2025-04-28, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1707

Vytautas Radžvilas. Užsibrėžėme išnykti

0
Tai, kad kuriame vadinamosios globalios Lietuvos viziją ir svarstome apie dvigubą pilietybę, kuri suteiktų teises, nereikalaudama pareigų, liudija, kad patys užsibrėžėme išnykti iš šio pasaulio. Taip portalui LRT.lt sako filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vytautas Radžvilas.
Jo teigimu, mes vis dar neturime atsakingos politinės ir verslo klasės. Ten, kur ji turėtų būti, yra žmonės, „nesugebantys mąstyti bendrojo gėrio, tautos, valstybės interesų kategorijomis“.
Pasak filosofo, šiems žmonėms esanti „visiškai svetima mintis, kad tai, ką tu turi ir įgijai, yra milžinišku mastu sukurta ne tik tavo organizacinių gebėjimų, bet ir daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu ir pastangomis. Ir kad turi egzistuoti toks dalykas, kaip elementarus ir sąžiningas dalijimasis bendrų pastangų produktu.“
V. Radžvilo teigimu, dėl šios priežasties Lietuva yra šalis, kurioje net apie minimalios algos didinimą kalbama kaip apie kone ekonominę katastrofą. „Ir visada krenta į akis sovietinė filosofija, kad visa tai pasikeis, kai pagerės ekonomika. Lygiai tą patį žadėjo ir sovietai – kad ateis diena, kai ekonomika atsistos ant kojų ir pradėsime gyventi normaliai.“
Profesorius taip pat skeptiškai įvertino šiandien madingas kalbas ir mintis apie tautai ir tautinei valstybei neįsipreigojusį patriotizmą. Kodėl tokio tipo patriotas, „iškilus pavojui, jei save laiko europiečiu, ne lietuviu, negalėtų pasišalinti į saugesnę Europos, kurią laiko savo tėvyne, provinciją, tarkime – Portugaliją, o garbę mirti prie Vilniaus palikti kitiems?“
Šią savaitę pristatytas „Vilniaus forumo“ parengtas „Rinkėjo vadovas“ 2016 m. Seimo rinkimams. Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. Rinkėjo vadovas parengtas remiantis prof. V. Radžvilo parengtu Lietuvos pokomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.
– Kodėl buvo pasirinktas būtent toks klausimynas? Juk tokie klausimai, kaip antai dėl vadinamosios dvikalbystės arba naujojo Darbo kodekso (DK), atrodo ne tokie konceptualūs, kaip kiti. Kodėl nusprendėte, kad jie ne mažiau svarbūs?
– Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio minėtų klausimų formuluotė nėra konceptuali, tačiau jie yra principiniai ir ne mažiau konceptualūs nei kiti klausimai. Vadovas buvo parengtas remiantis ne partijų retorika vienais ar kitais klausimais, bet prielaida, kad už visų konkrečių partijų nuostatų slypi tam tikra pamatinė filosofija arba požiūris į tai, kas yra Lietuva, tauta, valstybė; kokia galėtų ir turėtų būti mūsų visuomenė.
Klausimas dėl DK yra socialinio solidarumo klausimas. Tokie Seimo kūriniai kaip DK išduoda ar netiesiogiai atskleidžia dominuojantį požiūrį į visuomenę. DK yra gyva iliustracija, kad mūsų įstatymų leidėjams yra visiškai svetima bendrojo gėrio idėja – kad visa visuomenė, kiekvienas jos gyventojų sluoksnis, yra labai svarbus ir naudingas visumai.
Jei remiamasi visuomenės kaip tam tikro sutelkto ir solidaraus vieneto vizija, visada ieškoma kompromisų ir stengiamasi atsižvelgti į visų visuomenės sluoksnių interesus. Kalbant paprastai, nevyksta žaidimas į  vienus vartus. Kitu atveju, de facto patys to neįsisamondindami, grįžtame į sovietmetį, kur vyraujanti nuostata buvo atvirai išsakoma prielaida, kad egzistuoja nepaprastai vertinga, pažangiausia, sąmoningiausia visuomenės dalis, kuri faktiškai yra visuomenės geradarė ir išlaiko visus kitus piliečius.
Štai tokios pažangiausios klasės ar geradario vaidmenį mūsų sąmonėje užima verslas arba verslininkas. Jei mąstome blaiviai, privalome suprasti, kad verslas savo esme yra gamybos organizavimo ir paskirstymo veikla. Tai yra naudinga ir svarbi veikla, tačiau jokiu būdu negalima pasakyti, kad verslas yra klasė, dėl kurios egzistuoja visa visuomenė ir kad šita klasė turi būti kažin kaip privilegijuota.
Būtent ši nuostata, kad viskas Lietuvos visuomenėje turi būti pajungta verslo interesui pačiu brutaliausiu būdu, atsispindi DK. Šitas DK, jo turinys ir pats priėmimo metodas apnuogina žiaurią tikrovę – Lietuvoje mintis, kad mes esame vieninga tauta, kurios atskiros dalys ir atskiri nariai vykdo skirtingas ir vienodai vertingas funkcijas, yra visiškai svetima.
De facto tai yra sovietinis mąstymas. Be jokios abejonės mes jau žinome padarinius – šitokių įstatymų priiminėjimas, kai yra paneigiamas bendrojo gėrio ar solidarumo principas, yra bomba po visuomenės pamatais, nes priešina visuomenę. Turint omenyje dabartinį Lietuvos egzistavimo kontekstą, ši bomba ne tik retins lietuvių gretas Lietuvoje, bet ir kels tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui.
Kitaip tariant, jei tokių grėsmių akivaizdoje sąmoningai didini visuomenės susipriešinimą ir tarpusavio neapykantą, tai yra bet kokio potencialaus užpuolėjo ir galimo okupanto svajone. Todėl būtent toks klausimas tapo principinis.
Lygiai tas pat – kai kalbame apie vardų ar pavadinimų rašybą. Tas klausimas yra principinis todėl, kad kiekviena moderni nacionalinė valstybė suvokia, jog nacionalinės kalbos vartosena viešojoje erdvėje yra visuomenę telkiantis ir stabilizuojantis faktorius. Kitaip tariant, puikiai suvokiama, kad tai, kas vadinama abėcėle, yra vienas fundamentaliausių kultūrinio ir politinio tapatumo ženklų. Ir dėl tos priežasties mes nerasime šalių, kur galėtum be vargo ar didesnių rūpesčių, tarkime, rašyti lietuvišką pavardę, kurioje yra raidė „ž“.
Jei pradedame eiti tuo keliu, tai galų gale einame visuomenės supriešinimo keliu, nes čia tiesiog užprogramuota diskriminacija. Jei rašome pavardes originalo kalba, vadinasi, reikia vartoti visus diakritinius ženklus. Kiek Europos tautų turi specialius diakritinius ženklus? Tai reiškia, kad tokiu atveju, žmogaus pavardė yra vis tiek iškraipoma, nevartojant diakritinių ženklų. Jis turės pagrindo skųstis, kad iš jo tiesiog tyčiojamasi, nes rašo vis tiek netaisyklingai. Arba mes prisiimame praktiškai neįgyvendinamą uždavinį, turint omenyje, kad Lietuvoje gali atsirasti daugybe kalbų kalbančių piliečių, kurių rašyba yra visiškai specifinė.
Tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad kuo nors blogesni yra ir nelotyniško pagrindo raidynai. Tuomet kiekvienas Lietuvos pilietis, kurio pavardės originalas rašomas kirilica, arba kinas ar japonas gali sakyti, kad ir jo pavardė yra iškraipoma, nes ji rašoma ne taip, kaip rašoma originaliai.
Kai sakoma, kad pavardė yra privati nuosavybė, yra tiek nuslystama į individualistinės filosofijos gelmes, kad net nebesuvokiama, kad kalba pačia savo prigimtimi, kaip ir rašyba, nėra individualus reiškinys. Kalba yra ženklų sistema, kuri leidžia žmonėms komunikuoti ir būti atpažįstamiems.
Jei pavardė būtų grynai privati nuosavybė, tai jos nereikėtų perteikti kitiems. Jei aš kaip privačią nuosavybę turiu kokį nors daiktą, aš juo naudojuosi taip, kaip man patinka, nesidalindamas su kitais. Bet mano pavardė ir jos rašytinė išraiška yra priemonė, kurios pagalba aš save pristatau kitiems. ir tokie teiginiai grindžiami kone pamišėliška ideologija, skelbiančia, kad kalba gali būti privati. Kitaip tariant, čia yra griaunamas supratimas, kas yra kultūra ir kas yra bendruomeniniai ryšiai.
– Bet ką daryti, jei norime gerų santykių su Lenkija? Juk jos ir Višegrado šalių nuostatos ir dėl Rusijos, ir dėl ES atrodo artimos „Vilniaus forumui“?
– Gerus santykius reikia stengtis išlaikyti, tačiau jie negali būti išlaikomi pamatinių principų išsižadėjimo ir savęs žeminimo kaina, nes galiausiai nukentėsime tiek mes, tiek mūsų kaimynai.
Lenkijai visiškai tinka Latvijoje naudojamas pavardžių rašymo būdas oficialiuose dokumentuose, kai visos pavardės rašomos pridėtiniame paso lape. Tokiu atveju kyla principinis klausimas: ko nori šita šalis, taikydama mums dvigubą standartą? Lygiai taip dvigubų standartų politika taikoma ir kitose srityse, nes joks sveiko proto žmogus negalės susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, Lenkija mums nuolatos priekaištauja dėl švietimo, nors žinome, kad beveik niekur kitur nėra lenkiškų mokyklų ir net kitų aukštesnio lavinimosi pakopų.
Jei Lenkija pateiktų kokius nors pageidavimus, kurie būtų racionalūs ir taikomi universaliai, tuomet klausimas – svarstytinas. Man atrodo, kad mūsų įtampos su Lenkija ir kai kuriomis kitomis valstybėmis priežastis yra ta, kad nesugebama mąstyti savo valstybės interesų kategorijomis ir tvirtai pasakyti derybų metu, kur yra riba, kai mes sutinkame su kompromisais, o kur vis dėlto yra raudonos linijos, kurių nevalia peržengti.
– Jūsų kriterijų, pateiktų keliant 12 klausimų, neatitinka nė viena partija. Tuomet kaip per rinkimus elgtis rinkėjui? Už ką balsuoti?
– Jūsų klausimas yra labai geras. Jį mums kelia daugybė piliečių, bet rinkėjo vadovo prasmė nėra nurodyti, už ką balsuoti. Rinkėjų vadovas yra padarytas remiantis pirmą kartą Lietuvoje atliktu tyrimu iš visiškai kito žiūros taško. Mes mėginome rekonstruoti, kaip Lietuvos politinės partijos suvokia pačią Lietuvą, tautą, valstybę ir ateities perspektyvas.
Vadovas negailestingai atskleidė tiesą, kad per beveik 30 neprklausomybės metų Lietuvoje neatsirado tautinę, valstybinę brandžią sąmonę turinti politinė klasė. Tai reiškia, kad mes vis dėlto savęs neįsivaizduojame kaip tautos, politinės bendruomenės, kuri siekia išlikti amžiams.
Pavyzdžiui, esminis skirtumas tarp mūsų ir estų yra tas, kad estų pažangos strategijoje 2030 m. aiškiai pasakyta, jog Estijos tikslas – išlikti kaip tautai amžiams. Tuo metu mūsų sąmonė yra iš esmės sovietinė. Mes kuriame globalios Lietuvos viziją, nors ji reiškia, kad mes patys užsibrėžėme išnykti pasaulyje. Nėra nė vieno istorinio precedento, kai vadinamoji „globali tauta”, jei ji nesusitelkusi savo teritorijoje, būtų išlikusi – nebent būtų ypač palankios sąlygos.
Šitas tyrimas taip pat negailestingai atskleidė, kad mūsų politinė klasė, nors kalba apie piliečius, Lietuvą suvokia tik kaip teritoriją, kurioje yra tam tikrų gyventojų. Toks Lietuvos kaip teritorijos suvokimas reiškia, kad partijų programose apskritai nėra politinės vizijos.
Jos yra ne kas kita, kaip sovietmečio vadinamieji respublikų penkmečio planai – paprasčiausi biurokratiniai dokumentai, kurie visiškai neorientuoti į ateitį. Tuo metu tikros politinės vizijos ar programos yra skirtos tam, kad vaizduotėje brėžtų perspektyvą, kur Lietuva bus po 50 metų, geriausia – po šimtmečio. O šito visiškai nėra.
Kitaip tariant, galima pasakyti, kad šitokios programos kažkuo primena kokios nors verslo įstaigos arba UAB plėtros dokumentą. Jose visiškai nėra politinio mąstymo.
– Tai kaip elgtis rinkėjui?
– Šiuo metu rinkėjas, be jokios abejonės, bus sutrikęs ir gal net šokiruotas. Bet ką duoda šie 12 klausimų? „Vilniaus forumo“ tikslas yra rinkėjo politinis ugdymas. Tas, kuris perskaitys klausimus, pradės suprasti, ką reiškia autentiškai mąstyti apie valstybę.
Mes stengiamės gaivinti politinio mąstymo gebėjimą, kuris buvo atrofuotas sovietmečiu, nes sovietmetis Lietuvoje sunaikino valstybinę ir tautinę sąmonę, politinę klasę. Sovietmečiu yra tik du žmogaus suformuoti tipai – ūkininkas arba kultūrininkas, bet mes neturėjome valstybininko. Taigi klausimyno paskirtis yra formuoti valstybininko mąstymą – ir kad rinkėjas bent jau neturėtų iliuzijų.
Šiandien mes negalime lengvabūdiškai siūlyti alternatyvų, bet po tokio negailestingo apnuoginimo, kas vyksta Lietuvoje, jau galima visiškai racionaliai kelti štai tokią idėją: ar nėra tikslinga, jei mes vis tik norime atnaujinti valstybę ir eiti demokratijos keliu, siekti, kad bent jau kiti rinkimai, net ir artėjantys prezidento rinkimai, būtų prasmingesni?
Būtų galima įvesti biuletenyje grafą „prieš visus“. Tai reiškia, kad rinkėjas nebūtų pasyvus, galėtų aiškiai, oficialiai parodyti savo valią, kuri būtų tiesioginis pasakymas, jog šita politinė klasė ar kandidatai nepajėgūs reprezentuoti mūsų deramu būdu. Tai būtų ir aktyvumo skatinimas, ir kartu nesuteiktų galimybės tiems, kurie šiandien yra valdžioje ir rašo tokias net ne politines programas, o kažkokius socialinius ir ekonominius plėtros planus, aiškinti, kad, jei rinkėjai masiškai neina balsuoti, jie visi esą patenkinti arba, jei nebalsavo, kalti. Kitaip tariant, visuomenė turėtų legalų būdą aiškiai ir atvirai pasakyti, kad taip Lietuva nebegali būti valdoma. O tie, kurie ją nuvarė iki tokios būsenos, iš tikrųjų netinkami.
Grafa „prieš visus” galėtų aiškiai parodyti, koks yra realus nepasitenkinimo valdančiąja klase ir valdymo kokybe dabartinėje Lietuvoje nuošimtis. Dingtų arba bent jau smarkiai nyktų dirva tai nesveikai atmosferai, kai bet kuri kritika suvokiama kaip tarnavimas priešiškoms valstybėms ir t.t.
Esant dabartinei sistemai, daugybė piliečių, žinoma, balsuoja už vadinamąją „mažesnę blogybę”. Skaidrus balsavimas prieš visas politines jėgas leistų išdiferencijuoti tuos, kurie iš esmės nelojalūs valstybei ar jiems ta valstybė nepatinka, ir tuos, kurie tiesiog nepatenkinti valdžia. Atsirastų galimybė atskiri valstybę nuo valdžios. Šiandien Lietuvai didžiausias pavojus tas, kad visiškai beviltiška valdžia sėja nepasitenkinimą ir net priešiškumą valstybei. Kitaip tariant, ruošiama dirva naujai okupacijai.
– Kodėl per 26-erius nepriklausomybės metus neatsirado nė kvapo tos brandžios pilietinės visuomenės, kuri pakeistų niekam tikusį politinį elitą?
Priešingai, galima drąsiai teigti, jog buvo tikėtasi, kad, atkūrus nepriklausomybę, bus mėginama gaivinti okupacijos laikotarpiu sunaikintą tautinę ir valstybinę sąmonę, kuri buvo kryptingai ir nuosekliai ugdoma tarpukario Lietuvos Respublikoje.
Tiesiog reikia aiškiai suvokti, kad ilgiausias Europoje rezistencinis pasipriešinimas ir daugybė kitų dalykų galėjo atsirasti tik todėl, kad šita sąmonė buvo išugdyta. Tačiau mes buvome stumiami priešinga linkme, nes buvo sukurta ir išplėtota, kaip jau minėjau, koncepcija, kad dabartinės euroatlantinės integracijos sąlygomis lietuviškumas esąs visiškai pasenęs dalykas. Kad tautiškumas yra kažkoks senamadiškas prietaras ir t.t.
Tai dabar skiname šiuos vaisius. Turiu priminti pasikeitusią geopolitinę situaciją. Įdomu, kaip įmanoma paskatinti Lietuvos pilietį ginti savo šalį, jeigu jis yra įtikintas, kad tauta, valstybė yra bereikšmiai dalykai? Ir kodėl tokiu atveju jis, iškilus pavojui, jei save laiko europiečiu, ne lietuviu, negalėtų pasišalinti į saugesnę Europos, kurią laiko savo tėvyne, provinciją, tarkime – Portugaliją, o garbę mirti prie Vilniaus palikti kitiems?
– Trečias „Vilniaus forumo” klausimas: „Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?“ Kokias reformos, jūsų manymu, tai turėtų būti?
Jei kalbėtume apie Lietuvos politinio gyvenimo demokratizavimo bendriausias kryptis, atsakyčiau taip: pirmas dalykas, kurį Lietuvoje reikia panaikinti – niekam neatstovaujančios valdžios, primenančios sovietų sąjungos politinį biurą, valdymą. Turiu omenyje Konstitucinį Teismą (KT). Šiuo metu jis faktiškai tapo virš valstybės iškilusia politine valdžia, kuri seniai nebeužsiiminėja jai skirtomis funkcijomis, o užsiima vadinamąja pozityvia įstatymų kūryba.
Kitaip tariant, praktiškai KT perėmė milžinišką dalį parlamento, kuris, kad ir koks būtų šiandien ir kaip būtų vertinamas, yra tautos politinė atstovybė, galių. Ir tai faktiškai keli niekieno nekontroliuojami ir niekam neatskaitingi žmonės, kurie pradeda spręsti vis daugiau nepaprastai svarbių Lietuvos valstybės gyvenimo klausimų. Pirmiausia reikia atkurti teisinio valdymo principą Lietuvoje, nes tokie veiksmai yra tikrai ne teisinis valdymas ir rodo, kad Lietuva nebėra teisinė valstybė.
Kitas dalykas, kurį būtina daryti – labai radikali rinkimų įstatymo reforma, o jos idėjinis pagrindas turėtų būti aiškus apsisprendimas, kas yra Lietuvos politinės partijos. Ar tai valdžios sistemos dalis, ar privatūs asmenų susivienijimai? Šitas skirtumas yra nepaprastai svarbus todėl, kad daugelyje šalių partijų veikla yra griežtai reglamentuojama įstatymais. Įstatymiškai būtina taip reglamentuoti partijos veiklą, kad vis dėlto partijose negalėtų uzurpuoti visų galių ir valdžios tai, kas šiandien pagrįstai vadinama partine nomenklatūra (o eiliniai partijų nariai yra statistai).
Tokie įstatymai ir apribojimai egzistuoja, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Lygiai taip pat, be jokių abejonių, turi būti atvertas kelias kurti alternatyvius rinkiminius susivienijimus. Jie yra kai kuriose šalyse ir rinkimuose praktiškai niekada nedalyvauja, tačiau atlieka milžinišką sanitarinę funkciją. Partijos žino, kad egzistuoja galimybė, jog tokie susivienijimai atsiras, ir tai savaime veikia kaip jų kontrolės mechanizmas.
– Kaip teigia politologas Vladimiras Laučius, atstovaujamoji demokratija apskritai turi tendenciją virsti „fasadine“, nes neišvengiamai iškyla įtakingas finansinis ir administracinis elitas. Ką su tuo daryti? Ar neatrodo, kad demokratija visame Vakarų pasaulyje išgyvena tokią krizę, dėl kurios piliečiai gali užsimanyti kitokios santvarkos?
Tai, kas vyksta Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje, be abejo, yra labai pavojingos tendencijos, nes galima sakyti, kad valdantysis elitas iš tikrųjų pats savo rankomis naikina demokratijos egzistavimo prielaidas. Paimkite kad ir Jungtines Amerikos Valstijas. Tai šalis, kurioje, norint vien būti kandidatu rinkimuose, reikia šimtų milijonų dolerių. Tai, be jokios abejonės, teikia pagrindo klausti, kokio lygio ta demokratija. Bet aš manyčiau, kad kaip tik todėl reikėtų ne tik išskaidrinti ir keisti pačius finansavimo ir dalyvavimo rinkimuose principus ir taisykles, bet, ir pradėti realiai diegti pačią demokratiją.
Čia galimi du žingsniai. Pirmas veiksmas – Lietuvoje sukurti realią savivaldą, o ne tokią, kokia ji yra šiandien. Žmones reikia pratinti spręsti savo reikalus vietose patiems, nes, jei demokratija prasidėtų nuo vietos savivaldos ir, pavyzdžiui, tie patys seniūnai nebūtų valdžios marionetės, vaikštantys su atkišta ranka, laukdami, ar gaus kokiam nors projektui pinigų, ar ne, tai tokiu atveju padėtis pradėtų sparčiai keistis.
Laikas baigti tyčiotis iš dalykų, kurie yra visiškai pasiteisinę. Sakykite, ką norite, bet yra visuotinai manoma (ir ne be pagrindo), kad turbūt šiandien Europoje demokratiškiausia šalis yra Šveicarija. Vis dėlto tiesioginė piliečių valios išraiška, jei ja nepiktnaudžiaujama, referendumai – nuostabus atstovaujamosios demokratijos papildymas, galintis labai smarkiai subalansuoti daugelį dalykų.
Referendumo, jei jis vyktų palankesnėmis sąlygomis, o ne taip, kaip Lietuvoje, galimybė reikštų štai ką: sprendimai, kurie atstovaujamosios valdžios lygiu priimami uždarame siaurame rate, nesiskaitant su piliečių nuomone, būtų priimami daug atsakingiau, nes būtų žinoma, kad tokį sprendimą vis dėlto galima panaikinti referendumu. Tiesioginiai referendumai nėra toks baubas, kaip šiandien mėginama įpiršti, diegiant mintį, kad piliečiai yra visiškai kvaili tamsuoliai.
 
– Tarp jūsų klausimų nėra nė vieno konkrečiai apie emigracijos stabdymą. Kodėl? Kaip matote  emigracijos problemą, jos priežastis ir sprendimo būdus?
– Jei kalbame apie emigracijos priežastis, problemą ar sprendimo būdus, mums tai yra ne konkretus klausimas, nes už šito klausimo slypi tai, apie ką kalbame – mūsų pačių savivoka, kas mes esame. Reikalo esmė ta, kad Lietuvą galima įsivaizduoti kaip tam tikrą kažkokių gyventojų apgyvendintą teritoriją, kuri viso labo yra vadinamųjų investutojų potencialaus pasipelnymo vieta. Tokiu atveju remiamasi Lietuvos kaip ištekliaus vaizdu ir keliama mintis, kaip šį išteklių maksimaliai išnaudoti ir kuo brangiau parduoti. Bet, žvelgiant per šią perspektyvą, masinė Lietuvos migracija automatiškai tampa ne tautos išlikimo, bet darbo jėgos deficito problema.
– Kodėl?
– Todėl, kad jei tavyje dingsta supratimas, kad šiame palyginti nedideliame pasaulio mastu žemės lopinėlyje gyvena unikali ir už tą lopinėlį atsakinga tauta, ir pradedi matyti tik tris milijonus darbo jėgos vienetų, natūralu manyti, kad, jei jie išvažiuos, nieko baisaus nebus – juos galima pakeisti kita tokia pat darbo jėga. Netgi yra pranašumas – tas, kad toji darbo jėga gali būti dar mažiau reikli nei dabartinė.
Ir dėl tos priežasties, kuomet partijos kalba apie emigracijos problemą, jos apsiriboja siaurais ir iš anksto akivaizdžiai neveiksmingais techniniais sprendimais, kai nekeliamas principinis klausimas – ar norime išlikti kaip tauta ir koks bus mūsų solidarumas? Klausimo potekstė yra labai paprasta – mūsų ekonomika iš esmės nėra kažkuo prastesnė už daugelio tų pačių Vidurio Europos šalių ar estų ekonomiką. Bet kažkodėl iš Lietuvos emigracija yra nepalyginamai didesnė nei iš tų šalių, jeigu kalbame proporcingai gyventojų skaičiui. Vadinasi, galima kelti prielaidą, kad tikrosios emigracijos priežastys iki šiol yra vengiamos įvardyti.
Vadinamieji biudžeto perskirstymo, atlyginimų augimo dinamikos ir kiti rodikliai akivaizdžiai liudija, kad Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje išnaudojimo, socialinės atskirties ir turtinės nelygybės lygis. Iš kur tai kyla? Kyla iš to, kad mes neturime atsakingos politinės ir verslo klasės, o turime žmones, kurie, nesugebėdami mąstyti bendrojo gėrio, tautos, valstybės interesų kategorijomis, vadovaujasi filosofija „po manęs nors ir tvanas“.
Kitaip tariant, tai žmonės, kuriems visiškai svetima mintis, kad tai, ką tu turi ir įgijai, yra milžinišku mastu sukurta ne tik tavo organizacinių gebėjimų, bet ir daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu ir pastangomis. Ir kad turi egzistuoti toks dalykas, kaip elementarus ir sąžiningas dalijimasis bendrų pastangų produktu.
Dėl tos priežasties Lietuva yra šalis, kurioje paprasčiausias dalykas – pakelti minimalią algą – yra pateikiamas kaip kone ekonomine katastrofa, nors tai sėkmingai daro kitos šalys. Ir visada krenta į akis sovietinė filosofija, kad visa tai pasikeis, kai pagerės ekonomika. Lygiai tą patį žadėjo ir sovietai – kad ateis diena, kai ekonomika atsistos ant kojų ir pradėsime gyventi normaliai.
Visi partijų programose išdėstyti skurdūs teiginiai apie migracijos mažinimą atrodo tušti, nes nekalbama apie realias priežastis. Negalima gydyti ligos, nežinant ją sukėlusių priežasčių. O man būtų patikusi programa, kurioje būtų pasakyta labai paprastai ir liaudiškai – godumas neturi ribų. Ir Lietuvoje esama per daug žmonių, priklausančių verslo klasei, kuriems ekonomika net ir po tūkstančio metų nebus subrendusi tiek, kad būtų galima mokėti normalesnius atlyginimus.
 
– Neigiamai vertinate dvigubą pilietybę kaip siekį sukurti piliečių kategoriją, turinčią tik teises, bet ne pareigas. Bet ar tokia nuostata neprieštarauja tautiškumo, nacionalinių, kultūrinių saitų išsaugojimo nuostatai? Juk dviguba pilietybė padėtų puoselėti lietuvybę.
 
– Iš tikrųjų tai yra meistriškai sukurtas mitas, kai kalbama apie tai, kad kiekvienas lietuvis, mūsų tautietis, turi prigimtinę teisę į pilietybę, ir pilietybė jokiu atveju negali būti atimama. Mūsų koncepcija yra labai aiški, ji grindžiama elementariomis politinės filosofijos žiniomis. Tautybė ir pilietybė yra visiškai skirtingi dalykai.
Lietuviai savo istorijos tėkmėje yra buvę daugybės šalių piliečiais. Svarbiausia – priklausomybė tautai. Pirmiausia yra priklausomybė tam tikrai kultūrinei bendrijai ir tapatinimasis su ja. Tuo tarpu pilietybė, kitaip nei tautiškumas, yra asmens santykis ne su tauta, o su valstybe. Ir tas santykis su valstybe yra juridinis ir politinis santykis.
Kitaip nei moralinis santykis su tauta, kai tu gali labiau ar menkiau tapatintis su tautine kultūra, čia yra ne laisvas apsisprendimas. Pilietybės esmė yra kasdienis pareigų vykdymas valstybei ir naudojimasis teisėmis. Kadangi šitie dalykai sąmoningai painiojami, yra naudojamasi išeivių arba nesusivokimu, arba noru turėti dvigubą pilietybę, ir todėl yra kuriamas šitas mitas.
Jis yra labai pavojingas ir kitu atžvilgiu, nes daugybė požymių rodo, kad norima gausinti tokių dvigubų piliečių skaičių tam, kad nuslėptų visišką katastrofą, kuri įvyko migracijos ir Lietuvos demografijos atžvilgiu. Juk šitaip kuriama iliuzija, kad egzistuoja štai tokia Lietuvos valstybė su daugybe piliečių, kurių trečdalis realiai nėra piliečiai. Tai yra toks pat statistikos gražinimas, koks buvo sovietmečiu.
Apie tai nekalbama, bet mano principinė nuostata būtų tokia: dvigubos pilietybės klausimą būtų galima realiai svarstyti, jei būtų iškeltas norinčiųjų įgyti dvigubą pilietybę asmenų pareigų klausimas. Pavyzdžiui, kiek žinau, tarpukario Lietuvoje buvo vadinamasis Lietuvos paso mokestis. Kitaip tariant, bent jau kasmet mokėdamas tam tikrą pinigų sumą, nesvarbu, kokiu mokesčiu ją pavadintume, toks pilietis įneštų bent šiokį tokį indėlį į tai, ką  galima vadinti Lietuvos valstybės gerove ir klestėjimu. Jis nors šiuo tuo prisidėtų, kad valstybė išliktų.
O priešingu atveju, jei jis neturi jokių pareigų, tai reiškia, kad jis atvyksta į Lietuvą kaip svečias ir naudojasi visomis Lietuvos piliečio teisėmis. Bet šiuo atveju galima tik retoriškai paklausti: kas nutiktų, jei visi būtų tokie gudrūs, ir ar tada apskritai būtų į ką grįžti?
Nesu naivus ir puikiai suprantu, kokios tragiškos aplinkybės daugybę žmonių privertė palikti Lietuvą. Mes puikiai suprantame, kad daugelis jų Lietuvai turi daug sentimentų. Bet tai, kad tokių žmonių esama, nesuteikia teisės, mąstant politiškai, kurti fikciją.
Propatria
nuotr. iš www.tpsmi.vu.lt

LIETUVOJE NEGALI BŪTI PILIETINĖS VISUOMENĖS

0

Rugsėjo 26 d. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje organizavo viešą renginį  pavadinimu „Europos socialinės teisės: ko tikisi Lietuva?“ Prieš tai buvo pažymėta, kad Europa susiduria su skurdo, socialinės atskirties, nelygybės ir didelio nedarbo problemomis, kurias sukėlė finansų ir valstybių skolos krizė. Komisija pakvietė plataus masto konsultacijoms – ketinama išsiaiškinti, kaip galima spręsti užimtumo ir socialines problemas euro zonos valstybėse narėse. Tokios viešos konsultacijos rengiamos visos Europos mastu. Jų pagrindu 2017 m. pradžioje turėtų būti parengta suvestinė Europos socialinių teisių ramsčio redakcija.

Diskusijai vadovavo Europos Komisijos (EK)  atstovas Jonas Rasimas. Dalyvavo EK  atstovas Aurimas Andrulis, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovė Daiva Kvederaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Romas Lazutka, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, profesinių sąjungų organizacijos „Solidarumas“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto atstovai.

Pirmojoje renginio dalyje kalbėjo profesorius R. Lazutka. Jo pranešimo pavadinimas – „Kokių socialinių teisių trūksta Lietuvai?“.

Globaliomis ES problemomis pasidalijo EK  atstovas Aurimas Andrulis. Tačiau diskusija tapo gyvesnė antrojoje renginio dalyje, kai prie stalo susėdo Lietuvos profesinių sąjungų ir darbdavių atstovai. Prabilta apie ES skiriamų lėšų panaudojimą, švietimo, nedarbo, integravimo į darbo rinką, profsąjungų, darbdavių ir valdžios nesusikalbėjimą bei kitas problemas.

Panieka žmonėms

Profesinių sąjungų organizacijos „Solidarumas“ atstovė Kristina Krupavičienė nuogąstavo dėl ydingo Lietuvos darbdavių požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones. Ji pateikė pavyzdį, kaip Lietuvoje  aptarnaujamų avialinijų bendrovėse stiuardesėmis buvo priimamos tik jauno amžiaus merginos. Tuo tarpu solidžiose Vakarų avialinijų bendrovėse stiuardesėmis dirba vyresniojo amžiaus moterys ir dėl to šių bendrovių konkurencingumas nenukenčia. Tai ydingo mūsų darbdavių požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones problema, -pažymėjo ji. Kalbame apie lygias teises į tą patį darbą ir į vienodą atlyginimą, bet nevyksta jokių  realių derybų dėl darbo užmokesčio dydžio. Net nežinome, kaip įgyvendinti šią teisę, nors ją numato darbo kodeksas. Profesinių sąjungų teisės laibai apribotos. Jei niekas iš esmės nepasikeis, Europos Sąjungą gali ištikti SSSR likimas,- ironizavo ji.

Pamiršome revoliucijos paskemes

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovė Gražina Gruzdienė sakė nusivylusi šalies Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų sudaryta  trišale  taryba, kuri yra formali. Ji pritarė K.Krupavičienei dėl valdžios netinkamo požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones.  Skundėsi menka valstybės parama jaunoms šeimoms. – Mažamečių vaikų priežiūra galėtų būti patikėta ne tik vaikų darželiams. Tuo galėtų rūpintis pagyvenusio amžiaus žmonės,- sakė ji. – Vaikus prižiūrėtų močiutės,  o jauni tėvai galėtų dirbti ir rūpintis savo karjeros galimybėmis. Kalbėtoja pažymėjo, kad darbdaviai vengia kolektyvinių sutarčių, kritikavo šalies mokymo sistemą. Paradoksas, kai žmogus du metus mokosi suvirintojo profesijos, o įgijęs ją negali įsidarbinti, nes privalo papildomai baigti suvirintojų kursus! Juos nuomone, labai neracionalu kad darbo rinkos mokymo centrai nenaudojami vyresniųjų klasių mokinių profesiniam orientavimui. Apskritai, trūksta socialinio dialogo su valdžia. Pastebėta, kad tose šalyse, kur vyksta socialinis dialogas, visuomenė labiau išsivysčiusi, o žmonių pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Dėl to, G.Gruzdienės nuomone, šalies Vyriausybė elgiasi labai neatsakingai. – Nevyko viešos diskusijos netgi tuo metu, kai buvo svarstomas Darbo kodeksas! Todėl socialinis nepasitenkinimas auga. Matyt,  pamiršome Socialinės revoliucijos pasekmes,- pridūrė ji, bet viliuosi, kad nauja vyriausybė ims visa tai keisti.

Viešuosius pirkimus laimi tik tam ir įsteigtos įmonės

Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Jonas Guzavičius atkreipė dėmesį į darbdavių veiklos aplinką. Jo nuomone, būtina išviešinti įmonių  vidutinį darbuotojų atlyginimą. Juk neįmainoma, konkuruoti su tais, kurie nemoka mokesčių,- sakė jis. Bloga sistema, kai iš darbo atleistas pareigūnas per teismą prisiteisia tūkstantines kompensacijas, o jas privalo padengti mokesčių mokėtojai.

Jis atkreipė dėmesį į korumpuotą šalies viešųjų pirkimų sistemą. – Pasidomėkite, kokie yra darbuotojų atlyginimai įmonių, kurios dalyvauja viešuose pirkimuose. Kodėl viešuosius pirkimus laimi įmonės, kurios tik tam ir įsteigtos?- retoriškai klausė jis. – Būtent jos ir laimi tuos konkursus. Be to ne darbdaviai siūlo siaurinti profsąjungų teises, – jas siaurina valdžia.

Ypač liūdna provincijoje

– Per dažnai kalbame apie socialinį dialogą, – pastebėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorė dr. Daiva Petrylaitė,- jį minime taip dažnai, kad jau tuo nebetikime.

 Profesorės nuomone, darbo teisė šalyje pasuko kraštutinio individualizmo keliu.  ES valstybės ilgai kūrė socialinę bendro buvimo kultūrą. O Lietuva šį laiptelį peršoko. Kitose šalyse individualizmui yra atsvara – didelė patirtis ir kultūra. Mūsų šalyje kiek kitaip, todėl atsidūrėme vertybių kryžkelėje. Reikia sukurti bendrą buvimą. Ne socialinį  dialogą, o būtent, – buvimą, -pabrėžė ji. Reikia kalbėti apie dialogą „apačiose“, regionuose. Būtinas visuotinis dialogas. Atrodo, turime daug galimybių, tačiau turime ir labai daug nusivylimo, pasyvumo. Ypač graudu ir liūdna atsidūrus provincijoje.

Valdžia negerbia susitarimų

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovė Daiva Kvederaitė atkreipė dėmesį į šalies šešėlinę ekonomiką. Ją stebino emigracijos mastai ir traktuojamos priežastys. Beveik milijonas išvažiavo, o dėl to neva kalta „Europa“,- kalbėjo ji. Jos nuomone, kaltas visuomenės pasyvumas. Kodėl, kai vyko diskusijos dėl Darbo kodekso, žmonės beveik tuo nesidomėjo  – niekas nemitingavo, masiškai neprotestavo. Būtina ieškoti būdų, kaip patraukti žmones, sudominti juos, įveikti visuotinį pasyvumą. Galėtume būti labiau jautrūs, solidarūs ir draugiški vieni kitiems. Deja, trūksta politinės valios. Be to valdžia negerbia pasiektų susitarimų su darbdaviais ir profsąjungomis. Tai atskleidė Darbo kodekso rengimo ir svarstymo patirtis. Vis dėlto visuomenėje dialogas turi stiprėti. Europos Sąjungoje stiprinama socialinė partnerystė. Ji neišvengiamai turės stiprėti ir mūsų šalyje.

Kodėl valdžioje nepopuliarus  Aiškinamasis memorandumas?

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovas Vytautas Budnikas atkreipė Europos komisijos atstovų dėmesį į tai, kad Lietuvoje valdžia nėra suinteresuota pilietinės visuomenės ugdymu ir jos stiprinimu. Kaip pavyzdį pateikė Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijas dėl nevyriausybinių organizacijų (NVO) teisinio statuso Europoje. Tik didelėmis visuomenės pastangomis šios rekomendacijos buvo išverstos į lietuvių kalbą. Tačiau ilgai teko laukti, kad į lietuvių kalbą būtų išverstos šių rekomendacijų Aiškinamasis memorandumas. Visuomenei reikalaujant pagaliau lietuviškasis vertimas gautas. Tačiau jo nėra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  tinklalapyje ir visuomenė apie jį nieko nežino, nors būtent ši ministerija yra įgaliota užtikrinti NVO plėtrą. Priežastis paprasta – Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas iš esmės prieštarauja minėtoms rekomendacijoms, o Lietuvos NVO tarybos, miestų NVO tarybų nuostatus bei jų sudėtį tvirtina valdžia. Šios tarybos yra valdžiai pavaldžios struktūros, tuo tarpu minėtos rekomendacijos tai draudžia. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl valdžioje nepopuliarūs šie Europos Sąjungos dokumentai. Aiškinamajame memorandume tai labai aiškiai išdėstyta. Gal todėl visuomeninkai savo lėšomis bei pastangomis ir platina šiuos  visuomenei svarbius dokumentu, kurių viešinimu turėtų rūpintis Lietuvos valdžia.

V.Budnikas paprašė Europos Komisijos  atstovų netoleruoti tokio mūsų valdžios elgesio ir padėti kurti pilietinę visuomenę Lietuvoje – ji ir tegali būti tinkamas  atsakas į šiandienos iššūkius.

Pozicijos“ inform.

Laiškas Prezidentei.Sustabdykite rinkimus!

Teisininkai visuomenininkai teikia laišką Prezidentei, kad ši dar iki rinkimų sustabdytų Seimo rinkimų įstatymo galiojimą.

Mes  teigiame, kad Seimo rinkimų įstatymas ir rinkimų praktika pažeidžia Konstitucijos 55 straipsnyje įtvirtintą lygių rinkimų teisių principą, piliečiams įgyvendinant pasyviąją rinkimų teisę, taip pat pažeidžia tiesioginių rinkimų teises principą, piliečiams įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę,- rašoma laiške.

Visą laiško turinį skaityti ČIA

 

iliustr. iš www.commons.wikimedia.org

Alvydas Butkus. Pastabos dėl TS-LKD Tautinių bendrijų programos

0
Į šiuos rinkimus konservatoriai ir krikdemai eina su sveika pretenzija, pavadinta „Naujas planas Lietuvai“ – tokiu pavadinimu išleista jų rinkimų programa, tilpusi į geros knygos formatą. Toje knygoje išskirta ir tautinių bendrijų programos dalis, kurią partietis A. Kubilius paskelbė „Delfio“ svetainėje.
Programa iš esmės gera tuo, kad pagaliau atsigręžta į visais požiūriais apleistus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. Programoje pagrįstai priekaištaujama, kad šiedu rajonai buvo palikti be dėmesio, o jų administravimas patikėtas Lenkų rinkimų akcijai, kuri ir dėl vienpusiškos tik etninės politikos, ir dėl prastos kompetencijos ūkiniais klausimais dar labiau nuskurdino ir izoliavo nuo Lietuvos šiuos du rajonus. Tik nepalieka įspūdis, kad lietuviai dažnai blaškosi tarp dviejų kraštutinumų – arba neskiria kam nors dėmesio visai, arba jei jau skiria, tai būtinai persūdydami. Panašiai nutikę ir šiuo atveju, kai to dėmesio ketinama skirti daug, tačiau ne visada ten, kur jo reikia, todėl nuvairuojama į pievas. Drįsiu pateikti kelias savo pastabas.
Citata: „Verta pastebėti, kad pastaruoju laikotarpiu santykiams tarp lietuvių ir žydų bei tarp Lietuvos ir Izraelio įgaunant vis aukštesnę kokybę, lietuvių visuomenėje atsiranda daugiau susidomėjimo litvakų bendruomenės istoriniu ir kultūriniu paveldu, jį pradedant suvokti kaip sudėtinę Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo dalį. Turėtų sparčiau keistis požiūris ir į lenkiškąjį Lietuvos paveldą.“
Neblogai viskas surašyta, tačiau yra ne vienas „bet“.
Pirmasis „bet“.
Litvakų kultūra – taip, nes kultūriškai ir religiškai tai buvo uždara bendruomenė.
Sąvoka lenkiškasis Lietuvos paveldas yra tiksli, tačiau ją reikia skirti nuo sąvokos litvakų paveldas ar lenkų paveldas. Atskira etninių lenkų kultūra Lietuvoje kažin ar buvo, nes istoriškai iki pat XIX a. vidurio, o, anot istoriko A. Bumblausko, ir iki 1920 m. želigovskinės okupacijos, Lietuvoje gyveno ne lenkai, o lenkakalbiai lietuviai. Vienas etnosas – dvi kalbos. Luominiame etnose taip pasitaiko. Pavyzdžiui, Rusijoje aukštesniojo luomo kalba buvo prancūzų – net rusiškai „su mužikais“ kalbėdami šio luomo atstovai sąmoningai grebluodavę, imituodami prancūzišką r tarimą. Tad jei šnekam apie paveldą, šnekėkime apie lenkakalbį lietuvių (ne Lietuvos lenkų!) paveldą. A. Mickevičius save laikė lietuviu ir kūrė apie Lietuvą. Lenkų kalba jam buvo ne tik jo luomo kalba, bet ir platesnės skaitytojų auditorijos kalba. Kaip airiui rašytojui Dž. Džoisui anglų kalba ar lietuvių poetui J. Baltrušaičiui rusų kalba. Latvių kompozitoriui R. Paului sovietmečiu jo dainų rusiškieji tekstai rado kur kas platesnę auditoriją, bet nei dėl tų tekstų, nei dėl kalbėjimo rusiškai R. Paulas rusu nelaikomas.
Antrasis „bet“ yra lenkais dabar save laikančių Vilniaus ir Šalčininkų apylinkių kaimiečių tautosaka ir etnografija – lenkiškos jos nėra! Tai, ką dabartiniai Lietuvos lenkai lenkiškai dainuoja, yra arba XX a. romansai, arba liaudies dainos, išmoktos iš knygų. Nevietinės.
Tas pat pasakytina ir dėl tautinio kostiumo – vietinis yra lietuviškas. Vilniaus merui R. Šimašiui atidengiant lenkišką gatvėvardžio lentelę, ten buvęs Naujosios Vilnios folkloro (?) ansamblis vilkėjo Pietų Lenkijos (Krokuvos) tautiniais drabužiais.
Tad neaišku, kokį Lietuvos lenkų tautinį palikimą konservatoriai ketina padėti puoselėti.
Trečiasis „bet“ – jei ką ir reikia puoselėti, tai pirmiausia vietinę slavų kalbą „po prostu“. Ji yra unikali, savita, ne atneštinė, o susiformavusi šiame regione XIX a. Deja, LLRA tą kalbą visiškai ignoruoja, stengiasi ją pakeisti bendrine lenkų kalba, šitaip naikindama šio krašto savitumą. Gaila, kad konservatorių programoje nėra nė žodžio apie šios unikalios slavų kalbų atmainos išsaugojimą ir puoselėjimą. O juk ja buvo kuriama ir grožinė vietinė literatūra!
Ketvirtasis „bet“ – dėl nelietuviškos rašybos lietuviškame tekste. Konservatorių programoje rašoma (citata):
„Dažniausiai skundžiamasi vadinamąja tradicine „w problema“ /…/. Jeigu raidyno problema yra konstitucinio lygmens /…/“
Ir čia pat tas „konstitucinis lygmuo“ pažeidžiamas, baltarusių kilmės eksperto Marijušo Antonovičiaus asmenvardį rašant „Mariusz Antonowicz“, nors kitų lenkų asmenvardžiai , pvz., V. Tomaševskio, tekste rašomi valstybinės kalbos rašmenimis.
Penktasis „bet”. Citata:
„Būtų galima iš dalies atsižvelgti ir į Lenkijos bei Vengrijos pavyzdžius, kur tautinėms bendrijoms atstovaujančioms partijoms nėra taikomas rinkimų barjeras.“
Visoje programoje netiesiogiai kvestionuotas LLRA reikalingumas (partija, tiksliau, akcija, sukurta tautiniu principu), atkreiptas dėmesys į jos nesugebėjimą tvarkytis ūkiškai, į jos ryšius su Kremliumi, ir staiga – siūlymas panaikinti jai rinkimų barjerą, kopijuojant Lenkijos ar Vengrijos praktiką, kur visos tautinės bendrijos kartu paimtos tesudaro nuo 3 (Lenkija) iki 5 (Vengrija) proc. (Lietuvoje 2015 m. – 13 proc.). Be to, kiekvienos šalies situacija yra savita, todėl kopijuoti kurios nors šalies modelį šiuo atveju yra Prokrusto lovos taikymas. Pagaliau skiriasi ne tik šalių istorinė patirtis, bet ir jų dydžiai, tad, kas tinka meškai, netinka voverei.
Šeštasis „bet“. Programoje remiamasi eksperto M. Antonovičiaus pateikta Lietuvos lenkų procentinio mažėjimo statistika, kuri pradedama nuo 1989 m. ir baigiama 2011 m. Ar buvo taip sunku iš Statistikos departamento gauti naujesnius, 2015 m. duomenis, pasak kurių, lenkų Lietuvoje yra 160 000, arba 5,6 proc.? Būtų buvę svaresni tolesnieji argumentai.
Septintasis „bet“. Apskritai, tiek LLRA atstovai, tiek kai kurie lietuvių žurnalistai, politologai, ideologai ir pan. mėgsta pabrėžti istorinį bei dabartinį Pietryčių Lietuvos multikultūriškumą ir kalbų įvairovę. Tada neaišku, kodėl tie patys „-logai“ praktiškai verčia šiuos du Lietuvos rajonus tapti lenkiškos monokultūros ir bendrinės lenkų kalbos arealu. Ne išimtis ir šis konservatorių programos skyrius, orientuotas irgi į tokį tikslą.
Baigti noriu taip, kaip moksle baigiamos recenzijos: šios pastabos nesumenkina visos TS-LKD rinkimų programos turinio, tačiau į jas atsižvelgti būtų pageidautina. Ir net labai.

Ar EŽTT privers Lietuvą vykdyti Teisingumo ministerijos užgaidas?

2

LSDP atstovai rugsėjo 28 dieną dar kartą teikė Seimui svarstyti Teisingumo ministerijos pateiktą Civilinio kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIP-3395(2), įtvirtinantį Partnerystės institutą.

Daug kalbėta apie tai, kad Teisingumo ministerija siekia paprastu įstatymu pripažinti šeimos formų įvairovę, kurios nenumato Konstitucija. Ir vėl LSDP atstovai demonstruoja ne tik nesiskaitymą su konstituciniu šeimos instituto reguliavimu, bet ir siekį griauti valstybės konstitucinius pagrindus.

Konstitucija skelbia, kad  <šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas>. Tai reiškia, kad šeimos institutas yra konstitucinė vertybė, todėl bet koks siekis paprasto įstatymo lygiu praplėsti šeimos konstitucinę doktriną yra absoliučiai neleistinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato tik vieną konstitucinį šeimos sukūrimo pagrindą – vyro ir moters registruotą santuoką.

Atkreiptinas dėmesys, kad garsiajame  2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame nurodoma, jog <saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos>,   nėra net minties, kad šeima gali būti darinys, kurio atsiradimo pagrindai neturėtų būti apibrėžti Konstitucijoje.

Minėto įstatymo projekto rengėjai tikriausiai nesuvokia, kad kitos Vakarų šalys įteisina partnerystę, kaip šeimą, su sąlyga, kad partnerystei suteikiama valstybinės registracijos privilegija. Suprantama, tose šalyse registruota partnerystė yra alternatyva santuokai, kaip valstybės registruojamam šeimos institutui. Ten suvokiama, kad valstybinė santuokos ir šeimos registracija yra teisinis aktas (sutartis), kuriuo sukuriami abipusiai valstybės ir šeimos įsipareigojimai. Net ir tos pačios lyties asmenys siekia būtent santuokos arba registruotos partnerystės, nes tuo pripažįstamas jų bendras gyvenimas kaip viešoji vertybė.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra pažymėjusios, kad šiuo metu Lietuvoje registruota partnerystė negalima. Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. išvadose „dėl Partnerystės santykių įtvirtinimo LR Civiliniame kodekese“ pabrėžiama, kad „Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje santuokos instituto išskirtinumas yra įtvirtintas tiek nurodytų tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, tiek LR Konstitucijos 38 straipsnio pagrindu, kurio eliminuoti negali nei LR Teisingumo ministerija, nei kuri nors kita valstybės institucija“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis nustato, jog <Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją>. Taigi Konstitucija partnerystės registracijos nenumato. Valstybė turi teisę registruoti tik vyro ir moters santuoką.

Minėtose LINVO koalicijos išvadose pabrėžiama, kad  „Privataus dviejų ar grupės asmenų, vengiančių įsipareigojimų visuomenei gyvenimo būdas, neturi būti valstybės skatinamas ir registruojamas civiliniu teisės aktu kaip kad yra registruojama santuoka, taip partnerystę prilyginant santuokai, nes tuo yra paneigiama teisių ir pareigų vienovė – esminė teisinės valstybės sąlyga.

Panaikindamas santuokos išskirtinumą ir ją prilygindamas partnerystei, Projektas paneigia Kodekso 3.3 str. 1 dalyje nustatytą santuokos savanoriškumo principą, kuris įtvirtintas Konstitucijos 38 straipsnyje, o tai reiškia, kad Projektas paneigia pačią Konstituciją.“ (žiūr. http://lzta.lt/del-partnerystes-instituto/).

Ministerijos užgaida

Kadenciją baigianti Vyriausybė (Teisingumo ministerija), skubėdama įstatymu įtvirtinti partnerystę tarp vyro ir moters, tikriausiai tikisi, kad šis įstatymas, kaip diskriminacinis, atsidurs Europos Žmogaus Teisių Teisme, o pastarasis privers Lietuvą (nes priimtas įstatymas) panaikinti Teisingumo ministerijos sukurtas diskriminacines Partnerystės įstatymo nuostatas ir tos pačios lyties asmenys įgys teisę įstatymo keliu kurti šeimas. Tuo atveju dabartinė Vyriausybė ir šio įstatymo projekto rengėjai galėtų teisintis, neva tos pačios lyties asmenų partnerystę juos „privertė” įteisinti Briuselis.

Buvusi Europos žmogaus teisių teismo teisėja (dabar Konstitucinio Teismo teisėja) Danutė Jočienė ne kartą yra įspėjusi Vyriausybę, kad ši nedarytų klaidos ir neteiktų Seimui įstatymo, kuriuo būtų įteisinta partnerystė tik tarp vyro ir moters. Jos nuomone, priėmus tokį įstatymą, <jau kitą dieną Europos žmogaus teisių teismą pasiektų skundas prieš Lietuvą>, nes įstatymai draudžia diskriminaciją dėl lyties.

Siekdami įtvirtinti partnerystės institutą politikai turėtų elgtis atvirai ir sąžiningai prieš visuomenę ir gerbti šalies Konstituciją. Jei yra politinė valia sukurti dar vieną šeimos atsiradimo konstitucinį pagrindą – registruotą partnerystę, tai  pirmiausiai iniciatoriai turėtų teikti atitinkamą Konstitucijos 38 str. pakeitimo bei papildymo įstatymo projektą, kuris numatytų partnerystės valstybinę registraciją, ir tik po to rengti Partnerystės įstatymą. Taip jie išvengtų ir šalies visuomenės, ir kai kurių Vakarų šalių politinių lyderių kritikos.

Todėl siūlome Seimo nariams išreikšti pagarbą šalies Pagrindiniam įstatymui ir Teisingumo ministerijos teikiamą projektą atmesti kaip prieštaraujantį Konstitucijai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo
centro informacija

 

NUSIŠNEKĖJIMAS, NEŽINOJIMAS AR ŽMONIŲ MULKINIMAS?

6

Rugsėjo 26 d. „Infodiena“ televizijos laidoje „Kova dėl šeimos apibrėžimo“ laidos vedėjas kalbino Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovę Mėtą Adutavičiūtę. Pašnekovė tikino, kad prieš artėjančius rinkimus pagausėjo raginimų šios kadencijos Seimui patvirtinti 106 Seimo narių inicijuotą įstatymo projektą, kuriuo siekiama papildyti Konstitucijos 38 str. nuostata, jog  „Šeima sukuriama sudarius santuoką“.

Kalbėtoja teigė, jog tokia Konstitucijos pataisa pažeistų kitokių žmonių teises, t.y. tų, kurie gyvena nesusituokę, kad ši pataisa neva diskriminuoja labai daug žmonių, pvz. senelius, kurie gyvena su savo anūkais ir pan. Todėl M.Adutavičiūtė kvietė protestuoti. Ji teigė, kad netgi renkami žmonių parašai, kad Seimas  atmestų siūlomą įstatymo projektą.

Bet prelegentė nežino, o gal apsimeta nežinanti, jog įstatymo projekte yra nurodoma, kad  <Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės>. Taigi anūkų ir senelių neturėtų velti į protesto reikalus, nes, kaip minėta, šeima yra kildinama ir iš motinystės ir tėvystės (anūkai negali atsirasti be tėvų), būtent tokią šeimą  ir siūloma saugoti bei ginti.

Jau ne pirmą kartą Žmogaus teisių stebėjimo institutas žmonėms pučia teisinę miglą

Tenka apgailestauti, kad tai, kas daugelį metų mums buvo savaime suprantama ir užtikrino darną visuomenėje, tapo sunkiai suvokiama po Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, atvėrusio kelią įvairioms šeimos formų interpretacijoms. Pasisakydamas, kad šeima kuriama ne vien santuokos pagrindu, kad šeima laikytina be santuokos kartu gyvenančios poros giminaičiai, dėdės, tetos, broliai ir seserys, ir pan., Konstitucinis Teismas nenurodė,  kokiu kitokiu teisiniu pagrindu visos suminėtos šeimos formos gali atsirasti.

Esminė aplinkybė ta, kad šeima yra elementas, kuriuo yra kuriama valstybė. Šeima yra valstybės pagrindas. O stipri valstybė be stipraus pagrindo – stiprios šeimos – yra neįmanoma. Štai kodėl įstatymų leidėjui iškilo prievolė Konstitucijos lygiu tiksliai apibrėžti kriterijus, kas laikytina šeima. Taigi norėdama stiprinti šeimą, kaip valstybės pagrindą, visuomenė turi apibrėžti to pagrindo turinį, antraip ji nepajėgs užtikrinti valstybės stabilumo ir jos tęstinumo.

Aktyviausi – socialdemokratai
Šios kadencijos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko,  siekė įpiršti mintį, jog Konstitucijos 38 str. pataisos projektas gali diskriminuoti kitas visuomenės socialines grupes, neva jis prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo teismų praktikai ir pan. Kitaip tariant, buvo mėginama pasitelkti visus įmanomus argumentus, siekiant diskredituoti 106 Seimo narių iniciatyvą.

Tačiau diskusijose Projekto oponentai taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip diskriminuojami, pvz., kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys sugyventiniai, kurių vienas turi vaiką? Arba kaip diskriminuojami vieniši asmenys, seneliai, tetos, dėdės ir pan.? Buvo klausiama: ar priėmus šias Konstitucijos pataisas valstybė nebeteiks vienišoms motinoms pašalpų, nustos mokėjusi pensijas seneliams?
Akivaizdu, kad to nebus, nes to negali būti. Tad apie kokią diskriminaciją vyksta kalba?

Įtikinančių argumentų nėra

Konstitucijos pataisos opnentai argumentavo, kad  yra nepilnos, socialinės rizikos šeimos,  kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų  savavališko ir neteisėto kišimosi į šeiminį gyvenimą. Tačiau kaip siūloma Konstitucijos pataisa valstybė gali labiau kištis į šeiminį gyvenimą? Gal priėmus pataisą asmenys bus verčiami duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius? O gal dėl to valstybė  nustos globojusi karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas?

Šio įstatymo projekto oponentų argumentai, kaip ir laidoje kalbėjusios ŽTSI atstovės M.Adutavičiutės kalbos, neturi nieko bendra su įstatymų leidėjo siekiu. O siekiama labai paprasto dalyko – nustatyti teisinius pagrindus, kurie apibrėžtų, kas yra šeima. Pvz., kaip  nustatyti, kad kartu gyvenantys, tačiau bendro gyvenimo nedeklaruojantys asmenys yra šeima? Ar pakanka, kad juos sieja ilgalaikiai emociniai ryšiai, prieraišumas ir pan.?

Jeigu pakanka, tuomet kokiu būdu tie emociniai ryšiai nustatomi? Kiek laiko jie turi tęstis, kad du drauge gyvenančius asmenis galėtume laikyti šeima? Pagaliau, kokia institucija registruos žmonių emocinius ryšius? O jeigu asmenys nenori, kad visuomenė juos laikytų šeima? Ar valstybė tai darys per prievartą?

Sakysite, tai  absurdas?

Ir nesuklysite. Būtent toks absurdas brukamas žmonėms į galvas. O juk visuomenė tenori nustatyti teisinius santykius, kurių pagrindu atsiranda šeima. Tokiame siekinyje negali negali būti ir nėra jokios diskriminacijos.

Labiausiai diskriminuojami susituokusieji
Galima sutikti, kad priėmus siūlomą įstatymo pataisą santuokos neįregistravusių, tačiau bendrai gyvenančių vyro ir moters su vaikais padėtis šiek tiek pasunkėtų susituokusių porų atžvilgiu. Bet stabtelėkime ties santuokos išskirtinumo tema.

Santuoka yra šeimos pagrindas. Tai per amžių amžius susiklosčiusi tradicija. Tai nėra tik parašo padėjimas, ar priesaika Bažnyčioje, o ilgalaikis visaapimantis įsipareigojimas. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį, kad santuokoje asmenys įsipareigoja ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei. Priešingai, tokių įsipareigojimų neprisiima asmenys gyvendami nesusituokę.

Tai esminis skirtumas tarp porų, gyvenančių santuokoje, ir nesusituokusiųjų. Nekalbama apie tuos, kurie yra netekę artimųjų, arba apie dėl tam tikrų priežasčių vienišomis tapusias motinas.
Ne santuokoje gyvenančių šeimų užtarėjai nuogąstauja, kad valstybė rūpinsis šeimomis, kurios deklaruoja teisinius įsipareigojimus labiau, negu tomis, kurios tai deklaruoti vengia.
Bet ar gali būti kitaip?

Paramos reikia įsipareigojusiems

Visuomenė visiems sudaro vienodas sąlygas gyventi kartu, auginti ir auklėti vaikus, nes visuomenė yra tuo  suinteresuota. Problema ta, kad nesusituokę asmenys tam tikromis aplinkybėmis gali išvengti ir dažnai vengia teisinės atsakomybės už savo bendro gyvenimo pasekmes. Tėvai, nedeklaruodami savo įsipareigojimų išlaikyti vaikus iki pilnametystės, tam tikromis aplinkybėmis gali sėkmingai šių pareigų išvengti. Tuo tarpu susituokę ir šeimos teisinius santykius deklaravę asmenys pagal įstatymą už savo bendro gyvenimo pasekmes atsako visa apimtimi. Vien todėl  teisiškai jie nelygioje padėtyje pirmųjų atžvilgiu. Būtent santuokoje gyvenantys asmenys prisiima itin platų spektrą Civiliniame kodekse nustatytų įsipareigojimų. To negalima pasakyti apie nesusituokusius asmenis.

Pastaruoju metu susiklostė ydinga praktika, kai valstybė, užuot skatinusi jaunas poras prisiimti įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu, labiau remia žmonių gyvenimo būdą be įsipareigojimų. Pvz., nesusituokusi moteris, auginanti du mažamečius vaikus ir kartu gyvenanti su savo vyru, kuris yra ir tų vaikų tėvas, išlaikantis motiną ir vaikus gauna ir valstybės paramą, kaip vieniša motina, auginanti du vaikus. Tuo tarpu santuokoje gyvenanti moteris, auginanti du vaikus, netenka valstybės paramos, jeigu vyro vidutinis uždarbis kiekvienam šeimos asmeniui viršija valstybės nustatytą minimumą.

Tai akivaizdi santuokoje gyvenančių asmenų diskriminacija nesusituokusiųjų atžvilgiu.
Todėl privalome principingai kalbėti apie asmenis, vengiančius pareigų visuomenei. Negalime jiems garantuoti vienodų teisių. Valstybė  negali skatinti piliečius reikalauti vien teisių neprisiimant pareigų. Tvarka visuomenėje, kurioje dominuoja nevaldomos piliečių teisės ir kurioje  pareigoms teikiama mažesnė reikšmė, vadinasi anarchija. Turime  teikti prioritetą žmonių teisiniams santykiams, kuriuose vyrauja teisių ir pareigų pusiausvyra.

Prelegentė apsimeta
Tačiau M.Adutavičiūtė nėra tokia naivi. Ji puikiai žino ko siekia – jos tikslai sutampa su šio įstatymo projekto oponentų tikslais, kurie gana paprasti: tikimasi, kad   Lietuva vėliau ar anksčiau priims Partnerystės įstatymą. Jei Partnerystės įstatymas bus skirtas tik vyro ir moters pagrindu kuriamai šeimai (būtent tokį projektą yra paruošusi dabartinė Vyriausybė), tuomet Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo bus įpareigota nediskriminuoti žmonių dėl lyties, t.y. papildyti Partnerystės įstatymą ir pripažinti iš jo išplaukiančias teises tos pačios lyties asmenims. Galiausiai susidursime ne tik iš partnerystės instituto, bet ir iš tos pačios lyties asmenų „santuokos“ kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Manoma, kad minėtas įstatymo projektas gali užkirsti kelią tos pačios lyties asmenų „santuokai“, dėl to ir keliamas triukšmas.

Protestuotojams ir visuomenės klaidintojams reikia įsisąmoninti, jog  Lietuvos įstatymų leidėjas nėra saistomas jokių Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktų, įpareigojančių vykdyti kitokią šeimos politiką, negu  ją nori vykdyti Lietuvos valstybės suverenas – Seimas.
Visuomenės nereikia apgaudinėti: tos pačios lyties asmenų santuokos nenumato Konstitucija, o partnerystės valstybinė registracija negalima, nes pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą valstybė gali registruoti tik vyro ir moters santuoką.

Taigi tos pačios lyties asmenys, siekiantys sukurti šeimą, turi užsitikrinti konstitucinę galimybę sudaryti santuoką ar registruotą partnerystę. Tuo tikslu jie turėtų inicijuoti atitinkamą LR Konstitucijos pataisą.

Būtent nuo to reikėtų pradėti. Reikėtų sąžiningai kelti problemą, aiškinti tikruosius tikslus, o ne klaidinti ir  mulkinti visuomenę.

Julius Apanavičius, teisininkas

nuotr. iš  www. stfleurlaw.com

PAPILDYMAS SEIMO RINKĖJO VADOVUI

0

PAPILDYMAS VILNIAUS FORUMO PARENGTAM 2016 M. SEIMO RINKIMŲ RINKĖJO VADOVUI

Tautininkų sąjunga, susipažinusi su  Vilniaus forumo parengtu 2016 m. Seimo rinkimų rinkėjo vadovu (toliau – Vadovas), konstatuoja, kad jame nepateiktas dviejų koalicijų ir jose dalyvaujančių partijų programų vertinimas. Tai reiškia, kad rinkėjai nepakankamai informuojami apie rinkimų dalyvių siūlomą politiką. Siekdami suteikti autentišką informaciją apie S. Buškevičiaus ir tautininkų koalicijos „Prieš korupciją ir skurdą” (rinkiminio sąrašo Nr. 4) ir šios koalicijos dalyvės Tautininkų sąjungos (toliau – TS) nuostatas Vilniaus forumo suformuluotais klausimais, pateikiame atsakymus ir atitinkamas programų (koalicijos – Rinkimų programa, TS – Bendroji programa) teksto citatas.

1) Ar programoje keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?

Koalicija: Taip (netiesiogiai).

„Tautininkų sąjungos ir partijos „Jaunoji Lietuva“ bendraminčiai nuosekliai laikosi tvirtų politinių nuostatų, kurių pagrindas yra įsitikinimas, kad Lietuva turi būti stipri valstybė”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Lietuva – laisva ir savivaldi valstybė”. „Lietuvos valstybėje aukščiausią teisinę galią privalo turėti Lietuvos valstybės Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Visi teisės aktai, nuostatos ir sprendimai, prieštaraujantys Lietuvos teisės viršenybei, naikintini”.

2) Ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?

Koalicija: Ne (neaptariama).

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Bet kuris lietuvis turi teisę į Lietuvos pilietybę, jei tik nėra kitos šalies pilietis. Lietuvis, turintis ir išlaikantis kitos šalies pilietybę, gali įgyti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, kurią nustato įstatymai”. „Dviguba pilietybė turi likti išimtimi, kaip įvardyta Lietuvos Konstitucijoje”.

3) Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė, ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?

Koalicija: Taip.

„Mūsų Seimo nariai … plės tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje, tobulins įstatymus, kurie sudarys sąlygas griežčiau kontroliuoti politikus, efektyviai kovoti su korupcija ir smurtiniais nusikaltimais”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, kurioje derinami atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos principai. Pagrindiniai tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami visuotiniu piliečių referendumu. Referendumo iniciatyvos teisę privalo turėti 150 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Prezidentas, Seimas, 15 savivaldybių tarybų. Įstatymo iniciatyvos teisę privalo turėti 30 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Seimo nariai, Prezidentas, 5 savivaldybių tarybos”. „Referendumas laikytinas galiojančiu, jame dalyvavus bent tiek piliečių, kaip praeituose Seimo rinkimuose, tačiau maksimali referendumo galiojimui reikalaujama riba negali būti aukštesnė nei 1/2 rinkimų teisę turinčių piliečių, o minimali – žemesnė nei 1/4 rinkimų teisę turinčių piliečių”. „Lietuvos politinių partijų steigėjai ir nariai gali būti tik Lietuvos piliečiai. Minimalus narių skaičius partijai steigtis ir veikti – 1 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių. Visos veikiančios partijos gauna bendrą minimalią finansinę paramą iš valstybės biudžeto, didesnė finansinė parama skaičiuojama pagal praeituose rinkimuose gautą balsų skaičių”. „Seniūnai turi būti renkami seniūnijų gyventojų, turinčių Lietuvos pilietybę ir rinkimų teisę, užtikrinant seniūnijų finansinius išteklius. Savivaldybės taryba renkama Seimo rinkimų principu – sąrašais ir vienmandatėse apygardose. Kandidatus vienmandatėse apygardose gali kelti savivaldybėje registruotos vietinės bendruomenės ir politinės partijos. Sąrašus ir kandidatus į merus gali kelti politinės partijos ir visuomeninės organizacijos”.

4) Ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?

Koalicija: Taip.

„Mūsų Seimo nariai … užkardys homoseksualizmo propagandą”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Šeima – tai vyro ir moters santuoka grįsta sąjunga, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bendruomenė. Dora šeima – tautos ir valstybės pagrindas, garbė ir stiprybė, konstitucinė vertybė. Atmetame visus mėginimus ją paneigti ar pakeisti. Svarbiausia šeimos paskirtis – žmogiškosios gyvybės ir sąmonės tęsimas”. „Alternatyvių šeimos sampratų, homoseksualizmo ir kitų iškrypimų propagavimas draudžiamas visose viešose erdvėse. Nesantuokinių lytinių ryšių propagavimas vaikams ir paaugliams, taip pat – visų lygių švietimo įstaigose – draudžiamas”. „Lytinės (seksualinės) orientacijos sąvoka turi būti išbraukta iš visų teisinių dokumentų, kaip klaidinanti genderizmo ideologijos sąvoka”.

5) Ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?

Koalicija: Taip.

„Mūsų Seimo nariai  … kels tautos, šeimos ir asmens kultūrą ir sąmoningumą bei patriotizmą”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Švietimo sistema turi suteikti žmogui būtinų žinių, bet taip pat – ugdyti jo protą, kūrybiškumą, dorybes ir atsakomybę, tautiškumą ir pilietiškumą”. „Pilietinis ugdymas – privaloma disciplina, kurios turinyje žmogaus ir piliečio teisės turi būti derinamos su pareigomis. Pagrindinis pilietinio lojalumo objektas – Lietuvos valstybė”.

6) Ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą  prieinamą mokslą?

Koalicija: Ne (neaptariama).

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Valstybė užtikrina savo piliečiams galimybę gauti profesinį, aukštąjį, universitetinį išsilavinimą, gerai besimokantiems studentams užtikrina jo finansavimą, taip pat – pragyvenimui reikalingas stipendijas, lengvatines paskolas būstui”.

7) Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?

Koalicija: Taip (netiesiogiai).

„Stipriai Lietuvai yra būtina  švietimo sistema, kuri talpintų savyje mokslo pažangą kartu su  tautinių tradicijų tęstinumu bei krikščioniška dorove.”

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Šalia pilietinio ugdymo privalomas tautinis – etnokultūrinis – ugdymas. Jo programose turi būti pateikta lietuvių tautos kultūra, savo krašto istorija, vietinė tarmė ir kultūra …”.  „Atsiverdami pasauliui, privalome išsaugoti savo tautinį tapatumą. Mūsų kultūros turinį sudaro visa istorinė ir patriotinė praeitis, baltiškoji pasaulėžiūra, pasipildžiusi krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybėmis”. „Lietuviškos savasties, pasaulėžiūros ir papročių, tradicinių amatų, švenčių, tautinio meno perdavimas iš kartos į kartą – nacionalinės svarbos reikalas. Tai – vienas iš tautos savimonės pagrindų ir sunkiai įkainojamas pasaulio paveldas, ypač saugotinas globalių poveikių, vartotojiškumo ir vienodinimo sąlygomis”.

8) Ar siekiama išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?

Koalicija: Ne (neaptariama).

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Lietuvių kalba – tautos bendravimo ir jungties pamatas – yra Lietuvos valstybinė kalba. Tai – viena svarbiausių konstitucinių vertybių”. „Bet kokie mėginimai viešajame Lietuvos valstybės gyvenime lietuvių kalbą pakeisti kuria nors kita kalba – neleistini ir neteisėti. Pasisakome už valstybinės kalbos statuso stiprinimą, … nenuolaidžiauti jokioms valstybės institucijų ar politikų iniciatyvoms, siaurinančioms lietuvių kalbos vartojimą viešose erdvėse ar skatinančioms su ja konkuruoti”.

9) Ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?

Koalicija: Taip.

„Mūsų Seimo nariai … siūlys skurdą mažinančios priemones: … (b) paskatas verslui didinti darbo apmokėjimo dalį sukuriamame bendrajame vidaus produkte; (c) mokesčių sistemos  pertvarkymą taip, kad valstybės perskirstoma BVP dalis būtų padidinta iki 35%, PVM tarifas  sumažintas iki 18%, sumažintas darbo ir padidintas kapitalo apmokestinimas”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Nustatydami progresinę tvarką gyventojų pajamų mokesčiui, didinsime neapmokestinamąjį minimumą mažesnėms gyventojų pajamoms. Vaikus auginančioms šeimoms gyventojų pajamų mokestis skaičiuotinas nuo vidutinių pajamų kiekvienam šeimos nariui. Mažinsime pridėtinės vertės ir akcizų mokesčius. Diferencijuosime nekilnojamojo turto mokesčius, įvesime reguliacinius mokesčius monopolijoms”.

10) Ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?

Koalicija: Ne (neaptariama).

Tautininkų sąjunga: Taip (netiesiogiai)*.

„Samdomas darbuotojas turi gauti deramą atlygį už savo darbą, taip pat – išeitinę darbdavio išmoką protingai nustatytam laikotarpiui, išmoką ligos ar nelaimės atveju. Bet kokie bandymai šiuos santykius liberalizuoti – netoleruotini”.

11) Ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?

Koalicija: Taip (netiesiogiai).

„Mūsų Seimo nariai … nepriims į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„… masinė imigracija turi būti stabdoma”. „Karo pabėgėliais laikytini tik tie migrantai, kuriems Lietuva – pirmoji saugi šalis”. „Socialinių išmokų „medžiotojų“ imigracija turi būti uždrausta. Valstybė neturi dalyvauti jokiose masinio migrantų perkėlimo, paskirstymo ar dalinimosi programose”.

12) Ar reiškiama parama Ukrainai gynyboje prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

Koalicija: Taip.

„Mūsų Seimo nariai … palaikys aktyvų Lietuvos dalyvavimą NATO veikloje ir sąjunginių įsipareigojimų vykdymą”.

Tautininkų sąjunga: Taip.

„Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija yra suverenių valstybių sąjunga bendriems strateginiams tikslams ir uždaviniams. Ji yra viena iš Lietuvos nepriklausomybės sąlygų. Remiame savo šalies narystę šioje organizacijoje ir garantuojame, kad vykdysime visus su naryste NATO susijusius įsipareigojimus, nes tai atitinka gyvybinius mūsų valstybės interesus”. „Dabartinis Rusijos režimas, teisinantis sovietų režimą, vykdęs okupaciją, aneksiją ir represijas Čečėnijoje, o vėliau – agresijos aktus prieš Gruziją ir Ukrainą, Krymo okupaciją ir aneksiją, nėra tas kaimynas, kurį galėtume gerbti ar juo pasitikėti. Būtina visais būdais stabdyti tolesnę Rusijos agresiją prieš kaimynus”.

* – Tautininkų sąjunga yra paskelbusi pareiškimą, kuriame nepritarė naujam Darbo kodeksui ir įsipareigojo patekimo į Seimą atveju inicijuoti jo atšaukimą.

Buškevičiaus ir tautininkų koalicijos „Prieš korupciją ir skurdą” (rinkiminio sąrašo Nr. 4) lyderis Stanislovas Buškevičius

Tautininkų sąjungos pirmininkas

Audrius Rudys

Lenkijos parlamente pritarta siūlymui visiškai uždrausti abortus

0
Lenkijos žemesnieji parlamento rūmai – Sejmas – penktadienį atmetė įstatymo pataisą, kuria šalyje būtų įteisinti abortai pagal pareikalavimą iki trečio nėštumo mėnesio, ir pritarė piliečių inicijuotai įstatymo pataisai, kuria siūloma visiškai uždrausti abortus.
Už abortų draudimą balsavo 267 parlamento nariai, prieš – 157. Už šią įstatymo pataisą parlamente bus balsuojama dar kartą.
Nuo 1993 metų abortai Lenkijoje nėra lagalūs, išskyrus tris išimtis: kai gręsia pavojus motinos gyvybei, kai nėštumas kyla po prieš motiną atlikto seksualinio nusikaltimo ir kai yra tikimybė, jog gimęs kūdikis turės apsigimimą.
Dabartinė abortus visiškai uždrausti siūlanti įstatymo pataisa atsirado iš piliečių, o ne Bažnyčios ar valdžios iniciatyvos. Lenkijoje piliečiai gali pateikti svarstyti įstatymo projektą, jei po juo surenka 100 tūkst. parašų. Po šia iniciatyva buvo surinkta daugiau nei 450 tūkst. parašų.
2016 metais kovo mėnesį šalyje atlikta apklausa parodė, kad 66% lenkų mano, jog „Žmogaus gyvybė turi būti saugoma visada ir bet kokiomis aplinkybėmis, nuo pat jos pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties“.
Parengta pagal Lifesitenews.com informaciją

Kodėl reitinguoti taip pat svarbu, kaip ir balsuoti?

REITINGAVIMAS! Kad ir ką palaikote rinkimuose – reitinguokite. Reitingavimas gali lemti pusę Seimo sudėties. Arba galima nereitinguoti ir tada pusę Seimo sudėties lems partijų nariai, sudarę savo sąrašus. Negaliu guldyti galvos, bet regis, reitingavimo skaičiukus rinkimuose įrašo tik mažiau nei trečdalis rinkėjų. Likusieji seka vadais. REITINGUOKITE!

Prieš šiuos rinkimus girdisi ypatingai daug nusivylimo. „Visos partijos vienodos”, „visi balsuoja už tą patį”. Didele dalimi taip ir yra – kuo svarbesnis balsavimas, tuo vienodesnis visų partijų balsavimas. Tai siaubinga ir šie rinkimai akivaizdžiai negali to pakeisti. Bet jeigu norime bent pristabdyti vienodėjimo tendencijas, turime reitinguoti skirtingų pažiūrų žmones – visi tuos, kurie arčiausiai mūsų pažiūrų. Jau teko rašyti apie TS-LKD (https://goo.gl/WiZCah) ypatumus, liberalią vadovybę ir konservatyvius kandidatus sąraše. Vienoks ar kitoks reitingavimas gali lemti ir visiškai skirtingą valstiečių frakcijos pasaulėžiūrą. Esmės nekeis, bet jau ne kartą matėme, kiek daug reiškia keli balsai, menki niuansai.

Galiausiai visuomenės švietimas. Jei jau turime tokią rinkimų sistemą, kodėl nėra kalama, kad būtina reitinguoti, per pilietinio ugdymo pamokas? kodėl visokios akcijos „ateik balsuoti” neprideda „ir reitinguoti”? Kodėl nacionalinis transliuotojas negali paleisti socialinės reklamos tarp Panoramos ir Jakilaičio, kuri trumpai paaiškintų, kad ir kodėl reitinguoti taip pat svarbu, kaip ir balsuoti? Manau, viso to reikalauti ir inicijuoti turėtų Zenonas Vaigauskas. Todėl ir nuotrauka jo. Ką manot, žiniasklaidos rykliai, Monika Garbačiauskaitė Budrienė, Vladimiras Laučius, Liudas Dapkus – argi reitingavimas ne verta visuomenės švietimo tema?

Visuomenininkai kviečia keisti politinių partijų kandidatų sąrašus

2

 Į pagalbą rinkėjui

Sąrašas sudarytas pagal politinių partijų (ir nepartinių) atstovų Seime aktyvumą bei jų vertybines nuostatas saugant ir ginant pagrindines konstitucines vertybes: a) – alkoholio kontrolė (mėlyna spalva), b) –valstybinės lietuvių kalbos apsauga (raudona), c) – pilietinės teisės ir laisvės (susirinkimų, referendumų ir rinkimų  – geltona), d) – šeimos ir vaiko teisių apsauga (žalia). Procentais išreikšti Seimo nario balsavimo rezultatai ir jo nuostatos minėtų vertybių atžvilgiu. Geriausias vertinimas pagal atskiras įstatymų grupes (pvz., valstybinės lietuvių kalbos apsauga) yra 100 proc.  Vertinimų suma reiškia bendrą Seimo nario balsavimo rezultatą visų minėtų įstatymo grupių atžvilgiu (pvz., šeimos apsauga 100 % +  valstybinės lietuvių kalbos apsauga 100 %  + pilietinių teisių užtirkinimas 100 % + alkoholio kontrolė 80 %  reiškia bendrą rezultatą –380). Politikui, pelniusiam geriausią rezultatą, skiriama pirmoji vieta reitingų sąraše. Tokiu būdu sąrašo priekyje (reitingo vieta/vertinimų suma) yra nurodyti pozityviausiai balsavę Seimo nariai priimant įstatymų projektus minėtų konstitucinių vertybių atžvilgiu.  Išsamią informaciją apie kiekvieno Seimo nario balsavimą, balsų skaičiavimo metodiką ir kt. rasite Lietuvos žmogaus teisių tinklalapyje www.lzta.lt

Pagal frakcijas:

dp

Darbo partija

ts-lkd-logo-didelis_1

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija

lsdp

Lietuvos socialdemokratų partija

index
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga

tt

Partija „Tvarka ir teisingumas“

liberalai

Lietuvos liberalų sąjūdis

 

Mišri Seimo narių grupė

 

 

 

 

 

 www.timeanddate.com