
Vytautas Rubavičius. Be stiprios nacionalinės valstybės tauta neišliks

TOKIO DALYKO, KAIP GERA VALDŽIA, NEBŪNA…
Artėjant Seimo rinkimams dažnam kyla klausimas: už ką balsuoti?
Turėdamas akademinį išsilavinimą, politinę patirtį, būdamas esamos kadencijos LR Seimo narys ir nedalyvaudamas vykstančiuose Seimo rinkimuose, jaučiuosi galįs ir turįs moralinę teisę vertinti rinkiminę kampaniją iš šalies bei duoti keletą patarimų neapsisprendusiam rinkėjui.
Nesiūlau balsuoti už kurią nors politinę partiją ar nepriklausomą kandidatą. Jų programos ir rinkiminiai šūkiai panašūs. Bet prieš apsisprendžiant kviečiu pažvelgti savarankiškos valstybės piliečio akimis. Jei skaitytojas neabejingas savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos likimui, kviečiu jį susipažinti su „Septyniais valstybės naikinimo būdais“. Pastarųjų metų politinių įvykių eiga tik patvirtino mano ankstesnes įžvalgas.
Povilas Gylys
(autorius yra ekonomistas, profesorius, habil. mokslų daktaras – red.)
SEPTYNI NEGINKLUOTO
VALSTYBĖS NAIKINIMO
BŪDAI
Kai kurie politikai, ypač vienas, mus nuolat gąsdina ir įtikinėja, jog mūsų šalyje aktyviai veikia kitų šalių specialiųjų tarnybų patikėtiniai.
Neseniai buvęs saugumo šefas jų suskaičiavo net tris tūkstančius, ir tai tik vienos šalies slaptųjų bendradarbių. Į tuos gąsdinimus galima butų atsakyti – aišku, kad veikia. Visos šalys turi savo žvalgybas ir visose jose veikia kitų kraštų agentai. Vadinasi, mūsų šalyje aktyviai veikia bent jau keleto valstybių slaptieji agentai.
Kadangi turiu nuojautą, kad mūsų saugumo struktūrų darbas yra gerokai paralyžiuotas politinės nežinios, organizacinių perturbacijų ir intelektualinės bei moralinės negalios, tai verčia mane, pilietį, analizuoti, koks tas svetimų specialiųjų tarnybų veikimas galėtų būti. Gal, sakau, tokie pamąstymai padėtų žmonėms, kurie iš to duoną valgo, taip pat visiems, kam rūpi mūsų šalies likimas?
Norint suvokti, ką šalyje veikia kitų šalių „kurmiai”, pravartu įlįsti į hipotetinės priešiškos valstybės spectarnybų analitiko, gavusio užduotį paruošti specialų strateginį planą, kailį. O to plano esmė galėtų būti tokia: kaip nesigriebiant karinių priemonių (šiais laikais tai daryti sunkiau – pasaulis gali pasmerkti), subtiliausiu būdu – kad procesas vyktų nepastebimai – susilpninti ir padaryti negyvybingą, neturinčią savisaugos instinkto mūsų šalį. Užsibrėžus tokį tikslą, būtų galima suformuluoti tokias, mano manymu, veiksmingas nekarinio šalies numarinimo užduotis savo nematomo fronto kovotojams:
I UŽDUOTIS
Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančių, o ne konkuruojančių, viena kitos nekenčiančių, viena kita nepasitikinčių dalių.
Jeigu tauta, kad ir būdama įvairialypė, yra vieninga ir gerai supranta savo bendrus, nacionalinius tikslus, tokios šalies neginkluotais metodais nesunaikinsi. Belieka karinis kelias. Jeigu tauta skaldoma nuolatinės vidinės priešpriešos – „taikaus”, neginkluoto plano sėkmė bemaž garantuota. Visuomenės skaldymas turi vykti žmonių grupes skirstant į „baltas” ir „juodas”, „geras” ir blogas”, atstovaujančias ateičiai ir praeičiai, „patriotines” ir „antivalstybines”. Užduoties vykdytojai turi kuo skubiau tvirtai monopolizuoti teisę į „baltumą”, „gerumą” , „pažangą”, „patriotizmą” ir telkti žmones prieš „juodąsias”, „piktąsias”, „reakcingas praeities” bei „svetimiems tarnaujančias” jėgas.
II UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti protingai, teisingai, dorai ir patriotiškai šalies valdžiai. Šalies valdžia yra šalies centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema sutrikdyta, šalį apima ne dalinė kurios nors srities, o sisteminė krizė, nes visuomenės organizmas praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir kitos valdysenos funkcijos.
Paprastai kalbant, šalis „kraustosi iš proto”. Siekiant sutrikdyti valdžios, kaip centinės nervų sistemos, darbą, turi būti taikomas toks priemonių kompleksas:
- skatink destruktyvių, egoistiškų, ciniškų, paranojiškų, neišprususių, nedorų žmonių ėjimą į valdžią. Tokie žmonės yra gamtos ar auklėjimo užprogramuoti, tad nebūtinai samdyti valstybės griovėjai. Protingus ir padorius žmones (jeigu jų dar ten likę) stumk iš valdžios. Tokiems neleisk eiti į valdžią. Tokių žmonių kompromitavimas yra veiksmingas būdas tikslui pasiekti;
- įtikink žmones, kad tokio dalyko, kaip gera valdžia, nebūna.
Diek jiems nuostatą, jog visuomeninių, bendrų reikalų, respublikos nėra, jog tai tėra kolektyvistų pramanas ir todėl valstybė nėra reikalinga.
Arba kad geriausia valstybė yra nieko nedaranti valstybė Yra tik privatūs interesai, poreikiai bei reikalai ir juos žmonės per rinkos santykius turi tvarkyti privačiai. Iš to sektų, kad jei jau valstybė, mūsų nelaimei, yra, geriausia, kad ji nieko nedarytų. Tokios nuostatos įtvirtinimą žmonių sąmonėje geriausiai galėtų atlikti į „mokslinę” instituciją surinkti žmonės;
- išmokyk visus ar bent daugumą nekęsti valdžios, niekinti valdžią. O niekinama valdžia anksčiau ar vėliau tampa niekinga valdžia. Būk tvirtas ir nuoseklus – neleisk žmonėms susivokti, jog niekinimas ir kritika yra skirtingi dalykai. Valdžios kritika yra konstruktyvus politinis grįžtamasis ryšys, o valdžios niekinimas yra iš esmės destruktyvus, nes visuotinai niekinant, žeminant politikus garbingi žmonės į valdžią neis. O tai suka ydingą politinės atrankos ratą: valdžia bloga – ji niekinama – į niekinamą valdžią protingi ir padorūs žmonės neina, bet eina vėplos, cinikai, tuščiagarbiai, ir t.t. – valdžia išlieka niekinga ir niekinama… Ir taip ciklais nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos niekingos valdžios prie kitos. Tol, kol valdžioje visai neliks išmintingų žmonių;
- išnaudok visas galimybes tam ydingam ratui, kuris sukasi iš dalies savaime, padėti suktis rezultatyviau. Daryk visa, kas įmanoma, kad į aukščiausią valdžią patektų žmonės be sąžinės, vaizduotės ir politinės valios veikti respublikos, nacionalinio reikalo labui, kad į ją eitų liurbiai, latrai ir pan. To siekiant reikia per politinių vadovų aplinką gundyti juos, skatinant jų tuščią savimeilę ir godumą. Jeigu pavyktų valstybės vadovus sugundyti privatizuoti kokį nors valstybinio turto kąsnį ar paimti kyšį, plano vykdymas būtų sėkmingesnis – valstybės galios mažėtų sparčiau, nes taip greičiau būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybe. O pasitikėjimas valdžia, kaip nacionalinio intereso atstove ir gynėja, yra rišamoji medžiaga, kuri minią gali paversti gyvybinga piliečių visuomene. Tad vykdant šį planą, tos medžiagos šalyje turi likti kuo mažiau;
- neleisk spręsti svarbiausių, grėsmę šalies gyvybingumui keliančių klausimų (pvz., viešųjų finansų, energetinio saugumo, aukštųjų technologijų skatinimo). Tuos svarbiausius, esmingus klausimus paskandink smulkių problemėlių liūne;
- primesk šaliai tokius sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių. Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizacija, „išvalstybinimas”, energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai;
- griauk ekonomiką, naikink šalies materialinį, finansinį, žmogiškąjį ir socialinį turtą. Griovimui pridengti labai tinka universalus, gerai patikrintas šūkis – „Pasaulį seną išardysim”;
- iš valdžios atimk ekonomines galias. Reikia padaryti taip, kad net atsiradus politikų, kurie norėtų sustiprinti valstybę (sistemiškai vykdant planą tokia tikimybė maža), jie neturėtų išteklių tokiems norams įgyvendinti. Šiuo atveju rekomenduojamos dvi plano vykdymo kryptys. Pirma, reikia mažinti valstybės biudžeto pajamas, kad viešojo sektoriaus, respublikos reikalams skirtos lėšos būtų minimalios. Antra, viešąjį sektorių reikia maksimaliai privatizuoti, kad valstybės vaidmuo jame būtų menkas, valstybės rankose esančio turto būtų kuo mažiau.
III UŽDUOTIS
„Nukultūrink” tautą, menkink jos civilizacines galias. Kultūra, civilizacija yra statyba, kūrimas, o antikultūra susijusi su griovimu. Decivilizuojant šalį siek šių tikslų:
- moralinius principus, aukojimąsi bendram reikalui, altruizmą marginalizuok – stumk į žmonių pasaulėjautos pakraščius, paskelbk juos praeities atgyvenomis. Iškelk į aukštumas malonumus, egoizmą, beatodairišką materialinės bei finansinės gerovės siekimą. Jaunimo emocinį pasaulį skurdink, įvesdamas tokias jiems svarbias temas, kaip pramogos ir seksualiniai santykiai. Paprastai jaunimas turi skvarbų teisingumo jausmą, mažiau linkęs į konformizmą. Jį perorientavus nuo teisingumo į malonumus ir egoizmą, visuomenėje susilpnėja teisingumo režimas. O tai yra vienas iš pamatinių civilizacinių valstybingumo elementų;
- ribok jaunimo galimybes lavintis. Kaip priedangą naudok reformų retoriką ir aiškink, kad žinios nėra viešoji gėrybė, kuria visuomenė turėtų rūpintis. Tikrasis nuolatinių perturbacijų švietimo ir mokslo sistemoje tikslas turi būti nuolatinė sujauktis, aiškių taisyklių nebuvimas, kliūtys visiems gabiesiems mokytis. Prie plano sėkmės labai prisideda gerai sustyguotas švietimo ir mokslo sričių suniekinimas ir jų finansinis smaugimas. Galime būti tikri, kad po tokių „reformų” tvarkos žinių kūrimo ir jų sklaidos srityje nepadaugės, dėstymo kokybė nepagerės, o dalis gabiausių jaunuolių mokytis pasuks į svečias šalis. Greičiausiai ten ir liks, todėl šalies darbo rinka neteks vertingo žmogiškojo kapitalo. Ekonominių sunkumų sąlygomis šis planas ypač lengvai įvykdomas – pinigų nėra ir visi dėl to įniršę;
- trikdyk civilizacinę transmisiją tarp kartų, kai vyresnieji perduoda perimtas iš praeities kartų vertybes, patyrimą jaunesniesiems. Akcentuok vyresniųjų atsilikimą, reakcingumą, nesugebėjimą priimti naujovių. Neleisk susivokti, jog nors dalis dalykų iš tiesų nuolat kinta ir vyresnieji paprastai ne taip greitai pokyčius priima, esama ir amžinųjų vertybių, kurios perduodamos iš kartos į kartą tūkstantmečiais ir sudaro žmogiškosios egzistencijos pagrindą. Jaunimo stiprioji pusė yra naujovių paieškos ir dinamizmas, o vyresniųjų – gyvenimiška patirtis, išmintis ir sveikas konservatyvumas;
- nustekenk inteligentiją – ji pavojinga. Neleisk protinio darbo atstovams užsiimti viešaisiais, nacionaliniais reikalais. Jų darbo ir gyvenimo sąlygos turi būti tokios, kad jie nuolat galvotų apie fizinį išgyvenimą „iki kitos algos”, kad neturėtų laisvo laiko užsiimti viešaisiais – nacionaliniais ar bendruomeniniais – reikalais. Jei būsi nuoseklus, įsitikinsi, kad ir inteligentus galima mulkinti, kad ir juos galima padaryti zombiais, ideologiniais robotais. Be to, inteligentus nuolat skelbk esant neproduktyvia, t. y. turto nekuriančia klase. Tai stiprins jų nevisavertiškumo kompleksą. Kaip tik to ir reikia siekiant, kad planas būtų įgyvendintas sėkmingai;
- jeigu kas nors iš inteligentų vis tiek kelia galvą, naudok informacinės blokados, nutylėjimų taktiką. Elkis taip, lyg jų nebūtų. Prieš ypač drąsius patartina naudoti marginalizavimo ir kvailinimo – paskelbimo nevispročiais, keistuoliais, ne visai normaliais, retrogradais – metodus. Tai efektyvus ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai išgyvena viešą pažeminimą ir po viešo pažeminimo procedūros užsisklendžia savyje. Tokia vidinė inteligentijos imigracija sudaro sąlygas, kad viešojoje erdvėje tai, kas turėtų būti vadinama visuomeniniu diskursu, virsta buitiniu balaganu – paskalų, nešvankybių, žemų instinktų sklaida;
- palaikyk verslininkų savimeilę glostantį požiūrį, kad tik jie yra visuomenės „maitintojai”, kad tai, kas gerai jiems, gerai ir šaliai. Neleisk jiems suprasti, kad verslo ir nacionaliniai interesai toli gražu ne visada sutampa, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau privačių interesų. Griauk verslininkų – mokesčių mokėtojų – moralę, įtikink juos, jog mokesčiai yra tik našta verslui. Ir jokiu būdu neleisk jiems susivokti, kad mokesčiai yra investicija į valstybę, be kurios būtų blogai ir verslininkams, kad tai mokėjimas už civilizaciją;
- vykdyk periferijos dvasinio nustekenimo politiką. Provincijoje yra daug sveikos nuovokos, gerojo inertiškumo, tautiško konservatyvumo, ant kurio nemažu mastu laikosi šalies kultūrinis pastatas. Prisidengdamas ekonominiais motyvais, miesteliuose uždarinėk mokyklas, poliklinikas, felčerinius punktus, pašto skyrius ir t.t. Kai iš tokių miestelių išvažiuos net ir kunigai, galima manyti, jog provincijos „nukultūrinimo” planas iš esmės įvykdytas. Tolesnė periferijos degradacija vyks savaime.
IV UŽDUOTIS
Neleisk normaliai veikti teisingumo sistemai. Ji yra gyvybiškai svarbi viešoji gėrybė, visuomenės organizuotumą palaikantis veiksnys. Daryk taip, kad teisė toltų nuo teisingumo, nes juridinė neteisybė yra viešoji blogybė, kuri veiksmingai griauna valstybinės tvarkos pamatus. Vykdant šią plano dalį, reikia, kaip ir politikoje, įsukti ydingos personalo atrankos ratą, tarp teisininkų skatinti klaninės elgsenos formavimąsi, visuomenei diegti mintį, kad teisininkai turi teisingumo monopolį ir kartu palaikyti teisinį fetišizmą. Teisininkų profesijos atstovams izoliuojantis nuo visuomenės, jiems tampant klanu, teisinė sistema ima degraduoti, tarnauti pati sau, o ne valstybei. Kai žmonės, netikėdami viešuoju teisingumu, vis dažniau patys ims vykdyti teisingumą, galima konstatuoti, kad ši plano dalis yra įgyvendinama sėkmingai.
V UŽDUOTIS
Įklampink visuomenę į nuolatinį praeities problemų narpliojimą. Tačiau nepamiršk, kad tai ne istorinės tiesos paieškos, o valstybės griovimo plano dalis. Tikra istorinė tiesa pavojinga – iš jos galima daug ko išmokti ir istorinės patirties pagrindu sustiprinti valstybę. Todėl manipuliuok emocijomis taip, kad istorija taptų susipriešinimo, iškreiptos komunikacijos ir deformuotos visuomeninės sąmonės šaltiniu. Taip galima laimėti mažiausiai du svarbius dalykus:
- tauta, įvelta į emocingą, ideologizuotą, politizuotą ir todėl deformuotą istorinį diskursą, neturės kada galvoti apie ateitį ir taip praras savo raidos, ateities viziją;
- „blogąją” visuomenės dalį „geroji” dalis galės nuolat kaltinti dėl praeities klaidų, dėl dažniausiai tariamo noro grįžti į praeitį ir taip bent iš dalies eliminuoti „blogąją” visuomenės dalį su visais jos intelektiniais ištekliais iš viešojo gyvenimo.
VI UŽDUOTIS
Uždaryk šalį, kiek tai šiais laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, paversk ją „provincija“, o iš išorės gaunamą informaciją dozuok ir „nuspalvink” tam tikra, reikiama spalva. „Spalvintojai” turi stengtis, kad žmonės „teisingai” suprastų tarptautinius įvykius bei pasaulinę patirtį ir nepradėtų jų savarankiškai vertinti. Jei inteligentija psichologiškai ir ideologiškai neutralizuota, tai padaryti nebus labai sunku. Visa tai reikia daryti sukuriant demokratijos įspūdį – turi vyki tariamai vieša diskusija. Pageidautina, kad toje diskusijoje dalyvautų tik „teisingai” kalbantieji.
Tačiau retsykiais, įspūdžio pagerinimui, į ją galima įsileisti ir „neteisingai” mąstantį. Geriau, kad jis nebūtų ryški ir raiški asmenybė ir kad tokie atvejai būtų reti. Vienas kitas „nenormalus” pasisakymas nepakeis siekiamo disbalanso viešojoje erdvėje, o sudarys demokratijos regimybę.
Tokiu būdu gera, šaliai naudinga patirtis blokuojama. Jeigu šalis mokysis iš geros tarptautinės patirties, plano vykdymas bus apsunkintas. Tik uždaros, provincialios mąstysenos skatinimas gali atnešti sėkmę siekiant susilpninti valstybę.
VII UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti išmintingai užsienio politikos strategijai, kurioje būtų suformuluoti nacionalinius interesus atspindintys tos politikos tikslai bei priemonės, blaiviai įvertintos tikrosios šalies galios, jos vieta tarptautiniame gyvenime. Jei sėkmingai vykdomas šalies „nukultūrinimo”, pavertimo provincija planas, išderinti užsienio politiką nebus sunku, ir šalis blaškysis tarp „pasaulio bambos” vienais atvejais ir nuolankaus vasalo kitais vaidmenų.
- Jeigu šalis turi didelę kaimynę, pasistenk įvelti šalį į konfliktą, iš pradžių kad ir žodinį, su ja. Tarptautinei bendruomenei turi atrodyti, kad maža šalis nuolat provokuoja konfliktą su didele kaimyne, o pastaroji tik reaguoja. Planui pavykus, laimimi mažiausiai trys dalykai:
- šalis įsivelia į konfliktą, kurio neturi šansų laimėti. Nuolat pralaimėdama „mirtinam” priešui, ji patiria ne tik materialinius, finansinius, bet ir politinius bei psichologinius nuostolius, nes taip visuomenėje formuojasi pralaimėtojo sindromas. Visa tai silpnina šalies vidines galias;
- nuosaikesnius, konfrontacijai nepritariančius žmones, kurie trukdo plano įgyvendinimui ne tik šioje, bet ir kitose srityse, galima apkaltinti nepatriotiškumu ar netgi tarnavimu priešui;
- tarptautinei bendruomenei, bent jos blaiviai mąstančiai daliai, toks provokuojamas mažos šalies elgesys atrodo siurrealistiškai ir dvelkia farsu. Todėl šiame kryžiaus žygyje prieš „blogio imperiją” praktiškai nėra galimybių susilaukti rimtos ir ilgalaikės paramos iš kitais atžvilgiais draugiškų šalių. Dar daugiau – ji imama traktuoti kaip keistas, neprognozuojamas tarptautinio gyvenimo subjektas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai grandiozinis planas, kurio vykdymui reikalingi milžiniški ištekliai – pinigai, žmonių tinklas ir t.t.
Iš tiesų, tai būtų labai brangus planas, kuriam neužtektų ir trijų tūkstančių apmokamų „kurmių”, jei būtų pasirinktas neteisingas jo įgyvendinimo būdas. Pasirinkus tinkamą strategiją, reikia palyginti nedidelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Pirmiausiai turime suvokti, jog į plano vykdymą būtina įtraukti nieko apie tai nenutuokiančius žmones. Tai individai, kuriuos lengva „užvesti”, indoktrinuoti, „įzombinti”, paversti politiniais robotais. Tokių yra tūkstančiai. Jie yra potencialūs ar jau veikiantys ir, svarbiausia, nemokami nematomo fronto kariai. Kadangi jie veikia iš įsitikinimo, kad daro „šventą” darbą, kad prisideda prie pažangos ir gėrio pergalės prieš svetimiems tarnaujančius, reakcingus, reformoms besipriešinančius blogio nešėjus, jų indėlis įgyvendinant pigų valstybės marinimo planą ypač svarus.
Kita plano vykdytojų dalis yra brangesnė, nors jų gali būti nedaug. Šią plano vykdytojų dalį gali sudaryti kelios dešimtys žmonių. Tai „Olimpas”, „smegenų trestas”. Į ją turi įeiti bent dalis tų, kurie faktiškai valdo informacijos ir – tai ypač svarbu – dezinformacijos srautus, kurie kontroliuoja arba bent esmingai įtakoja politinius sprendimus.
Tie keliasdešimt žiniasklaidos, politikos, teisės, verslo, akademinio, meno ir kitų įtakingų sluoksnių atstovų turi būti iš faktinių šalies valdovų. Nes jie turi turėti galią bet ką, net aukščiausius pareigūnus, nubausti, „pastatyti į vietą“, jie turi būti pajėgūs pakreipti viešąją opiniją norima linkme, nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne.
Šios grupės kūrimo ir tvarumo palaikymo priemonės senos kaip pasaulis – žmonių silpnybių (pvz., valdžios troškimo) eksploatavimas, šantažas ir pinigai. Bet tai jau kito analitinio teksto tema.
P.S. Parašęs tekstą perskaičiau ir pamaniau: kas gali paneigti, kad jau du dešimtmečius mūsų šalyje daug kas vyksta pagal aprašytąjį planą?
O gal tai ne planas, o mūsų naujosios nomenklatūros intelektinės ir moralinės negalios išdava. Skirtumas nedidelis: abiem atvejais rezultatas yra tas pats – mūsų valstybė nyksta. Tačiau planuotojai ar nesąmoningi valstybės griovėjai galbūt pamiršo socialinį dėsningumą – kai žmonės savo kailiu pajunta, kad iš jų atimama kažkas labai svarbaus, jie ima priešintis. Pirmieji drąsesnio pasipriešinimo valstybės griovimui daigai jau ima dygti…
Joseph Stiglitz. Euro zonos išlaikymo nuostoliai didesni nei galimi jos išardymo nuostoliai
– Jūsų naujoji knyga The Euro and its Threat to Europe (liet. Euras ir jo grėsmė Europai) iškelia į viešumą euro projekte slypinčias problemas ir jų pasekmes Europos ekonomikoms. Ar euras gali būti išgelbėtas?
– Manau, tai iliustruoja, kad išėjimas išėjimas iš ES negali apsaugoti valstybės nuo blogos politikos. Gali priimti prastus sprendimus nepriklausomai nuo to, ar esi ES, ar ne. Tvirtai manau, kad taupymo politika nėra veiksminga ir vienintelė priežastis, kodėl Britanija susitvarkė su krize pakenčiamai, yra ta, kad ji nesigriebė tokio taupymo, kokio norėjo George’as Osborne’as. Buvo daugiau kalbama apie taupymą nei iš tikrųjų daroma – nuo to tik geriau Britanijai.
Versta iš Lse.ac.uk
Seimo rinkėjo Vadovas
Skaitytojams pateikiamas Vilniaus Forumo parengtas Seimo rinkėjo Vadovas. Jame profesionaliai ir nešališkai išanalizuotos visų partijų rinkiminės programos. Atskleistos ir išryškintos tikrosios, o ne žodžiais deklaruojamos partijų nuostatas esminiais Tautos ir Valstybės išlikimo klausimais. Susipažinus su analize turėtų būti aišku, kad jeigu nieko nebus daroma, Lietuvai išlikti nėra jokių vilčių. Dėl dviejų priežasčių: a) visos partijos mąsto sovietiškai ta prasme, kad jų vadų ir eilinių narių sąmonėje Lietuva — lietuvių tauta ir valstybė — jau neegzistuoja, su Lietuvos išnykimu susitaikyta, politiniam sluoksniui net nebekyla mintis, kad gal dar yra prasmė ją išsaugoti ir gelbėti; b) šį moralinį ir politinį paralyžių papildo neįtikėtinas intelektualinis bejėgiškumas. Drįsčiau teigti, kad tokio moralinio pakrikimo ir intelektualinio sąstingio nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu, t. y. L. Brežnevo valdymo pabaigoje.
William Borst. Varlių tauta

KAM NEPARANKUS AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS?
Visuomenei reikalaujant Vyriausybės kanceliarija pagaliau išvertė į lietuvių kalbą visuomenininkams itin svarbų dokumentą – Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijų valstybėms narėms (Nr. CM/REC (2007)14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje AIŠKINAMĄJĮ MEMORANDUMĄ. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje jo nerasite, nors būtent ši ministerija yra įgaliota užtikrinti NVO plėtrą. Priežastis paprasta – Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas iš esmės prieštarauja minėtoms rekomendacijoms. Pvz. Rekomendacijose (6 dalis) nurodoma, kad < nepriklausomybė nuo valdžios institucijų vadovavimo yra labai svarbi NVO kaip „nepavaldžios” organizacijos pobūdžiui užtikrinti. Ši laisvė turėtų apimti ne tik sprendimą steigti NVO ir pasirinkti tikslus, bet ir jos valdymo būdą bei vykdomos veiklos sritis. Visų pirma valdžios institucijos jokiu būdu neturėtų mėginti padaryti NVO savo kontroliuojamomis agentūromis…arba kištis NVO renkantis savo vadovą ar atstovus… >
Tačiau pagal minėtą NVO plėtros įstatymą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų taryba ir miestų nevyriausybinių organizacijų tarybos yra sudaromos po ½ valdininkų iš vienos pusės ir visuomenininkų – iš kitos. Tarybų nuostatus ir jų sudėtį tvirtina Vyriausybė bei atitinkamų miestų savivaldybių tarybos. Tokiu būdu šios tarybos tampa valdžiai pavaldžiomis struktūromis.
Plačiau apie Aiškinamąjį memorandumą ir NVO laisves skaitykite daugiau…
iliustr. iš www.clipatpanda
Ed West. Daugiau multikultūralizmo – vaistas nuo visų ES problemų?
Daiva Tamošaitytė. Žmonės ir politikai
Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų,
atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo,
skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose.
Roberto de Mattei
Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos, nors ir stiprėja Europos šalių integracija, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje žemyno dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).
„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai – klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomų rūpesčių, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalytas pasaulis ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta. Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kadaise okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos nei su savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.
Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.
Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir per kurį tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais nei savo piliečių gerove. Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso, kad ir koks būtų šalies dydis ar karinis pajėgumas. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis reiškinys, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visomis žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.
Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, kad „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, Robertoÿas de Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį prieškarinį mentalitetą ir rodo, kad kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.
Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“, ypač diskriminuojamiesiems, siekiais.
Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, kad Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata? Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, kad pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“, – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.
Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nors yra šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone trisdešimt nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), kuri priimama kaip tarsi savaime suprantama, – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo. Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklą, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour, iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.
Neseniai per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ – reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip virš koncentracijos stovyklų vartų buvo iškeltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).
Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, kad kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.
Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, negana to – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius. Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūt jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos Sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), kai ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?
O tai reiškia, kad lietuviai privalės suteikti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos Sąjungos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad, norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių apskritai nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastūminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis bei prekybos centrais ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.
Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją. Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nekilnojamojo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes D. Trumpą remia daugiausia aukštojo mokslo nebaigę amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje D. Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei D. Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.
Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą – senyvo amžiaus kandidatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save, – vyksta ne tik spartus, grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas, rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo taps tik skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus, – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis, kad ir kokia kol kas palanki socialinė Vakarų politika? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją? Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, kad senosios Azijos ar Šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams?
Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georgesÿas-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalijo būsimas kolonijas pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, Pietų Turkija ir dalis Šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė, įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta, verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. M. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būti smagu. Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną, nes neatsižvelgta į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi konflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky’is parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ („Inside Syria“, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač B. Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų.“ Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve“ (vertė Sigitas Geda).
Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė iš apmulkinto kaimyno ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.
Taigi, žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.
Agresyvi retorika Azijos tautų atžvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins svarbų vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove būtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia sureguliuoti santykius su artimiausiais kaimynais?
Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.
Partinės struktūros gali siūlyti,o ne parinkti tautos atstovus
Kalbėdami apie valstybę Europos valstybingumo kontekste, turėtume suprasti, kad kalbama apie visuomenės savivaldą. Istorijos eigoje visuomenės savivaldos formos palaipsniui keitėsi, tačiau pagal tradiciją iki mūsų dienų išsaugojo kai kuriuos ikidemokratinio valstybingumo bruožus.
Visuomenės savivaldos skirtumams išryškėjant etnokultūriniu pagrindu, susidarė daugiausia tautinės savivaldos dariniai – tautinės valstybės. Tokių valstybių, o ne visos žmonijos mastu ir dera aptarti mums rūpimus visuomenės savivaldos klausimus.
Laikydamiesi demokratinių savivaldos principų, turėtume pripažinti, kad viešajam tautos gyvenimui tvarkyti sudaromos sutartinės nacionalinės savivaldos struktūros, kurioms nustatomos sutartinės viešosios funkcijos. Kad sutartiniai struktūriniai subjektai, kitaip tariant, institucijos – veiksmingai ir kryptingai atliktų sutartinių santykių dalyvių norimas funkcijas, sukuriami viešosios elgsenos modeliai, t. y. teisės normos, kurios brandžios demokratinės savivaldos sąlygomis savo esme taip pat yra sutartinės. Dabartinės nacionalinės savivaldos sąlygomis svarbiausias sisteminis viešosios elgsenos modelių arba teisės normų rinkinys yra Konstitucija.
Kokia civilizuotos tautos, kuri deklaruoja demokratinę savivaldą, Konstitucijos paskirtis?
Pirma. Konstitucija turi įvardinti prigimtinius (tai žmogus ir tauta) bei sutartinius (tai valstybinės ir visuomeninės institucijos) konstitucinius subjektus.
Antra. Konstitucija turi apibrėžti pagrindines tautos vertybines orientacijas, kad visi konstituciniai subjektai prigimtinių teisių ir suteiktos kompetencijos ribose darniai veiktų, kuriant bendruomenines ir asmenines vertybes.
Trečia. Konstitucijoje turi būti nustatytos turimų ir siekiamų vertybių apsaugos teisinės technologijos, kad pilietinės bendruomenės dauguma dėl atskirų interesų grupių savanaudiškumo ar išorinių jėgų poveikio neprarastų prigimtinių ir sutartinių teisių bei laisvių.
Vienas tarp svarbiausių valstybinių konstitucinių subjektų yra grupinė piliečių atstovybė – parlamentas, kuris mūsų šalyje vadinamas Lietuvos Respublikos Seimu. Jo formavimo, veiklos ir įgalinimų patikėtiniams pasibaigimo sąlygas bei tvarką apibrėžia konstitucinės normos. Šios tautos atstovybės formavimo tvarka pasižymi tuo, kad jos atstovai negali atsirasti be piliečių, kaip įgaliotojų veikti jų interesais, valios.
Nežiūrint ar Konstitucijoje nustatyta dvipakopė (parlamentarus renka rinkikai), ar vienpakopė (parlamentarus tiesiogiai renka piliečiai) rinkimų sistema, tautos atstovas parlamente turi gauti piliečių (jų įgaliotų rinkikų) įgaliojimus. Tik turintis įgalinimus konstitucinis subjektas gali atstovauti įgaliotojus.
Jeigu Konstitucija nustatytų, kad, pavyzdžiui, partijų lyderiai, arba kolektyviniai partijų organai, nustatyta tvarka gauna rinkėjų įgaliojimus savo nuožiūra parinkti dalį tautos atstovybės, tai jų parinkti asmenys perįgaliojimo būdu teisėtai įgytų tautos įgaliotinių (Seimo narių) statusą. Tačiau Lietuvoje nustatyta konstitucinė tautos atstovybės formavimo tvarka nesuteikia teisės partinėms struktūroms parinkti tautos atstovus, o tik suteikia joms teisę pasiūlyti kandidatatūras į tautos atstovybę. Dėl esamo konstitucinio reguliavimo partijų sąrašiniai pretendentai, negavę piliečių įgaliojimų juos atstovauti Seime, negali be rinkėjų valios tapti Seimo nariais. Toks atstovavimas be įgaliojimo yra antikonstitucinis.
Bet kokia sukčiaujanti ekvilibristika, pateisinanti nerinktų asmenų patekimą į Seimą, akivaizdžiai prasilenkia su atstovavimo santykių logika ir esme, todėl nepriklausomai nuo jos atlikėjų rango, negali būti toleruojama. Iš neteisės neatsiranda teisė!
Jonas Ivoška.