Jei rusija dabar yra pasiryžusi derėtis, vadinasi, laikas pradėjo veikti prieš ją.
rusijos federacija siekia visų savo įvykdytų užgrobimų legalizavimo, jai uždėtų sankcijų panaikinimo, siekia nusikratyti atstumtosios šalies statuso, nebaudžiamumo už nusikaltimus, o iš Ukrainos – kad ji liktų visiškai neapsaugota nuo tolesnės Rusijos agresijos.
Tai balandžio 22-osios vakarą „Espresso.tv“ eteryje pareiškė buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, karo ekspertas Evgenas Dykyj. Jis pabrėžė, kad faktiškai Rusija „kompromisais“ vadina Ukrainos kapituliaciją.
„Reikia suprasti, kokiomis sąlygomis rusija teikiasi bent kokiems nors kompromisams. Atrodytų, jog kompromisas iš rusų pusės būtų tai, kad mes neišvestume savo kariuomenės iš neokupuotų dalių tų keturių sričių, kurias jie įrašė į savo konstituciją. Tai yra, jie pripažįsta realybę, kuri buvo sukurta ne jų politine valia, o plienine Ukrainos gynėjų valia; okupantai nebepajėgūs vėl užimti Chersoną, prisibrauti iki Zaporižės, netgi iki galo išspausti Donecko srities. Taigi rusai esą pasiruošę pripažinti jau tikrus faktus kaip „didžiulį kompromisą“, o visais kitais atžvilgiais rusija „kompromisu“ vadina faktiškai mūsų kapituliaciją“ – pabrėžė E. Dykyj.
Anot jo, maskva nori, kad Ukraina sutiktų palikti okupantams viską, ką jie užgrobė. Ir net jei nebūtų teisinio pripažinimo, Kyjivas turėtų būti įpareigotas neišvaduoti šių teritorijų jėga. Be to, rusijos federacija reikalauja iš Ukrainos „neutralumo“ ir Krymo okupacijos įteisinimo. Tada tai reikštų, kad nustotų galioti 1975-ųjų Helsinkio susitarimai. Šiuo metu tie susitarimai galioja, tačiau yra viena šalis, kuri juos pažeidė ir tapo nusikaltėle. Jeigu JAV ir kitos civilizuotos šalys Krymą pripažintų rusijos federacijos teritorija, tai rusija nustotų būti nusikaltėle ir niekada neatsakytų už savo veiksmus. Atitinkamai nustotų galioti Helsinkio susitarimai – jokia siena nebebūtų apsaugota.
rusai siekia visiško visų savo veiksmų, visų savo įvykdytų užgrobimų legalizavimo, siekia nusikratyti atstumtosios šalies statuso, nebaudžiamumo už nusikaltimus, o iš Ukrainos nori kad ji liktų visiškai neapsaugota nuo tolesnės rusijos agresijos.
Dabar aptariami kompromisai nereiškia, kad rusai atsisakytų to, ką jie vadina „galutiniu Ukrainos klausimo išsprendimu“. Jeigu rusija dabar pasiryžusi derėtis, tai tik kad padarytų kažkokią pauzę prieš tolimesnį karą. Tai liudija tik viena – laikas pradėjo veikti prieš juos. Ir, kadangi tokios tendencijos išryškėjo, rusai pradėjo kalbėti apie kompromisus. Ir kažkokias paliaubas. Mums sutikimas su tokiais kompromisais, kurie dabar įvardijami – būtų menkai užmaskuota kapituliacija tokiomis sąlygomis, kai nėra jokių objektyvių karinių prielaidų mūsų kapituliacijai“, – pažymėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas.
E. Dykyj reziumavo, kad rusija ne šiaip sau pradėjo kalbėti apie kažkokius kompromisus, o todėl, kad jos kariuomenė iš tikrųjų yra kritiškai sunkioje padėtyje, ir laikas veikia prieš rusų okupantus.
Karas Ukrainoje: ką turėtumėte žinoti
Balandžio 22 d. „Financial Times“, remdamasis savo šaltiniais, pranešė, kad rusijos diktatorius vladimiras putinas pareiškė JAV prezidento specialiajam atstovui Steve’ui Witkoffui, kad rusija yra pasirengusi įšaldyti fronto liniją ir atsisakyti pretenzijų kontroliuoti keturias Ukrainos sritis.
Pasak „The Washington Post“ šaltinių, susitikime Londone, kuris turėtų vykti balandžio 23 d., JAV pasiūlys savo „planą“, kuriame numatoma Krymą pripažinti rusijos federacijos teritorija , taip pat įšaldyti fronto liniją. Gi rusija turėtų nutraukti karinius veiksmus Ukrainoje.
Tuo tarpu rusija iki 2025 metų pabaigos ruošiasi į savo kariuomenę mobilizuoti dar apie 300–400 tūkst. karių. Tokius duomenis paskelbė Ukrainos Aukščiausiosios Rados Nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto narys Fediras Venislavskij, remdamasis žvalgybos duomenimis. Anot jo, tai rodo, kad rusijos federacija planuoja tęsti karą.
Dronų dienos rusijoje tęsiasi. Ukrainos pajėgos smūgiavo Shahedų gamyklai Tatarstane (1200 km nuo kontaktinės linijos). Smūgio rezultatai kol kas dar nežinomi. Beje, pasirodė daugiau vertinimų dėl vakarykščio Ukrainos pajėgų smūgio 51-ajam rusijos Generalinio štabo artilerijos šaudmenų sandėliui. Įvertinus palydovų duomenis, tikėtina, kad smūgis įvykdytas iš vagonų kraunant šaudmenis. Beveik visame objekte ir toliau tęsiasi gaisras bei sprogimai.
Agresorius šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 134 dronais Shahed ir dronais-masalais. 10 dronų spiečiumi atakuota Poltava, taip pat smūgiuota ir Kyiv, Kharkiv, Odesa. Tokiu būdu, po dviejų savaičių agresoriaus dronų smūgiai vėl viršijo 100 dronų naktinių atakų metu. Paskutinį kartą tai įvyko balandžio 9 d. (tada buvo atakuota 145 dronais). Buvo pora dienų, kuomet atakuota 97 dronais, bet 100 dronų riba kirsta tik praėjusią naktį. Priminimas, kad kovo mėnesio dienos vidurkis buvo apie 139 dronus. Su kuo susijęs toks smūgių dronais skaičiaus sumažėjimas balandžio mėnesį sunku pasakyti.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai Oleshna – Gornal ruože tęsiasi. Agresoriui nepavyksta išstumti ukrainiečių ir iš Popovka – Demidovka ruožo Belgorodo srityje.
Kharkivo kryptis.
Agresorius aktyvina veiksmus Vovchansko sektoriuje, įtempta padėtis rytiniame flange. Nepatvirtintais duomenimis, rusai kažkiek pasigerino savo padėtį prie Tykhe. Neatmestina, kad okupantų suaktyvėjimas susijęs su dalies atsilaisvinusių pajėgų ir resursų iš Kursko krypties permetimu į Kharkivo kryptį.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Be esminių pakitimų.
Lyman. Rusai toliau aktyviai puola abejuose Zherebeco upės krantuose, šį kartą Ukrainos gynėjams pavyko išlaikyti pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Mūšiai Toretsko vakariniame flange tęsiasi, rusai įsitvirtina Sukha Balka. Taip pat, jie pasigerino padėtį prie Tarasivka. Pastaroji yra pietinėse kelio Konstyantynivka – Pokrovsko prieigose. Čia yra svarbios aukštumos, kurias perėmus rusai galėtų sutrikdyti Konstyantynivka ir Pokrovsko gynybos ruožų sąveiką.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Agresorius per pastarąją parą bandė pasistūmėti no mans land, tačiau buvo sustabdytas ir liko savo pirminėje vietoje. Viso ukrainiečiai sunaikino apie 200 rusų pėstininkų ir apie 20 technikos vienetų. Beje, ukrainiečiai praneša, kad rusų pusėje fiksuoti švelniai tariant ne rusiškos ir ne azijietiškos išvaizdos kovotojai. Tikėtina, tai uždarbio ieškantys samdiniai iš Afrikos. Pavieniai tokie atvejai buvo fiksuoti ir anksčiau kitose fronto vietose. Pavyzdžiui, šioje nuorodoje Toretsko ruože į nelaisvę buvo paimtas štai toks gražuolis: https://t.me/ab49ks/124
Konstyantinopil. Rusai išstūmė ukrainiečius iš keleto pozicijų Rozlyvo ruože, taip kurdami sau sąlygas intensyvinti puolimą Odradne – Bahatyr ruože.
2019 m. Europos mokslinių tyrimų taryba patvirtino ir finansavo Europos Korano projektą, skirdama jam beveik 10 mln. eurų.
Europos Sąjunga viešai finansuoja projektą, skatinantį islamocentrišką Europos istorijos interpretaciją.
Europos Parlamento (EP) nariai prancūzai Selin Imar (Céline Imart) iš Respublikonų partijos ir Fabrisas Ležeri (Fabrice Leggeri) iš Nacionalinio sambūrio neseniai išsiuntė protesto laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, iškeldami kritinius klausimus dėl Europos visuomeninių fondų panaudojimo.
Konkrečiai, Ležeri paklausė apie mokslinius ir etinius kriterijus, kurie paskatino didžiulį Europos Korano projekto finansavimą, pabrėždamas jo nerimą keliančius ryšius su Musulmonų brolijos ideologija. „Į tokio tipo programą“ buvo investuota „didelė suma“, – laikraščiui Le Figaro sakė Fabrisas Ležeri. „Apskritai dauguma dotacijų siekia daug mažesnę sumą.
Prieš kelerius metus, 2007 m., Europos Komisija įsteigė Europos mokslinių tyrimų tarybą (EMTT), kad ši remtų geriausius žemyno mokslinius projektus. 2019 m. EMTT patvirtino ir finansavo Europos Korano projektą (EuQu), skirdama jam beveik 10 milijonų eurų (apie 11 423 000 JAV dolerių). Tai jį pavertė dosniausiai finansuojamu ES projektu.
Septynerius metus (2019–2026 m.) truksiančio tyrimo tikslas – ištirti, „kaip Koranas buvo verčiamas, pritaikomas ir naudojamas Europoje 1150–1850 m.“ Nanto profesorius Džonas Tolanas (John Tolan) yra vienas iš pagrindinių projekto vykdytojų. Jam padeda kiti mokslininkai iš Europos universitetų, pavyzdžiui, iš Kopenhagos ir Neapolio.
Prancūzijos laikraščio Journal du Dimanche atlikto tyrimo duomenimis, keli projekte dalyvaujantys akademikai, kaip pranešama, yra artimi Musulmonų brolijai. 2019 m. Tolanas skaitė paskaitą apie Mahometo priėmimą Europoje Europos žmogaus mokslų institute Paryžiuje. Jis taip pat bendradarbiavo su skėtine organizacija Musulmans de France, kuri taip pat yra susijusi su Brolija, ir yra gavęs proturkiškų islamo asociacijų pripažinimą. Kita šios grupės mokslininkė Naima Afif yra Musulmonų brolijos įkūrėjo biografijos autorė.
Fabrisas Ležeri yra buvęs Frontex direktorius, o dabar –Europos Parlamento narys nuo Nacionalinio sambūrio. Tai ne pirmas kartas, kai jis kelia klausimus, siekdamas išsiaiškinti galimą Europos finansavimą islamistų asociacijoms.
Ležeri apkaltino ES panaudojus mokslinei kompetencijai skirtas lėšas ideologiniam istorijos perrašymui subsidijuoti, propaguojant naratyvą apie Europą, kuri buvo sukurta kartu su islamu ar net jo dėka. Visa tai vyksta, kai daugelis vyriausybių, tokių kaip jau dešimtmečiais Prancūzijos vyriausybė ir net Lenkijos vyriausybė, kariauja prieš katalikišką savo šalių tapatybę.
Tikimasi, kad Ležeri atsakymus iš Europos Komisijos pirmininkės Von der Leyen gaus maždaug per šešias savaites.
Balandžio 23 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) visuomenei pristatyta prof. Alfonso Vaišvilos nauja knyga, nušviečianti lietuvių akademinio jaunimo kelionių į Vakarų Europos universitetus istoriją ir jų reikšmę Lietuvos kultūrai, ypač XIX–XX amžių sandūroje.
Tai išsamus tyrimas, atskleidžiantis, kaip studijos užsienyje veikė tautinės savimonės formavimą, kultūrinį bendravimą su Europa ir ilgalaikę intelektualinę šalies raidą.
Knygos autorius išryškina, jog tarptautinis bendravimas nuo seno buvo būtinas tautų kultūrinei plėtrai. Lietuviai, kaip ir daugelio kitų tautų atstovai, ieškojo galimybių pažinti kitų šalių gyvenimo būdus, kūrybines praktikas, filosofines kryptis ir socialinius modelius. Akademinės kelionės į Vakarų universitetus buvo vienas iš pagrindinių kanalų šiems mainams vykti. Studijos užsienyje ne tik stiprino individualias kūrybines galias, bet ir padėjo modernizuoti visuomenės politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Jų kelionės tapo tautinės savimonės stiprinimo ir kultūros atnaujinimo keliais
Vienas ryškiausių šio reiškinio laikotarpių buvo XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, kai lietuvių studentai masiškai vyko į tokias mokslo įstaigas kaip Krokuvos, Prahos, Paryžiaus, Heidelbergo, Leveno ar Bolonijos universitetai. Šios kelionės turėjo gilias istorines šaknis – dar nuo XIV a. pabaigos Lietuvos bajorai siuntė savo vaikus į universitetus, siekdami, kad jie įgytų krikščioniškąsias Vakarų vertybes. XVI a. šios kelionės suintensyvėjo per reformacijos judėjimą, kai studentai susidūrė su religinėmis ir socialinėmis naujovėmis bei demokratijos daigais.
Knygoje detaliai apžvelgiama ir tarpukario situacija. Po 1918 m. nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybė sąmoningai skatino keliones į užsienio universitetus, matydama tai kaip būdą ugdyti kvalifikuotus specialistus visose gyvenimo srityse – nuo filosofijos iki žemės ūkio. Įvairūs šaltiniai rodo, kad šios studijos buvo neatsiejamos nuo Lietuvos kaip vakarietiškos valstybės siekio, o taip pat – nuo pasipriešinimo Rusijos imperinės sistemos kultūrinei įtakai.
Autorius mini ir konkrečius asmenis, kurie savo studijomis Vakaruose prisidėjo prie Lietuvos kultūros augimo. Tarp jų – filosofas Vosylius Sezemanas, kultūrologas Levas Karsavinas, Jurgis Anciuta, Juozas Ereta, Kazys Pakštas, Vytautas Soblys ir daugelis kitų. Jų darbai, sugrįžus į Lietuvą, darė poveikį mokslo, švietimo ir kultūros institucijoms. Išskirtinis dėmesys skiriamas ir Romos, Bazelio, Prahos, Erlangeno, Fribūro universitetuose studijavusiems lietuviams, kurių pavardės buvo atrastos senosiose matrikulų knygose.
Lietuvių akademinis jaunimas, studijuodamas Vakarų universitetuose, gilino ne tik profesines žinias, bet ir tautinę savimonę, formavo moderniosios lietuvių kultūros pamatus.
Ne mažiau svarbus aspektas – šių kelionių poveikis lietuvių kultūrai. Studijos užsienyje skatino humanistinių, filosofinių, meninių ir politinių idėjų plitimą. Atsirado sąlygos kurti aukštesnės kokybės kultūrinius darbus, plėtoti nacionalinę savimonę, stiprinti demokratijos idealus. Šios idėjos vėliau buvo įtvirtinamos per akademinę veiklą Lietuvoje, ypač steigiant Vytauto Didžiojo universitetą 1922 m., kai trūko vietinių specialistų, todėl buvo kviečiami profesoriai iš užsienio.
Knygoje paminėta ir sovietmečiu nutylėta, tačiau nepriklausomybės laikotarpiu „Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. paskelbta monografijų ir straipsnių apie tuos užsienyje studijavusius asmenis, kurie nebuvo minimi sovietmečiu: apie Juozą Purickį, Domą Cesevičių, Igną Skrupskelį, kun. Antaną Staniukyną, Juozą Keliuotį, Petrą Paulaitį, Kazį Pakštą, Mariją Andziulytę-Ruginienę, Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę, Mečislovą Reinį, Vytautą Soblį, Joną Totoraitį…“. Šių asmenybių palikimas tapo nauju tyrimų objektu po 1990-ųjų.
A. Vaišvilos knyga – tai vertingas akademinis šaltinis, leidžiantis giliau suprasti, kaip tarptautinis kultūrinis bendravimas, ypač per aukštąjį mokslą, formavo modernią Lietuvos tapatybę. Tai liudijimas apie žmones, kurie tikėjo švietimo galia ir prisidėjo prie Lietuvos kaip europinės valstybės kūrimo.
Apie knygos autorių:
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofas ir teoretikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, ilgametis MRU Teisės fakulteto dėstytojas ir Teisės filosofijos katedros vedėjas. Jo mokslinių interesų sritys yra Teisės filosofija ir teorija (nagrinėjo teisės ir moralės santykį, teisės vertybinius pagrindus, sukūrė teisinio pažinimo metodą – teisinį personalizmą), filosofijos istorija ir mokslų metodologija (tyrinėjo filosofijos raidos aspektus ir mokslinio pažinimo metodus), pedagoginės minties ir regioninė istorija (domėjosi Lietuvos kultūros ryšiais su Vakarų Europa, ypač švietimo ir akademinio jaunimo kelionių kontekste). Iš leido knygas „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“, „Teisinis personalizmas: teorija ir metodas“, „Teisės teorija“, „Tautinės tapatybės dramaturgija“, „Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX a.)“. A. Vaišvila 2004 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi..
Praėjusiais metais Lenkijos nacionalinis bankas (NBP) savo turto struktūrą papildė 32 mlrd. zlotų (7,4 mlrd. eurų) vertės aukso atsargomis, rašo wPolityce, remdamasis naujienų portalo Puls Biznesu tinklalaide.
Tik nedaugelis išsivysčiusių šalių centrinių bankų yra ryžęsi tokiam dideliam statymui ant aukso. Per pastaruosius penkerius metus Lenkijos centrinis bankas padvigubino šio metalo atsargas – nuo 229 iki 448 tonų. Aukso dalis bendrame banko turte išaugo nuo 9 iki 15 proc., pažymima tinklalaidėje.
Joje taip pat nurodoma, kad, pavyzdžiui, Čekijos centrinis bankas auksu laiko apie 3 proc. savo turto, Vengrijos – 8 proc., o Rumunijos – 10 proc.
Aukso patrauklumą didina augantis geopolitinis neapibrėžtumas – nuo karinių konfliktų iki ekonominių svyravimų. Nuo 2025 m. pradžios aukso kaina Lenkijos zlotais pakilo daugiau kaip 15 proc.
„JAV signalizuoja, kad jos iždo obligacijų turėtojai gali patirti nuostolių. Tokiu atveju aukso turėjimas gali būti prasmingesnis nei įprastai“, – sakoma Puls Biznesu.
Tiesa, praėjusiais metais NBP patyrė per 13 mlrd. zlotų (3 mlrd. eurų) nuostolių, daugiausia dėl aukštų palūkanų normų ir sustiprėjusio zloto.
„Tokių šalių kaip Lenkija centriniai bankai didžiąją dalį turto laiko užsienio valiuta išreikštomis priemonėmis, todėl stiprėjant nacionalinei valiutai šio turto vertė mažėja“, – aiškina PB žurnalistai.
Visgi, anot jų, šie centrinio banko nuostoliai nekelia grėsmės šalies valiutai, infliacijai ar finansiniam stabilumui – kol jie nevaržo banko gebėjimo kontroliuoti palūkanų normas, t. y. kol bankui nereikia imtis pinigų emisijos, siekiant finansuoti savo veiklą.
„Esame toli nuo tokio scenarijaus“, – pabrėžia Puls Biznesu.
Šiuo metu auksas išgyvena pakilimą – vien šiemet jo kaina išaugo apie 25 proc. Kai kurie ekspertai mano, kad doleris gali prarasti pasaulinės rezervinės valiutos statusą, nes vis daugiau šalių, tokių kaip Rusija ir Kinija, ieško alternatyvų, tarp jų – aukso. Kiti tvirtina, jog dolerio dominavimas dar toli gražu nesibaigė.
Klausas Švabas (Klaus Schwab), Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas ir dar neseniai buvęs jo vadovas, turi problemų. Staiga pasitraukęs iš organizacijos pirmininko pareigų, dabar jis tiriamas dėl įtariamų pažeidimų.
Prieš kelias dienas 87 metų Klausas Švabas atsistatydino iš pareigų, kurias ėjo nuo 1971 m., nenurodydamas jokių tokio sprendimo priežasčių.
Praėjusią savaitę PEF vykdomajai valdybai buvo išsiųstas anoniminis laiškas, kuriame, be kita ko, teigiama, kad Švabų šeima be tinkamos priežiūros maišė savo asmeninius reikalus su organizacijos ištekliais. Šis laiškas paskatino PEF pradėti tyrimą, kad išnagrinėtų įtarimus.
Komentare agentūrai Reuters PEF teigė, kad „į šiuos kaltinimus žiūri rimtai“ ir „pabrėžė, kad jie dar lieka neįrodyti, ir prieš komentuodamas PEF toliau lauks tyrimo rezultatų“.
Švabų šeimos atstovas neigia visus kaltinimus ir teigia, kad Klausas Švabas ketina pateikti ieškinį anoniminio laiško autoriui ir „bet kam, kas skleidžia šią netiesą“.
Disfunkcinė vidaus kultūra
Pastaraisiais metais Davose (Šveicarija) vykstančios Pasaulio ekonomikos forumo metinės konferencijos buvo kritikuojamos tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų ir buvo lydimos neigiamų pranešimų apie organizacijos vidaus kultūrą.
Anksčiau buvo pranešta, kad po kaltinimų priekabiavimu ir diskriminacija PEF valdyba bendradarbiauja su advokatų kontora, siekdama ištirti organizacijos kultūrą darbo vietose, tačiau PEF tai neigia.
Baigėme švęsti Velykas, bet liko netikėtai atrasta ypatinga šios didingos krikščioniškos šventės minėjimo istorinė tradicija iš Mažeikių rajone esančio Pievėnų kaimo. Beveik visai Lietuvai tapo netikėta ši tradicija, kurią atskleidė šaunus žinomos kino autorės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.
Tradicija „verčia iš koto“ savuoju teatrališkumu, ogi mes turime prastą „tradiciją“ nesidomėti mūsų dokumentiniu kinu, kuris dar taip neseniai akivaizdžiai pranokdavo lietuvišką vaidybinį kiną. Tai rašau, nes nemenka tikimybė, jog penktadienį jau nebeliks filmo kino teatrų repertuaruose.
O pieveniškiai, gyvenantys dabar kaime bei sugrįžtantys į jį švęsti Velykų, vieninteliai Lietuvoje saugo Velyknakčio misterijos tęstinumą savojoje 1788 metais pastatytoje medinėje bažnyčioje. Velykų šventimas Pievėnų kaime yra kur kas svarbesne data nei Naujųjų metų sutikimas, ar pan.
Kad naujasis filmas yra talentingai sukurtas, rodo ir LRT Panoramoje matytas reportažas, kai lietuviai, iki šiol nieko negirdėję apie prie Ventos intako PIEVIO esantį kaimą, skubėjo šiemet atsidurti čia ir savomis akimis pamatyti Velyknakčio budėjimus bažnyčioje.
Čia vyksta kryžiaus, paguldyto ant pagalvėlės ir simbolizuojančio Kristaus kapą, saugojimas. Jį saugo keturios kardais ginkluotos pieveniškių karių, apsirėdžiusių skirtingų spalvų istorinėmis kariūnų uniformomis, kuopos, rituališkai besikeičiančios kas 10 minučių. Filme nepabrėžiama, bet raudonieji kariai simbolizuoja Kristaus kraują, mėlynieji – Kristaus žengimą į dangų, žalieji – atgimimą, baltieji (pernai tai buvo merginų kuopa) – drobulę, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas.
Budėjimo metu šioje iš praeitų amžių išlikusioje tradicijoje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje ir varpinėje šmėžuoja kaukėti persirengėliai (žydukai), apsirūpinę replėmis, plaktukais – įrankiais, kokie buvo naudojami nukryžiuojant Kristų, ir bandantys pavogti saugomą kryžių. Žinoma, jog kova, kai kardais atmušami persirengėlių nedori kėslai, yra komedijos žanras ir juokina besimeldžiančiuosius Velykų naktį. Be kėsinimosi į sakralųjį kryžių, žydeliai kimba prie besimeldžiančiųjų, pririša virvėmis vieną prie kito snaudžiančiuosius, gąsdina didžiulėmis žirklėmis vaikus. Kad persirengėliai vadinami žydukais, vertinama dviprasmiškai. Laikoma, kad tai sena tradicija, paremta Biblija, kurioje žydai buvo kaltinami dėl Kristaus mirties.
Sovietiniais metais ne visada šis teatralizuotas vaidinimas būdavo leidžiamas. Tokiais metais pieveniškiai sakydavo, jog „Velykų kaip ir nebuvo šiemet“. Klebonai šventę vertina taip pat nevienareikšmiškai. Pirma, tokia koloritinė tradicija akivaizdžiai padeda žmones priartinti prie bažnyčios, sudominti čia vykstančiais ritualais. Iš kitos pusės, šėlsmas velyknaktį šiek tiek trukdo besimeldžiantiesiems susikaupti.
Viskas, ką paporinau, skirta papasakoti mažą dalį to, kas parodoma filme. Be šio intriguojančio siužeto, Giedrė Beinoriūtė ir operatorius Mindaugas Survila pateikia žiūrovams ir daug kaimo, esančio prie pat Latvijos sienos, gyvensenos meniškų apraiškų. Ko vertos scenos, rodančios užsikonservavusioje laike kaimo parduotuvę, gerai soprano saksofoną pučiančio bažnyčios orkestranto repetavimą (kai šuniukas iš paskutiniųjų stengiasi pataikyti į natą, bei jo abiejų šunų šeimininko sutiktuvių džiaugsmą, kai šis grįžta iš velyknakčio), merginų-karių stambiuose veidų planuose atsispindinčią susikaupimo išraišką. Taip pat pajuntame ir žemaitiško charakterio niuansus, kai ypač mažai kalbama, o daug daroma. Pripažintas filmų montuotojas Saulius Urbonavičius, pradėjęs savo darbą, pareiškė, kad visai nesupranta, ką pieveniškiai šneka. Todėl nutarta filmą subtitruoti lietuviškai…
Labai rekomenduoju nepraleisti filmo. Jis iš tų, kuriems pasibaigus, apleidi kino salę pakylėtos nuotaikos.
Treileryje galima regėti, kokia minia žmonių traukia į Pievėnų bažnytėlę švęsti Velykų:
Jacques’o Offenbacho operos „Hofmano istorijos“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre daugelis žiūrovų įsiminė žavingą Lindorfo, Kopelijaus, Miraklio ir Dapertuto vaidmenų atlikėją – bosą Giorgi Manoshvili iš Sakartvelo. Balandžio pabaigoje jis sugrįš į Vilnių dainuoti „Hofmano istorijų“ spektakliuose, tad nutarėme susipažinti iš arčiau.
Kokia buvo jūsų kelio į muziką pradžia?
Vaikystėje mokiausi groti smuiku aštuonerius metus, bet vėliau tiesiog mečiau, nes dainavimas man teikė daugiau džiaugsmo. Dainavau kartvelų liaudies muzikos chore maždaug penkiolika metų, studijavau etnomuziką. Tada atradau operą ir po truputį pradėjau jos mokytis, pradėjau praktikuotis. 2020 m. nusprendžiau stoti į magistro studijas Tbilisio valstybinėje konservatorijoje. Tad su opera esu labai neseniai – vos penkerius metus.
Ar jau teko padirbėti kurio nors operos teatro trupėje?
Ne, esu laisvai samdomas ir tiesiog keliauju po pasaulį, dalyvaudamas skirtinguose pastatymuose skirtinguose pasaulio teatruose – Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Beje, kol kas neteko pasirodyti Tbilisio operos ir baleto teatre, bet tikiuosi, kad tai įvyks netrukus.
Jūsų įspūdžiai apie „Hofmano istorijas“: ar pernai dainavote šioje operoje pirmą kartą?
Tai nuostabi opera su įdomia istorija ir gražia muzika. Ir pastatymas, kurį parengėte, yra labai geras. Man tai buvo debiutas LNOBT ir debiutas „Hofmano istorijose“ tuo pat metu. Atlieku net keturis „blogiukų“ vaidmenis, o tai smagu iš artisto perspektyvos. Kadangi personažai keturi, turiu atrasti būdą padaryti juos šiek tiek skirtingus, bet kartu išlaikyti vientisą blogio liniją operoje. Nes tie keturi personažai – jie tarsi vienas žmogus: kartais jis – piktas, kartais – juokingas, bet visuomet elegantiškas.
Kuri J. Offenbacho operos vieta jus labiausiai jaudina?
Trečias veiksmas, kuriame dalyvauja Antonija ir Miraklis. Mano personažas ten labai piktas, bet muzika ten – nuostabi. Labai gražus tercetas su Antonija ir jos Mama. Ir dar – ketvirto veiksmo arija „Scintille, diamant“ („Žėrėk, deimante“).
Jean Francois Borras, Giorgi Manoshvili. „Hofmano istorijos“
„Hofmano istorijos“ – prancūzų opera. Jums patinka dainuoti prancūziškai?
Tai mano pirmasis didelis pasirodymas prancūzų kalba, taigi iš pradžių buvo šiek tiek sunku, bet vėliau su ja „susidraugavome“. Manau, tai viena iš labiausiai operai tinkančių kalbų, tačiau bet kuria kalba galima atrasti būdą dainuoti. Iki šiol man nėra tekę dainuoti vokiečių kalba.
„Hofmano istorijų“ pastatymą Vilniuje sukūrė jaunų statytojų komanda iš Italijos. Jūs labai dažnai dainuojate būtent Italijoje…
Taip, ir šįmet Neapolyje dainuosiu Giuseppe‘s Verdi operoje „Atila“. Pezaro mieste, kuriame rengiamas Gioachino Rossini operos festivalis, dainuosiu šio kompozitoriaus operoje „Italė Alžyre“. Veronoje, garsiojoje „Arena di Verona“, pasirodysiu operose „Karmen“ ir „Aida“. Tai – vien šios vasaros planai…
Tad ar išties vis dar gyvenate Tbilisyje?
Taip, visada ten grįžtu, kai turiu daugiau laiko, nes mano artimi žmonės yra ten. Bet kartu jaučiu, kad iš Sakartvelo nuolat keliauti darosi per sudėtinga, todėl galvoju persikelti gyventi į Europą. Manau, tai bus Italija, kurioje aš pradėjau savo operos solisto karjerą, kurioje yra daug svarbių man teatrų. Tiesiog patinka ta šalis, patinka žmonės. Manau, kad ten persikelsiu.
Itališkai dar nekalbu taip gerai, kaip norėčiau, bet tobulėju su kiekvienu nauju operos pastatymu. Italijoje žmonės eina iš proto dėl operos, jie ją labai myli, tai jų prigimtyje. Be to, italai truputį panašūs į kartvelus – labai emocionalūs, truputį pašėlę.
Mačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame grojate gitara. Turite savo gitarą?
Taip, žinoma. Man patinka groti gitara. Sėdėdami prie stalo, mes dažnai dainuojame kartveliškas dainas. Liaudies muzika išliko mano širdyje, ji užima didelę mano sielos dalį.
Laimėjau tik vieną tarptautinį konkursą – Nicolai Ghiaurovo dainininkų konkursą Italijoje, Modenoje. Bet mano karjera ir taip gerai klostosi – turiu pakankamai kontraktų žymiuose teatruose. Perklausos, konkursai – tai patirtis, kurti svarbi nepriklausomai nuo to, ar tau pasiseka, ar ne. Ji tave sustiprina ir padeda tobulėti.
Ar dažnai tenka atsisakyti pasiūlymų dainuoti?
Kartais reikia, nes turi būti atsargus rinkdamasis repertuarą. Turi žinoti, kas tau tinka, kas – ne. Kartais patinka vaidmuo, patinka opera, bet turi pasakyti „ne“, ypač kai esi jaunas, nes reikia būti protingam, po truputį kurti savo techniką ir neprisiimti per sunkių vaidmenų. Taigi, keletą kartų pasakiau „ne“, nes maniau, kad dar ne laikas. Tuos vaidmenis dainuosiu po penkerių, septynerių ar dešimties metų.
Bosų karjera operoje pati ilgiausia. Iki kokio amžiaus norėtumėte dainuoti scenoje?
Noriu dainuoti kuo ilgiau, bet kai pamatysiu, kad nebepavyksta, kad balsas prastėja – tiesiog sustosiu. Nenoriu, kad žmonės mane prisimintų dainuojantį blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip dirbsiu, kaip tobulinsiu techniką, kaip atsargiai rinksiuosi repertuarą… Dabar man 34-eri, o bosų karjera nuo tokio amžiaus tik prasideda.
Ar šios dienos susitikimas Londone tarp prezidento Trumpo atstovų ir partnerių iš Ukrainos bei iš Vakarų Europos, tariantis dėl taikos Ukrainoje, bus lemtingas? Jeigu taip, tai kodėl? Jeigu ne, tai, kodėl ne? Kokie dalykai paliekami šešėlyje, kalbant apie nuotaikas dėl šio susitikimo?
Tai ilgas tekstas, bet tikiuosi, rasite laiko.
Taikos Ukrainoje laukia daugelis. Ne tik Ukrainos žmonės, bet ir žmonės Lietuvoje, kitur Europoje, o gal ir pasaulyje. Galimai jos laukiama ir Rusijoje. Klausimas tik, kokia kaina tai gali būti pasiekta ir kokios pasekmės gali būti ne tik Ukrainai, bet visos Europos saugumui.
Alvydas Medalinskas
Artėjant šiam susitikimui Londone, žiniasklaida mirga straipsniais ir nuotraukomis, kur kalbama apie prezidento Putino atvirumą taikos deryboms. O ir paties Putino veidas nuotraukose toks ramus, taikus. Bet visose kalbose apie šį susitikimą, kaip skelbiama, kuriuo siekiama baigti karą Ukrainoje, neretai yra nutylima keletas labai svarbių dalykų.
Visų pirma, tai, galimai nebus Konsultacijos. Greičiausiai šio susitikimo metu Ukrainai ir Vakarų partneriams Trumpo administracijos atstovai pateiks tai, kas jau sutarta su Putinu ir spaus, kad Londone visa tai būtų priimta. Putino ta pati Trumpo komanda taip nespaudžia, o tik stengėsi sužinoti, visų pirma, Trumpo derybininko Witkoffo susitikimuose, bet galimai ir per neskelbus Trumpo-Putino telefono pokalbius, ko Putinas nori, kad perfiltravus per JAV interesus, kaip Trumpo valia, tai būtų pateikta Londone. Nepaisant retų Putino pabarimų iš Trumpo pusės, jokių rimto pobūdžio sankcijų prieš Putino Rusiją Trumpo JAV taip ir neįvedė.
Antra, nors visi kalba apie tai, jog šio susitikimo svarbiausias tikslas yra surasti sprendimą neutralų abiems karo šalims, kad Rusijos kare prieš Ukrainą ateitų taika, iš tikrųjų, pats Ukrainos klausimas šio susitikimo metu yra tik trečioje arba ketvirtoje vietoje. Pirmoje vietoje Trumpui, nepaisant visų graudžių kalbų apie tai, kad šiame kare kasdien žūsta daug žmonių, yra Trumpo ir jo komandos suvokimas, jog artėjant po savaitės 100 dienų nuo Trumpo vadovavimo, nieko teigiamo užsienio politikoje, nepaisant gražių kalbų, jam taip ir nepavyko pasiekti. Ir iki Nobelio taikos premijos labai dar toli.
Todėl Trumpui truks plyš reikia pasiekti tai, ką jis galėtų paskelbti, kaip taika Ukrainoje, iki balandžio 30 d., kai sueis jo 100 dienų valdymas. Buvo norų tai paskelbti dar iki šv. Velykų, kad pasiekti dar ir dvigubą tikslą: Trumpas taikdarys apie taiką Ukrainoje paskelbia šv. Velykų išvakarėse. Bet šis planas sugriuvo. Putinas supranta, kaip svarbu Trumpui pasiskelbti taikdariu ir tempė laiką, pamažėle išmušinėdamas iš Trumpo įvairius dalykus savo geopolitiniams interesams. Bet dabar Putinas suprato, kad tempti laiko daugiau negali, o daug ko norėjo, jis jau sutarė.
Trečia, šis susitikimas Londone, deja, jau nėra tarp partnerių. Ir Putinas gali tik ploti rankomis. Trumpas savo kalbomis apie Grenlandiją, Kanadą, o po to ir muitų paskelbtą karą Europos Sąjungai bei kalbas, kad ES egzistuoja, kad kenkti JAV, įvarė jau tokį pleištą Vakarų valstybių tarpe, apie ką Putinas galėjo tik pasvajoti. Tačiau Pelenės užduotys iš Kremliaus pusės Trumpui ir jo komandai tuo nesibaigė. Jis dabar nori, kad Trumpas ir jo komanda Londone priverstų ne tik Ukrainą, bet ir Ukrainos partnerius Vakarų Europoje priimti tai, kas sutarta tarp Vašingtono ir Maskvos, palaužiant jų pasipriešinimą. Štai, kodėl Londono susitikime, nors gal ir matysime prieš kameras šypsenas, bet, iš tikrųjų, gali būti labai daug įtampos su galimomis pasekmėmis ateičiai.
Kijevas tikisi, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos sostinės maksimaliai, kiek įmanoma, parems Ukrainos poziciją, kuri, atvirai pasakius, nemaža dalimi atitinka ir Europos saugumo interesus. Bet galimai per šias dienas Vašingtonas spaudė Londoną, kad Kijevas pasijustų vienas šiame susitikime. Norėčiau tikėti, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos šalių sostinės palaikys Kijevą. Taigi, šis susitikimas yra dar taip pat ir apie Europos NATO partnerių santykius su JAV.
Ketvirta, tai, kad į šį susitikimą neatvyksta nei JAV Valstybės sekretorius Rubio, nei nuolat su Putinu bendraujantis ir jau galintis, matyt, Kremliuje kabineto sau paprašyti Trumpo patikėtinis Witkoff, kad tartis jau ir dėl Trump Tower Maskvoje, apie ką rašo ir Vakarų žiniasklaida, rodo galimus du dalykus: arba Trumpo komanda galvoja, kad liko tik formalumai prispausti Vakarų partnerius ir Ukrainą priimti jau padarytą susitarimą su Putinu, o tada nereikia rimtos komandos, kad tai formalizuoti, arba, priešingai, suvokimą, kad gali būti fiasko šiame susitikime, jeigu Londonas, Paryžius ir Kijevas kartu pasipriešins. O niekas nenori dalyvauti nesėkmingame susitikime.
Bet kuriuo atveju, JAV į šį susitikimą atsiuntė neutraliausiai nusiteikusį iš visos šios komandos generolą Kellog ir jam yra patikėta perduoti žinią apie tai, kas sutarta su Putinu, nors tai jau yra vieša paslaptis, nes Vakarų žiniasklaida jau daug dalykų yra aprašiusi. Suvokdamas, kas gali būti pasiūlyta Trumpo komandos, į Londoną nusprendė nevykti ir prezidentas Zelenskis, o nusiuntė ištikimą Prezidento administracijos vadovą Jermaką.
Penkta, daug dėmesio Vakarų žiniasklaidoje yra skiriama tam, kad atseit Putinas pasakė Witkoff, jog sutinka nepretenduoti į Donecko, Zaporyzhia ir Chersono sričių teritorijas, kurių nekontroliuoja, bet įsirašė į Konstituciją. Tikrai „labai reikšmingas“ Witkoffo pasiekimas ir „labai reikšminga“ nuolaida. Rusijos vadovas, kuris visą laiką sakė, kad situacija turi atspindėti tai, kas yra mūšio lauke, įsirašė sau į Konstituciją teritorijas, kurių nesugebėjo užimti ir dabar įtakingiausia Vakarų valstybė: JAV tūpčiojo apie šį reikalavimą ir labai džiaugėsi, kad Putinas jo lyg ir atsisako. Bet daug mažiau kreipiama į kitus du Putino reikalavimus, kurie vėlgi ne apie Ukrainą, o rodo Putino ambicijas visos Europos saugumui: pripažinti, kad Ukraina niekada nebus NATO ir formaliai pripažinti Rusijai Krymą.
Šešta, visiškai galimas dalykas, kad Putinas ne šiaip sau reikalaus pareiškimo iš JAV, o gal ir Ukrainos pusės, kad Ukraina nebus NATO narė. Galimai jis reikalaus, kad visa NATO šią vasarą per Haagos viršūnių susitikimą atšauktų ankstesnius savo viršūnių susitikimų sprendimus, jog Ukraina bus NATO ir, visų pirma, Bukarešto bei Vilniaus NATO viršūnių susitikimo sprendimus. Bet vargu, ar su tuo visos šalys NATO sutiks. Gali kilti viduje NATO didelės diskusijos, trintys. O to Putinui tik ir reikia. Jam reikia matyti silpną NATO ir reikės daug jėgų padėti visiems NATO partneriams, kad Putino viltys neišsipildytų.
Bet tas reikalavimas, kad klausimas būtų svarstomas NATO viršūnių susitikime, duotų Putinui galimybę dabar paskelbus taikos paliaubas, rugsėjo mėnesį atnaujinti karo veiksmus. Kadangi NATO viršūnių susitikimas Hagoje, matyt, šių Putino norų netenkintų.
Septinta, ne mažiau pavojingas Putino reikalavimas pripažinti formaliai de jure Krymą Rusijai. Tai gal pats pavojingiausias Europos saugumui reikalavimas, daug pavojingesnis už Rusijos siekį kontroliuoti de facto užgrobtas Ukrainos teritorijas. Nors pats Krymas turi svarbią geopolitinę reikšmę, kalbant apie Juodosios jūros ir net Viduržemio jūros regioną, bet šis Putino reikalavimas dėl Krymo neša labai didelę ir daug platesnę grėsmę Europoje.
Jeigu Ukraina su tokiu Putino reikalavimu nesutiks, o Trumpo JAV pripažins de jure Krymą Rusijai bei atsisakys ankstesnės Krymo okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos, tai Trumpas atsistos į vieną gretą su Čemberlenu ir kitais Miuncheno suokalbio dalyviais.
Tada tai buvo suokalbis su Hitleriu. Dabar tai būtų suokalbis su Putinu. Bet abiejų tikslas vienas: sugriauti Europos saugumo architektūrą. Mat Krymo pripažinimu Rusijai de jure Trumpas paneigtų vieną iš svarbiausių pamatinių Europos saugumui principų: sienų neliečiamumo principą, įtvirtintą 1975 m. Helsinkio susitarimu. Šį principą Putinas norėjo sugriauti Krymo aneksija, bet kitur Europoje ant šios Putino provokacijos niekas neužkibo.
Dabar gi įtakingiausia Vakarų valstybė JAV atrištų, iš vienos pusės, rankas Putinui žvalgytis kokias čia teritorijas Rusija, Sovietų Sąjunga ar Rusijos imperija turėjo aplink, o, iš kitos pusės, neatmetama, kad ir kitų tautų nacionalistai Europoje imtų žvalgytis, kokias žemes iš gretimų kraštų paimti, kurios gal kažkada jiems priklausė. Ne tik Putinas, bet ir Trumpas atidarytų Pandoros dėžę Europoje, stimuliuodamas chaosą ir karo diplomatiją Europoje.
Labai norėčiau tikėti, kad paskutinę akimirką Vakarų šalys įtikins Trumpą, žinant, visų pirma, jo garbėtrošką, kad sudaręs tokį susitarimą su Putinu, jis įeis į istoriją tamsiomis, kruvinomis raidėmis. Tada Nobelio taikos premijos siekimas atrodys tarsi tuščios, bet labai grėsmingos Europos ir pasaulio stabilumui kalbos. Suprantu, kad asmeniniai biznio ir kitokie interesai yra varomoji jėga Trumpo veiksmų.
Stebėdamas paskutinių kelių mėnesių veiksmus, deja, turiu pripažinti, kad Trumpui, taip mėgstančiam kalbėti apie kortas, Ukraina yra tik korta geopolitiniuose žaidimuose kitur pasaulyje. Putinas turi vieną interesą Ukrainoje: neutralizuoti valstybę, kuri yra viena didžiausių grėsmių jo režimui, o galimai ir vienas iš galimų svarbiausių ramsčių Europos saugumui ateityje, kaip labiausia motyvuota ir turinti pajėgiausią armiją Europoje.
Jeigu Trumpas atsisakytų planų pripažinti de jure Krymą Rusijai, o laikytųsi kartu su kitais partneriais Rusijos užgrobtų teritorijų okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos ir sudaręs sutarimą su Putinu, vėliau sutiktų palaikyti Ukrainos norą tapti stipria ekonomine ir karine prasme valstybe, tai Trumpas galėtų tikrai įsirašyti savo vardą gražiomis raidėmis į istoriją.
Kartu, aišku, tai turėtų reikšti ir JAV tolesnį dėmesį Europos saugumui, palaikant NATO, juo labiau, kai dabar Europos partneriai sutinka prisiimti daugiau įsipareigojimų dėl žemyno saugumo.
Bet, jeigu Trumpas sužais keturių rankų kombinaciją su Putinu, pagelbėdamas jam neutralizuoti Ukrainos valstybę, jeigu atsisakys palaikyti Ukrainą karine pagalba, o tik rūpinsis, kaip panaudoti Ukrainos gamtinius turtus, jeigu Trumpas manys, kad dėl JAV santykių su Kinija jis gali atiduoti Putinui lemiamas kortas Ukrainoje, o vėliau galimai ir platesniame regione, tai Trumpas greičiai pralaimės ir Kinijai, ir Europoje neteks partnerių.
O šioje artimiausioje laiko perspektyvoje Trumpas ir jo komanda mato, kad iki balandžio 30 d., t. y. iki 100 dienų pabaigos, jis gali pasiekti tik du dalykus: taika Ukrainoje ir derybos su Iranu. Štai, kodėl jis spaudžia, kiek gali ir vieną, ir kitą procesą, nors nežino, ar pavyks. Beje, Irano derybų klausimu Trumpui palaikymas iš Putino yra nemažiau svarbus, nei santykiuose su Kinija. O kur dar Arktika, politika Tolimuosiuose Rytuose ir kitur planetoje. Žinodamas Trumpo biznio interesus, Putino komanda pabandė čia rasti raktą į Trumpo ir jo komandos sprendimus.
Kalbant apie taiką Ukrainoje, kad ir kaip nebūtų paradoksalu, greičiausiai didžiausia kliūtimi pasiekti čia rezultatų, palankių Trumpui taikdariui, JAV vadovas mato Ukrainą, o ne Rusiją. Galimai ir Ukrainos partnerius Europoje, jeigu jie priešinsis.
Štai, kodėl, jei aukščiau parašytus Putino reikalavimus Trumpas patenkins, šis susitikimas Londone gali būti Ukrainai tarsi du įremti pistoletai į smilkinį. Trumpo, kuris nori būti taikdariu. Ir Putino, kuris karo leksiką pastaruoju metu pakeitė į taikos leksiką taip, kaip tai patiktų Trumpui.
O galimai tie du pistoletai yra įremti ir į NATO partnerius Europoje bei į Europos Sąjungą: arba sutikite su tuo, ką siūlo Trumpas, arba Trumpas supyks. Ne ant valstybės agresorės. Ant užpultos valstybės ir ją palaikančiųjų. Nes būtent jos, Trumpo suvokimu, gali sukliudyti jam tapti Nobelio taikos premijos laureatu.
Labai norėčiau klysti dėl to, ką parašiau. Bet pažiūrėsime, kaip bus ir, kiek sveiko proto, nugalinčio tuščias ambicijas ir asmeninio biznio interesus yra galvose tų, nuo kurių veiksmų labai daug priklauso.
Seime šią kadenciją KGB bendradarbių klausimu susidarė keista situacija. Rodos, tik Nacionalinis susivienijimas ir Nemuno Aušra per rinkimus žadėjo tokį išviešinimą. Prasidėjus kadencijai siūlymus viešinti KGB bendradarbius užregistravimo ir pateikimą praėjo ir keli TS-LKD atstovai, ir Remigijus Žemaitaitis. Abu projektai suplaukė į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą svarstymo stadijai. Kaip ir būtų gerai.
Tačiau abu turi esminių trūkumų ir realiai išviešinimo, o tuo pačiu ir istorinio teisingumo bei prielaidų visuomenės susitaikymui negarantuoja.
Anušausko projektas perleidžia teisę spręsti dėl tolesnio KGB bendradarbių įslaptinimo paslaptį saugančiai institucijai (VSD). Ši yra išsakiusi poziciją toliau tą ir daryti. Taigi įstatymas nebeįpareigotų, bet leistų toliau slėpti asmenis ir VSD tą darytų. Žemaitaičio projektas siūlo išslaptinti tik tuos, kas užima pareigas valstybės valdyme arba žiniasklaidoje. Seimo salėje daug linksniuota hipotetinė Valatkos pavardė, bet kalbant rimtai, tai apimtų labai mažą dalį valstybei žinomų KGB bendradarbių. Absoliuti dauguma juk jau mirę arba pasitraukę iš aktyvios veiklos.
Esu tikras ir Nacionalinis susivienijimas visada skelbė, kad išslaptinti žinomus KGB bendradarbius reikia ne dėl to, kad jie šiandien daro didelę įtaką valstybės gyvenimui, o dėl paties istorinio teisingumo. Visuomenė turi žinoti jos narius išdavinėjusius asmenis. Negalime žinoti visų, bet galime žinoti bent tuos, kurie prisipažino ir apie kuriuos pranešė prisipažindami. Tai jau daug. Tai nėra kerštas ar kiršinimas, priešingai, tikras visuomenės susitaikymas po okupacijų ir genocidų galimas tik tiesos ir atgailos pagrindu.
KGB bendradarbių paviešinimas nėra pažado jiems sulaužymas. Pirminis valstybės pažadas buvo įslaptinti jų tapatybes daug trumpesniam laikui. Tai buvo pažadas ir jiems, ir visai visuomenei, kad po pirmojo termino jų tapatybės taps žinomos. Tačiau tas pažadas buvo sulaužytas terminą pratęsiant. Šią klaidą galima ir reikia atitaisyti. Todėl su Seimo kolega Martynu Katelynu užregistravome būtent tokį siūlymą: išviešinti visus valstybei žinomus KGB bendradarbius be papildomų sąlygų nuo 2026 metų sausio 1 dienos. Pasižiūrėsime, kiek Seime yra valios iš tiesų, o ne butaforiškai spręsti šį klausimą.
