Blog - Page 1710 of 1717

Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

Įžvalgos

Redakcija

2016-09-13

Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

Rinkimų programų rašymas nėra filosofija ar mokslas. Nors liberalai turi savo filosofiją ir pasitiki mokslu. Tačiau tai vyksta ne Lietuvoje, bet daugiau užsienyje ir kitais laikais. Aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje nėra nei bent kiek rimtesnės filosofijos, nei antifilosofijos, tik skubotai iškeptos žodžių vaišės. Toks įspūdis, kad liberalai užmiršo seną Biblijos tiesą, kad pradžioje buvo žodis. Jų rinkiminės programos pradžia rodo didelį žodžio nuvertėjimą. O tai visada reiškia ir minties nuvertėjimą. Rinkiminė liberalų programa primena šaldytuvo ar dulkių siurblio instrukciją, o ne bandymą rimtai suprasti dabartinę Lietuvos visuomenę. Žmonės trokšta suprasti, kas vyksta šalyje, ir kaip tai supranta partijos, tačiau perskaitęs Liberalų sąjūdžio programą negali suprasti, kodėl reikia daryti nurodytus darbus. Susidaro įspūdis, kad Sąjūdžio liberalai nesupranta, kas vyksta Lietuvoje, bet kažkodėl tai žino, ką reikia daryti. Jų programos vadinamoji „vertybinė“ dalis yra didelio skurdo apraiška. Demokratinės visuomenės piliečių atstovai turi atstovauti tautą, nes mes per juos, kaip iš kokios nors naujos knygos, filmo ar spektaklio, turime pamatyti savo visuomenę. Piliečių atstovai turi atstovauti ne tik savo asmeninį norą būti valdžioje, ne tik pažadus kažką padaryti, bet ir požiūrį į visuomenę. Šiandien Vakarų politinės partijos dažniausiai atstovauja tik vis mažiau ką nors bendro turinčių piliečių, o tiksliau individų, sankaupą. Politikai priversti įgyvendinti neįgyvendinamą misiją – politiškai atstovauti apolitiškai nusiteikusią visuomenę. Liberalai šiandien jau turi kalbėti ne tik apie negatyvią laisvę, bet ir apie tas laisvės formas, kurios iš tikrųjų yra ne laisvė, bet jos vardu pridengiamas žmogaus pavergimas. Šiandien reikia naujo požiūrio į žmogų ir visuomenę. Ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios nepatingės mąstyti ir sugebės rasti naują politinį žodyną. To nėra aptariamoje Liberalų sąjūdžio programoje, bet to nėra visos Lietuvos gyvenime.

Tik liberalų rinkimų programą aptariančiame renginyje galima paklausti „Ką reiškia mąstyti?“, nes kitos partijos yra toli nuo panašių klausimų. „Mąstyti“ nereiškia dėlioti kitų žmonių pasakytus, kažkur girdėtus ar skaitytus žodžius. Mąstyti reiškia suprasti supantį pasaulį, pamatyti tai, kas nematoma akimis, be intelekto ir proto pagalbos. Liberalų rinkiminė programa nepasako nieko naujo apie Lietuvą ir pasaulį, ko nebūtume anksčiau girdėję. Kai K. Marxas parašė „Komunistų partijos manifestą“ jis pakeitė Vakarų visuomenės supratimą. Kai Lietuvos liberalai parašė savo programą, jie atliko mažą intelektualinę baudžiavą, parašė tai, ko reikia tam, kad partija turėtų programą. Minties darbas yra sunkus darbas, sunkesnis už daugybę fizinių darbų, tačiau jeigu kažkas išdrįsta eiti į rinkimus ir nori vesti paskui save visuomenę, privalo imtis šio sunkaus darbo. Tai nėra techniko ir mechaniko darbas, bet reikalauja pastangų suprasti žmogų, visuomenę ir politiką. Deja, šį kartą matome tik kažkieno netyčia pamestą darbo kalendorių. Nėra didesnio savarankiškos minties darbo, tik bandymas pataikauti nusistovėjusioms ideologinėms klišėms ir piliečiams. Pagirti galima tik už tai, kad tų klišių nėra daug. Nors tai gali tapti pačių liberalų kritikos objektu.

Perskaičius Liberalų sąjūdžio rinkiminę programą, sunku suprasti, kodėl tai su liberalizmu siejama programa. Liberalizmo šioje programoje yra tiek pat, kiek Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje yra demokratijos. Pasitikima kažkokiu paslaptingu skaitytojo liberalizmo supratimu, kuris tarytum duotas iki programos skaitymo. Tikriausiai, kai programoje pradedama kalbėti apie „lyčiai neutralią partnerystę“ visi skaitytojai turi suprasti, jog tai pats tikriausias liberalizmas. Deja, tai jau ne tik socialistų, bet ir kai kurių konservatorių naudota idėja. Juokina pats terminas – „lyčiai neutrali partnerystė“. Mūsų dabartinis susitikimas TSPMI yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdys, nes mūsų nedomina, kas parašė Liberalų sąjūdžio programą – heteroseksualūs ar homoseksualūs žmonės. Dauguma žmogaus darbų yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdžiai. Sunku suprasti, kodėl homoseksualai turi būti neutralūs savo lyčiai. Jeigu taip būtų, tai neliktų homoseksualizmo. Net transseksualūs žmonės nėra abejingi savo lyčiai, bet kovoja už savo tapatumą.

Liberalų sąjūdžio rinkiminio dokumento ideologinė dalis, o paprasčiau, jo pradžia, parašyta remiantis trimis filosofinėmis prielaidomis. Pirma, bet kuri rinkiminė programa turi prasidėti gražiais ir abstrakčiais žodžiais apie viską. Antra, šie programos žodžiai gali būti bet kokie, nes jų niekas rimtai neskaito. Trečia, kadangi programos pradžios niekas rimtai neskaito, iš jos galima padaryti greito maisto restorano žodžių buterbrodą. Ideologinė Liberalų sąjūdžio programos pradžia, kurią ir esu pakviestas aptarti, yra apgailėtinas žodžių sąvartynas, mažos intelektualinės Kariotiškės. Tai nuvilia, nes esu įsitikinęs, kad liberalai yra intelektualiai pajėgiausia Lietuvos politinė partija. Ją sudaro jauni, apsiskaitę, naujoms idėjoms imlūs žmonės. Tačiau jie šįkart parašė tik skrudintuvo instrukciją. Liberalai yra gabūs, bet tingūs prisitaikėliai. Apie jų programos ideologines prielaidas sunku ką nors pasakyti, nes jų beveik nėra. Tai keista liberalų be liberalizmo rinkiminė programa, kurią nesunkiai galima parduoti bet kuriai kitai politinei partijai. Iš konkrečių darbų pasiūlymų dalies galima suprasti, jog tai yra „ekonominio žmogaus“ programa. Liberalai Lietuvos visuomenei sako, kad jie gali pagaminti geresnį pasaulį, kad viskas yra tik technika ir vadyba.

Daugybė požymių rodo, jog Liberalų sąjūdžio programa yra socialinio liberalizmo programa. Prie to dar reikėtų pridurti, jog tai tautinio liberalizmo programa. Jeigu nebūtų liūdnos vokiečių nacionalsocializmo patirties, būtų galima sakyti, jog tai nacionalliberalizmo programa. Jos autoriams rūpi ne tik individas, bet ir lietuvių tautos gerovė. Tai miesčioniško, smulkiaburžuazinio ir idėjiškai pavargusio liberalizmo programa. Norima valstybės, kuri veiktų kaip gerai sutvarkytas ir ekonominę naudą nešti galintis mechanizmas. Programos autoriai mano, kad žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra gamyba, o visuomenė gali būti pagaminta kaip bet kuris kitas produktas. Jeigu perskaitę programą paklaustume „kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“, jos autoriai atsakytų – darbas, pelno siekimas ir „auganti gerovė“. Tai ne tik liberalų, bet ir sovietinių marksistų bei Kinijos maoistų filosofinė prielaida. Lietuviškos programos autoriai savo kūrinį pradeda nuo visiškai neįtikinančio filosofinio įsitikinimo, kad „laisvą ir orų gyvenimą žmogui Lietuvoje gali užtikrinti tik auganti gerovė“. Kodėl tik augančios gerovės visuomenės žmogus gali užtikrinti savo laisvę ir orumą? Senovės graikai neturėjo moderniosios visuomenės turtų, bet jie jautėsi labiau orūs ir laisvi, negu dabartinės Graikijos piliečiai. Net mūsų seneliai gyveno daug skurdžiau, negu mes, tačiau tvirtai gynė savo laisvę ir orumą. Žmogaus laisvė ir orumas yra daug sudėtingesni dalykai, negu atrodo Liberalų sąjūdžio rinkiminės programos autoriams. Tai, ką jie suvokia kaip savaime suprantamą dalyką yra kultūrinis prietaras. Liberalai dažniausiai yra prietarų priešai, tačiau šįkart jie tapo jų draugais. Pagirti galima tik už tai, kad šįkart programoje nėra daug standartinių moralinio liberalizmo klišių, kokių nors samprotavimų apie homoseksualų santuokas ar to aiškinimą mokyklose.

Viena aptariamos liberalų rinkimų programos vieta ypač gerai parodo jos autorių atsainų požiūrį į rimtą minties darbą. Programos autoriai sako, kad žmogus gali klysti ir atsitiesti, ir staiga iškart po to padaro netikėtą minties šuolį, parašydami sakinį – „Nepaisant to kiekvienas turime pripažinti atsakomybę“. Kad išryškinti šio dviejų sakinių sujungimo absurdiškumą, mintį galima suformuluoti kitaip – „šiandien graži diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. „šiandien bjauri diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. Į šį nedidelį dviejų sakinių dėliojimo nesusipratimą norisi reaguoti liberalo Friedricho von Hayeko žodžiais „kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“. Susidaro įspūdis, kad viena intelektualiai pajėgiausių Lietuvos politinių partijų kol kas dabar gyvena intelektualinio tinginio gyvenimą. Kalba yra politikos namai, todėl po tokių lapsus linguae verta susimąstyti, ar neišravėtų žodžių darže galima sugalvoti kažką rimto. Liberalų sąjūdžio programos autoriai siūlo ir kitą tiesiog neįtikėtiną dalyką – „pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis“. Šioje vietoje norisi paklausti „O kokiomis raidėmis dabar rašomos pavardės mūsų šalyje?“ Ką tuo norima pasakyti? Gal iš lietuviško raidyno norima pašalinti Romos laikų lotynų kalbai nepažįstamas raides ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Tai būtų originaliausia šio rudens rinkimų naujovė. Mane tai paliestų asmeniškai, nes mano sūnus yra Šarūnas, ir po liberalų siūlomos grynai lotyniško žodyno įvedimo reformos jis taptų Sarunu, t.y. turėtų būti pakeistos dvi raidės. Liberalai taip skubėjo parašyti savo rinkimų programą, kad kartais jų kalba išeidavo atostogų, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas. Paprasti žmonės tokiais atvejais sako „nusišnekėta“. To neturėtų būti rinkimų programoje, ir tai galima bei būtinai reikia skubiai ištaisyti.

Liberalai žada skatinti žmonių kūrybiškumą, bet patys parašė nelabai kūrybišką programą. Dar labiau stebina tai, kad žodžių vandenyne jie visiškai paskandino rinkėjų dėmesį patraukti galinčias geras idėjas. Paprastai liberalai ypač linkę tikėti viešųjų ryšių makiavelistų galia, tačiau šįkart jie tapo batsiuviais be batų. Net Lenkijos rinkimus triuškinančiai laimėjusi PiS partija žinojo, kad žmonėms reikia pasakyti kelis įsimintinus dalykus ir padaryti kelis įsimintinus, visų ilgai aptariamus ir minimus darbus. Tai galima rasti aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje, tačiau šie dalykai užstatyti tokiais dideliais kitų žodžių pastatais, kad jų beveik nematyti. Nurodyčiau tris įspūdį darančius liberalų sumanymus – „100 nepriklausomų mokyklų“, „pasipriešinimo visuomenė“ ir „maudymasis Kuršių mariose“. Matant šias idėjas, norisi nuoširdžiai sušukti „bravo“. Už šių pasiūlymų galima jausti tikrai jaunatvišką liberalizmo dvasią. Visa liberalų programa yra pakankamai biurokratinis dokumentas, bet šiose trijose vietose prasimuša jaunatviška liberalizmo dvasia. To reikia dabartinei Lietuvai. Kadangi rašydami savo programą liberalai tikriausiai rėmėsi prielaida apie ideologijų pabaigą, šie drąsūs sumanymai yra geriausias kelias į solidžią politinę ateitį. Lietuvai tikrai reikia ir mokyklos atsinaujinimo, ir pasipriešinimo visuomenės. Tačiau programoje surašytos liberalų mintys apie aukštąjį mokslą yra jo žudymas. Būtų geriau, kad liberalai artimiausius metus užsiimtų Kuršių marių valymo ir atnaujinimo darbais, o ne universitetais. Mes visi savo kailiu patiriame, kokių nesusipratimų jie pridarė su aukštojo mokslo reforma. Tingėdami rimčiau pamąstyti, jie stipriai apgriovė tai daryti turinčius universitetus. Liberalų paskutinius metus ryškėjęs mėgavimasis savimi ir pasisakymų kategoriškumas atvėrė kelią į E. Masiulio skandalą. Nemanau, kad nuo to visiškai išsigydyta, bet tam reikia laiko. Jeigu partijos istorijos pradžioje liberalai kaip nei viena kita partija kovojo už idėjas, dabar jie per daug pasitiki įvaizdžiais.

Ar verta su dabartine Liberalų sąjūdžio programa į rinkimus einančius žmones įdarbinti Lietuvos respublikos Seime? Sunku tvirtai atsakyti. Prisipažinsiu, kad Liberalų sąjungos pirmininko skandalas mane nustebino mažiau, negu dabartinis idėjinis liberalų programos tingumas. Su liberalais dabar reikėtų pasielgti taip, kaip geras mokytojas elgiasi su gabiais, bet tingiais mokiniais – užgauti jų savimeilę. Tačiau, panašu, kad dabartinė Lietuva neturi prabangos tokiems pedagoginiams eksperimentams. Mūsų atstovaujamoji demokratija į parlamentą atveda vis daugiau atstovauti visiškai netinkančių žmonių. Rusai tokiais atvejais sako „Na bezrybje i rak ryba“ („kai nėra žuvies, tai ir vėžys tampa žuvimi“). Panašu, kad mūsų parlamentui būtinai reikia liberalų. Būtų neblogai, kad jie patektų į naują Seimą. Gyvenimas juos skaudžiai nubaudė. Todėl būkime krikščionys ir išmokime atleisti trumpai puikybei pasidavusiems liberalams. Kadangi Lietuvos konservatoriai po Gabrielio Landsbergio tapimo partijos pirmininku tapo liberalais, senas Liberalų Sąjūdžio arklys vagos tikrai negadintų. Tik norisi tikėtis, kad liberalai pajėgūs būti ne tik atsibodusių frazių iš atsibodusių knygų perrašinėtojais, bet laisvais mąstytojais, sugebančiais matyti ne tik save, bet ir visuomenę. Nesu liberalizmo filosofijos šalininkas, nes ją suvokiu kaip lėkštą, primityvią ir naivią politinę doktriną. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdo pajusti simpatiją mąstantiems žmonėms, ypač todėl, kad jie dažniausiai veikia ne pagal doktriną. Paradoksalu, bet liberalizmas džiugina tuo, kad yra nuosekliai neįgyvendinamas. Jeigu Lietuvos rinkėjai trokšta nuskandinti kokią nors partiją, tam jie gali rasti geresnių kandidatų. Rinkėjai nubaus liberalus, tačiau tai nebus jų didelės politinės brandos įrodymas. Net nesutikdamas su šios partijos filosofija, siūlyčiau jos buvusiems gerbėjams dėl vieno prasižengėlio lengva ranka nebausti viso gražiai augusio liberalų kaimo.

Laisvūnas Šopauskas. R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

Įžvalgos

Redakcija

2016-09-13

Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt) straipsnį publikuoti atsisakė.

Įvadas

Kaip pranešė žiniasklaida, š. m. rugsėjo 4 d. Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lenteles lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjo protestas. Lentelė Rusų gatvėje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą R. Šimašius iškart pasmerkė ir savo feisbuko paskyroje parašė apie savo paties gėdos jausmą:

Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo „gėda“, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manaisi esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip.

Pasipiktinti suskubo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalydamas savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą:

Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.

Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį negu minėti politikai. Keletą pasiūlytų įžvalgų verta pristatyti.

Štai imta svarstyti, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams: ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų dėstomąja lenkų kalba klausimus aptarinėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.

Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia dėl stipraus menkavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje užuot kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkų ar rusų. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali, stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia „pažangesnę“ – anglų, arba bet kokią kitą. Tik ne lietuvių. Negalima nesutikti, kad ši interpretacija neturi faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė „Washington square“, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto viešajame transporte atsirastų angliškas užrašas „Airport“, o garsiniai pranešimai autobusuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius arba iš Karoliniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, tarnautojai, visi – vietos gyventojai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą „Dear guests, welcome to our city …“. Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kurio nekankina stiprus menkavertiškumo kompleksas.

Dar vieną įžvalgą perduoda vienas žodis: provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesusigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės. O tai reikštų, kad meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors greitai nuplėš arba suniokos ir jam iškart teks pasmerkti „tautinės nesantaikos kurstytojus“. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija?

Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo? Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Nejaugi Vilniaus merui nerūpi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?

Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali fizinis asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pavadinimų lentelių, net jei jis yra Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo važtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto lėšų. Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus miesto transporte – irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra nedidelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės atrodo įtartinai.

Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo „europeizuota“ versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas

Multikultūrizmas (angl. multiculturalism) yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo (nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas ir nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros, visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.

Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą.

Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo kūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas taip: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu, turi juo išlikti, kol tęsis žmogiškoji istorija.

Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams arba kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiškia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.

Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Kad demokratija sėkmingai funkcionuotų, piliečiai turi būti susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.

Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuomenės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai.

Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkiokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotą, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą. Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagandos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje, šeimininkę, bet tik kaip kažkokiu momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sambūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos, ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.

Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai būna įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai priklausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms?

Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, taip pat ministro L. Linkevičiaus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis; kalba apie savo „gėdą“ dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, vartodamas vulgarius žodžius prakeikia piktadarius; aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas; nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pabrėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas negresia?

Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas

Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama „multikultūrizmu“, iš tiesų yra komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ „vesternizuota“ ir „europeizuota“ versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – „internacionalinį auklėjimą“. „Internacionalinis auklėjimas“ buvo lemiamai svarbus komunistinio auklėjimo dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam „suartėjimui“ ir „susiliejimui“ betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar naudodamas multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kuriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais.

Praktiškai „internacionalinis auklėjimas“ buvo vykdomas „stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę“, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos „draugystės“ dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečiams primesti rusų kalbą kaip „internacionalinio bendravimo priemonę“. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos.

Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto menkavertiškumo kompleksas ir servilizmas buvo įdiegti didelei tautos daliai. Buvo įprasta, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pasirodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją” – jo „patogumui“ ir „iš mandagumo“ imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.

Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudoti aptarnaujant eurointegraciją ir europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.

Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multikultūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat, kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš „plačiosios tėvynės“ į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios „internacionalizmo“ apraiškos ir „internacionalumą“ liudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo” apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis / multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.

Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elgesys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – tai ne „europinio mąstymo“, ar „plataus požiūrio“ ženklas, bet nuo menkavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, kitakalbės gatvių pavadinimų lentelės – visa tai liudija, kad didžiausią „europietiškumą“ demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V. Putino frazę – „buvusių komjaunuolių nebūna“.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika

Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kažkokioms mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuomet eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis.

Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualinio elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.

Visų pirma, tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių.

Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz. juodaodžiams, ispanakalbiams, kinams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)

Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia „mylimą“ mažumą ar asmenis, priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.

Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją.

Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomenės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis negalima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai.

Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; patikimiausiu ženklu, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotu, būtų, žinoma, tapimas politiko ir jo partijos rėmėju.

Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.

Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.

Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei tampa sėkminga, duoda labai apčiuoiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas „mylinčius“ politikus ir partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiškai nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.

Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atvirai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikrins sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barackas Obama – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas naivus šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kilti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.

Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaševskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją neatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele. Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis į tai gali nekreipti dėmesio. Kodėl? Tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti kad ir ką jis iškrėstų.

Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėjimo už jų „teises“, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant įdėtų nemenkų pastangų kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame sąraše į „praeinamą“ vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma. Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.

Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių gatvių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios apie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.

Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mūsų vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Jei labai pasistengtų, Šimašius ir liberalai galbūt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kažkokius identiteto politikos triukus, kuriais galėtų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių gatvių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkus rezultatus.

Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido išplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją skatinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti „globojamas“ mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo (oligarchų) interesams, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti „pašalpų partija“. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to, esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotoms tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.

Išvados

Mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomo multikultūrizmo ideologijos brukimo ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.

Identiteto politika ir ypač – multikultūrizmas – daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo sąlygų yra priešinimasis multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimas prie tų nuostatų apie Tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.

LIETUVOS NEVYRIAUSYBININKAI TALKINA UKRAINOS GYNYBAI

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

2016-09-12

Jau minėjome, kad rugsėjo 9 d. „Ukrainos” viešbutyje Kijeve Lietuvos piliečių gynimo paramos fondas surengė „apvaliojo stalo“ diskusiją pavadinimu „Teritorinės gynybos struktūros problemos”. Šiam fondui talkino Ukrainos Karo veteranų ir antiteroristinės operacijos dalyvių labdaros fondas bei šios šalies Antiteroristinės operacijos veteranų draugija ir Ateities vystymo agentūra.

Tai trečiasis tokio pobūdžio renginys iš ciklo „Ukrainos saugumas”. Prie „apskritojo stalo“ susirinko beveik keturiasdešimt dalyvių, tarp kurių – buvę Ukrainos kariškiai, nevyriausybinių organizacijų nariai ir Ukrainos respublikos Rados atstovai, Lietuvos gynybos atašė Ukrainoje, Moldovoje ir Rumunijoje pulkininkas Algirdas Norkus, Lietuvos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vadas, pulkininkas Artūras Jasinskas ir kiti.

Įvadinį pranešimą perskaitė Ukrainos generolas pulkininkas, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus pirmasis pavaduotojas, buvęs Ukrainos gynybos ministras Michailo Koval.

Patirtimi bei mintimis pasidalijo Lietuvos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vadas, pulkininkas Artūras Jasinskas. Renginys buvo transliuojamas. Jo metu internetinio ryšio būdu iš Vilniaus apie Lietuvos Šaulių organizacijos veiklą Lietuvoje papasakojo Lietuvos Šaulių Ukrainos palaikymo grupės vadovas Haroldas Daublis.

DSC05693-1 — *plk. Algirdas Norkus (dešinėje)*

Lietuvos atstovų pranešimai sulaukė ypatingo dėmesio ir daugybės klausimų. Aptartas ir Ukrainos Radoje įregistruotas įstatymo projektas dėl Ukrainos teritorinės gynybos.

Renginio organizatoriai siekė atviros Ukrainos nevyriausybinių organizacijų bei pilietinių judėjimų diskusijos su buvusiais Antiteroristinės operacijos dalyviais savanoriais bei Ukrainos gynybos vadovais apie dabartinę Ukrainos teritorinės gynybos būklę. Norėta perduoti Lietuvos savanoriškų pajėgų ir organizacijų patirtį šioje srityje.

*Pertraukos metu Piliečių gynimo paramos fondo direktorius S.Kaušinis, Ukrainos gen.plk. M. Koval ir Lietuvos krašto apsaugos plk. A Jasinkas*

„Apskritojo stalo“ dalyviai nutarė parengti pataisas ir siūlyti jas įtraukti į Ukrainos įstatymo projektą „Apie teritorinę gynybą“.

Stasys Kaušinis

Rinkimų komisijai

Įžvalgos

Redakcija

2016-09-12

Dėl 2016 metų LR Seimo rinkimų neatitikties LR Konstitucijos nuostatoms

Parengus ir įvairiose auditorijose pradėjus aptarinėti naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą (žiūrėti www.poziciia.orR/2016/09/01/ar-reikalinga-lietuvai-nauia-konstituciia arba www.poRon.lt ), iškilo LR Seimo rinkimų teisėtumo problema. Gilinantis j galiojančios LR Konstitucijos 55 straipsnio ir naujos LR Konstitucijos projekto 54 straipsnio 3 dalies redakcijas, paaiškėjo, kad konstitucinė norma, nustatanti visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę, nepalieka galimybės vykdyti rinkimus pagal dabar galiojančiu Seimo rinkimų jstatymu numatytą tvarką.

Pusės Seimo sudarymas pagal partijų parengtus sąrašus, kai sąrašiniai kandidatai lygiagrečiai pretenduoja j Seimą vienmandatėse apygardose – nėra nei tiesioginiai, nei lygiateisiai rinkimai. Balsuojant už partiją kaip juridinj asmenj, iš rinkėjo atimama teisė pareikšti savo valią dėl Seimo sudėties, nes reitingavimas nedaro lemiančios jtakos, pakeičiant sąrašo sudarytojo valią. Nesant neigiamo reitingavimo, iš rinkėjo atimta galimybė išeliminuoti Tautos atstovybei visiškai netinkamus asmenis. Todėl tokius Seimo rinkimus laikyti tiesioginiais nėra loginio pagrindo.

LR Seimo rinkimai nėra ir lygūs (lygiateisiai), nes vienmandatėje apygardoje negavęs rinkėjų pasitikėjimo partinis kandidatas pakartotinai pretenduoja j Seimą sąrašiniu būdu. Kitų sąraše esančių kandidatų priedangoje jis tampa Seimo nariu ne rinkėjų valia. Sąrašuose nesantys vienmandatininkai antros galimybės kandidatuoti neturi.

Ar galima dėti lygybės ženklą tarp turinčio teisę pretenduoti j Seimą tuose pačiuose rinkimuose du kartus ir vieną kartą? Kadangi 2 nėra lygu 1, tai sąrašiniai rinkimai pagal dabartinę tvarką, kaip prieštaraujantys LR Konstitucijai, yra neteisėti.

Vadovaujantis LR Konstitucijos 7 straipsniu, esama tvarka Seimo suformavimo aktą, kaip prieštaraujant] Konstitucijai, reikia pripažinti negaliojančiu. Tai reiškia, kad pagal tokią tvarką sudarytas LR Seimas nėra legitimus.

Pastebėtina, kad nelegitimaus Seimo ne tik teisėkūrinės veiklos rezultatai (jstatymai), bet ir parlamentinės kontrolės aktai, kurie dažnai siejasi su žmogaus teisėmis, yra problemiški teisėtumo požiūriu, todėl jie gali atsidurti Europos teisminėse institucijose.

Atkreiptinas dėmesys ir j tai, kad analizuojant LR Seimo legitimumo problemą dabartinio Seimo rinkimų jstatymo kontekste, niekas iš diskusijų dalyvių nesuabejojo, kad dabartinė Seimo formavimo tvarka prieštarauja LR Konstitucijai. LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų jstatymo dalinis suderinamumas galėtų būti toleruojamas tik su išlyga, kad sąrašinių pretendentų j Seimą išrinkimo rezultatus lemtų vien kandidatų reitingavimo balai.

Dėl diskusijų rinkimų klausimu dalyvių nuomonių sutapties ir šio klausimo sprendimo operatyvumo nuspręsta po kreipimusi j valstybės institucijas piliečių parašų nerinkti.

Nors LR Seimo rinkimai jau netrukus, valstybę vienam po kito krečiant teisinio nihilizmo prigimties skandalams, užsimerkti prieš tokią problemą kaip Seimo nelegetimumas, kažin ar būtų išmintinga. Dėl to dabartinio Seimo įgaliojimai, vadovaujantis LR Konstitucijos 59 straipsniu, galėtų prasitęsti iki bus pakeistas Seimo rinkimų jstatymas pagal LR Konstitucijos 55 straipsnio nuostatas. Tinkamai pakeisto Seimo rinkimų jstatymo pagrindu neatidėliodami išrinksime legitimų Seimą.

Prašyčiau Vyriausąją rinkimų komisiją š] klausimą išnagrinėti skubos tvarka, kad, esant reikalui, iki rinkimų liktų laiko kitoms teisinėms procedūroms.

Pagarbiai Advokatas Jonas Ivoška

Skaityti visą laišką : Rinkimu-komisijai

Neturtinė žala: kiek ir kodėl priteisiama

Teisė

Redakcija

2016-09-12

Neturtinė žala: kiek ir kodėl priteisiama

Laidoje dalyvauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus, advokatas Romualdas Drakšas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas.

Peticija dėl gyvybės apsaugos

Šeima

Redakcija

2016-09-12

vaikai2

Laisvos visuomenės institutas parengė peticiją dėl gyvybę saugančio ir nevaisingų porų bei vaiko interesų pusiausvyrą užtikrinančio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo.

Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, trečiųjų asmenų spermos donorystė pagal priimtą įstatymą nebus leidžiama. Įteisinta donorystė pažeistų JT Konvencijoje įtvirtintą vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus, atimtų galimybę augti biologinėje šeimoje, o tai yra vienas svarbiausių kiekvieno vaiko interesų,-skelbiama joje.

Skaityti daugiau…

Kokių vertybių mokysime savo vaikus?

Įžvalgos

Redakcija

2016-09-12

resp1

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nacionalinės sveikatos tarybos narys kunigas Andrius NARBEKOVAS, Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentė Agnė ŠIRINSKIENĖ, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė MIKUTIENĖ ir filosoas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Po ilgų diskusijų buvo patvirtinta lytinio švietimo programa. Per žinias teko matyti didelį piketą jaunų žmonių, kurie reikalavo, kad kompromisinis variantas būtų labiau liberalizuotas. Kalbama, kad buvo nusileista Bažnyčios spaudimui. Kas gi čia vyksta?

A.NARBEKOVAS: Ir gerai, ir blogai, kad buvo tokia visuomenės ir tam tikrų grupių reakcija. Diskutuojant darbo grupėje buvo bandoma pateikti, kad čia bus tokia pati pamoka, kaip matematikos ir kitokių dalykų. Turėtume suprasti, kad čia bus pamoka, kurią visi privalės lankyti. Ir mokytis turės visi be išimties.

Piketai aiškiai parodė, kad mes kalbame ne apie paprastą matematikos ar fizikos pamoką, bet apie dalykus, kurie susiję su vertybėmis. Štai čia turėtume matyti didžiulį skirtumą.

Svarstant programą, neretai buvo keliamas klausimas, koks bus tėvų vaidmuo dėl pačios programos. Kiek jie turi galimybių matyti programos turinį ir dalyvauti ją rengiant. Kad tėvai pagal savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus galėtų vaikus leisti į tokias pamokas arba neleisti. Buvo pateikiamas argumentas, kad jeigu jau bus programa, tai tėvai negalės turėti savo teisės.

Jeigu nėra kieno nors labai aiškių interesų, susijusių su tam tikra finansine išraiška, paprastai nevyksta nei piketai, nei dideli ginčai. Yra sutariama. Ar tai būtų įstatymų svarstymas Seime, ar kokio įstatymo projekto rengimas. Visuomet, kai vyksta tokie dalykai, reikia ieškoti, kam tai gali būti naudinga.

Teigiama, kad Bažnyčia čia turi didelę įtaką, kad ji vos ne diktuoja sąlygas. Jau ne vieną kartą duodamas interviu sakiau, kad buvo darbo grupė, apie 30 narių. Ten buvo Vyskupų konferencijos atstovas, ir tas atstovas buvo gydytojas, specialistas. Aš atstovauju Nacionalinei sveikatos tarybai ir buvau vienintelis kunigas darbo grupėje.

Dėl tam tikrų klausimų, kur nebuvo bendro sutarimo, teko balsuoti. Ir savaime suprantama, jeigu aš turiu vieną balsą, negaliu nulemti daugumos pozicijos. Yra tam tikri dalykai, kurių neįmanoma kažkokiu būdu paveikti.

Reikia pasidžiaugti, kad nemažai darbo grupės narių buvo žmonės, kurie vis dar supranta, jog santuoka ir šeima yra vertybė. Kad žmogaus gyvybė yra vertybė. Kad negalima iš programos išmesti draugystės, meilės, susivaldymo, arba susilaikymo nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai tokie klausimai, kurie, atrodytų, elementariai suvokiami sveiku protu.

Reikia aiškiai atskirti du procesus – lytinį švietimą nuo lytiškumo ugdymo. Jais siekiama skirtingų tikslų.

Lytinio švietimo favoritai vadovaujasi Vakarų praktika. Kai kuriose Vakarų šalyse ši programa jau buvo pradėta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pagal ją paaugliai gali turėti lytinius santykius, vaikams tai yra gėris. Tik juos reikia apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių. Nuo lytiškai plintančių infekcijų, nuo nenorimo nėštumo ir panašių dalykų.

Mediciniškai tariant, tai būtų toks antrinės prevencijos dalykas. Teigiant, kad vaikai vis tiek gyvena lytinį gyvenimą, kad jie susilaikyti negalės, o mes juos turime apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių.

Tačiau pedagoginiame procese turėtų vyrauti lytiškumo ugdymo principai, kad vaikai galėtų kiek įmanoma labiau suvokti vertybes. Jie turėtų būti ugdomi kaip asmenybės.

Daugumos programos rengėjų siekiamybė buvo ta, kad bent jau iki mokyklos baigimo, iki pilnametystės vaikai neturėtų lytinių santykių. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad vaikų, – o iki 18 metų mes turime vaikus, – lytiniai santykiai yra priskiriami prie rizikingo elgesio.

Lytiškumo ugdymo programoje pagrindinis elementas yra susilaikymas nuo lytinių santykių. Tai turi būti pagrįsta draugyste, meile. Susilaikymas yra atsakingas elgesys.

O lytinio švietimo programoje akcentuojama tai, kad vaikai galėtų naudoti visokias įmanomas priemones. Čia teigiama, kad jeigu tu naudoji kontraceptines priemones, tai tu atsakingai elgiesi.

Piketuose buvo išsakoma nuomonė, kad tai grįsta ne mokslu, o dogmomis. Tačiau nuo kada atsiranda žmogaus gyvybė? Buvo bandoma eliminuoti tiesą, kuri patvirtinta mokslu, kad gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento.

Tie, kurie remia lytinio švietimo, bet ne lytinio ugdymo programą, yra suinteresuoti ugdyti vartotoją, kuris net neturėtų siekio susivaldyti, o naudotų tam tikras priemones, kurios neva leistų jam džiaugtis lytiškumu, lytiniu gyvenimu ir išvengti pasekmių.

G.JAKAVONIS: Šitie jauni žmonės, manyčiau, liberalais save laikantys, baksnoja į Bažnyčią dėl jos daromos įtakos. O kuo jie skiriasi nuo tarybinių laikų komjaunuolių?

sirinskiene
A.ŠIRINSKIENĖ: Lengviausia kitą apkaltinti, kai nenori pritarti, ir suversti kaltę Bažnyčiai sakant, kad čia yra dogmos. Aš, vartydama programą, bandžiau ieškoti dogmų, ir man nelabai pavyko jų rasti.

Tarkim, yra antrasis programos priedas, kuris nustato programos turinio dėmenis. Pabandžiau paskaičiuoti, kiek yra vartojamos sąvokos. Tai „santuoka“ yra pavartota kaip sąvoka 22 kartus. „Lytinė orientacija“ yra pavartota 17 kartų. „Tėvystė“, „motinystė“ – tiktai tris kartus.

Pagal sąvokų vartojimą tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai yra paremta krikščioniška pasaulėjauta. Santuokai ir lytinės orientacijos klausimams programoje skiriama panašiai dėmesio, vertinant pagal sąvokų pasikartojimą.

Dėl lytinės orientacijos. Tikrai apie ją mokyklose reikia kalbėti, vaikai turi būti mokomi būti tolerantiški ir gerbti kitokius žmones, tų žmonių orumą. Tačiau iš tikrųjų programoje, pristatant lytinę orientaciją, atsiranda daugiau teiginių, kurie peržengia tolerancijos ribas. Tarkim, toks teiginys, kad mokinys pamokose svarsto, kokius emocinius išgyvenimus patiria skirtingų lytinių orientacijų žmonės. Man būtų labai įdomu pamatyti pamoką, kur vaikas bando svarstyti emocinius išgyvenimus, patiriamus kitų lytinių orientacijų asmenų.

G.JAKAVONIS: Įvertinant šiuolaikines technologijas, tai gal dar reikėtų ir vaizdo įrašo?

A.ŠIRINSKIENĖ: Didžiulis paradoksas, bet darbo grupės juodraščiuose buvo nuostata, kad mokyklose pornografijos bus tik vengiama. Visi žinome, kad Baudžiamasis kodeksas skiria tam tikrą įkalinimo bausmę už pornografijos demonstravimą.

Labai džiaugiuosi, kad darbo grupė sugebėjo pasižiūrėti į Baudžiamąjį kodeksą ir eliminuoti tą nuostatą. Liko draudimas.

Tai yra kompromisinis variantas, ir šis variantas galbūt nėra suteikiantis didelio džiaugsmo tolerantiško jaunimo ar kokioms kitoms asociacijoms.

Šis variantas nesuteikia didelio džiaugsmo ir žvelgiant iš krikščioniškų vertybių perspektyvos. Vis dėlto, mano galva, per didelis dėmesys skiriamas orientacijai, ypač jau kalbant ne apie toleranciją, o apie bandymą įsijausti. Ten dar yra sąvoka „atpažinti savo impulsus“ šitoje srityje, tai kelia tam tikrų klausimų.

Programoje, mano nuomone, gana pavojingai sumenkintas tėvų vaidmuo.

G.JAKAVONIS: Kas čia dabar vyksta, kad sudaromos didžiausios komisijos ir dar vyksta balsavimai tokiu elementariu klausimu? Juk mūsų tėvai niekad nemokė tokių dalykų. Kai buvo kuriama Konstitucija, man net nekilo mintis, kad kada nors reikės aiškinti, kas tai yra šeima, kad tai vyro ir moters santuoka.

mikutiene
D.MIKUTIENĖ: Iš tiesų labai reikėjo tokios programos. Ankstesnės atskiros tiek sveikatos ugdymo, tiek lytiškumo programos buvo neefektyvios. Nebuvo tokių konkrečių priemonių, kaip mokytojams reikėtų elgtis, kaip tai dėstyti.

Seime mes svarstėme Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą. Po to ėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Dabar štai šita programa. Ir aš matau tam tikrą sąsają, tam tikrų komercinių struktūrų interesą.

Visiškai akivaizdu, kad iš jų pusės tolerancija net nekvepia. Viešojo intereso gynimo prasme to, ko reikalauja suinteresuotos komercinės grupės, nebūtinai reikia visai visuomenei.

Jeigu tu esi žmogus tikintis, jeigu išlaikai pagarbą šeimai, atsakomybę ir visus kitus iš to išplaukiančius dalykus, tai tu jau esi kažkoks kitoks. Tai būkite, mieli ponai, tolerantiški visiems.

Dėl kai kurių skaidrumo aspektų, kurie man kelia nerimą. Darbo grupėje yra Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė. Mano nuomone, ši asociacija turi aiškų komercinį interesą. Taip pat yra Mindaugas Kluonis, kuris yra Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės padėjėjas, ir jis yra Seimo Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinės grupės patarėjas.

Aš nepamenu tokio atvejo, kad Seimo narės politinio pasitikėjimo padėjėjas būtų kažkokioje darbo grupėje. Įprastai yra deleguojami parlamentarai. Geriausiu atveju galbūt tai galėtų būti kažkurio komiteto biuro vedėja arba vyresnysis patarėjas, teisininkai.

Paanalizavau viešųjų ir privačių interesų deklaracijas. Šito pono deklaracija neatskleidžiama. Aišku, kad yra turimos akcijos, yra kažkokie interesai, bet neviešinama. Aš tuo tikrai pasidomėsiu.

Tame kontekste didelį nerimą sukėlė dar tai, kad pastabos buvo teiktos anoniminių asmenų, kurie nebuvo identifikuoti. Tai akivaizdžiai rodo, kad yra tam tikras interesas.

Dėl piketų. Dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo irgi buvo piketai. Jeigu yra bendras tikslas, siekiama gerovės, šviesti mūsų vaikus, ugdyti pagarbą šeimai, dvasines vertybes, tai konfrontacijos negali būti.

Konfrontacija atsiranda tada, kai kažkam iš rankų slysta pinigai ir reikia verkiant patenkinti komercinį interesą. Tai šitaip, ponai, nebus.

G.JAKAVONIS: Yra prancūzų patarlė: jeigu kažkas nesutampa, tai ieškok moters. Lietuvoje, jeigu kažkas nesutampa, reikia ieškoti pinigų?

stoskus

K.STOŠKUS: Visos kalbos normos, padorumo normos yra ištrintos. Kiekvienas ateina su savo įstatymais ir pradeda skelbti „aš manau“.

Bendras interesas yra pradingęs. Yra visokių grupių grupelių, asmenų interesų. Bet nėra valstybės, tautos intereso, galų gale nėra bendro teisingumo principo, kurio mes turėtume siekti. Viskas yra nežmoniškai išgaravę.

Mūsų visuomenė serga. Ir ne tik mūsų visuomenė. Civilizacijoje yra bėdų. Erichas Fromas (Erich Fromm) kitados pradėjo kalbėti apie socialines ligas (studija „Serganti visuomenė“).

Istorikai dažnai kalba apie krizę, pavyzdžiui, moralinę ar religijų. Visokių krizių labai daug yra šiais laikais. O Lietuvoje yra dar sunkiau, nes klapčiukai visą laiką nusižiūri vienus ar kitus pavyzdžius. Nėra tokio orumo, kad Lietuva gali turėti savo interesą, savo rūpestį, galų gale savo politiką, atsakomybę.

Dėl liberalizmo ir laisvės. Kai apie tai paklausi, žmogus iš gatvės sako: aš galiu daryti, ką noriu. Vadinasi, toje laisvės sąvokoje nėra jokios atsakomybės, nėra priedermių, nėra šventų tikslų, kurie turėtų būti iškelti valstybėje, visuomenėje. Kas juos suregistravo? Mes nurodome vienintelį dokumentą – Konstituciją. Bažnyčia turi savo taisykles, dogmatiką.

Bet pasirodo, kad Bažnyčios reikia. Labai gražu, kai švenčių metu, per iškilmes ateina dvasininkas, pasveikina, dar maldą kartais sukalba. O kai tik išeina, viskas tą pačią akimirką pasibaigia. Visas susitikimas pasirodo toks efemeriškas, tiktai paradinis, ritualinis, kad iš jo nieko negali pasimokyti.

Taip jau susiklostė mūsų istorija, kad dorovės normos paliktos Bažnyčiai. Nors mokykloje įvestas etikos kursas, negirdėjau, kad kas nors aiškintų, jog egzistuoja pasaulietinė moralė, kuria galėtum remtis.

Aš tiktai žinau liberalizmo moralę, kurią labai gerai suformavo vienas žinomas politikas (Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas – red. past.). Manau, atsimenate tą formulę, kai jis pareiškė: moralė – ne šio pasaulio dimensija. Tai yra sąžiningas prasitaręs liberalas. Kokiais principais gyvena.

Jeigu taip, tai kas iš tikrųjų lieka? Stipriojo teisė. Išbandytas senas mechanizmas, anksčiau jį vadindavo džiunglių įstatymu. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) manė, kad džiunglių įstatymas galiojo tiktai toje epochoje, kol nebuvo valstybės.

Pažiūrėjau tokį traktatą, išleistą keliomis kalbomis. Neoliberalizmo doktrina. Ir ten yra atskiras punktas apie dorovę. Sakoma, kad tam tikrose srityse vis dėlto reikia skaitytis su dorove.

Mūsų liberalizmo praktikoje nieko panašaus nėra. Tai totalinis liberalizmas, vadinkime jį lietuvišku, arba vulgariuoju liberalizmu.

Normalus liberalizmas yra geras dalykas, tai yra laisvės doktrina. Čia G.Hėgelis ateitų į pagalbą: viskas pavirsta savo priešybe, jeigu eina iki kraštutinumo. Vadinasi, laisvė suėda pati save.

Iš tikrųjų patikimiausia moralės saugotoja yra Bažnyčia. Nežinau, kas dar galėtų šito imtis, nes visur viskas yra išbalansuota. Net jeigu ir dvasininkų visokių yra, jie žino doktriną ir ją kartoja. Gal kartais ir dogmatiškai kartoja, bet joje yra tam tikros nuostatos, kurias privalu gerbti, kitur jų niekur nėra. Bažnyčios vaidmuo šiandien yra ypač svarbus.

Įsišaknijęs pragmatizmas. Kad ir dėl gyvybės pradžios klausimo. Reikėtų lyg džiaugtis, kad galų gale nubrėžta riba, kada prasideda gyvybė. Sakydavo, tris arba du mėnesius galima žudyti. O anksčiau būdavo, kad iš viso išmesdavo, jeigu vaikas būdavo perteklinis arba apsigimęs. Dabar aiškiai pasakyta: čia nuo tos ribos. Brėžkime tašką, ir nereikės diskutuoti.

jakavonis

G.JAKAVONIS: Valstybės politikai balsuoja taip, kaip reikia pinigų pasauliui, o po to švenčių metu per televizorių matau juos sėdinčius Vilniaus katedroje priekinėse linijose.

A.NARBEKOVAS: Bažnyčia pateikia tam tikrus dorovinius dėsnius. Kaip žinome, vienas dalykas yra žinoti, kad jie egzistuoja. Jų priimti kaip tikrovę nepavyksta. Ir kunigams nepavyksta tų dėsnių laikytis. Bet kitas dalykas, kai apskritai mes traktuojame, kad jokių dėsnių nėra ir tu gali daryti, ką nori.

Konkrečiai esu kalbėjęs ir su dabartiniu komisaru, buvusiu sveikatos ministru. Ir man pasako: žinote, kaip žmogus, kaip tikintis aš suprantu vertybes, bet kaip politikas negaliu jų palaikyti. Kokia turėtų būti tokio žmogaus kančia, jeigu jis daro viena, o išpažįsta ką kita?

Politikai dalyvauja įvairiose šventėse, bažnyčioje eina priimti Švč. Sakramento. O jų veiksmai ir darbai rodo ką kita.

Čia vėlgi yra gal padorumo, gal gėdos jausmo nebuvimas. Bandoma galvoti, kad mes galime ir patį Dievą apgauti, daryti viena, o vėliau išpažinti, kad mes esame su Juo. Krikščionis turi ginti vertybes, žmogaus gyvybę, šeimą, santuoką.

Keletą metų studijavau Amerikoje. Vienoje iš bažnyčių, į kurią eidavau padėti, buvo viena kongresmenė, kuri pasisakydavo prieš gyvybę. Ten niekam nereikėjo su ja vargti. Patys žmonės ją eliminuodavo iš eilės, kai ji eidavo komunijos. Jie sakydavo: „Tu kalbi prieš vertybes, tu negali eiti priimti Švč. Sakramento.“

Čia „blato“ nėra. Jeigu politikas, vienokia ar kitokia prasme paremdamas parapijos reikalus, mano, kad kunigas užmerks akis ir toleruos tai, kad jis balsuoja prieš gyvybę, prieš šeimą, prieš santuoką, tai to neturėtų būti.

Žmonės, kurie elgiasi iš pragmatinių sumetimų, vis tiek yra dvasinės būtybės. Vidinis konfliktas neišvengiamas. Vis tiek turi jausti sąžinės priekaištą. Ir tie žmonės nori turėti moralinį alibi. Jie visuomenėje kalba prieš vertybes, bet per šventes eina priimti Švč. Sakramento.

G.JAKAVONIS: Kartą Prancūzijoje mačiau didžiulį paradą – už klasikinę, tradicinę šeimą, – šeimos šventė, tėvai su vaikais. Kodėl Lietuvoje vyksta homoseksualų paradai, o paradų už šeimą aš nemačiau?

A.ŠIRINSKIENĖ: Iš tikrųjų Prancūzija yra šiek tiek išskirtinis pavyzdys. Dėl to, kad ten yra be galo aktyvios krikščioniškos bendruomenės, pilietinis jų veikimas.

Europoje šiuo metu renkami parašai už pilietinę iniciatyvą „Mama, tėtis ir vaikas“. Siekiama, kad Europos Komisija įtvirtintų dokumentus, jog santuoka yra pagrįsta vyro ir moters sąjunga. Prancūzija, Italija, Vokietija yra tos valstybės, kur yra aktyvus krikščioniškas pilietinis veikimas, ir jos surenka be galo daug parašų.

Lietuvoje mes matome šiek tiek kitokią situaciją. Žmonės tiesiog bijo eiti į viešumą, jie bijo kalbėtis, sako, kaip aš atrodysiu.

Ir patys turime prisiimti tam tikrą kaltę, nebūdami aktyvūs kaip visuomenė. Jeigu tėvai nebus aktyvūs, jeigu jie nekontroliuos tos programos įgyvendinimo, tai vėlgi klausimas, ką mes turėsime. Kiek mokytojas bus laisvas kalbėti apie tradicinę šeimą, apie tai, kad vaikai yra gėris? O kiek mokytojas pasirinks kitus programos modelius ir kalbės apie lytinę orientaciją? Tėvų kontrolė įgyvendinant švietimo programas yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir visuomenės kontrolė, kaip balsuoja jų rinkti parlamentarai.

G.JAKAVONIS: Į Vakarus žiūrėjome kaip į gėrio simbolį. Galvojome, kad ten viskas gerai, kad ten nėra korupcijos. Esame maža tauta, kuri turėtų suprasti, kad mes nedidukai, kad turime saugotis.

A.ŠIRINSKIENĖ: Turime pripažinti, kad tam tikros probleminės sritys, kurios ateina iš Vakarų Europos, turi finansinę paramą. Yra daug sunkiau Lietuvoje gauti paramą programai, kuri orientuota į šeimą, negu programai, kuri orientuota į tolerancijos ugdymą ar kažkokių homoseksualių santykių propagavimą.

Finansai, skiriami tam tikriems dalykams propaguoti, neišvengiamai atsiliepia viešosios nuomonės formavimui. Yra daugybė pasikartojančių straipsnių per tas pačias žiniasklaidos priemones, pvz., dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, ir jie nukreipti į vieną pusę.

G.JAKAVONIS: Visi tie dalykai kainuoja didelius pinigus.

A.ŠIRINSKIENĖ: Jeigu paskaičiuotume, kiek žiniasklaidoje kainuoja nupirktas eterio laikas ir straipsniai, tai yra milžiniškos sumos.

G.JAKAVONIS: Negi mes viduje jau taip sugedę, kad neatsilaikome prieš pakištą pinigą?

D.MIKUTIENĖ: Visi žino savo laisves, savo teises, bet su pareigomis kažkaip sudėtinga.

Nė viena valstybinė šventė pas mus nepraeina be iškilmingų mišių katedroje. Visiems reikia ten nueiti pasipuikuoti. Nesvarbu, kaip jie balsuoja Seime. O leidžia naikinti embrionus, žudyti gyvybę. Po to šalia vyskupų fotografuojasi ir deda nuotraukas socialiniuose tinkluose. Arba atlaiduose dalyvauja ir keliais aplink bažnyčią eina.

Puikiai atsimenu, kaip per iškilmes ir per visas mūsų mokyklos mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje gerbiamas komisaras apeidavo garbės ratą, kad visi matytų, kad jis atėjo į bažnyčią. O sprendimai kokie žmogaus?

G.JAKAVONIS: Kaip spręsti klausimą dėl mūsų tautos vertybių ir Vakarų?

K.STOŠKUS: Negalime sutikti, kad gali būti tokie žmonės, tokie dviveidžiai, tokie sukti, tokie paliegę, tokie luošiai, tokie išgverę. Deja, mes esame sugedę.

Vakarai turėjo stabilesnį gyvenimą, buvo daugiau socialinių grupių. Tos grupės turėjo papročius. O papročiai daugiau saugo. Garbė daugiau reiškė. Kartais karaliai padėdavo. Yra karalius ir jis kažkaip įpareigoja.

O ką mes turėjome, prie ko galime dabar prisisegti? Mes esame labai nualinti. Dar šiek tiek apsukresni, nuovokesni išplaukė. Kiti nusižudė. Neįvertiname padėties, kokia ji yra dramatiška.

Pasižiūrėkime statistiką. 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, milijonas emigravo. O kiek yra vadinamųjų bomžų?

Politikams patogu apeiti, sakyti, kad jie čia neatsakingi, kažkas vyksta šalia jų. Bet žmonės visada žiūrėdavo į viršų. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Mes parodykime pavyzdį.

Ką padarė Butano imperatorius? Tai nedidukė valstybė, gyvenanti kalnuose, sena monarchija, paveldima iš kartos į kartą. Jis demokratizuoja, pats apriboja savo valdžią. Ar įsivaizduojate tai Lietuvoje? Imperatorius įveda demokratijos tradicijas, rinkimus, galų gale savo rūmus atiduoda visuomenės reikalams. Nuo tokių dalykų prasidės moralinės revoliucijos.

Mes negalime šito padaryti. Visada aplinkui ieškome kaltų.

Svarbiausia dabar yra pavyzdinės kultūros kūrimas. Bijau būti pranašu, bet manau, kad dabar mūsų būsena yra panaši. Jeigu padarysime persilaužimą moralės srityje, tai išliksime.

Civilizuotas žmogus, kai yra tiek įvairiausių pagundų, jėgų, turi turėti nežmoniškai kietus principus, nežmoniškai tvirtas moralines nuostatas. O jų kaip tik niekur nėra. Nėra už ko nusitverti. Nepavyksta pademonstruoti pavyzdinio elgesio.

Žinoma, gerų ženklų jau yra. Nedaug dar. Jau sveikintis žmonės išmoko. Žinoma, etiketas yra išorinė formulė. Bet tai kažkoks ženklas, lyg dekoratyvinė pastanga pasirodyti šiek tiek geresniam, negu esi.

G.JAKAVONIS: Mane visą laiką gelbėjo kaimas. Kuo skiriasi didelė mokykla nuo mažiukės? Jei į mažą atvažiuoji, tai visi vaikai dar sveikinasi su tavimi. Didžiojoje niekas į tave nekreipia dėmesio.

A.NARBEKOVAS: Kaime paprasti žmonės gal neišsilavinę, bet jie turi sveiką nuovoką, protą arba tai, ką mes vadiname išmintimi. Kai kurie gali būti labai išsilavinę, gali užimti labai aukštus postus, bet jiems trūksta to, ką vadiname išmintimi. O žinios, pareigos yra ne tokie reikšmingi dalykai. Ir jiems labai keista, kaip šeima gali būti ne tokia. O čia bandoma įteigti, kad jūs esate atsilikę.

Respublika

www.respublika.lt

Rinkimės: atsakingiausi iš įtakingiausiųjų (atnaujinta)

Politika

Redakcija

2016-09-12

Nuo rugsėjo 1 dienos Lietuvos žmogaus teisių centras skelbi bebaigiančių kadenciją Seimo narių vertybinius reitingus. Jie pravers rinkėjams, norintiems apsispręsti už ką balsuoti prieš artėjančius rinkimus ir vadovautis ne kandidatų pažadais, o realiais darbais.

Reitingai sudaryti vadovaujantis politikų balsavimo rezultatais priimant konkrečius teisės aktus. Jie atskleidžia Seimo nario laikyseną balsuojant dėl konkretaus teisės akto turinio, t.y. kiek šis turinys ir Seimo nario nuostata atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei svarbiausius tarptautinius žmogaus teisių aktus.

Tam pasirinkta po kelis teisės aktus (susirinkimų, rinkimų, referendumų, teismų, teisingumo vykdymo, šeimos stiprinimo, vaiko teisių apsaugos ir alkoholio kontrolės įstatymo arba jų pataisų projektus), kurie susiję su svarbiausiomis Lietuvos gyventojų teisėmis. Seimo nario dalyvavimas ir balsavimas juos svarstant, įvertintas procentais, atsižvelgiant į pozityvų ir negatyvų balsavimo rezultatų santykį vertinamų teisės aktų atžvilgiu.

Pvz., jeigu Seimo nario nuostata balsuojant dėl įstatymo projektų, susijusių su šeimos instituto apsauga, buvo pozityvi trijuose, bet negatyvi keturiuose, bendras rezultatas bus 43 proc. Bent vienas pozityvus balsavimas priimant ar teikiant tam tikros srities įstatymų projektus duoda pozityvų rezultatą.

Seimo narių vertybiniai reitingai.

Pagal frakcijas:

Darbo partija

Liberalų sąjūdis

Partija „Tvarka ir teisingumas”

Mišri Seimo narių grupė

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga

Lietuvos socialdemokratų partija

Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partija

Rytas Kupčinskas, Vladas Vilimas. Tik piliečiai gali aprengti nuogą teisingumo karalių

Diskusijos

Redakcija

2016-09-11

Rytas Kupčinskas, Vladas Vilimas. Tik piliečiai gali aprengti nuogą teisingumo karalių

Artėjant rinkimams kyla vis daugiau klausimų – ką pasirinkti, pagal kokius kriterijus vertinti būsimus tautos atstovus?

Partijos savo rinkiminėse programose visada pasiruošusios kurti geresnę Lietuvą. Tokie įsipareigojimai mus lydi nuo pat nepriklausomybės atstatymo. Bet įsipareigojimai turėtų būti vykdomi, nes dėl tuščių pažadų valstybės ateitis tampa neprognozuojama.

Teisingumo problema visada buvo ir lieka pirmaeilė. Nuo to laiko, kai iš teismų sistemos (1995 m.) buvo pašalinti visuomenės atstovai (tarėjai), Lietuva tapo unikali valstybė, kurioje teisingumo vykdymas buvo patikėtas teismui, suformuotam pagal praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių standartus.

Lietuvos teismų sistemą įteisino buvę sovietiniai teisininkai, kurie dėl savo ir savo darbdavių – politikos elito – ateities eliminavo liustraciją. Konstitucinis Teismas taip pat tapo buvusių okupacinės valdžios tarnų priebėga.

Šiuo metu Lietuvoje yra uždara, niekam neatskaitinga, turinti savivaldą teismų sistema, paremta Konstitucinio Teismo doktrinomis, užkertančiomis kelią bet kokiai teismų pertvarkai. Atsirado nerašyta konstitucinė nuostata, draudžianti visuomenės atstovams dalyvauti teisingumo vykdyme, o tuo pačiu ir valstybės valdyme.

Susidariusią situaciją savo metiniame pranešime 2015 m. Lietuvos prezidentė apibūdino taip: „Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja dvigubų standartų plitimą. Vilkinimas tapo tradicija, kuria imame garsėti jau ir Europinėje erdvėje“.

Teismų degradacija atvėrė kelią nežabotai korupcijai šalyje.

Jungtinių Tautų organizacija išskiria šias pagrindines korupcijos formas: sukčiavimas, kyšininkavimas, piktnaudžiavimas suteiktomis galiomis priimant sprendimus (piktnaudžiavimas diskrecija), prievartos panaudojimas, favoritizmas (favoritų skyrimas į aukštas pareigas), valstybės pinigų ar turto pasisavinimas/išeikvojimas bei korupcija vykdant politinę veiklą. Su visomis korupcijos formomis Lietuva susiduria kasdien.

Apie korumpuotą Lietuvą prezidentė primena savo 2016 m. pranešime: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų“.

Padėtį Lietuvoje vertina ir tarptautinės organizacijos. Viena jų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ši organizacija vienija 35 pasaulio šalis, tarp jų ir pokomunistines Vengriją, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Latviją. Deja, Lietuvai dalyvauti šioje organizacijoje durys užtrenktos, nors pastangų dėta nemažai. Paraišką dėl narystės Lietuva yra pateikusi dar 2002 m. Pagrindinės narystės atmetimo priežastys – nevaldoma korupcija, kuri savo ruožtu skatina emigraciją iš šalies.

Kaip matome, padėtis daugiau negu sudėtinga, bet kokia išeitis?

Štai Ukrainoje aplinkybės susiklostė taip, kad iki šiol teisėtvarkos srityje jokių pertvarkų ir liustracijos nebuvo. Šalies korupcija pradėta vadinti „didžiausia“, nes nebeišsiteko matavimo skalėje. Be finansinės Vakarų valstybių paramos šaliai grėsė bankrotas.

Vakarų Europos šalys ir JAV, įvertinusios esamą padėtį, sutiko paremti Ukrainą, bet su viena sąlyga – kad šalyje būtų užkirstas kelias korupcijai. Tuo turi pasirūpinti pati valstybė. Bet šiam reikalui liko vos keli mėnesiai, ir neaišku, ar Ukraina įgyvendins reikalavimus.
2016 m. vasario 18 d. Kijeve įvyko konferencija, skirta konstitucinei reformai, kuri įgalintų vykdyti teismų pertvarką. Konferencijoje aktyviai dalyvavo mūsų Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir Teisingumo ministras J. Bernatonis. Ponas D. Žalimas pabrėžė teismų ir teisėjų nepriklausomumo, o taip pat teismų savivaldos svarbą. Kitaip tariant, pasiūlė lietuvišką modelį.

Netrukus po konferencijos, birželio 2 d., Ukrainos Rada jau priėmė reikiamas Konstitucijos pataisas, apie kurias valstybės vadovas kalbėjo taip: „Mes atkuriame Ukrainoje teisę į tiesą, teisę į teisingumą“.

Viena svarbiausių naujovių Ukraina laiko intelektinės nuosavybės apsaugą užtikrinančios institucijos įkūrimą per 12 mėnesių laikotarpį.
Kita priemonė atima iš teisėjų visišką neliečiamybę, saugančią nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, įvykdytus už teismo salės ribų.

Taip pat svarbi institucija – nepriklausoma teisėjų atrankos ir skyrimo komisija, kuri atrinkdama vadovausis kandidatų profesiniais nuopelnais, o ne ryšiais su įtakingais verslininkais ir politikais.

Pasak P. Porošenkos, daugiau nei 40 proc. Ukrainos dabartinių teismų narių neatitiks naujos etikos sistemos reikalavimų.

Vašingtonas, vienas iš finansinių donorų, pritaria reformai ir yra pasiruošęs padėti ją įgyvendinti, kad teismai virstų nepriklausoma, atsakinga ir efektyvia institucija. Tai pareiškė JAV ambasadorius Ukrainoje G. Pyattas.

Belieka laukti teismų pertvarkos Ukrainoje rezultatų, kuriuos pamatysime artimiausioje ateityje.

Jei kalbėtume apie pokomunistines EBPO nares – jos nuėjo panašiu keliu. Joms pavyko suvaldyti korupciją, nes Vakarų valstybių pavyzdžiu demokratizavo teismų sistemas, įvesdamos visuomenės atstovus – tarėjus, o tam, kad užtikrintų piliečių teisę apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme, įvedė konstitucinio skundo institutą. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Tokie institutai suformuoti: Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Deja, Lietuvoje tokio instituto įkūrimo, kaip ir teismo tarėjų atsiradimo, galimybes rasime tik sisteminių partijų rinkiminiuose pažaduose. Po kadencijos partijos atsiskaito skirtingai: socialdemokratai – koncepcijomis, o TS-LKD teisinasi, kad jie negali to daryti, – esą, nesutinka koalicijos partneriai liberalai.

Dėl tokios teisinės padėties neįmanoma išspręsti jokių valstybinių problemų. Ar įmanoma suvaldyti didžiausią jų – emigraciją? Atsakymas paprastas ir aiškus: tik tada, kai sugriautas valstybės pamatas – teisingumas – bus atstatytas. O juk teisingumą vykdo Teismas, vadovaudamasis teisingais įstatymais. Valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja (šv. Augustinas, 354–430 m.), o blogas įstatymas – žiauriausia tironijos forma (E. Berkas, 1729–1797 m.).

Savaime teisingumas neatsistatys. Pokyčius nulemti turi rinkėjai, įvertinę, kiek tiesos ir melo per ketvirtį amžiaus buvo rinkimų pažaduose ir atliktuose darbuose.

Ką daryti rinkėjams? Lietuvos piliečiai visą šį trumpą naujos laisvos valstybės laiką buvo valdomi apynasriu. Net jei kas drąsiai pasakytų – bankrutavote ponai, valdytojai to nepripažino ir nepripažins. Jų rankose – įstatymų leidyba ir patikra. Juos besąlygiškai remia piliečių išrinktas Seimas. Jie nepriklausomi, turintys savąj1 savivaldą. Neatsiklausę Seimo, jie doktrinomis keičia net pagrindinį įstatymą. Jie nustato sau ir elitui atlyginimus.

Nacionalinė teismų administracija kasmet gauna finansinę „injekciją“ – po 13,5 mln. Eurų, numatytų biudžete. Lėšų panaudojimą kontroliuoja jie patys.

Europoje likome vieninteliai su savo pavyzdine, visuomenės nekontroliuojama teismų sistema.

Vengrija, turinti demokratiškus, bet su komunistiniais inkliuzais teismus, siekdama užkirsti kelią korupcijai, įvykdė Konstitucijos pataisas, Lenkija daro tą patį. Ukraina, pajutusi bankroto alsavimą, žaibiškai pakeitė Konstituciją.

Ko rinkėjai gali reikalauti iš potencialių tautos atstovų? Tuojau pat aprengti nuogą karalių. To nepadarius, Lietuvoje liks tik „kriaučiai“, toliau siuvantys karaliui aukso rūbus, kurių paprastas pilietis negali pamatyti, bet ir ištarti „karalius nuogas“ nedrįsta, nes žino, kokie yra susidorojimo ginklai.

Vengrijoje jau įvykdyti, o Lenkijoje numatomi Konstitucijos pakeitimai teismų pertvarkos reikalu, bet jų kelias mums tikrai netiks vien dėl to, kad sulauktume triuškinančios reakcijos iš centrinių ES organų. Tai patyrė minėtos valstybės. Bet mūsų teisinė sistema ES pristatyta kaip pavyzdinė. Ukrainos modelis tuo labiau netiks, kadangi atspindės amerikiečių tradicijas.

Telieka vienos iš Baltijos šalių – Estijos – modelis. Estija – sėkmingai besivystanti šalis ir tampa pavyzdžiu ne tik pokomunistinėms šalims, bet ir daugeliui ES senbuvių. Tačiau naujai išrinktas Seimas pakeisti Konstituciją pagal Estijos modelį taip pat nepajėgtų. Vienintelė išeitis – Seimui organizuoti referendumą šiuo reikalu, surinkus 47 Seimo narių parašus, kaip to reikalauja Referendumo įstatymas. Tai vienintelis kelias, kuriuo einant būtų galima atkurti valstybę.

P. S. Palyginimui: pagal EUROBAROMETRO duomenis 2009 m. Estijoje teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. (pasitikėjimas viršija ES vidurkį); Lietuvoje teismais pasitikėjo15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. (nepasitikėjimas – didžiausias ES).

2010 m. iš Estijos emigravo 0,19% gyventojų, iš Lietuvos – 2,16%.

Piliečiai ragina Seimą atmesti Prezidentės veto dėl pagalbinio apvaisinimo

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

2016-09-11

Šeštadienį prie LR Seimo Laisvos visuomenės institutas surengė akciją, kurios metu susirinkę nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti susirūpinę piliečiai išreiškė žmogaus gyvybę nuo pradėjimo ginančią poziciją. Dalis piketuotojų stovėjo su plakatais, atkreipdami į Parlamentą besirenkančių tautos atstovų, kurie šiandien sprendžia, ar atmesti prezidentės, kuri vetavo birželį priimto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, aiškindama savo sprendimą sutarimo šiuo klausimu visuomenėje nebuvimu, dėmesį.

Svarbu paminėti, kad prieš dvejus metus, rinkiminių debatų metu, prezidentė, paprašyta pasidalinti nuomone apie embrionų šaldymą, atsakė, jog toks elgesys nėra etiškas, o mokslo pažanga turi būti derinama su etiškumu. Deja, savo sprendimu vetuoti tokius tikslus aiškiai deklaruojantį įstatymą, p. Grybauskaitė paneigė savo visai neseniai pareikštus žodžius. Kiti atėję prie Seimo įėjimų dalijo skrajutes, kuriomis raginama atmesti prezidentės veto, pateikiant dabartinį įstatymą ginančius argumentus bei įspėjant, kam gali būti naudingas embrionų šaldymas, su visa pagarba šeimoms, kurios gyvena viltimi vieną dieną sūpuoti naujagimį.

Jeigu prezidentės veto bus atmestas, liks ir įsigalios birželį priimtas įstatymas, o kitu atveju trečiadienį būtų svarstoma dėl įstatymo pataisų.

nuotr.iš www.365.lt

1...1 7091 7101 711...1 717 Nuo 1 717 1 710 puslapis

POZICIJAlaisvo žodžio ir minties erdvė

POZICIJAlaisvo žodžio ir minties erdvė

Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

Laisvūnas Šopauskas. R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

LIETUVOS NEVYRIAUSYBININKAI TALKINA UKRAINOS GYNYBAI

Rinkimų komisijai

Neturtinė žala: kiek ir kodėl priteisiama

Peticija dėl gyvybės apsaugos

Kokių vertybių mokysime savo vaikus?

Rinkimės: atsakingiausi iš įtakingiausiųjų (atnaujinta)

Seimo narių vertybiniai reitingai.

Pagal frakcijas:

Rytas Kupčinskas, Vladas Vilimas. Tik piliečiai gali aprengti nuogą teisingumo karalių

Piliečiai ragina Seimą atmesti Prezidentės veto dėl pagalbinio apvaisinimo