo numatyta, kad iki 2011 metų mokslo darbuotojų atlygiai padidės 70 proc., bet prisidengus krize, kurį mokslininkams niekada nesibaigė, realiai tas darbo užmokestis sumažėjo apie 40 procentų.
 
Mokslas … be knygų
Lietuvos mokslo krizė prasideda nuo elementarių materialių dalykų. Jokia paslaptis, kad universitetai neturi pinigų knygoms, tad norėdami skelbti šiuolaikiniam mokslui keliamus reikalavimus atitinkančius straipsnius, Lietuvos mokslininkai tiesiog, pasakykime tiesiai, vagia knygas ir straipsnius. Jokia paslaptis, kad norėdami pristatyti savo tyrimus konferencijose užsienyje dažnas mokslininkas turi pats, iš savų lėšų (prisimenate, kokios jos „solidžios“), finansuoti savo mokslines išvykas.
Jokia paslaptis, kad tyrimo institutų, kurie buvo sistemiškai žlugdomi beveik du dešimtmečius finansavimas ir atlyginimai mokslininkams visiškai priklauso nuo laimėtų projektų. Dalis mokslinių institutų mokslininkams moka tik pusę jų atlyginimo, reikalaudami iš projektų susirinkti kitą pusę atlyginimo.
Nuolatinis taupymas pakerta studijų kokybę ir jų prasmę. Žūt būt siekiant sutaupyti, be sustojo didinamas dėstomų dalykų skaičius. Pakenčiamuose anglosaksiškuose universitetuose iš mokslininko dirbančio universitete tikimasi vieno ar dviejų, jo gilią specializaciją atitinkančių, kursų dėstymo. Lietuvoje nenustebinsi ir 10 ar 12 kursų, o keturi skirtingi dalykai visiškai įprasta norma, nors tai net techniškai nelabai įmanoma, nes tereiškia viena — dėstytojas paskaitoms nesiruošia.
Universitetai taupo ir naudodami nemokamą darbą. Tarkime, VDU doktorantas pagal šių metų spalio mėnesį patvirtintą tvarką tiesiog privalo nemokamai „atidirbti“ iki 120 akademinių valandų — vesti seminarus, konsultuoti studentus, reklamuoti universitetą renginiuose. Taip visose įmanomose srityse naudojantis „praktikantų“ darbu aukštasis mokslas nuvertinamas dar labiau.
Skandalingai menki atlygiai, investicijų stygius stabdo šalies mokslinę pažangą. Dėstymas vis dažniau pasirodo, kaip kažkoks šalutinis, papildomas savirealizacijos dalykas, šalia kitų „rimtesnių“ darbų kur nors banke (jei kalbame apie matematiką ar ekonomistą) arba taksi formoje ( kai kalbame apie dar daugiau pastangų ir laiko reikalaujantį humanitaro mokslininko pašaukimą). Galutinė stotelė itin dažnai yra emigracija.
Krepšeliai sunaikino mąstymą
Aukštojo mokslo sistema dabar, kaip žinia, finansuojama „krepšeliais“: pinigai slanko paskui „paslaugos gavėją“ — studentą. Universitetas tampa verslininku, kuriam rūpi ne prekės kokybė (taigi, studijų ir mokslo turinys), o įpakavimas — reklama, viešieji ryšiai, įspūdingi (nors dažnai kvaili) programų pavadinimai ir spalvingos reklamos. Negi pasakosi studentui apie tai, kad teks rimtai dirbti (gali nepasirinkti), tai kliedima apie nuostabias patirtis, kurios ištiks universitete.
Būsimam studentui neįmanoma paaiškinti, ko jis bus mokomas, mat jis nesuvoks nei sąvokų, nei jų sąsajų, tad studijos pasirenkamos perdėm neracionaliai. Skęstančius universitetus tempia komunikacija ir viešieji ryšiai, tačiau tikroji mokslo ir studijų paskirtis — mokyti mąstyti ir būti — nyksta. Nuolat kartojant banalybę, kad universitetas turi paruošti darbuotoją, reikalingą rinkai, esmė prapuola: universitetas reikalingas ne tam, kad aptarnautų jau esamus dalykus (tai nesudėtingas techninis darbas), jis būtinas tam, kad sukurtų naujas rinkas, nuolat apmąstytų visuomenę ir padėtų jai keistis.
Dėl neišsilavinusio Lietuvos politinio elito įsitikinimo, kad mokslas (kaip ir menas) „neneša naudos“, Lietuva jau patiko į mirtino pavojaus zoną. Šalis praranda savo geriausius protus, atjungia deguonį smegenims — Lietuvą (ar bent jos universitetus) masiškai palieka jaunoji Nepriklausomybės kartos mokslininkų ir dėstytojų karta. Tikrasis Lietuvos turtas — jos protingieji vaikai, kurie pasirinko sunkų mokslininkų ir dėstytojų kelią, jį meta dar ir todėl, kad “naudos“ karalystėje negali būti kuriama kritiška ir savikritiška sąmonė, kuri vienintelė yra valstybės ateities garantas.
Kiekvieną kartą, kai utopistai tikintys kokia nors viena idėja – nematoma rinkos ranka, klasių kova, matematine abstrakcija ar kreive, kuri anot jų, išsprendžia visas problemas, pasiūlykite jiems pirmiausiai išbandyti jiems šias idėjas ant savęs. Neoliberalus aukštojo mokslo reformos eksperimentas nepavyko, eksperimentavome su savo ateitimi. Gal metas sustoti ir nustoti žaisti rinką ten, kur ji neveikia?
Turinčiam smegenis galva praverčia, kai jų nebėra, tą galvą galima pakišti ir po giljotina.
Propatria

Krašto apsaugos ministras J. Olekas: „Nei vienos pėdos mūsų žemės nebus lengva atimti“

Redakcija
-
0

knygele-apie-pasipriesinima_kam-lt_-e1477671579430-300x220

Spalio 28 d. visuomenė supažindinta su Krašto apsaugos ministerijos išleistu trečiuoju leidiniu pilietinio pasipriešinimo tematika po 2014 m. Rusijos pradėtos agresijos prieš Ukrainą – „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“.

„Leidinyje naudingos žinios ir taikos meto gyvenimui, pasiklydus miške ar atsidūrus kitoje ekstremalioje situacijoje. Tai puiki pagalbinė priemonė Lietuvos žmonėms būti pasirengusiems padėti apginti savo šalį ir parodyti galimam agresoriui, kad nei vienos pėdos mūsų žemės nebus lengva atimti“, – sakė pristatydamas trečiąjį pilietinio pasipriešinimo tematika leidinį krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Pirmieji du leidiniai šia tema buvo skirti nesmurtinės gynybos tematikai ir praktinėms rekomendacijoms ir patarimams dėl veiksmų ekstremalių situacijų metu ar prasidėjus karui.

Naujajame leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pabrėžiama ankstesniuose leidiniuose neaprėpta itin svarbi tema – aktyvus piliečių, atsidūrusių agresoriaus okupuotoje teritorijoje, pasipriešinimas.

Knygelę Krašto apsaugos ministerijoje pristatė ministras J. Olekas drauge su leidinio atsakinguoju redaktoriumi Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių ir operacijų departamento direktoriumi dr. Karoliu Aleksa ir vienu iš jos rengėjų Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininku majoru Linu Idzeliu.

Plačiau apie leidinius rasite čia.

alkas

Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus: bravo Vytautas Sinica!

Redakcija
-
0

valiusaitis

Taip Vidmantas Valiušaitis sureagavo  į Vytauto Sinicos straipsnis apie nugalėtojus ir pralaimėtojus” ir tęsia: ko nepasako „brazdoti politologai”, pasako jaunimas! Bravo Vytautas Sinica! Kol kas brandesnės situacijos analizės skaityti neteko.

Tą straipsnį perskaičius man toptelėjo mintis, kad desperatiška konservatorių reakcija į rinkimų rezultatus galbūt sąlygota dar ir dėl to, kad jie išties pamatė ideologiškai gana konceptualiai apsibrėžusią grupę. Priešingai negu jie patys. Ką pastebėjo net liberalai, iškart po rinkimų parekomendavę jiems „apsispręsti” dėl tapatybės. O toks apsisprendimas jiems galėtų būti rizikingas. Kadangi krikščioniškosios demokratijos flangui partijoje nenustebčiau jei būtų artimesnė „valstiečių” partijos platforma nei Liberalų sąjūdžio, į kurios glėbį jaunasis partijos pirmininkas kriste krenta nepaisant to, kad patys liberalai šypsosi pro ūsą, matydami šitokį konservatorių vaikščiojimą keliais aplink juos.

Čia, ko gero, ir bus pagrindinė priežastis kodėl konservatoriai bijo eiti vieni į koaliciją su LVŽS, nes nepasitiki savo ideologiniu integralumu ir nenori rizikuoti savo pačių struktūros stabilumu. Gali būti, kad tokiu atveju daugiau rizikų „subyrėti” būtų net ne „valstiečiams”, o patiems konservatoriams. Vytautas Sinica čia argumentuotai visa tai paaiškina.

Protaujantiems privalu perskaityti

„Šiandien absoliučiai neįmanoma prognozuoti, ar ir kaip ilgai vieninga ir stabili išsilaikys valstiečių frakcija ar jos formuojama Vyriausybė. Įmanomi visi scenarijai. Konservatorių užsispyrimas eiti į koaliciją su liberalais, taigi neiti visai, aiškiai rodo, kad prieš valstiečius formuojamas vadinamasis sanitarinis kordonas. Vargiai kuo tarpusavyje besiskiriančios „tradicinės“ partijos į valstiečius žiūri kaip į virusą, nuo kurio reikia saugoti šaknis įleidusią partinę sistemą. Šioms pastangoms naudinga valstiečius vaizduoti kaip nenuoseklius, sau prieštaraujančius populistus.

Tačiau priešingai populiariems aiškinimams, valstiečių ideologija yra labai nuosekli ir tradicinė. Be jos retai įsivaizduojama vakarietiška partinė sistema. Tai – krikdemiška ideologija. Jos esmė: socialinis konservatyvumas (šeima, kalba, gyvybė, tautiškumas) ir socialinis teisingumas (didelis valstybės kišimasis į ekonomiką). Paradoksas ir apsileidimas, kad krikščioniškosios demokratijos vietą šalyje užimti tenka pagoniškosios kultūros puoselėjimu išgarsėjusiam politikui. Tačiau yra būtent taip.

Kiekvienam su politine sociologija bent kiek susipažinusiam žmogui seniai aišku, kad Lietuvoje šioje politinio spektro vietoje seniai egzistuoja vakuumas. Neabejotinai didžiausia dalis Lietuvos piliečių yra socialiai konservatyvūs ir nori didesnio gerovės perskirstymo. Jis ir objektyviai būtinas, nes Lietuva, sėkmingai panirusi į Laisvos rinkos instituto pasakas, yra tapusi didžiausios visoje ES socialinės nelygybės ir dirbančiųjų išnaudojimo (skirtumas tarp BVP 1 gyventojui ir vidutinio darbo užmokesčio) šalimi. Tiek dėl ekonominių klausimų, tiek dėl poliarizuojančio V. Landsbergio asmens bei su juo siejamo praeities vertinimo jie niekada negalėjo balsuoti ir nebalsuos už TS-LKD.”

Mokslininkų protesto akcija „Šioje šalyje nėra vietos mokslininkams“

Redakcija
-
0
Mokslininkų protesto akcija „Šioje šalyje nėra vietos mokslininkams“

 LRV1

Mieli kolegos,
kelių valstybinių mokslo tyrimų institutų darbuotojų iniciatyvinė grupė spalio 28 d. 12–14 val. rengia piketą, kuriuo siekia atkreipti visuomenės dėmesį į žeminančią mokslininko padėtį Lietuvoje ir reikalauti, kad 2017 m. valstybės biudžete būtų numatyta lėšų mokslininkų atlyginimams didinti.

2008 m. Vyriausybė buvo įsipareigojusi per trejus metus padidinti mokslininkų atlyginimus 70 proc., bet dėl prasidėjusios krizės įsipareigojimai nebuvo įgyvendinti. Krizė baigėsi, per pastaruosius metus kilo kitų švietimo sektoriaus darbuotojų (mokytojų, ikimokyklinio ugdymo specialistų) atlyginimai, tik mokslininkų – ne. Palaipsniui blogėjusi mokslo tyrėjų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų finansinė padėtis šiuo metu yra kritinė. Nepaisant to, 2017 m. valstybės biudžete (ir vėl!) nėra numatyta nė cento mokslininkų atlyginimų didinimui.

Prisijunkite prie socialiai aktyvių mokslininkų: ateikite penktadienio vidurdienį į Gedimino prospektą (palei V. Kudirkos aikštę) ir paliudykite, kad ilgametė mokslininkų skurdinimo politika pavertė mus socialiai pažeidžiama visuomenės grupe.

Akcijos iniciatyvinės grupės vardu
Viktorija Šeina-Vasiliauskienė
LLTI darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė

Pareiškimas

Prof. A.Krupavičius: Nesolidu menkinti nugalėtojus

Redakcija
-
0

krupavicius

Naktį po rinkimų, vos tik paaiškėjo rezultatai, LVŽS oponentai, politikos apžvalgininkai pradėjo puolimą – esą LVŽS bus vienkartinė partija, kuri subyrės, blogai, kad Vyriausybę ketinama formuoti iš profesionalų, laimėjusiųjų gretose per daug jaunimo ir t.t. Kodėl ir vėl kvestionuojama Tautos nuomonė, bandoma įpiršti, kad ji vėl suklydo išsirinkusi neva ne tuos?

– Ir garsiausiai apie tai kalbėjo konservatorių lyderiai. Jie apie save galvojo daug geriau nei rinkėjai. Tikrai buvo siurprizas, kad konservatoriai gavo tiek mažai mandatų vienmandatėse rinkimų apygardose. Tikrai jie tikėjosi daugiau mandatų didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Antras dalykas – buvo akivaizdu, kad regionuose LVŽS turės persvarą ir pirmaus. Buvo klausimas tik koks bus pirmavimo mastas. Tačiau konservatoriams tokia masinė „valstiečių“ pergalė buvo didžiulis netikėtumas ir politikai susierzino. Kad politikai susierzina – nieko keisto, tai įvyksta ne pirmą kartą. Užtenka vien prisiminti 1992 metus, kai LDDP laimėjo absoliučią daugumą vietų Parlamente ir tada net buvo bandomos įvairios pilietinės rezintencijos, bandyta nesutikti su rinkimų rezultatais. Ir tik po tam tikro laiko buvo nusiraminta. Galų gale ir po 2012 metų Seimo rinkimų dešinieji gerokai susierzino ir net porą mėnesių vyko aklas puolimas besiformuojančiai koalicijai. Deja, tarp puolančiųjų tada buvo ir prezidentė. Šiandien ji yra gerokai pasikeitusi.

– Kodėl?

– Pirma – jai tai antra kadencija. Antras dalykas – ji projektuoja galimybę po savo kadencijos pabaigos likti Lietuvos politikoje – galbūt premjero pozicijoje. O toks scenarijus reikalauja nesusipykti su didžiąja dalimi politinių partijų. Todėl į koalicijos formavimo mūšius stengiasi nesivelti, nors rinkimų kampanijos pradžioje nedviprasmiškai buvo pasakiusi, ką reikia rinktis. Beje, Andrius Kubilius palygino LVŽS pergalę su Vytauto Šustausko pergale Kaune, kai jis tapo meru. Tokie palyginimai – nei į tvorą, nei į mietą. Už V.Šustauską balsavo nedidelė žmonių grupė. Ir kai tie patys konservatoriai Kaune nenorėjo sudaryti koalicijos su Naująja sąjunga, jai nebuvo kitos išeities, kaip eiti į koaliciją su V.Šustausku, kuris tapo miesto meru. Todėl A.Kubilius šiuo atžvilgiu demonstruoja trumpalaikę ir šališką atmintį. Gabrielius Landsbergis irgi yra nusivylęs rezultatais, kurie yra blogesni nei prieš 4 metus, ir tai lemia jo retoriką. Susierzinimas po tiek metų demokratijos Lietuvai yra kaip šuniui penkta koja. Politikai turėtų garbingiau priimti pralaimėjimą. Pavyzdžiui, socialdemokratai pasveikino „valstiečius“, nerodė susierzinimo, o G.Landsbergis pasveikino tik Saulių Skvernelį, partijos pirmininko Ramūno Karbauskio nesveikino. Politiniai lyderiai taip neturi elgtis, turi išmokti džiaugtis pergale ir susitaikyti su pralaimėjimu.

– Oponentai LVŽS lygina su „valinskininkais“, „Drąsos keliu“ ir tvirtina, esą ji bus vienkartinė partija. Tačiau ji politinėje arenoje jau ne vienerius metus, kitados buvo net parlamentinė partija.

– Čia yra visiškas oponentų nusišnekėjimas. „Valstiečiai“ netgi Parlamente buvo valdančioji partija ir į žemės ūkio ministro postą delegavo Kazimierą Prunskienę. O savivaldos rinkimuose ji yra nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Taip, partija keitė pavadinimus, bet lygiai taip pat buvo ir su liberalais. Taip, pastarieji dveji rinkimai „valstiečiams“ buvo nesėkmingi, bet dabar jie grįžo. Ir grįžo dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia – daug žmonių vis dar yra nusivylę konservatoriais. Be to, nemažai rinkėjų yra nusivylę socialdemokratais, todėl buvo ieškoma trečiosios jėgos.

– Oponentai priekaištauja R.Karbauskiui, pasiryžusiam į Vyriausybę deleguoti profesionalus.

– Paprastai Vakaruose dominuoja partinės vyriausybės. Bet Lietuvoje partinėmis vyriausybėmis, kaip ir dviem didžiosiomis partijomis, yra gerokai nusivilta. LVŽS siūlymas Vyriausybę formuoti labiau iš ekspertų yra ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad partinės vyriausybės, deja, Lietuvoje nebuvo labai rezultatyvios.

– R.Karbauskis yra sakęs, kad LVŽS sieks Lietuvoje atkurti valdžių pasidalijimo principą. Gal pagaliau sulauksime tikros demokratijos?

– Manau, kad tai yra visai realu. Manau, reikėtų į vietą sugrąžinti prezidentės vaidmenį, nes dabar jos vaidmuo yra gerokai per didelis. Jei ji planuoja tęsti savo politinę karjerą Lietuvoje, kaip Algirdas Brazauskas, kuris po prezidento kadencijos palaukęs kelerius metus tapo ministru pirmininku, tai prezidentė turi stengtis labiau sugyventi su būsima Vyriausybe ir parlamentine dauguma, negu ji tai darė pastaraisiais metais. Manau, kad dabartinė nuosaikesnė jos pozicija su tuo ir yra susijusi. O jei ji planuoja tęsti politinę karjerą premjero poste, turėtų būti suinteresuota subalansuoti valdžių galias ir įtakas.

Respublika

Vytautas Sinica. Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus

Redakcija
-
0
sinica
Visa internetų ir startupų Lietuva po rinkimų atsikėlė kaip per baisias pagirias. Pasipylė ekspertų ir šiaip pralaimėjusiųjų patyčios iš daugumos žmonių pasirinkimo. Su siaubu rezultatus sutiko ir jau pergalę šventęs ir visą Lietuvą ironiškom bei kitokiom šypsenom apdovanojęs startupų Lietuvos premjeras Gabrielius Landsbergis. Pergalę galiausiai šventė valstiečiai, o tą daryti planavę konservatoriai liko su blogiausiu rezultatu per 12 metų.
Pralaimėtojai
Po antrojo turo pasimatė TS-LKD atsinaujinimo padariniai. Nors konservatorių stovykloje bandoma aiškinti, kad jų kuklius rezultatus lėmė tiesiog „naujų gelbėtojų“ efektas, surinkęs tariamus „protesto balsus“, situacija toli gražu ne tokia paprasta. „Nauji gelbėtojai“ iškildavo kiekvienuose rinkimuose, tačiau turėdavo dalintis rinkėjų simpatijas su tradicinėmis opozicinėmis partijomis ir visada likdavo mažaisiais partneriais, kuriuos suvirškindavo LSDP arba TS-LKD. Šįkart naujos jėgos triumfas prieš ligšiolinę vienpartinę sistemą su dviem vardais (nuolatinę LSDP ir TS-LKD valdžios kaitą) buvo totalinis. Nors pokyčius žadėjo ir konservatoriai, ir valstiečiai, pirmųjų pažadas įtikino daug mažiau žmonių. Profesoriaus Landsbergio nekentusi Lietuva (t.y. visi, išskyrus TS-LKD ir LLS rinkėjus) atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo.
Konservatorių rezultatai po ilgos pertraukos prieštarauja švytuoklės logikai. 2008 m. patys iš opozicijos atėję konservatoriai surinko daug daugiau už Valinsko kompaniją ir formavo Vyriausybę. 2012 m. po savo pačių valdymo sugebėjo surinkti net 33 mandatus. Dabar gi po šlovingo atsinaujinimo ir po kadencijos praleistos opozicijoje surinkta mažiau nei turėta – 31 mandatas. Akivaizdu, kad „atsinaujinimas“ ir „Naujas planas Lietuvai“ įtikino mažiau žmonių nei „nauji gelbėtojai“. Įtikino netgi mažiau žmonių nei 2012 m. A. Kubiliaus pasiteisinimai, kad diržų veržimo naktinės reformos buvo neišvengiamai būtinos.
Tačiau Gabrielius Landsbergis rinkimų rezultatuose nemato nei pralaimėjimo, nei savo kaltės. Po rinkimų jis skelbė tęsiąs „sėkmingą atsinaujinimą“, nors būtent šis atsinaujinimas tiesiogiai atsakingas už nesėkmę, jei ne visoje Lietuvoje, tai tikrai už prarastą Kauną. Apskritai rinkimų eigoje, ypač po pirmojo turo, išryškėjo nepatyrusio pirmininko klaidos. Nuo pat pradžių atrodė, tarsi tikima būsima pergale arba jos nenorima. Dėl nesuvokiamų priežasčių stipriausi kandidatai išsiųsti „atostogų“ į provinciją, nors A. Kubilius, I. Degutienė ir R. Juknevičienė galėjo laimėti ar bent lygiai kautis dėl mandatų Kaune, o ne LLRA valdomuose Šalčininkų ir P. Urbščio judėjimo valdomame Panevėžyje. Dar dvi galimybės pakovoti prarastos suskaldžius balsus ir rinkėjus paskandinus tarpusavio vaiduose A. Dumčiaus ir V. Čigriejienės apygardose. 3-4 vietose likę ir virš 10 proc. rinkę veteranai galėjo laimėti po TS-LKD vėliava. Į „garantuotomis“ ir todėl auksinėmis laikytas Kauno apygardas sustatyti Lietuvai ir pačiam Kaunui nežinomi kandidatai. Vardan atsinaujinimo.
Rinkimų rezultatai atspindėjo pasirinktą taktiką – pinigai koncentruoti į naujų veidų ir sąrašo populiarinimą, vienmandatėms paliekant trupinius. Tai daryta žinant, kad TS-LKD kaip partija neturi galimybių perimti kitų partijų rinkėjų daugiamandatėje apygardoje, tuo tarpu vienmandatininkai tokias galimybes turi. Pasitvirtino pusę metų sklandę įtarimai, kad atsinaujinusios TS-LKD vadovybei „geriau mažesnė frakcija, tačiau su naujais veidais ir be talibų“. „Talibų“ atsikratyti nepavyko, tačiau iš esmės tikslas pasiektas – frakcija mažesnė, o naujų veidų joje visai nemažai. Ar kas nors partijoje garsiai iškels klausimą, kiek potencialių balsų prarasta siekiant išpopuliarinti iki tol niekam Lietuvoje nežinomus atsinaujinimo bangos kandidatus?
Nepatyrimas ir didelis ego ima viršų ir po rinkimų. Konservatorių užsispyrimas koalicijoje matyti liberalus net ir po to, kai patys liberalai aiškiai paskelbė į koaliciją neisiantys, o rinkimų rezultatai aiškiai rodo, kad trečia partija koalicijoje nereikalinga, yra aiškus įrodymas, kad G. Landsbergis buvo nusiteikęs ir pasiruošęs būti tik nugalėtoju. Koalicijoje jis save mato tik kaip lyderį ir darbotvarkės formuotoją. Valstiečiai buvo puikūs būsimi partneriai, kol planuota, TS-LKD bus pagrindinė jėga. Viskas vardan tos Lietuvos, reformų, atsinaujinimo… Juk praėjo „keturi prarasti metai“. Tačiau kai pasimatė beveik dvigubai didesnis (skaičiuojant mandatais) rinkėjų pasitikėjimas valstiečiais, dar keturi, tad viso aštuoni „prarasti metai“ nebeatrodo taip baisiai. Lietuva kaip nors išgyvens Naisių I laikotarpį, o konservatoriai saugodami savo liberalią tapatybę budės opozicijoje. Vardan tos Lietuvos būti mažaisiais partneriais, pasirodo, yra nepakeliama našta. Jeigu Gabrieliaus Landsbergio užsispyrimas sugriaus koalicijos tarp LVŽS ir TS-LKD galimybes, partijos ir būsimos frakcijos narių vieša reakcija bus pats geriausias lakmusas vertinant šios valdžios ir sprendimų priėmimo nesiekiančios partijos gyvybingumą ir perspektyvas.
Valstiečių ideologinė niša ir tęstinumas
Nugalėtojai gi sprendžia dvi problemas – valdžios įtvirtinimo ir tęstinumo. Iškart po rinkimų pergalės publicistai, nuo Valatkos iki Gritėno, prisijungė prie seniai tą kartojusių konservatorių: valstiečiai esą neturi nuoseklių pažiūrų, jų kryptis – „jokia“. Būdami oportunistiniu sambūriu vieniems rinkimams jie neva greitai išsibėgios po kitas frakcijas ir tebus vienų rinkimų fenomenas. Pirmasis teiginys yra absoliuti klaida. Būtent dėl to, tikėtina, kad klaidingas ir antrasis.
Šiandien absoliučiai neįmanoma prognozuoti, ar ir kaip ilgai vieninga ir stabili išsilaikys valstiečių frakcija ar jos formuojama Vyriausybė. Įmanomi visi scenarijai. Konservatorių užsispyrimas eiti į koaliciją su liberalais, taigi neiti visai, aiškiai rodo, kad prieš valstiečius formuojamas vadinamasis sanitarinis kordonas. Vargiai kuo tarpusavyje besiskiriančios „tradicinės“ partijos į valstiečius žiūri kaip į virusą, nuo kurio reikia saugoti šaknis įleidusią partinę sistemą. Šioms pastangoms naudinga valstiečius vaizduoti kaip nenuoseklius, sau prieštaraujančius populistus.
Tačiau priešingai populiariems aiškinimams, valstiečių ideologija yra labai nuosekli ir tradicinė. Be jos retai įsivaizduojama vakarietiška partinė sistema. Tai – krikdemiška ideologija. Jos esmė: socialinis konservatyvumas (šeima, kalba, gyvybė, tautiškumas) ir socialinis teisingumas (didelis valstybės kišimasis į ekonomiką). Paradoksas ir apsileidimas, kad krikščioniškosios demokratijos vietą šalyje užimti tenka pagoniškosios kultūros puosėlėjimu išgarsėjusiam politikui. Tačiau yra būtent taip.
Kiekvienam su politine sociologija bent kiek susipažinusiam žmogui seniai aišku, kad Lietuvoje šioje politinio spektro vietoje seniai egzistuoja vakuumas. Neabejotinai didžiausia dalis Lietuvos piliečių yra socialiai konservatyvūs ir nori didesnio gerovės perskirstymo. Jis ir objektyviai būtinas, nes Lietuva, sėkmingai panirusi į Laisvos rinkos instituto pasakas, yra tapusi didžiausios visoje ES socialinės nelygybės ir dirbančiųjų išnaudojimo (skirtumas tarp BVP 1 gyventojui ir vidutinio darbo užmokesčio) šalimi. Tiek dėl ekonominių klausimų, tiek dėl poliarizuojančio V. Landsbergio asmens bei su juo siejamo praeities vertinimo jie niekada negalėjo balsuoti ir nebalsuos už TS-LKD.
Kai susiskaldžiusios krikdemiškos partijos 2004 m. nepateko į Seimą ir įsikorporavo į TS-LKD, taip prarasdamos socialinio teisingumo dėmenį, šios vietos politiniame spektre niekas neužėmė. Prieš keletą metų A. Sakalas viltingai rašė, kad ją užimti turėtų Darbo partija, kuri – jei būtų vienijama ideologijos, o ne asmenybės ir įtakos – būtų galėjusi mėginti tai padaryti. Akivaizdu, nepadarė. Tačiau tuščia vieta amžinai nebūna. Ir dabar ją labai aiškiomis vertybinėmis deklaracijomis užėmė LVŽS. Tautiniais ir moralės klausimais tai akivaizdžiai konservatyviausia, o ekonomikoje – kairiausia parlamentinė partija Lietuvoje.
Dar daugiau, R. Karbauskis aiškiai pasakė tai, ką iki rinkimų sakė tik visuomeninis Vilniaus forumas. Būtent, kad dabartinių „tradicinių“ partijų jokios vertybės neskiria. Liberalai, konservatoriai ir socdemai, visi yra ekonominėje dešinėje, ką rodo ir mokesčių politika, ir darbo kodeksas. Po TS-LKD atsinaujinimo, t.y. liberalizacijos, visos jos tapo liberaliomis ir kultūros/moralės klausimais. Kaip kadaise rašė politikos filosofas A. McIntyre`as, diskusiją imituoja nuosaikūs, radikalūs ir tiesiog liberalai. Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą iš esmės išnyko ir esmingesni geopolitinės orientacijos skirtumai. Visi dešinieji giria LSDP užsienio reikalų ministrą. Kad tikrų vertybinių skirčių nėra geriausiai paliudijo pats Gabrielius Landsbergis LRT debatuose. R. Karbauskiui metus kaltinimą, kad TS-LKD ir LSDP vertybės nesiskiria, jis atkirto, kad skiriasi požiūris į… korupciją! Kas nors turėjo jam pranešti, kad skaidrumas nėra pasaulėžiūrinis klausimas – visame pasaulyje sutariama, kad skaidrumas reikalingas, o korupcija vengtina. Sugebėjimas patiems išlikti skaidriais jokios partijos vertybių ir ideologijos neapibrėžia.
Dar daugiau, kaip teigė Vytautas Radžvilas, valstiečių iškilimas ir rinkiminė retorika į Lietuvos partinę sistemą įnešė naują esminės svarbos dimensiją. Tai nacionalizmo ir globalizmo skirtis. Nė viena parlamentinė partija iki tol nekalbėjo apie emigraciją kaip apie tautos nykimą, o ne darbo jėgos problemą. Valstiečiai kalba. Nė viena partija nepasakė, kad Lietuva turi palaikyti Vyšegrado šalis kovoje už reformas Europos Sąjungoje ir masinės imigracijos sustabdymą. Valstiečiai pasakė. Nė viena partija nepasakė, kad euro įvedimas nėra vertybė savaime ir tai daryti galima tik tinkamomis aplinkybėmis, skaičiuojant kaštus ir naudą. Valstiečiai pasakė. Nė viena parlamentinė partija valstybinės kalbos ir tautinės valstybės išsaugojimo nekėlė kaip artikuliuoto politikos tikslo, nesakė, kad švietimas turi ugdyti šalies patriotus, o ne konkurencingą darbo jėgą globaliai rinkai. Visa tai yra esmingas pokytis kol kas retorinėje plotmėje. Iš esmės tautinę tapatybę ir tautinę valstybę branginantys ir aukščiau globalaus atvirumo keliantys piliečiai taip pat nebuvo atstovaujami, nors ypač vyriausios kartos konservatorių rinkėjų atveju, nebūtinai tą patys suprato.
Prognozė
Tokioje partinėje sistemoje absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų buvo neatstovaujami. Nei didesnio perskirstymo, nei konservatyvesnių kultūrinių sprendimų jokia partija negebėjo ir net nenorėjo siūlyti. Priešingai, tokie siūlymai pajuokti kaip populistiniai ir rimtai nesvarstomi. Demokratinėje valstybėje tai būtų neįmanomas ir nepaaiškinamas reiškinys. Tačiau Lietuva yra oligarchinė valstybė, kurioje NVO arba verslo asociacijų lobistai lemia daugiau nei visuomenės nuomonė. Tokioje valstybėje valstiečių iškilimas yra nei netikėtas, nei laikinas. Realu, kad šios partijos laukia įtampos ir nubyrėjimai. 2020 m. jie nebebus didieji gelbėtojai, tačiau tikrai ir neišnyks kaip ankstesni populistai, su kuriais valstiečius bandoma lyginti. Tai partija, turinti nuoseklią ideologiją, atitinkančią milžišką poreikį Lietuvos visuomenėje. Išsigryninusi tą ideologiją palaikančius asmenis, ji išliks politiniame žemėlapyje. Ir jeigu per artimiausius keturis metus jiems pavyks vykdyti socialiai jautrią politiką, labiausiai dėl to nukentės socialdemokratai. 2020 m. partinis žemėlapis atrodys visai kitaip.
Propatria

Konclageriuose už popieriaus gabalėlį tekdavo atiduoti dienos duonos davinį

Redakcija
-
0
Konclageriuose už popieriaus gabalėlį tekdavo atiduoti dienos duonos davinį

inta-2

Žymus Lietuvos disidentas, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus gyvenimo pabaigoje (2007 m.) kartu su Lietuvos žmogaus teisių asociacija vos 200 egz. tiražu sudarė ir išleido unikalią knygą  „Laiškai iš Intos“.

Tai autentiški politinių kalinių laiškai artimiesiems iš tarybinių lagerių, jų eilėraščiai ir  prisiminimai. Knygoje pateikta daug biografinių ir istorinių faktų. Nūnai leidinys tampa kaip niekad reikšmingas mūsų visuomenei, kurios trečdalis jau emigravo ir visiems laikams paliko savo šalį. Jis tampa reikšmingas jaunimo patriotiniam auklėjimui, kiekvieno Lietuvoje gyvenančio piliečio  atsakomybei ir sąmoningumui.

Knygos laiškų turinys sukrečia. Perskaitęs juos negali likti abejingas. Jie vienaip ar kitaip verčia permąstyti ir iš naujo įvertinti šiandienos  visuomenės iššūkius.

Įžanginiame knygos žodyje V.Petkus rašė: okupacijos metu be nužudytų, nukankintų ir sunaikintų lietuvių jų dalis buvo įvairių rusų „teismų“ „nuteisti“ ir įkalinti įvairiuose Rusijos kalėjimuose ir konclageriuose, kita dalis be jokių „teismų“ „laikinai“ įkalinta iki karo pabaigos taip pat įvairiose Rusijos kalinimo instancijose (gostfiltriniai konclageriai) ir trečioji dalis – tremtiniai išblaškyti po visą plačiąją komunistinę Rusiją. Ir vieniems, ir kitiems rūpėjo susisiekti su dar išlikusiais gyvaisiais. Vienintelė tam tinkama priemonė buvo laiškai. Bet kaliniams ja pasinaudoti buvo labai sunku, nes iškilo popieriaus ir laiškų išsiuntimo problema. Konclageriuose už popieriaus gabalėlį tekdavo atiduoti dienos duonos davinį. Ir gaudavai nuo cementinio maišelio popieriaus skiautelę, kurią sulankstydavai trikampiu ir be voko, pašto markutės pasiųsdavai. Ačiū paštams, nes jie tokį „laišką“ vis tik pasiųsdavo, o gavėjas apmokėdavo. Rašydavo ir ant kartono skiautelės apvesdami adresą.

Kaliniams kartais pavykdavo įvairiais būdais išsiųsti laiškus apeinant konclagerinę cenzūrą. Bet tokius laiškus gavėjui buvo pavojinga laikyti. Todėl juos tekdavo naikinti, kad KGB radusį negalėtų tave apkaltinti antitarybinės literatūros laikymu ir įkalinti. Užtat tokių laiškų mažai teišliko. Jų yra įdėta ir šiame rinkinyje.

Inta (rus. Инта) – miestas apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos Federacija. 1939 m. Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse buvo įkurti lageriai. 1948 m. čia kalėjo apie 22 000 kalinių,

gerardas1

Tėvas Gerardas Dunda

(pirmasis jėzuito tėvo Gerardo laiškas iš konclagerio )

Mylimoji Mama,

 Leiskite pirmiausiai padėkoti Tamstai už brangų siuntinį, kurį gavau rugpjūčio 28 dieną. Visa tai ką siuntėte gavau pilnumoje.

Didelis ir nuoširdus ačiū. Į jį žiūrėdamas tikrai neklydau, galvodamas, kad jis sudarytas ne vien Jūsų išteklių sąskaitoje, bet, kad prie jo yra kas nors prisidėjęs. Tad už tuos, kurie Tamstai padeda aš atlaikiau ir dar atlaikysiu šv. Auką. Tai galite priminti mano geradariams, dar daugiau, galite net išvardinti tų žmonių intencijas už ką jie nori, kad pasimelsčiau, bet jų pavardžių man nereikia žinoti, juos Jūs atsiminsite ir man grįžus pasakysite. Taigi bent tuo būdu galiu jiems taip atsiteisti.

Kartu Jums noriu pranešti, kad jau atlaikiau už visas intencijas, kurias turėjau būdamas pas Jus, bet kurių nesuspėjau atlaikyti. Taigi, tuo atveju, jeigu nebegrįžčiau, tai tebūnie žinoma Radžiui, kad neatlaikytų Aukų nepalikau, bet Viešpačiui atsiteisiau. Jų buvo lygiai septyniasdešimt penkios. Dabar jau aš dėl jų ramus.

Brangioji Mamyte, paskutiniu laiku labai dažnai pradėjau Jus sapnuoti, gal Jūs sirguliuojate ar šiaip negaluojate. Labai prašau, dėl Viešpaties, saugokite save mūsų susitikimo dienai, kad dar Jus gyvą ir sveiką rasčiau. Dėl manęs nesigriaužkite ir nesirūpinkite, nes gerasis Viešpats mane globoja, saugo ir veda. Maisto man dabar pakankamai. Rūbų ir apavo nestokoju. Jo ir žiemai užteks. Nieko naujo nemegzkite ir nesiųskite, jei kada ko nors reikės, parašysiu, paprašysiu. Stenkitės susitvarkyti taip, kad žiema Jums nesudarytų daug rūpesčio. Neprisiimkite daug vargo su mokiniais. Gerai, kad su žeme susitvarkėte, atiduodami ją kolektyvui. Dabartinėse

sąlygose taip yra geriau. Reikalui esant įkeiskite arba parduokite ką nors iš mano likusio turto, jei jo kiek dar yra. Tačiau knygų, jei galima nelieskite. Norėjau paklausti, ar jų neliečia ir tebeguli savo vietoje? Būtų labai gerai, jeigu su sekančiu siuntiniu galėtumėte atsiųsti anglų kalbos vadovėlį, jis yra tarp mano knygų, bet atrodo, gal koks mokinys jį parduotų, geriau būtų, nereiktų ten ieškoti.

Toliau, mano akiniai jau vos besilaiko, stiklai geri, tik rėmai suirę. Ar mano akinius radote? Jei kitų rėmų negalėtumėte gauti, tai manuosius atsiųskite su visais stiklais, nes, čia, sudužus stiklams, kitų negausiu. Labai gerai padarėte prisiųsdami vokus su ženklais; dabar nebus jokio vargo dėl to. Motute, specialiai nepirkite man tabokos, papirosų bei machorkos, nes aš dar vis neišmokau rūkyti, o jie man tik geri pakeisti į cukrų, į duoną arba pavaišinti draugus, savo viršininkus, dėl ko darbe būna truputį lengviau.

Jau dveji metai kaip Jus mačiau, tačiau Jūs visi prieš mano akis esate kaip gyvi. Matau Jus betriūsiančią apie plytą, matau Vandutę su jos šeima jų kambaryje, visus, visus matau. Kad tas

vaizdas neišnyktų, tegul ir Vandutė parašo, ir Gerdukas, ir Remigutis. O gal jie visi parašė tik jų laiškai manęs dar šiandieną nepasiekė. Po kol kas visi Jūsų laiškai manęs pasiekia, tačiau, jei dėl kokių priežasčių nebegausite laiškų iš manęs, kas labai gali atsitikti, nes bendros bausmės užgula visus, tai nesistebėkite, bet palūkėję vis tiek sulauksite, nes jei ne aš arba ne Jasius, tai kas nors kitas parašys.

Kaip gyvena ir laikosi rygiečiai: tetos Aleksandra, Hilda, bei teta Marisia. Kaip laikosi brolienė Rozalija. Jiems parašyti, kaip anksčiau esu minėjęs, negaliu, nes ir Jūsų vardu laiškai neeina,

iškart siuntėjas liktų nežinomas. Ir šį laišką rašo Jasius . Manau, kad šį laišką skaitys ir Vandutė, tai jos šeimai linkėjimai iš dėdės, taipgi Juozo Kaz. Karolio ir Petro šeimoms. Pasveikinkite tetas Kotryną, Petrienę, Jokūbienę, irgi Freimanienę su Aliute.

Gal Vladas grįžo ar atsirado? Į Rygą nerašau, nes nei vieno nei atsakymo, nei laiško iš ten negavau. Visus mano geradarius pasveikinkite. Tegul Vandutė įkepa arba įdžiovina į sukorių laiškutį. Nepamirškite česnakų ir cibulių. Taipgi nelaukdami Kalėdų atsiųskite Kūčių pyragą. Artėja visa eilė švenčių, kurias mes čia gražiai su malda ir dvasios pakilimu praleisime. Už Jus visus kasdieną maldoje prašau Viešpatį, kad mane ir Jus išlaikytų laimingai susitikimo valandai. Gal Vandutė turi savo šeimos foto nuotrauką; labai norėčiau pamatyti. Kurioje /…/. Su mažuoju?

Dar kartą karštai ir labai dėkoju Mamytei už kepsnius, rudąją košę. Teatlygina gerasis Dievas už triūsą, vargą ir rūpestį.

Bučiuoju karštai motutę-sengalvėlę, sesutę ir kitus.

Jasius.

 

Atsargumo sumetimais taip save pavadino tėvas Gerardas. Laiškai buvo įdedami į anglimis pakraunamą vagoną, skirtą Leningradui, viliantis, kad žmonės, tenai iškraunantieji vagonus, juos užtiks ir pasiųs paštu pagal voką, o kartais ir tik pridedamų raštelių adresus. Ačiū leningradiečiams (dabar peterburgiečiams) keletą metų nepaprastai sąžiningai tai atlikdavusiems (Viktoras Petkus).

Dalius Stancikas. Siaurųjų partijų liga

Redakcija
-
0

stancikas_dalius7_250_148

Žurnalas „Miškai“

miskai

Kada, o Viešpatie, kada,
Siaurųjų partijų liga
Nustos mus nelaimingus ėsti?
/Maironis/

Drama verta rašytojo plunksnos: po pirmojo Seimo rinkimų turo „istorinę pergalę“ šventęs naujai iškeptas konservatorių lyderis po antrojo susinervinęs atsiprašinėjo už pralaimėjimą – po ketverių opozicijos metų konservatoriai gavo mažiau mandatų nei po krizinio valdymo.

Prezidentė abu tokius skirtingus rinkimų turus komentavo vienodai: žmonės ištroškę permainų.

„Permainų noras“ yra sąlyginė sąvoka, kurią galime taikyti tik mažesniai daliai rinkimuose dalyvaujančiųjų (ir nulemiančių svarstyklių pusę), nes daugiau kaip pusė nuolatinių rinkėjų elgiasi panašiai kaip sporto sirgaliai: turi pasirinkę pastovią politinę komandą, už kurią balsuoja nepaisydami jos darbų, nuodėmių ar net kintančių programinių nuostatų – tiesiog už tai, kad jie „mūsiškiai“. („Visada balsuoju už tuos pačius“, – didžiuodamiesi savo pastovumu sako jie; ir tuomet darosi suprantamesni rusai, balsuojantys už V. Putiną – „o už ką gi daugiau“?).

Konservatoriai ir socialdemokratai tokių stabilių „mūsiškių“ turi vienodai – maždaug po 200 tūkstančių, Liberalų sąjūdis apie 100 tūkst. (šių gerbėjų neatbaidė net įžūli partijos pirmininko apgavystė), lenkų partija – apie 70 tūkstančių, valstiečių – 60 tūkst. ir t.t. Tokiems sirgaliams (rinkėjams) žodis „permainos“ (balsavimas už kitą partiją) siejasi su vieninteliu žodžiu – „išdavystė“. Buvusios valdančiosios partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – ypatingai formavo būtent tokią savo rinkėjų savivoką, nes tai užtikrino nesibaigiantį jų buvimą valdžioje, tad ir sirgalių aistros, kaip per tikras rungtynes, nuolat audrinamos vis naujais specialiais efektais (šiuo metu ypač „veža“ politinės patyčios socialiniuose tinkluose: kas ką labiau pažemins).

Tačiau kaip nutiko, kad turėdami gana mažą pastovių sirgalių skaičių taip triuškinamai laimėjo valstiečiai, o pirmojo turo nugalėtojai konservatoriai antrajame kėlinyje buvo sugniuždyti net savo aikštelėje – Kaune?

Atsakymas paprastas: be partinio pasiskirstymo Lietuva dar yra pasidalinusi į vadinamąją kairę ir dešinę (nors toks pasiskirstymas yra labiau psichologinis, nei grįstas politinėmis vertybėmis), tad pasistumdymai tuose dviejuose flanguose ir lėmė vienų netikėtą džiaugsmą, o kitų – įniršį.

Prieš dvejus metus, per 2014 m. Europos parlamento rinkimus, nepakeičiamus dešinės pusės lyderius konservatorius pavijo E. Masiulio vadovaujami liberalai. Liberalams palanki žiniasklaida su LRT priešakyje tuomet skelbė ditirambus staigiai liberalėjančiai (suprask – europietiškėjančiai) Lietuvai, tačiau tikrovė buvo žymiai proziškesnė: „už gerus darbus Rubiconui“ nuteisto A. Zuoko liberalų šalininkai pasirinko kitus liberalus. Šiais metais gavę panašų antausį nuo E. Masiulio (įtariamo gerais darbais „MG Balticui“) ta migruojanti dešinė nudreifavo link konservatorių ir taip lėmė jų pergalę pirmajame ture. Ir nors konservatorių Anūkas skelbė istorinį laimėjimą, dešinėje pusėje nėra jokių gerų naujienų: per pastarąjį dešimtmetį dešiniųjų (konservatorių ir visų rūšių liberalų) rinkėjų skaičius lieka maždaug toks pats – apie 400 tūkstančių, ir vieni jie nepajėgūs ne tik sudaryti valdančiosios daugumos, bet ir laimėti antrojo rinkimų turo, kai rinkėjams tenka rinktis tarp likusių dviejų – kairės ir dešinės – kandidatų. Taigi konservatorių pralaimėjimą ir valstiečių pergalę antrajame ture lėmė apsijungę kairiųjų rinkėjai, kuriuos suvienijo ne tiek „permainų noras“ (valstiečiai), kiek baimė, jog laimės konservatoriai (konservatoriai Vilniuje laimėjo tik tose apygardose, kur antrajame ture susikovė su liberalais ar kitataučių kandidatais).

Panašūs poslinkiai vyko ir kairėje pusėje: trečdalis kairiųjų rinkėjų valstiečius rinkosi kaip viltingesnę kairiąją jėgą, o dalis nusivylusiųjų išvis nedalyvavo rinkimuose (šiemet Seimą rinko 100 tūkst. piliečių mažiau). Taigi, nepaisant kairiosios valdančiosios koalicijos pralaimėjimo, kairiaisiais save laikančių rinkėjų ir toliau lieka apie 600 tūkst., ir jeigu jie nesijaus valstiečių atstovaujami, kituose rinkimuose valstiečiai vėl liks su savo ištikimuoju 60 tūkst. elektoratu.

Nebent kituose Seimo rinkimuose šis 26-erius nepriklausomybės metus besitęsiantis politinis susiskirstymas kairė – dešinė įgautų visiškai kitą pavidalą, iš esmės keičiantį Lietuvos partinį peizažą ir politinę mąstyseną. Taip gali nutikti ir štai kodėl.

Visų pirma, kairės – dešinės suskirstymas, atsiradęs nuo Sąjūdžio ir komunistų priešpriešos, jau yra atgyvena, neturinti nieko bendro su realybe (keli pavyzdžiai: kairiesiems valdant pinigų gynybai buvo skiriama dvigubai daugiau, nei prie dešiniųjų – tą pačią kryptį žada tęsti ir valstiečiai, kairiųjų užsienio reikalų ministras Rusijos atžvilgiu skelbė vienus riebiausių Europoje pareiškimų, o kairiųjų premjeras, perimdamas konservatorių politinę kalbėseną, Rusijos ranką įžvelgė net mokytojų profsąjungų keliamuose streikuose).

Antra, šių rinkimų kampanijos metu ir konservatoriai, ir socialdemokratai jau nebepajėgė slėpti, kad didžiausias pavojus Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai yra masinis bėgimas iš tėvynės. Tiesa, tai nebuvo taip ryškiai akcentuojama, kaip priklausytų pagal šios problemos mastą (Pasaulio bankas skelbia, kad Lietuva yra tarp trijų labiausiai nykstančių pasaulio šalių), tačiau viešas ir atviras ilgai nutylimos tragedijos įvardijimas yra labai svarbus laimėjimas (dar ne taip seniai buvęs konservatorių premjeras aiškino, jog masinė emigracija yra naudinga Lietuvai). Nes emigracijos pripažinimas svarbiausia problema kartu reiškia ir nebylų pripažinimą, kad daugiau kaip dešimtmetį kairės – dešinės vykdyta vadinamoji „globalios Lietuvos“ politika yra pražūtinga ir nebegali būti tęsiama.

Trečias veiksnys – geopolitinis. Dėl nenuslūgstančių emigracinių krioklių ir teroristinės kasdienybės Europoje jau senokai tradicinę politinę perskyrą kairė – dešinė pakeitė nauja: globalizmas – tautiškumas. Šios naujos perskyros pasekmės jau šiandien akivaizdžios: 2013 m. tarp dviejų tradiciškai valdančių Anglijos partijų (leiboristų ir konservatorių) kaip viesulas įsiveržusi trečioji – Nepriklausomybės partija – iš esmės ir lėmė Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES. Panašūs politiniai procesai nesustabdomai vystosi visoje Europoje (tik Lietuvos politinis elitas vis dar naiviai tebemano, jog Lietuvos ateitis slypi Briuselio koridoriuose, o ne jos pačios istorinėse ištakose, ir nesijungia prie savo valstybių interesus atkakliai ginančio Vidurio Europos bloko), todėl neišvengiamai sudrebins ir Lietuvą.

Ir ketvirtasis svarbus veiksnys – 2020 metais baigsis ES pašalpa, taigi prapuls ir tas materialinės naudos motyvas, kuriuo prieš rinkėjus labai mojavo kairės – dešinės valdžia.

Šių veiksnių visuma leidžia spėti, kad 2019 pavasarį Prezidento rinkimai pirmą kartą vyks ne pagal tradicinę kairės – dešinės perskyrą, o būtent globalizmo ir tautiškumo priešpriešos dvasioje, kuri ir dabar glūdi didžiojoje visuomenės dalyje ir visose didžiosiose partijose, tačiau atkakliai slepiama po iš esmės jokio vertybinio pagrindo nebeturinčiais partiniais pasidalinimais. Kaip sako filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas, kairės ir dešinės skirtys mūsų politikoje buvo tik tariamos, o vienintelė reali skirtis tėra tik viena: globalizmas – nacionalizmas.

Šia prasme ir stipriausioji kairė, ir stipriausioji dešinė – valstiečiai ir konservatoriai – yra nevienalyčiai politiniai dariniai, turintys po du ryškiai vertybiškai skirtingus sparnus, todėl būtų gerai, jei naujame Seime kartu dirbtų ar rungtųsi ne partijos, o jų vertybinės srovės griaudamos dirbtines partines linijas, ir dabartinę butaforinę partinę sistemą iškristalizuodamos į esminį politinį klausimą, gyvybiškai svarbų šiandieninei Lietuvai ir Europai: ar kosmopolitinis globalizmas (mums pirštas dar komunizmo laikais) ir sukarikatūrintos žmogaus teisės, ar krikščioniškos vertybės ir taikus tautiškumas?

Tiesos

Kun. Andrius Narbekovas. Norvegijos sprendimas leisti abortu nužudyti vieną iš dvynių – absurdas

Redakcija
-
0
narbekovas
Prieš kelias dienas pranešėme, jog Norvegijos sveikatos ministerija nusprendė, jog nuo šiol dvynukų ar trinukų basilaukiančioms moterims bus leidžiama abortu nužudyti vieną ar porą šių vaikų, kitiems leidžiant gimti – net jei jie visiškai sveiki ir net jei moteris yra kitos šalies pilietė. Skelbiame kun. Andriaus Narbekovo, buvusio gydytojo chirurgo komentarą apie šį sprendimą.
 
***
Tai yra katastrofa, kai klausimą, gyventi kūdikiui ar ne, gali nuspręsti moteris: gali to vieno negimdyti, iš dviejų gali vieną pasirinkti… Noriu, gimdysiu tris, noriu – du, noriu – vieną… Kaip vertinamas tas dar negimęs žmogus? Absurdas. Kalbama apie vadinamąsias žmogaus teises, bet žmogus yra tik moteris, jos teisė pasirinkti – šventa, o apie kito žmogaus teisę į gyvybę pamirštama.
Kas yra tas embrionas ar vaisius? Jeigu turime aiškią nuostatą, kad tai yra žmogus, vadinasi, jo ir kito žmogaus – moters – gyvybės yra lygiavertės.
Jeigu nėštumas yra, tarkime, išprievartavimo pasekmė, nėra jokios grėsmės moters gyvybei – ji gali pagimdyti tą vaikelį, palikti jį ir daugiau gyvenime jo nematyti. Ar tikrai reikia žudyti tą, kuris yra mažiausiai kaltas dėl susidariusios situacijos? Pasakyti, kad šitas vaisius gimęs negyvens, todėl mes jį nužudykime, – taip pat bloga nuostata. Kad gimęs jis tikrai neišgyvens, niekada nebūna iš anksto aišku. Net ir tyrimuose būna daugybė klaidų – sako, negyvens, o tie gimę vaikai gyvena. Jeigu gimęs vaikelis negyvens – jis numirs, jeigu jis numirs – jį palaidosime. Tokia yra gyvenimo dialektika. Niekas nežino, kaip bus. Juk miršta ir sveiki naujagimiai. Pagaliau, jeigu tai yra žmogus ir jam duota gimti – jis turi gimti.
Taip, gimdydama gali numirti ir pati motina – niekas nežino gimdymo komplikacijų. Tačiau motina gali mirti ir gimdydama sveiką naujagimį.
Aš manau, kad žmogus turi rūpintis tuo, kuris ateina į šitą pasaulį. Akušerijoje-ginekologijoje jau dabar dar negimęs kūdikis įvardijamas kaip antras pacientas. Kodėl mes norime supriešinti motiną su tuo vaikeliu? Reikia viską daryti, kad nė vienas nepražūtų, ir nelyginti nelygintinų dalykų: teisės rinktis ir gyvybę arba mirtį. Į tą dar negimusį žmogų reikia žiūrėti kaip į mums lygų, nebent iškiltų situacija, jeigu abiejų gyvybei kiltų pavojus. Tokiais atvejais reikia gelbėti nors vieną ir dažniausiai tai būna motina, nors moraliai žiūrint ir tai būtų ne visada priimtina. Vis dėlto jeigu tik tokia problema liktų, milijonai vaikų būtų išgelbėti.
Apskritai šiame kontekste reikėtų pasakyti, kad tik 2 proc. abortų yra daromi dėl tų ypatingų atvejų, o 98 proc. – be jokios rimtos priežasties, tiesiog nenoriu ir negimdysiu. Kitaip sakant, galimybę išvysti šį pasaulį turėtų gausybė vaikų, kurie dabar jos neturi vien tik todėl, kad kažkam nesinori gimdyti.
Propatria

S.Stungurys. Gulagų poezijos klasikas

Redakcija
-
0
S.Stungurys. Gulagų poezijos klasikas

stungurys

 

2006 m. rugsėjo 9 d. buvo šimtasis iškilaus Lietuvos poeto, pedagogo, politinio kalinio Juozo Gražulio gimtadienis. Didžiąją savo kūrybos dalį paskyręs kovai dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, poetas tos nepriklausomybės nesulaukė. Mirė 1985 metų gruodį Žiežmarių senelių prieglaudoje, kai ta nepriklausomybė buvo jau visai nebetoli. Šiandien jo vardas gal nedaug kam žinomas, nes blėsta dėmesys didžiosioms žmogiškoms vertybėms, dėl kurių tiek ilgai ir taip atkakliai kovota.

 Juozas Gražulis, kaip ir daugelis taurių Lietuvos patriotų, gimė vargingoje šeimoje 1906 metų rugsėjį Alvito valsčiuje, Simanėliškių dvare. Čia buvo plytiniai kumetyno pastatai: vienas, žmonių vadinamas „Paryžiumi“, kitas – „Londonu“. Pastarajame ir gimė Juozas. Kumečio račiaus šeimai Dievas nepašykštėjo račiukų – augo šeši berniukai ir keturios mergaitės. Tėvas buvo šviesus žmogus, prenumeravo net du to meto laikraščius: „Šaltinį“ ir „Darbininką“. Pastebėjęs sūnaus Juozo potraukį į mokslą, stengėsi jam iš paskutiniųjų padėti.

1916 m. J. Gražulis pradėjo lankyti pradžios mokyklą, o 1918-aisiais, išlaikęs stojamuosius egzaminus, tapo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos moksleiviu. Čia mokėsi ir būsimoji „lakštingala“ – Salomėja Bačinskaitė-Nėris. Juozo paskatinta, ji išspausdino pirmąjį savo eilėraštį „Pavasarėlis“ jo redaguotame moksleivių laikraštėlyje „Ateities spinduliai“. Pasirašė pseudonimu S. B.

Sunkus buvo Juozo kelias į mokslą. Dėl lėšų stokos, baigęs tik penkias gimnazijos klases, turėjo eiti mokytojauti, nes tuo metu labai trūko mokytojų. Pradėjo 1924 m. mokytojauti Graužinių kaimo mokykloje, o paskui Kudirkos Naumiestyje dar baigė dvimečius mokytojų kursus. Taip ir prasidėjo nelengvas kaimo mokytojo kelias po įvairias užkampių mokyklas. Gyvenimas plėtė akiratį, bet sunkus mokytojo darbas, gausėjančios šeimos rūpesčiai, nutolimas nuo kultūros centrų gesino jo kūrybos ugnį. Nors kiek ir rašė, tačiau neparengė jokio rinkinio. Dirbo mokytoju iki pat nacių okupacijos, kai suprato, kad visi okupantai mokytoją naudoja kaip savo nešvarių tikslų įgyvendinimo priemonę.

 Mėgino tapti miškininku, 1943 m. buvo įstojęs į Vilniaus miškų technikumą, bet vėl – nauja okupacija. 1944 m. su šeima persikėlė į Kauną. Netrukus buvo mobilizuotas. Persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą, kur tikėjosi būsiąs mažiau žinomas ir galėsiąs geriau ūkiškai susitvarkyti. Dirbo valsčiaus žemės ūkio skyriaus vedėju, gavo tris hektarus žemės. Tačiau ir čia kažkokiam enkavėdistui krito į akis. 1947 m. buvo suimtas ir ilgokai kalintas Klaipėdos kalėjime. Kaip vėliau rašė savo atsiminimuose „Gyvenimo akimirkos“ Juozo gulago draugas dr. Liudas Dambrauskas, „…Argumentų jam apkaltinti antisovietine veikla užteko. Pirmiausia Gražulis buvo pavyzdingas mokytojas, vadinasi, ne tik mokė vaikus, bet ir ugdė jų meilę gimtajai kalbai, Tėvynei, atseit skiepijo nacionalistinius jausmus… Nebuvo Juozas abejingas lietuviškoms organizacijoms – būrė jaunuosius ūkininkus, buvo šaulys. Pirmieji rūpinosi, kad Lietuvos žemelė sodais žydėtų, javų laukais plauktų… Dar blogiau – Šaulių sąjunga, nes ji mokė mylėti Tėvynę ir ginti jos laisvę, o tai jau aiškus šovinizmas… Žodžiu, Juozas Gražulis „už tėvynės išdavystę“ buvo nuteistas 25 metams pataisos darbų lagerio“.

 Vos nesibaigė mirtimi jo pirmasis etapas į Spasko lagerį. Pargriūti į šaltą sniegą jam neleido du jauni tautiečiai, kurie vargais negalais atitempė jį iki lagerio. Tas etapas septyniolikai kalinių baigėsi mirtimi, o daugiau kaip šimtas apšalusių atsidūrė ligoninėje.

Paprastai lageriuose nemažai čia patekusių poetų visiškai nutildavo arba tik kartkartėmis prabildavo pesimizmo kupinais posmais, nes ta būtis būdavo visiškas žmogaus pažeminimas. Juozas nelaisvėje nepalūžo. Jis intensyviai kūrė ir jo poezija mielai buvo klausoma nelaisvės draugų. Jis tapo gulagų poezijos klasiku. Jo poezija gretintina su Antano Miškinio nelaisvės metų kūryba, kurią jau seniai reikėjo išversti į kitas kalbas. Būdamas Omsko lageryje su poetu Antanu Miškiniu, dainininku Antanu Kučingiu ir keletu jaunųjų poetų, po Stalino mirties jau kiek palengvėjus režimui, Juozas turėjo gana neblogą kūrybinę aplinką.

Čia buvo ir aistringas kolekcininkas Romas Masiulionis, dirbęs iki suėmimo Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje ir gerai supratęs lagerinės poezijos reikšmę tautos kūrybai. Romas perrašydavo visą jam pakliuvusią gulagų kūrybą ir siųsdavo šeimai į namus. Kad lietuvių kalbos nemokantis cenzorius poezijos neišmestų į šiukšlių dėžę, ji buvo rašoma laiškuose ne eiliuotai, o proza. Namuose gautąją prozą tekdavo tik sudėlioti į eilutes ir graži poezija jau laukė skaitytojų. Taip netrukus gulaguose gimę eilėraščių posmai pasiekė ne tik Vilniaus ir kitų Lietuvos vietovių patriotiškai nusiteikusius skaitytojus. Deja, ta poezija per informatorius pateko ir į KGB. 1956 m. į Lietuvą po Stalino kulto kritikos jau buvo sugrįžę tos poezijos autoriai ir jos persiuntėjas. 1957 m. pabaigoje KGB pradėjo areštus. 1958 m. birželį buvo teisiami Romas Masiulionis, poezijos persiuntėjas iš Omsko lagerio, ir vienas kitas platintojas. Poezijos autoriai liko laisvėje. KGB gerai suprato, kad, vėl nuteisus poetus, jų poezija bus plačiai žinoma ir Vakaruose, ir jie tikrai taps didvyriais. Antano Miškinio „Kalinių psalmės“ galėjo pretenduoti, kaip ir Aleksandro Solženicyno kūryba, į tarptautinį pripažinimą. Joje pavaizduota gulagų žmogaus tragedija tikrai įspūdingesnė nei vėliau Nobelio premijos susilaukusi Josifo Brodskio kūryba. Tačiau mes, lietuviai, nemokame reklamuoti savo poetų kūrybos, nors tikrai turime puikios poezijos.

Juozas Gražulis tylėjo, nepradžiugino okupantų jokiu nuolankumo posmu, pelnėsi duonos kąsnį sunkiu darbu. L. Dambrauskas buvo sudaręs jo poezijos rinkinuką ankstesne data ir naudojo pogrindyje. Vienintelis jo poezijos rinkinys „Mirties angelui praskridus“ buvo išleistas tik 1995 metais. Jį parengė ir leido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Šiame rinkinyje nemažai gulago ir ankstesnės poezijos, fragmentai iš jaunystės poemos „Helė. Mergaitė iš pasakos“ ir jo gulbės giesmė – „Eglė žalčių karalienė“.

Gyvenimas dažnai mėgsta paradoksus: pasiturinčių ūkininkų dukra, turėjusi neabejotiną poetės talentą, savo kūryba pašlovino pavergėjus ir liko jų skaudžiai nuvilta, o kumečio sūnus, taip pat turėjęs talentą, tik neturėjęs sąlygų kurti, tragiškos būties sąlygomis šlovino tautos laisvės kovą ir žmogaus orumą.

 Šiandien mūsų materialėjančioje visuomenėje poezijos paklausa nedidelė. Poezijos rinkinių tiražai vos siekia kelis šimtus, ir tie patys ne visada išperkami. Mums ta poezija, kaip ir Juozo Gražulio kūryba, padėjo kovoti už didžiąsias žmogiškas vertybes – laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją, išlikti žmonėmis. Ir jei kada tautai vėl iškils grėsmė, tų poetų kūryba padės ginti tas vertybes.

2006 m. rugsėjo 23 d.

Autorius yra Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs politinis kalinys, disidentas.

nuotr. iš www.sauksmas.lt

1...1 7031 7041 705...1 718Nuo 1 718 1 704 puslapis