2025-04-29, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 422

Naujosios Zelandijos mokyklose – mobiliųjų telefonų uždraudimas

0

laikmetis.lt

Naujosios Zelandijos mokyklose bus uždrausti mobilieji telefonai, penktadienį pareiškė konservatyvusis ministras pirmininkas Christopheris Luxonas (Kristoferis Laksonas), jo vyriausybei siekiant pakeisti smarkiai suprastėjusius šalies raštingumo rodiklius.

Naujosios Zelandijos mokyklos kadaise galėjo pasigirti vienais geriausių raštingumo rezultatų pasaulyje, tačiau skaitymo ir rašymo lygis sumažėjo tiek, kad kai kurie tyrėjai baiminasi, jog prasidėjo krizė.

Ch. Luxonas pareiškė, kad per pirmąsias 100 savo darbo dienų uždraus mokyklose naudotis telefonais. Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje išbandyta politika davė nevienareikšmiškų rezultatų.

Ch. Luxonas sakė, kad šis žingsnis sustabdytų trikdantį elgesį ir padėtų mokiniams susikaupti.

„Visoje Naujojoje Zelandijoje ketiname uždrausti telefonus mokyklose. Norime, kad mūsų vaikai mokytųsi, o mokytojai mokytų“, – sakė jis.

Naujosios Zelandijos labdaros organizacijos „Education Hub“ tyrėjai 2022 metais įspėjo apie „raštingumo krizę“, nustatę, kad daugiau nei trečdalis penkiolikmečių vos paskaito ir prastai rašo.

„Akivaizdu, kad reikia kažką daryti, kad būtų išspręsta problema, susijusi su itin žemais raštingumo rodikliais Naujojoje Zelandijoje“, – rašė jie.

Pirmadienį prisaikdinta Ch. Luxono konservatyvioji vyriausybė pirmąją savo darbo savaitę jau įsivėlė į kontroversiją.

Gydytojai perspėjo, kad šaliai gresia visuomenės sveikatos tragedija po to, kai vyriausybė netikėtai atsisakė inovatyvių tabako kontrolės priemonių, kuriomis buvo siekiama uždrausti parduoti cigaretes visiems, gimusiems po 2008 metų.

Ch. Luxonas taip pat sutiko atnaujinti naftos ir dujų žvalgybą atviroje jūroje, atsisakydamas vienos iš buvusios premjerės Jacindos Ardern (Džasindos Ardern) pasirašytų klimato kaitos politikos priemonių.

ŠALTINIS AFP-BNS

Ar nereikėtų grąžinti herbų?

kaunodiena.lt

Lietuvos Respublika 1918–1940 m. – sostinė Kaunas, miestai, miesteliai, kaimai, pakelės, kalvos – buvo puošiami tautine ir valstybės simbolika. Papuošti pakelės stulpai, bareljefai, paminklai, ženklai, lentelės, obeliskai stiprino to meto Lietuvos gyventojų santykį su gyvenama aplinka, tvirtino tapatybę, kėlė nepriklausomos valstybės, patriotizmo ir savo žemės šeimininko jausmus. Todėl okupantai norėjo nukirsti šią giją, performuoti žmogaus tapatybę, iš viešumos šiuos simbolius šalino, daugelį tų puikių darbų sunaikino.

Tokių simbolių buvo gausu ir to meto Lietuvos širdyje – Kaune. Ypač daug jų puošė Lietuvos karybos istorijos ir tautinės atminties šventovę – 1921 m. atidarytą Vytauto Didžiojo karo muziejų. Vieni iš tokių jaunos Respublikos simbolių buvo Lietuvos miestų (Kauno, Klaipėdos, Vilniaus) ir miestelių herbai, atkeliavę į Karo muziejų 1921–1922 m. 1922-aisiais jie buvo pakabinti ant senojo Karo muziejaus bokšto. 1936 m., atidarius naująjį muziejaus pastatą, herbai papuošė kariljono bokštą.

Nors autoriaus signatūros nėra, spėjama, kad šiuos, kaip ir tuo metu muziejų gautus mažesnius herbus, galėjo nutapyti tapytojas, grafikas ir pedagogas Bronius Šaliamoras (1893–1976). 1920-aisiais pagal Tado Daugirdo (1852–1919) ir Jano Konrado Obsto (1876–1954) piešinius dailininkas nutapė Lietuvos miestų ir miestelių herbų seriją.

Skirtingai nei daugelis to meto Lietuvos Respublikos simbolių, šie herbai nebuvo sunaikinti ir tebėra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Tiek mažieji miestelių herbai, puošę ekspoziciją muziejaus viduje, tiek didieji miestų herbai, puošę bokštą.

Didieji herbai yra maždaug 136 x 87 cm dydžio, juose pavaizduoti daugeliui atpažįstami miestų simboliai: Kauno tauras, Vilniaus šv. Kristoforas, Klaipėdos pilies motyvai.

Senąsias tradicijas puoselėjantis Vytauto Didžiojo karo muziejus (daugelis yra girdėję muziejaus artilerijos pabūklo šūvius, regėję – Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremoniją) kviečia į diskusiją. Ar verta atgaivinti dar vieną tradiciją – kariljono bokštą vėl papuošti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus herbais?

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt septintoji (gruodžio 2) diena

1

Locked N’ Loaded 

📌 Luhansko kryptis.

📍 Svatove. Rusai toliau aktyvūs šiauriniame flange, tačiau jiems pasistūmėti nepavyksta.

📍 Kremina. Agresoriui pavyko pajudėti šiek tiek į priekį prie Terny, tęsiasi sunkios lokalios kautynės pietiniame flange.

📍 Lysychansk. Be pakitimų.

📌 Donecko kryptis.

📍 Bakhmut.

📎 Šiaurinis flangas. Okupantai išplėtė no mans land prie Bohdanivka, tačiau Ukrainos gynėjai trukdo jiems įsitvirtinti.

📎 Pietinis flangas. Sunkūs mūšiai tęsiasi Klishiivka – Andriivka ruože, kontaktinėje linijoje iš esmės be pakitimų.

📍 Avdiivka – Mariinka. Rusai į sektorių permeta papildomas pajėgas (18-osios motošaulių divizijos ir 54-osios brigados vienetus).

📎 Šiaurinis flangas. Rusai toliau bando įsitvirtinti Stepove, bet sekasi prastai. Ukrainiečiai įvykdė keletą kontratakų ir ištūmė okupantus atgal prie geležinkelio. Situacija dinamiška.

📎 Rytinis flangas. Be pakitimų.

📎 Pervomaiske ruožas. Be pakitimų.

📎 Mariinka ruožas. Agresoriui dar šiek tiek pavyko pasistūmėti Mariinka gyvenvietėje, tačiau visos jos rusai dar nekontroliuoja.

📍 Vuhledar. Ukrainos pajėgos suorganizavo keletą atakų prie Mykilske. Paskutiniais duomenimis, jiems pasistūmėti nepavyko.

📌 Zaporizhia kryptis.

Tęsiasi poziciniai mūšiai Robotyne pleište bei prie Staromayorske. Kontaktinė linija iš esmės nejuda.

📌 Pietų kryptis.

Agresorius pripažįsta, kad Ukrainos gynėjų placdarmas prie Krynki tvirtėja. Rusų teigimu, vien šios gyvenvietės apylinkėse veikia trys ukrainiečių kuopos (apie 300 karių). 😉

*******************

Volodymyras Zelenskis

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

VAKARAI TIESIA PAGALBOS RANKĄ… RUSIJAI? (2023 12 02)

Strateginės aplinkybės

Panašu, jog Vakarų šalys keičia strateginį požiūrį į Rusiją ir didina bendradarbiavimą su teroristine šalimi. Apie tai liudija ne tik karinės paramos Ukrainai mažėjimas, bet ir ekonominių ryšių plėtojimas su Maskva. Išaugęs Rusijos naftos eksportas, per Kirgiziją reeksportuojami automobiliai, jų dalys, technika bei maisto produktai – tik nedidelė šios mozaikos dalis.

„Ukragroconsult“ skelbia, jog „per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius ES valstybės narės iš Rusijos importavo 31 proc. daugiau kviečių ir kukurūzų, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Tai atitinka 739 tūkst. tonų padidėjimą. Šiuo metu didžiausios rusiškų grūdų importuotojos į ES yra Latvija, Italija ir Graikija, o Latvijoje augimo tempai yra didžiausi“.

Nors ES yra įvedusi didelio masto sankcijas Rusijai, tačiau jos netaikomos žemės ūkio produktų eksportui. Tuo tarpu Ukrainos žemės ūkio produktų eksportas yra labai apsunkintas, nes Rusija blokuoja ukrainietiškų grūdų eksportą iš Juodosios jūros uostų.

Rusija naudojasi šia padėtimi: rusiški kviečiai sudaro 24 % pasaulinio kviečių eksporto, palyginti su 16 % rinkos prieš invaziją į Ukrainą.

Visi šie požymiai rodo realiai kalbų neatitinkančią Europos poziciją Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu. Kas galėjo tai sąlygoti? Be abejo, susiklosčiusios nenaudingos aplinkybės, visų pirma, JAV, ES ir Kinijos ekonomikoms. Tą spręsdami, didžiųjų valstybių lyderiai susitikimų metu už uždarų durų kalbėjo tikrai ne apie orą ir bites. Buvo dėliojamos naujos ekonominės partnerystės iš reikalo schemos. Po eilės didžiųjų valstybių lyderių susitikimų, atitirpo ledai tarp Kinijos ir Japonijos, Kinijos ir Australijos, Kinijos ir JAV bei kitų Vakarų valstybių. Atsigavo prekyba su Rusija. Šią „realpolitic“ strategiją paskatino ekonominės turbulencijos Vakarų valstybių viduje, maisto, energetinių kainų šuoliai bei socialinė destabilizacija. Kitaip tariant, Vakarai savo stabilumą sąlyginai iškeitė į kruviną nestabilumą Ukrainoje.

Šį tikėtai netikėtą posūkį sąlygojo ir tai, jog Maskva nustojo mojuoti branduoline kuvalda Vašingtonui prieš nosį ir erzinti Vakarus. „Girto Medvedevo“ retorika, žadanti pasaulio pabaigą, varė į neviltį (bei nemigą) Vakarų šalių lyderius, po ko buvo griežtinamos sankcijos ir dar uoliau ginkluojama Ukraina.

Iš politinės darbotvarkės išbraukęs branduolinio teroro retoriką, Kremlius išlošė Vakarų palankumą ir eilinį kartą juos apžaidė. Kremliui pavyko įrodyti, jog Rusija nesiekia karo su Vakarais, negrasina ES, NATO, o nori tik Ukrainos ir likusios „artimojo užsienio“ dalies, niekuomet nepateksiančios į NATO. Abrakadabriškos Ukrainai iškeltos stojimo į NATO sąlygos, mūsų manymu, byloja būtent apie tai.

Ar galima teigti, jog Ukraina šiandien palikta likimo valiai ir „parduota“ Rusijai?

Žinoma, ne. Ukraina nėra galutinai išduota, tačiau šiame etape, panašu, jog Vakarai „pasirašė“ ant plano, pagal kurį Ukraina bus priversta sėsti prie derybų stalo su karo nusikaltėlių valdoma Rusija. Kremliui pavyko įtikinti Vakarus ir tuo, jog stipri, diktatoriaus valdoma Rusija, yra kur kas labiau prognozuojama, nei kriminalinio bepročio valdoma branduolinė valstybė, suskilusi į daugybę neprognozuojamų kunigaikštysčių.

Prognozuojamos Kinijos kontroliuojama Rusija – paranki tiek Rytams, tiek Vakarams.

Kaip šioje situacijoje elgtis Ukrainai? Kas jos laukia? Kas laukia Lietuvos?

Kijevas šiandieninėje dviveidystės, klastos, asmeninės naudos ir begalinio godumo valdomame pasaulyje, turi apsispręsti: vykdyti savo, nuo nieko nepriklausomą politiką, nepaisant nei JAV, nei ES, nei Kinijos interesų ir kautis iki galo, kad ir kiek tai šaliai bekainuotų, ar imti dalyvauti šiuose „realpolitic“ žaidimuose, kuriuose Ukraina gali tapti nebereikalinga.

Kuo tai gresia mums? Kol kas niekuo. Nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios rodytų apie akivaizdžias išorės grėsmes iš mūsų nedraugiškų kaimynų. Vidinės grėsmės, informacinių ir teroro išpuolių pavojus išliks visuomet, tačiau tankai čia neriedės ir driskiai nesiverš artimiausioje ateityje.

Matomas geopolitinis vaizdas leidžia teigti, jog įvyko tam tikri geopolitiniai susitarimai dėl įtakos sferų ir visos susitarimo pusės jo laikosi. Tame tarpe ir Maskva. Būtent todėl regimas ekonominių santykių „atitirpimas“ ir prekybos „tiesiai – per – aplinkui“ antraštėse pagyvėjimas. Realybėje, jis niekada ir nebuvo itin reikšmingai sumažėjęs.

Reikšmingi postūmiai

Per pastarąją parą driskiai kaip pasiutę veržėsi šešiomis kryptimis, tačiau jokių laimėjimų nepasiekė. Ukrainiečių gynėjų teigimu, toks atkaklumas rusams kaštavo 1000 gyvybių.

Rusų teroristai prieš Ukrainą panaudojo 2 valdomas raketas Kh-59 ir 23 „Shahed-136/131“ tipo bepiločius orlaivius. Ukrainiečiai sunaikino 10 bepiločių orlaivių, o Dniepro srityje numušė vieną raketą.

Pranešama, jog Ukrainos saugumo tarnyba susprogdino geležinkelį, jungiantį Rusiją ir Kiniją. Teigiama, esą keli sprogimai buvo įvykdyti Baikalo-Amūro magistralės Severomuisko tunelyje Buriatijoje. Tai vienintelė rimta geležinkelio jungtis tarp Rusijos Federacijos ir Kinijos.

Labai rimta karinė operacija Rusijos gilumoje, tačiau nežinia, kaip į tai pažiūrės Kinija, ES, juolab Jungtinės Valstijos.

Trumpai

Lenkijai pradėjus derybas su Ukraina dėl kelių blokados panaikinimo, ukrainietiškų sunkvežimių blokadą pradėjo Slovakija.

Lapkritį rusai neteko 28 550 karių ir 3 090 ginklų bei karinės įrangos vienetų, praneša Ukrainos gynybos ministerija.

Šveicarija įšaldė apie 8,81 mlrd. dolerių vertės finansinį turtą, priklausantį rusams, kaip dalį sankcijų, kuriomis siekiama nubausti Maskvą už karą prieš Ukrainą.

Tai labai netikėta ir sveikintina Šveicarijos iniciatyva.

Ukrainos pareigūnų skaičiavimu, nuo 2022 m. vasario visoje šalyje sugriauta arba apgadinta 170 000 pastatų. Sunaikinta 20 000 gyvenamųjų pastatų ir 3 500 švietimo įstaigų.

Rusijos užsienio teroro reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Maskva nėra pasirengusi „peržiūrėti savo tikslų“ Ukrainoje. Tai reiškia, kad Rusija ir toliau griaus miestus, namus, žudys vaikus ir terorizuos Ukrainą.

Vakarų agentūros teigia, jog artimiausiu metu Rusija išplės civilinės infrastruktūros, įskaitant elektros įrenginius, bombardavimą, siekdama šaltais žiemos mėnesiais sukelti dar daugiau kančių Ukrainos civiliams gyventojams.

Pastarosiomis savaitėmis pažanga mūšio lauke buvo lėta. Manoma, jog artimiausiais mėnesiais fronto linijos vargu ar labai pasikeis.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino sparčiau statyti įtvirtinimus Rusijos karių spaudžiamuose rajonuose, ypač Rytų Ukrainoje.

Mūsų duomenimis, į šiaurę nuo Charkivo driskiai turi sutelkę dešimtis tūkstančių karių, laukiančių signalo pradėti puolimą.

Byra Izraelio ir „Hamas“ paliaubų režimas, po kurio Gazos Ruože septynias dienas galiojo sąlyginė taika. Izraelio premjeras B. Netanyahu apkaltino „Hamas“ pažeidus susitarimą: nepaleido visų pagrobtų moterų bei apšaudė Izraelį raketomis. Savo ruožtu „Hamas“ teigė, kad Izraelis pažeidė susitarimą, nes neleido tiekti degalų į šiaurinę Gazos Ruožo dalį.

„Hamas“ vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija dezinformuoja, kad nuo paliaubų pabaigos žuvo mažiausiai 54 žmonės.

Raginame neskelbti ir neplatinti teroristinės „Hamas“ organizacijos pranešimų, kaip informacijos, o skelbiant pažymėti, kad tai dezinformacija arba nepatikrinta teroristų informacija.

Lietuvoje

Laidotuvių šou metas.

Kiekvienas bent kiek žinomesnis pilietis laidojamas su triukšmu, o jei visai žinomas – laidojamas plačiai aptarinėjant ir skelbiant žiniasklaidai. Jei prieš desėtką metų paparaciai būtų išvyti iš tokios intymaus šeimos gedulo ceremonijos, tai dabar susikaupimas ir artimųjų gedulas laidotuvėse virto vieša antraščių ir reklaminių klipų pakasynų procedūra.

Nenustebsime, jei kuris nors kanalas ims transliuoti tiesiogines „Laidotuvių istorijas“, aptariant ir komentuojant ekspertams.

Mes nesišaipome.

Tiesiog, tai nauja mūsų gyvenimo realybė. Realybė, kurią pakoregavo kasdien šalia mūsų esanti mirtis. O mirtį sėja karas. Visa tai kelia nerimą ir natūralų norą kalbėti ir galvoti nuo ko kitas žmogus mirė ar žuvo.

Pasąmonė neišvengiamai klausia „kiek liko man?“.

Deja, mintys apie svetimą mirtį, nesumažina asmeninio vidinio nerimo. Nerimo nesumažina ir kasdienis makalavimasis po parduotuves ir pirkimas bet ko, bet kur, bet kiek.

Nerimą sumažins tik pats geriausias endorfinų gamybos skatintojas – grynas oras ir judėjimas. Deja, miškuose ir parkuose žmonių vos vienas kitas… tačiau prie supermarketų nuo pat ryto – kamščiai.

Apsipirksite vėliau. Niekas niekur nepabėgs ir nepabrangs. O jei ir pabėgs ar pabrangs… Gyvenimas vienas, ir jis labai liūdnas ir niūrus, jei visą jį skiriame laikui praleisti parduotuvėse.

Tad pirmyn į gaiviai baltą miško terapiją – su vaikais, šunimis, draugais ir artimaisiais.

Grįšite linksmi, įkaitę, raudonžandžiai ir sveiki.

„Istorinės atminties vardai“ – tarptautinis ekslibrisų konkursas

Prezidentui, Draugijos garbės nariui dr. Gitanui Nausėdai pirmininkė pristato ekslibrisų konkursui atsiųstus darbus

2023 metais, minint Draugijos atkūrimo 30-metį, paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas “Istorinės atminties vardai”. Nuostatuose įvardinti tikslai: įprasminti Lietuvos laisvės kovotojų, Lietuvos kariuomenės kūrėjų vardus – istorines asmenybes, įvykius ir pažymėti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių metus, skatinti domėjimąsi Lietuvos kariuomenės, laisvės kovotojų istorija, Lietuvos kovas už laisvę ir Nepriklausomybę nuo 1863 m sukilimo iki Nepriklausomybės atkūrimo.

2023 m. konkurse dalyvavo Lietuvos ir užsienio menininkai iš Argentinos, Vokietijos, Suomijos, Lenkijos, Ukrainos. Konkurso partneriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Pasaulio lietuvių centras. Rėmėjai – Lietuvių fondas (JAV), Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Lietuvos šaulių Sąjungos Vytauto Didžiojo 2-oji rinktinė.

Kilnojamoji ekslibrisų parodą eksponuota Lietuvos prezidentūroje, Lietuvos karininkų ramovėje Kaune, LPKTS būstinėje (Laisvės al. 39, Kaunas), Vytauto Didžiojo universitete, minint LPKTS įkūrimo 35-metį. Pagrindinis parodos pristatymo renginys ir laureatų pagerbimas vyko LR Seime, Konstitucijos salėje vykusios tarptautinės konferencijos FORUMAS-23 „Rezistencijos ir tremčių fenomeno vertinimas šiandienos Lietuvos modernybės kultūroje“ metu. Šis tarptautinis ekslibrisų konkursas, kurį organizavo XXVII knygos mėgėjų draugija – jau penktasis.

Forumo metu pristatyta paroda, paskelbti konkurso laureatai. XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė supažindino su konkurso vertinimo komisijos nariais: Jonas Jakaitis – LPKTS Vilniaus sk. pirmininkas, VGTU dizaino katedros vedėjas, vertinimo komisijos pirmininkas, Dalia Poškienė – XXVII KMD pirmininkė, komisijos sekretorė, Daiva Šulgaitė – dailininkė, Valdas Kubilius – Pasaulio lietuvių centro vadovas, Vladas Sungaila – LPKTS Valdybos pirmininkas, Stanislovas Gasiūnas – ekslibrisų kolekcininkas, Draugijos narys, Virginija Jokubkaitė – dizainerė.

Parodos Istorinės atminties vardai fragmentas . Konkursinius darbus parodai parengė V.Beresniovas .jpg

Vertinimo komisijos pirmininkas, LPKTS Vilniaus skyriaus pirmininkas prof. Jonas Jakaitis perskaitė vertinimo komisijos protokolą.

Pirmoji vieta skirta ir laureato diplomu apdovanota Sigutė Bronickienė už ekslibrisą „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių metai. LPKTS – 35“.

Antrosios vietos paskirtos ir laureato diplomais apdovanoti Sauka Eulogijus Žirmantas už ekslibrisą „LPKTS – 35“ ir Vladas Kudaba už ekslibrisą „1863 metų sukilimas“. Premijas skyrė XXVII knygos mėgėjų draugija ir LPKTS. Trečiąją vietą komisija skyrė Henrikui Mazūrui už ekslibrisą „Vladas Putvinskis – Putvis 150“. Premiją skyrė LŠS Vytauto Didžiojo 2-oji rinktinė.

Diplomais ir specialiais prizais apdovanoti: Levitsky Andrew, Kyiv, Ukraine, už ekslibrisą „Names of Historical memory Anna Tsvetkova“; Laine Janne, Mantta, Suomija, už ekslibrisą Vladas Putvinskis -Putvis (in memoriam); Povilas Šiaučiūnas, už ekslibrisą „1863 – 1864 sukilimas“; Koliadina Iryna, Dnipro, Ukraina, už ekslibrisą 1863 -1864 XXVII knygos mėgėjų draugija; Lolitai Braza – už originalumą, daugiaplanį temų sprendimą; Vladimiras Beresniovas – už pateiktus originalius darbus. Specialiąją premiją V.beresniovui skyrė XXVII knygos mėgėjų draugija, mecenatė Jūratė Caspersen ir LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas.

Laureatams ir dalyviams įteiktos rėmėjų dovanos, LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos padėkos ir tarptautinės ekslibrisų parodos katalogas.
Paroda iš LR Seimo keliaus į Vilniaus karininkų ramovę.

XXVII knygos mėgėjų draugija dėkoja menininkams, sukūrusiems originalius darbus, rėmėjams, parodų lankytojams. Džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie svarbių Lietuvai istorinių įvykių ir datų minėjimo.
Dalia Poškienė
XXVII KMD pirmininkė

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt šeštoji (gruodžio 1) diena

0

Locked N’ Loaded 

Teigiama, kad Ukrainos SBU surengė antrą išpuolį Baikalo – Amurskaya geležinkelio magistralėje. Tai strateginis geležinkelis, kuriuo agresorius iš Tolimųjų Rytų veža karinius krovinius į Ukrainą. Jei ši operacija iš tiesų įvyko (kai kurie Z kanalai tai patvirtina), tai būtų didelis Ukrainos gynėjų žingsnis į priekį trikdant rusų logistiką. Vargu ar tai duos labai greitus rezultatus, tačiau jei tokie išpuoliai tęsis, tai tikrai trikdys okupantų tiekimo grandines.

📌 Luhansko kryptis
📍 Svatove. Tęsiasi susidūrimai šiauriniame flange. Rusams ir toliau nesiseka pasistūmėti prie Synkivka, tačiau prie Lyman Pershyi jie dar šiek tiek pajudėjo į priekį no mans land. Taip pat, rusai aktyvūs pietiniame flange, prie Stelmahivka.
📍 Kremina. Rusų puolimo operacijos prie Terny kiek sumenko, tačiau anksti sakyti, jog situacija čia stabilizavosi. Neliūdna ir pietinio flango miškuose, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
📍 Lysychansk. Be pakitimų.
📌 Donecko kryptis

📍 Bakhmut:

📎 Šiaurinis flangas. Okupantai bando išvystyti sėkmę prie Khromove, tačiau ukrainiečiai apsigina. Neatmestina, kad artimiausiu metu rusai bandys užklupti Ukrainos vienetus nepasiruošusius ir stuktelės kitame ruože, pvz. Orihovo Vasilivka ar Rozdolivka.

📎 Pietinis flangas. Smarkus snukiadaužis vyksta Klishiivka – Andriivka ruože, Ukrainos gynėjai išlaiko aukštumų kontrolę. Tuo pačiu, jie atnaujino savo operacijas Mayorske ruože. Nepatvirtintais duomenimis, Ukrainos pajėgos sugebėjo nežymiai pasistūmėti. Kad čia rusams karšta, rodo dar vienas smagus kabūm Horlivka.
📍 Avdiivka – Mariinka:
📎 Šiaurinis flangas. Nepaisant didžiulių nuostolių, rusai sugebėjo užimti keletą pozicijų Stepove gyvenvietėje ir jose įsitvirtina. Ne pasaulio pabaiga, bet tendencija nėra gera.
📎 Rytinis flangas. Iš esmės be pakitimų. Jei rusai toliau trypčios vietoje, gali prisišaukti rimtų bėdų, ko jiems ir palinkėsime. Okupantus šiuo metu gelbėja tai, kad ukrainiečių artileristai yra priversti taupyti šaudmenis. Iš dalies situaciją taiso sėkmingas FPV dronų darbas, tačiau artilerija viską spręstų žymiai greičiau.
📎 Pervomaiske ruožas. Rusai toliau stuksena Opytne ruože, tačiau be realių rezultatų.
📎 Mariinka ruožas. Pirmoje dienos pusėje okupantai gyrėsi užėmę Mariinka gyvenvietę (tiksliau griuvėsius, dėl kurių plakėsi beveik du metus). Vėliau ėmė kalbėti, kad ne viskas taip vienareikšmiška. Mūšis tęsiasi. Stebėsime situaciją.
📍 Vuhledar. Be pakitimų.

📌 Zaporizhia kryptis

📍 Orihiv. Abipusės lokalios atakos Robotyne pleišto flanguose bei kontaktinėje linijoje – be pakitimų. Rusai soc. tinkluose piktinasi, kad ukrainiečiai su artilerija sudaužė jų maisto atsargų sandėlį. Tegul dabar Ukrainos žemę ėda, juk taip jos norėjo. 😃

📍 Velyka Novosylka. Sektoriuje dominuoja pozicinės kautynės.
📌 Pietų kryptis

Tęsiasi susidūrimai kairiajame Dniepro upės krante, rusams pakeisti situacijos nepavyksta. Ukrainos pajėgos HIMARS’ais smogė rusų susitelkimo rajonui Nova Mariachka. Šią gyvenvietę ir ukrainiečių kontroliuojamą Krynki skiria kelias į Nova Kahovka, kurį ugnimi dengia Ukrainos pajėgos. Tiesa, fiksuojami padažnėję rusų FPV dronų smūgių vaizdai jų soc. tinkluose. Dar anksti konstatuoti, ar tai tik rusų kuriamas paveikslas, ar visgi jiems ėmė geriau sektis vykdant EW (elektroninę kovą). 🤔

Raimundas Kaminskas. VLIK’o 80-mečio paminėjimas Kaune

2023 m. lapkričio 24 d. Kaune vyko Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau — VLIK’as) – lietuvių antinacinio (vėliau – antisovietinio) pasipriešinimo organizacijos 80-mečio paminėjimas.

Minėjimo dalyviai prie Stepono Kairio biusto Aukštaičių g. padėjo gėlių ir uždegė simbolinę žvakutę. VLIK’o steigėjo sūnus Arvydas Brunius dalijosi prisiminimais apie savo tėvą Klemensą Brunių (1906-1976). Apie VLIK’o svarbą šių dienų Lietuvai kalbėjo Kauno m. savivaldybės tarybos narys Kazys Rimeikis, Kauno liuteronų bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis, doc. dr. Romualdas Povilaitis, VDU Alumnų klubo prezidentas Džiugas Juknys, Panemunės bendruomenės centro pirmininkas Gediminas Žukauskas. Apie Vasario 16-osios Akto signataro Stepono Kairio atminimo įamžinimo objektus Kaune kalbėjo dailininkas, kultūros paveldo vertybių specialistas Jonas Lukšė. Vėliau renginio dalyviai atėjo apžiūrėti pastato Parodos gatvėje Nr. 21, kuriame buvo kuriamas VLIK’as.

Renginio pabaigoje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno skyriaus būstinėje vyko diskusija tema: ISTORINĖS ANTINACINIO IR ANTISOVIETINIO PASIPRIEŠINIMO PAMOKOS ATEITIES LIETUVAI.

Diskusijoje savo mintimis dalijosi Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovė Kristina Giedraitienė, LPKTB Kauno skyriaus pirmininkė Aldona Krinickienė, kun. Saulius Juozaitis, prof. Aleksandras Vitkus, doc. dr. Algimantas Kurlavičius, doc., dr. Romualdas Povilaitis, Šv. Adalberto LDK Riterių Ordino organizacijos vadovas. Artūras Giedraitis, buvęs Kauno rajono meras, tremtinys Valentinas Senovaitis ir kiti svečiai.

VLIK’o 80-mečio minėjimo renginį Kaune inicijavo ir vedė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau — VLIK’as) – lietuvių antinacinio (vėliau – antisovietinio) pasipriešinimo organizacija buvo įkurta 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune.

VLIK’ą sudarė devyni savo politines partijas ar pasipriešinimo organizacijas atstovaujantys veikėjai (S. Kairys, J. Audėnas, A. Damušis, B. Gaidžiūnas, J. Katilius, K. Brunius, B. Kazlauskas ir kiti). Pirmuoju VLIK’o pirmininku buvo išrinktas Vasario 16-osios Akto signataras prof. Steponas Kairys (1879-1964).

1944 m. vasario 16 d. VLIK’as paskelbė deklaraciją „Į lietuvių tautą“. Pagrindinis VLIK’o tikslas buvo okupuotos Lietuvos išlaisvinimas ir suvereniteto atkūrimas.

1944 m. balandžio – gegužės mėn. vokiečių gestapui suėmus daugelį VLIK’o narių, šios organizacijos veikla Lietuvoje nutrūko.

1944 m. spalio 3 d. buvo sudaryta VLIK’o Delegatūra , veikusi VLIK’o vardu. 1945 m. kovo 9 d. VLIK’as oficialiai atkurtas Viurcburge (Vokietija), vėliau persikėlė į Reutlingeną (Vokietija).

VLIK’o pirmininku 1945 m. birželio 15 d. buvo išrinktas prelatas Mykolas Krupavičius. 1945 m liepos 3 d. paskelbta nauja VLIK’o deklaracija – Viurcburgo posėdžio protokolas, kuriame išdėstyti organizacijos veiklos tikslai ir uždaviniai.

1946 m. liepos 21–26 d. Berne (Šveicarija) įvyko VLIK’o ir egzilinės Lietuvos diplomatinės tarnybos susitikimas. Susitikime buvo nutarta kartu sudaryti egzilinės Lietuvos vyriausybės funkcijas vykdančią instituciją – Vykdomąją tarybą. Įgyvendinti susitarimą nepavyko dėl skirtingų VLIK’o ir Lietuvos diplomatų pozicijų svarbiausiais veiklos klausimais.

1955 m. VLIK’as persikėlė į JAV, kur buvo emigravę dauguma lietuvių pabėgėlių, ir įsikūrė Niujorke. 1979 m. persikėlė į Vašingtoną.

1964 m. lapkričio 28–29 d. Niujorke vykęs VLIK’o seimas paskelbė atsišaukimą „Visiems lietuviams“, priėmė naują statutą.

1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, VLIK’as deklaravo lojalumą Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Per visą VLIK’o veiklos istoriją šiai organizacijai yra vadovavę įžymūs lietuvių veikėjai:

1943 m. – 1945-06-15 – Steponas Kairys,

1945-06-15 – 1955-11-27 – Mykolas Krupavičius,

1955-11-27 – 1957-06-01 – Jonas Matulionis,

1957-06-01 – 1964-02-27 – Antanas Trimakas,

1964-02-27 – 1964-11-29 – Juozas Audėnas,

1964-10-03 – 1964-11-29 – Kipras Bielinis,

1964-11-29 – 1966-12-11 – Vaclovas Sidzikauskas,

1966-12-01 – 1979-03-24 – Juozas Kęstutis Valiūnas,

1979-03-24 – 1992-05-31 – Kazys Bobelis.

VLIK’o svarbiausia veiklos sritis nacių okupuotoje Lietuvoje buvo informacinė propagandinė veikla.

Atsikūręs Vokietijoje VLIK’as dėjo pastangas suderinti santykius su egziline Lietuvos diplomatine tarnyba, susitarti veiklos kompetencijos, bendradarbiavimo klausimais, organizavo VLIK’o ir Lietuvos diplomatų pasitarimus.

Taip pat VLIK’as tęsė informacinę propagandinę veiklą: rinko ir platino informaciją apie padėtį Lietuvoje, rengė atsišaukimus, memorandumus antinacinio pasipriešinimo, gyventojų pasiruošimo antrajai sovietinei okupacijai, lietuvių padėties pabėgėlių stovyklose, pagalbos jiems suteikimo, emigracijos klausimais. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, VLIK’as tapo antisovietinio pasipriešinimo organizacija, užmezgė ryšius su krašto rezistenciniu judėjimu.

VLIK’as organizavo paramą nacių kalėjimuose kalintiems lietuviams politiniams kaliniams, rūpinosi pabėgėlių reikalais, atgaivino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklą, bendradarbiavo su Lietuvių sąjunga, nustatė šių organizacijų veiklos kryptis ir kompetenciją. VLIK’o konsulinis agentas Viurtemberge (Vokietija) Lietuvos piliečiams išdavinėjo Lietuvos Respublikos užsienio pasus.

VLIK’as rengė ir platino pareiškimus, peticijas, memorandumus sovietinės okupacijos, žmogaus teisių pažeidimų, bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse klausimais. Rengė Lietuvos istorijai reikšmingų datų minėjimus, prisidėjo organizuojant antsisovietines akcijas („taikos kruizą“, „Baltijos žygį“), buvo vienas iš Baltijos šalių tribunolo Kopenhagoje iniciatorių. Rinko ir paviešino informaciją apie lietuvius politinius kalinius, disidentus, pabėgėlius iš okupuotos Lietuvos, teikė jiems materialinę ir moralinę pagalbą.

VLIK’as prisidėjo organizuojant laidų lietuvių kalba transliavimą per radijo stotis „Amerikos balsas“, „Laisvosios Europos radijas“, bendradarbiavo su įvairių radijo stočių lietuviškomis redakcijomis. Organizavo ir koordinavo lietuviškų radijo programų rengimą ir transliavimą per radijo stotis Vatikane, Romoje, Madride (Ispanijoje), Maniloje (Filipinuose).

Vytautas Radžvilas. Briuselio saulės vežėjų dovana Lietuvai

Įsižiūrėkime į pabodusius šių Lietuvos duobkasių veidus. Šį kartą verta, nes galutinai nukrito juos slėpusios tariamų patriotų ir valstybininkų kaukės. Jie yra Europos Parlamento nariai iš Lietuvos. Tikrai ne Lietuvos atstovai EP, nes patys prisipažįsta atstovaujantys „visos Europos piliečiams“, bet jokiu būdu ne lietuvių tautai ir valstybei. Visi tie socdemai, konservatoriai ir liberalai jaudinamai vieningai balsavo už ES sutarčių pakeitimus. Pakeitimus, kuriais jau ir de jure būtų panaikinta de facto seniai jų vergišku uolumu griaunama Lietuvos valstybė. Trys iš naikintojų pasirodė kiek gudresni ir suktesni – nusiplovė formaliai susilaikydami.

Kuo jie skiriasi nuo Lietuvos duobkasių, kadaise parvežusių Maskvos saulę? Be abejo, tik tuo, kad šį kartą toji saulė vežama iš Briuselio. Šis palyginimas nėra joks spalvų tirštinimas. Siūlomi sutarčių pakeitimai tokie didžiuliai ir radikalūs, kad Lietuvos valstybei gali likti tik teisė „suvereniai“ tvarkyti komunalinį ūkį. Nors ir tai neaišku, nes plastikinių pakuočių surinkimo tvarka ir išduodamų vienam šeimos ūkiui šiukšlių maišų talpa, skaičius ir spalva greičiausiai bus nustatomi privalomomis Briuselio biurokratijos direktyvomis.

Balsavusieji už ES sutarčių pakeitimus Lietuvos Respublika kažkodėl vadinamos Vilniaus administracinės apygardos pasiuntiniai EP puikiai supranta, kokį likimą jie ruošia Lietuvai. Viena baisiausių laukiančių „dovanų“ pakeitus sutartis bus be paliovos į Lietuvą privalomai siunčiamas emigrantų srautas. Jų kvotos bus kasmet didinamos.

ES valdžią užgrobę leftistai jau kelis dešimtmečius sąmoningai siekia iš esmės pakeisti Europos šalių demografinį ir kultūrinį veidą. Jų strateginis tikslas yra atskiesti ES šalių narių tautas visiškai svetimų kultūrų migrantais tiek, kad tos tautos pradėtų sparčiai tirpti multikultūrinės asimiliacijos lydymosi katiluose. Siekiamybė – paversti Europos tautas mažumomis jų pačių žemėje, kokiomis SSRS buvo tapusios arba beveik tapusios kai kurios titulinės „sąjunginių respublikų“ tautos (pvz., kazachai, latviai) ir visos Rusijoje gyvenusios tautos.

Tai – ne fantazijos apie hipotetiškai galintį ateiti niūrų rytojų. Tokia tikrovė jau yra ES valstybių ir tautų šiandiena. Ji atėjo net be jokių centralizuotai valstybėms primetamų migrantų kvotų. Tokiose šalyse kaip Vokietija jau tapo įprasta, kad nuostabiai išpuoselėtų ir jaukių kaimelių ar miestelių žmonės paprasčiausiai pabunda svetimoje šalyje. Tiesiogine to žodžio prasme. Išvydę savo gatvėse lyg iš po žemių išdygusių neprašytų „svečių“ minias jie staiga suvokia tapę mažuma savo pačių namuose.

Airija yra ypač iškalbingas ir pranašiškas pavyzdys, ką Lietuvai ruošia lietuviškieji „federalizacijos“ entuziastai. Nuolanki jų tarnystė Briuselio eurokratijai neišvengiamai baigsis tuo, kad lietuviams teks daryti tai, ką šiandien daro didžiulės bėdos prispirti Airijos žmonės. Jie desperatiškai mėgina išgelbėti savo įprastą pasaulį ir ramų bei jaukų gyvenimą nuo žaibiškos griūties ir visiško sunaikinimo, blokuodami kelius ir šitaip siekdami sustabdyti masinį migrantų perkėlimą į jų gyvenvietes.

Nesunku numatyti, kad pakeitus ES sutartis ir prasidėjus masiniam „svečių“ antplūdžiui į mūsų kraštą, lietuviškieji Briuselio saulės vežėjai pritariamai linkčios galvas. Ir džiugiai priims bei sveikins bet kokius „svečių“ srautus, net jeigu „iš viršaus“ bus kasmet nuleidžiamos dešimčių ar net šimtų tūkstančių migrantų kvotos. Jie sutiks įsileisti jų tiek, kiek bus pareikalauta. Nematys nieko blogo ar pavojingo ir tada, kai per kokį dešimtmetį ar kiek ilgiau šalyje atsiras milijonas ar net du milijonai svetimšalių. Jie visada vykdys leftistinių komisarų direktyvą – pamiršti, kad Lietuva nuo šiol bus ne šalis, ir gerai įsidėmėti, kad ji yra pereinamasis viso pasaulio bastūnų kiemas. Jis priklauso ne lietuviams, bet visiems, kas užsimanys tapti to kiemo šeimininkais!

Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės šių nuotraukų galerijos herojams paprasčiausiai nereikia. Tai buvo patvirtinta jiems balsuojant už ES sutarčių pakeitimus.

Linas Karpavičius. Kas naujo broilerių fermoje?

1

Mūsų vaikais pasirūpins Gyvenimo įgūdžių programa, o štai ką daryti su tais, kurie jos neišėjo, o ypač su merginomis?

Ne bėda – nusimesti paskutinius padorumo drabužius padės įvairios „tverko“ mokytojos, kurių paskirtis ir yra išlaisvinti moters seksualumą. Kitaip sakant, sprendžiama problema, kaip kuklias merginas paversti k…mis, kurių laukia apsiseilėjusių ir spuoguotų jaunuolių minia.

Naujoji gender ideologija neturėtų pasisekimo, jei nebūtų iš moralės varžtų „išlaisvintos“ moters. Suprantama, kad ateinančia karta pasirūpins GĮP, o štai bėdelė su dabartinėmis kukliomis ir padoriomis moterimis.

Jie nenori ieškoti kitos pusės naudodami seksualinius dirgiklius žadinančius pigius triukus. Jie padorūs, išsilavinę, intelektualūs… tačiau vieniši.

Bėda tikrai yra. Ir pačiam tenka matyti, kaip šeimos, užauginusios padorius jaunuolius ir merginas, išleidžia juos dorus į jau pasikeitusį pasaulį, kuriame šie jaučiasi svetimi ir neįvertinti. Jie nenori ieškoti kitos pusės naudodami seksualinius dirgiklius žadinančius pigius triukus. Jie padorūs, išsilavinę, intelektualūs… tačiau vieniši.

Pripažinkime, kad šiandien lengviausias kelias jaunam žmogui (ypač merginai) susirasti antrąją pusę – tai puikiai įvaldytas „kabinimo“ menas vartant ir kraipant ne tik akis ir galvą, bet ir kitas kūno vietas ir siunčiant priešingai lyčiai aiškius pasirengimo poravimuisi signalus. Todėl merginos ir jaunuoliai iš padorių šeimų ilgai klajoja po šį jiems svetimą pasaulį, kol galų gale būna priversti arba paklūsti šio seksualizuoto pasaulio taisyklėms ir tapti daiktu, kuriuo naudosis kas netingi, arba likti vienišam, ar vienišai.

Štai čia ir praverčia vadinamosios „tverko“ mokytojos. Šokio „mokytoja“ nori, kad merginos šiame šokyje įžvelgtų aristokratiją. Hm… Šiame šokyje galėčiau įžvelgti tik gyvuliukų fermos gyvenimo epizodą iš ritualinio šokio prieš lytinę sueitį, ir nieko daugiau.

Šokio „mokytoja“ nesikuklindama šiam „šokiui“ prilipdo ir kultūros terminą, vadindama jį „tverko kultūra“. Dabar viskas tampa aiškiau. Tai štai kas turi pakeisti mums įprastą kultūrą – meną, dailę, poeziją, šokį, muziką… Kitaip sakant, gašlus su…nės judinimas.

„Mokytoja“ giriasi, kad ji „veda ne tik „tverko“ pamokas, bet ir organizuoja renginius, kuria choreografiją šokėjams ir pati šoka įvairiuose projektuose bei pasirodymuose kartu su tokiais Lietuvos talentais kaip Asmik Grigorian, Vaidas Baumila, Jessica Shy, Monique, Kristina Radžiukynaitė ir kt.

O varge… Belieka sulaukti pasirodymo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

„Mokytoja“ prisipažįsta, kad tiki „tverko kultūra“, kuri jai atnešė „laisvę, pasitikėjimą savimi ir meilę savo kūnui“. Toliau tęsia, kad norinti padėti „merginoms atrasti save, savo moteriškumą ir seksualumą. Tai – apie kultūrą, bendruomenę, palaikymą, gražų judesį. Noriu, kad žmonės šiame šokyje pagaliau pamatytų aristokratiją ir meną“.

Nežinau, ką šiame šokyje mato kiti, bet aš jame matau bandymą uždarų erdvių (striptizo klubų ir pan.) kultūrą įvesti į visuomenės sąmonę ir per tam tikrą laiką juo pakeisti tai, ką mes įsivaizduojame kaip šokį. Panašiai kaip humoro kultūra buvo sudarkyta šurajevščinos ir į jį panašių artistų, taip šokis bus nužemintas iki… na, patys suprantate iki ko.

Nesu kažkoks šventeiva ir neraginu užsiimti raganų medžiokle ar draudimais. Jei yra norinčių užsiimti tokia „chaltūra“, oi atsiprašau „kultūra“ – prašom. Bet reklamuoti tai, kaip tai daro padorus (?) tinklalapis, man yra – nepabijokim to žodžio – žemiau „plintuso“.

Tas ir liūdniausia, kad masinės informavimo priemonės, kurios turėtų jausti moralinę atsakomybę prieš visuomenę, pastaruoju metu lyg būdamos laukinio kapitalizmo ir pašėlusio 9-ojo dešimtmečio dvasios nusirita iki „20 kapeikų“ laikraštėlio lygio, o gal net ir žemiau, tokį informacinį surogatą pateikdamos visuomenei ir taip jį jaunimo akyse legitimizuodamos.

Ištrauka iš „tverko kultūros“ šokio.

Ramūnas Aušrotas. Mokslu pridengtas šarlatanizmas

0

Bernardinai.lt reklamuoja mokslu pridengtą šarlatanizmą.

Maža detalė: hormonai, kurie „padeda“ yra priešingos lyties hormonai. Taigi, jie skirti ne psichologinės būklės sutvarkymui, bet paruošimui chirurginiam lyties keitimui ir, be jokios abejonės, išbalansuoja natūralią hormoninę sistemą.

Įrašo komentatoriai, nebūdami ekspertai, ir tie pastebėjo, kad psichologinei būklei pagerinti pakanka antidepresantų ar kitų vaistų. Taigi, priešingos lyties hormonų skyrimas turi kitą tikslą. Lyties keitimą arba tranziciją.

Medicinos etikos požiūriu, ši terapija yra neetiška. Ji pažeidžia kūno vientisumo ir integralumo principą. Ši perteklinė terapija niekaip nedera su medicinos etikos nežalingumo principu, ir labai abejotina, kad ji atitinka geradarystės principą. Trumpalaikis psichologinis terapijos efektas neišsprendžia gelminių kentėjimo priežasčių. Su didelėmis išlygomis gal ir būtų galima laikinai taikyti hormoninę terapiją būklei palengvinti, tačiau akivaizdu, kad galutinis tikslas yra kitas.

Medikai, kurie išmano dvigubos pasekmės taisyklę, supras apie ką aš kalbu.

Straipsnis yra lyties keitimo rinkodarinė reklama. Reklama, kurią užsakė koks europrojektas, o paruošė ne kas kitas, o Vilniaus universitetas, įsisavindamas projektinius pinigus.

Viena žinomiausių Suomijos specialistų vaikų psichiatrų dirbančių su lyties tapatybės sutrikimu sako: „Nuėjus šiuo keliu, praktiškai niekas negrįžta. Hormoninės priemonės veda į chirurginį lyties keitimą. O štai jei nėra žengiama šiuo keliu, 4 iš 5 paauglių ilgainiui identifikuojasi su savo lytimi.“ Kitaip tariant, ji rekomenduoja laikytis etinio atsargumo principo.

Bet ne VU. Ir ne Bernardinai.lt.

Tai, kad šalia pateiktas G. Vaitoškos straipsnis, reikalo nekeičia. Bernardinai.lt ne LRT. Jis neturi pareigos politiškai korektiškai atspindėti abi puses. Tai krikščioniškasis portalas. Todėl jis turi stovėti bendrojo gėrio sargyboje. Ir ne drumsti protų.

Belieka sulaukti, kad „Artuma“, vadovaudamasi vadinamuoju žurnalistiniu objektyvumu, pradės tokią dezinformacija skleisti.

Puikybė, nieko daugiau.

Atsitokėkite: mums yra siūloma prekyba Lietuvos pilietybe! Reikia ruoštis šiai pragariškai išdavystei

Siūlau jau pradėti rūpintis dėl sociologijos įrodytų absoliučių universalijų – visi atėję (arba neatėję) prie balsadėžės savo argumentus suformuluoja trumpai, vienu sakiniu: balsuoju / nebalsuoju / , gadinu biuletenį todėl, kad… Kitaip nebūna.

Todėl siūlau mums visiems, turintiems tvirtą nuomonę dėl prekybos Lietuvos pilietybe, jau dabar pagalvoti ir paleisti į plačią apyvartą aiškiai suformuluotą atsakymą, tiksliau – tezę ar šūkį, kodėl nepritaria, kad Lietuvos pilietybė būtų antra, trečia ar devyniolikta pilietybių kolekcionierių pasuose.

Visi balsuosiantys ar nebalsuosiantys galų gale sau turės trumpai apibendrinti ir pasirinkti:

1) aš prieš dvigubą pilietybę, nes Lietuva nori įbrukti savo pilietybę tiems žmonėms, kurie vieną kartą jos jau atsisakė;

2) aš už dvigubą pilietybę, nes nieko čia tokio, kad žmogus jas kolekcionuoja, juk Lietuvos pilietybė iš esmės nieko nereiškia, nėra jokios atsakomybės ir prievolės;

3) man vienodai, juk biuletenyje neklausia, ar aš už ar prieš pilietybę, klausia, ar tokius dalykus turi spręsti Konstitucija. Taip, ne piliečiams, o Konstitucijai reguliuoti pilietybę, todėl aš už tai, balsuoju už.

Ir panašiai, argumentacija gali įvairuoti, kaip ir balsavimo diapazonas. Todėl labai kviečiu jau dabar galvoti apie agitavimo mechanizmą, laiko dar yra. Mūsų priešininkai dabar yra žingsniu priekyje, nes supergudrus klausimo formulavimas perkeliant akcentą į Konstituciją apgaus daugumą netgi tų, kurie nepritaria antros pilietybės idėjai: juk atrodo, kad biuletenyje teklausiama, ar pilietybės reikalus turi reguliuoti Konstitucija, o kad balsuodami už pritaria Konstitucijos išdarkymui ir išprievartavimui, dauguma tikrai nesuvoks.

Todėl siūlau rimtai imtis spręsti, kaip reikia ruoštis šiai pragariškai išdavystei. Reikia tartis su specialistais dėl kampanijos eigos.

Kiek daug reiškia emocijos, galiu pateikti ir savo pačios pavyzdį. Tikrai žinau, kad absoliuti dauguma dalyvavusių Sporto rūmuose Sąjūdžio suvažiavime 1988 spalį, kai užgiedojo Maironio žodžiais giesmę „Oi neverk, matušėl”, mes visi salėje, išgirdę žodžius „kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs”, pašokę iš kėdžių kiek mokėdami pritarėme, tada mes ir vėl prisiekėme Lietuvai.

Gal ir dabar reikėtų, apgalvojus kaip tai būtų paveikiau, priminti tuos žodžius, gal kam nors dar suvirpės širdis? Tautai už gyvybę svarbiau laisvė – ne visos tautos turi išsaugojusios tokią didingą praeities dvasią, tokią nepalaužiamą savigarbą.


Maironis.

Oi neverk, matušėl!

Oi neverk, matušėl, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiausios tėvynės!

Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,

Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas

Kad laužo užrūstintas vėjas;

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,

Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai

Vainiką iš diementų pina.

Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens:

Baltveidės oi verks, nes mylėjo!

Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,

Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus

Ir priešų sulaužė puikybę:

Už devynias marias, už tamsiuosius miškus

Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,

Kai duobę kareiviai ten kasė,

Ir paguldė daug brolių greta milžinų,

O Viešpats jų priglaudė dvasią.

Oi neverk, matušėl, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiausios tėvynės!

Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,

Lauks teismo dienos paskutinės!

Laima Kalėdienė