2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 419

Žmogaus teisių gynėjų prašymas apginkluoti Ukrainą

0

Žmogaus teisių dienai (2023 m. gruodžio 10 d.) skirtas  žmogaus teisių gynėjų atviras laiškas laisvų ir demokratinių valstybių vyriausybėms ir pilietinėms visuomenėms.

 

Ekscelencijos ir bendrapiliečiai,

Esame nepriklausomi pilietinės visuomenės žmogaus teisių gynėjai, kai kurie iš jų ilgą laiką darbuojasi posovietinėse valstybėse.

Kreipiamės į jus prašydami karinės pagalbos Ukrainos vyriausybei, kad Rusijos Federacija neužkariautų dalies Uktainos arba visos šalies.

Jei kuri nors Ukrainos dalis arba visa Ukraina atiteks Rusijos valdžiai, piliečiai praras pagrindines teises ir laisves. Tose Ukrainos dalyse, kurias šiuo metu yra okupavusi Rusija, nuo 2014 metų žmonės nebėra laisvi: jie negali naudotis religinėmis ir politinėmis laisvėmis. Kaip ir dabartiniai Rusijos piliečiai, jie gyvena netikroje demokratijoje, vienpartinėje, iš esmės fašistinėje valstybėje, kurioje teisinė valstybė neegzistuoja.

Visiškai moraliai nepriimtina ir tai prieštarauja Jungtinių Tautų chartijai leisti, kad ši agresija tęstųsi.

Tai būtų gėdinga, trumparegiška kapituliacija, atskleidžianti abejingumą Europos kaimynės žmonėms ir kelianti pavojų žmogaus teisėms bei saugumui visoje Europoje. Tai patvirtintų istorijos pamokų neišmanymą, kad nuolaidžiavimas tironams neišvengiamai veda į katastrofą, neišmanymą.

Rusijos okupuotos Ukrainos gyventojai negali mėgautis savo nacionaline kultūra, kurią jie puoselėja, kurią iš jų periodiškai atimdavo imperinė Rusija ir nacistinė Vokietija.

Jei Ukraina atiteks Rusijai arba taps dar vieno „įšaldyto konflikto” auka, Ukrainos kaimynai taikos nesulauks.

Atlaikydama labai galingos totalitarinės šalies puolimą, Ukraina apsaugo ne tik save, bet ir Vakarų, bet kuriuo atveju – ir Vidurio Europos šalis. Juk agresoriaus pergalės (neduok Dieve) atveju Europos šalims iškiltų pavojus tapti kitais puolimo taikiniais. Kaip žinome iš istorijos, invazinių ketinimų turinčios valstybės visada tęs savo agresyvius veiksmus tol, kol jie bus sustabdyti.

Todėl Europos šalių pagalba Ukrainai yra būtina jų pačių apsaugai nuo galimo agresoriaus. Be to, jei Rusijos agresija pavyks, agresoriai ir revanšistai visame pasaulyje į tai atkreips dėmesį. Po to kils daugiau agresijos karų.

 

Dabar, po ilgų dviprasmiškumo metų, laisvos ir demokratinės tautos turėtų vienareikšmiškai palaikyti Ukrainą. Ukrainai desperatiškai reikia ginklų ir šaudmenų, kuriais ji galėtų kovoti nacionalinio išlikimo kare, kare, kuriame žūsta Ukrainos kariai ir civiliai tam, kad visi europiečiai galėtų gyventi taikoje.

Su pagarba prašome visas vyriausybes, kurios vertina žmogaus teises ir laisves, apginkluoti Ukrainą.

Atvirą laišką pasirašo:

Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė

Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis

Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis

Labdaros organizacijos  „Tarptautinis plėtros fondas“ vadovė  Natalija Murašyna (Ukraina)

Labdaros organizacijos Fondo „Redut“ direktorė Liia Kotiash (Ukraina)

NVO Ateities plėtros agentūros valdybos pirmininkas Igoris Arbatovas (Ukraina)

 

 

Žiniasklaidos ekspertė J.Mažylė: TV žiūrėjimas – laiko gaišimas

3

Danas NAGELĖ

– „Kantar” atlikti TV auditorijos tyrimo rezultatai rodo, kad populiariausių laidų Lietuvoje dešimtuke yra „Nuo…iki”, „Bučiuoju, Rūta”, „KK2″, „Lietuvos talentai” ir panašios laidos. Ar tai reiškia, kad rimtų analitinių, pažintinių laidų jau nebereikia arba galbūt jų ir nebėra?

– Pirmiausia kalbėti apibendrintai negalėčiau dėl to, kad nesu giliai susipažinusi su šio tyrimo ataskaita. Tačiau kalbant apskritai apie „skonius” manau, kad viskas priklauso nuo to, kokia yra suformuota auditorija. Šiuo atveju matome tik to formavimo rezultatą. Žiniasklaidos atstovai kartais sako: mes žinome, ko reikia auditorijai. Kaip mes pripratome prie greito sintetinio maisto ir dabar nebegalime nuo jo atsitraukti, taip yra ir su tuo, ką mes žiūrime. Juk žinome garsią frazę: „Ką valgai, toks ir esi”. Aš kitaip sakau: „Ką skaitai, su kuo būni, toks ir esi”.
Žmonės visą laiką būna su tomis laidomis jas žiūrėdami. Žmogus nuo tam tikrų efektų tarsi persikūnija į laidų dalyvius. Anksčiau žmonės susitikę kalbėdavosi apie knygas, vėliau buvo laikotarpis, kai kalbėdavosi apie serialus, tai dabar tos „muilo operos” yra sukeltos į mūsų gyvenimą. Ir jos – dar „arčiau žmogaus”. Kadangi „muilo operų” veikėjai šiaip yra išgalvoti, o laidų veikėjus mes žinome. Jie yra mums žinomi iš valdžios tribūnų, atlikėjai, kurie gal net ir mano gatvele kartais pravažiuoja savo limuzinu.

– O kodėl televizijos nėra suinteresuotos šviesti visuomenės? Tik dėl to, kad minėtos laidos yra pigesnės?

– Negalėčiau atsakyti apie ekonominę dalį, nes parengti pramoginę laidą irgi reikia daug išteklių. Bet jos pritraukia ir daugiau auditorijos, vadinasi, gauna ir daugiau reklamos. Žiniasklaidos savininkams tai, ko gero, svarbiausia.

– Sakėte, kad žmonės dabar priprato prie tokių laidų. O kodėl jie buvo pradėti prie to pratinti?

– Nepamirškime, kad mes esame bendrame vaizdo, kultūros darinyje. Populiarieji Vakarų televizijų kanalai seniai turi ir „sunkesnes” pokalbių laidas, ir nemažai „Fox” stiliaus laidų. Jūs savo pirmajame klausime bandėte užsiminti apie žiniasklaidos misiją. Bet reikia nepamiršti, kad žiniasklaida yra verslas. O verslas ieško formų, kaip uždirbti, kaip pritraukti auditorijos dėmesį.

– Tai galbūt dėl to, kad visuomeninis transliuotojas vykdo kažkokią misiją, jis su daugiau nei 50 mln. eurų biudžetu pagal populiarumą dažniausiai nusileidžia dviem komerciniams kanalams?

– Negalima daryti kažkokių apibendrinimų vien pagal reitingus. Reikėtų išsamaus nacionalinio tyrimo apie pasitikėjimą žiniasklaida. A priori tai turėtų apimti visą visuomenės informavimo lauką, jo dalyvius. Nes šių dienų akivaizdoje tai matyčiau ir kaip nacionalinio saugumo reikmę.

– LRT neturi teisės transliuoti komercinių reklamų, todėl lyg ir vien dėl to turėtų būti patrauklesnė už komercinius kanalus.

– Turėtų būti patrauklesnė. O kodėl tokia nėra? Galbūt tai tik hipotetinis teiginys? Todėl manau, kad reikėtų detalesnio tyrimo dėl TV kanalų žiūrimumo, pasiekiamumo ir, pasikartosiu, auditorijos pasitikėjimo. Negalėčiau LRT žiūrimumo plačiau komentuoti dėl labai paprastos priežasties: aš pati šitos televizijos (nors ten yra puikių autorių), nežiūriu, nors kaip mokesčių mokėtoja taip pat moku visuomeniniam transliuotojui kažkokią dalį mokesčių kaip ir moka kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis.

-Kodėl nežiūrite?

– Aš apskritai jau prieš 15 metų esu „išmetusi” televizorių. Laidas pagal savo domėjimosi sritį ir pagal profesiją, kai reikia ką nors analizuoti, žiūriu internetu.

Tiesa, noriau atkreipti dėmesį, kad LRT turi tikrai vieną gerą dalyką – mediateką, kur yra daug, tarkime, dokumentikos, tinkamos švietimui ir ugdymui. Tai iš tiesų mūsų kultūros lobis.

O dėl aktualijų… Nesu šito kanalo fanė. Kaip, beje, ir kitų, nes pernelyg viskas slenka paviršium ir su tais pačiais pašnekovais, veidais. Tiesiog taupydama savo laiką nuo to atsiriboju, nes yra ir kitų būdų kaip gauti objektyvią, teisingą ir tikslią informaciją. Nematau prasmės gaišti savo laiko ir lėšų – kad televizorius tuščiai burgztų, o aš turėčiau už tai padengti papildomas elektros išlaidas.

respublika.lt

Vokietijos žiniasklaida: V. Orbanas buvo vėl teisus?

0

laikmetis.lt

Vokietijos laikraštis „Welt“, bene populiariausias leidinys šalyje, praeityje paskelbė daug straipsnių apie tikėtiną Ukrainos karinio puolimo prieš Rusiją sėkmę. Tačiau vakar paskelbtame laikraščio vyriausiojo korespondento Sašos Lėnarco (Sascha Lehnartz) straipsnyje Ukrainos šansai kare vertinami itin niūriai.

Straipsnyje, pavadintame „Ar Kijevas jau pralaimėjo?“, rašoma, kad Ukrainos kariuomenė vis labiau nusivilia ir šalies vyriausiasis armijos vadas pripažįsta, kad fronte susidarė „aklavietė“.

„Žiema jau visai netoli. Atrodo, kad kontrpuolimas žlugo. Sąjungininkai pavargo. O vėliausiai nuo lapkričio pradžios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis turi naują priešininką, kurio nebūtinai buvo galima tikėtis: tai jo paties vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnyj“, – rašo „Die Welt“.

„Welt“ turi omenyje neseniai „Economist“ išspausdintą interviu, kuriame vyriausiasis Ukrainos generolas Valerijus Zalužnyj pareiškė, kad „(kaip ir Pirmajame pasauliniame kare) pasiekėme tokį techninį lygį, dėl kurio atsidūrėme aklavietėje“, ir kad tam, jog Ukraina laimėtų, rusams nugalėti prireiks stebuklingų ginklų.

Straipsnyje išsamiai aprašoma, kad Zalužno prisipažinimas yra akivaizdi gėda Zelenskiui.

„Visi pavargo ir yra įvairių nuomonių, nepriklausomai nuo jų statuso“, – sakė Zelenskis, reaguodamas į komentarus spaudos konferencijoje su ES Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen, ir pridūrė: „Tačiau tai nėra aklavietė“. Jo biuro vadovo pavaduotojas Ihoris Žovkva sakė, kad kalbos apie aklavietę „palengvina agresoriaus darbą“ ir sukelia „paniką“ tarp Ukrainos sąjungininkų.

Atsakydamas į tai, „Welt“ rašė, kad didėjantys nesutarimai tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir vyriausybės dėl karo padėties gali reikšti svarbų lūžį.

„Ginčas tarp prezidento ir aukščiausio kariuomenės pareigūno rodo, kad vieningas Ukrainos vidaus frontas byra. Ir kiekviena Kijeve išsakyta abejonė dėl Ukrainos sėkmės perspektyvų sustiprėja Europos ir Amerikos vyriausybių būstinių koridoriuose“, – rašo Lehnartzas.

Welt taip pat pažymi, kad įvairių nacionalistinių lyderių politinės pergalės Europoje greičiausiai sukels rimtų sunkumų, susijusių su nuolatine materialine ir finansine parama Ukrainai.

Gilėjanti biudžeto krizė Vokietijoje taip pat gali reikšti tolesnį Ukrainos biudžeto karpymą.

„Neseniai Nyderlanduose rinkimus laimėję Geertas Wildersas ir Slovakijoje Robertas Fico, kurie nepritaria tolesniam ginklų pardavimui Ukrainai, taip pat rodo, kad Vakaruose didėja nuovargis nuo karo“, – rašo „Welt“.

„Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni tai pripažino rugsėjį, kai ją telefonu užkalbino Maskvos komikų duetas: ji matė „daug nuovargio iš visų pusių“. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas jau pareiškė, kad Ukrainos strategija „žlugo“. Visi tai žino, bet niekas (išskyrus Orbaną) nedrįsta to pasakyti garsiai“, – tęsia laikraštis.

V. Orbanas jau seniai kritikuojamas už taikos pastangas Ukrainoje, perspėdamas, kad Rusijos neįmanoma nugalėti, nes ji yra branduolinė galybė, ir kad tūkstančiai ukrainiečių ir rusų toliau žūsta beprasmiam konflikte.

Toliau „Welt“ išvardija pagrindines kliūtis, su kuriomis Ukraina susiduria mūšio lauke, pažymėdamas, kad per kontrpuolimą Ukraina atkovojo mažiau nei 0,25 proc. teritorijos, kurią nori atgauti iš Rusijos. Todėl „kasdien mažėja tų, kurie tiki, kad Ukraina vis dar gali „laimėti“ šį karą, t. y. išlaisvinti visas Rusijos okupuotas teritorijas.

Rusijos planas A – per kelias dienas užimti Kijevą ir valdyti daugiau ar mažiau tiesiogiai – „žlugo su kaupu“, – sako britų analitinio centro „Chatham House“ Rusijos ir Eurazijos programos direktorius Džeimsas Niksėjus (James Nixey). Tačiau planas B, atrodo, veikia: laukti, kol Ukrainos sąjungininkai pasiduos“.

Straipsnyje cituojamas karo istorikas Fredas Kaganas, kuris įvardija šešias priežastis, kodėl Ukraina ir Rusija tebėra aklavietėje: Rusai sugeba trikdyti ukrainiečių artilerijos taiklumą trikdančiais signalais, rusų įtvirtinimų stabilumas, nepakankama Ukrainos priešlėktuvinė gynyba ir silpnos oro pajėgos, nepakankamas ukrainiečių valdomų raketų veikimo nuotolis (kurį pagerintų vokiečių tiekiamos „Taurus“ raketos), nepakankamas tankų ir išminavimo įrangos skaičius. Be to, akivaizdžiai trūksta šaudmenų“.

Dokumente pažymima, kad ši aklavietė, regis, yra suplanuota – bent jau tam tikru mastu.

Tačiau dokumente pažymima, kad ši aklavietė, regis, yra suplanuota – bent jau tam tikru mastu. Pavyzdžiui, Vakarų šalių vyriausybės sunkiai aprūpina paprastą karinę techniką, tiekia artilerijos sviedinius, žadėtu kiekiu.

Šios vyriausybės vis dar vangiai teikia pažangesnius karinius ginklus, pavyzdžiui, „Taurus“ valdomas raketas, kurios teoriškai galėtų sunaikinti Kerčės tiltą, gyvybiškai svarbų tiekimo maršrutą Rusijai. Tačiau Vakarų šalių vyriausybės vis dar labai atsargiai vertina tokių ginklų teikimą Ukrainai, baimindamosi, kad karas gali paaštrėti. Iš esmės jos nori suteikti tik tiek ginklų, kad Ukraina negalėtų pralaimėti.

Vangiai teikia pažangesnius karinius ginklus, pavyzdžiui, „Taurus“ valdomas raketas, kurios teoriškai galėtų sunaikinti Kerčės tiltą.

Tai rodo ne tik Vokietijos, bet ir JAV vyriausybės požiūrį. JAV užsienio politikos ekspertas Walteris Russellas Meadas (Volteris Raselas Midas) neseniai laikraštyje „Wall Street Journal“ skundėsi, kad aklavietė tikriausiai ir buvo Bideno vyriausybės tikslas: išsekę ukrainiečiai kada nors turės pasiūlyti Rusijai taiką, „o Baltieji rūmai tada parduos tai kaip šlovingą demokratijos ir teisinės valstybės pergalę“.

Nepaisant to, kad didžiąją straipsnio dalį skiriama aprašyti, kaip karas pateko į aklavietę, dėl kurios tiek Rusija, tiek Ukraina patyrė neįtikėtinų nuostolių, straipsnyje daroma prielaida, kad vienintelis kelias į priekį – padvigubinti karinę paramą Ukrainai, užuot siekus taikaus sprendimo.

Vienintelis kelias į priekį – padvigubinti karinę paramą Ukrainai, užuot siekus taikaus sprendimo.

Cituojami du ekspertai – tarptautinės politikos profesorius Carlo Masala ir Miuncheno saugumo konferencijos atstovas Nico Lange, kuris neseniai parašė esė, pažymėdamas, kad Ukrainos pralaimėjimas būtų ne kas kita, kaip „liberalios pasaulio tvarkos pabaiga ir autoritarinio pradžia“.

Welt rašo, kad „norėdamos to išvengti, Europa ir Jungtinės Valstijos turi visomis išgalėmis remti Ukrainą. Lange ir Masala visiškai pritaria Kaganui. Jis taip pat perspėja, kad JAV karinės pagalbos sumažinimas lemtų Rusijos pergalę mūšio lauke. Tačiau tai „būtų katastrofa ne tik Ukrainai, bet ir NATO bei Jungtinėms Valstijoms“, – sakė Kaganas“.

„Vakarai turės nuspręsti, ar vis dar tiki savimi. Ir tai įvyks jau greitai“, – daro išvadą „Welt“.

ŠALTINIS REMIX NEWS

Edvardas Čiuldė. Bjaurūs veidmainiai!

 

Jeigu neklystu, būtent Vytautas Radžvilas yra kažkur pastebėjęs, kad šiandien Lietuva, žiūrint iš lietuvybės išsaugojimo taško, yra lygiai tokioje pat kryžkelėje kaip ir XIX a. pabaigoje, prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui Aušros ir Varpo gadynėje. Kita vertus, tuomet doriausių žmonių rankomis buvo įžiebta žvaigždė, o šiandien nevalyvi suokalbininkai jau gviešiasi tą žvaigždę užgesinti apmyžtais pirštais, paskleisdami aplinkui šnypštimo dvoką.

Tačiau leiskite atkreipti dėmesį į tą loginės sekos būtinumą, kad jeigu bandytume bent iš dalies pateisinti tokį tautos idėjos kvestionavimą arba abejingumą, konformistinį daugumos tylėjimą pažangos ar kažkokiu kitu išgalvotu pagrindu, drauge privalėtume pripažinti, jog aušrininkų ir varpininkų, taip pat pokario partizanų, taip pat ir sovietinių laikų disidentų veikla buvo visiškai beprasmiška, geriausiu atveju vertinta kaip kažkoks tragikomiškas nesusipratimas.

Apsaugok, Viešpatie! Todėl nelaikykite dideliu spalvų sutirštinimu pasakymą, kad šiandieninis tautos idėjos kvestionavimas reiškiasi kaip stribų pasaulėžiūros atgimimas, juolab kad dabartinių pažangiečių protagonistai, stribai pirmapradžiame įpakavime sovietinės valdžios priverstinio skiepijimo pradžioje savo nusikalstamą veiklą taip pat grindė pažangos užkeikimais.

Mūsų Tėvynės veidą bjauroja paplitusi lietuvafobijos nuodėmė.

Kaip užsikirtusios plokštelės pasikartojimą šiandien girdime kasdieninį priminimą, kad nėra didesnių nuodėmių nei antisemitizmas ir homofobija. Be to, šių nuodėmių įvardijimas paprastai yra ištariamas su veido mimika, pasiskolinta iš paveikslo „Šauksmas“.

Tačiau, kaip atrodo, loginė dalykų padėtis reikalautų, kad bent Lietuvoje dar didesne nuodėme būtų laikoma antilietuvizmo nuodėmė, išplitusi kaip nešvankus užkratas. Jeigu kažkam pasirodys, kad toks įvardijimas rėžia ausį ir nedera su žodžių darybos principais, tą patį galima persakyti dar ir taip, kad mūsų Tėvynės veidą bjauroja paplitusi lietuvafobijos nuodėmė. O jeigu kažkam patinka balsis „o“ tarptautiniuose žodžiuose, kaip, tarkime, žodyje „homofobija“, sakykite, kad nėra didesnės nuodėmės kaip filotopofobija.

Primenu, kad Arvydo Šliogerio pateikta filotopijos (gr. phileo myliu, topos – vieta) filosofema byloja apie prasmės apturėjimą per prisirišimą prie vietos, per įsižiūrėjimą į gimtinės peizažus iki kraujo akyse. A. Šliogerio filotopijos teorija, be visa ko kito, dar yra ir Tėvynės atpažinimo teorija.

Kita vertus, kaip atrodo, dėl atsitiktinio sąskambių susidėliojimo nuodėmingosios būsenos nusakymui labiausiai tiktų tautofobijos įvardijimas. Gr. to auto, tauto – reiškia tas pats. Taigi tautofobijos įvardijimas nurodo į tapatybės baimę, kuri ir yra didžiausia mūsų laikų nuodėmė. Kitaip ir nepasakysi, kad tautofobija yra bailio pasirinkimas, nes tapatybės pripažinimas yra drauge ir atsakomybės naštos prisiėmimas. Iš kitos pusės žiūrint, atsakomybė yra kitas laisvės naštos įvardijimas.

Siaubo pasaka, kitaip nepasakysi, yra taip pat tai, kad Lietuvoje išrinkta valdžia tapo svarbiausiu antilietuvizmo lokomotyvu.

Antisemitizmas – tikrai nieko gero. Tačiau dar blogiau būna, kai antisemitizmo baubu gąsdinami net maži vaikai, o antitietuvizmas toleruojamas, valdžios įstaigoms tokią toleranciją palaikant ar net skatinant.

Tačiau klaikiausiai yra tada, kai šie terminai susiejami atvirkščiai proporcingu būdu, kovos prieš antisemitizmą pretekstu pradedant antilietuvizmo kampaniją. Tai – fantasmagorija. Siaubo pasaka, kitaip nepasakysi, yra taip pat tai, kad Lietuvoje išrinkta valdžia tapo svarbiausiu antilietuvizmo lokomotyvu.

Gal taip atsitinka dėl labai banalių priežasčių, kai koks nors nupušėlis viliasi, kad kovos prieš antisemitizmą raginimų būdu bus galima pelnyti karjeros, taip pat ir aukštesnio posto perspektyvos tarptautinėse organizacijose, taškus, savo tautiečiam gretimai pasiūlant tik paniekos dozę, juolab kad tokia panieka taip pat gali būti tos pačios karjeros siekimo taktika. Tačiau tai labai bloga taktika, leidžianti paspartintu tempu sudaiginti visas mūsų bjauriausias nuodėmes.

Daug sakantis, paradigminis yra Aušrinės Armonaitės, vis dar blokuojančios ES skirtus 35 mln. eurų lietuvių kalbos skaitmeninimo reikalui, taip taip, ogi tos pačios Armonaitė, kuri kaip prisimename, andai ne taip supratusi savo kolegos gestą, įžvelgusi čia antisemitizmo demonstracijos galimą užgimimą, pražydo visomis isterijos spalvomis arba, kitaip tariant, „apsigabalino“, pavadinusi savo nelaimėlį kolegą šūdo gabalu, pavyzdys.

Neabejokime, kad pati Armonaitė jokio prieštaravimo čia neįžvelgia, o, priešingai, vertina kaip pažiūrų nuoseklumą. Tačiau gabalaitė ar gabaliukas nėra kažkas geriau nei gabalas, ar ne? Š. yra š., nežiūrint jo išmatavimų ir spalvos.

Tiesą sakant, dėl Armonaitės man širdis neskauda, nes niekados nieko daugiau iš jos ir nesitikėjau. Kaip sako lietuviai nuo seno, būtų kvaila manyti, kad ožys galėtų duoti pieno (čia, žinoma, atsiranda tam tikra dviprasmybė, jeigu ožką, kuri duoda pieno, laikysime ožio žmona).

Tačiau mano širdis, daug neperdėjus sakant, paplūsta krauju, kai matau – kaip darkosi Rimvydas Valatka, nepraleisdamas progos pasityčioti iš lietuvybės sentimento.

Kadaise su R. Valatka buvo proga pabendrauti ilgesnį laiką (per atstumą, man siunčiant straipsnius dienraščiui ir sulaukiant jo pašmaikštavimų mano el. pašto adresu), per tuos kelis metus buvau užsiauginęs tikrą pagarbą jam kaip vyriausiajam interneto dienraščio redaktoriui ir legendiniam žurnalistui, laikiau jį beveik šaunumo etalonu.

Kas atsitiko?

Kita vertus, ar visados atsiveria tokia nykuma, kai žmogus, linkstantis idealizuoti, praranda stabus?..

Dėl R. Valatkos dar buvau linkęs paspekuliuoti, forsuoti hipotezę, kad galimai tokiu būdu žmogų pasiveja tapatybės trauma, bet prisiminiau, kad nedera tokias hipotezes tikrinti darant kraujo tyrimus ar įžvelgiant kliauzes genealoginiame medyje.

R. Valatka tikrai yra ne mažiau gražus ir aukštas nei jo dažnai, pernelyg dažnai minimas asmuo, dar daugiau, pirmasis pranoksta antrąjį savo inteligentiškos plikės didingumu, tačiau bijau, kad auganti antilietuvizmo kupra gali iškilų žurnalistą ir, kaip kažkada maniau, šaunų žmogų visiškai suriesti į ožio ragą. Mane kankina bloga nuojauta, kad jeigu Vilniuje būtų pastatytas paminklas Vyčio garbei, R. Valatka jį aplotų!

Kaip atrodo bent man, jau į pasaulio veidmainystės rekordą lygiuojasi mūsų akyse demonstruojamas pažiūrų prieštaravimas, nesirūpinant suvesti galą su galu, kai, iš vienos pusės, skelbiama, kad pikčiausias agresorės Rusijos ketinimas yra pasiryžimas sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, o, iš kitos, įrodinėjama, įsitenkant tame pačiame diskurse, jog Lietuvoje tautinės lietuvių tapatybės puoselėjimas jau yra pažangos stabdis.

Man taip pat atrodo, kad toks prieštaravimas yra ne mažiau bjaurus veidmainystės demonstravimas nei Putino įrodinėjimas, kad ne jo klika užpuolė Ukrainą, o Ukraina ir NATO puola vargšę Rusiją…

Linas Karpavičius. Žuvytė jau tinkle?

Pagaliau pirmasis žmogus, žinomas verslininkas ir investuotojas, pripažino, kad oficialios finansinės institucijos mus mausto: sukelia dirbtinę infliacijos bangą ir tokiu būdu „nusavina“ žmonių sukauptą turtą.

Ilja Laursas „Žinių radijo“ laidoje pas Marių Dubnikovą aiškiai sudėliojo taškus ant „i“.

Laursas tiesiai pasakė, kad kaltę dėl aukštos infliacijos Europos Sąjungoje turi prisiimti pats Europos centrinis bankas (ECB). Per pandemiją prispausdinęs niekuo nepadengtų eurų ECB tik padeda nuskurdinti paprastus žmones. Verslo rykliai, puikiai išmanantys šio „žaidimo“ taisykles, visada lieka nugalėję. Paprasti žmonės, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, kurie ne visada supranta „žaidimo“ esmę, lieka pralaimėję.

Pikčiausia, kad šioje žmonių nuskurdinimo aferoje dalyvauja ir mūsų valstybė. ECB per pandemiją išleidusi nieko nepadengtus du trilijonus eurų 75 procentus šių lėšų „prasuko“ per šalių vyriausybes. Suprantama, kad tokio „grobio“ vyriausybės negalėjo praleisti pro šoną. Tačiau kartu jos padėjo nuvertinti žmonių santaupas.

Paties Laurso teigimu, valstybė turėtų daryti atvirkščiai – „rūpintis gyventojų gerove, saugoti jų turtą“.

„Infliaciją laikau mokesčiu pinigų turėjimui. Vien už tai, kad tu turi pinigų, tave apmokestina. Šis mechanizmas gal nėra iš pirmo žvilgsnio akivaizdus, nes apmokestinama netiesiogiai. Jei ekonomikoje egzistuoja šimtas valiutos vienetų ir valstybė bankui prispausdinus tiesiog padidina pinigų kiekį, tai praskiedžia visų likusių pinigų vertę. Po kurio laiko matome padidėjusias kainas. Jei padidintas pinigų kiekis, jam atitenka mažiau vertės. Kaip pilietį mane nervina, kad profesinėse publikacijose pirštu rodoma į energetiką, pandemiją, politikus, bet nerodoma į tai, kad buvo prispausdinta pinigų ir dėl to kainos kyla. Man tai atrodo neskaidru, manau, kad šiuolaikinės valstybės nemoka išgyventi vien iš mokesčių. Pinigų spausdinimą jie laiko kraštutine priemone, bet tuo naudojasi – tiesiog prispausdina, neįspėja visuomenės. Tai nepririšta prie pajamų ir skriaudžia visus, nes apmokestinami visiškai visi, kurie turi pinigų. Kodėl sakau, kad tai neskanu? Nes tai – mokestis už pinigą, už kurį jau sumokėtas mokestis“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ekonominiai pietūs“ sakė I. Laursas.

Kaip tai vyksta? Jūs dirbate kaip kokia skruzdėlytė ir nešate po centą, po eurą į krūvelę. Štai jau ir šimtas, štai tūkstantis ir kitas. Gyvenimas gerėja. Tada, suradus kokį nors ekonominį pasiteisinimą, įjungiama pinigų spausdinimo mašina, didinanti rinkoje kiekį pinigų, kurie nebespėja padengti sukuriamos vertės. Tokiu atveju jų vertė krenta. Jūs sėdite susiėmęs už galvos ir galvojate, kad už banko sąskaitoje gulinčius pinigus nebegalite įsigyti to, ką suplanavote. Kol jūs ramiai miegojote, dalis jūsų pinigų buvo nusavinta.

Bet tai dar ne pabaiga. „Žuvytė“ dar ne tinkle. Ji pabaidyta ir išsigandusi, bet jau paruošta tolesnei kelionei į visų savo pinigų praradimą.

Ką „žuvytė“ galvoja dabar matydama, kad nesugebėjo išsaugoti banko sąskaitoje gulinčių pinigų vertės? Teisingai, ji galvoja, kad dėl visko kalta ji pati ir jos nenoras bei nemokėjimas investuoti.

Čia jau „įsijungia“ choras ekonomistų, kurie vieningai aiškina, kad pinigų sąskaitose laikyti neverta (beje, tam pritariu ir aš), bet juos reikia pelningai investuoti (tam aš visai nepritariu).

Anot protingų patarėjų, investuoti reikia į tai, kas duoda grąžą. (Aš jaučiu manipuliaciją, nes įtariu spaudimą į kiekvieno žmogaus silpnybę – norą praturtėti nieko nedirbant). Jie ištraukia šimtus sėkmės pavyzdžių, kaip kažkur kažkas praturtėjo. Man jie primena internetinius sukčius, kurie vilioja jus lengvai uždirbamais pinigais, atakuoja kažkokiomis nuorodomis, žada greitą, lengvą ir didelį uždarbį (to negali būti iš principo), siūlo įtartino pigumo prekes, džiugina bala žino iš kur atsiradusio giminaičio ar visai nepažįstamo žmogaus palikimu ar noru pasidalyti kažkieno pinigais.

Tai dar vienas būdas suvaryti „planktoną“ į tinklą, kad didieji finansiniai rykliai galėtų pasisotinti paskutinį kartą prieš didįjį perkrovimą. Kad žmonės eilinį kartą praradę pinigus būtų ramesni, kai pasaulio galingieji pristatys naujosios pasaulio tvarkos viziją „nieko neturėsime ir būsime laimingi“. Juk sutikite: lengviau priimti naująją tvarką, kai kišenėse ir sąskaitose švilpaus vėjai. Tada bus kaltinama neteisinga sistema, kurią siūlys pakeisti į dar neteisingesnę, bet kadangi visi jau būsime ubagai, mums bus vienodai.

Pinigų spausdinimas turi dar vieną šalutinį reiškinį. Per juos staiga atsiradęs pinigų perteklius kurį laiką leidžia džiaugtis lengvu uždarbiu. Ir tikrai. Staiga pas visus atsiranda pinigų, įsisuka statybos ir verslai. Pilni kurortai žmonių, kavinėse ir prekybos centruose stumdomasi pečiais ir kovojama dėl stalelio. Namuose niekas nevalgo ir negamina, nes visi turi pinigų, tad gali valgyti restoranuose arba blogiausiu atveju užsisakyti maistą į namus.

Ir štai tada, kai atrodo, kad niekas nežadėjo bėdos, sustabdomas „deguonies“ (pinigų) tiekimas ekonomikai. Didinamos palūkanų normos ir per padidėjusias įmokas bankams ir išperkamosios nuomos bendrovėms iš ekonomikos išsiurbiamas „deguonis“ (pinigai). Paaiškinama tai garbingu noru sumažinti infliaciją, kuri ir buvo SPECIALIAI sukelta.

Štai ką sako Laursas: „Kai institucija, kurios tiesioginis siekis – 2 proc. infliacijos, sąmoningai prispausdina daug pinigų, man nesinori tikėti, kad ten sėdi durniai, kurie nesupranta, kad tai neprives prie ženklios infliacijos. Taip nebūna. Jie tą daro sąmoningai, prieštarauja rašytam žodžiui, nusižengia visuomenės pavestai funkcijai.“

Ką tokiu atveju patiria ekonomika? Tą patį, ką ir ligonis, gulintis reanimacijos palatoje, kai jam atjungia deguonį. Ne kiekvienas verslas ir namų ūkis sugebės atlaikyti šiuos „amerikietiškus kalnelius“. Verslai bankrutuos, didės bedarbystė, gali būti pradėti turto už skolas nusavinimo procesai. Vėl įvyks dar vienas turto persiskirstymas.

Pažįstamas vaikinas, neseniai sukūręs šeimą ir susilaukęs vaikučio, pasiėmė paskolą ir nusipirko namą. Jo mėnesio įmoka buvo 800 eurų. Dabar jis moka 1 300 eurų. O kur dar komunaliniai. Teko susirasti dar vieną darbą. Paskola 25 metams. Kiek ilgai atlaikys tokias „žiurkių lenktynes“ jis pats, žmona, šeima? Ar matys tėvą augantis vaikas?

Sistema dirba puikiai įvergindama žmogų. Taip, nebijau šio žodžio. Tai yra XXI amžiaus vergovė.

Sakysite û tai jau praeitis. Palūkanos stabilizavosi, jos nebekyla, kitais metais žada net simbolinį kritimą. Tai neišgelbės. Aukštų palūkanų smagratis jau paleistas ir simbolinės korekcijos procesų rinkose nebesustabdys.

Lengva man kalbėti, kai neturiu santaupų ir paskolų. Tik tiek, kiek reikia normaliam gyvenimui. Gyvenau ne dėl to. Tačiau jei šiandien reikėtų galvoti, kur dėti sąskaitoje esančius pinigus, pasirinkčiau šias kryptis: žemę, auksą, sidabrą. Ateina neramūs laikai. Vertę turės amžini dalykai. Beje, kaip ir nematerialiosios gėrybės – išsilavinimas, garbė, moralė, žodžio laikymasis, principai ir pan. Žmonės ieškos atramos tuose, kuriais galima pasitikėti.

Nuoroda į laidą ČIA.

Ekspertinės institucijos pateikė Seimui bendrą atsiliepimą dėl pertvarkos projekto

Seimui atskaitingos ekspertinės institucijos pateikė Seimui bendrą atsiliepimą dėl pertvarkos projekto

2023 m. gruodžio 4 d. Seimui atskaitingos ekspertinės institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kultūros paveldo komisija, Etninės kultūros globos taryba, Nacionalinė sveikatos taryba, Nacionalinė šeimos taryba – pateikė Seimui bendrą atsiliepimą „Dėl Seimui atskaitingų ekspertinių institucijų pertvarkos projekto“.

Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingos institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK), Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – VKPK), Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT), Nacionalinė sveikatos taryba (toliau – NST), Nacionalinė šeimos taryba (toliau – NŠT), visos toliau vadinamos Seimo ekspertinėmis institucijomis, išnagrinėjusios Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen užregistruotą Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos (toliau – Koncepcija) projektą, nepritaria šiai Koncepcijai dėl tokių priežasčių:

1.Koncepcijoje pateikta paviršutiniška, tikrovės neatitinkanti ir klaidinanti būklės analizė, neįsigilinus į kiekvienos institucijos veiklos specifiką, remiantis ne kokybiniais tyrimais, o vien paviršutiniškomis įžvalgomis, surašant iš institucijų ataskaitų netolygiai atrinktus kiekybinius duomenis, praleidžiant didžiąją dalį valdžios institucijoms pateiktų ekspertinių siūlymų, atliktų apklausų, analizių ir tyrimų, surengtus tarpinstitucinius pasitarimus, dalykinius susitikimus su profesine bendruomene ir visuomene, kitus renginius aktualiais klausimais ir kt. Stebėtina, kad prie esamos būklės analizės priskiriami dar 2012 m. atlikto valstybinio audito ataskaitos duomenys ir išvados nutylint tuometinę šios ataskaitos kritiką. Visos aptariamos institucijos kasmet teikia savo veiklos ataskaitas atitinkamiems Seimo komitetams (VKPK ir EKGT – Kultūros komitetui, VLKK – Švietimo ir mokslo komitetui, NST – Sveikatos reikalų komitetui, NŠT – Socialinių reikalų ir darbo komitetui bei Žmogaus teisių komitetui), kurie visuomet ataskaitas įvertindavo teigiamai. Be to, šie Seimo komitetai, remdamiesi Valstybės kontrolės atstovo pateikta informacija, 2023 m. balandžio mėn. svarstė Seimui atskaitingų institucijų sąrašus ir pateikė pasiūlymų, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno siūlymo sujungti ar panaikinti aptariamas Seimo ekspertines institucijas. Todėl keista, kodėl Koncepcijoje šių institucijų veikla vertinama neigiamai ir siūloma jų pertvarka. Pabrėžtina, kad rengiant Koncepciją būklės analizė atlikta visiškai nebendraujant su Seimo ekspertinėmis institucijomis, todėl pateikti apibendrinimai neretai yra klaidingi. Toks nepelnytai žemas Seimo ekspertinių institucijų veiklos įvertinimas Koncepcijoje yra nepagrįstas ir neabejotinai kenkia šių institucijų bei jų kuruojamų sričių įvaizdžiui.

2.Koncepcijoje Seimo ekspertinės institucijos nepagrįstai kaltinamos funkcijų dubliavimu neatsižvelgiant į jų veiklos aprėpties skirtingą turinį. Funkcijų dubliavimu įvardijama tai, kad visos aptariamos institucijos atlieka ekspertines funkcijas (pvz., teikia išvadas ir siūlymus dėl teisės aktų, informuoja apie savo veiklą visuomenę, teikia metines veiklos ataskaitas Seimui). Dubliavimas įžvelgiamas netgi dėl šių institucijų vienodų teisių (pvz., gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų informaciją, rengiamus projektus ir kitus dokumentus, teikti išvadas bei siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms, sudaryti darbo grupes, pasitelkti kviestinius konsultantus, organizuoti konferencijas ir kitus renginius). Akivaizdu, kad šios funkcijos ir teisės reiškia ne dubliavimą, o būtent ekspertinį institucijų pobūdį, kai jų veiklos turinys yra skirtingas, nes kiekviena institucija įgyvendina tik jai priskirtus tikslus ir uždavinius. Taip pat sunku sutikti su Koncepcijos teiginiu, kad kai kurios Seimo ekspertinės institucijos (VKPK ir EKGT) dubliuoja viena kitos uždavinius, nes šie teiginiai nepagrįsti jokia analize, neįsigilinta į atskiroms institucijoms priskirtų uždavinių įgyvendinimo skirtingas metodikas ir keliamus specifinius reikalavimus ekspertams.

3.Koncepcijoje painiojama Seimo ekspertines institucijas sudarančių narių samprata su valdymo organų samprata. Tvirtinama, kad reikėtų mažinti Seimo ekspertinių institucijų narių skaičių iki 5–7 narių, nes „vadybos teorijoje nurodoma, kad per didelis valdymo organų narių skaičius mažina institucijos veiklos efektyvumą“. Tačiau aptariamų institucijų kolegialius sprendimus priimantys nariai nėra šių institucijų valdymo organai (visoms institucijoms vadovauja vienasmenis valdymo organas – pirmininkas, išrinktas iš narių ir patvirtintas Seimo). Ekspertų skaičius kiekvienoje institucijoje priklauso ne nuo vadybos, o nuo tos institucijos kuruojamo lauko, tikslų ir uždavinių aprėpties, skirtingo ekspertų kompetencijos ir patirčių poreikio. Dėl to ne veltui visos aptariamos tarybos ar komisijos sudaromos aprėpiant savo srities platų atstovavimo ratą, įtraukiant mokslo ir studijų, kūrybinių, profesinių sąjungų ar kitų asociacijų, o kai kuriose institucijose ir švietimo, kultūros įstaigų, savivaldybių bendruomenių, etnografinių regionų, tautinių mažumų atstovus – būtent tai leidžia koordinuotai priimti išvadas ir sprendimus, atsižvelgiant į įvairius interesus.

4.Remiantis nekokybiškai atlikta būklės analize Koncepcijoje pateikiamos nepagrįstos išvados dėl spręstinų problemų, o nurodyti Koncepcijos įgyvendinimo rezultatai labiau priklauso ne nuo Seimo ekspertinių institucijų pertvarkos, bet nuo Seimo statuto pakeitimo ir kitų sprendimų. Koncepcijoje įvardytos 9 spręstinos problemos, dėl kurių tarsi reikalinga institucijų pertvarka. Viena iš nurodytų spręstinų problemų – neva šių institucijų funkcijos ir uždaviniai dubliuojasi, nors pirmiau jau minėta, kad šis priekaištas yra nepagrįstas. Taip pat nepateikiant jokių įrodymų (išskyrus menkus institucijų biudžetus ir atlyginimus) nepagrįstai daroma išvada, jog institucijų narių ir vadovų veiklos efektyvumas yra menkas, stokoja motyvacijos. Dauguma Koncepcijoje nurodytų spręstinų problemų yra dirbtinės: pvz., greičiau privalumu, o ne problema reikėtų laikyti tai, kad visų aptariamų institucijų veiklos organizavimo principai ir pagrindai yra panašūs, kad visos jos atskaitingos Seimui, kad visų buveinės yra Vilniuje, kad sutampa visų institucijų narių įgaliojimų pabaigos pagrindai. Negalima vadinti problema ir to, kad skiriasi institucijų formavimo principai ir jų nariams keliami reikalavimai, nes to reikalauja kiekvienos institucijos kuruojamo lauko specifika ir jo atstovavimo principai. Atskirą dėmesį derėtų atkreipti į Koncepcijoje įvardytą spręstiną problemą, kad šių institucijų potencialas teikiant išvadas dėl teisės aktų ar jų projektų neišnaudojamas, kadangi Seimo statuto 145 straipsnis nurodo, jog Seimas gali prašyti išvadų dėl svarstomų įstatymų projektų tik Vyriausybės, valstybinių mokslinių tyrimų institutų ir aukštųjų mokyklų, bet ne Seimo ekspertinių institucijų – siekiant išspręsti šią problemą reikėtų ne šių institucijų pertvarkos, o Seimo statuto papildymo. Taip pat nereikalinga Seimo ekspertinių institucijų pertvarka tam, kad būtų išspręsta Koncepcijoje nurodyta problema, jog dėl menkų finansinių ir aptarnaujančių administracijų pajėgumų šios institucijos susiduria su vidaus audito atlikimo kliuviniais – tuo tikslu pakaktų pavesti Seimo kanceliarijai atlikti Seimui pavaldžių institucijų vidaus auditą.

5.Siūlomas Seimo ekspertinių institucijų pertvarkos modelis pasižymi ryškiais trūkumais ir galimomis neigiamomis pasekmėmis. Koncepcijoje įvardijant vietoj penkių institucijų (VLKK, VKPK, EKGT, LST ir LŠT) įkuriamą Nacionalinės gerovės agentūrą (toliau – Agentūra), nėra nurodyta, koks konkretus teisės aktas reglamentuotų šios naujos institucijos veiklą, ir apskritai ar Seimas būtų jos steigėjas. Reikia pabrėžti, kad dabartinių Seimo ekspertinių institucijų veiklą reglamentuoja įstatymai ir (ar) Seimo patvirtinti nuostatai, kuriuose aiškiai nurodyta šių institucijų paskirtis, sudarymo principai, funkcijos, sprendimų priėmimo tvarka ir t. t., tačiau Koncepcijoje aptariant Agentūrą tokie svarbūs dalykai lieka neįvardyti. Pagal tik apytiksliai apibūdintą pertvarkos modelį sunku įsivaizduoti, kaip naujoji Agentūra gebėtų pakeisti dabartinių atskirų ekspertinių institucijų įdirbį (daugumos ilgametį) įvairiose skirtingų kompetencijų reikalaujančiose srityse – sprendžiant Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo, kultūros paveldo (nekilnojamojo ir kilnojamojo) apsaugos politikos, etninės kultūros valstybinės globos ir politikos, valstybinės sveikatos politikos, valstybinės šeimos politikos klausimus. Koncepcijoje modeliuojant Agentūros sukūrimą nėra aiškiai nurodyta, koks statusas būtų suteiktas atskirų sričių padaliniams ir kas jiems vadovautų, tik paminėta, kad Agentūroje VLKK, VKPK, EKGT, NST ir NŠT „veiks kaip visuomeniniai patariamieji kolegialūs subjektai“ (čia pat užsimenant, jog su VKPK galėtų būti sujungta EKGT, panaikinant, žinoma, ir pastarosios padalinius etnografiniuose regionuose). Akivaizdu, kad šie visuomeniniai subjektai nebegalės būti Agentūroje kaip atskiros institucijos, nors Koncepcijoje ir teigiama, kad „bus optimizuotas (sumažintas) šias institucijas sudarysiančių narių skaičius (iki 7–11)“, o dauguma narių bus mokslo ir studijų institucijų atstovai. Kita vertus planuojama, kad Agentūros administraciją turėtų sudaryti net 40 pareigybių (kai maksimalus ekspertų skaičius siektų tik 32–44), o Agentūrai vadovautų profesionalus vadybininkas, per konkursą atrinktas į pareigas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Toks modelis visiškai prasilenkia su „rankos atstumo“ principu ir sudaro galimybes politikams kištis į Agentūros sudarymą ir jos sprendimų priėmimą. Be to, labiau vykdomąsias funkcijas vykdančios, bet ne ekspertinės institucijos paskirtį akivaizdžiai parodo tiek jos pavadinimas („Agentūra“), tiek planuojama struktūra su jungtine administracija, žadant jos darbuotojams konkurencingus atlyginimus, o ekspertams – tik darbą visuomeniniais pagrindais. Kyla išvada, kad tokia Seimo ekspertinių institucijų pertvarka leistų ne tiek sutaupyti (kaip nurodyta, 13 pareigybių ir 519 tūkst. Eur), kiek sunaikinti turimą šių institucijų ekspertinį potencialą, platų jo atstovavimą, bendradarbiavimą ir sprendimų priėmimą vadovaujantis horizontalumo principu.

6.Siūlymas dabartinės augančios geopolitinės įtampos akivaizdoje naikinti Seimo ekspertines institucijas, susijusias su valstybės pamatinių konstitucinių ir nacionaliniam saugumui svarbių vertybių išsaugojimu, yra parankus priešiškoms Lietuvai jėgoms. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ pabrėžiama: „Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama <…> kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą“, taip pat sudaryti palankias sąlygas saugoti ir stiprinti gyventojų sveikatą. Įgyvendinus Koncepcijoje pateiktą Seimo ekspertinių institucijų pertvarką, būtų iš esmės susilpnintos išvardytos Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbios sritys. VLKK yra svarbiausia institucija, atliekanti koordinuojamąjį darbą formuojant valstybinės kalbos politiką, vertinant bendrą valstybinės kalbos funkcionavimo visose viešojo gyvenimo srityse padėtį, kaupiant ir plėtojant Terminų banką, o norint atsisakyti VLKK, tektų panaikinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymą ir pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą. VKPK yra vienintelė institucija, galinti nepriklausomai ir nešališkai įvertinti nekilnojamojo bei kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimą bei atlikti apsaugos procesų stebėseną ir analizes, ginanti viešąjį interesą atstovaudama visuomenei teisminiuose procesuose. EKGT rūpinasi tautinės savimonės, etninės kultūros, nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimu įvairiose srityse pagal įstatymu nustatytas net 9 veiklos kryptis, o panaikinus EKGT ypač nukentėtų etnografinių regionų tapatybės išsaugojimas bei šių regionų heraldikos kūrimo inicijavimas, nes ši veiklos kryptis įstatymais pavesta vien tik EKGT. Panaikinus NST, nebeliktų nepriklausomos nuo Sveikatos apsaugos ministerijos institucijos, kurioje išgirstamos įvairios nuomonės, profesionaliai parengiami siūlymai ir išvados remiantis mokslo įrodymais pagrįstais duomenimis siekiant Lietuvos žmonių sveikatos gerinimo. NŠT taip pat yra nepriklausomai nuo politikų ir vykdomosios valdžios įtakos veikianti institucija, daugiausia sudaryta iš šeimų organizacijų ir savivaldybių šeimų tarybų atstovų, kurios ekspertinė nuomonė svarbi siekiant bendradarbiavimo ir dialogo sprendžiant šeimos politikos bei demografijos klausimus. Siekiant panaikinti šias didelį įdirbį turinčias 5-ias institucijas Koncepcijoje nenurodoma, kaip pasikeistų šioms institucijoms teisės aktais priskirtų įpareigojimų įgyvendinimas, nors išvardijama, kad reikėtų pakeisti net 15 įstatymų (nepaminint daugybės kitų teisės aktų keitimo poreikio).

Reikia pabrėžti, kad siūloma Seimo ekspertinių institucijų pertvarkos koncepcija yra prieštaringa ir ydinga tuo požiūriu, kad sudaro įspūdį jog Koncepcijoje minimos esminės teisėkūros ir atskirų teisės aktų problemos gali būti išspręstos vien sujungiant atskiras biudžetines įstaigas. Akivaizdu, kad, sukūrus naują instituciją Agentūrą, bus sunku užtikrinti tolesnį dabartinėms Seimo ekspertinėms institucijoms priskirtų uždavinių įgyvendinimą, o jie itin reikšmingi siekiant ne tik Tautos savasties ir stiprybės, bet ir valstybės nacionalinio saugumo išsaugojimo.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc., dr. Vaidutė Ščiglienė

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc., dr. Dalia Urbanavičienė

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof., dr. Algirdas Utkus

Nacionalinės šeimos tarybos narė, laikinai einanti pirmininkės pareigas doc., dr. Lijana Gvaldaitė

Prancūzija uždraudė dešiniojo sparno grupes, protestavusias prieš rasistiniais motyvais pagrįstą baltaodžio paauglio subadymą peiliu

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas

tiesos.lt

Vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas (Gérald Darmanin) tvirtino, kad dešiniųjų judėjimų draudimas yra būtinas siekiant išvengti „pilietinio karo“.

Prancūzijos vyriausybė, reaguodama į baltaodžio prancūzo paauglio nužudymą dėl rasinių priežasčių, uždraudė narystę dešiniojo sparno aktyvistų grupėse, kurios protestuodamos prieš išpuolį išėjo į gatves.

Antradienį vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas paskelbė, kad prižiūrės likvidavimą trijų organizacijų, kurios praėjusią savaitę ragino savo narius vykti į Roman siur Isero (Romans-sur-Isère) miestą, iš kurio jaunimo gauja atvyko į žiemos pokylį netoliese esančiame Krepolyje, žadėdama „papjauti baltuosius“.

Grupės, kuri vėliau buvo susekta Prancūzijos pietuose ir mėgino išvykti iš šalies, buvo mirtinai subadytas peiliu 16-metis perspektyvus regbio žaidėjas Tomas, o keli kiti paguldyti į ligoninę su durtinėmis žaizdomis.

„Siūlysiu likviduoti kelias nedideles grupes“, – antradienį sakė Ž. Darmanenas, perspėdamas, kad „kraštutinio dešiniojo sparno“, norinčio kovoti su vaikus peiliais žudančiais migrantais, „mobilizacija vestų mus prie pilietinio karo“.

Prancūzijos ministras kaip vieną iš organizacijų įvardijo Martelio diviziją, o kitos dvi grupės lieka neatskleistos.

Dešiniojo sparno aktyvistai susirėmė su policija Roman siur Isero mieste, kai valdžios institucijos stengėsi apriboti iš visos Prancūzijos atvykusių piktų protestuotojų judėjimą.

Apie 30 dalyvių buvo suimta, o mažiausiai šeši jau įkalinti.

Šios scenos labai panašios į praėjusią savaitę Airijoje kilusius pilietinius neramumus, kai po migranto iš Alžyro įvykdytų peilio smūgių trys vaikai paguldyti į ligoninę, o nepilnamečius bandžiusi apsaugoti priežiūros darbuotoja kovojo dėl savo gyvybės.

Panašiai kaip Prancūzijoje sureagavo ir Airijos vadovybė, mėginusi pasmerkti „kraštutinių dešiniųjų“ aktyvistus, išėjusius į gatves išreikšti savo įniršį dėl išpuolio ir atkreipti dėmesį į Vakarų liberalių vyriausybių vykdomos atvirų sienų politikos žmogiškąsias pasekmes.

Šaltinis: Remix News

Įtampa Prancūzijoje po rasistinio išpuolio: „Mes atvykome čia, kad papjautume baltuosius“

tiesos.lt

Reakcija į rasistiškai motyvuotą išpuolį Prancūzijos Krepolio mieste vykusiame festivalyje, per kurį keli žmonės buvo subadyti peiliu, o vienas nužudytas, buvo stipri – vyko plataus masto protestai ir susirėmimai su policija.

Vos daugiau nei prieš savaitę į kasmetinę šventę susirinkus apie 400 žmonių pasirodė grupė pašalinių asmenų, kurie pareiškė, kad atėjo išpjauti baltuosius ir užpuolė bei nužudė 16-metį bei sužeidė dar 17 žmonių.

„Tai buvo ne muštynės, o ataka“, – sakė kaimo renginių komiteto narė Žozetė Plas (Josette Place).

Ji pasakoja, kad užpuolikai buvo ginkluoti peiliais ir betono luitais, „atėjo ketindami žudyti“.

Prieš baltaodžius nukreiptas rasizmas

Žmogžudystė, kurią, kaip pranešama, įvykdė jaunuoliai iš Alžyro, Prancūzijoje sukėlė stiprius jausmus, o nacionalinio mąstymo politikai išpuolį pavadino prieš baltuosius nukreiptu rasizmu, galinčiu sukelti etninį karą ir pradėti pilietinį karą. Tai taip pat paskatino audringus protestus su šūkiais „imigracija žudo“.

Krepolyje lankėsi Prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) atstovas Olivjė Veranas (Olivier Veran). Tuo pat metu vyriausybė ragino žmones neperimti teisingumo į savo rankas. Ji taip pat įspėjo, kad ši žmogžudystė gali tapti „lūžio tašku“ Prancūzijos visuomenėje.

Po jos vykusios demonstracijos buvo apibūdintos kaip kraštutinių dešiniųjų demonstracijos.

https://twitter.com/leslibless/status/1727375841112572172?ref_src=twsrc%5Etfw%7Ctwcamp%5Etweetembed%7Ctwterm%5E1727375841112572172%7Ctwgr%5E718e28c100aff9de8cefb436d193bc156021a517%7Ctwcon%5Es1_&ref_url=https%3A%2F%2Ftiesos.lt%2Fitampa-prancuzijoje-po-rasistinio-ispuolio-mes-atvykome-cia-kad-papjautume-baltuosius%2F

https://twitter.com/leslibless/status/1727375841112572172?ref_src=twsrc%5Etfw%7Ctwcamp%5Etweetembed%7Ctwterm%5E1727375841112572172%7Ctwgr%5E718e28c100aff9de8cefb436d193bc156021a517%7Ctwcon%5Es1_&ref_url=https%3A%2F%2Ftiesos.lt%2Fitampa-prancuzijoje-po-rasistinio-ispuolio-mes-atvykome-cia-kad-papjautume-baltuosius%2F

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt devintoji (gruodžio 4) diena

0

Locked N’ Loaded 

📌 Luhansko kryptis

📍 Svatove. Rusai soc. tinkluose vėl skelbia pasistūmėję prie Lyman Pershyi ir Synkivka. Ukrainietiški šaltiniai to nepatvirtina.
📍 Kremina. Prieš keletą dienų sugebėję pajudėti link Terny, okupantai nebegali išvystiti taktinės sėkmės. Neatmestina, kad tikėdamiesi atitraukti Ukrainos vienetus ir resursus nuo Kupjansk ruožo, rusai tęs puolimą Kremina sektoriuje.
📍 Lysychansk. Be pakitimų.
📌 Donecko kryptis
📍 Bakhmut. Šiauriniame flange rusai bando pasistūmėti prie Bohdanivka, Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas. Tuo tarpu, pietiniame flange tęsiasi sunkios kautynės Klishiivka – Andriivka ruože. Neaiški padėtis Klishiivka šiauriniame pakraštyje.
📍 Avdiivka – Mariinka:
📎 Šiaurinis flangas. Rusams nesiseka susikurti tvarių pozicijų Stepove. Okupantai užeina į gyvenvietės likučius, tačiau ukrainiečiai kontratakuoja. Fiksuojamas Ukrainos oro pajėgų atakos sraigtasparnių naudojimas. Taip pat, rusai bando išplėsti savo flangus į šiaurę ir pietus nuo Krasnohorivka.
📎 Rytinis flangas. Pramoniniame rajone rusai toliau blaškosi kaip žuvys ant ledo. Jiems nepadeda ir sunkiųjų termobarinių sistemų TOS1A naudojimas.
📎 Pervomaiske ruožas. Agresorius spaudžia Ukrainos gynėjus link Tonenke, bet ukrainiečiai atsilaiko ir apsigina.
📎 Mariinka ruožas. Panašu, Ukrainos pajėgos nelinkusios leisti rusams stumtis toliau tam, kad jie neperkirstu Ukrainos pajėgoms svarbių komunikacinių mazgų (kelių) bei neužimtu aukštumų. Agresorius praneša apie atvykstantį ukrainiečių pastiprinimą iš Kurachove.
📍 Vuhledar. Be pakitimų.
📌 Zaporizhia kryptis
Robotyne pleište tęsiasi susidūrimai, čia aktyvesni Ukrainos vienetai. Šioje kryptyje taip pat fiksuojamas Ukrainos oro pajėgų atakos sraigtasparnių naudojimas.
📍 Velyka Novosylka. Be pakitimų.
📌 Pietų kryptis

Ukrainos pajėgos laiko placdarmus kairiajame Dniepro upės krante, rusams jų eliminuoti nepavyksta. Maža to, ukrainiečiai vykdo lokalias atakas, bandydami stumtis į pietus. Rusai soc. tinkluose su nerimu laukia kada atšals orai ir Dniepras pasidengs ledu, nes tada Ukrainos vienetams judėti per upę taps gerokai paprasčiau. 😉

A. Navys ir M. Sėjūnas.Tampame popierine, kurioje sprendimus priima nevykėliai ir karjeristai

Girdime vis daugiau, vis garsesnių, skausmingesnių skundų apie bėdas sveikatos apsaugos sistemoje. Apie nežmoniškus krūvius, patyčias, reikalavimus, pažeminimą. Antrindami medikams, panašiai kalba mokytojai. „Ne geriau ir pas mus“, – atsiliepia ir teisėsaugininkai.

Kas nutiko, po galais, kad mes – ne pačio didžiausio miesto pasauliniu masteliu didumo valstybėje nebesugebam vieni kitų suprasti, vienas kito atjausti ir pasidalinti duonos kąsniu? Pragyvenimo lygis auga šuoliais, tačiau gilėja dvasinis skurdas ir neviltis.

Socialinių ir profesinių grupių emocinė būklė rodo, jog sergame rimtomis ligomis ir sisteminiais virusais. Kur šio užkrato šaknys?

Pinigai. Milijonai, kurie pavertė valstybės valdomas institucijas politinių partijų, grupių, grupuočių lesyklomis. Kiek šiandien ministerijose ar joms pavaldžiose įstaigose dirba asmenų, neturinčių nieko bendra su atstovaujama sritimi? Gausybė. Kiek aplink save matome Lietuvos gynybos „strategų“, kaip papūgos kartojančių išmoktus žodžius, tačiau nesuvokiančių nei jų prasmės, nei reikšmės. Deja, esam tokiame taške, kuomet armija valdininkų nežinotų, ko griebtis, išmušus dienai X. Teorinės žinios apie pasipriešinimą ir gražūs virtualūs lankstinukai – viena, o patirtis, žinojimas kur, kokį žingsnį žengti, kokį sprendimą priimti – visai kas kita.

Negebantys, nemokantys vadovauti, savo darbo neišmanantys nevykėliai, nedirbę nei teisėsaugos, nei krašto ar sveikatos apsaugos sistemose, popieriniai aukštus postus užėmę valdininkai, parankūs partiniams užsakovams – štai kur valstybingumo syvus siurbiančio metastazėmis išplitusio naviko priežastis.

Argi ne problema ligoninės vadovybė, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo partinių sūpuoklių, o vadovas stoja į partiją, kad išsaugotų postą? Postą, kurio valdytojo užduotis – viešųjų pirkimų, kitaip tariant, „valdiškų“ – jūsų mokesčiais sumokėtų pinigų priežiūra. Dar kitaip sakant, pinigų srautų ir postų „savų saviems“ užtikrinimas. Tokia „savų-saviems“ sukurta sistema yra moraliai išsigimusi, ardanti visuomenės socialinius ryšius, užtikrinanti greitą vienas kito palaikymo degeneraciją. Tokioje sistemoje nei medikas, nei mokytojas, nei policininkas neturi į ką kreiptis, todėl iš nevilties griebiasi kraštutinių priemonių.

Nuleistiems iš viršaus, paskirtiems karjeristams niekuomet nerūpėjo ir nerūpės nei valstybė, nei sveikai funkcionuojanti biurokratinė sistema, nekalbant apie jos darbuotojus, nes popierinis statytinis neįgalus suvokti institucijos ir joje dirbančių žmonių bėdų. Parašiutininkas – valdininkas geba išlaikyti tik dvi mintis – kaip pasidaryti asmeninę karjerą ir kaip gauti daugiau popieriaus – pinigų.

Tampame popierine, popierinių valdininkų valstybe, kurioje sprendimus priima popieriniame kosmose reziduojantys nevykėliai ir karjeristai.