Ieškant masinės emigracijos priežasčių daug priekaištų tenka Lietuvos teisinei sistemai: gyventojų savivaldos suvaržymai, nedemokratiški rinkimų įstatymai, nepakankamas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, pilietinės visuomenės ugdymo teisinės kliūtys.

Apie tai su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku, teisės profesoriumi Ignu Vėgėle kalbasi Vytautas Budnikas.

V.B. Sakoma, kad teisė yra viršesnė už politinę valdžią – tai vadinama teisės viešpatavimu. Politikai bent viešojoje erdvėje kalba apie emigraciją. O teisininkų bendruomenės balso beveik negirdėti. Kas mūsų valstybėje negerai, kad žmonės visiems laikams palieka gimtąją šalį. Kokių teisių ir laisvių mūsų piliečiai ieško svetur? Kokių pokyčių reikėtų Lietuvos teisinei sistemai, kad žmonėms gyventi mūsų šalyje būtų saugu ir gera, kad visiems laikams išvykstantieji persigalvotų, o išvykusieji norėtų sugrįžti?

I.V. Šis klausimas yra labai sudėtingas – šių metų vasarą Vyriausybės kanceliarija net kvietė pačius gyventojus teikti pasiūlymus, kaip stabdyti išvykimą ir susigrąžinti emigrantus. Labai džiugu girdėti teisinės valstybės poreikį. Juk teisingumo jausmas, principas, kad valdžios galias riboja teisė yra kertinis, norint jaustis saugiam. Bet kokios politinės permainos, valdžios galios turi nepažeisti konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų.

Jau beveik visuotinai sutariama, kad emigracijos priežastys Lietuvoje yra ne tik ekonominės, bet ir socialinės. Žmones yra apėmusi neviltis ne tik dėl finansinio nepritekliaus ir sunkių pragyvenimo sąlygų – jiems stinga teisingumo ir saugumo jausmo, jausmo, kad jų teisės ir interesai yra gerbiami, vertinami, jų balsas girdimas.

Visgi, turime ir savęs paklausti – ar tikrai mylime ir gerbiame savo valstybę? Kodėl labai greitai susigundome ieškoti kur geriau, užuot gerovę kūrę patys savo šalyje? Kaltiname politikus, vieni kitus, linkę aplink matyti tik neigiamas aplinkybes užuot ėmęsi iniciatyvos ir atsakomybės. Turime keisti savo požiūrį ir patys, ir visa mūsų visuomenė, žiniasklaida, taip pat politikai – matykime teigiamus pokyčius čia, savo šalyje, nesivadovaukime vien mintimi, kad „gera ten, kur mūsų nėra“.

Manau, kad esant Europos Sąjungoje, kurioje užtikrinama judėjimo laisvė, emigracija yra nuolatinis ir natūralus procesas, kurį visiškai sustabdyti vargu ar galima.

Nepaisant to, vis tiek galime kalbėti apie įvairius būdus tobulinti Lietuvos teisinę sistemą, kuri, žinoma, nebūtinai gali padėti stabdyti emigraciją, tačiau bent jau gali prisidėti prie siekių stiprinti Lietuvos piliečių pasitikėjimą valstybe, o kartu ir teise.

Pavyzdžiui, galime kalbėti apie Lietuvos teisinės sistemos tobulinimą didinant žmonių pasitikėjimą teismais bei kitais teisinės sistemos dalyviais, teisine sistema. Galiu pasidžiaugti, kad vienas būdų – visuomeninių tarėjų institutas – jau skinasi kelią į mūsų teisinę sistemą. Visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymo procesą yra demokratiškos ir atviros piliečiui valstybės pavyzdys, kuris skatina požiūrių įvairovę, didesnę demokratiją,  „gyvosios teisės“ – tokios, kokią ją supranta Lietuvos gyventojas – viešpatavimą.

Prie teisinės sistemos tobulinimo neabejotinai prisidėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sistemos efektyvumo didinimas, elektroninių paslaugų plėtra, teisinio švietimo plėtra.

V.B.  Neseniai Europos Komisija apkaltino Lietuvą, Vengriją, Bulgariją, Latviją, Slovakiją, kad šių šalių teisės aktai neleidžia įsigyti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams, jei šie nėra žemdirbiai. ES Komisija šiame draudime įžvelgė diskriminacijos apraiškas. Beje, mūsų šalyje toks draudimas galioja ir Lietuvos piliečiams. Žinome, kad kitų ES valstybių žemdirbiai gauna daug didesnes išmokas, todėl mūsiškai žemdirbiai negali varžytis su jais superkant žemes. O Lietuvos kaimai ir miesteliai tuštėja. Ar nebus lengvatinėmis sąlygomis supirkta Lietuvos žemė, dėl kurios Sibiro lageriuose kentėjo mūsų tėvai ir seneliai?

I.V. Kalbant apie Europos Sąjungą, norėčiau akcentuoti, kad yra teisinės priemonės, kuriomis mes galime apsiginti, jei manome, kad ES taisyklės yra nesąžiningos. Išmokime jomis naudotis –aš pats kaip advokatas atstovavau 135 ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms byloje dėl 2012 metais Lietuvos ūkininkams skirtų tiesioginių išmokų mažinimo. ES Teisingumo Teismas pripažino, kad išmokų mažinimas 2012 metais Lietuvos žemdirbiams buvo pritaikytas neteisėtai, į teismą kreipęsi ūkininkai įgijo galimybę atgauti tiesioginės paramos dalį, kuri jiems buvo neteisėtai sumažinta. Tokių pavyzdžių galėtų būti ir daugiau, jei ne tik kritikuotume ES sprendimus, bet ir teisinėmis priemonėmis gintume savo interesus.

Išties 2015 metais Europos Komisija nusprendė oficialiai reikalauti, kad Lietuva, o taip pat ir Bulgarija, Slovakija, Vengrija pateiktų pastabas dėl įstatymų, kuriais reglamentuojamas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas. Komisijos nuomone, ginčijamomis nacionalinėmis nuostatomis nustatoma tam tikrų apribojimų, dėl kurių investuotojai iš kitų valstybių narių gali būti diskriminuojami. Europos Komisiją labiausiai neramina reikalavimas, kad žemės pirkėjas būtinai turi būti ūkininkaujantis ar daugiausia pajamų iš žemės ūkio veiklos gaunantis asmuo – sako, kad tai diskriminuoja likusius ES piliečius.

Gavusi Lietuvos atsakymą, Europos Komisija tebėra susirūpinusi, kad teisinis reglamentavimas (reikalavimas žemės pirkėjui būti ūkininku) yra per griežtas ir pažeidžia ES teisę. Šių metų gegužę Europos Komisija oficialiai paprašė Lietuvos ir kitų valstybių iš dalies pakeisti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo teisės aktus, nes jais pažeidžiamas laisvas kapitalo judėjimas bei įsisteigimo laisvė ir tai gali atgrasyti tarpvalstybines investicijas.

Komisija nurodė, kad kai kuriais apribojimais gali būti siekiama pagrįstų tikslų, nes jais norima kovoti su pirkimu spekuliacijos tikslais arba atsižvelgiama į planavimo ir kaimo politikos tikslus, bet tam, kad tie apribojimai būtų teisėti, jie privalo būti proporcingi ir jais negali būti diskriminuojami kiti ES piliečiai.

Verta priminti, kad stodama į Europos Sąjungą, Lietuva įsipareigojo nedrausti žemės pardavimo Europos Sąjungai priklausančių kitų valstybių piliečiams, o pereinamasis laikotarpis, leidęs Lietuvai neparduoti žemės užsieniečiams, galiojo tik iki 2014-ųjų gegužės 1-osios. Taigi 2014 metais įstatymas buvo priimtas baiminantis, kad Lietuvoje žemę supirks užsieniečiai ir taip sužlugdys žemės ūkį. Visgi, kyla klausimas, ar toks reguliavimas nėra perteklinis, nes dėl jo įsigyti žemės tapo sunkiau ir Lietuvos piliečiams.

Nuomonė, kad šis įstatymas yra nukreiptas prieš užsienio investuotojus, yra diskutuotina. Visų pirma, dar 2006 m. kovo 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime buvo pažymėta, kad žemės ūkio paskirties žemė yra išskirtinės vertės ribotas gamtos išteklius. Taigi įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad žemės sklypai, jeigu jie yra priskirti žemės ūkio paskirties žemei, savininkų ir (arba) naudotojų būtų naudojami būtent žemės ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties žemės pobūdis, kol jos paskirtis pagal įstatymo nustatytus kriterijus nebus pakeista, būtų išsaugotas.

Be to, kiek teko domėtis, kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktika taip pat yra orientuota į tai, kad į žemės ūkio paskirties žemės disponavimo rinką patektų tik tie asmenys, kurie suinteresuoti užsiimti žemės ūkio veikla, kad būtų skatinamas užimtumo kūrimas kaimo vietovėse, gerinama socialinė aplinka ir pan. Pavyzdžiui, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje galioja didžiausio galimo įsigyti žemės kiekio nustatymas; Prancūzijoje, Danijoje įtvirtinta valstybės ar kitų asmenų (kaimynų) pirmenybė žemei įsigyti; Danijoje, Vokietijoje yra kvalifikaciniai reikalavimai žemės pirkėjui ir kt.

Galiojančiame žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme įtvirtinti saugikliai, žinoma, gali būti vertinami kontraversiškai, tačiau vis dėlto bendrąja prasme jie yra skirti tam, kad užtikrintų minėtus konstitucinius imperatyvus. Juk jie praktiškai nepalieka nišos žemės ūkio paskirties žemę įsigyti ne žemės ūkio veiklai, o spekuliaciniais tikslais, vienose rankose kaupiant didelius žemės plotus, taip atitinkamai darant įtaką žemės ūkio paskirties žemės disponavimo rinkai, kaimo ekonominei – socialinei plėtrai ir užimtumui. Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą užsienio kilmės subjektas ir Lietuvos subjektas yra vienodoje padėtyje įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės, t.y. draudžiama Lietuvos žemę lengvatinėmis sąlygomis išpirkti užsieniečiams. Žinoma, šis reguliavimas, matyt, turės būti keičiamas, nes į Europos Komisijos reikalavimą turės būti reaguojama. Tik klausimas – kokia forma tai bus daroma, t.y. kokie konkretūs įstatymo pakeitimai bus siūlomi ir ar jie drastiškai pakeis dabartinę situaciją.

Tikiuosi, kad bus priimtas toks sprendimas, kuris bus ne tik suderinamas su kertinėmis laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvėmis, bet kartu nesudarys nepalankių sąlygų mūsų šalies žemdirbiams konkuruoti su užsienio subjektais žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo srityje.

V.B.  Konstitucijos 4 str. skelbia, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme piliečiai gali inicijuodami referendumus. Tačiau Lietuvoje referendumui inicijuoti būtina surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų parašų (daugiau nei 10 proc. rinkėjų). Kitose ES valstybėse tokiai iniciatyvai pakanka 1,5-3 proc. rinkėjų parašų. Lietuvoje ši užduotis beveik neįgyvendinama dar ir dėl to, kad priimant Konstituciją šalyje gyveno per 3,5 mln. gyventojų, o dabar mažiau nei 3 mln. Ar nemanote, kad daugelis Konstitucijos nuostatų tapo deklaratyvios? Jų nebepaiso ne tik valstybės institucijos ir net pats įstatymų leidėjas, pvz. įstatymų projektais siūlydamas siaurinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą.

I.V. Išties referendumui inicijuoti reikalingų rinkėjų parašų skaičius jau keletą metų yra aktuali ir vis iš naujo į dienos šviesą iškeliama tema. Ne kartą girdėjome apie iniciatyvas sumažinti referendumui reikalingą piliečių parašų skaičių iki 200 tūkstančių ar 100 tūkstančių, tačiau visos šios iniciatyvos baigėsi nesėkmingai. Paskutinis iniciatyvinės grupės bandymas pasižymėjo ypač mažu piliečių, palaikančių šią iniciatyvą, parašų skaičiumi (surinkta vos 860 piliečių parašų).

„Supaprastintas“ referendumo surengimas turi ir teigiamų, ir rizikingų aspektų. Žinoma, tai dar labiau sustiprintų demokratiją (tiesioginę), pasitikėjimą bei piliečių įgalinimą. Iš kitos pusės, su santykinai nedideliais finansais galima pasiekti norimą referendumo rezultatą. Net ir labai išsivysčiusios, itin gilias demokratijos tradicijas turinčios valstybės susiduria su referendumų netikėtumais – Brexit naujausias to pavyzdys.  Tačiau pasitikėti savo piliečiais reikia, tad manau, turime rimtai svarstyti ir peržiūrėti referendumo rengimo nuostatas. Tik pasitikėdami žmonėmis, sukuriame prielaidas pasitikėti savo valstybe.

 Vis dėlto nenorėčiau sutikti su nuomone, kad dėl aptariamos situacijos Konstitucijos nuostatos tapo deklaratyvios. Juk Konstitucija yra toks aktas, kuriame atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija yra Tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas, tačiau jis nėra ir negali būti visiškai nekintantis. Kitaip tariant, jis turi prisitaikyti prie socialinio gyvenimo reiškinių ir sąlygų, jei šie ilgainiui pakinta. Juk Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, taigi netrukus minėsime 24-ąsias jos metines – per šiuos kelis dešimtmečius gyvenimo sąlygos Lietuvoje pakito, todėl natūralu, kad tam tikros nuostatos, kurios buvo įtvirtintos 1992 metais, gali nebeatitikti šiandieninių gyvenimo realijų.

Dėl valstybinės kalbos vartojimo išsaugojimo pažymėtina, kad tai yra vienas iš prioritetinių kiekvienos valstybės siekių. Taigi iniciatyvos, susijusios su valstybinės lietuvių kalbos vartojimo siaurinimu (asmenvardžių rašymu Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba) vėlgi nebūtinai liudija Konstitucijos nuostatų deklaratyvumą. Natūralu, kad įstojus į Europos Sąjungą ir šios Sąjungos piliečiams naudojantis laisvo judėjimo teisėmis aptariami klausimai, susiję su valstybinės kalbos vartojimu, tampa vis labiau aktualūs. Vis dėlto šiuo atžvilgiu reiktų atsiminti, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją Europos Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę. Net Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Europos Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba. Tiesiog kiekvienu atveju, kai kyla klausimas dėl ribojimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu (pvz., atsisakymu pase rašyti pavardę nevalstybine kalba ir pan.), reikia atsiminti, kad privaloma užtikrinti interesų – viena vertus, asmenų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą, ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyrą.

V.B. 2014 –ųjų pradžioje piliečiai kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą, pastarasis į Konstitucinį teismą (KT) dėl LR Europos parlamento rinkimų įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai: įstatymas neleido visuomeniniams rinkimų komitetams turėti pavadinimus – leista juos žymėti tik raidėmis be diakritinio ženklo. KT pripažino, kad minėta įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymas buvo pakeistas. Tai nebe pirmas kartas, kai KT nurodo, jog šalies rinkimų įstatymai yra nedemokratiški. Deja. Iki šiol politinių partijų sąrašuose esantys kandidatai, neišrinkti vienmandatėje apygardoje, patenka į valdžią pagal partinius sąrašus. Suprantama, tokios galimybės neturi nepartiniai piliečiai. Kokia Konstitucijos nuostata suteikia juridiniams asmenims (politinėms partijos) išskirtinę privilegiją atstovauti rinkėjams?

I.V. Štai ir įrodymas, kad konstitucija nėra tik deklaratyvi! Beje, Konstitucinis Teismas nenurodė, kad įstatymai yra nedemokratiški, o tik pabrėžė, kada tokie įstatymai pažeidžia Konstituciją.

Konstitucijos 55 straipsnyje yra numatyta, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Tiesioginės rinkimų teisės principas reikalauja, kad Seimo nariai būtų renkami be tarpininkų.

Pažymėtina, kad aiškindamas Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžta ir tai, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso  sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas.

Verta prisiminti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas buvo kreipęsis į Konstitucinį teismą, ginčydamas teisinį reguliavimą, pagal kurį daugiamandatėje rinkimų apygardoje teisę kelti kandidatus į Seimo narius turi tik politinės partijos – teismo nuomone, toks reguliavimas pažeidžia rinkimų teisės principus, nes piliečiai, nesantys politinės partijos nariais, gali kelti kandidatus į Seimo narius tik vienmandatėse rinkimų apygardose, t. y. į 71 Seimo nario vietą. 2008 metų spalio 1 d. nutarime Konstitucinis teismas išaiškino, kad įstatymų leidėjas nustatė mišrią, t. y. tokią Seimo narių rinkimų sistemą, kai 70 Seimo narių renkama pagal proporcinę rinkimų sistemą daugiamandatėje rinkimų apygardoje tik iš į politinių partijų sąrašus įrašytų kandidatų, o 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose, kuriose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti, bet ir patys save iškėlę piliečiai, atitinkantys Seimo rinkimų įstatyme nustatytus pasyviosios rinkimų teisės reikalavimus (sąlygas). Be to, mišri rinkimų sistema taikoma ir įvairių Europos demokratinių šalių (Vokietijos Federacinės Respublikos, Italijos Respublikos, Vengrijos Respublikos ir kt.) parlamentų rinkimuose.

Konstitucinis teismas pažymėjo, jog kad ir kokią Seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti Seimo narių rinkimuose. Nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus.

Vadinasi, tokia Seimo narių rinkimų sistema, kai dėl Seimo narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai ir politinių partijų iškelti pavieniai kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, jeigu užtikrinama galimybė Seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus ar ne jų keliamiems.

Čia tenka pastebėti, kad partijos politinėje valstybės sistemoje vaidina itin svarbų vaidmenį. Tai pripažintas dėsnis visuose politikos mokslų vadovėliuose. Partijos ne tik konsoliduoja politines idėjas, jas išgrynina iki pasiūlymų, bet ir prisiima atsakomybę netinkamo valdymo atveju. Kas prisiims atsakomybę vienadienio politinio judėjimo atveju, sukurto tik vieneriems rinkimams?

V.B.  Daug kalbama apie savivaldos stiprinimą, o per 26 nepriklausomybės metus realios savivaldos piliečiai taip ir neturi – kaimo bendruomenės negali išsirinkti seniūno, seniūnijos negali formuoti savo biudžeto, politinės partijos vietos savivaldos rinkimuose gali kelti kandidatą netgi neturėdamos savo partijos narių toje apygardoje, o kaimo bendruomenėms to daryti neleidžiama. Ką Jūs manote apie demokratinių rinkimų teisę?

I.V.Esu įsitikinęs, kad būtina „decentralizuoti“ Lietuvą, stiprinti kaimą, visų pirma kuriant darbo vietas, kviečiant verslą į regionus. Padėtis, kuomet per didelė verslo ir pramonės dalis yra sutelkta sostinėje, netinkama, tai yra viena iš emigracijos priežasčių.

Atsakydamas į užduotą klausimą, norėčiau prisiminti, o kartu ir pritarti Konstitucinio teismo jurisprudencijai, pagal kurią demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei – vienas iš teisinės valstybės principo elementų, įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, peticijos teisę, teisės aktuose reglamentuojant piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt.

Norėčiau pasidžiaugti prieš keletą metų įteisintais tiesioginiais mero rinkimais. Manau, kad tokiu pačiu keliu turėtų būti einama ir seniūnų rinkimuose, nes savivalda turėtų būti stiprinama nuo apačios – nuo bendruomenių, seniūnų. Deja, kaip žinome, buvusios iniciatyvos įvesti tiesioginius seniūnų rinkimus reikiamo pritarimo nesulaukė. Kita vertus, mūsų valstybės demokratinė patirtis dar palyginti menka, todėl natūralu, kad tai daro didelę įtaką mūsų politiniam gyvenimui ir kai kuriems pokyčiams visuomenė dar nėra pribrendusi. Vis dėlto manau, kad tiesioginiai rinkimai didina piliečių įsitraukimą į valstybės valdymą, leidžia jausti, kad jų balsas yra girdimas, todėl turėtų būti skatinamas. Juk demokratijos plėtra išties yra labai pozityvus dalykas, o tiesioginiai seniūnų rinkimai – puiki galimybė stiprinti bendruomenes visoje Lietuvoje.

V.B.  Visuomenei neleidžiama dalyvauti ir teisingumo vykdyme. Prieš kiekvienus rinkimus valdantieji prabyla apie visuomenės atstovų teismuose būtinumą. Bet nei tarėjų, nei prisiekusiųjų instituto kol kas neturime. Tik kalbos. Teisinamasi, neva tam biudžete stinga dešimties ar dviejų dešimčių milijonų eurų. Ar teisingumas valstybėje tevertas kelių dešimčių milijonų eurų?

Nuo pat pradžių palaikėme tarėjų instituto teismuose idėją ir džiaugiamės, kad ją inicijavo pati teisininkų bendruomenė, neišsigandusi „konkurencijos“ ir pokyčių,

kurie neišvengiamai bus atsiradus visuomeninių tarėjų institutui. Pagrindiniai tarėjų instituto teismuose diegimo tikslai yra labai pažangūs ir kilnūs – visuomenės pasitikėjimo teismais ir teisine sistema didinimas, teismų darbo atvirumo skatinimas, visuomenės teisinis švietimas. Visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymo procesą yra demokratiškos ir atviros piliečiui valstybės pavyzdys. Visgi turime savęs paklausti, ar iš tiesų visuomenė yra pasirengusi ir įsitikinusi, kad skirs dalį savo laiko padėti teisingumui. Ar tarėjų institutas pasiteisins ir įgis visuomenės pasitikėjimą labai priklausys nuo jo darbo kokybės bei rezultatų, kuriuos lems žmonės, pakviesti šiai svarbiai misijai.

Ar norėtumėte, kad jūsų bylą spręstų tarėjas, kuris į teismą atvyko verčiamas? Kitas klausimas – ar iš tiesų sumažės korupcija? Juk teisėjas rizikuoja savo gyvenimo profesija ir pajamomis, o susigundęs kyšiu tarėjas – blogiausiu atveju tik baudžiamąja byla.

Kilnus tikslas neturi tapti savitiksliu gražiu lozungu, reikia įtraukti visuomenę, bet labai gerai ekonomiškai ir teisiškai apskaičiuotu projektu, kuris kurtų pridėtinę vertę visuomenei, teismų sistemai ir valstybei. Būtina itin atsakingai sukurti tarėjų atrankos kriterijus, jų motyvacinę sistemą, stiprinti gebėjimus bei kelti kompetenciją. Mano įsitikinimu, tarėjais turėtų tapti tiktai nepriekaištingos reputacijos, atsakingi ir išsilavinę Lietuvos piliečiai, nes jiems suteikiama reali galia, sprendžiant kitų žmonių likimus, kuriant teisinės sistemos įvaizdį Lietuvoje ir už jos ribų. Matau tarėjus kaip savanorius, suvokiančius šios misijos pilietiškumą

ir atsakingumą prieš save, visuomenę ir valstybę. Advokatų bendruomenė supranta, kad atsiradus tarėjų institutui, laukia nauji iššūkiai ir pokyčiai, prie kurių reikės neišvengiamai prisitaikyti. Bet ar pokyčiams pasiruošusi visuomenė? Todėl šis institutas veiks tik tuo atveju, jei visuomenė pati subręs ir norės laikyti tai garbinga pilietine pareiga.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas Budnikas

nuotr. advokatūros ir www.alkas.lt