2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 420

Jonas Ivoška. Ar kuris nors pretendentas tapti prezidentu kalbėjo, kad tauta čia, savo Tėvynėje?

Redakcija
-
0
Jonas Ivoška. Ar kuris nors pretendentas tapti prezidentu kalbėjo, kad tauta čia, savo Tėvynėje?

Redakcija pradeda diskusijas apie kandidatus į Lietuvos Respublikos Prezidentus.  Šį kartą svečiuose advokatas Jonas Ivoška.


Galiu pasakyti, kad kiekvieno pretendento, pareiškusio norą ar sutikusio dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose 2024 metų gegužę, įžvalgose yra kažkas pozityvaus. Tačiau didžioji dalis pretendentų akivaizdžiai neturi sisteminio požiūrio į naikinamo Lietuvos valstybingumo užkardymą. Daugelio pretendentų akiratis pasibaigia ties pavieniais šalies valdysenos trūkumais. Tikima, jog aptvarkius kažką vieną, reikalai susitvarkys daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, pakėlus atlyginimus švietimo sistemoje ir mokytojams pasijutus oriau, neišvengiamai atsiras jiems mokinių pagarba. Dėl to automatiškai pakils pažangumo rodikliai, o narkotikai mokyklose taps praeities atgyvena.

Deja, tai bergždžios svajos. Valstybė yra sudėtinga sistema, todėl joje, siekiant pozityvaus kokybinio virsmo, būtini kompleksiniai valstybingumo pokyčiai. Vien personalinėmis permainomis valstybės vadovybėje, nekeičiant vertybinių nuostatų, valstybės vadyba nepasuks pilietinės daugumos interesų tenkinimo kryptimi, nes klaninė valdysena orientuota į klaninius interesus.

Visose šalies gyvenimo srityse galima pasiekti teigiamų kokybinių pokyčių tik pakeitus viešąsias vertybines orientacijas. Neįdiegus racionalių tautos bendrabūvio vertybinių principų visose šalies organizacinės sistemos šakose, nepasijus šakninis jų poveikis valstybingumo praktikai. Visų valstybinių institucijų funkcinė veikla per Konstitucijos ir kitų įstatymų norminius modelius ims tarnauti pilietinės daugumos lūkesčiams ir poreikiams, kai tiesos, teisingumo ir teisėtumo ignoravimas viešąjame sektoriuje užtrauks ne tik moralinį visuomenės pasmerkimą, bet ir realią teisinę atsakomybę.

Deja, išgirdęs ar perskaitęs pasiskelbusių pretendentų dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose kandidatavimo paraiškas, nė vieno, išskyrus profesorių Igną Vėgėlę, siekiuose nepajutau sisteminio požiūrio į tautos valstybingumą. Norai visų, atrodo, geri, tačiau veiklos planai ir priemonės orientuoti ne į priežastinius, o tik į pasekminius reiškinius. Žinoma, dabartinių „valstybininkų“, kurie pretenduoja kandidatuoti, pažiūrose į šalies raidą jau dabar aiškiai matosi pastangos nesitraukti iš stagnacinio konformizmo pozicijų. Kitais žodžiais tariant, jie laikosi klaninės demokratijos „vertybių“, atkakliai gindami dvejopus teisinius standartus.

Suprantama, pretendentų paraiškos nėra rinkiminės programos. Tačiau iš jų pareikštų įžvalgų bei alegorijų galima pajusti – turi ar neturi pretendentas valstybiško mąstymo „užtaisą“.

Bandydami prognozuoti tolimesnius pretendento veiksmus, palyginkime jo siekius su įprastu kasdieniu reiškiniu – žmonių linkėjimais savo artimiesiems. Pasirodo, kad proginiuose sveikinimuose dažniausiai artimiesiems linkima laimės ir sveikatos. Tai reiškia, jog šios vertybės atitinka daugumos žmonių lūkesčius. Pažvelgus giliau, tenka pripažinti, kad laimė nėra tik privataus gyvenimo kategorija. Kalbant apie tautą ir valstybę, susiduriame ir su žmonių bendrabūvio laime (arba nelaime). Bendrabūvio laimė – tai santarvės savijauta laisvės ir lygybės sąlygomis. Laisvė pilietinėje bendruomenėje – tai galimybė gyventi teisių ir pareigų pusiausvyroje, patenkinus gyvybinius žmogaus poreikius. Lygybė etnokultūrinėje aplinkoje – tai racionali prigimtinių ir sutartinių žmonių bendrabūvio sąlygų dermė be dvejopų standartų.

Prisiminkime, kurio pretendento paraiškoje kandidatuoti buvo kalbama apie santarvės tautoje prielaidas, piliečio teisių ir pareigų balansą, prigimtinių ir sutartinių žmonių bendrystės sąlygų tinkamą derinimą?

Pagalvokime ar piliečių bendrabūvio laimės siekis nėra valstybės institucijų funkcinė priedermė? Ar kuris nors pretendentas tapti prezidentu, išskyrus profesorių Igną Vėgėlę, kalbėjo apie tai, kokių sisteminių pokyčių reikia valstybėje, kad tauta čia, savo Tėvynėje, jaustųsi laimingesnė ir nebūtų stumiama ieškoti laimės svetur?

Jerzy Kwasniewski. Globalistai spartina darniojo vystymosi tikslų įgyvendinimą

Redakcija
-
0
Jerzy Kwasniewski. Globalistai spartina darniojo vystymosi tikslų įgyvendinimą

Neseniai buvau Niujorke, kur vyko 78-oji JT Generalinės Asamblėjos sesija.

Dabartinis aukščiausiojo lygio susitikimas Niujorke sušauktas, įpusėjus „Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m.“ įgyvendinimo terminui, siekiant įvertinti padarytą pažangą. Susitikimo sprendimų išeities taškas buvo ataskaita, iš kurios matyti, kad esant dabartiniam pokyčių tempui, iki 2030 m. bus įgyvendinta tik 12 proc. visų tikslų.

Prieš 8 metus, 2015 m. rugsėjo mėn. JT valstybių narių vadovai pasirašė dokumentą „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“, į kurį įtraukta 17 darnaus vystymosi tikslų ir 169 su jais susiję veiksmai.

Kaip įprasta, už utopinių visuotinės laimės ir klestėjimo šūkių slypi radikalios ideologijos ir išpuoliai prieš gyvybę, šeimą, mūsų pagrindines teises ir laisves bei nacionalinių vyriausybių suverenumą.

Dabar pasaulio lyderiai pritarė tam, kad būtų sparčiau įgyvendinami „Darbotvarkėje 2030“ įrašyti darnaus vystymosi tikslai, visų pirma kova su badu ir skurdu, rūpinimasis mūsų sveikata ir gyvenimo kokybe, geras švietimas, lyčių lygybė, švarus vanduo, novatoriška pramonė, taika, teisingumas ir partnerystė, ir užtikrinimas, kad „visi galėtų išnaudoti savo potencialą ir pasiekti fizinę, psichinę bei emocinę gerovę“. Kaip įprasta, už utopinių visuotinės laimės ir klestėjimo šūkių slypi radikalios ideologijos ir išpuoliai prieš gyvybę, šeimą, mūsų pagrindines teises ir laisves bei nacionalinių vyriausybių suverenumą.

Įgyvendindami „Darbotvarkę 2030“, pasaulio lyderiai planuoja plėtoti lyčių pokyčius skatinantį švietimą (ang. Gender transformative education) vaikams bei užtikrinti visuotinę prieigą prie „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos“ tam, kad abortai būtų atliekami visuose pasaulio kampeliuose, taip pat vykdyti cenzūrą ir skaitmeninį stebėjimą, prisidengiant kova su dezinformacija ir „neapykantą kurstančiomis kalbomis“.

Ataskaitoje primenama, kad „Darbotvarkė 2030“ – tai sisteminė programa, todėl turi būti įgyvendinti visi 17 tikslų ir 169 užduotys, turinčios įtakos beveik visoms žmogaus gyvenimo sritims, o pasaulis privalo pasikeisti ir „pereiti nuo retorikos prie veiksmų“. JT generalinis sekretorius tikisi, kad nacionalinės vyriausybės paspartins energetikos, maisto pramonės, skaitmeninę ir socialinę pertvarką. Jos turi pertvarkyti nacionalinius biudžetus taip, kad jie būtų susieti su darnaus vystymosi tikslais (DVT), o visose srityse atsižvelgta į lyčių lygybę.

Aukščiausiojo lygio susitikime taip pat priimta precedento neturinti „Deklaracija dėl atsako į pandemiją veiksmų tarptautinio koordinavimo stiprinimo“. PSO generalinis direktorius šį įvykį pavadino „istoriniu“, Pasaulio banko pareigūnas pareikalavo, kad šalys įvykdytų savo įsipareigojimus įsteigti „pandemijos fondą“, o buvusi Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė ir dabartinė JT pasirengimo pandemijai atstovė Helen Clark perspėjo delegatus žodžiais „pandemiją sukeliantys virusai nelauks, kol diplomatai parengs susitarimą“.

JT generalinis sekretorius pareikalavo patvirtinti „Ekstremalių situacijų platformą“ („Emergency Platform“), kuri būsimų pandemijų ar ekonominių krizių atveju galės visų pasaulio šalių vardu, nepasitarusi su visomis vyriausybėmis, priimti svarbiausius sprendimus, turinčius plataus masto ekonomines, socialines ir politines pasekmes. Užteks išrinktų vyriausybių atstovų. Tai tik vienas iš reikalavimų, iškeltų JT reformoje, kurią skatinama priimti ir kuria, prisidengiant neveiksmingos organizacijos racionalizavimu, siekiama suteikti JT gilesnio pasaulinio valdymo priemonėmis. Jų priėmimas būtų katastrofa valstybėms, kurios saugo savo piliečių gyvybes, šeimas ir laisves.

Jei svarbiausius sprendimus dėl pasaulio likimo priims elitinės JT, PSO ar Pasaulio ekonomikos forumo „ekspertų“ grupės, mūsų vyriausybės taps marionetėmis, o demokratinėse procedūrose išrinktų šalių valdžios institucijos bus tik „ekspertų“, kurie neprisiima jokios atsakomybės už savo sprendimus ir kurių mes nekontroliuosime, rekomendacijų vykdytojos.

Taip pat planuojama paspartinti pasaulio skaitmeninimą ir dirbtinio intelekto diegimą. Globalistai yra susirūpinę tuo, kad per pastarąją pandemiją internete trūko pasaulinio „informacijos vientisumo“, todėl internete pasirodė per daug „klaidingos informacijos apie COVID-19 pandemiją“, „klimato kaitos neigimo“ ir „neapykantą kurstančių kalbų“. Dabar jie nori parengti JT elgesio kodeksą, liečiantį informacijos vientisumą skaitmeninėse platformose, kuris prisidės prie griežtesnės žiniasklaidos kontrolės.

Norima skatinti lyčių lygybę visais sprendimų politiniame ir ekonominiame gyvenime priėmimo lygmenimis, paspartinti moterų „ekonominę įtrauktį“, taip pat skatinti lyčių lygybę ir užtikrinti visuotinę prieigą prie „lytinės ir reprodukcinės sveikatos“, t. y. abortų ir kontracepcijos. Ataskaitoje taip pat raginama investuoti į įtraukiamą skaitmeninę infrastruktūrą, kuri padidins moterų prieigą prie informacijos apie „reprodukcinės sveikatos“ paslaugas.

Pasaulio finansų struktūros reforma siekiama suteikti papildomų įgaliojimų Tarptautiniam valiutos fondui, kad būtų pagerinta pasaulio ekonomikos valdysenos sistema. Taip pat tikimasi, kad nacionalinės vyriausybės „Darbotvarkei 2030“ iš viso skirs daugiau nei 500 milijardų JAV dolerių, o dalyvių pasirašytoje deklaracijoje šalys raginamos greitai įmokėti žadėtus 100 milijardų JAV dolerių į Klimato fondą.

Ataskaitoje minima stebinanti „Motinos Žemės teisių“ sąvoka. Atsižvelgdami į ją ir kovodami su klimato kaita, turime mažinti pramoninę gamybą ir vartojimą, nustoti naudoti iškastinį kurą ir pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, nes žmogus yra tik viena iš daugelio Žemėje gyvenančių rūšių. JT Generalinis Sekretorius norėtų, kad pasaulyje būtų visiškai atsisakyta anglių.

„Darbotvarkės 2030“ prioritetai labai greitai įgyvendinami žemesniais teisiniais lygmenimis. Europos Sąjunga jau uždraudė nuo 2035 m. registruoti vidaus degimo varikliais varomus automobilius, rengiami teisės aktai, kuriais būtų baudžiamos įmonės, nepakankamai sumažinusios savo „neigiamą poveikį klimatui“, ir nurodoma šalims apriboti senų vidaus degimo varikliais varomų automobilių savininkų teises.

Pats laikas pasipriešinti šiems planams. Dar ne per vėlu.

Nesuteikite globalistams galios jums.

ŠALTINIS ORDO IURIS

Edvardas Čiuldė. Ar gandas apie visuotinai paplitusį nenormalumą nėra truputėlį perdėtas?

Redakcija
-
0
Edvardas Čiuldė. Ar gandas apie visuotinai paplitusį nenormalumą nėra truputėlį perdėtas?

 Vienas iš naujosios subkultūros vėliavnešių, sociologijos profesorius Arūnas Tereškinas savo paskutiniame opuse „Visagalis kamufliažas“ tvirtina, kad viskas visuomenėje yra kamufliažas, taigi, kamufliažas čia yra apibrėžiamas kaip dėsninga tendencija arba net kaip vairuojantis įprastą visuomenės gyvenimą dėsnis. Kodėl reikia kalbėtis apie kamufliažą, – klausia autorius, – toliau atsakydamas į iškeltą klausimą taip – „nes jis yra tapęs visuotiniu socialiniu reiškiniu“.

Nedidelė paslaptis, kad sociologai daugiausiai malkų yra priskaldę kurdami atitrūkusius nuo empirinės bazės ir tuo pačiu maksimaliai plačius apibendrinimus, o ypač tada, kai tokiems laužtiems iš piršto apibendrinimams dar yra bandoma suteikti dėsnio, apibrėžiamo pagal gamtamokslio patirtį, statusą. Kokia tai yra ydinga, į dideles nelaimes galinti pastūmėti praktika, geriausiai parodo K. Markso ir jo pasekėjų, pretendavusių nusakyti nepalenkiamus visuomenės funkcionavimo ir geležinius istorijos dėsnius, o po to su teroristinių režimų pagalba bandžiusių įsprausti žmogaus gyvenimą į taip sukonstruotą „dėsnį“, kuriamas precedentas. Tačiau štai ir lrt.lt autorius savo žvitria akimi be didesnių pastangų užmato tokius nepalaužiamus, veikiančius kaip gerai išteptas mechanizmas visuomenės funkcionavimo dėsnius, lengvai juos išlukštena, drauge nematydamas reikalo slėpti savo atradimų (o gal išradimų?) nuo visuomenės akių.

Kamufliažas – tai maskavimosi menas, slėpimosi taktika, drauge tokio maskavimosi instrumentarijus. Taip ar panašiai žodį aiškina žodynai. Savo ruožtu mūsų žvitrusis autorius tvirtina: „Kamufliažinis slėpimasis reiškia nuolatinį normalumo pamėgdžiojimą“. Todėl toliau savaime peršasi išvada, kad kamufliažas yra likimo prakeikimas arba, mokslingiau tariant, reguliariosios dalykų padėties atspindėjimas dėsnio pavidalu, nes visuomenės ir čia veikiančių žmonų būtinoji tvarka neva yra nenormalumas (apie tai, kad, bėgant laikui, normos samprata gali keistis, autorius nekalba, taigi – nekalbėsime ir mes). Kitaip tariant, kamufliažo teorija, aptariant visuomenės reikalų padėtį, yra tarsi tas prožektorius, kuris, A. Tereškino žodžiais tariant, „padeda suvokti, kaip individai maskuoja ir slepia savo skirtumus, stigmas, nenormalumus“. Tarsi būtų taip, kad visuotinė žmogaus būsena yra nenormalumas, kamufliažas yra iš tokio visuotinumo išaugantis dėsningas pasirinkimas, o pats A. Tereškinas savo ruožtu jau yra nelyg titanas, peržengęs likimo ar gamtos dėsnius, atsidengiantis visu savo nenormalumu, be kamufliažo, ar ne?..

Pirmas pavyzdys, kuris daug negalvojant šauna į galvą – ar mamos meilė savo vaikams yra koks nors nenormalumas jau vien dėl to, kad toks dalykas yra visuotinė būsena su vienatinėmis patologinėmis išimtimis, kai mamos meilė neužgimsta (kitas momentas yra tai, kad tokia meilė, kaip ir kitos šeimos vertybės, leftizmo doktrinoje, kaip ir kitose totalitarinėse ideologijose, yra kvestionuojami dalykai)?. Ir t. t., ir pan. Nenoriu daryti pernelyg plačių apibendrinimų, tačiau, kaip atrodo bent man, vadinamoji įtarumo metodologija neretai yra tik parazitinė metodologizmo atauga, prasilenkianti su tikrąja dalykų padėtimi. Kaip atrodo, čia kartais paradoksaliai, bet visiškai tinka buitinis posakis, kad drumstame vandenyje lengviau žvejoti, tačiau toks nusiteikimas gali turėti mažai ką bendro su tikrove, kai iš tiesų pajuntame kognityvinį rezonansą, apturėdami taip metodologiškai nuvairuoto tyrimo rezultatus.

Tik dabar pagalvojau (pavyzdžių specialiai neieškau, jie patys ateina į galvą) – kas gali būti paslėpta talentingo poeto Justino Marcinkevičiaus šeimos gyvenimo paprastume? Ar poetas būtų galėjęs tapti dar labiau talentingu kūrėju, jeigu būtų pavirtęs girtuokliu, ištvirkėliu ar pan.? Kažin kažin, švelniai tariant…

Kitas pavyzdys, kai kartais ne mažiau nei nenormalumas, o gal dar labiau nuvilia bandymas nenormalumą pateisinti, prilyginti jį normai, kai, tarkime, toks Žanas Žakas Ruso (Rousseau) sako, kad, regis, 10 savo vaikų, t. y. visus, kurie jam gimė, atidavė į našlaičių prieglaudą dėl to, kad visuomenė turi geresnes galimybes išauklėti jo palikuonis gerais piliečiai nei jis pats. Tikrai pažangus požiūris – nieko nepasakysi…

Kas be ko, žmogui yra būdinga dėtis geresniu, demonstruoti padailintas savo plunksnas, tačiau bent man visados labiau patikdavo tie, kurie apsimesdavo blogesniais nei yra iš tikrųjų, – tokių taip pat teko nemažai sutikti.

Erichas Frommas, vienas iš įtarumo medodologijos, tikriausiai nekalčiausias adeptas sako, kad visuomenė verčia žmogų prisitaikyti, tai pavadindamas socialinio defektyvumo efekto, naikinančio žmogaus individualumą ir individo spontaniškumą, konstravimu. Žinia, baltos vartos neretai patiria keblumų socializacijos išbandymuose. Tačiau, regis, gyvename laikais, kai kenčiančiomis nuo visuomenės priespaudos baltomis varnomis dažniausiai dedasi juodžiausios varnos. Bijau pernelyg plačiai apibendrinti, tačiau iš man pasitaikiusių sutikti žmonių įdomiausios asmenybės, tikrai originalūs žmonės paprastai buvo linkę dėvėti kuklumo rūbą, o už kitų individų ekstravagancijos demonstracijų neretai pasimatydavo tik kokti tuštumą.

Todėl, kaip atrodo bent man, nepretenduojančiam pateikti dėsnio pavidalo apibendrinimų, nereikėtų gėdytis savo normalumo refleksų, nes šiandien būtent sugebėjimas atsispirti žvėriškam konjunktūros spaudimui ir apžavams, stumiantiems į žmogiškumo įprastumo kvestionavimą, užtikrinta, kad toks žmogus greičiausiai vis tik netaps pigiai sukonstruota vidutinybe…

 ____________________________

iki jūros nutįsęs nuogalių pliažas

toks ir yra vasaros kamufliažas

o nudisto ten niekas neatpažįsta nelaukia

kai viešumoje pasirodo be kaukės

temstant mėnulis išlįs sumenkęs

vargana kopija jau mėnulio tikro

o grįždamas namo prie vitrinų stiklo

prasilenksi su šešėliu menkės

Almantas Stankūnas. Apie „Kembridžo internacionalo“ dvasią ir Vilniaus universiteto docento V. Bartninko skleidžiamą šmeižtą

Redakcija
-
8
Almantas Stankūnas. Apie „Kembridžo internacionalo“ dvasią ir Vilniaus universiteto docento V. Bartninko skleidžiamą šmeižtą

Parašiau trumpą komentarą apie Vakarų neatsparumą marksizmo ideologijai po VU docento Viliaus Bartninko įrašu veidaknygėje. Šis docentas baigė Antikinės filosofijos studijas Kembridžo universitete ir šiuo metu yra VU klasikinės filologijos katedros vedėjas.

Į mano komentarą greitai atsakė VU TSPMI studentas Jokūbas Kupčinskas, kuris, užuot atsakęs konstruktyviai ir dalykiškai, grynai leftistiniu komjaunuolišku stiliumi puolė, jo taip ir nepasirūpintą politologiškai apibrėžti, ,,kraštutinę dešinę“ ir Nacionalinį susivienijimą.

Priminiau jam, kad pagrindinė kraštutinės dešinės, jeigu ir kiek tai nėra leftistų sukonstruotas ideologinis baubas, „nuodėmė“ yra prisirišimas prie realybės, turėdamas omenyje vengimą pasinerti į XXI a. vakarietiško marksizmo ir jo ,,kritinių teoretikų“ ideologinius sapnus. Ir pasiūliau, peržiūrėjus Nacionalinio susivienijimo pareiškimus, paneigti savo teiginius arba nurodyti ir pagrįsti daugiau mūsų sambūrio nuodėmių.

Jaunasis kairės gerbėjas nėrė į krūmus. Tačiau čia pat prisistatė doc. Vilius Bartninkas, kuris ištrynė jam neskirtą mano komentarą ir išvadinio Nacionalinį susivienijimą homofobine ir antisemitine organizacija.

Teko pareikalauti docento pagrįsti lengva ranka švaistomus epitetus, nes kitaip jis pasirodys esąs paprasčiausias šmeižikas.

Docento atsakas atitiko geriausias kraštutinės kairės – totalitarines neomarksistų praktikas. Buvau blokuotas, o mano komentaras su visa diskusija – ištrinti. Apskritai tai nestebina. Kembridžas – neabejotinai solidus universitetas. Tačiau savaime neapsaugotas nuo marksistinio komunizmo ideologinio tvaiko.

Jame niekada netrūko komunistuojančio gaivalo. Užtenka prisiminti vien ,,Kembridžo penketuką“ – komunistinėmis idėjomis apsinuodijusių ir todėl net atsisakiusių atlygio bei vien iš fanatizmo SSRS dirbusių neprilygstamų šnipų tinklą. Pastarasis neretai laikomas efektyviausia ,,kurmių“ grupuote ne tik KGB, bet gal net viso pasaulio užsienio žvalgybų istorijoje.

Šiaip ar taip, doc. V. Bartninkas iš šio universiteto parsivežė ne tik ten įgytų klasikinės filologijos žinių. Atrodo, kad atsivežė ir neblėstančią ,,Kembridžo internacionalo“ dvasią, kaip buvo vadinama ne tik universitete, bet ir visoje Anglijoje prieškariu tvyrojusi prokomunistinių nuotaikų persmelkta atmosfera visuomenėje. O kad toji dvasia jam nesvetima, rodo apgailėtinas NS šmeižtas.

Dabar teks doc. Viliui Bartninkui užduoti kelis nepatogius klausimus:
1. Kokius turite įrodymus, kad Nacionalinis susivienijimas yra homofobinė organizacija? Primenu žodžio homofobija apibrėžimą: „Neklinikinės kilmės terminas, apibūdinantis neracionalią baimę homoseksualams, jų vengimą ar diskriminaciją.“ Būtų įdomu, jeigu paaiškintumėte, kuo šis apibūdinimas skiriasi nuo okupacinio komunistinio režimo laikais kitaip manantiems dalintų ,,nacionalistų“, ,,fašistų“, ,,reakcionierių“ ir kitų panašių niekinančių bei žeminančių etikečių. Taip pat būtų labai gerai, jeigu galėtumėte pakomentuoti, kuo patopsichologines konotacijas turinčio termino ,,homofobija“ klijavimas skiriasi nuo sovietinio režimo praktikos oponentus traktuoti ir su daugeliu jų elgtis kaip su psichiniais ligoniais. Šitaip išsklaidytumėte pagrįstą susirūpinimą, ar nesate moraliai pasiruošęs pritarti leftizmo ir savo idėjinių oponentų ,,gydymui“ psichiatrinėse ligoninėse ir reikalauti, kad jiems būtų vėl išrašinėjama kas nors panašaus į tais laikais madingas ,,vangiosios šizofrenijos“ diagnozes.

2. Kokius turite įrodymus, kad Nacionalinis susivienijimas yra antisemitinė organizacija? Primenu žodžio antisemitizmas apibrėžimą: „Priešiškumas ar išankstinis nusistatymas, nukreiptas prieš žydus, kaip tautinę, religinę ar rasinę grupę. Antisemitizmo terminas apima bet kokią neigiamą ekspresiją žydų atžvilgiu, nuo individualios neapykantos iki žiauraus persekiojimo.“ Įdomu, kad uoliai ieškodamas tariamų antisemitų NS gretose, jokiu įrašu neišsakėte paramos Izraeliui po siaubingo Hamas teroristų išpuolio ir, kaip būdinga daugumai leftistų, niekaip nereagavote į Hamas palaikančių tikrųjų antisemitų siautėjimus Lietuvoje ir pasaulyje.

3. Ar mano profilio blokavimas ir diskusijos ištrynimas reiškia, kad supratote negalintis apginti visiškai sovietinės komunistinės propagandos stiliumi NS klijuojamų šmeižikiškų ideologinių etikečių ir nepajėgiantis diskutuoti nepatogiomis temomis net su nedocentais?

Dar vienas klausimas VU vadovybei: ar iš tiesų toks doc. Viliaus Bartninko elgesys atitinka VU etikos kodeksą ir šio darbuotojo užimamas pareigas? Gal VU pritaria doc. Viliaus Bartninko šmeižikiškai retorikai ir nepatogių diskusijų vengimui blokuojant oponentą?

Panašu, kad nemaža VU akademinės bendruomenės dalis vėl, kaip ir sovietmečiu, gyvena užsidariusi tik neomarksistinės utopinės tikrovės pasaulyje ir pripažįsta tik tokias diskusijas, kurios atitinka jų ideologinius nuostatas. Jie persekioja ir šmeižia kitaminčius, gniaužia jų pažiūras, trina, naikina, blokuoja. Bet tai nėra atsitiktinumas: visa tai kyla būtent iš esminės jų išpažįstamos ideologijos nuostatos – nesama jokių objektyvių dalykų, tik galia, kurios siekiama nesirenkant priemonių.

O tos priemonės tokios pažįstamos. Moraliai ir politiškai uiti ir šmeižti kolegas, pašalinti juos iš darbo, neretai išsiųsti ir į lagerius ir užimti jų vietą – tokiu keliu SSRS ėjo daugybė universitetuose profesinių aukštumų siekusių karjeristų. Laimė, kalėjimų ir lagerių nebėra. Bet seni įpročiai ir veikimo metodai ne tik nesunyko, o gal net dar labiau klesti.

Vargu ar yra atsitiktinumas, kad VU TSPMI administracijos paskatintų ir remtų studentų-naujųjų komjaunuolių reikalavimu pašalinus prof. Vytautą Radžvilą iš instituto dėl ,,ideologiškai neteisingų“ pažiūrų, jo skaitytas kursas kaip akademinis grobis buvo padalintas L. Jokubaičiui ir V. Bartninkui, gerai žinojusiems visas profesoriaus atžvilgiu skleisto šmeižto ir susidorojimo su juo aplinkybes.

Jie nesigėdijo šio grobio priimti ir juo pasidalinti. Tačiau panašu, kad doc. V. Bartninkui ir jam atskubėjusiam į talką ,,pažangiam“ TSPMI studentui šito maža. Todėl jie toliau nuosekliai tęsia šmeižto akciją. Dabar jau bandydami apšmeižti profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamą Nacionalinį susivienijimą.

Ištrauka iš diskusijos su V. Bartninku.

Dominykas Vanhara. Ar gali būti nuteistieji ponai paleisti teismui pradėjus nagrinėti kasacinį skundą?

Redakcija
-
0
Dominykas Vanhara. Ar gali būti nuteistieji ponai paleisti teismui pradėjus nagrinėti kasacinį skundą?

Gerai, gerbiamieji, pakalbėkime apie įdomesnius ir visuomenę dominančius nuosprendžio aspektus, o taip pat ir visuomenės nariams neretai kylančius klausimus, kurie būtent yra susiję su priimto nuosprendžio vykdymu. Konkrečiai – dėl pil. E. M., pil. R. K. ir pil. V. G. paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis.

Klausimas pirmas: ar kasacinis teismas tuo atveju, jei nuspręstų priimti nuteistųjų teiktus kasacinius skundus nagrinėjimui, gali sustabdyti nuosprendžio vykdymą, kas sąlygotų paminėtų asmenų paleidimą iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos iki tol, kol byla nebus išnagrinėta kasacine instancija?

Taip, gali, tokia galimybė yra numatyta BPK 374 str. O ar labai tikėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sustabdyti nuosprendžio vykdymą?

Paties LAT praktikoje yra konstatuota, kad nuosprendžio vykdymo sustabdymas galimas tik išimtinėms situacijoms, kuomet, nesustabdžius nuosprendžio vykdymo, tai galėtų sukelti itin neigiamas pasekmes nuteistajam, jo šeimai ar kitiems asmenims, etc. Tokios situacijos galimos tuomet, kai, pavyzdžiui, realia laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo vienas pats augina mažamečius vaikus, o be jo nebūtų daugiau kam jais pasirūpinti. Arba vienas pats slaugo sunkų ligonį. Arba pats nuteistasis serga kokia labai sunkia liga, dėl kurios jam reikia nuolatinio gydymo, o laisvės atėmimo bausmės vietoje tokio gydymo gali negauti. Tokių aplinkybių išvardintų ponų atžvilgiu vargu ar egzistuoja, todėl būčiau nustebęs, jei LAT, vis dėlto, ryžtųsi stabdyti nuosprendžio vykdymą.

Klausimas antras: kokiomis sąlygomis paminėti nuteisti ponai atlikinės jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei nuosprendžio vykdymo niekas nesustabdys, o ir nuosprendis nebus pakeistas ar panaikintas?

Remiantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 34 straipsniu, paminėti ponai, kadangi jie buvo nuteisti už tyčinę sunkią nusikalstamą veiką, o jiems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė viršija 1 metus, bet neviršija 10 metų, bus patalpinti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Čia, jei nieko neprisidirbs, mažiausiai 3 mėnesius bus priskirti į paprastąją grupę. Šioje grupėje minėti ponai turės tokias teises: per mėnesį gauti keturis pasimatymus, iš kurių vienas vyksta neprižiūrint laisvės atėmimo vietų įstaigos atstovui; keturis kartus per savaitę paskambinti; kasdien pasivaikščioti po tris valandas.

Tuo atveju, jei minėti ponai gerai elgsis bei darys tai, ko iš jų tikimasi ir nedarys to, ko jiems negalima, jau po trijų mėnesių jie galės prašyti būti perkelti į lengvąją grupę, kurioje turės tokias teises: gauti neribotą pasimatymų, iš kurių du per mėnesį vyksta neprižiūrint laisvės atėmimo vietų įstaigos atstovui, skaičių; neribotai paskambinti; kasdien pasivaikščioti po keturias valandas.

Savo ruožtu, jei nuteistieji labai gerai elgsis bei darys viską, ko iš jų tikimasi, ir nedarys nieko, ko jiems negalima, V. G. atveju – po 14 mėnesių, E. M. atveju – po 17 mėnesių, R. K. atveju – po 18 mėnesių nuo bausmės atlikimo pradžios įgis teisę prašyti būti perkeltais į atviro tipo bausmės atlikimo vietą.

Atviro tipo bausmės atlikimo vietoje nuteistieji turės tokias teises: turėti pinigų ir kitų vertingų daiktų, be apribojimų jais naudotis; turėti telefoną ir juo naudotis, naudotis interneto ryšiu; jei reikalauja darbo pobūdis, iki 14 valandų išvykti iš bausmės atlikimo teritorijos; jei labai gerai elgiasi, kartą per savaitę iki 2 parų nedarbo metu išvykti namo; jei labai gerai elgiasi, kasmetinių atostogų metu parvykti į namus, kt..

Klausimas trečias: kada anksčiausiai minėti ponai gali tikėtis būti paleistais, jei nuosprendis nebus pakeistas ar panaikintas?

Jei minėti ponai labai gerai elgsis, teisė prašyti būti paleistais lygtinai jiems atsiras atitinkamai: pil. V. G. atveju – po 27 mėnesių; pil. E. M. atveju – po 33 mėnesių; pil. R. K. atveju – po 36 mėnesių.

Politologo prognozė: Ignas Vėgėlė gali labai nustebinti

Redakcija
-
2
Politologo prognozė: Ignas Vėgėlė gali labai nustebinti

Olava STRIKULIENĖ

Trečiadienį advokatas Ignas Vėgėlė oficialiai paskelbė, jog sieks tapti naujuoju Lietuvos prezidentu ir pradėjo rinkiminę kampaniją. Kokie I.Vėgėlės šansai – klausiame politologo.

„Girdėdamas ir jausdamas daugybės Lietuvą mylinčių žmonių pasitikėjimą, apsisprendžiu dalyvauti ateinančiais metais vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose”, -trečiadienį sostinės Vaidilos teatre surengtame susitikime teigė I.Vėgėlė.

„Aš neatstovauju jokiai politinei partijai ar politiniam interesui. Nesu įsipareigojęs jokiam stambiam verslui ar ekonominei grupei. Nesu jokios politinės partijos narys – tuo labiau, nesu įsipareigojęs jokiai užsienio valstybei ar bet kokiai specialiai ar saugumo tarnybai”, – nurodė kandidatas.

Renginio metu rodyti vaizdo įrašai, kuriuose pasisakė ir visuomenėje žinomi žmonės – aktorius Ramūnas Cicėnas, atlikėjai Vilius ir Violeta Tarasovai, Žydrūnas Savickas.

Savo kalboje kandidatas negailėjo kritikos dabartinei valdžiai, kuri, pasak jo, negirdi Lietuvos žmonių.

„Iš drąsios šalies, kuria skelbėmės esą, beliko įžūlus, nesiskaitantis su žmonėmis, negirdintis jų politinis elitas, besipuikuojantis arogancija, žongliruojantis manipuliacijomis – kad žemintų, kad priešintų, kad suskaldytų, – kalbėjo jis. -Tapome nuvaldyla šalimi.”

Būtent pandemijos metu, teigė I.Vėgėlė, valdžia parodė, kad siekė neribotos valdžios, o ne stengėsi padėti žmonėms: „Tikroji lyderystė yra telkianti ir vienijanti. Tai kas vyksta Lietuvoje tėra mėgavimasis galia. Tai nėra tarnystė, tai galios užvaldymo sistema.”

Advokatas citavo ir dabartinės valdančiosios koalicijos sutartį, atkreipdamas dėmesį į dešiniųjų Vyriausybės išsikeltus politinės atsakomybės ir skaidrumo tikslus. Jis stebėjosi, kodėl kaltinamojo nuosprendžio sulaukusi Liberalų sąjūdžio partija vis dar yra valdančioje daugumoje.

„Mes nesulaukiame elementaraus pasmerkimo iš pagrindinių valstybės vadovų. Ar galime pasitikėti valdžia, kurios net trys ministrai yra minimi ikiteisminiuose tyrimuose, o finansų ministrė yra grąžinusi galimai neteisėtai paimtus savivaldos pinigus?” – kėlė klausimus I. Vėgėlė.

I.Vėgėlė taip pat atkreipė dėmesį į šeimos politiką: „Visais būdais, visomis priemonėmis siekiama išstumti krikščioniškąsias vertybes kaip bendražmogiškuosius sugyvenimo principus – per įstatymų leidybą, per teisės aiškinimą teismuose, per viešąjį diskursą žiniasklaidoje ar ideologizuota programas mokykloje.

Skepticizmas virsta cinizmu. Bažnyčia nustumiama į viešojo gyvenimo paribius, prisidengiant konstituciniu valstybės ir bažnyčios atskyrimo principu.”

Komentuoja politologas prof. Algis KRUPAVIČIUS:

Jeigu labai trumpai – būsimų prezidento rinkimų vienintelė intriga ir yra I.Vėgėlė. Dėl paprastos priežasties. Jeigu mes pažiūrėtume retrospektyviai j kitus prezidentų rinkimus, tai yn keli atskaitos taškai, į kuriuos turėtume orientuotis. Pirmiausia tai 2002-2003 m. rinkimai, kai antrame ture prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas.

Kitas atskaitos taškas yra 2004 m. prezidento rinkimai, kai pc prezidento R.Pakso apkaltos antrai kadencijai buvo išrinktas V.Adamkus. Tad svarstant apie galimą kandidatų konfigūraciją, gali būti ir toks scenarijus, kad rinkimus laimės kandidatas, nepriklausantis politiniam elitui.

Bet šiandieniniame kandidatų sąraše dar nėra visų galimų kandidatų. Žinome, kad kandidatuos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos” turi kandidatą Giedrimą Jieglinską. Nėra paskelbęs, kad tikrai dalyvaus rinkimuose ir dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, bet būtų didžiulė sensacija, jeigu jis nuspręstų nedalyvauti.

Nėra aišku, ar rinkimuose dalyvaus Vilija Blinkevičiūtė, ar kas nors kitas atstovaus socialdemokratų partiją, bet šios partijos kandidatas būtų vienas iš realių gauti nemažą rinkėjų paramą. Partija „Laisvė ir teisingumas” pasiūlė Artūrui Paulauskui dalyvauti, bet A.Paulauskas kol kas dar nėra kandidatų sąraše. Dar yra generolas Valdas Tutkus, profesorius Eduardas Vaitkus, Antanas Kandrotas ir kiti, bet visuomenės apklausos rodo, kad I.Vėgėlė yra kandidatų sąrašo pirmajame trejetuke, viršūnėje.

Sprendžiant iš rinkėjų pasiskirstymo per šiemet vykusius savivaldybių rinkimus, manau, kad centro dešinės balsus dalinsis du kandidatai -1.Šimonytė ir D.Žalimas. Socialdemokratų balsai veikiausiai tektų jų partijos pirmininkei V.Blinkevičiūtei, o toliau centro kairės ir didžioji dalis protesto balsų, matyt, būtų I.Vėgėlės pusėje.

Jo pasisakymas trečiadienį buvo aiškus, tikslus, konkretus. Apie augančią Lietuvą, apie augančią Tautą, apie valstybę, kurią reikia atkurti, kad būtų stipri. Tai buvo politinės komunikacijos signalai, kad aš girdžiu, aš matau, aš darau. Matyt, Lietuvai tikrai reikia prezidento, kuris galėtų girdėti, matyti ir daryti. Tai kreipimasis į piliečių bendruomenę. Nes politinis elitas dabar sau, o piliečiai – sau. Tarp valdžios ir piliečių atstumas dar labiau išaugęs. Todėl toks kandidatas, kuris sako „girdžiu, matau ir darau”, tikrai turi daug galimybių pritraukti nemažą rinkėjų būrį.
Kas galėtų išeiti su I.Vėgėle į antrą rinkimų ratą? Prognozės labai nedėkingas dalykas, bet papasakosiu tikrą istoriją. Kai aš 1995-1996 m. buvau vizituojančiu profesoriumi JAV, ne vieną kartą susitikau su profesoriumi, politologu Aleksandru Štromu (1931-1999) ir susipažinau su VAdamkumi. Jis mūsų abiejų klausė, ar verta dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, ką jis galės duoti Lietuvai.

Klausimas turėjo daug dedamųjų, bet mano ir A.Štromo atsakymas buvo -taip, verta. Nes VAdamkus turėjo visokeriopos patirties gyvenant laisvoje visuomenėje, todėl galėjo padėti mūsų besivystančiam politiniam elitui, taip pat turėjo patirties kalbėtis su Vakarų lyderiais. Tiesa, mes sakėme, kad verta dalyvauti, bet tik vieną kadenciją. Manėme, kad antrą kartą neišrinks. Bet mano ir A.Štromo prognozė nepasitvirtino.

Kitas atvejis – kai 2019 m. buvo išrinktas G.Nausėda. Tada labai nedaug politologų prognozavo, kad jis gali turėti reikšmingą balsų persvarą prieš I.Šimonytę, o aš buvau iš tų, kuriems nebuvo jokių abejonių, kad laimės G.Nausėda. Ir
daugiau – sakiau, kad laimės su didžiule persvara. Taip ir atsitiko. Bet 2019-aisiais buvo toks jausmas, kad G.Nausėda, ko gero, turėtų būti dviejų kadencijų prezidentas. Dabar tokio užtikrintumo tikrai nebėra. Kelių prezidento rinkimų atskaitos taškai parodė, kad ne tik politinio elito kandidatai gali laimėti rinkimus.

2024 m. gegužę, jeigu antrame rinkimų rate atsidurs I.Vėgėlė ir G.Nausėda, tikrai yra nemenka tikimybė, kad pralaimės tie, kurie statys už G.Nausėdą.

Pradžiamokslis Lietuvos gyventojams: kaip sutaupyti kasmet 3 milijonus!

Redakcija
-
0
Pradžiamokslis Lietuvos gyventojams: kaip sutaupyti kasmet 3 milijonus!

Niekam nėra paslaptis, kad Lietuviai moka taupyti. Statistika rodo, kad šiais metais ir toliau daugėjo gyventojų indėlių bankuose. Gal valstybinės institucijos bei įstaigos taip pat sėkmingai ir įvairiais būdais taupo? Štai, kad ir Turto bankas kartu su Finansų ministerija šių metų pradžioje paskelbė, kad Ministerijų miestelio projektas leis valstybei sutaupyti 3 mln. eurų kasmet.


Puiki naujiena – bus pinigų mokytojams, gydytojams, seneliams ir visiems kitiems svarbiems poreikiams. Matyt sparčiai artėjame gerovės valstybės link.

Nepaisant daug žadančio 3 mln. eurų taupymo, niekur nebuvo detalizuota, kaip tas taupymas vyks ir nuo kada jis prasidės. Todėl pabandykime paieškoti atsakymo, kaip valstybė sutaupys 3 mln. eurų ir kada tas taupymas prasidės? Paieškas pradėkime nuo šių metų pradžioje paskelbtos Ministerijų miestelio galimybių studijos peržiūros.

Šioje galimybių studijoje galima rasti įrašą „sąnaudų sutaupymas, EUR/metus“, taip pat yra nurodytas skaičius –„ 2 836 065“. Manytina, kad šis skaičius ir yra žadėtas 3 mln. eurų taupymas.

Tačiau Ministerijų miestelio galimybių studijoje galima rasti ir daugiau įdomių įrašų. Pavyzdžiui pažiūrėkite į žemiau esančią iškarpą iš Vyriausybei pristatytos Administracinio kvartalo Goštauto g. galimybių studijos:

Šaltinis: https://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/Go%C5%A1tauto%20kvartalas.pdf

Neina suprasti, kaip tarpusavyje dera skelbtas 3 mln. sutaupymas su įrašu „per metus bendras išlaikymo biudžetas išaugtų 1,15 mln. EUR (nuo 2,85 mln. iki 4.0 mln.)“! Kaip vienu metu galima taupyti ir apmokėti išaugusias ministerijų išlaidas. Turbūt įsivėlė kokia nors klaida ! Tęskime taupymo paieškas toliau.

Šį kartą žvilgtelėkime į Valstybės įmonės Turto banko valdybos 2023 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. SK2-17 dėl planuojamo vieno iš Ministerijų miestelio pastato (Vilniuje, Goštauto g. 11) remonto.

Iškarpa iš Valstybės įmonės Turto banko valdybos 2023 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. SK2-17:

Šaltinis: https:https://lrv.lt/uploads/main/meetings/docs/3263845_imp_2bfe7a81d9141f5b6a17c078de11d076.pdf

Šiame Turto banko valdybos nutarime galima rasti įrašą „nuomos dedamoji dėl paskolos ir palūkanų“. Jeigu nebūtų buvę skelbta, kad bus taupomi 3 mln. eurai, būtų galima drąsiai teigti, kad ministerijoms ženkliai didės sąnaudos, nes reikės gražinti paskolą ir dar papildomai mokėti palūkanas. Dabar gaunasi kažkokia painiava, bus taupoma, nors reikės mokėti paskolą ir palūkanas. Gal ministerijos taupys nes nesišildys ir nenaudos elektros?
Na gerai, ministerijos gražins paskolą ir tada jau turbūt prasidės didysis 3 mln. taupymas. O kada baigiasi paskolos mokėjimo terminas? Žiūrime į Vyriausybės 2023 m. gegužės 17 d. nutarimą Nr. 372 Dėl Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo projekto aprašo patvirtinimo. Šiame nutarime randame įrašą, kad valstybės skolintų lėšų (10 979 500 eurų) grąžinimo terminas 2049-12-31.

Iškarpa iš Vyriausybės 2023 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 372:

Šaltinis: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/0d8f9bc1f60811edb649a2a873fdbdfd?jfwid=ofw8pj25m

Galima įtarti, kad 3 mln. eurų taupymas prasidės po 2050 metų. Iš tiesų sunku susigaudyti tose taupymo vingrybėse.

Taupymo paieškas tęskime toliau. Finansų ministerija, teikdama Seimui 2024 metų valstybės biudžetą, savo internetiniame puslapyje patalpino informaciją apie 2023-2024 metų valstybės biudžeto asignavimų pokyčius pagal asignavimų valdytojus.

Taigi, taigi gal taupymas prasidės jau kitais metais? Deja, bet ir šį kartą tenka nusivilti, nes Finansų ministerija kitais metais siūlo didinti ministerijų išlaikymui skirtą biudžetą.

Jau kitais metais didėja išlaidos reikalingos mokėti papildomą atlygį Turto bankui. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai reikės Turto bankui mokėti daugiau net 488 tūkst. eurų, Finansų ministerijai – 410 tūkst. eurų, Aplinkos ministerijai – 323 tūkst. eurų, Sveikatos apsaugos ministerijai – 282 tūkst. eurų, Teisingumo ministerijai – 216 tūkst. eurų, Žemės ūkio ministerijai – 257 tūkst. eurų, Ekonomikos ir inovacijų ministerijai – 102 tūkst. eurų, o Energetikos ministerijai – 30 tūkst. eurų (detalesnė informacija https://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/2023-10-25_Did%C4%97ja_mazeja.pdf).

Aū-ū, kur tas taupymas ir kada jis prasidės, po 20 ar po 100 metų. O gal čia naujoviška taupymo inovacija?

Įdomu, kas sukosi galvose tų, kurie žiniasklaidai pranešinėjo apie planuojamus taupymus.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras išvyko į gastroles Vokietijoje

Redakcija
-
0

Lapkričio 25 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, išvyko gastrolių į Vokietiją, kurių paskutinė stotelė – Lichtenšteinas. Šio turo metu orkestras surengs net dvylika koncertų.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų maršrutas šįsyk driekiasi per Kvakenbriuką, Dortmundą, Ingolštatą, Ašafenbriuką, Miuncheną, Kempteną, Bad Vilbelį, Kelną, Fridrichšafeną, Tiubingeną, Filingeną-Šveningeną ir pasibaigs Lichtenšteino sostinėje Vaduce. Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertuose pasirodys pasaulinį pripažinimą pelnę solistai:

smuikininkai Bomsori Kim (Pietų Korėja), Anne Luisa Kramb (Vokietija) ir Wolfgangas Schröderis (Vokietija) bei pianistai Nuronas Mukumi (Uzbekistanas-Vokietija), Nikola Meeuwsenas (Olandija) ir Lukas Geniušas. Programoje skambės J. Sibelijaus Koncertas smuikui d-moll (solistai A. L. Kramb ir W. Schröderis), J. Brahmso Koncertas smuikui (B. Kim), L. van Beethoveno koncertas fortepijonui Nr. 5 (N. Mukumi ir N. Meeuwsenas) ir F. Chopino Koncertas fortepijonui Nr. 1 (L. Geniušas).

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras koncertuose taip pat atliks M. K. Čiurlionio Preliudus, A. Dvořáko Devintąją simfoniją „Iš naujojo pasaulio“, F. Mendelssohno „Itališkąją simfoniją“ ir R. Schumanno simfoniją Nr. 3. Gastrolėse diriguos orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas maestro G. Rinkevičius.

Foto Melanie Grass

Artimiausias Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas Vilniuje – „Vytauto Juozapaičio jubiliejinis koncertas“ – įvyks 2023 m. gruodžio 22 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina Vilniaus kongresų rūmų kasa ir Bilietai.lt.

Ieva Bačiulytė

LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
www.lvso.lt; https://www.facebook.com/LVSO.LSSO/

Naujosios Zelandijos mokyklose – mobiliųjų telefonų uždraudimas

Redakcija
-
0
Naujosios Zelandijos mokyklose – mobiliųjų telefonų uždraudimas

laikmetis.lt

Naujosios Zelandijos mokyklose bus uždrausti mobilieji telefonai, penktadienį pareiškė konservatyvusis ministras pirmininkas Christopheris Luxonas (Kristoferis Laksonas), jo vyriausybei siekiant pakeisti smarkiai suprastėjusius šalies raštingumo rodiklius.

Naujosios Zelandijos mokyklos kadaise galėjo pasigirti vienais geriausių raštingumo rezultatų pasaulyje, tačiau skaitymo ir rašymo lygis sumažėjo tiek, kad kai kurie tyrėjai baiminasi, jog prasidėjo krizė.

Ch. Luxonas pareiškė, kad per pirmąsias 100 savo darbo dienų uždraus mokyklose naudotis telefonais. Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje išbandyta politika davė nevienareikšmiškų rezultatų.

Ch. Luxonas sakė, kad šis žingsnis sustabdytų trikdantį elgesį ir padėtų mokiniams susikaupti.

„Visoje Naujojoje Zelandijoje ketiname uždrausti telefonus mokyklose. Norime, kad mūsų vaikai mokytųsi, o mokytojai mokytų“, – sakė jis.

Naujosios Zelandijos labdaros organizacijos „Education Hub“ tyrėjai 2022 metais įspėjo apie „raštingumo krizę“, nustatę, kad daugiau nei trečdalis penkiolikmečių vos paskaito ir prastai rašo.

„Akivaizdu, kad reikia kažką daryti, kad būtų išspręsta problema, susijusi su itin žemais raštingumo rodikliais Naujojoje Zelandijoje“, – rašė jie.

Pirmadienį prisaikdinta Ch. Luxono konservatyvioji vyriausybė pirmąją savo darbo savaitę jau įsivėlė į kontroversiją.

Gydytojai perspėjo, kad šaliai gresia visuomenės sveikatos tragedija po to, kai vyriausybė netikėtai atsisakė inovatyvių tabako kontrolės priemonių, kuriomis buvo siekiama uždrausti parduoti cigaretes visiems, gimusiems po 2008 metų.

Ch. Luxonas taip pat sutiko atnaujinti naftos ir dujų žvalgybą atviroje jūroje, atsisakydamas vienos iš buvusios premjerės Jacindos Ardern (Džasindos Ardern) pasirašytų klimato kaitos politikos priemonių.

ŠALTINIS AFP-BNS

Ar nereikėtų grąžinti herbų?

Redakcija
-
2
Ar nereikėtų grąžinti herbų?

kaunodiena.lt

Lietuvos Respublika 1918–1940 m. – sostinė Kaunas, miestai, miesteliai, kaimai, pakelės, kalvos – buvo puošiami tautine ir valstybės simbolika. Papuošti pakelės stulpai, bareljefai, paminklai, ženklai, lentelės, obeliskai stiprino to meto Lietuvos gyventojų santykį su gyvenama aplinka, tvirtino tapatybę, kėlė nepriklausomos valstybės, patriotizmo ir savo žemės šeimininko jausmus. Todėl okupantai norėjo nukirsti šią giją, performuoti žmogaus tapatybę, iš viešumos šiuos simbolius šalino, daugelį tų puikių darbų sunaikino.

Tokių simbolių buvo gausu ir to meto Lietuvos širdyje – Kaune. Ypač daug jų puošė Lietuvos karybos istorijos ir tautinės atminties šventovę – 1921 m. atidarytą Vytauto Didžiojo karo muziejų. Vieni iš tokių jaunos Respublikos simbolių buvo Lietuvos miestų (Kauno, Klaipėdos, Vilniaus) ir miestelių herbai, atkeliavę į Karo muziejų 1921–1922 m. 1922-aisiais jie buvo pakabinti ant senojo Karo muziejaus bokšto. 1936 m., atidarius naująjį muziejaus pastatą, herbai papuošė kariljono bokštą.

Nors autoriaus signatūros nėra, spėjama, kad šiuos, kaip ir tuo metu muziejų gautus mažesnius herbus, galėjo nutapyti tapytojas, grafikas ir pedagogas Bronius Šaliamoras (1893–1976). 1920-aisiais pagal Tado Daugirdo (1852–1919) ir Jano Konrado Obsto (1876–1954) piešinius dailininkas nutapė Lietuvos miestų ir miestelių herbų seriją.

Skirtingai nei daugelis to meto Lietuvos Respublikos simbolių, šie herbai nebuvo sunaikinti ir tebėra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Tiek mažieji miestelių herbai, puošę ekspoziciją muziejaus viduje, tiek didieji miestų herbai, puošę bokštą.

Didieji herbai yra maždaug 136 x 87 cm dydžio, juose pavaizduoti daugeliui atpažįstami miestų simboliai: Kauno tauras, Vilniaus šv. Kristoforas, Klaipėdos pilies motyvai.

Senąsias tradicijas puoselėjantis Vytauto Didžiojo karo muziejus (daugelis yra girdėję muziejaus artilerijos pabūklo šūvius, regėję – Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremoniją) kviečia į diskusiją. Ar verta atgaivinti dar vieną tradiciją – kariljono bokštą vėl papuošti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus herbais?

1...419420421...1 717Nuo 1 717 420 puslapis