2025-04-28, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 413

Svarbiausia besitęsiančio karo Ukrainoje pamoka – tai, kokio dydžio pajėgumų reikia norint kariauti šiuolaikiniame kare tarp valstybių

Redakcija
-
0

Iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Svarbiausia besitęsiančio karo Ukrainoje pamoka – tai, kokio dydžio pajėgumų reikia norint kariauti šiuolaikiniame kare tarp valstybių. Nė viena Vakarų kariuomenė nėra pasiruošusi tokiam ginklų ir amunicijos suvartojimo ir pajėgų išsekimo lygiui. Nė viena NATO sąjungininkė, išskyrus Jungtines Valstijas, šiandien neturi ginkluotės ar amunicijos atsargų, kurios galėtų išsilaikyti ilgiau nei kelias savaites ar geriausiu atveju mėnesius mūšio laukuose, panašiuose į Ukrainos. Šis karas išryškino, kad šiuolaikiniame konvenciniame kare su beveik lygiaverčiu priešininku svarbiausia yra masė. Jis taip pat turėtų padėti atsikratyti tiksliųjų smūgių manijos, kuri pastaraisiais metais dominuoja JAV gynybos įsigijimo kultūroje.

Šis karas išryškino neblėstančią karo tiesą: konflikte tarp valstybių masė yra svarbesnė už tikslų smūgį. Masės poveikis yra neatidėliotinas ir pasireiškia kontakto vietoje, o tikslūs smūgiai į priešo pajėgas, sutelktas užnugaryje, amunicijos sandėlius ar logistikos grandines, bus užfiksuoti tik po kurio laiko, galbūt po to, kai sprendimas mūšio lauke jau bus pasiektas. Tiesa, erdvė gali tam tikru mastu kompensuoti masę, tačiau nė viena iš NATO flangų šalių neturi geografinių pranašumų, kad galėtų atitinkamai planuoti veiksmus Rusijos invazijos atveju, o Indostano ir Ramiojo vandenyno regionas taip pat nesuteiktų palankios erdvės reljefo požiūriu, jei Kinija nuspręstų įsiveržti į Taivaną.

Jungtinėms Valstijoms reikia laikytis senųjų masiškumo ir perteklinio pajėgumų panaudojimo principų, kurie padėjo pasiekti pergalę Antrajame pasauliniame kare ir leido sėkmingai atgrasyti ir galiausiai nugalėti Sovietų Sąjungą Šaltojo karo metais. Karas Ukrainoje ir toliau rodo, kad kariuomenei reikia masės, kad ji galėtų pasipriešinti priešininko masei – realybė, kuri nuo Šaltojo karo pabaigos JAV mąstyme apie karybos pobūdį buvo beveik išnykusi. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios JAV kariuomenės, ypač JAV kariuomenės, mąstyme apie pajėgų struktūrą įvyko esminių struktūrinių pokyčių. Kariuomenė įgijo „oro pajėgų mąstyseną“, kai vis didesniu technologiniu sudėtingumu buvo siekiama kompensuoti karių skaičiaus mažėjimą, iš esmės pakeičiant tai, kas anksčiau buvo Amerikos karo būdo pagrindas.

Karas Ukrainoje parodė, kad norint pasipriešinti masei reikia masės. Kai kalbama apie skaičių, reikia prilygti, o dar geriau – pranokti tai, ką priešas gali panaudoti. Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija turėjo tankų, kurie daugeliu atžvilgių buvo pranašesni už JAV tankus, tačiau galiausiai tuos „Tigrus“ ir „Panteras“ pranoko vien tik „Šermanų“, kuriuos galėjo pastatyti JAV, skaičius.

Taigi, būsimoje konvencinėje kovoje prieš beveik lygiavertį priešininką galima pasisakyti už senamadiškas sistemas. Nors technologijos suteikia Vakarų pajėgoms pranašumą, tačiau šis pranašumas bus labai svarbus tik susidūrus su dideliu skaičiumi. Jei NATO atsidurs kare su Rusija arba jei Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Azijoje pradės karą su Kinija, lemiamas veiksnys gali būti darbo jėga ir gamybos lankstumas, kai kalbama apie ginklus ir amuniciją. Užsitęsusiame konflikte lemiamas veiksnys gali būti gebėjimas atkurti pajėgas – tiek personalą, tiek įrangą – kad būtų galima kompensuoti mūšio lauke prarastas pajėgas. Šiuo atveju pernelyg didelis susižavėjimas vis sudėtingesnėmis sistemomis gali būti nenaudingas Jungtinėms Valstijoms. Joms reikės greičiau atkurti nuostolius nei priešininkui, kuris greičiausiai gamins paprastesnes ir pigesnes sistemas.

Masiškumo principas galioja ir personalui. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės taip pat turėtų suabejoti, ar dabartinis modelis yra tinkamas kurti dideles nuolatines kariuomenes, kurių prireiktų, jei jos būtų įtrauktos į didelį konvencinį karą su Rusija, Kinija ar abiem.

Taip pat yra platesnis geostrateginis aspektas, kuris turėtų turėti įtakos JAV ir NATO pajėgų struktūrai ir išdėstymui Europoje, ypač rytiniame flange. Suomijos ir (netrukus) Švedijos įstojimas į NATO iš naujo apibrėžė geostrateginę aplinką Europoje, perkeldamas NATO svorio centrą į Vidurio ir Šiaurės Rytų Europą. Vis dėlto, kalbant apie galimybę dislokuoti dideles nuolatines pajėgas, tik dvi šalys, esančios Šiaurės, Baltijos ir Juodosios jūrų „intermarium“ koridoriuje, turi tam reikalingą gyventojų skaičių. Viena iš jų – Lenkija – yra NATO sąjungininkė, o kita – Ukraina – siekia ja tapti. Kitose šiame koridoriuje esančiose šalyse nėra pakankamai gyventojų, kad būtų galima sukurti dideles kariuomenes. Nors Suomija, turinti teritorinės gynybos ir karinio rengimo sistemą, ekstremaliomis aplinkybėmis gali sutelkti apie 280 000 kariuomenės pajėgų, jos mažas 5,5 mln. gyventojų skaičius nesuteikia gerų perspektyvų ilgalaikiam kariuomenės išlaikymui.

Tai dar viena priežastis, kodėl Ukrainos priėmimas į NATO nėra vien tik kertinių vertybių, kuriomis grindžiamas Aljansas, įtvirtinimas; visų pirma tai susiję su galios ir masiškumo pagrindais, kurie bus reikalingi siekiant sukurti veiksmingą atgrasymo poziciją prieš būsimą Rusijos agresiją. Paprasčiau tariant, Lenkija ir Ukraina – kai pastaroji bus priimta į Aljansą – bus pertvarkytos NATO atgrasymo ir gynybos strategijos rytiniame flange pagrindas. Jungtinės Valstijos turėtų pradėti nuo to, kad nuolat dislokuotų mažiausiai tris brigadų kovines grupes – dvi Lenkijoje ir dar vieną Baltijos šalyse – ir toliau teikdamos branduolinį skėtį bei aukštesnio lygio pajėgumus. Tuomet skandinavai, suomiai, baltai ir rumunai galėtų užbaigti plieninę sieną, o sąjungininkai, esantys toliau į vakarus, ypač Vokietija, galėtų užtikrinti reikiamą gilumą ir palaikymą. Taip pertvarkius rytinį NATO flangą, bet kokios Rusijos pastangos įsiveržti toliau į Europą taptų neįmanomos.

Vakarai susiduria su revanšistine Rusijos valstybe, siekiančia iš naujo nustatyti Šaltojo karo rezultatus ir atkurti savo imperinę įtakos sferą. Rusija jau faktiškai pasisavino Baltarusiją ir tvirtai nusitaikė į Ukrainą, o galbūt ir toliau. Taigi konfliktas Ukrainoje kelia didelę horizontalaus eskalavimo riziką, galinčią sukelti platesnio masto karą Europoje. Jei Jungtinės Valstijos ir NATO grįš prie nuolatinių priešakinių bazių ir masiškumo pagrindų, Rusija bus atgrasyta. O jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ar jo įpėdinis išdrįstų peržengti ribą, toks Rusijos įsiveržimas būtų ryžtingai sužlugdytas.

Šaltinis Atlantic Council

Aldonas Pupkis. Su kalbos faktais taip nesielgiama

Redakcija
-
0
Aldonas Pupkis. Su kalbos faktais taip nesielgiama

Veidaknygė

Apie SARMATĄ

Gruodžio pradžioje „Youtube“ kanale „Redakcija“ transliuota tinklalaidė „Šiandien Redakcijoje. Svečiuose Loreta Vaicekauskienė“. Joje vėl užsipuolama oficialioji valstybinės kalbos politika, užsimojama prieš kalbos norminamąjį darbą ir patį kalbos ugdymą.

Laida anonsuojama sociolingvistės Vaicekauskienės kalbos ištrauka: kodėl turėjo dingti iš mūsų kalbos visas pluoštas senųjų skolinių, kokia nors ‘sarmata’ – ne tas pats kas gėda, kam tą ‘barsuką’ reikėjo pakeisti? Taigi laida būsianti apie kalbininkų normintojų žmonėms maunamą apynasrį, neleidžiantį jiems išreikšti svarbią savo asmenybės dalį. Kadangi Konstitucija leidžia įvairovę [iš tiesų, joje apie įvairovę nėra nė žodžio], tai esą reikia naikinti Kalbos įstatymą, kuris suteikia teisę mus reguliuoti, draudžia žmonėms patiems tvarkytis, kalbą daro bespalvę.

Jau gal keliolika metų tos sociolingvistės vadovaujama grupė neoliberalių pažiūrų autorių nuolat reikalauja kalbos laisvės, kurią žmonės įgytų panaikinus dabartinę valstybinės kalbos politiką ir jos vykdytojų institucijas. Tokios pažiūros gali įtikti tik tiems žmonėms, kurie į lietuvių kalbą žiūri atsainiai ir nelabai susigaudo, nei kam skirta valstybinės kalbos politika, nei kur visa tai veda, o gal net svajoja apie kelias valstybines kalbas Lietuvoje ir visišką kalbos anarchiją.

Valstybinę lietuvių kalbą ir ją įtvirtinančius įstatymus, kartu ir viešosios kalbos kultūrinį lygį ginantieji nuosekliai remiasi tradicine kalbos atmainų samprata, pagal kurią bendrinė kalba išskiriama kaip socialinį prestižą turinti norminama kalbos atmaina. Europos kalbos vargu ar būtų įsivaizduojamos be savo bendrinių atmainų.

Tai priešiškų ir nesutaikinamų ideologijų kova, ir nematyti, kad jos bent artimiausioje ateityje galėtų suartėti.

Taigi pagrindinę skirtį čia sudaro nevienodi diskusijų objektai: vieni kalba apie bendrinę kalbą, kiti apskritai apie kalbą. Tradiciškai pripažįstama, kad bendrinė kalba neturi būti paliekama savaiminei raidai ir turi būti prižiūrima. Liberalioji grupė stengiasi įdiegti mintį, esą kalba pati pajėgi reguliuotis, o kalbininkai norintys norminti visą kalbą, visas jos atmainas. Nors privačioji žmonių kalba nėra kalbos politikos objektas, ir jokie reguliavimai jai netaikomi, toji grupė apsimeta šito nežinanti ir stoja ginti visų „nuskriaustųjų“.

Šitaip plaunant ribas, maišant objektus, dažnai operuojama išgalvotais, neretai logiškai nepagrįstais argumentais, todėl daug kur atsiranda visokių iškraipymų ir klaidingų aiškinimų. Tų tiesų skelbėjams svarbu išsilaikyti visuomenės dėmesio centre ir ne remtis nuosekliais loginiais argumentais, o paveikti klausytojus tariamai moksline argumentacija, priversti juos niekinti kalbininkus ir visą valstybės šioje srityje dirbamą darbą.

Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su kalbininkų darbu, turėtų kelti nusistebėjimą žodžio ‘sarmata’ vadinimas skoliniu ir dar senuoju (kurį kalbininkai esą mėgino numarinti, o ir kitus skolinius išcenzūravo). Prelegentė bus paklydusi tarp dviejų pušų, nes dar Kazimieras Būga 1920 m. įrodė to žodžio savumą, ir vėliau šis niekada nebuvo laikomas klaida, nebuvo taisomas. Atsakingas kalbėtojas tokiu atveju būtų žvilgtelėjęs bent į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, kur tas žodis pateiktas kaip norminis, arba į didįjį žodyną, kur matyti, kaip plačiai jis įsišaknijęs tarmėse ir nėra kokia siaura tarmybė. O jeigu dar būtų pasidairęs Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, būtų radęs tiek ir tiek rašytojų kūrinių, iš kurių niekur ta ‘sarmata’ nedingusi.

Norėčiau žinoti, kokiuose šaltiniuose klaida laikytas ir taisytas ‘cepelinas’, tas tarp neva dingusių (išcenzūruotų) skolinių minimas žodis? Ar tik ne iš to paties šaltinio, kaip tas ‘cepelinas’ ir ‘barsukas’, sklido ir išsigalvojimas apie žodžio ‘anūkas’ uždraudimą? (Dėl ‘anūko’ su ‘barsuku’ žr. nesenus kalbininkės Ritos Miliūnaitės feisbuko įrašus.) Bet disonuodama su „Redakcijos“ prisistatymu, kad stiprioji jos sritis – „kokybiška žurnalistika ir kokybiškas turinys, darantis realų pokytį visuomenėje“, tinklalaidės pabaigoje jos dalyvė Rita Miliūtė dėl tų visų „išcenzūruotų“ žodžių su pašaipa sušunka: „Laisvę barsukams!“. Ir tokius niekus nekalbininkai priima už gryną pinigą – negi puls iš paskos tikrinti žodynus.

Apie manipuliacijas

Neatsakingai elgiantis su konkrečiais kalbos faktais, pilna teiginių ir apibendrinimų, kurie iškreipia supratimą, kuo bendrinė kalba skiriasi nuo kitų kalbos atmainų. Pavyzdžiui, teigiama, kad visi žodžiai, visi kirčiai, visi akcentai yra taisyklingi, [taisyklinga] visa, kas yra vartotojų kalboje. Sakoma, kad nėra jokio etalono, nes kiek mes leisim kiekvienam, tiek bus etalonų. Visa kalbos įvairovė suverčiama į vieną katilą, tarsi nebūtų skirtingų kalbos atmainų, stilių ar žanrų.

Arba tokie iš piršto laužti teiginiai: esą kalbininkai reikalavo išvalyti kalbą, jokio skolinio nevartoti. Jie pavertė kalbą į klaidą ir tai esantis nusikaltimas; nuolat persekiojami žmonės, kad nemoka kalbėti ir t. t., ir pan. Ir visai smagiai skamba, kad Maskvos įgalinti kalbininkai valdžiai pritariant įvedė kalbos kultūrą, kurią sutapatino su mokslu ir pavertė nevartotinų žodžių formų sąrašais. Žinoma, kam minėti prieškario kalbininkus Antaną Salį, Praną Skardžių, prieškarinę „Gimtąją kalbą“, klojusius bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo pagrindus.

Tokiomis manipuliacijomis, dalinių tiesų sakymais stengiamasi emociškai paveikti auditoriją, toliau skleisti neapykantą kalbininkams, menkinti bendrinės lietuvių kalbos prestižą, nes juo rūpinasi šitokie žmonių persekiotojai? Ar ne tokius manipuliacijomis užsiimančius „intelektualus-entuziastus“, kurie platina nepatikrintus arba laisvai interpretuotus faktus, demagogiją, net pirmakursiui studentui akivaizdžias nesąmones, rašyta neseniai, gruodžio 6 d., 15min. paskelbtose rašytojo Andriaus Jakučiūno pastabose:

„Turbūt ryškiausias, jau kanoninis pavyzdys, iliustruojantis situaciją, kai diskursas ne be intelektualų pastangų prarado ryšį su realybe ir faktais, yra rietenos dėl kalbininkų ir redaktorių vaidmens ir misijos. Tai paūmėdamas, tai atslūgdamas ir kaskart įtraukdamas į save vis radikalesnes savęs transformacijas, šis diskursas, kuriame seniai nefigūruoja faktai, daugybę metų iš eilės generuoja nenutrūkstantį nesąmonių ir kliedesių srautą, mįslingu būdu siejamą su intelektualine lyderyste ir pažanga. Įdomu, kad dalis intelektualų gal jau net ir nuoširdžiai tuo tiki (todėl šiuo atveju ne meluoja, bet veikiau yra apgauti/apsigavę).“

Nereikėtų labai stebėtis, kad šitokioje specialiai sukurtoje aplinkoje ir minėtos tinklalaidės žurnalistai vis nuklysdavo į šoną. Nieko nuostabaus, kad joje rado progą įkišti savo trigrašį ir laidos vedėjas. Jis išreiškė savo nuoskaudą dėl prieš nemažą metų krūvą gautų pastabų apie savo kalbą. Mat 2016 m. iš tiesų LRT kalbininkėms buvau nusiuntęs pastabas apie kai kurių televizijos darbuotojų kalbą. Tai nebuvo koks viešas raštas, o tik patarimas LRT kalbininkėms, kad pakonsultuotų kai kuriuos žurnalistus.

Žurnalistas Ignas per tiek metų galėjo pamiršti, kad tose pastabose gerai ar puikiai kalbančius nurodžiau 12, o ne 2 žurnalistus (tarp jų Aistės Plaipaitės neminėjau, palankių žodžių apie ją esu sakęs vėliau), kad sumaišė tų pastabų puslapių skaičių (buvo 4, ne 2) ir kad jam su kitu kolega skyriau vos vieną pastraipą, o ne visą puslapį, kad buvo rašyta apie nevalyvą jo kalbą, o ne apie neraštingumą (beraščius).

Svarbiau tai, kad laidoje jis iškraipė mano laiške paminėtą faktą: esą aš kibęs dėl tarimo ‘Sirijoj’, be ‘e’. Ir žinoma, apmaudu, kad čia pat laidoje tą iškraipymą už gryną pinigą paėmė prelegentė. Turiu tą raštą išsisaugojęs, jame rašiau: „Dėl pernelyg greito (per greito) kalbos tempo dažnai nukandami skiemenys ir reikia spėlioti, kokį čia žodį sakė reporteris: ‘šiaN užtikti SiRJoje; protestuoTJai, teritor[IJOJ]e, rEkcija’ ir t. t.“.

Taigi pastaba buvo ne dėl galinio ‘e’ numetimo ir žodžio galūnės sutrumpinimo, kas būdinga šnekamajam stiliui, o dėl praryjamų skiemenų. Suprantama, kad žurnalistui buvo nesmagu išvydus tas pastabas pakabintas lentoje, bet čia jau televizijos vidinių santykių dalykas, gal ir, kaip dabar sakoma, empatijos stoka. Užuot su kiekvienu atskirai pakalbėjus, gal panorėta pasilengvinti sau darbą.

Taigi dar kartą reikia pabrėžti: kalbame apie bendrinę kalbą, ir ji yra viešojo bendravimo etalonas. Todėl ją turime nuolat tobulinti, plėsti jos raiškos priemones. Bendrinė kalba yra plati ir įvairi, ji susiskaidžiusi į daugelį stilistinių, žanrinių ir kitokių variantų, bet pajėgi aptarnauti visus tą kalbos atmainą vartojančius žmones. Ir radijuje bei televizijoje kalba skiriasi savo žanrais ir tikslais ir niekas nesikėsina niveliuoti tos įvairovės. Turbūt visi suprantame, kad prie radijo pulto ar į televizijos vedėjo kėdę negali sėsti bet kas, neišsiugdęs vidinės kultūros ir neturintis supratimo apie civilizuotą kalbos formą.

Autorius yra kalbininkas, VU docentas, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių kalbos kultūros ugdytojas ir puoselėtojas

Vytautas Sinica. Maldeikio-Gražulio duetas ir Nacionalinio susivienijimo pinigai

Redakcija
-
1
Vytautas Sinica. Maldeikio-Gražulio duetas ir Nacionalinio susivienijimo pinigai

Šiais metais palyginti dažni tapo įvairių grupuočių paūmėjimai, skleidžiant paskalas ir melą Nacionalinio susivienijimo adresu. Gal ryškiausiai tai pasimatė TS-LKD veikėjų gretose. Naujausią pavyzdį pademonstravo Matas Maldeikis, vienu įrašu sugebėjęs Nacionalinį susivienijimą paskelbti ir tariamai fašistiniu, ir ėmusiu Gedimino Žiemelio pinigus. Savaime suprantama, abu teiginiai melagingi. Apie fašizmą dar pašnekėsime, nes tai savo esme įdomiau, o ir Maldeikio „argumentai“ buvo verčiantys prisėsti.

Pirmiausiai pašnekėkime apie Nacionalinio susivienijimo pinigus. Iškeldamas klausimą „iš kur tie NS pinigai?“ Matas Maldeikis stojo į vieną šlovingą gretą su apkaltos laukiančiu Seimo kolega Petru Gražuliu. Pastarasis dar vasario mėnesį Janutienės laidose viešai aiškino, kad jam įtartini Nacionalinio susivienijimo pinigai, iš kur jis jų turi, kaip išgali išpirkti stendus Vilniaus gatvėse ir (šitas geriausias) kodėl tie stendai tie patys, kuriuose po to ir Benkunskas kabo. Tie patys, nes geriausi ir žinome, kur protingiausia leisti pinigus. Dabar tą patį esminį klausimą kelia Maldeikis: Iš kur NS pinigai? „Man neaišku“.

Neabejoju, kad Maldeikis vaidina, nes yra ir raštingas, ir pakankamai protingas – nėra jokių kliūčių susirasti viešai prieinamą informaciją, iš kur NS pinigai. Nežinančiu jis apsimeta tik tam, kad galėtų numesti savo propagandinę klišę, neva NS ėmė Žiemelio pinigus rinkimams. Labai žemas kaltinimas ir labai neprofesionalus. Nes bent kiek profesionaliai žiūrintis melagis bent teptų kuo nors, ko negalima patikrinti. Gi Nacionalinio susivienijimo finansus patikrinti galima ir net lengva. Tereikia atsidaryti VRK ar parsisiųsti mūsų finansines ataskaitas.

Kad nereikėtų vargti, sudėliojome jas į diagramą. Joje – visos 2022 metų Nacionalinio susivienijimo pajamos, už kurias ir buvo vykdoma savivaldos rinkimų kampanija. Išsamiau aukotojų pavardes galima rasti šioje nuorodoje. Apskritai pasižiūrėti šią diagramą sveika ir naudinga – ji rodo, kad esame gyva partija, kurios nariai moka nario mokestį ir mato veiklos prasmę, o šalininkai skiria 0,6 proc. GPM paramą – vienintelę paramą, kurią ir galima ne rinkimų metu skirti partijai, jeigu nesate jos narys. Pagal šią palaikančių piliečių paramą esame tarp didžiausių partijų ir augame didžiausiu tempu. Pernai tos paramos buvo 60 tūkstančių, o šiemet jau 110 tūkstančių. Palaukit, kas bus 2024-aisiais.

Rinkimams gauta dar 19 tūkstančių eurų paramos iš fizinių asmenų ir absoliuti dauguma jų – mažos aukos iki 50 eurų, tačiau visus didesnius aukotojus galima pasižiūrėti VRK nuorodoje – Žiemelio tarp jų nerasite.

Taigi, ką reikia žinoti: a) NS finansai skaidrūs kaip šaltinio vanduo; b) jų liūto dalį sudaro piliečių savanoriškai skirta GPM parama; c) pagal šią paramą esame viena pirmaujančių partijų ir ši parama auga didžiuliu tempu; d) Matas Maldeikis skleidžia visiškai tikrovės neatitinkančias insinuacijas, bet kai neturi reputacijos, nėra ir ko prarasti viešai nusišnekant.

Visų galinčių prašau pasidalinti šiuo įrašu – sveika kuo daugiau žmonių pamatyti, kas yra kas ir iš ko gyvename. Nereikės klausti, kai pamatysite stendus pavasarį.

Apie tariamą Nacionalinio susivienijimo fašizmą – kitą savaitę.

Regina Musneckienė. Kalba – tai valstybės kraujotaka

Redakcija
-
0
Regina Musneckienė. Kalba – tai valstybės kraujotaka

skrastas.lt

Lietuva mini valstybinės kalbos atkūrimo 35-metį. Ta proga reikėtų sveikinti svarbiausias unikalią lietuvių kalbą kaip valstybingumo garantą ir vertybę saugančias institucijas: Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją. Deja, jos puolamos. Už tai, kad sąžiningai ir stropiai dirba savo darbą. Kalbama net apie naikinimą.

Keisčiausia, jog tokiais užmojais švaistosi Seimo ir Vyriausybės atstovai. Net kai kurie kalbininkai. Esą tegu žmonės kalba kaip nori, tegu moterys savo pavardes rašo kaip joms patinka, tegu kartais iš didelio rašto išeina iš krašto, tegu kalba formuojasi natūraliai – taip kaip išeina, be jokių taisyklių.

Na tai kas, kad ilgainiui gali nelikti mockienių, mockučių, ališauskienių, ališauskaičių ar ališauskyčių, visos ir ištekėjusios ir netekėjusios taptų mockėmis ir ališauskėmis. O lietuvių kalba su tokiomis bepriesagėmis ir beskonėmis pavardėmis prarastų dalį savo unikalumo.

Na tai kas, kad lenkai mokosi atskirose lenkiškose mokyklose, kad nesimoko lietuvių kalbos, nors Lietuvoje gyvena jau kelios kartos, kad išsireikalavo net pakeisti lietuvišką abėcėlę, nes trūko raidžių jų pavardėms rašyti originalo kalba, kad prie savo kaimų ribų statosi lentas su lenkiškais pavadinimais taip tarsi patvirtindami, jog yra atskira respublika.

Kalti ne jie, pažeidžiantys Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ir rodantys aiškią nepagarbą valstybei, kurioje gyvena, o Lietuvos valstybės institucija, pareikalavusi laikytis įstatymo.

Toks valdžios požiūris tai pavojaus signalas, grėsmė kalbai, kuri yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir svarbiausias valstybingumo žymuo, tautos identitetas ir gyvastis, priemonė vystytis kultūrai.

Kai kurie istorikai tvirtina, jog didžiules teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdžiusi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė susitraukė būtent dėl to, kad jos dokumentai buvo rašomi svetimomis – rusų ir lenkų kalbomis, o ir patys valdovai buvo išsižadėję gimtosios kalbos. „Jei kalba neužima dominuojančių pozicijų, valstybingumas dyla, blunka. Kalba – tai valstybingumo skydas“, – rašo istorikas Algimantas Kasparavičius.

Nepagarba lietuvių kalbai alsuoja ir didelė dalis viešosios erdvės. Šeštadienio vakarais per LNK televiziją rodomas „Lietuvos balso“ konkursas. Pasirodyti „Lietuvos balso“ scenoje, gauti kelias minutes eterio, veržiasi ne tik lietuvaičiai. Pasitaiko indų, ukrainiečių, juodaodžių, gyvenančių net ne Lietuvoje, o Ukrainoje, Vokietijoje ar Lenkijoje, tailandiečių ir kitų tautų atstovų. Veržiasi, nes, pasinaudojus lietuvių svetingumu, galima tapti „Lietuvos balsu“, nors nesi lietuvis, dažniausia net ne Lietuvos gyventojas ir susižerti solidų prizą.

Bet pikčiausia ir drauge juokingiausia ne tai, o tai, kaip komisijos nariai, pataikaudami svetimšaliams laužo liežuvius su jais kalbėdami angliškai. Nesvarbu, kad daugelis vyresnio amžiaus žiūrovų nesupranta, ką jie ten komentuoja ar koketuoja. Svarbu, kad suprastų išgarsėti trokštantis svetimšalis, kuris veikiausiai negerbia nei mūsų tautos, nei kalbos, nei to paties konkurso. Jeigu gerbtų, pimiausia išmoktų lietuvių kalbą, o tada veržtųsi į eterį.

Negana to, ir patys konkurse dalyvaujantys lietuvaičiai plėšia visai ne lietuviškas, o dažniausia angliškas dainas.

Iš kur tas lietuvio nenoras būti savimi? Nors būdamas savimi esi pats natūraliausias, žaviausias ir talentingiausias. Pats unikaliausias. Kodėl mums vis atrodo, kad kitos tautos geresnės, gabesnės, protingesnės, madingesnės, pažangesnės už mus? Kad jų kalbos – gražesnės ir drabužiai – skoningesni? Matyt, todėl, kad būtent jie patys save pateikia kaip talentingus, protingus, teisingai gyvenančius. O mes nuolatos kompleksuojame. Nuolatos jaučiamės kažkokie nepakankami. Ar tai nuo okupacijos penkiasdešimtmečio išlikęs jaunesniojo brolio sindromas? Ar per šimtmečius išlaikytas Didžiąją Lietuvą iššvaisčiusių kunigaikščių genas?

Galbūt Seimą ir ministerijas valdantys šiandieniniai Lietuvos kunigaikštukai mano, jog Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalbai nekyla jokių grėsmių. Ir dar kaip kyla! Negi jie nemato, kaip didmiesčiuose jau beveik nebelieka lietuviško užrašo. Vien angliški! Negi negirdi, jog daugelis mokinių, studentų kalba su anglišku akcentu, o viešojoje erdvėje kalbinami atsakingas pareigas užimantys ponai prie kiekvieno žodžio prideda „a“.

Jeigu tokiais tempais į Lietuvą plūs rusakalbiai, greitai neatsiginsime ir rusiškų užrašų. O Vilnius ir Klaipėda jau ir dabar pusiau rusakalbiai miestai. Su savo svečiais ir rusakalbiais senbūviais rusiškai priversti kalbėti ir lietuviai. Ar tai ne grėsmė mūsų kalbai?

Kokioje kitoje šalyje galėtum taip laisvai jaustis nemokėdamas jų kalbos ir versdamas tavo kalba šnekėti vietinius?

Kartą Švedijoje ieškojau reikiamos gatvės. Vokiškai užkalbinau gatvėje sutiktą švedų porą. Buvau girdėjusi, jog daugelis jų supranta vokiškai. Jie tik nusišypsojo, pasakė porą sakinių švedų kalba ir nuėjo savais keliais. Nesupratau, ką jie sakė. Gal ir gerai? Galėjo būti nemalonu.

Pažįstama kaunietė išnuomojo savo namo pirmąjį aukštą rusakalbių šeimai. Atėjo laikas mokėti nuomą – neturi pinigų. „Mokykitės lietuvių kalbos. Gausite geriau apmokamą darbą“, – draugiškai patarė nuomotoja. „Tai jūs mokykitės rusų, – atšovė nuomininkas. – Kiek čia tų lietuvių tėra! O mūsų jau keli šimtai tūkstančių. Netruks susirinkti ir milijonas. Atsivešim savo gimines. Jūs turėsite taikytis prie mūsų.“

Štai taip. Rusakalbių šovinizmas niekur nedingo, nors Sovietų sąjungos nebėra.

Čia pat, mūsų šalyje egzistuojančių svetimų kalbų įtaka neigiamai veikia jaunimą. Antai 2010 metais atlikti sociologiniai tyrimai rodė, jog 66,43 procentai jaunų lietuvaičių mano, jog lietuviui pati reikalingiausia lietuvių kalba. Po dešimties metų – 2020-aisiais taip manė tik 24,89 procento jaunų žmonių. Mat jų aplinkoje vis daugėja kitataučių, su kuriais tenka komunikuoti angliškai. Anglų kalba kartais ir darbe reikalingesnė negu lietuvių. Daugėja tarpautinių įmonių, kuriose jaunimas užima aukštas pozicijas ir bendrauja anglų kalba.

Nevartojama lietuvių kalba skurdėja. Juolab, kad šiandieninis jaunimas nelabai skaito ir knygų. Užtenka nekokybiško telefoninio skaitalo, kuriame skuba „krašto dūšią tarsi grūšią“. Net Seimo narys savo tekstus pradeda trumpiniu „šian“ lyg labai daug laiko užimtų pridėti dar keturias raides ir parašyti visą žodį „šiandien“.

Knygų skaitymas turtintų žodyną, skatintų pamilti gimtąją kalbą, įvertinti jos grožį. Deja… skuboje sumišusiam jaunimui tai per sunkus ir per daug laiko ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.

Užtat mažiau skubos patiriantys kaimo gyventojai dar brangina knygą. Dažnoje sodyboje iš senų laikų sekcijos dar prikrautos enciklopedijų ir klasikos tomų. Jie ir kalba sodria taikliais sinonimais, frazeologizmais ir metaforomis pagyvinta lietuvių kalba, kurią perėmė iš savo tėvų ir senolių.

Vyresnioji mano dukra pirmaisiais savo gyvenimo metais augo pas senelius. Kartu su jais gyvenome. Dabar senelių jau nebėra. Bet dukros vaizdinga kalba, turtingas žodynas, gyvos iš senelių kalbos atsineštos frazės, kurių šiandieninis žmogus jau nebevartoja, dažnai juos primena. Tai brangu. Sušildo, prikelia prisiminimus. Tai savotiška sentimentalioji kalbos vertė, kurios nevalia išsižadėti. Tai šeimos istorijos tąsa.

Panaši tąsa reikalinga ir valstybėje. Nes kalba – ne tik bendravimo įrankis, kurį verta tobulinti, bet ir istorijos bei kultūros pamatinis rąstas, jos gyvastis. Vienas istorikas kalbą prilygino valstybės kraujotakai. Tad ar verta abejoti – reikalingos ar nereikalingos institucijos, kurios rūpintųsi valstybės pulsu?

Vokietija: po milijardieriaus susitikimo su AfD partija, kairiojo sparno Vidaus reikalų ministrė kviečia boikotuoti jo pieno produktų imperiją

Redakcija
-
0
Vokietija: po milijardieriaus susitikimo su AfD partija, kairiojo sparno Vidaus reikalų ministrė kviečia boikotuoti jo pieno produktų imperiją

AfD bendrapirmininke Alisa Vaidel

tiesos.lt

Aukščiausios AfD politikės susitikimas su vienu turtingiausių vyrų Vokietijoje sukėlė raginimus boikotuoti jo verslą.

Vienas turtingiausių Vokietijos žmonių dabar atvirai susitikinėja su partija Alternatyva Vokietijai (AfD), todėl kairiųjų pažiūrų vidaus reikalų ministrė Nensė Fėzer (Nancy Faeser) ir pagrindinės šalies valdančiosios partijos paragino jį boikotuoti.

Teo Miuleris (Theo Müller), kuriam priklauso vieni populiariausių maisto prekių ženklų Vokietijoje, įskaitant Mülllermilch, Weihenstephan ir Landliebe, teigė, kad kelis kartus kalbėjosi su AfD bendrapirmininke Alisa Vaidel (Alice Weidel). Jis laikomas vienu pirmųjų stambių verslo veikėjų, atvirai užmezgusių ryšius su AfD, o Vokietijos valdančiosios partijos, įskaitant krikščionis demokratus (CDU) ir laisvuosius demokratus (FDP), remia raginimus ją boikotuoti.

Apskaičiuota, kad Miulerio turtas yra vertas daugiau kaip 4 mlrd. eurų, o jo susitikimas gali atverti kelią kitiems verslo lyderiams atvirai paremti AfD.

Po to, kai Miuleris gynė AfD, sakydamas, kad partijos platforma nėra ekstremistinė ir ji neturi nieko bendra su nacionalsocializmu – ideologija, kurią Miuleris atmeta – dabar „verslas turi užimti aiškią poziciją“, sakė Fėzer.

Fėzer teigia, kad „susiskaldymo ir pasipiktinimo atmosfera, kurią kursto AfD“, atgraso kvalifikuotus migrantus nuo atvykimo į Vokietiją. Pasak jos, įmonės turi atsiriboti nuo AfD arba dešiniojo sparno ideologijos, ir partijos džiaugsis „šliaužiančia normalizacija“. Ji taip pat sakė, kad įmonės, ypač įdarbinančios dešimtis tūkstančių žmonių, kurių daugelis turi migracijos patirties, turi jausti atsakomybę.

Fėzer raginimą boikotuoti parėmė SPD vadovė Saskia Esken, taip pat CDU, FDP, Žalieji ir CSU. CDU generalinis sekretorius Martinas Huberis (Martin Huber) sakė: „Kiekvienam verslininkui ir darbuotojui turi būti aišku: AfD kenkia Vokietijai“.

FDP generalinis sekretorius Bijan Djir-Sarai sakė, kad įmonės dabar turi „aiškiai įvardyti AfD keliamus pavojus“.

Vis dėlto Vokietijos valdančiosios partijos gali būti labai suinteresuotos pereiti į puolimą prieš Miulerį ir paversti jį pavyzdžiu, nes daugelis AfD politikos krypčių, įskaitant sankcijų Rusijai nutraukimą, siekiant atgauti prieigą prie pigios energijos, žaliosios energetikos revoliucijos sustabdymą ir biurokratinės bei mokesčių naštos verslui mažinimą, gali būti patrauklios daugeliui Vokietijos pramonės lyderių.

Vos vakar Remix News pranešė, kad Vokietijoje sparčiai auga bankrotų skaičius, o šalies verslo klasė apkaltino valdančiąją vyriausybę, jog ši savo politika siekia „deindustrializuoti“ Vokietijos ekonomiką.

Miuleris sakė, kad su Vaidel buvo susitikęs tik aptarti partijos programos ir nėra aukojęs šiai partijai. Nepaisant to, valstybinio transliuotojo WDR redaktorius Lorenzas Bekhardtas (Lorenc Bekhardt) rašė: „Daugiau niekada Müllermilch, Landliebe, Weihenstephan“.

AfD sureagavo į tai. Bundestago parlamentinės frakcijos atstovas ekonominės politikos klausimais Leifas Erikas Holmas (Leif-Erik Holm) pareiškė: „Dabar, kai vis daugiau verslininkų remia AfD, kaip tai neseniai padarė Müllermilch vadovas, atrodo, kad šviesoforas (valdanti koalicija, red.) pamažu silpsta. Tai vis labiau primena SED (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands – Rytų Vokietijos Komunistų partija 1949–1989 m.) laikus. Įmonės nenori būti verčiamos daryti jokių politinių pareiškimų, bet pagaliau gali ramiai dirbti! Vokietijos ekonomikai tikrai reikia rūpintis kitais dalykais, o ne daryti piruetus vardan šviesoforo“.

Šaltinis Remix News

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai penkiasdešimt šeštoji (gruodžio 11) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Šeši šimtai penkiasdešimt šeštoji (gruodžio 11) diena

Locked N’ Loaded 

Kaip ir spėjome, Ukrainos teritorijoje dažnėja agresoriaus smūgiai raketomis. Rusai į šiaurinėje Ukrainoje esančius objektus (pagrinde – Kyiv) šiandien paleido 8 raketas, bei 18 Shahed dronų. Visas šias grėsmes Ukrainos oro gynyba sunaikino.Dažnėja kalbos apie švediškų naikintuvų Gripen perdavimą Ukrainai. Kalbos gerai, bet pasidžiaugsime kai pamatysime juos fronte.

📌 Luhansko kryptis.

📍 Svatove. Šiuo metu rusams nepavyksta atsikovoti pozicijų prie Yahidne. Reta išimtis, tačiau jie ne tik daužo galvą į sieną, bet ir organizavo eilę atakų kiek šiauriau esančiame Pershotravneve ruože. Panašu, čia okupantai pasistūmėjo, tokiu būdu kyla grėsmė Ukrainos gynėjų pozicijų prie Yahidne šiauriniam flangui ir užnugariui. 🤔

📍 Kremina. Rusai tęsia operacijas Torske – Terny ruože, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas. Taip pat agresorius ėmė aktyviau stuksenti kiek šiauriau, prie Makiivka. Tikėtina, nesisekant prasiveržti link Terny, tokiu būdu okupantai ieško silpnų vietų ukrainiečių gynyboje. Ukrainos pajėgos apsigynė.

📍 Lysychansk. Be pakitimų.

📌 Donecko kryptis.

📍 Bakhmut.

📎 Šiaurinis flangas. Situacija ima komplikuotis vis sparčiau. Rusams pavyko pajudėtį į priekį visame Bohdanivka – Khromove ruože nuo kelių šimtų metrų iki 1,3 km. Agresorius kabinasi į aukštumas ir jose įsitvirtina, taip kurdamas sau sąlygas toliau stumtis Bohdanivka – Ivanivske ruože. Kaip minėjome anksčiau, tai ne tik kels grėsmę Chasiv Yar apylinkėse veikiantiems Ukrainos vienetams, bet ir pietiniame flange esančiam Klishiivka – Andriivka ruožui.

📎 Pietinis flangas. Padėtis prie Klishiivka negerėja, tačiau rusai toliau pasistūmėti per šiandien nesugebėjo. Kaip minėjome, situacija gali sparčiai pasikeisti, jei agresoriui pavyks įsitvirtinti Bohdanivka – Ivanivske ruože.

📍 Avdiivka – Mariinka.

📎 Šiaurinis flangas. Snukiadaužis tęsiasi įprastiniuose ruožuose, tačiau ukrainiečiai laikosi. Nepavykstant prasiveržti ir įsitvirtinti Stepove, okupantai toliau bando lysti į visas puses, tačiau be rezultatų.

📎 Rytinis flangas. Rusų karo propagandistai paskelbė, kad jų pajėgos išėjo iš pramoninės zonos bei pasiekė aukštumas rytiniame miesto pakraštyje. Ukrainos pajėgų pėstininkai ir artileristai turi kitą nuomonę. Mūšiai tęsiasi.

📎 Pervomaiske ruožas. Ir toliau Ukrainos pajėgos tvirtai kontroliuoja situaciją prie Tonenke.

📎 Mariinka ruožas. Rusams dar šiek tiek pavyko pasistūmėti griuvėsiais virtusioje gyvenvietėje. Didžioji dalis Mariinka kontroliuojama rusų, mažesnė dalis yra tapusi no mans land. Tokį rezultatą rusai pasiekė per pusantrų metų šturmuojant 10 tūkst. gyventojų neturėjusį miestelį.

📍 Vuhledar. Rusai suintensyvino operacijas Novomykhailivka, jiems pavyko kiek pasistūmėti. Tokį pat triuką pabandė atlikti prie Vuhledar, tačiau Ukrainos gynėjai jų ataką atmušė.

📌 Zaporizhia kryptis.

📍 Orihiv. Rusai įsitvirtina vakar atsiimtose pozicijose prie Novoprokopivka, tęsiasi abiejų pusių judesys flanguose.

📍 Velyka Novosylka. Be pakitimų.

📌 Pietų kryptis.

Rusų zekiška – bomžiška – desantūriška grupuotė susiėmė ir pabandė išstumti ukrainiečius iš Krynki. Puolė stipriai, labai stengėsi, bet kaip dažnai būna – nesigavo. Ukrainiečiai apsigynė, kontratakavo ir nežymiai pasigerino savo taktinę padėtį. Sėkmės receptas – jūrų pėstininkų, artilerijos, dronų ir elektroninės kovos sąveika. 😉

**************

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

KARO NUSIKALTĖLIS PUTINAS – METŲ ŽMOGUS? (2023 12 11)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

JAV Respublikonų partija iškėlė sąlygas, su kuriomis sutikus JAV Kongreso daugumai, politikai paremtų naują daugiamilijardinę paramą Ukrainai. Respublikonų senatoriaus James Risch teigimu, šalis pirmiausia turėtų rimčiau spręsti pietinės JAV sienos problemą, nes „per dieną sieną į Jungtines Valstijas kerta apie 10 000 nelegalių užsieniečių“.

Nors J. Bidenas pasirengęs padaryti respublikonams „reikšmingų nuolaidų“, kad pastarieji netemptų laiko, J. Risch teigia, jog kalbama ne apie savaites ir mėnesius, o metus, „todėl atėjo laikas į tai žiūrėti rimtai“.

Ką gi, kiekvienam arčiau savas kailis, savas kiemas, namas ir net automobilio saugumas daug kam atrodo svarbesnis, nei kažkur toli žūvantys vakai. Nors, regis, gyvename globaliame pasaulyje, kurį tiek fiziškai, tiek metafiziškai mėginame suvokti kaip visumą, nuo kurios priklauso kiekvieno mūsų likimas, žmogus darosi vis uždaresnis. Egoistas, plėšrūnas, galvojantis tik apie „aš, mano, man“. Į šią kategoriją galima įtraukti „mano šalis, mano partija, mano sąskaita, mūsų finansai, BVP“. Visa tai yra ne kas kita, kaip egoizmas, neturintis nieko bendra nei krikščioniškomis vertybėmis, nei apgaulingai minios garbinamu altruizmu ar užuojauta artimui.

Karas vakarų žiūrovų akyse virsta kriminaliniu realybės šou, kurio metu galima pasibaisėti, pasijuokti, užjausti nukentėjusiuosius, širdyje džiaugiantis, kad „o aš tai esu saugus“.

Deja, nei vienas iš mūsų šiandien nesame saugus tokiame pasaulyje, kokį sukūrėme.

Makabrišką dvidešimt pirmojo amžiaus vertybinį nuopuolį puikiai iliustruoja TIME paskelbti 2023 metų žmogaus rinkimai. Į juos, greta Karaliaus Karolio III, įtrauktas ir Putinas. Skelbiama, jog Putinas jau antrus metus tęsia karą; o po „Wagner“ sukilimo numalšinimo, Putino įtaka sutvirtėjo. Putinas 2007 m. TIME buvo paskelbtas Metų žmogumi ir ne kartą pateko į TIME100 sąrašą, įskaitant 2022 m.

Mes suprantame, jog šie rinkimai ir nominacijos skirti nusipelniusiems ne tik už gerus, bet ir už kitokius, blogus darbus ar, tiesiog, išgarsėjusioms pasaulinio lygio įžymybėms. Tačiau pats faktas liudija apie tai, jog Putinas, nepaisant realiai liejamo kraujo upių, daugelio yra suvokiamas kaip filmų personažas, herojus-blogietis susijęs su įdomaus, įtempto fantastinio – kovinio filmo įvykiais. Vadinasi, Putinas, mūsų civilizacijos suvokimu – žvaigždė. Rusijos Voldemortas. Įžymybė, turinti teisę lipti ant scenos greta Barbės ir Karolio III. Ir galbūt būti nominuotas Oskarams. Nesvarbu, kad jis blogiukas, kad jo nusikaltimai verčai šiurpti, odą ir pagaugais eiti kūną, daugeliui jis įdomus. „Herojus“, nuo kuo kurio rankos siurealistiniame gyvenimo realybės siaubo filme laisvai liejasi kraujas, laksto kūnų dalys ir nuolat klykia prievartaujamos aukos. Marketingo požiūriu, siužetai, straipsniai su Putino atvaizdu ir turiniu, žiniasklaidos savininkams neša didžiulį pelną. Tai kodėl gi jo nerodyt?

Kažkas sakė: „nusipirksiu popkorno, alaus ir per naktį žiūrėsiu, kaip Prigožinas šturmuoja Kremlių. Oi bus įdomu…“ Virtuali realybė virto tikrove ir atvirkščiai. Toks iškreiptas mūsų laikmečio žmogaus realybės suvokimas. Tai atsitiko tuomet, kai masės žmogus prarado gebėjimą atskirti suvaidintą epizodą nuo realaus gyvenimo, o netikros holivudinės ašaros ėmė veikti labiau, nei tikras skausmas.

Ir mes čia esame bejėgiai. Bejėgiai buvome, kuomet sakėme, kad su 300 tankų ukrainiečiai nesutriuškinis 9000 tankų turinčią ordą. Tačiau buvome vadinami vos ne valstybės išdavikais, pasisakančiais prieš Ukrainos pergalę. Kuri iš tiesų prilygo pasakai.

Bejėgiai buvome, kuomet žurnalistai mus bombardavo, klausinėdami apie Ukrainos kontrpuolimą pietuose, nors nieko panašaus ant žemės iš viso nevyko. Tačiau pasakos naratyvas sklido po pasaulį ir neprasidėjęs kontrpuolimas pasibaigė neįvykusiu pralaimėjimu. Tačiau masių medijos trimitavo apie pergales ir pralaimėjimus. Šimtai milijonų žiūrovų stebėjo nesamą, dirbtinai sukurtą realybę ir ja šventai tikėjo. Tikėjo, nes tuo norėjo tikėti.

Gyvenimas iliuzijų pasaulyje, tariamo, norimo, įsivaizduojamo priėmimas už tikrovę (wishfull thinking) – pati didžiausia mūsų civilizacijos nelaimė. O kadangi civilizacijos valdžios olimpe įsitvirtino būtent toks, iliuzijomis gyvenantis, dėl savo vilos ir baldų virpantis žmogelis, tuo naudojasi brutalus, primityvus, to žmogelio silpnybes gerai suvokiantis barbaras.

Naujas geopolitinių įvykių sūkurys formuojasi Lotynų Amerikoje. Tikriausiai ne veltui į Argentiną darbo vizito išvyko Volodymyras Zelenskis, kur susitiko su Ekvadoro, Urugvajaus, Paragvajaus prezidentais. Taip pat privačiai diskutavo su Viktoru Orbanu ir kalbėjosi telefonu su Emanueliu Makronu. Mums nekyla abejonių, jog tai aktyvios pastangos užkirsti kelią beįsiplieskiančiam Venesuelos-Gajanos konfliktui, siekiant aneksuoti didelę pastarosios šalies dalį. Didžiulį vaidmenį regione vaidina Maskva, dalyvaujant bendruose naftos gavybos projektuose Venesuelos teritorijoje. Rusija yra ir Venesuelos režimo ginklų tiekėja. Be to, Maskvos kontroliuojama „Wagner“ grupuotė vykdė asmeninę Venesuelos prezidento Nicolas Maduro apsaugą. Tad dabar Karakasui atėjo metas grąžinti skolas ir atidirbti Maskvai. Ypač po JAV pastangomis lokalizuoto Izraelio „Hamas“ karo, kuris buvo įžiebtas su akivaizdžiu Kremliaus dalyvavimu. Rusijos specialiosios tarnybos „Gazos karu“ turėjo tikslą nukreipti dėmesį ir resursus nuo paramos Ukrainai, ir tai Kremliui dalinai pavyko. Dabar reikia naujo karo. JAV pašonėje. Ir tai bus siekiama visais įmanomais būdais, o detalės aptariamos Nicolas Maduro vizito Kremliuje metu gruodžio pabaigoje. Panašu, jog Putino kriminalinis režimas Vensuelos ir Gajanos karą stengsis įžiebti iki 2024 sausį suplanuoto Lotynų Amerikos šalių vadovų susitikimo.

Štai apie ką Argentinoje greičiausiai kalba V. Zelenskis. Mus nepaprastai džiugina, jog Ukrainos prezidentas pagaliau tapo tikru užsienio politikos žaidėju ir siekia realios naudos šaliai, o neverkia dėl to, kad minia nepaplojo katučių „Eurovizijos“ metu.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Padėtis rytuose sudėtinga, priešas vykdo puolamuosius veiksmus visame fronte, teigia Ukrainos Sausumos pajėgų vadas, generolas pulkininkas Oleksandras Syrskis, apsilankęs rytų fronto ruožuose. „Priėmėme būtinus sprendimus ir ėmėmės priemonių, kad užtikrintume gynybos tvarumą, išsaugotume mūsų karių gyvybes ir racionaliai naudotume šaudmenis“, – teigiama sausumos vado pranešime.

Šią naktį driskiai iš okupuoto Krymo atakavo Ukrainą „Shahed“ tipo bepiločiais lėktuvais.

Iš viso užfiksuota 18 smogiamųjų bepiločių orlaivių „Shahed-136/131“ paleidimų.

Visi rusų bepiločiai orlaiviai buvo sunaikinti ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos oro pajėgų.

Be to, šįryt Rusijos teroristai aštuoniomis balistinėmis raketomis smogė Kijevo regionui. Smūgis buvo suduotas iš šiaurės krypties, preliminariai – iš Briansko srities.

Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgos sunaikino visas raketas, skriejusias sostinės link, joms artėjant prie miesto.

Graužkit, driskiai, vamzdį.

↞ Trumpai ↠

Izraelis mano, kad Gazos ruože liko 137 įkaitai, tarp jų 20 lavonų. Izraelio ginkluotųjų pajėgų teigimu, „Hamas“ konflikto pradžioje turėjo 30 000 karių.

Kalbėdamas Katare vykusiame forume JT galva A. Guterresas pripažino, kad organizacijos patikimumas ir pasitikėjimas smarkiai pakirsti, tačiau pažadėjo, jog vis tiek nepasiduosiąs. Tuo tarpu JT Palestinos pabėgėlių agentūros direktorius Philippe Lazzarini pareiškė, kad padėtis Gazos ruože yra katastrofiška ir apkaltino pasaulį abejingumu palestiniečių kančioms.

Pasaulis neabejingai žiūri filmą, ir nei JT, nei kitų valstybių vadovai nesugeba pasiūlyti jokios apčiuopiamos formulės krizei išspręsti. Tai dar sykį įrodo, kokių vidutinybių laikmečiu mums tenka gyventi.

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas perspėjimus, kad jo pergalė 2024 m. kels grėsmę demokratijai, apibūdino kaip „apgaulę“ ir „demokratų dezinformaciją“.

Trumpas trumpai pasakė, kad jis nėra grėsmė, nes „grėsmė yra kreivas Džo Baidenas“. Nauja apklausa rodo, kad D. Trumpas hipotetinėje atsakomojoje dvikovoje nežymiai pirmauja prieš J. Bideną, o dešimtadalis rinkėjų nėra apsisprendę.

JAV milijardierius E. Muskas pasipiktino, kad Ukrainos saugumo tarnyba sulaikė prorusišką tinklaraštininką iš Lotynų Amerikos. Dėl šio incidento verslininkas reikalauja Ukrainos prezidento paaiškinimų.

Ukrainos saugumo tarnybos sureagavo į Musko kaltinimus, pažymint, kad tinklaraštininko sulaikymo metu elgėsi pagal įstatymus.

Ukrainos žiniasklaidos teigimu, lapkritį Muskas paragino kalbėtis su Putinu ir pareiškė užuojautą Rusijos kariams. Milijardieriaus teigimu, Ukrainos bandymai susigrąžinti rusų užgrobtas teritorijas yra nereikalingi. Musko nuomone, Zelenskis turėtų asmeniškai susitikti su Putinu, užuot „siuntęs spalvotą Ukrainos jaunimą mirti į tranšėjas“. Kartu jis mano, kad rusų kareiviams „galima simpatizuoti“ lygiai taip pat, kaip ir ukrainiečių gynėjams.

Kai žmogus turi keletą milijonų, jis mano esąs vertas valdyti provincijos miestelį. Kuomet turtuolio apyvarta pasiekia milijardą – miestą. Kai žmogus uždirba keliolika milijardų, jam atrodo, jog jis valdo ir gali šokdinti visą pasaulį.

Vokietijos kancleris O. Scholzas paragino teikti ilgalaikę paramą Ukrainai, nes esą vargu, ar karas greitai baigsis. Pasak kanclerio, Vokietija netgi turėtų būti pasirengusi padaryti daugiau, „jei kiti susilpnės“. Todėl iš Vokietijos pusės turi būti priimti sprendimai, „kad galėtume tai padaryti“, pabrėžė Scholzas.

Kijevui šiandien reikia ne sparnuotų frazių tariamąja nuosaka, o ginklų. Daug ginklų.

Į „areną“, raginant pasaulį nepalikti Ukrainos vienos, žengė ir Ukrainos prezidento žmona Olena Zelenska, pareikšdama, jog Ukrainai gresia „mirtinas pavojus“, jei ji ir toliau negaus finansinės pagalbos.

„Mums tikrai reikia pagalbos. Paprasčiausiai negalime pavargti nuo šios situacijos. O jei pasaulis pavargs, jis tiesiog leis mums mirti“, – sakė pirmoji Ukrainos ponia.

⥁ Lietuvoje ⥀

Neretai mūsų klausiate, kaip atpažinti melą, dezinformaciją bei kodėl mes seniau rašėme vienaip, o dabar sakome kitaip, palaikėme vieną, o dabar kitą.

Iš tiesų mes nieko nepalaikome ir niekam nepritariam. Kiekviena diena – baltas popieriaus lapas, nauji įvykiai, nauji ėjimai, todėl nauji ir vertinimai.

Mes negalime (siūlome ir jums to nedaryt) prisirišti prie vakar matytų asmenybių, girdėtų teiginių, nes jie gali būti pasenę dešimčia metų. Kai jums kalba, kad turime ruoštis apkasų karui – tai yra pasenę mažiausiai dvejais arba dvidešimt dvejais metais. Tačiau to gali prireikti, nelygu kokia susiklostys situacija.

Mes visi drauge privalome suvokti, jog informacijos srautai – susiliejančios upės, kurių vaga kinta, tėkmė greitėja arba lėtėja. Jei mes pasemsime kibirą vandens, pastatysime kieme ir jums aiškinsime, kad upėje vanduo drumstas – tai bus tiesa, tačiau tuo pačiu melas, nes upėje vanduo jau bus nutekėjęs. Tad mes privalome kasdien žiūrėti ne į kibirą kieme, o būti įvykių upėje, kurioje kartu su jumis ir plaukiame.

Kaip pavyzdį galime pateikti Oleksijų Arestovičių, kuris pareiškė, kad dalyvaus Ukrainos prezidento rinkimuose. Daugelis pyksta, kad jis yra neva išdavikas, niekšas, Ukrainos priešas, nes „varo“ ant Zelenskio, ant JAV, todėl yra ir mūsų priešas. Arestovičius nebuvo ir, galbūt, nėra Ukrainos priešas, o paprasčiausiai gabus artistas, manantis, kad suvaidinęs kietą vyrą, kaip kažkada Zelenskis ir žadantis taiką su Rusiją (tą patį žadėjo Zelenskis), bus išrinktas daugumos ukrainiečių prezidentu. Tačiau tai nereiškia, kad Arestovičius ateityje neiškrės dar kokio nors pokšto. Mes nesame nei prieš jį, nei už jį.

Taigi, įvykiai keičia žmones, o žmonės kuria įvykius. Viskas keičiasi, ir dėl to nereikia nei džiaugtis, nei liūdėti. Reikia plaukti upe, stengiantis išvengti kliūčių ir krioklių.

O mes liekame ištikimi jums, mūsų mieli rėmėjai ir skaitytojai, ir jei jūs matote, kad kokie nors portalai platina ir skelbia mūsų apžvalgas, žinokite, jog mums niekas už tai nemoka nei cento. Mes dirbame tik jums.

Beje, skelbiant mūsų analitines apžvalgas, portalų redaktorių prašome gauti mūsų sutikimą. Kitaip tai yra tiesiog vagystė. Iš anksto dėkojame.

Janina Survilaitė. „…O Lietuvai šėtono pančiai kalami“…

Redakcija
-
0

Šiandien Ukrainoje bjauriai sukantis Rusijos agresyviosios istorijos ratui, kasdieną matant pulkus iš savo Tėvynės išvarytų pabėgėlių, mintys nesulaikomai skrenda į Antrojo pasaulinio karo tragedijos laikus…

Skaitant prof. Juozo Ereto pokaryje Romoje išleistą knygą „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“ ne kartą teko išgyventi Rusijos agresijos sužlugdytus lietuviškojo tautos elito likimus. Eretas lietuvius pabėgėlius Vakaruose guodė tuo, jog lietuvio moralinis idėjinis gajumas, laimei, turės ir teigiamų pasekmių. Giliai širdyje išsaugotus savo tautinės išminties šaknų perlus lietuviai gali drąsiai verti į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties grandinę: „…reikia suprasti, kad lietuvio opozicija prieš rusišką politinę priespaudą, idėjinį terorą, dvasios išprievartavimą tik parodo, kad tauta morališkai dar yra sveika, kad jos pozityvios jėgos dar nepalaužtos, kad ji idėjiškai dar gali ir sugeba priešintis tamsioms užmačioms …“ (1974).

Šveicarijos išeivija švenčia savo Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) įkūrimo 50-metį 2002 m.

Tokios moralinės idėjos ryškėja, išeivijos archyvuose susipažįstant su 1945 m. Šveicariją pasiekusiu karo pabėgėliu, deja, anksti išeivijoje mirusiu, teisininku, žurnalistu Andriumi Koniukovu (gim. 1904 m.).

Vytauto Didžiojo universitete jis sėkmingai apgynė diplominį darbą reta tema „Seksualiniai nusikaltimai ir teisė“, o dirbdamas medicinos ekspertu išleido knygą „Vaikai nusikaltėliai“. Prieškario Lietuvoje jau buvo įgijęs gražią literatūrinę patirtį, dirbo žurnalų „Spindulys“, „Lietuvos sparnai“, „Gailestingoji sesuo“ bei humoristinio laikraščio „Šakė“ redaktoriumi. Buvo nepaprastai jautrios sielos, Tėvynės ilgesio kankinamas, neapykanta ir prakeiksmu okupantams nuolat degančia širdimi, vienišuolis poetas lyrikas…

Išeivijoje savo apsakymus, noveles, reportažus, eilėraščius skyrė Tėvynės Lietuvos įvaizdžiui sureikšminti. Jo apsakymus, eilėraščius, noveles, reportažus nuolat spausdino Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ (pasirašinėjo Vilkaviškiečio slapyvardžiu).

„Žinau, manoj šaly rugiai jau plaukia, /deja, juos kirsti ruošias svetimi / Mūs sesės, broliai Sibiro platybėj galo laukia, / o Lietuvai šėtono pančiai kalami.“ (1946 m., Šveicarija)

Jo literatūrinių kritikos straipsnių cikle „Dėl tariamos bolševizmo evoliucijos“ aštriai kritikuojamas lietuvių parsidavėliškumas okupantams, jų kolaboravimas.

Įdomu, kad A. Koniukovui rūpėjo ne tik okupacijoje likusių lietuvių menininkų likimas, bet savo straipsniuose jis atvirai rašė ir apie rusų rašytojų padėtį, su gailesčiu kalbėjo apie A. Achmatovą, Zoščenką, jų tragišką likimą: „…tokie rusų literatūros švyturiai uždusinami totalizmo gniaužtuose.“ („Nepriklausoma Lietuva“, Kanada, 1946 m.)

Šveicarijos Yverdono pabėgėlių stovykloje Koniukovas buvo atsakingas už kultūrinę veiklą, o 1945 metų gegužę stovykloje susiorganizavus lietuvių išeivių chorui (vadovas – muzikos mokytojas, šakietis S. Stasiulis), choras sekmadieniais giedodavo Yverdono bažnyčios šv. Mišiose, pagal galimybes koncertuodavo įvairiuose Šveicarijos kantonuose. Jo prisiminimuose literatūriškai nuspalvintos kelionės keliaujant su karo pabėgėlių choru, kurio pristatymus vietiniams jis gražiai pristatydavo. Iš pradžių choro vadovas Stasiulis naudojosi tik iš Lietuvos atsivežtomis lietuvių kompozitoriaus S. Šimkaus natomis chorui, o vėliau iš Amerikos lietuvių parsisiųsdino daugiau ir savo repertuarą paįvairindavo kitais lietuvių kompozitorių kūriniais.

Vesdamas išeivijos choro pasirodymus, Koniukovas klausytojams paruošdavo trumpas paskaitas apie unikalaus lietuviško meno istorinius vingius, šimtmečius apimančią lietuviškos kultūros evoliuciją, įtaigiai kalbėdavo apie lietuviškojo meno paskirtį, sugebančią atspindėti prigimtinius jausmus ir išgyvenimus, kurie istorinių sukrėtimų panoramoje žiūrovus ir klausytojus ypatingai jaudino:

„Visi lietuviškų dainų tyrinėtojai lietuvių liaudies dainose įžvelgia liūdesio ir ilgesio pradus, todėl kitataučiai, pasiklausę lietuviškų melodijų, klausia: „ko traukiamas vežimėlis su Rimšos „Vargo mokykla“ ir lietuviška trobelė su Lietuvos peizažu susilaukė milžiniško pasisekimo. Kiek leido sąlygos vaikai buvo aprengti lietuviškais tautiniais rūbais… Šveicarų žiuri komisija lietuvaičių spektakliui paskyrė pirmąją premiją…“ („Alpių lietuviai“, p. 81).

1990 metų tradicinė Europos lietuviškų savaičių šventė žymėjo dviejų okupacijos išskirtų Lietuvos dalių – emigravusios ir okupuotosios – SUSIVIENIJIMĄ.

Šioje šventėje su Lietuvos delegacija į Šveicariją atvykęs poetas M. Martinaitis 1992 m. knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ rašė:

„Pabuvęs tokioj lietuviškoj draugijoj, supranti, kaip niekur kitur; kad lietuviai yra ir pasaulio tauta, kad tą jausmą ir tokią galybę mums išsaugojo išeivija – per savo vargą, savo skausmą ir tremtį… Tik kultūra, menas, poezija įvairiose pasaulio vietose pajėgia sudvasinti tokius regėjimo taškus, iš kurių gali pamatyti save, savo kraštą, patirti jo patrauklumą, suvokti savo nelaisvės dydį… Taip kartais išsipildo poezija, tampa mažyte tavo gyvenimo atkarpa…“ (101 psl.).

Gaila, jau ne visi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) išeiviai galėjo pasidžiaugti, kai Lietuvos leidyklos išspausdino pirmąsias išeivijos literatūros antologijas – A. Zalatoriaus (2006 m.) ir D. Kuizinienės (2007 m.).

Jonas Grigas. Kaip gyvensime dirbtinio intelekto amžiuje

Redakcija
-
1
Jonas Grigas. Kaip gyvensime dirbtinio intelekto amžiuje

Dirbtinis intelektas (DI) tapo tikrove. Robotai padėjėjai, savivaldžiai automobiliai, išmanieji akiniai: kaip atrodys mūsų gyvenimas, kai DI taps mūsų kasdienio gyvenimo dalimi? Ar tai bus palaima, ar prakeiksmas? DI pokyčiai per pastaruosius porą metų kelia ir džiaugsmą, ir susirūpinimą, nes DI pramonė veržiasi į priekį be pakankamo reguliavimo. „ChatGPT“ paleidimas į žmonių rankas atidavė galingą DI įrankį, ir dauguma nesitikėjo, kad jis bus toks pažangus. Tai kelia daugybę etinių problemų, taip pat labai realią galimybę, kad robotai netrukus perims daug mūsų darbų. Tuo pačiu metu dirbtinis intelektas bus naudojamas medicinos, technologijų ir švietimo pažangai, gerinant mūsų gyvenimo kokybę. Dirbtinio intelekto tyrėjas Ilja Sutskeveris tviteryje pateikė stulbinantį teiginį: dirbtinis intelektas jau gali įgyti sąmonę, „gali būti, kad šiandieniniai didieji neuroniniai tinklai yra šiek tiek sąmoningi“.


Savivaldžiai automobiliai gali važiuoti be tiesioginio žmogaus įsikišimo, „Google“ išmanieji akiniai gali mums padėti priimti teisingus sprendimus.

Padėjėjai „Siri“ ir „Google Assistant“ leidžia akimirksniu atsakyti į klausimus. Jie taip pat gali vietoje mūsų atlikti užduotis technologiniuose įrenginiuose. Robotų danga buvo sukurta taip, kad kuo labiau primintų žmogaus odos audinį ir kitas išskirtines žmogaus savybes.

Dirbtinis intelektas gali formuoti mūsų politiką. „Google DeepMind“ DI žaidimas jau įveikė žmones žaisdamas daugiau nei 2500 metų senumo kinų stalo žaidimą, bet ir šachmatais žaidžia vis geriau. Greitai mums nebereikės žaidimų partnerių.

Dirbtinio intelekto sekso lėlės pritrauks daug naujų klientų į jau augančią rinką. Gyvenimas su žmogumi, kuris yra paklusnus ir nuolat pasiekiamas be prievartos, kai kuriems yra labai patrauklus.

Daug tikimasi iš DI magnetinio rezonanso tomografijos sveikatos priežiūros srityje. Jis gali padėti nustatyti vėžį tiksliau nei žmogaus akis.

Dirbtinis intelektas gali padėti kovojant su biurokratija ir administravimu, versle ir sumokėdamas sąskaitas arba mokesčius už jus.

Dirbtinis intelektas išmaniuosiuose telefonuose atliks užduotis, patikimai identifikuos vartotojus, atpažins emocijas, supras kalbėjimo būdą ir papildytą realybę.

Vis labiau plis debesų kompiuterija, o fizinis pasaulis taps vis mažiau naudingas, vis labiau nersime į virtualią realybę – programinės įrangos sukurtą dirbtinę aplinką.

Išmanieji garsiakalbiai skaitys mūsų emocijas ir pagal jas pasirinks, kokią muziką groti.

Naujos išmaniųjų laikrodžių versijos su dirbtiniu intelektu padės mums priimti geresnius sprendimus dėl sveikatos, remiantis kriterijais, kuriuos mums sunku tiksliai išmatuoti patiems, pvz., širdies plakimą ir kraujospūdį.

Protinguose namuose termostatai su dirbtiniu intelektu reguliuos kambario temperatūrą pagal esamų subjektų skaičių ir jų įpročius.
Gamyklose vis dažniau atsiras protingų robotų, kurie atliks vis sudėtingesnes užduotis.

Dirbtinis intelektas nacionaliniuose bankuose atims jų galią pasaulio pinigų pasiūloje.

Šiuo metu kompiuteriai atlieka užduotis pagal komandas ir kodą. Dirbtinis intelektas sieks išmokyti kompiuterius mąstyti patiems, naudojant žmogaus mokymosi procesą kaip modelį.
Kai kas sako, kad dirbtinis intelektas galėtų veikti pagal „šaltą logiką“. Kiti teigia, kad ši „logika“ yra žmogaus mąstymo vaisius ir todėl yra lygiai taip pat pažeidžiama dėl žmonių išankstinių nuostatų.

Gilus mokymasis yra mašininio mokymosi metodas robotams, kuris gali būti begalinis. Tačiau kai kurie mano, kad jis privalėtų turėti ribas – tą akimirką, kai robotas visko išmoks iš žmogaus, jam įtakos turės ir mažiau žavūs žmonijos bruožai. Dažniausiai minimas pavyzdys, kai Microsoft DI pokalbių robotas buvo pašalintas iš interneto po to, kai jo Twitter paskyroje pradėjo skelbti netinkamus įrašus.

Robotas menininkas „Ai-Da“, sukurtas JK 2019 m., gali kurti vizualųjį meną ir bendrauti apie savo kūrybą. Jis surengė įspūdingų savo kūrybos parodų visame pasaulyje. „Ai-Da“ ir kiti kūrybinius gebėjimus turintys DI kelia egzistencinius klausimus apie pačią meno prigimtį. „Stars Insider“ rašė, kad Vokiečių menininkas Borisas Eldagsenas atliko eksperimentą, dalyvaudamas „Sony World Photography Awards“ konkurse su dirbtinio intelekto sukurtu vaizdu „Pseudomnezija: elektrikas“. Jis laikė tai paslaptyje, kol buvo paskelbtas nugalėtoju, o tada atskleidė, kad tai buvo DI vaizdas, ir atsisakė apdovanojimo. Jis norėjo išsiaiškinti, ar tokie konkursai pasirengę kovoti su DI technologijos, galinčios sukurti neįtikėtinai tikroviškus vaizdus, atsiradimu.

2022 m. lapkričio mėn. bendrovė „OpenAI“ pristatė „ChatGPT“, o 2023 m. kovą – pažangesnę versiją, pavadintą „GPT-4“. Dirbtinio intelekto valdomas pokalbių robotas yra užprogramuotas imituoti žmonių pokalbius. Jis netgi gali rašyti esė ir istorijas, signalizuojančias apie erą, kai daugelį darbų gali perimti dirbtinis intelektas.

Dirbtinis intelektas gali pakeisti kibernetinės gynybos strategijas.
„Metos“ vyriausiasis dirbtinio intelekto mokslininkas Yannas LeCunas rašė: „Kai DI bus pasirengęs sudaryti visų žmonių žinių ir kultūros saugyklą, mums reikia, kad jis būtų atvirojo kodo ir laisvai prieinamas.“

Briuselyje šiuo metu svarstomas Europos Sąjungos DI įstatymas bus pirmasis pasaulyje išsamus reglamentas suvaldyti šią sparčiai besivystančią technologijų pramonę, keliančią egzistencinius pavojus žmonijai. DI yra „per daug svarbus, kad jo nereguliuotume“, Briuselyje sakė „Google“ vyriausiasis teisininkas Kentas Walkeris.

Taigi, kaip gyvensime dirbtinio intelekto amžiuje? Kurie gyvens, jiems teks prisitaikyti, kaip prisitaikė prie branduolinių, cheminių ir biologinių ginklų. Valdomas proto, DI tarnaus žmonijai, užvaldytas bepročių, kaip Putinas, gali sunaikinti žmoniją, kaip minėtieji ginklai. Buvusi CŽV agentė Laura Ballman „GB New“ sakė, kad Rusija gali sukurti „puolančio“ DI grėsmę.

Neabejotina, kad dirbtinis intelektas dar labiau didins atskirtį tarp žmonių, mokančių juo naudotis ir nemokančių.

Apie šūdgabaliautojus

Redakcija
-
3
Apie šūdgabaliautojus

Edvardas Čiuldė

Bandau įsivaizduoti – kodėl žodis „sionistas“ kartas nuo karto įgyja neigiamas konotacija, nors sionizmo kaip žydų tautos nacionalistinio judėjimo, kėlusio tikslą įkurti tautinę valstybę apibrėžimas nerodo nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, juolab kad tokį tikslą žydai labai sėkmingai įgyvendino, o šiandien kaunasi už savo nacionalinės valstybės išsaugojimą?

Be didesnių pretenzijų į apibendrinimą, išsakysiu tik savo visiškai nesmagią nuomonę, kad sionizmo įvardijimas per prabėgusį laiką mutavo neigiama linkme, kaip atrodo, pirmiausiai dėl to, jog sionistai teisę į nacionalistinį reiškinių vertinimą pripažįsta išimtinai tik žydams, drauge nepraleisdami progos blokuoti, jeigu yra bent mažiausia galimybė, arba bent suniekinti kitų tautų nacionalistinį prabudimą, išsityčioti iš nepašvęstųjų tautinių jausmų. Jeigu būtų jų valia, pasaulis būtų padalintas į dvi dalis, t. y. į kospopolistaną, kur dustu prisodrintoje žemėje nesiveisia jokie tautiniai sentimentai, ir nacionalistinę žydų valstybę, kur nacionalinė idėja yra aukščiau visko, beveik lygi Dievui. O toks dvilypumas neatneša jiems garbės, ar ne?

Štai mūsų bendrapilietis Arkadijus Vinokuras kaip tikras cerberis, neprarasdamas budrumo budi Izraelio interesų sargyboje, drauge jau daugelį metų nepraleisdamas nė mažiausios progos suniekinti lietuvių tautą, ieškodamas preteksto dar kartą ir dar kartą užsipulti drovius ir nekaltus lietuvių tautinio sąmoningumo pasireiškimus, vadindamas tai (tegu nudžiūsta jam dvišakis liežuvis) nacizmo ar fašizmo apraiškų suvešėjimu. Kaip atrodo bent man, lietuvių tautos dergimas yra tapęs pirmąja A. Vinokuro profesija (antroji – cirko artistas, klounas).

Tas pats A.Vinokuras sako, kad Lietuva jam be Europos sąjungos teisyno būtų tik žemės gabalas.

Kiekvienas turi teisę išsakyti savo, net labiausiai drastišką nuomonę, niekas iš mūsų neturi teisės įpareigoti A.Vinokurą mylėti jam svetimą tėvynę. Tai savaime aišku, kitaip nepasakysi. Tačiau čia man neduoda ramybės, kelia neaiškų nerimą keli ne iki galo išsakyti dalykai. Ar Lietuvos pavadinimas žemės gabalu yra tik savo nemeilės ir pasidygėjimu svetimai tėvynei demonstracija, ar tokiame pasakyme jau savaip prasimuša pagrindinis, kaip rašoma enciklopedijose, sionizmo lozungas, pažodžiui skambantis taip: „ žemė be gyventojų – tautai be žemės“. Kaip atrodo bent man, antrasis atvejis yra labiau piktas, nes čia kalbama (toks įspūdis) apie gyvybinės erdvės išplėtimą, teritorijų atlaisvinimą tautai įsikurti, neužbrėžiant ribos tokiai plėtrai.

Kitas klausimas, jeigu A.Vinokurui Lietuva yra tik žemės gabalas, ar korektiška jam būtų bandyti įsiūlyti mums prezidentą pagal savo skonį, kaip anas ir daro savo paskutiniame opuse lrt.lt?
Kaip atrodo daugumai iš mūsų, kitais metais rinksime ne žemės gabalo ir ne ES teisyno, o LR prezidentą.

Taip ir bus, jeigu mes savo Tėvynėje nesame tik šūdo gabalas, kaip kartais mėgsta savo oponentus pavadinti viena A.Vinokuro bendramintė.

Kas be ko, didžiausia kandidatų į prezidentus nuodėmė, pagal A.Vinokurą, yra ne iki galo išnaikintas tautinis sentimentas, užstrigę tautinių prietarų rudimentai, todėl, jo nuomone, likimo dovana prezidento rinkimuose yra „mano bičiulio“ Dainiaus Žalimo, tarsi jau išsilaisvinusio nuo visų prietarų, kandidatūra.

D.Žalimas čia yra piešiama vos ne kaip Jėzus Kristus, atėjęs išlaisvinti pasaulį nuo nuodėmės, arba mažiausiai kaip Mozė, galintis išvesti per dykumą. Tačiau jau seniai yra pastebėta, kad nesaikingos panegirikos gali sukarikatūrinti taip giriamą asmenį ir jam pakenkti net labiau nei dora kritika.

Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus?

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Kad ir kaip ten būtų, negalėčiau patikėti net priremtas faktų (neduokDie!), kad Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje, todėl vis dar, nežiūrint nieko, karštai palaikau nacionalistinio Izraelio kovą už savo valstybės išsaugojimą susidūrimuose su Gazos teroristais.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti, klajoklių geną turinti tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos ko greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…

Vytautas Sinica. Kai už nelegalią imigraciją blogiau tik legali imigracija

Redakcija
-
0

Lietuva yra prastoje situacijoje. Esama vyriausybė įjungė masinės darbo imigracijos mašiną kaip demografinių problemų sprendimą. Įjungė be jokios diskusijos su visuomene, be jokio rimtesnio bandymo spręsti problemą kitais keliais ir be jokio nacionalinio saugumo grėsmių vertinimo.

Prieš du metus, 2021-ųjų vasarą, ta pati vyriausybė bent keturis mėnesius bejėgiškai stebėjo į šalį iš Baltarusijos Lukašenkos siunčiamus Azijos musulmonus nelegalus ir tik Europos Komisijai širdingai leidus teikėsi uždaryti sieną (dėl ko leftistai ją iki šiol kaltina nežmogiškumu). Praėjus dviem metams ta pati vyriausybė iš tos pačios Baltarusijos, bet ir apskritai iš viso posovietinio pasaulio atlapojusi duris pati kviečiasi kuo daugiau legalių imigrantų. Jų patogumui prikūrė vadinamųjų išorės paslaugų centrų, per kuriuos patogiau susitvarkyti imigracijos formalumus, leidžia atvykti supaprastinta tvarka, o Seimo Pirmininkė net siūlo apskritai naikinti migrantų kvotas, kurias Lietuva šiaip ar taip vis dar turi.

Lietuvoje, kurioje kartu su 2 milijonais lietuvių ir pora šimtų tūkstančių vietinių slavų gyventų milijonas rusakalbių atvykėlių, iš esmės nebebūtų ta pati Lietuva.

Esamu tempu vos per 15 metų turėtume apie milijoną darbo imigrantų į Lietuvą. Legalių! Patys renkamės tokį kelią. Nėra priežasčių galvoti, kad imigracijos tempas turėtų lėtėti. Po rinkimų labiausiai tikėtinai laukia itin proimigracinė socialdemokratų valdžia. Lietuvoje, kurioje kartu su 2 milijonais lietuvių ir pora šimtų tūkstančių vietinių slavų gyventų milijonas rusakalbių atvykėlių, iš esmės nebebūtų ta pati Lietuva. Stebint mūsų integracijos politiką ir kalbos politiką, mūsų santykį su savo kalba, istorija ir atvykėliais, gerokai anksčiau nei nebeturėtume jėgų priešintis mes užsileistume rusų kalbą kaip antrą valstybinę (dėl europietiškesnio vaizdo dar paskelbtume ir anglų, nors niekam to nereikėtų) ir ramiai taptume antrarūše mažuma nebe savo valstybėje.

Čia ne pasakų scenarijus. Paskaičiuokite patys. Vien šiemet į Lietuvą atvyko per 60 tūkstančių darbo imigrantų. Legaliai, valdžiai kviečiant ir padedant. Kaip sako Jauniškis, vien baltarusių kasmet po 17 tūkstančių. Vilniuje atliktas ir LRT viešintas tyrimas aiškiai parodė, kad vos 5 procentai darbo imigrantų planuoja išvykti per artimiausius penkis metus. Kiti išvykti neplanuoja.

Nelegalus migrantas visgi svajoja apie Vokietiją ar Švediją ir ten pabėga, vos jį paleidus. Legalus migrantas atvyksta į Lietuvą ir nori čia likti. Ir liks.

Štai kuo nelegalus migrantas bėgantis per mišką iš Baltarusijos yra geriau už legalų, pakviestą Šimonytės. Nelegalus migrantas visgi svajoja apie Vokietiją ar Švediją ir ten pabėga, vos jį paleidus. Legalus migrantas atvyksta į Lietuvą ir nori čia likti. Ir liks. Ko nelikti. Nereikia nei lojalumo demonstruoti, nei kalbos mokytis – pakankamai nuolankiai atsakančių rusiškai.

Visa tai patogiai dangstoma dviem pagrindiniais mitais, kuriuos absoliučiai paneigia statistika.

Pirmasis mitas skelbia, kad atvyksta aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurių Lietuvai labai reikia. Dar rugsėjį LNK žiniose ir ne tik ten Migracijos departamentas aiškino, kad iš 50 tūkstančių darbo imigrantų vos apie 1500 yra aukštos kvalifikacijos. Masiškai priimame žemos kvalifikacijos darbuotojus, noriai dirbančius už labai mažą algą ir mušančius algas žemos kvalifikacijos Lietuvos piliečiams. Ką, beje, patvirtina ir oficialiai patvirtintas apie 180 reikalingų prioritetinių profesijų sąrašas – dauguma jų rengiamos profesinėse mokyklose.

Iš Baltarusijos į Lietuvą nebėgama nuo Lukašenkos, čia tiesiog imigruojama dirbti geresnėmis sąlygomis.

Antrasis mitas skelbia, kad iš Baltarusijos, iš kurios migrantų atvyksta be konkurencijos daugiausiai, žmonės bėga nuo Lukašenkos režimo ir turime moralinę pareigą jiems padėti. Būtent tą neseniai Žinių radijo laidoje šnekėjo TS-LKD atstovė Dalia Asanavičiūtė. Sunku būti toliau tiesos. Iš 60 tūkstančių legalių baltarusių imigrantų Lietuvoje rudenį vos apie 400 buvo pateikę prieglobsčio prašymus ir vos apie 200 jų buvo patenkinti. Tai yra nykstamai maža dalis. Iš Baltarusijos į Lietuvą nebėgama nuo Lukašenkos, čia tiesiog imigruojama dirbti geresnėmis sąlygomis.

Yra savaime iškalbinga ir gana baisu, jog kalbėti migracijos temomis viešai išstoja Valstybės saugumo departamento vadovas. Ši institucija paprastai labai vengia viešumos, juo labiau vengia politiškai jautrių klausimų. Manau, kad viešas Dariaus Jauniškio kalbėjimas apie Baltarusijos šnipinėjimo ir apskritai specialiųjų tarnybų veiklos suaktyvėjimą, apie pavojingą imigracijos mastą, apie ekonominį migracijos pobūdį ir t. t. yra aiškus ženklas, kad prieš tai bandyta kalbėti su valdžia ne viešai, tačiau atsitrenkta į sieną. Negaliu nei įrodyti, nei patikrinti. Bet priešingu atveju tai be galo keistas epizodas institucijos istorijoje.

Yra bent keli esminiai būdai prarasti valstybę ir okupacija tėra vienas, pats baisiausias iš jų. Kiti būdai yra suverenumo atsisakymas, demografinis išnykimas, tapatybės praradimas, užleidžiant vietą kitiems. Kiekvieni tokios politikos metai artina mus prie pastarojo scenarijaus ir jis nėra toks jau tolimas. Būtų laikas pradėti žiūrėti rimtai. Švedijos, Prancūzijos ir kitų šalių nesėkmės pavyzdžiai juk tokie iškalbingi.

1...412413414...1 717Nuo 1 717 413 puslapis