2025-04-25, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1711

Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų…

Redakcija
-
0

kristina

Rengiant Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą  ideologijų kovos neišvengta

Š.m. rugpjūčio 10 d. LR Švietimo ir mokslo ministerijoje baigta rengti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa. Planuojama, kad pagal naują programą mokyklose bus pradėta dirbti 2017 m. Jos paskirtis – užtikrinti sėkmingą vaiko sveikatos ir lytiškumo ugdymą bei rengimą šeimai mokykloje, prisidėti prie vaiko dvasinės, fizinės, psichinės, socialinės gerovės bei sėkmingo funkcionavimo darbo, tarpasmeninių santykių ir šeimos srityse.

Per paskutinį darbo grupės posėdį už programos projektą balsavo 16 narių, 3 susilaikė. Tai buvo ko gero didžiausia darbo grupė, į kurią įėjo net 29 nariai iš labai skirtingų organizacijų ir įstaigų: Lietuvos moksleivių sąjungos, Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, Ateitininkų sąjungos, Lietuvos edukologijos universiteto, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos ir kt.. Tėvus/šeimas atstovavo Lietuvos tėvų forumas, Vakarų Lietuvos tėvų forumas bei Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.

Darbo grupėje vyko aršios diskusijos, neapsieita be protesto akcijų, raštų, straipsnių, radijo, TV laidų ir kitokio įvairaus pobūdžio spaudimo darbo grupės nariams bei ministerijai. Daugiausiai nesutarimų kėlė lytiškumo ugdymo dalis. Siekėme, kad programa būtų apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės nors moksliškai įrodyta, kad ankstyvas lytinis gyvenimas turi neigiamą įtaką vaikų ir paauglių psichikos sveikatai, yra svarbus depresijos veiksnys, taip pat prisideda prie savižudybių. Sulaukėme įvairių visuomenės siūlymų – nuo raginimo iš viso šios programos atsisakyti iki liberalaus jaunimo siūlymo iš programos išbraukti šeimos sąvoką. Taigi vyko savotiška ideologinė kova.

Programoje mums pirmiausia labai svarbu buvo akcentuoti pamatines vertybines per amžius nekintančias nuostatas – meilę, savigarbą, pagarbą, atsakomybę. Žmogaus lytiškumas yra daug didesnis turtas nei vien lytiniai santykiai. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kurių lytiškumas apsiriboja instinktu ir dauginimusi. Žmogaus lytiškumą praturtina mūsų asmenybė ir žmogiškos vertybės. Tam, kad išliktume žmonėmis, visa tai negali būti atsieta nuo širdies ir meilės, švelnumo, supratimo ir pagarbos. Tik toks požiūris į santykius garantuoja laimingą santuoką. Turbūt nereikia įrodinėti, kad paauglystė yra sudėtingas brendimo etapas, kuriam mes, ugdytojai – tėvai, pedagogai, privalome skirti reikiamą dėmesį, kurio, pripažinkime, iki šiol neskyrėme arba skyrėme labai mažai. Būtina su paaugliais kalbėtis ir apie apsisaugojimo priemones, ir apie lytiškai plintančias ligas, tačiau jei mes vaikams formuosime nuostatą, kad seksas be meilės yra visiškai normalus reiškinys, tokiu būdu padarysime jiems meškos paslaugą – tiesiog išmušime vaikams pamatinį vertybinį pagrindą, o to rezultatas – šeimos instituto silpnėjimas, skyrybų, nesutarimų, konfliktų daugėjimas.

LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme pabrėžiama, kad teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Taigi, svarbiausia ugdymo institucija yra šeima, todėl remiantis šia nuostata minėtos programos įgyvendinimas bus grindžiamas mokyklos visos bendruomenės sutarimu ir sutelktiniu darbu, t.y. bendradarbiavimu tarp (tėvų, globėjų, rūpintojų), įvairių ugdymo sričių mokytojų ir kitų ugdymo specialistų, bendromis mokyklos ir šeimos pastangomis.

Viliuosi, kad ateityje bus skiriama pakankamai dėmesio tėvų ir pedagogų švietimui, kurie gebėtų perteikti reikiamą informaciją reikiamu metu, nedarydami žalos vaiko ar paauglio psichikai, ir padėtų išugdyti brandžią ir atsakingą asmenybę, gebančią mylėti, gerbti bei puoselėti tarpusavio santykius.

Kristina Paulikė

Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė

Klaipėdos miesto sav. Šeimos tarybos pirmininkė

lpslogo
Laikraštis "Auksinis ruduo"

Ar reikalinga Lietuvai nauja Konstitucija?

Redakcija
-
0

Lietuvos Konstitucija, būdama pareigūnų iš pašaukimo rankose, kėlė piliečių pasitikėjimą savo valstybe, patekusi į pareigūnų uždarbiautojų rankas tapo teisinio  cinizmo įnagiu ir emigracijos katalizatoriumi.

Visuomenininkų nuomone, visiems teisingumo įgyvendinimo principams reikalinga konstitucinė ir įstatyminė reforma.  Tuo tikslu jie yra parengę ir kviečia susipažinti su naujos LR Konstitucijos projektu, kuri galite perskaityti ČIA.

 

 

Dainius Paukštė. Jei pabėgėliai būtų bėgę nuo karo, jie būtų patenkinti Lietuvoje

Redakcija
-
0
 paukste_dainius_opt
„Pabėgėliais“ vis dar vadinami ekonominiai migrantai masiškai bėga iš Baltijos šalių, nes čia jiems mokamos per menkos pašalpos. Vien tai mūsų akliems politikams turėtų būti įrodymas, kad bėga jie anaiptol ne nuo karų savo šalyse, o ieškodami geresnio gyvenimo.
 
Visai neseniai girdėjome, kaip „prieglobsčio prašytojai“ pabėgo ir iš Lietuvos, nors juos asmeniškai globojo garsusis „integratorius“ europarlamentaras Petras Auštrevičius. Šią savaitę paskelbta, kad panaši padėtis ir Latvijoje, kurioje pagal Briuselio nurodymus atvežti „prieglobsčio prašytojai“ pradėjo masiškai nelegaliai bėgti iš šalies, tačiau pagal vietos įstatymus pinigai jiems mokami dar 9 mėnesius.
Apie tai „Vakaro žinios“ kalbino migracijos ekspertą Dainių Paukštę.
– Kaip paaiškintumėte tokį keistą fenomeną, kad, nepaisant visų mūsų valdžių ir Briuselio klerkų postringavimų, taip ir nepavyksta kiek ilgesniam laikui užlaikyti vadinamųjų pabėgėlių Baltijos šalyse, nekalbant jau apie jų „integraciją“?
– Paaiškinimas čia paprastas, juk integracija nėra kelių mėnesių ar net vienų metų klausimas. Migrantų integracija yra kelių dešimtmečių klausimas ir tai dar nebūtinai ji pavyksta. Matyt, tie žmonės čia kėlėsi ne tiek bėgdami nuo karo, kiek ieškodami gero arba dar geresnio gyvenimo. Jeigu jie tikrai būtų bėgę nuo karo, tai būtų patenkinti ir mūsų šalyse, gyvendami taikoje ir ramybėje, nepaisydami tų pašalpų dydžio ar kitų gyvenimo sąlygų.
– Tačiau mūsų valdžia visą laiką aiškina, kad jie bėga tik nuo karo ir kad visi labai kruopščiai tikrinami bei apklausiami. Nejaugi mūsų valdžioje niekas tokių tendencijų nenumatė, nežinojo ar bent jau negalėjo įtarti, kad taip ir bus?
– Visas mūsų valdžios gyvenimas sukasi įsakymų iš užsienio lygyje: jeigu jie vykdo Briuselio įsakymus nemąstydami, tai kitokio rezultato ir negalima buvo tikėtis… Taip bus ir toliau. Todėl šioje vietoje reikalingi politikai, mąstantys savo galva ir pajėgiantys įvertinti procesus, kurie nuolat vyksta aplinkui, kad galėtų priiminėti teisingus sprendimus. Dabar gi savarankiškai mąstančių politikų neturime, užtat toks apgailėtinas ir rezultatas.
– Už kiekvieną priimtą pabėgėlį Briuselis atseikėja tam tikrą sumą pinigų. Todėl mūsiškiai dabar tikriausiai sakys: štai, mes stengėmės, bet jie juk patys pabėgo, mes jų sulaikyti neturime galimybių… O tuo metu pinigai vis tiek „įsisavinami“? Vadinasi, teoriškai mūsų valdžia turėtų būti suinteresuota, kad tokių migrantų čia privežtų kuo daugiau?
– Visko gali būti… Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad valdžioje būtent šia kryptimi ir mąstoma. Man aišku yra viena: visoje Europos Sąjungoje yra didžiulės bėdos su prieglobsčio prašytojų klausimais. Dublino konvencija dėl pabėgėlių seniausiai neatitinka šių dienų realijų, nes tos konvencijos nesilaiko net patys valstybių vadovai. Prisiminkime kad ir ponios Angelos Merkel pareiškimą, kad esą priimsime visus, nepriklausomai nuo to, ar jie atvykę legaliai, ar nelegaliai. O juk Dublino konvencija reikalauja, kad žmogus, atvykęs į ES, pirmoje Bendrijos valstybėje turi būti visokeriopai patikrintas, kad galėtų gauti dokumentus ir tik tada keliautų į kitas ES valstybes. Šio reikalavimo niekas nevykdo.
– Vadinasi, ateityje, matyt, taip toliau ir bus: vienus atveš, kiti, anksčiau atvežtieji, pabėgs?..
– Kol nebus priimti labai aiškūs ir kardinalūs sprendimai, tol taip viskas ir vyks. Mane labiausiai siutina, kad Europoje nėra jokios bendros diskusijos šiais klausimais – susirenka 4 stipriausių valstybių klubas, jie ten tarpusavyje pasišneka ir bando primesti visai ES savo sprendimus. Tokios šalys kaip mūsų ten iš viso nedalyvauja, mūsų pozicijų niekas neklauso ir niekam jų nereikia… O juk valstybių ekonominis išsivystymo lygis toje pačioje ES yra visiškai skirtingas, todėl vien tik dėl to negali būti visiems vienodų sprendimų. Todėl man kartais susidaro įspūdis, kad tie viską už mus nusprendžiantys ponai seniai praradę realybės jausmą…

Propatria

 

Ramūno Karbauskio atsakymas dėl partijos pozicijos Stambulo konvencijos atžvilgiu

Redakcija
-
0

Reaguodamas į portale propatria.lt paviešintą LVŽS sąrašo lyderio ir kandidato į premjerus Sauliaus Skvernelio paramą skandalingai pagarsėjusiai Stambulo konvencijai, partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis savo Facebook paskyroje parašė atsakymą dėl partijos pozicijos Stambulo konvencijos ir joje propaguojamos „socialinės lyties“ atžvilgiu. Dalinamės šiuo atsakymu su savo skaitytojais.

Artėjant rinkimams viešojoje erdvėje pasigirsta abejonės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nuostatomis šeimos politikos srityje. Noriu dar kartą pasakyti, jog LVŽS pozicija nekinta – pripažįstame vyro ir moters santuoka grindžiamos šeimos svarbą visuomenei.
Aktyviai prisijungėme prie Europos piliečių iniciatyvos „Mama, tėtis ir vaikai“ – rinkdami parašus, kviesdami Lietuvos gyventojus pasisakyti už krikščioniškomis vertybėmis paremto šeimos ir santuokos apibrėžimo įtvirtinimą Europos Sąjungos teisėje.
Mūsų ruošiamoje Vyriausybės programoje neabejotinai siūlysime priemones, kurios pasitarnaus smurto artimoje aplinkoje mažinimui, užtikrins rūpestį pažeidžiamomis šeimomis, jose gyvenančiais vaikais. Tačiau smurtas ar dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms negali tapti pagrindine visos šeimos politikos ašimi. Būtina rūpintis visomis Lietuvos šeimomis.
Pasisakome prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Visiškai pritariame pagrindinei minėtos konvencijos minčiai, kad smurtas prieš moteris turi būti eliminuotas ir pripažįstame, jog smurto mažinimui reikalinga numatyti savalaikes ir efektyvias priemones, tačiau negalime nepastebėti, jog šioje konvencijoje pateikiamas „socialinės lyties“ apibrėžimas, kas kelia realų pavojų mūsų remiamai šeimos politikai, orientuotai į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais. Ratifikavus minėtą konvenciją galimas naujas šeimos politikos traktavimas, kai šeimos bus sudaromos „socialinės lyties“ pagrindu, kada lytis nėra nulemta biologiškai, bet gali būti pasirinktas dalykas. Bet koks LVŽS rinkimų sąrašo narių pareiškimas ar veiksmas Stambulo konvencijos atžvilgiu traktuotinas tik kaip palaikymas siekio stiprinti kovą prieš smurtą artimoje aplinkoje.
Tikimės, jog po artėjančių Seimo rinkimų visos Lietuvos partijos bendradarbiaus, siekdamos stiprinti Lietuvos šeimas, nes tik darni ir stipri šeima gali sukurti darnią visuomenę.
nuotrauka iš www.alkas.lt

Lietuvoje žmogaus teisės nuobodu – Ukrainoje nearti dirvonai

Redakcija
-
0

Piliečių gynybos iniciatyvų paramos fondo direktoriaus Stasio Kaušinio jau kurį laiką negirdėti Lietuvoje. Pasirodo, jis prieš pustrečių metų išvyko į Ukrainą, kur padeda naujai įsteigtoms nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ar jūsų draugai nesistebi, kad staiga viską metėte ir išvykote į Ukrainą? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kaušinio.

– Jie prie mano kelionių jau įprato ir netgi vadina mane emigrantu. Aš jiems aiškinu, kad man, kaip žmogaus teisių stebėtojui, Lietuvoje nuobodu. Valstybė rūpinasi, kad čia nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, todėl namuose esu kur kas mažiau reikalingas. Ugniagesys lekia ten, kur gaisras, o žmogaus teisių gynėjas – kur didžiausia tikimybė, kad gali būti pažeistos žmogaus teisės. Negi pulsi aiškinti apie pareigos jausmą.

– Apie kokį pareigos jausmą kalbate?

– 1990 metais į Lietuvą atvyko žmogaus teisių organizacijų atstovai iš Lenkijos, Danijos. Jie mums labai padėjo. Lenkijoje net veikė žmogaus teisių mokykla Rytų Europos aktyvistams, kurioje jie išmokdavo dirbti efektyviai. Juk nevyriausybinių organizacijų veikloje būtini ne tik teorinis pasirengimas ar geri norai, bet ir profesionalūs įgūdžiai. Taigi dabar jaučiu pareigą padėti kitiems.

– Ką veikiate Ukrainoje?

– Išvykau 2013 metų gruodžio 1-ąją, kai Maidane buvo žiauriai sumušti studentai. Supratau, kad Ukrainoje bręsta rimti įvykiai ir galiu būti ten naudingas. Iš pradžių ten stebėjau žmogaus teisių padėtį ir apie tai pranešdavau Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijoms. Teikdavau informaciją ir žurnalistams. Kai Ukrainoje pradėjo kurtis naujos nevyriausybinės organizacijos, vienijančios Maidano dalyvius, teko konsultuoti ir jas. Šiuo metu aktyviems piliečiams patariu, kaip steigti nevyriausybines organizacijas, kokią informaciją apie save skleisti, kaip užmegzti ryšius su bendraminčiais, kaip ieškoti finansuotojų.

– Ar nevyriausybinės organizacijos Ukrainoje turi kokių nors išskirtinių bruožų?

– Prasidėjus kariniams veiksmams ten pradėjo kurtis naujo tipo organizacijos. Ukrainos pergalei, nors dar negalutinei, lemiamos reikšmės turėjo savanoriai. Vieni išėjo kovoti, o kiti juos aprūpindavo amunicija, maistu, medikamentais, rengė mokymus. Po mūšių savanoriai grįžo į Kijevą ir pradėjo steigti organizacijas. Jie rūpinasi ne tik socialiniais reikalais – savanorių gydymu ar pašalpomis, bet ir politinėmis šalies problemomis. Savanoriai nepatenkini tuo, kas vyksta Ukrainoje, ypač korupcija. Jų idealai nesutampa su realybe. Tai stipri ir organizuota visuomenės dalis – buvę kovos draugai. Jie veikia efektyviai – aš jiems tik padedu ir patariu. Pasiūliau kartu rengti apskritojo stalo diskusijas, kur aptariamos svarbiausios problemos – šalies saugumas, NATO pagalba, Krymo situacija. Daugelis žmonių supranta, kad Ukraina yra teisinė valstybė ir visi jų veiksmai turi atitikti konstituciją, tarptautines teisės normas.

– Ar Ukrainoje yra ir daugiau žmogaus teisių gynėjų iš kitų šalių?

– Kartą mane pakvietė į konferenciją, į kurią buvo atvykę ir žymūs žmogaus teisių gynėjai iš Rusijos. Aš dirbau grupėje, kuri svarstė keitimąsi belaisviais tarp Rusijos ir Ukrainos. Žmogaus teisių gynėjų iš kitų valstybių nesu sutikęs.

– O ką Ukrainos aktyvistai kalba apie Lietuvą?

– Ragina neklausyti perspėjimų, kad Lietuva savo veiksmais gali suerzinti Rusiją. Jie primena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos lyderiai ragino neerzinti A.Hitlerio, o viskas baigėsi katastrofa. Daugelio ukrainiečių įsitikinimu, reikia rengtis galimai Rusijos agresijai.

– Kas jus finansuoja?

– (Po ilgos pauzės.) Aš gyvenu iš santaupų. Diplomatiškai kalbant, mano fondas užsiima ūkine veikla – įstatyme tai numatyta. O kodėl apie tai neklausiate tų, kurie važiuoja į Norvegiją gaudyti lašišų, kas juos finansuoja?

Iš www.lrtytas.lt

Kodėl įtakingiausieji, o ne populiariausieji?

Redakcija
-
0

 

Lietuvos įtakingiausieji 2016: žiniasklaidos atstovai.

Tokiu pavadinimu „delfyje“ buvo paskelbtas straipsnis (1) 

Redakcija gavo laišką, kuriame skaitytas klausia, kaip yra vertinamas žiniasklaidos atstovų įtakingumas: Ar tuo, kurio yra didžiausias atlyginimas? O gal žiniasklaidos atstovo įtaka matuojama jo nepaperkamumu? Arba atvirkščiai, – kuriam iš jų daugiausiai sumokama už palankią nuomonę?

Šis kriterijus visiems labai įdomus ir todėl maloniai prašome viešai paaiškinti, nes be aiškios metodikos neįmanoma nustatyti vieno ar kito žurnalisto įtakos visuomenei.

Pasirašo Rimantas Januškevičius

nuotrauka iš bcc-wv.com

Skaudi kovotojų už laisvę netektis

Redakcija
-
0

Eidamas 94-uosius metus mirė kovotojas už laisvę ir buvęs politinis kalinys Algirdas Statkevičius.

Baigęs Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, jis mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną.

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antinaciniame-antibolševikiniame judėjime, buvo pasikėsintojų į Hitlerį, kurį 1944 m. įvykdė plk. Klausas fon Štaufenbergas, patikėtinis Lietuvoje. Sąmokslui nepavykus, kovą tęsė organizuodamas Vietinę rinktinę, ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę Karaliaučiuje, kur įgijo radisto specialybę. 1944 m. spalio 23 d. parašiutu nusileidęs Kazlų Rūdos miškuose paslėpė siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, kol atsikėlė į Vainutą ir tęsė studijas Vilniuje.

1951 m. birželio 22 d. už antisovietinę veiklą buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams, su 5 trėmimo metais „kaip Vokietijos šnipas“. Kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, po to Altajuje. 1956 m. nuosprendis buvo peržiūrėtas ir A.Statkevičius paleistas į laisvę. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete dirbo Rumšiškių ambulatorijos vedėju, vėliau Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, domėjosi filosofija.

Anot Lietuvos Helsinkio grupės nario Stasio Stungurio, A.Statkevičius  anksti suprato, jog ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje yra pasmerktas, todėl pasirinko slapto pasipriešinimo kelią. Būdamas tremtyje prie Lenos parašė eilėraščių knygą „Balsas iš laisvės kapo“. Ši knyga slaptai pasiekė Čikagą. 1984 m. ten buvo išspausdinta.

A.Statkevičius buvo nuolat KGB sekamas. Nustačius jo straipsnių pogrindinėje spaudoje autorystę ir suradus knygos „Bendražmoniškumo manifestas“ rankraštį, prieštaraujantį marksistinėms dogmoms, 1970 m. gegužį jis vėl buvo suimtas ir nuteistas 12 m. kalėjimo. Patalpintas Lukiškių kalėjimo gydykloje. Vėliau, neva sergantis „sunkia šizofrenijos forma“, patalpintas Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios buvo paleistas 1972 m.

Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje vėl atnaujino ryšius su disidentais, platino Katalikų bažnyčios kroniką, 1976 m. įsijungė į Lietuvos laisvės lygą bei Lietuvos Helsinkio grupę. Leido žurnalą „Šalin vergiją“, kovojo prieš plintantį lietuvių girtavimą.

A.Statkevičius buvo tarp tų, kurie pasirašė garsųjį 45 pabaltijiečių kreipimąsi į Jungtines Tautas ir Vakarų vyriausybes. Jis parengė 50 puslapių „Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei“, buvo išsiųstą Maskvai ir Vakarų vyriausybėms.

KGB A.Statkevičių pripažino pavojingu sovietinei sistemai ir tvarkai. 1980 m. vasario 14 d. jis vėl buvo areštuotas ir priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske, o po trijų kankinimo metų perkeltas į „gydyklą“ Taškente. Buvo kaltinamas rankraščio „Žmogaus gebėjimas. Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“ autoryste (išleista Čikagoje 1990 m.). Tarptautinei bendruomenei reikalaujant 1988 m. buvo iš ten paleistas, tačiau ištremtas į JAV. Čia jis skaitė paskaitas, parašė ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.

1988–1990 m. organizavo parašų rinkimo akciją už Lietuvos laisvę ir per keturis mėnesius surinko didžiausią Gineso rekordų knygoje registruotą parašų kiekį po peticija (5 milijonai 177 tūkst.)

1989 m. grįžo į Lietuvą. LSSR Aukščiausiasis teismas jį reabilitavo. Atkūrus nepriklausomybę 1999 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 2005 m. išleido knygą „XXI amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nariai Viktoras Petkus, Stasys Stungurys  glaudžiai bendradarbiavo su A.Statkevičiumi, kartu dažnai tardavosi dėl vykstančių pokyčių, dėl valdžios laikysenos priimant Lietuvai svarbiausius sprendimus.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras nuoširdžiai užjaučia velionio artimuosius: tai skaudi mūsų visų –  mūsų šalies netektis.

Urna su velionio palaikais bus pašarvota šeštadienį Vilniaus laidojimo rūmuose, laidotuvės sekmadienį 13 valandą.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Saulius Skvernelis skelbia paramą Stambulo konvencijai

Redakcija
-
0

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkiminio sąrašo vedlys ir oficialiai paskelbtas kandidatas į premjerus Saulius Skvernelis kartu su buvusia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene lankėsi Labdaros ir paramos fonde „Frida“. Abu dalyviai viešnagės metu nusifotografavo su plakatais, reiškiančiais paramą tiek fondo veiklai, tiek ir skandalingai pagarsėjusiai Stambulo konvencijai.

Labdaros ir paramos fondas „Frida“ – kovą už lyčių lygybę ir prieš moterų diskriminaciją deklaruojanti organizacija, siekianti „mažinti moterų diskriminaciją ir kovoti su smurtu prieš moteris, vaikus bei jaunus žmones, skatinti visuomenės pagarbą ir toleranciją pažeidžiamoms visuomenės grupėms, plėsti žmogaus teisių apsaugą, skatinti socialiai marginalizuojamų žmonių integraciją į visuomenę“. Savo veikloje organizacija nevengia paramos radikalioms iniciatyvoms. Fondo direktorė Daiva Baranauskė dalyvavo „Europride“ ir „BalticPride“ seksualinių mažumų eitynėse, o pats fondas taip pat neslepia paramos Stambulo konvencijai. Fondas užsiima „edukacine/prevencine veikla (paskaitos, diskusijos, seminarai) lyčių (ne)lybės, ją skatinančių stereotipų bei binarinio lyčių suvokimo šalinimo klausimais“.
Pastaroji konvencija, kurios iki šiol nepaisant tarptautinio spaudimo nėra ratifikavęs Lietuvos Seimas, įpareigoja šalis užtikrinti piliečių „nediskriminavimą“ dėl socialinės lyties ir lyties tapatumo. Tai reiškia, kad konvencija pasirašiusiose šalyse piliečiai turėtų teisę skelbti esantys kitos nei savo tikrosios biologinės lyties – vyrai moterimis, o moterys vyrais. Atitinkamai valstybė turėtų garantuoti tokio piliečio traktavimą pagal jo įsivaizduojamą socialinę, o ne tikrąją biologinę lytį. ios nuostatos konvencijoje numatomos ignuruojant faktą, kad lyties tapatumo sutrikimas yra psichinis sutrikimas, įtrauktas į tarptautinę ligų ir kitų sveikatos sutrikimų klasifikaciją (F64). Konvencijos šalys neturi teisės ją pasirašyti su išimtimi šiai radikaliai nuostatai.
Parama tokio turinio konvencijai puikiai atitinka fondo tikslą „šalinti binarinį lyčių suvokimą“. LVŽS sąraše kandidatuojančios Dovilės Šakalienės parama homoseksualų lobizmui ir genderizmo ideologijai taip pat yra nuosekli ir seniai žinoma visuomenei. Tuo tarpu buvusio Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio parama šiai genderizmą propaguojančiai konvencijai ir binarinį lyčių suvokimą šalinti siekiančiam fondui anksčiau nebuvo viešai demonstruojama, Artėjant rinkimams kyla pagrįstas klausimas, kiek tokia LVŽS sąrašo lyderio laikysena yra suderinama su pačios partijos programos nuostata „puoselėti iš santuokos ir giminystės ryšių kylančią šeimą ir skatinti gimstamumą“.
Daugiau apie Stambulo konvenciją galite sužinoti ČIA

Teisingumo ministerija: dažniausiai neįmanoma pasiekti konsensuso

Redakcija
-
0

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrui 

2016-08-25 Nr. (8.3.44.)-7R- (6567)

DĖL 2016 M. LIEPOS 19 D. PAREIŠKIMO

Teisingumo ministerija gavo Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro ir piliečių visuomenininkų pareiškimą „Dėl pažiūrų ir religinių įsitikinimų reiškimo laisvės” ir su juo susipažino.

Dėkojame už Jūsų išsakytą nuomonę aktualiais mūsų visuomenei klausimais.

Sutinkame su pareiškime išsakyta mintimi, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar jie priklauso kokiai nors religinei bendruomenei, turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus bei nuomonę dėl. teisėkūros iniciatyvų, bei teisės aktų leidžiamais būdais siekti, kad į jų įsitikinimus ar nuomonę būtų atsižvelgta.

Kartu norėtume pažymėti, kad demokratinėje visuomenėje dažniausiai neįmanoma pasiekti visiško konsensuso visuomenei svarbiais klausimais, todėl priėmus sprendimus dažnai lieka jais nepatenkintų asmenų grupių. Viliamės, kad Lietuvos Respublikos piliečiai savo teise išreikšti įsitikinimus ir nuomonę naudosis ne tik nepažeisdami kitų asmenų teisių ir laisvių, bet ir konstruktyviai, taip prisidėdami prie teisinio reguliavimo, kuris atspindi pliuralistinės demokratinės visuomenės vertybes ir visuomenės daugumos lūkesčius, kūrimo.

Teisingumo viceministras         Julius  Pagojus

Donatas Glodenis, 

(8 5) 266 2926, 

el. p. donatas.glodenis@tm.lt

Vytautas Sinica. „Lobizmo“ karai švietimo baruose: genderizmas 1:0 Bažnyčia

Redakcija
-
0
Liepos mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje ir kabinetuose virė karštos diskusijos dėl lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos (Programos). Iki šiol galiojanti, iš esmės tradicinės moralės nuostatomis paremta 2007-ųjų programa, yra faktiškai netaikoma. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti naują programą. Grupės nariai gegužę priėmė pirminę programos versiją, kuri progresyviausiems jos nariams pasirodė per konservatyvi, todėl buvo nutekinta žiniasklaidai ir paskelbta portale manoteises.lt. Prasidėjo banga programą kritikuojančių straipsnių, tačiau ministerija ryžtingai gynė savo poziciją. Jos esmė – lytiškumo ugdymas turi skatinti susilaikymą paauglystėje, siekiant sieti lytiškumą su ilgalaikiais, įpareigojančiais santykiais.
Nors visą vasarą programos kontekste labai daug diskutuota apie Bažnyčios įtaką politikams, būtent progresyviomis prisistatančių visuomenės grupių spaudimas davė didžiausių vaisių. Rugpjūčio pradžioje ministrei A. Pitrėnienei įteikta programa buvo daugeliu aspektų nebeatpažįstama, gerokai liberalesnė, prikaišiota formuluočių apie seksualinių orientacijų įvairovę. Pirminė ministerijos deklaruota intencija programoje akivaizdžiai išskydusi.
Bažnyčia prieš genderistus
Vasaros pradžioje prasidėjus viešiems programos svarstymams, į procesą įsitraukė tiek konservatyvios, tiek kairuojančios įtakos grupės. Daug ginčytasi dėl to, kieno pusę paremia mokslo argumentai, savintasis „moksliškumas“, skelbiant, kad jo nėra oponentų vizijoje. Bet kuriuo atveju, viešumoje dominavo žinia, kad Bažnyčia diktuoja švietimo gaires. „Norime mokslu, o ne religijos dogmomis paremto ugdymo“ – skelbė liberalių protestuotojų plakatai.
Iš pradžių esminė diskusija dėl Programos sukosi apie dvi visame pasaulyje konkuruojančias strategijas. Viena jų siūlo skatinti susilaikyti nuo lytinio gyvenimo iki santuokos ar bent ilgalaikių santykių, nes kontracepcija apsaugo (kiek apsaugo) tik nuo fizinių, bet ne nuo psichologinių ir socialinių ankstyvio sekso padarinių. Šią strategiją rinkosi ŠMM darbo grupė. Kita strategija iš esmės siūlo skatinti ansktyvą lytinį gyvenimą, anksti supažindinant su jo formų įvairove ir apsisaugojimo nuo nepageidaujamų pasekmių priemonėmis. Ši strategija remiasi prielaida, kad anstyvas lytinis gyvenimas mūsų laikais neišvengiamas, todėl beprasmiška ir neracionalu bandyti nuo jo atkalbėti.
Žinoma, galima aiškinti, kad visi paaugliai ir taip užsiima seksu ir bandymai nuo to atkalbėti yra viduramžiški, atsilikę, atitrūkę nuo realybės. Tą daro dauguma seksualinių mažumų teises ginančių NVO bei politikų. Iškalbingai šią poziciją gynė ir B. Vėsaitė, aiškinusi, kad „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti – nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž. Bumbulienės turimais apklausų duomenimis,  sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. 15 metų „užvalgę“ būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją. Paauglių seksas nėra toks visuotinas ir neišvengiamas, kaip vaizduojama.
Tačiau šio komentaro tikslas nėra įrodyti, kuri stovykla teisi. Skatinti ankstyvus lytinius santykius ar susilaikymą, yra sena diskusija, kuria išsakyti abiejų pusių argumentai, o politikų pasirinkimas, ypač dabar, prieš rinkimus, parodys rinkėjams jų laikyseną. Svarbu tai, jog formuojant galutinę Programos versiją, nuo pirminės nuostatos skatinti „susilaikyti nuo lytinių santykių iki pilnametystės“ pereita prie daug abstraktesnio „susilaikyti iki brandos“, kurią jau galima subjektyviai įvertinti. Išnyko vienareikšmiškai kritiškas požiūris į kontracepciją, nuostata, kad „kontracepcija negali būti pateikiama mokiniui kaip priimtina alternatyva susilaikymui“. Aišku, kad Bažnyčia nebuvo ir negalėjo būti tokio pamatinio Programos pokyčio šalininkė.
Tačiau daug didesnė genderizmo stovyklos pergalė – į programą įtrauktas visiškai naujas diskutuotinas lytinių orientacijų įvairovės klausimas. Programoje atsirado nuostatos, pagal kurias siektina, kad moksleivis „priimtų save ir asmenis su skirtinga lytine orientacija“, taip pat neleistina „skatinti nepasitenkinimą savo […] lytine orientacija, savo […] lytinės orientacijos nepriėmimą“. Mokiniai turi išmokti įvardyti, kad „asmenys gali būti: heteroseksualios, homoseksualios, biseksualios orientacijos; suvokia, kad tai – dalis žmogaus lytiškumo įvairovės“. Draudžiama diskriminuoti dėl mokinio ar jo tėvų lytinės tapatybės“ (t.y. dėl vadinamosios socialinės lyties). Viso II priede, kuris apibrėžia programos turinį, santuoka (įskaitant santuokinę meilę) paminėta 22 kartus, lytinė orientacija – 15 kartų. Justi tam tikras balansas tarp dalykų, kurių svarba visuomenės ugdyme vargu ar turėtų būti balansuojama.
Čia vėlgi, remiamasi dviejomis idėjomis. Pirma, moksleivis turi priimti savo orientaciją kaip neišvengiamą duotybę, kadangi seksualinė orientacija esą būna tik įgimta. Antra, moksleivis dėl savo orientacijos neturi nuo ko nors susilaikyti, neturi laikyti jos problema, o priešingai suvokti ją kaip vieną iš seksualumo įvairovės formų.
Tai problemiška mokslo požiūriu ir įtartina vertinant tariamą Bažnyčios vaidmenį Programos svarstymuose. Pirimiausiai apie mokslą. Modernus mokslas senokai sutaria, kad seksualinė orientacija nėra liga. Nors tai politinis sprendimas,  pasiektas protestais, o ne mokslo atradimais, jo nuosekliai laikomasi. Tiesa, bandymai padėti atsikratyti nepageidaujamo homoseksualaus potraukio nėra draudžiami. Uždrausti tai šiomis dienomis bandoma tik politiškai – pavyzdžiui Baracko Obamos administracijos antrosios kadencijos pabaigoje. Esminis klausimas yra ne orientacijos keitimas, bet jos kilmė. Nėra sutarimo, kad homoseksualumas būtų vien įgimtas. Visai neseniai JAV pasirodė ir plačiai nuskambėjo metastudija, kurios išvada pakartoja mokslo (bet ne žiniasklaidos) sutarimą, kad jokių aiškių įrodymų apie vienokią ar kitokią homoseksualumo kilmę nėra. Juo labiau, kad kita nesena studija aiškiai teigia, jog per pastaruosius 25 metų „išlaisvinto seksualumo“ šalyse kaip JAV vienalyčius santykius išmėginusių vyrų padaugėjo dvigubai. Tikėtina, kad orientacija nesirenkama kaip drabužiai ar studijos, tačiau viską išmėginti kviečianti ir bet kokią kilusią aistrą priimti skatinanti populiarioji kultūra ir juo labiau švietimas tikrai neabejotinai skatina vienalyčių santykių plitimą ir kitų naujų seksualumo raiškos formų paieškas. Jei nėra užtikrinto mokslinio pagrindo teigti, kad homoseksualumas visais atvejais įgimtas, nėra ir pagrindo visus vaikus skatinti priimti jį kaip neišvengiamą duotybę, kuri nekelia problemų.
 
O problemų jis kelia, net ir nelaikant pačios orientacijos liga. Milžiniški homoseksualų depresijų ir savižudybių mastai net ir labiausiai tolerantiškose Švedijos ar Nyderlandų visuomenėse, emidemė lytiniu keliu plintančių lygų statistika tarp homoseksualų vyrų visame pasaulyje, susitaikymas su faktu, jog neįmanoma natūraliai susilaukti vaikų, galiausiai ir visuomenės reakcija į atvirą homoseksualumo demonstravimą, to nesuderinamumas su religija (kaip būti praktikuojančiu gėjumi ir bet kurios religijos išpažinėju?) – visa tai objektyviai paverčia praktikuojamą potraukį tai pačiai lyčiai didele socialine problema ir rizika sveikatai. Lytiškumo ugdymo programoje skatinti priimti savo ir kitų orientaciją kaip normą nėra nei atsakinga, nei moksliška.
Juo labiau neatsakinga drausti „diskriminaciją dėl lyties tapatybės“, t.y. dėl savęs laikymo esant kitos nei biologinės lyties. Tokia diskriminacija neįmanoma iš principo, nes lyties tapatumo sutrikimas yra oficialiai pripažįstama psichinė liga, kuriai būtinas atitinkamas gydymas, o ne visuomenės pritarimas ar kūno žalojimas lyties keitimo operacijomis. Žmogaus nediskriminuoja atsisakymas laikyti jį tuo, kuo jis nėra. Apibendrinant, naujosios programos nuostatos, kuriomis sudėtas stiprus akcentas ant pagarbos lytinių orientacijų ir lyties tapatybių įvairovei, remiasi ideologizuotomis prielaidomis. Atsakinga Programa, suvokiant, kad orientacijos kilmės klausimas yra neatsakytas, o homoseksualumas bet kuriuo atveju turi gausias neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai ir socialinei gerovei, turėtų vengti formuoti bet kokias (tradicines ar progresyvias) jaunosios kartos nuostatas remiantis vien mokslo nepatvirtintais įsitikinimais ir verčiau palikti šį klausimą už programos rėmų.
 
Bažnyčios pralaimėjimas
Tačiau grįžkime prie Bažnyčios. Būtent programos tikslo „priimti homoseksualumą“ kontekste tampa akivaizdu, kad Bažnyčia pralaimėjo arba apskritai nekovojo dėl šios programos. Bažnyčios mokymas orientacijos klausimu yra aiškus ir nekintamas. Bažnyčia nesmerkia pačios orientacijos, tačiau smerkia žmogaus visada laisva valia daromą pasirinkimą ją praktikuoti. Homoseksualiems žmonėms ranką tiesianti, miela Pranciškaus Bažnyčia visgi siūlo susilaikymą. „Jei žmogus yra gėjus, ieško Viešpaties ir yra geranoriškas, kas aš toks, kad teisčiau?“ klausė Pranciškus, nors beveik visada nutylima pirmoji jo citatos dalis reiškia, kad toks žmogus valingai renkasi vengti nuodėmės – smerkiamų santykių – o ne juos priimti ir jais didžiuotis. Katalikų katekizmo dar niekas neperrašė, tą vėlesniuose interviu komentuodamas savo frazę priminė ir pats popiežius.
Jei programa būtų rašoma „pagal Bažnyčios dogmas“, joje būtų kvietimas visiškam homoseksualų susilaikymui. Nėra geresnės vietos Bažnyčios mokymui primesti nei lytiškumo ugdymo programa. Tačiau to ten nėra. Nėra ir moksliško pasirinkimo patylėti apie tai, ko gerai nežinome. Priimtas visiškai priešingas sprendimas – kvietimas priimti orientaciją, kas programos kontekste akivaizdžiai reiškia kvietimą visas kitas programos nuostatas apie lytinius santykius taikyti ir homoseksualams. Tai nėra klausimas, kuriuo Bažnyčia būtų galėjusi nusileisti. Kaip yra sakęs Benediktas XVI, galima katalikų diskusija mirties bausmės ar teisingo karo klausimais, tačiau ne dėl gyvybės klausimų. Bažnyčios akyse lytiniai santykiai egzistuoja vien gyvybės sukūrimui. Būtent todėl ji draudžia kontracepciją, būtent todėl ji kategoriška dėl nesantuokinių santykių, būtent todėl ji negali priimti kompromisų dėl homoseksualų lytinio gyvenimo.
Tačiau Programoje priimtas net ne kompromisas, o progresyvistų pergalė. Viena aktyviausiai rengiamą Programą kritikavusių kairuoliškų organizacijų – Tolerantiško jaunimo asociacija – rugpjūčio 11 dieną savo „Facebook“ paskyroje paskelbė:
„Darbą baigė ŠMM grupė, kuri rengė „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos“ projektą. TJA nariai nuoširdžiai dėkoja TJA nariams ir atstovams dalyvavusiems šioje grupėje: Mindaugas Kluonis (ypatingai), Rasa Naviskas, Jūratė Juškaitė, Jolanta Bielskiene, Rasa Erentaitė, Arturas Rudomanskis. Jūs visi kartu pasiekėte tai, kad programa būtų labai stipriai priartinta prie mokslu grįsto ugdymo, kad programoje būtų įtvirtinti žmogaus teisių apsaugos principai, sumažėtų dogmatinių principų. Prisidėjote, kad programoje neliktų tokių nuostatų, kurios draudė kalbėti apie kontracepciją, jūs iškovote, kad mokytojai nebūtų priversti aiškinti seksualinių orientacijų „atsiradimo” priežastis, mokyti jaunus žmones, kad „galima keisti” orientaciją, kad homoseksualumas neva yra ŽIV šaltinis ir kt. Taip pat asociacija dėkoja Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA), Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos mokinių parlamentas – LMP, kurie taip pat stengėsi, kad programa būtų paremta PSO standartais. Nepaisant pastangų programa pernelyg kompromisinė ir todėl TJA atstovas neturėjo pagrindo „pritarti“ balsuojant už visą programos projektą.“
Taigi dabar rengiamos programos kritikai, ypač Planuotos tėvystės ir Seksualinės sveikatos asociacijos tarybos pirmininkė Marija Aušrinė Pavilionienė (beje, šių pareigų nedeklaravusi) bei jos padėjėjas, labiausiai iš visų giriamas Mindaugas Kluonis, siekia kitokio lytinio švietimo, vykdomo pagal gana skandalingas Pasaulio Sveikatos organizacijos rekomendacijas (žiūrėti nuo 40 puslapio). Šios rekomendacijos – galutinis, posovietinės visuomenės konservatyvumo nevaržomas pažangiosios lytiškumo ugdymo vizijos išplėtimas. Būtent M. P. Pavilionienė Seime yra užregistravusi siūlymą vykdyti lytinį švietimą pagal tas pačias PSO rekomendacijas. ŠMM parengta Programa, pačių jos kritikų vertinimu, buvo esmingai priartinta prie šių PSO stardartų.
 
Verdiktas
Apskritai tenka abejoti, kiek aktyviai Bažnyčia dalyvavo kovoje dėl lytiškumo ugdymo programos krypties. Pagrindinį dvasininkų dėmesį politikoje vasarą buvo prikaustęs dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Jei ir dalyvavo, tai akivaizdžiai pralaimėjo, vertinant tai, kur link pakrypo programa po jos paviešinimo visuomenei ir interesų grupių įsitraukimo. Galutinė programa neatpažįstamai skiriasi nuo pirminio, ŠMM visuomenei pristatyto jo varianto. Pakeisti esminiai vertybiniai akcentai, nors pati ugdymo strategija tarytum išlieka susilaikymo, o ne paauglių seksualinio eksperimentavimo stovykloje.
Jei Švietimo ministerija ir norėjo tokio rezultato – ministrė laisva įtvirtinti jį pasirašydama Programą. Tačiau iš drastiškų programos pokyčių, atrodo, kad galutinis rezultatas nustebino ir pačius jos kūrėjus. Jei taip – jei genderizmo stovyklos pergalė nebuvo ŠMM planuose, ministrei turėtų užtekti drąsos programos nepasirašyti. Status quo ir pačių mokytojų bei pirmiausiai tėvų laisvei palikti lytiškumo klausimai šiuo atveju yra geresnis sprendimas už pamokas apie seksualinių tapatumų ir orientacijų įvairovę. Bent iki artėjančių rinkimų.
Propatria
 nuotrauka iš www.alkas.lt
1...1 7101 7111 712...1 715Nuo 1 715 1 711 puslapis