Sacharos dulkės Lietuvoje – geologinis ryšys tarp žemynų / am.lrv.lt nuotr.
„Į Lietuvą atkeliaujančios Sacharos dulkės – tai ne tik trumpalaikis atmosferos reiškinys, bet ir geologinės bei klimatinės sąveikos rezultatas, jungiantis skirtingus žemynus.
Šios smulkios mineralinės dalelės susiformavo iš senovinio megaežero Čado (angl. Mega-Chad) dugno nuosėdų – šis milžiniškas ežeras maždaug prieš 5–7 tūkst. metų plytėjo dabartinio Čado teritorijoje ir galėjo užimti net 400 tūkst. kv. km – beveik tiek, kiek šiandien užima visa Prancūzija“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos specialistai.
Ilgainiui dėl klimato pokyčių ežeras išdžiūvo, o jo dugnas virto dykuminga lyguma. Ypač daug smulkių nuosėdų susikaupė Bodelės įduboje, iš kurios, veikiant sausrai ir stipriems vėjams, šios dalelės lengvai pakyla į atmosferą. Palankiomis meteorologinėmis sąlygomis jos nukeliauja net tūkstančius kilometrų – iki Europos, įskaitant ir Lietuvą.
Į Lietuvą atnešamos Sacharos dulkės yra įvairių mineralų mišinys – jose aptinkama kvarco, geležies ir aliuminio oksidų, molio dalelių, kalcio junginių ir kitų komponentų.
Tai ne šiaip dulkės – tai milijonus metų skirtingo klimato ir aplinkos sąlygomis formavęsi mikrofragmentai, kuriuos dabar perneša pasauliniai atmosferos srautai. Šis reiškinys vadinamas aeoliniu procesu – kai vėjas tampa geologiniu veiksniu, gebančiu pernešti medžiagas per žemynus.
Nors Lietuvoje Sacharos dulkės dažniausiai siejamos su trumpalaikiu oro kokybės pablogėjimu, pasaulyje jos turi ir daug didesnį poveikį. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Amazonės atogrąžų miškai, kurių dirvožemis labai senas ir skurdus.
NASA ir kiti mokslininkai nustatė, kad būtent Sacharos dulkės, perneštos per Atlantą, atneša fosforo ir kitų maistinių medžiagų, pamaitinančių miško ekosistemą. Šios dulkės veikia tarsi natūralios, geologiškai susiformavusios trąšos.
Lietuvoje šis poveikis mažesnis, bet pats reiškinys svarbus ir geologiniu požiūriu. Tokie dulkių epizodai – ne atsitiktiniai. Jie dažniausiai pasitaiko pavasarį (kovą–gegužę), kai Sacharoje dominuoja sausros ir stiprūs vėjai. Tad šis reiškinys turi sezoninį pobūdį ir gali būti stebimas reguliariai.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai atkreipia dėmesį, kad reiškiniai, kuriuos pastebime kasdienėje aplinkoje, – drumstas dangus, rausvas lietus ar dulkės ant langų – gali būti ir geologinių procesų rezultatas. Tai priminimas, kad geologija „veikia“ ne tik mums po kojomis, bet ir danguje.
Pavyzdžiui, dangus „drumstas“ tampa dėl ore tvyrančių smulkių kietųjų dalelių, kurios yra nuosėdinės kilmės – kvarco dulkės, molio mineralai ir kt. Rausvas lietus susiformuoja lietui išplaunant šias dulkes iš atmosferos – rausvą spalvą suteikia geležies oksidai. Dulkių sluoksnis ant paviršių – ne šiaip nešvarumai, bet tikri mikromėginiai, kuriuos galima naudoti geologiniams tyrimams.
Net keli miligramai tokių dulkių leidžia nustatyti jų kilmę ir sudėtį. Šių dalelių analizė gali atskleisti jų susidarymo sąlygas, pernešimo kelius ir galimą poveikį dirvožemiui ir bet kokiems kitiems paviršiams. Skirtingos dulkių kilmės vietovės turi unikalią mineralinę sudėtį – vadinamąjį geocheminį parašą. Todėl pagal dulkes galima net identifikuoti, iš kurios Sacharos dalies jos kilusios.
Kai Sacharos dulkės nusėda ant sniego (pvz., Alpėse), sniego paviršius įgauna gelsvą ar oranžinį atspalvį. Dėl to sniegas atspindi mažiau šviesos (sumažėja albedas) ir sniegas greičiau tirpsta. Tai dar vienas pavyzdys, kaip geologinės dalelės veikia klimato procesus.
Dulkės stebimos naudojant palydovinius vaizdus – tokie duomenys leidžia numatyti, kur ir kada dulkės pasieks Europą. NASA ir Europos kosmoso agentūros palydovai (pvz., MODIS, Sentinel-5P) fiksuoja dulkių debesis ir jų koncentraciją ore.
Tai geras priminimas, kad geologija, atmosfera, biosfera ir hidrosfera susijusios tarpusavyje.
Pradžioje tebūnie įvardyti keisti dalykai. Tokie sutapimai, kuriuos Dievo Apvaizda parinko mums neatsitiktinai. Maždaug tuo pačiu metu viešojoje erdvėje buvo aptariami du svarbūs procesai: reikia sutarimo dėl to, kad galėtume priešams po kojomis dėti pėstininkų minas (atsisakyti Otavos konvencijos draudimų) ir už mus nutarė, kad galima registruoti nuo lyties nepriklausančią partnerystę.
Abiem atvejais kalbame apie minas. Tik vienos sprogsta iš karto, o kitos – po tam tikro laiko. Vienos terioja kūnus, kitos – galvas. Vienos skirtos apsiginti nuo priešų, o kitos – priešus augina, gydo, daugina.
Neseniai perskaičiau Timothy Snyderio knygą „Kelias į nelaisvę. Rusija, Europa, Amerika“ (leidykla „Hubris“, 2024). Pateikęs aibes įžvalgų autorius puikiai aprašo nuolatinius rusijos bandymus Vakarus tapatinti su nuodėminga seksualine indoktrinacija „nekaltai rusijai“. Suprask, ji, rusija, yra nekalta dėl savo amžino į(si)pareigojimo saugoti „tikrąsias vertybes“ nuo iš Vakarų sklindančios degradacijos, kuri pirmiausiai sietina su LGBTQ ideologijos plėtra.
ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas?
Po minėto KT sprendimo girdžiu į teisines peripetijas nesigilinančių piliečių reakcijas (ne visi privalome būti teisininkais, tačiau gera ir teisinga, kai visi gerbia Konstituciją). Daugumai KT verdiktas nepatinka, netinka ir piktina.
Natūraliai kyla klausimas, ar šis sprendimas, sąmoningai paskelbtas prieš pat Šv. Velykas, didina mūsų atsparumą ir pasiryžimą ginti valstybę ar ją silpnina? Ar turėdami begales kitų teisinių būdų užtikrinti suinteresuotų žmonių teises, pasirinkome geriausią? Pastaba: kad jie tvarkytini ir kelia bėdų – faktas.
Žodžiu, ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas? Kodėl būtent dabar reikėjo tokio KT sprendimo? Tuo metu, kai judame dėl teisingo ir racionalaus atsisakymo vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl priešpėstinių minų uždraudimo, tokie sprendimai yra labai pavojingi. Racionaliai mąstantis žmogus visada vengia pavojingų kelių ir juda ten, kur saugu, kur mažiausiai galimų nuostolių.
Jeigu manote, kad priešiška propaganda nepasinaudos šiuo precedentu – klystate. Reikalui esant reikia turėti galimybę sprogmenimis blokuoti okupantų kelius, bet nesuteikime jiems šanso minuoti mūsų smegenis.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pirmadienį pareiškė, kad Briuselis neketina leisti pasaulinėms technologijų bendrovėms išvengti atsakomybės už turinio moderavimą, kaip reikalaujama pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (DSA) – ES teisės aktą, kurį kritikai vadina cenzūros įrankiu. Ji pabrėžė, kad tai galioja nepriklausomai nuo to, kur bendrovės įsikūrusios ar kas jas valdo.
Von der Leyen kalboje akcentuota kritika socialinių tinklų milžinėms – ypač „Meta“ ir „X“, anksčiau žinomai kaip „Twitter“, kurios, pasak jos, anksčiau glaudžiai bendradarbiavo su D. Trumpo administracija ir skelbėsi ginančios žodžio laisvę.
„Taisyklės, už kurias balsavo mūsų teisės aktų leidėjai, turi būti vykdomos“, – balandžio 22 d. sakė ji leidiniui Politico. „Todėl pradėjome bylas prieš TikTok, X, Apple, Meta – ir tai tik keletas pavyzdžių“, – pridūrė Komisijos pirmininkė, neigdama bet kokį politinį šališkumą: „Taisykles taikome sąžiningai, proporcingai ir be šališkumo. Mums nerūpi, iš kur įmonė yra kilusi ar kas ją valdo – mums rūpi žmonių apsauga.“
Tačiau nors visoms minėtoms bendrovėms ES taiko įvairias sankcijas, kol kas jos dažniausiai apsiribojo kelių milijonų eurų baudomis, ir dažniausiai ne dėl DSA, o dėl švelnesnio Skaitmeninių rinkų akto (DMA) pažeidimų.
Situacija su Elono Musko valdomu „X“ yra išskirtinė ir, daugelio manymu, paneigia Komisijos teiginius apie nešališkumą.
Dar šio mėnesio pradžioje pranešta, kad Briuselis ketina skirti šiai platformai rekordinę – net 1 mlrd. eurų – baudą dėl tariamų DSA pažeidimų. Tyrimas pradėtas 2023 m., netrukus po to, kai Muskas perėmė „Twitter“ ir paskelbė ją laisvosios žodžio erdvės simboliu.
Byla susijusi su „X“ atsisakymu cenzūruoti „neteisėtą“ turinį – tai, ką ES traktuoja kaip „žalingą“ ar „dezinformaciją“ – ir bendrovės nepasirengimu dalytis duomenimis su tyrėjais, reguliavimo institucijomis ar faktų tikrintojais. Šis požiūris susilaukė palaikymo tarp tų, kurie prisimena „Twitter Files“ atskleidimus.
„Meta“ gali susidurti su panašia situacija – ypač po to, kai Markas Zuckerbergas nutraukė bendradarbiavimą su kai kuriais faktų tikrintojais, kaltindamas juos politiniu šališkumu ir tarnavimu Demokratų partijai bei JAV žvalgybos institucijoms.
Kitaip tariant, bendrovės, siekiančios ginti žodžio laisvę, šiuo metu spaudžiamos Briuselio grąžinti įtaką tiems pačioms ES remiamiems tikrintojams, kuriuos JAV pusėje atmetė dėl politinės angažuotės.
Nors Ursula von der Leyen teigia, kad visos technologijų bendrovės traktuojamos vienodai, šių metų pradžioje pagrindinės Europos Parlamento „Uršulės koalicijos“ partijos aiškiai nurodė savo tikslą – atsikratyti technologijų oligarchų, glaudžiai bendradarbiavusių su prezidentu Donaldu Trumpu.
Tariama dezinformacija, skleidžiama per „X“ ir „Meta“, taip pat įvardyta kaip viena pagrindinių priežasčių, kodėl ES kuria vadinamąjį „Demokratijos skydą“ – naują priemonių paketą, kuriuo siekiama dar labiau kontroliuoti turinį internete ir užtikrinti DSA vykdymą.
Vis agresyvesnė Briuselio pozicija žodžio laisvei palankių platformų – ypač JAV kilmės – atžvilgiu neliko nepastebėta D. Trumpo administracijos. Dar vasarį JAV viceprezidentas JD Vance‘as pasmerkė tai kaip politinės cenzūros reikalavimą, o Briuselio spaudimą JAV technologijų milžinams pavadino esmine įtampa vykstančiame prekybos kare tarp Vašingtono ir ES.
Atsižvelgiant į visus šiuos faktus, Ursula von der Leyen teiginys, kad DSA taikymas nėra politizuotas, daugelio akimis atrodo neįtikinamas. Galbūt kitą kartą jai reikėtų pradėti nuo faktų tikrinimo.
Tamásas Orbanas yra portalo EuropeanConservative.com politinis žurnalistas, dirbantis Briuselyje. Gimęs Transilvanijoje, jis studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Kolozsváre, dirbo politinių tyrimų institutuose Budapešte.
Popiežius Pranciškus paskutinį kartą prieš mirtį pasirodo Šventojo Petro bazilikos centrinėje ložėje, kad suteiktų Urbi et Orbi Šventojo Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 20 d., sekmadienį. (Gregorio Borgia/AP)
Pirmadienį mirusio popiežiaus Pranciškaus paskutiniai žodžiai buvo padėka jo asmeniniam slaugytojui Massimiliano Strappetti – tai antradienį atskleidė Vatikanas, aprašydamas 88 metų pontifiko paskutines valandas.
Pasak „Vatican News“, prieš pat mirtį Pranciškus dar kartą nustebino 50 tūkst. tikinčiųjų minią, susirinkusią Šventojo Petro aikštėje – po Velykinio palaiminimo jis nusprendė pasirodyti aikštėje popemobiliu. Prieš tai jis paklausė Strappetti: „Kaip manote, ar man pavyks tai padaryti?“
Kai buvo patikintas, kad tai įmanoma, Pranciškus išvyko pasivažinėti po aikštę, sveikindamasis su žmonėmis, ypač apkabindamas vaikus.
Tarp paskutiniųjų jo žodžių buvo nuoširdi padėka:
„Ačiū, kad sugrąžinote mane į aikštę“, – sakė Pranciškus, dar vadinamas „liaudies popiežiumi“, savo asmeniniam sveikatos priežiūros padėjėjui.
Popiežius Pranciškus minioje pasibaigus Velykų mišioms Šventojo Petro aikštėje Vatikane sekmadienį, 2025 m. balandžio 20 d. Pranciškus mirė pirmadienį, 2025 m. balandžio 21 d. (AP nuotrauka / Gregorio Borgia)
Sekmadienio popietę Pranciškus ramiai ilsėjosi ir vakarieniavo, pranešė Vatikano oficiali naujienų tarnyba.
Popiežius Pranciškus mirė pirmadienį, 2025 m. balandžio 21 d.
Sekmadienį, balandžio 20 d., jis paskutinį kartą pasirodė Šventojo Petro bazilikos ložėje ir suteikė tradicinį Urbi et Orbi palaiminimą.
Remiantis „Vatican News“ informacija, pirmieji sveikatos pablogėjimo požymiai pasireiškė pirmadienį apie 5.30 val. ryto, o po valandos popiežių ištiko koma. Prieš netekdamas sąmonės, Pranciškus dar spėjo mostelėti ranka – atsisveikinimo gestu Strappetti.
Oficiali mirties priežastis – širdies smūgis, įvykęs komos būsenoje. Pasak šalia buvusių žmonių, pontifikas nekentėjo, o mirtis buvo greita ir rami.
Pranciškus mirė po kelerius metus trukusių sveikatos problemų, įskaitant neseną hospitalizavimą dėl dvigubo plaučių uždegimo.
Laidotuvės numatytos šeštadienį, balandžio 26 d., 10 val. ryto Šventojo Petro aikštėje. Kūno peržiūra prasidės trečiadienį Šventojo Petro bazilikoje.
Antradienį paskelbtos oficialios nuotraukos, kuriose užfiksuotas popiežiaus kūnas mediniame karste – jis vilki raudoną liturginį apdarą ir vyskupo mitrą.
Šiai žiniai papildomą informaciją pateikė „Associated Press“.
AfD federalinė pirmininkė Alice Weidel spaudos konferencijoje AfD federaliniame biure, skirtoje Brandenburgo žemės rinkimų rezultatams aptarti. (Bernd von Jutrczenka / picture alliance via Getty Images nuotr.)
AfD pasiekė istorinį rezultatą
Alternatyva Vokietijai (AfD) pasiekė istorinį lūžio tašką – pirmą kartą tapo populiariausia partija šalyje. Naujausios apklausos, kurią atliko „Forsa“, duomenimis, AfD remia 26 proc. rinkėjų. Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) yra antroje vietoje su 25 proc.
Jeigu rinkimai vyktų šiandien, nei SPD, nei CDU nepakaktų balsų formuoti vyriausybei – socialdemokratai (SPD) turi vos 15 proc. Parama žaliųjų partijai sumažėjo vienu punktu iki 11 proc., o kairiesiems – iki 9 proc.
Šie rezultatai pasirodė tuo metu, kai Bundestage vis dažniau kalbama apie galimybę uždrausti AfD – apie tai išsamiai rašė „Remix News“. Nors pradžioje buvo skelbta, kad CDU gali palaikyti tokį žingsnį, dabar partijos pozicija tampa vis mažiau aiški.
Kai kurie CDU ir jos seserinės partijos CSU nariai ragina santūriau vertinti AfD vaidmenį. Tarp jų – įtakingas CDU/CSU frakcijos Bundestage pirmininko pavaduotojas Jensas Spahnas. Jo teigimu, AfD, kaip antroji pagal dydį parlamento frakcija, turėtų turėti teisę vadovauti kai kuriems Bundestago komitetams – nors dauguma nori partiją eliminuoti, ypač iš žvalgybos komitetų.
Tai kelia įtampą CDU-SPD koalicijoje. SPD Bundestago narys Ralfas Stegneris laikraščiui „Welt“ pareiškė, kad bet kokios pastangos sušvelninti požiūrį į AfD būtų „didžiausias išbandymas“ vyriausybei. Jo žodžiais, „sudaryti koaliciją su SPD ir tuo pačiu palaikyti dešiniuosius radikalus – neįmanoma. Tokie veiksmai reikštų paramą demokratijos priešams.“
Stegneris taip pat pabrėžė, kad jeigu Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV) pripažins AfD dešiniųjų ekstremistų partija, būtina pradėti jos uždraudimo procedūrą.
Tuo metu CDU/CSU šalinasi „automatinės“ draudimo idėjos. CDU/CSU frakcijos atstovas teisės klausimais Günteris Kringsas pabrėžė, kad vien konstitucijos apsaugos tarnybos pozicijos nepakanka. Jo manymu, su AfD reikia kovoti politiškai – atskleidžiant jos ekstremizmą ir siūlant konkrečius sprendimus migracijos, saugumo bei ekonomikos srityse.
Kringsas taip pat įspėjo, kad teisinis procesas gali pasitarnauti AfD kaip propagandinė priemonė, stiprinanti jos „aukos“ įvaizdį.
Savo ruožtu AfD griežtai atmeta draudimo idėją. Alice Weidel pareiškė, kad tai būtų „visiškai nepagrįsta ir beviltiška“. Ji kritikavo Stegnerį, esą šis turėtų susimąstyti, kodėl SPD jau daug metų praranda rinkėjus, o ne kurti „antidemokratines fantazijas“.
BSW partijos lyderė Sahra Wagenknecht taip pat pasmerkė siūlymus uždrausti AfD: „Ar gali būti dar kvailiau? Tai – gėdinga.“ Ji pabrėžė, kad tokie veiksmai labiau būdingi autokratijoms nei demokratinei valstybei.
Net SPD partijos viduje kyla abejonių. Saksonijos ministras pirmininkas Stephanas Weilas (SPD) įspėjo, kad nesėkmingas bandymas uždrausti AfD taptų „švente“ šiai partijai.
Ukrainos pajėgos surengė smūgį 51-ajam rusijos Generalinio štabo šaudmenų sandėliui. Fiksuota daug kabūm. Trumpai jau šią situaciją aprašėme anksčiau: https://www.facebook.com/share/v/19Z5FPYawU/
Rusai Ukrainos teritoriją intensyviai atakavo naktį ir dieną:
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 54 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 38 dronus, o 16 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Smarkiausia atakuota Odesa. Vėl buvo smūgiuota dideliu dronų spiečiumi (viso fiksuota apie 30 dronų). Atakuojant iš didesnio nei 2 km aukščio, ukrainiečių sunkiaisiais kulkosvaidžiais ginkluotos mobilios komandos nebūna tokios efektyvios. Dronai ima leistis jau būdami virš taikinių, tad net ir juos numušus, jų nuolaužos krenta ant objektų. Tai buvo masiškiausias smūgis Odesai per visą karą, kai dronai atakuoja objektus vienų ypu. Keli civiliai sužeisti.
Ryte agresorius vėl surengė smūgius dronais. Tai nėra labai įprasta, kadangi dažniausiai dronais atakuojama išimtinai naktį. Smūgiai tęsėsi visą dieną. Fiksuota, kad iš 77 dronų Ukrainos gynėjai numušė 38, o 31 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Atakuota Sumy, Kharkivo, Khersono miestai. Yra sužeistų tarp civilių. Taip pat, rusai smūgiavo ir KAB’ais. Po smūgio į gyvenamąjį namą Zaporizhia mažiausiai 23 civiliai buvo sužeisti.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Be esminių pakitimų, lokalūs mūšiai toliau tęsiasi.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Tęsiasi mūšiai šiauriniame sektoriaus flange, Petropavlika ruože. Taip pat, okupantai pabandė pasigerinti savo padėtį Lozova ruože, Oskilo upės pakrantėje. Ukrainos vienetai neleido jiems pasistūmėti.
Lyman. Padėtis išlieka sudėtinga. Rusai bando plėsti pozicijas Nove – Katerynivka ruože, tačiau jų atakos baigėsi nesėkme.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Karštos dienos Toretsko ruože tęsiasi. Rusai spaudžia ne tik vakariniame flange (Sukha Balka), bet ir rytiniame. Pastarajame okupantai bando pasiekti Dylivka ir išeiti šiaurinį Toretsko pakraštį ginantiems ukrainiečiams į flangą bei į užnugarį. Kautynės tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Ukrainos pajėgų kontratakos pietvakarinio flango smaigalyje vėl duoda rezultatus. Ukrainos gynėjai pasigerino savo padėtį prie Uspenivka. Tik priminsime, kad praeitą savaitę agresorius šiame ruože telkė pajėgas, rengė kontratakas ir buvo sugebėjęs kažkiek pajudėti no mans land. Tačiau dabar panašu, kad ukrainiečiai sugebėjo minimizuoti tas rusų pastangas ir ne tik laiko rusus sukaustytus, tačiau ir atsiiminėja pozicijas.
Konstyantinopil. Okupantai tęsia atakas link Odradne – Bahatyr, tačiau jos nebuvo sėkmingos. Ukrainiečiams pavyksta neleisti rusams prasimušti į šias gyvenvietes ir jose įsitvirtinti. Tačiau, kaip jau minėjome vakar, pastarųjų dienų rusų sėkmė susikuriant tvarų placdarmą Rozlyv, indikuoja, kad išlaikyti esamą padėtį Ukrainos vienetams gali būti sunku.
Zaporizhia kryptis.
Tęsiasi mūšiai Orihiv – Kamyanske sektoriuje. Agresoriui kažkiek pavyko pasigerinti pozicijas no mans land Kamyanske pietrytinėse prieigose, tačiau esmingai tai situacijos nekeičia. Rusų karo propagandistai pripažįsta, kad pasistūmėti Stepove – Shcherbaky ruože agresoriui nepavyksta.
Prieš kelias dienas Lietuvos VSD vėl buvo paragintas duoti politinį komentarą licvinizmo tema:
„Mes stebime tokius asmenis, kuriuos matome kaip tikslingai keliančius litvinizmo temą tam, kad neigtų Lietuvos egzistavimą ar Lietuvos istoriją. Bet tai nėra masinis reiškinys“, – trečiadienį LRT televizijai sakė Remigijus Bridikis.
Eilinį kartą bandoma paslėpti gaisrą dangstant jį autoritetų nuomonėmis. Priminsiu, jog tokiam pastebėjimui, kurį pateikia VSD vadovas nereikia ir VSD, nes savo tekstuose apie tai rašiau ne kartą, bet pasikartosiu:
– Licvinizmo fundamentalistai mūsų šalies nesirenka dėl savaime suprantamų priežasčių.
Jiems patogiausia yra Lenkija, Čekija ir kitos Europos valstybės.
Daugiausia gyvena Baltarusijoje, nes ten niekas netrukdo skleisti antilietuvišką propagandą tol, kol viešai nepradedi vaikščioti su baltai-raudonai-balta vėliava – režimui netinkama, nes tapo opozicijos simboliu. Šiuos žmones, dažnai be Minsko žinios, remia ir Kremlius.
Tai, jog licvinizmas bujoja NE Lietuvoje nereiškia, jog jo grėsmės nėra. Priešingai – apsimesdami, jog viskas tvarkoje, leidžiame jiems ir toliau ardyti mūsų šalies valstybingumo pamatus.
Nė vienas mūsų žurnalistas niekada nepaklaus tų, kurie tą licvinizmą skleidžia. Nė vienas baltarusių žurnalistas nepaklaus tų, kurie tą licvinizmą skleidžia. Natūralu.
Vieni nenori prarasti įtakos tarp Lietuvos politikų, kurie remia baltarusių opoziciją, o kiti – dažniausiai patys yra to licvinizmo skleidėjai. Pavyzdžiui:
– Pagrindinė ir didžiausia televizija – Belsat;
– Internetinės žiniasklaidos priemonės, kurios dažnai yra (arba buvo, iki tol, kol pradėjome garsiai kalbėti apie šią temą) net Lietuvoje registruotos. Pvz.: Chartija97, Naša Niva ir pan.;
– Kai kurie opozicionieriai – pvz.: kai kurių mūsų politikų gerbiamas Anatolijus Lebedzka, kuris drįsta Seime demonstruoti niekada neegzistavusios šalies žemėlapį, kuriame Vilnius – Baltarusijos dalis. Jau nekalbu apie tokius, kaip Lenkijoje aktyvią veiklą vykdantis euroskeptikas („Europos Sąjunga – blogiau nei rossija“) ir aršiausias antilietuvis Zenonas Pazniakas.
– Mažesnės, tačiau populiarios skaitmeninio turinio kūrimo platformos, kurios visgi algą gauna keliolika žmonių, kaip Budzma Belarusami, kurie ryškiausiai pasižymėjo tuo, jog lietuvius vadino „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beteise tautine mažuma“. Jų žvaigždė ir veidas Katerina Vadonosova – šiemet yra išrinkta į baltarusių opozicijos Koordinacinę Tarybą.
Ir t. t.
Bandymai vis priminti, jog licvinizmas neegzistuoja nepadės. Licvinizmo tema pati savaime niekur nedings, tol kol nebus užčiaupti tokie žmonės kaip aš. Nepadės ir tai, jog VDU istorikai jau pradeda vadinti mus naciais (Svetlanos Tichanovskajos dešinioji ranka Večiorka, LRT eteryje jau seniau mus taip išvadino), kaip nepadės bandymas mus padaryti Kremliaus agentais, nes toks akivaizdus šmeižtas tiesiog nelimpa, ir nė vienas padorus lietuvis tuo netikės.
Gaila, jog licvinizmą po kilimu sušluoti nori ne tik tie, kas kurie jau dabar norėtų trąšas iš Baltarusijos per Klaipėdos uostą gabenti, bet ir tie politikai, kuriems galbūt tai būtų malonu daryti ateityje. Tyla dėl licvinizmo naudinga ir veikėjams, kurie neprastai uždirba iš baltarusių ir rossijanų migracijos į Lietuvą jau dabar.
Ekonominė dabartinių politinių santykių nauda ateityje daug kam yra gardus kąsnis. Tik ar mes norime už tai susimokėti ateities Krymo stiliaus referendumu, kurį vykdys ne būsimoji Svetlanos Tichanovskajos valdžia, o Kremlius. Klausimas tik kada tai bus. Po metų ar po dešimties.
Iš vienos pusės mums aiškina, jog licvinizmas faktiškai neegzistuoja ir grėsmės nėra, iš kitos sako, jog tai tik Kremlius ir Minskas kursto nesantaiką, nes nenori, jog lietuviai padėtų baltarusiams kurti demokratinę Baltarusiją.
Licvinizmas reikalingas ne tam, kad mus sukiršinti ir, kad mes nepadėtume baltarusiams. Ar jūs tokie egocentriški narcizai, jog manote, kad viena Lietuva gali išgelbėti šalį į kurią nagus leidžia Kremlius?
Licvinizmas reikalingas ne Baltarusijos valstybingumui naikinti, o padėti pamatus sunaikinti mus. Lietuvą.
Užteks, po velnių, mus kvailinti. Baikite žaisti didžius geopolitikus ir pradėkite dirbti.
„Microsoft“ padarė pažangą kurdama stabilesnį kvantinį kompiuterį, sėkmingai išmatavusi pagrindinę egzotinių dalelių savybę
Pažymėdamos kvantinės fizikos gimimo 100-metį, Jungtinės Tautos 2025-uosius paskelbė Tarptautiniais kvantinio mokslo ir technologijų metais. Todėl praeitame straipsnelyje rašėme apie lenktynes dėl kvantinio interneto, o šiame priminsime, kad artėja naujas kvantinis iššūkis. Iki „Q dienos“ – momento, kai kvantiniai kompiuteriai pakeis šiandieninius šifravimo standartus, galbūt liko keleri metai. Jei atsiras dirbtinio intelekto (DI) įrankiai ir kvantiniai kompiuteriai, jie tai padarys neregėtu greičiu.
Šalims tai bus ir galimybė, ir iššūkis. Galimybė bus panaudoti kvantinį skaičiavimą precedento neturinčiam skaičiavimo pajėgumui, problemų sprendimui ir naujovėms pasiekti. Iššūkis bus tas, kad dėl kvantinio skaičiavimo dabartinė kriptografinė apsauga bus pasenusi ir sukels kibernetinio saugumo riziką. Organizacijos, kurios nepasirengs kvantinei kriptografijai, bus pažeidžiamos.
JK vyriausybė pažadėjo 2,5 milijardo svarų sterlingų per ateinantį dešimtmetį kvantiniams tyrimams ir plėtrai, kad išliktų priekyje šioje srityje. Šios investicijos paskatino įmones visame technologijų sektoriuje paspartinti savo kvantinio pasirengimo planus, priimti naujus standartus ir ruoštis ateičiai.
Prof. Jonas Grigas
Technologijų gigantai daugelį metų investuoja į kvantinį skaičiavimą. Įmonės „Google“, IBM ir „Apple“ skelbia, kad mažesnės įmonės taip pat turi teikti pirmenybę kvantiniam pasirengimui. Neseniai „Apple“ pristatytas saugaus pranešimų siuntimo kvantinis kriptografinis protokolas pabrėžia, kad kvantinis saugumas tampa visos pramonės akcentu.
Mažesnėms organizacijoms perėjimas prie saugios kvantinės ateities bus didžiulis iššūkis. Skirtingai nei technologijų milžinės, turinčios specialias tyrimų grupes ir didelius biudžetus, mažesnėms įmonėms gali būti sunku skirti išteklių kvantiniam pasirengimui.
Kvantinė kompiuterija kels grėsmę ne tik nacionaliniam saugumui ar finansinėms institucijoms, bet ir verslui, kuris remiasi kriptografija – t. y. beveik kiekvienai skaitmeniniame pasaulyje veikiančiai įmonei. Jautrūs klientų duomenys, finansinės operacijos, intelektinė nuosavybė ir įmonių ryšiai priklauso nuo šifravimo. Jei šis šifravimas bus pažeidžiamas, pasekmės gali būt skaudžios.
Nors yra mažiausiai penkeri metai iki „Q dienos“, kvantinio skaičiavimo poveikio saugumui laikas gali netikėtai paspartėti. Kvantinių tyrimų pažanga sukurs galimybę sulaužyti įprastus šifravimo algoritmus. Organizacijos, kurios šiandien kuria kvantinę strategiją, bus geriausiai pasirengusios, kai ateis laikas. JK Nacionalinis kibernetinio saugumo centras paskelbė gaires, kaip pasirengti „Q dienai“, pabrėždamas, kad įmonės turi veikti dabar, o ne vėliau. Perėjimas prie kvantinio šifravimo nebus paprastas; jis reikalaus kruopštaus planavimo, testavimo ir pramonės koordinavimo.
Kvantinės kompiuterijos era ateis greičiau, nei daugelis suvokia, o jos poveikis kibernetiniam saugumui bus didžiulis. Kaip ir su DI, technologinė pažanga gali žaibišku greičiu išeiti iš laboratorijų į gyvenimą. Įmonės, kurios rūpinasi kvantiniu kibernetiniu saugumu šiandien, bus geriausiai pasirengusios ateičiai.
Pasaulio vyriausybės ir didelės korporacijos jau pradėjo kloti pagrindus, tačiau tai ne tik didžiausių žaidėjų problema. Visos šalys, įskaitant Lietuvą, turi rimtai žiūrėti į kvantinę grėsmę ir ruoštis perėjimui prie saugaus kvantinio šifravimo. Reiks investuoti į kvantinę kriptografiją, įvertinti saugumo spragas ir sukurti kvantinio amžiaus strategiją laukiant „Q dienos“.
Pirmajame „XXI amžiaus“ straipsnyje (Nr. 13–14, 2025 04 04) nurodėme keletą sąvokos „Penktoji kolona“ kilimo versijų ir jos veiklos apraiškų kai kuriose pasaulio šalyse. Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, ji prieina prie jūros, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš 35-rius metus vykę istoriniai pokyčiai.
Česlovas Iškauskas
Slaptoji lenkų destrukcija
Nežinia, kiek Penktosios kolonos terminą galima pritaikyti senajai Lietuvos istorijai, bet neabejotinai tiek kovose su kryžiuočiais, tiek LDK laikais, tiek Vytauto žygiuose link Juodosios jūros ar Maskvos, tiek nepaliaujamose grumtynėse su Lenkija dėl valdžios ir įtakos abiejose stovyklose tas nematomas destrukcinis frontas dirbo savo darbą.
Naujaisiais amžiais Penktosios kolonos veiklos apraiškos galėjo atsirasti dar anksčiau negu kur kitur Europoje. Carinis Lietuvos rusinimas, lietuviškos raštijos kančios, tautinis atgimimas, pirmojo pasaulinio karo audros, nepriklausomybės kovos negalėjo apsieiti be ardomosios ideologijos, kolaboravimo, slaptųjų agentų tinklo, šnipinėjo, sabotažo ir t. t.
Istorikas A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, išleistoje Kaune 1936 m., daugiausiai išryškina lenkiškosios Penktosios kolonos veiklą okupuojant Vilniaus kraštą 1919–1920 m. (žinoma, šio termino jis dar nevartoja). Iš Varšuvos ir iš užimto Vilniaus buvo skleidžiami įvairūs gandai ir agituojama dėtis su Lenkija, nes esą taip buvę ištisus amžius, o su vokiečiais lietuviai liksią amžinais vergais. Agitacijai ir šnipinėjimui buvo sukurtas plačiai išsikerojusi lenkų karininkų organizacija „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW). Ji šnipinėjo lenkams apie Lietuvos kariuomenės padėtį, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo savo narius ne tik tarp sulenkėjusių dvarininkų, bet ir tarp liberalių lietuvių.
POW centras buvo Kaune, o jos komendantūros buvo pasklidę po visas 13 Lietuvos apskričių. Pagaliau buvo nutarta naktį iš 1919 m. rugpjūčio 28-os Vilniuje surengti sukilimą, paimti valdžią į savo rankas ir taip paruošti sostinę Lenkijos kariuomenės atėjimui. Tačiau tą pačią naktį POW būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu rasti dokumentai įrodė, jog tai iš tikrųjų buvo diversinė organizacija, kurios tikslas – išpurenti dirvą lenkų okupacijai. Nors jos tinklas buvo išardytas (vėliau pavienės jos grupės dar veikė Lietuvoje), 1920 m. spalio 8 d., sulaužęs Suvalkų sutartį, L. Zeligowskis užėmė Vilnių, o paskui visą kraštą. Dėl akių Varšuva tvirtino esą jis tai padarė savavališkai, paskatinta tariamo „sukilimo“ sostinėje…
Ne mažesnis Penktosios kolonos vaidmuo buvo ir gražinant Lietuvai Klaipėdos kraštą. Čia gyvenantys ir infiltruoti vokiečiai visokiais būdais trukdė vadinamos Ambasadorių Konferencijos sudarytos komisijos veiklai, skleidė melagingą informaciją apie Lietuvą. Net 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius krašto gražinimo susitarimą (1928 m. Berlynas sudarė sienų sutartį su Lietuva, taip pripažindamas Klaipėdos kraštą Lietuvai), Vokietija visokiais būdais kišosi į Klaipėdos administracijos reikalus, kiršino gyventojus, ragino nesilaikyti konvencijos. Jos agentūrinis tinklas, kuriam nuo 1933-ųjų jau vadovavo Hitleris, ruošė Klaipėdą naujai okupacijai…
Naiviojo kolaboravimo vaisiai
Nebuvo ramybės ir iš kitos pusės. Istorikas Mindaugas Tamošaitis 2007 m. birželį „Kultūros baruose“ išsamiai rašė apie tarpukario SSRS agentūrinį tinklą Lietuvoje. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Iš tikrųjų tai buvo bandymas verbuoti lietuviškąją inteligentiją į Penktąją koloną. Tuo metu Lietuva buvo nuskriausta. Vakarų valstybės lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus, o Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d. jį pripažino Lenkijai, dar po pusantro mėnesio jį Lenkijai galutinai priskyrė Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija – būsimos nesutaikomos priešės Antrajame pasauliniame kare.
Demonstruodama užuojautą Lietuvai, Maskva elgėsi gudriai: balandžio 5-ąją ji užprotestavo prieš šį sprendimą ir notoje pareiškė, kad Vilniaus byloje remia lietuvius.
Tai paskatino prosovietines nuotaikas, kurios ėmė sparčiai plisti, ypač tarp inteligentų, baigusių mokslus carinėje Rusijoje, gerai mokėjusių rusų kalbą, vertinusių rusų kultūrą. Į minėtos Draugijos tinklą įsipainiojo garsūs to meto žmonės – prof. V. Krėvė-Mickevičius, Pranas Augustaitis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas Jonynas, Paulius Galaunė, kairysis veikėjas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir daug kitų. Populiarindama įvairius bolševizmo kultūros židinius, Draugija ėmė rengti renginius, šlovinančius Stalino rūpestį rusų kultūra ir menu, spaudoje su VOKS ženklu liaupsino sovietinius laimėjimus ne tik kultūroje, bet ir jo represijas. Apie destrukcinę šios draugijos veiklą 2013 m. rašė neseniai Anapilin išėjęs istorikas Vladas Turčinavičius.
Prieš sovietinę propagandą priemonių bandė imtis prezidentas A. Smetona, tačiau ir jis neįstengė įveikti kilusios slaviškos euforijos, 1939 m. spalio 10 d. priėmus klastingą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Draugija gyvavo iki pat sovietinės okupacijos ir jai gerai paruošė dirvą. Paskutiniame metiniame jos susirinkime 1940 m. gegužės 10 d.– likus mėnesiui iki lemtingosios birželio 15-osios – sovietų pasiuntinys Lietuvoje N. Pozdniakovas jau kalbėjo atviru grėsmingu tekstu ir toli gražu ne literatūriniais terminais…
Ar išsiskirstė Penktoji kolona?
Ar išnyko Penktoji kolona naujaisiais laikais? Toli gražu. Tik jos veiklos formos tapo subtilesnės ir pridengtos daugiausiai ekonominiais socialiniais reikalavimais, vadinamųjų tautinių mažumų gynimu. Tam dirvą gerai išpurena pasyvi, neapgalvota valdančiųjų politika, nesugebėjimas manevruoti krizės sąlygomis, o kartais ir atvirai sabotažiniai veiksmai.
Grįžkime į tas pavojingas Sausio dienas. Negalima laikyti tik sutapimu, kad jau kitą dieną, kai tuometinė ministrų kabineto vadovė K. Prunskienė drastiškai pakėlė kainas būtiniausiems maisto produktams, prie Seimo sugužėjo įniršusių „jedinstvininkų“ minia, kurios įsiveržimo į parlamentą nekantriai laukė generolo V. Uschopčiko tankai ir šarvuočiai. Penktoji kolona perversmininkams tapo buferiniu avangardu, turėjusiu išvalyti kelią sovietiniams kariškiams, kurie savo ruožtu būtų susodinę į valdžios kėdes visokius Burokevičius ir Jermalavičius… Naivu manyti, kad šie neturėjo palaiminimo Kremliuje, nors šiaip padėtį mažai kontroliuojantis M. Gorbačiovas tomis naktimis neva kietai miegojo.
Tąkart Penktajai kolonai ryžtingai kelią užkirto tautinė kolona. Bet anoji niekur nedingo. Kaip jau rašėme iškart po 2009 m. sausio 16-osios riaušių prie Seimo, „manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau. Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga“.
Prisidengę „sava nuomone“
O kas gali paneigti, kad įvairiatautė Penktoji kolona dar ir šiandien neveikia ir Lietuvoje? 35 metus pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie vėl atsigaus, aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsbergistov“. Jie skiriasi nuo tų prisivaišinusių gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Jie nuo teisėsaugos prisidengia, esą reiškiantys tik „savo nuomonę“ – tiek Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu, tiek mūsų nacionalinio saugumo ar gynybos tema. Atėjus į valdžią kairiesiems, tokių „nuomonių“ gausa tik išaugo…
Tačiau yra ir kita medalio pusė: pažįstu daug rusakalbių, o ir lenkų, kurie ir tuomet, ir dabar ne tik buvo lojalūs nepriklausomybininkams, bet savo sveiku patriotiniu užsidegimu juos lenkė. Kiti gi, kažkada pavadinti „Jedinstvo-2“, atgaivina Penktosios kolonos tradicijas, prisidengdami gerais demokratijos ketinimais ar kova už tautinių mažumų teises ir laisves. Gerai suprantu, kad dingstį išeiti į gatves duoda nesubalansuota valdžios socialinė politika, daugybė ekonominių klaidų, kurias darė ir daro visos valdžios – pradedant nuo provokacinių pirmosios nepriklausomos vyriausybės veiksmų iki dabartinio valdančiojo elito.
Tačiau turime ir priešnuodį: šiandien kaip niekada išaugęs tautinis nuovokumas, mūsų brandumas, nors geopolitinė Lietuvos padėtis nėra tokia stabili ir saugi. Kita vertus, Penktoji kolona niekada neišnyks, ji efemeriška kaip struktūrinis darinys, pereinanti įvairius būvius, kartais įgaunanti bjaurų „paleckišką“ viešumo ir įžūlumo. Ji prasiskverbianti per sienas, įveikianti politinius ir ekonominius barjerus ir – kas baisiausia – mūsų protus.
Vadinasi, dar turime pastatyti ir stiprinti savo – tautinio sąmoningumo ir patriotiškumo – kolonas, kurios taptų patikima atrama laisvei ir nepriklausomybei.
Lietuviai yra veršių tauta. Apie tai yra kalbėjęs dar pirmosios Vyriausybės finansų ministras Romualdas Sikorskis.
Nuo to laiko niekas nepasikeitė, nors daugelis oriai išpūtę krūtines laiko save tikrais europiečiais. Siūlau neįsižeisti ir neprisitaikyti konkrečiai sau, bet daug lietuvių yra banda apie kurią gali pasvajoti kiekvienas piemuo, nes ją nepaprastai lengva ganyti: pakanka vos mėnesio smegenų plovimo ir viską pamiršę jie puola į naują isteriją. Dabar tai yra vatnikų ir penktosios kolonos medžioklė.
Šiandienos pasaulis, pulsuojantis įvairiausios informacijos srautais ir nuolat kintančiomis perspektyvomis, paradoksaliai išaugino ir išugdė naują dogmatikų kartą. Viešojoje erdvėje mes matome neįtikėtinas parodomąsias mąstymo transformacijas ir ideologinį ekstremizmą, kurį simbolizuoja, pavyzdžiui, žalimai ir šedbarai, įvairūs portalų komentatoriai. Kai kurie iš jų yra protingi žmonės ir juos priskiriu naudos gavėjams – situacijos kolaborantams, kurie puikiai supranta, ką daro. Tačiau savo veikla ši asmenų grupė išugdė minias dogmatikų.
Šių dienų Lietuvos dogmatikas – tai žmogus, kurio pasaulėžiūra yra sukaustyta nematomomis, bet tvirtomis betono sienomis, pastatytomis iš pasirinktų naratyvų, patvirtinimo šališkumo ir baimės prarasti savo įsitikinimų stabilumą. Jo pasaulėžiūra dažnai formuojasi ne per kritišką mąstymą ir nuolatinį idėjų susidūrimą, o per saugų prieglobstį jam patogiuose informacijos burbuluose.
Socialiniai tinklai, algoritmai ir bendraminčių grupės sukuria aido kameras, kuriose girdimas tik patvirtinimas jau esamų įsitikinimų. Kiekvienas paspaudimas „patinka“, kiekvienas pakomentavimas „pritariu“ tik stiprina šias sienas, paversdamas jas neperšaunamomis. Todėl naujienų portalų srautai yra kruopščiai atrinkti, filtruojant bet kokią informaciją, kuri visuomenei galėtų sukelti kognityvinį disonansą. Taip palaipsniui daugumai lietuvių buvo suformuotas pasaulio vaizdas, kuris yra ne objektyvus atspindys, o subjektyvus, patogus ir saugus konstruktas. Todėl dabar viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje matome keistą reiškinį: vyksta aktyvi penktosios kolonos medžioklė, bet didysis blogis yra Donaldas Trumpas.
Tenka pastebėti, kad daugelis tų, kurie „triuškina“ D. Trumpą – aš jo taip pat neidealizuoju – demonstruoja visišką reikalo neišmanymą. Užuot tyrinėję, vertinę ir lyginę įvairią informaciją su savo turimomis žiniomis, portalų komentatoriai – dogmatikai nesigilinę ją atmeta iš karto. Jie tiesiog negali rizikuoti pripažinti, kad jų įsitikinimai gali būti klaidingi, nes tai sukeltų diskomfortą ir galėtų sugriauti įsivaizduojamo pasaulio modelį. Patvirtinimo šališkumas verčia dogmatiką plaukioti toje informacijoje, kuri patvirtina jo nuomonę, ir ignoruoti arba atmesti bet ką, kas jai prieštarauja. Mes aiškiai matome jų baimes būti „suklaidintiems“, todėl jie aklai pasitiki tik savo informacijos šaltiniais ir komentarų autoriais, ir atmeta visus kitus kaip „melagingus“ ar „iškreiptus“.
Šių dienų Lietuvos dogmatikai slepiasi po įvairiomis kaukėmis, tačiau ar dogmatizmo galime išvengti? Kritinis mąstymas, nuolatinis savęs klausinėjimas, atvirumas naujoms idėjoms ir gebėjimas pripažinti savo klaidas yra priešnuodžiai šiai dvasios būklei. Būtina suvokti svarbiausią dalyką: šių dienų pasaulis yra per daug sudėtingas, jame per daug niuansų, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną, nekintantį naratyvą. Apie tai – šis mano tekstas.
