2025-04-30, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 423

Almantas Stankūnas. Ar išmoksime šilumos ūkio prichvatizavimo pamokas?

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. Ar išmoksime šilumos ūkio prichvatizavimo pamokas?

Vilniečius pasiekė gera žinia.

Nors ieškinys buvo net 560 mln. bet ir priteista suma yra pakankamai solidi. Nuoroda į žinią ČIA.

Pasidžiaugus šia daline pergale siūlau Vilnių valdantiems politikams kelti strateginius klausimus.

Ar gali Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) vartotojai būti tikri, kad gautos lėšos bus investuojamos į reguliuojamą veiklą – t. y. grąžinamos šilumos vartotojams iš kurių jos buvo pagrobtos?

Klausiu, nes VŠT vykdo įvairias nereguliuojamas veiklas ir netgi ketina iš privataus kapitalo įmonės pirkti jėgaines Klaipėdoje. Dėl planuojamų VŠT investicijų Klaipėdoje pagrįstumo jau išsiunčiau oficialų užklausimą VŠT ir Vilniaus m. savivaldybei.

Privataus kapitalo įsileidimas į natūraliomis monopolijomis esantį centralizuotą šilumos tiekimo verslą yra žalingas vartotojams.

Ar išmoks Vilniaus ir visos Lietuvos politikai pagrindinę pamoką iš rubikoninių istorijų? – privataus kapitalo įsileidimas į natūraliomis monopolijomis esantį centralizuotą šilumos tiekimo verslą yra žalingas vartotojams.

Pastarasis klausimas yra labai svarbus, nes neteko girdėti iš pagrindinių politinių partijų, kad šilumos tinklų nuoma buvo klaida. Kodėl tylima, kodėl nepasisakoma tokiu svarbiu klausimu? Jau seniai keliu šį klausimą.

Kada bus aiškiai pasakyta, kad ne vien šilumos tinklų nuoma, bet ir kitokie būdai privačiam kapitalui veikti šioje srityje yra nenaudingi šilumos vartotojams? Jau rašiau apie taip vadinamus nepriklausomus šilumos gamintojus – žr. anksčiau paminėtą nuorodą.

Vilniaus m. taryboje svarstant klausimą dėl smulkiųjų akcininkų išpirkimo iš VŠT, principingai kėliau klausimą dėl to, kad po minėto veiksmo nebūtų vykdomas VŠT akcijų siūlymas biržai – taip vadinamas IPO. Net 35 Vilniaus m. tarybos nariai iš 51 blokavo net šio klausimo svarstymą ir taip netiesiogiai pasisakė už IPO vykdymą.

Neapsigaukime, kai vieną dieną Vilniaus politikams pasiūlius VŠT IPO būsime įtikinėjami, kad IPO tai visai kas kita negu šilumos tinklų nuoma, kad ji padės VŠT užtikrinti skaidrumą ir t. t.

Netiesa, privatus kapitalas, panašiais metodais kaip ir šilumos tinklų nuomininkai, sieks maksimalaus VŠT pelno taip pat ir šilumos vartotojų sąskaitą, o įmonės veiklos skaidrumą lengvai galima užtikrinti ir be IPO. Apie visa tai ir kas tie 35 tarybos nariai netiesiogiai pritarę VŠT IPO mano anksčiau publikuotame tekste.

Lieka dar vienas klausimas: politikų ir jų atstovaujamos partijos, kurie pasirašė ar įgaliojo pasirašyti nuomos sutartį atsakomybė. Nutartyje minima, kad labai daug nuostolių negalima buvo išreikalauti dėl netinkamų sutarties nuostatų.

Kas jie? Ogi tie kurie labai artimai bičiuliavosi su Rubikonu. Turbūt nereikia minėti vardų…

Vytautas Sinica. STT korupcine įvardijo visą tvarką

Redakcija
-
0
Vytautas Sinica. STT korupcine įvardijo visą tvarką

Prieš kelias dienas STT paskelbė Vilniaus miesto savivaldybėje prie Šimašiaus priimto tarybos sprendimo dėl architektūrinių konkursų rengimo. STT nustatė, kad jis prieštarauja Architektūros įstatymui, kuria korupcines rizikas ir turi būti taisomas. Esmė paprasta: kur įstatymas numato pareigą (taigi būtinybę) rengti architektūrinius konkursus, savivaldybė buvo nusprendusi, kad galima ir nerengti, ir numačiusi tam atvejus. Geras STT sprendimas, nors jokios atsakomybės ir nesukuria.

Aš tik priminsiu, kad Nacionalinis Susivienijimas dėl šitos dabar jau viešai ir aiškiai korupcinės tvarkos taikymo atvejo į prokuratūrą kreipėsi dar 2021 metais – seniai seniai prieš rinkimus. Kas per atvejis? Gana garsus. Ceikinių g. 2 projektuoto statinių komplekso, kurį projektavo mero būsimos žmonos įmonė „Do architects“ ir projektavo – taip, jūs atspėjote – be konkurso. Nors objekto vieta aiškiai įpareigojo jį rengti. Tada sakėme:
Nėra abejonių, kad senamiesčio prieigose esanti Ceikinių gatvė yra urbanistinio ir viešojo intereso požiūriu reikšminga teritorija ir atitinkamai reikšmingi yra joje projektuojami objektai. Visiems projektams čia turi būti taikoma Archiktektūros įstatymo 13 straipsnio nuostata dėl privalomų konkursų.

Prokuratūra dėl konkretaus atvejo tada kaltės nerado. O štai STT dabar korupcine įvardijo visą tvarką. Bus skaidriau ir švariau.

Nuorodos:

STT kirto Vilniaus savivaldybei: Šimašiaus palikimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti

Dėl galimo R. Šimašiaus nepotizmo kreipėsi į generalinę prokuratūrą

Edvardas Čiuldė. Ar įmanoma pramušti abejingumo sieną?

Redakcija
-
0
Edvardas Čiuldė. Ar įmanoma pramušti abejingumo sieną?

Iš atminties niekaip neišdyla, kažkada, neatsimenu – kur, Rasos Čepaitienės pasakyti žodžiai, išsprūdę kaip dejonė, kad visos dedamos pastangos pažadinti tautos savigarbą galiausiai sudūžta į abejingumo sieną. Tiesą sakant, tikslios žodžių formuluotės neatsimenu, bet, prisikabinęs kaip dygus kibišas, lieka sielą aitrinantis įspūdis, kad tąsyk žinoma autorė nesugebėjo nuslėpti savo gėlos dėl to, kad nusisuka, neišgirsta ar net piktdžiugiauja dažnai ir tie, dėl kurių gerovės ir interesų vienas ar kitas autorius rizikuoja savo gerove, karjera, oficialiu primažinimu.

Kaip atrodo, R. Čepaitienei prasprūdę žodžiai nėra tik moteriškos silpnybės apraiška (kas, hermafroditų laikais, būtu ne yda, o netikėtas akies pamaloninimas), nes labai panašiai ne kartą yra bandę papostringauti net politinėse batalijose užgrūdinti, parako prisiuostę vyrai.

Kaip atrodo bent man, garbūs vyrai ir moterys klysta sakydami saviguodai, kad dauguma yra pernelyg inertiška, kad ką nors galėtų reikšti, jog neva pasaulį visados vairuoja tik aktyvios mažumos. Tokiu atveju net ir garbingieji autoriai rizikuoja supanašėti su tais mūsų dienų propagandistais, kurie savo svetimą kaip maras pasaulėžiūrą bando iškišti kaip pažangos doktriną, o daugumai arba, kitaip tariant, normalių refleksų žmogui būdingus lūkesčius apibūdina kaip apgailėtiną populizmą.

Kur čia pakastas šuo?

Nesu toks protingas, kad galėčiau kažką patarti pripažintiems autoriams, atsakyti į išsikeltą klausimą vienareikšmiškai ir tvirtai. Tačiau pabandysiu bent užsiminti apie tai, kaip toks klausimas gali būti sprendžiamas jau žiūrint iš „vartotojų visuomenės“ teoremos pozicijų. Tokį „Vartotojų visuomenės ir vartojimo kultūros“ paskaitų kursą universiteto auditorijose esu skaitęs keletą metų, savo širdperšai turėjęs progą stebėti, kad čia su nesveikai užkilusiu ūpu veržėsi net tie studentai, kurie labiau rimtus akademinius filosofijos kursus lankė tarsi ir prisiversdami. Man susidarė toks įspūdis, kad anšlagą lėmė tai, kad studentai naujame kurse turėjo progą pamatyti gana tikslų savo veidą būtent saviironijos veidrodyje.

Kadangi mes visi esame profesiniai išsigimėliai, nesusilaikysiu neuždavęs skaitytojui kurso dėstytojo lengviausio klausimo labiausia atsipūtusiam studentui – kodėl vartotojų visuomenėje, kuri neretai dar yra vadinama pertekliaus visuomene, žmonės neretai rausiasi miesto šiukšlių dėžėse, kai savo ruožtu sovietiniais visuotinio deficito laikais tokių dalykų tarsi ir nebuvo?

Kas ne kas, o vartotojų visuomenė nėra inertiška visuomenė, greičiau tai yra nesveiko aktyvumo visuomenės sandara, kai vartojama pasiutusiu tempu, kas savo ruožtu skatina beprotišką gamybą. Be to vartotojų visuomenėje neįmanoma užsikimšti nuo vartojimo, prisivartoti iki paskutinės padalos, nes tokioje visuomenėje net šiukšlių tvano didėjimo tempus lenkia naujų poreikių pasidauginimo tempai.

Jeigu norite, čia net Sizifo darbo mitas praranda prasmę, nes įnoriai keičiasi taip sparčiai, kad Sizifas netenka galimybės ritinti tokį patį akmenį į viršų antrą kartą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, didžiausia klaida yra bandymas išpopuliarinti savo idėjas, prisidengiant vartotojiškomis laiko madomis, pavyzdžiui, bažnyčiose rengiant roko koncertus arba Sinodo svarstymuose persiimant vadinamojo pažangizmo idėjomis. Tai – katastrofos kelias, kai visa tokia klounada paspartintu tempu nukeliauja šiukšlių rūšiavimo konvejeriu.

Kaip atrodo, labiausiai intensyviai žmogus vartoja laisvalaikio metu, o pabėgimo iš vartotojų visuomenės projektas gali labai greitai tapti patraukliu vartojimo produktu. Kaip jau sakiau, mūsų dienų vartotojas atpažįsta save saviironijos veidrodyje ir yra pasiryžęs pabandyti ištraukti save už plaukų iš vartojiškumo pelkės. Anksčiau ar vėliau radikalus vartojimo nuobodulys turėtų pasiekti kritinę ribą, vedančią į sprogimą pagal vartotojų visuomenės logiką, bet išsprogdinantį ir pačią vartotojiškumo logiką. Posakis, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo yra teisingas, bet aptariamu atveju viskas tikriausiai įvyks taip staigiai, jog net nebus laiko susivokti, kai ant galvų nukris sniego lavina. Taigi, kaip atrodo, nėra laiko liūdėti.

Beveik neabejoju dėl to, kad ES struktūrose stiprėjant bandymams naikinti šalių suverenitetą, kritinė vartotojų masė Lietuvoje taip staigiai, kaip pavasarį įsispindėjus saulei vienu ypu nutirpsta sniegas, pasuks raginimų išstoti iš ES keliu, kai niekas jau nebeįstengtų permušti tokio užsidegimo net pinigų srautais iš ES fondų. Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių neabejoja dėl šalies buvimo NATO organizacijoje prasmingumo, kita vertus, kaip atrodo bent man, priklausymo ES struktūroms prasmingumo kvestionavimas Lietuvoje sukeltų milžinišką patriotizmo ir pasiryžimo ginti savo Tėvynę prasiveržimą, nes šiandien dauguma žmonių gėdijasi savo šalies, kurioje vyriausybes formuoja pasibaisėtiną šleikštulį kelianti leftistinė mažuma.

ES valstybinės įstaigos galės uždrausti religinius simbolius

Redakcija
-
0
ES valstybinės įstaigos galės uždrausti religinius simbolius

Saudo Arabijos moteris su vaiku / EPA nuotr.

laikmetis.lt

Europos Sąjungos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad valstybių narių viešosios įstaigos turi teisę atsisakyti visų religinių simbolių, praneša „CNE News“.

Liuksemburge įsikūręs ES Teisingumo Teismas (ETT) atstovauja 27 valstybėms narėms. Šis teismas skiriasi nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre. Tai yra Europos Tarybos institucija, kuriai priklauso 46 valstybės narės. Gali būti, kad Strasbūre ta pati byla būtų baigta kitaip.

Viešųjų įstaigų draudimas taikomas visiems: nuo musulmoniškos galvos skarelės ar žydiškos kipos iki krikščioniško kryžiaus.

Tas pats teismas nagrinėjo dar kelias bylas ta pačia tema. Jo sprendime neteigiama, kad visos ES vyriausybės (vietinės, regioninės ir nacionalinės) turi uždrausti religinius simbolius – tik sakoma, kad jos turi teisę į tai, jei taisyklę taiko vienodai visų tikėjimų atstovams.

Sprendimo tikslas – neutralumas. Visi piliečiai turi jaustis saugūs, jei yra viešoje įstaigoje, „visiškai neutralioje administracinėje aplinkoje“, kaip praneša „The Guardian“.

Viešųjų įstaigų draudimas taikomas visiems: nuo musulmoniškos galvos skarelės ar žydiškos kipos iki krikščioniško kryžiaus.

Teismo buvo paprašyta priimti sprendimą po to, kai rytinėje Belgijos dalyje esančio Anso savivaldybėje musulmonei darbuotojai buvo pasakyta, kad ji negali darbe dėvėti galvos apdangalo. Teismo dokumentuose pažymėta, kad jos darbas susijęs tik su nedideliu bendravimu su visuomene.

Netrukus po to vietos savivaldybė pakeitė savo darbo sąlygas, reikalaudama, kad visi darbuotojai laikytųsi griežto neutralumo.

Darbuotoja pateikė skundą vietos teismui, apibūdindama draudimą kaip diskriminacinį ir išreikšdama susirūpinimą, kad buvo pažeista jos teisė į religijos laisvę.

Liuksemburge įsikūręs teismas sprendime, kuris galioja viešojo sektoriaus įstaigoms visoje ES, teigia, kad griežto neutralumo politika „gali būti laikoma objektyviai pateisinama teisėtu tikslu“.

Teismas taip pat teigė, kad būtų įmanomas ir kitas variantas, t. y. kad viešojo administravimo institucijos galėtų leisti darbuotojams nešioti matomus religinių ar filosofinių įsitikinimų ženklus apskritai ir be atrankos.

Kaip rašo „The Guardian“, Femyso, visos Europos tinklas, atstovaujantis daugiau nei 30 musulmonų jaunimo ir studentų organizacijų, apibūdino šį sprendimą kaip galimai pažeidžiantį religijos ir saviraiškos laisvę.

„Nepaisant to, kad religinių simbolių draudimai yra neutralūs, jie visada nukreipti prieš galvos apdangalus“, – teigė organizacija, cituodama 2022 m. Atviros visuomenės fondo dokumentą, kuriame teigiama, kad šie draudimai grindžiami islamofobiniais diskursais, kuriuose islamo apranga vaizduojama kaip nesuderinama su neutralumu.

ŠALTINIS CNE NEWS

Česlovas Iškauskas. Vienoje tebėra monumentas sovietiniams „išvaduotojams“

Redakcija
-
0
Česlovas Iškauskas. Vienoje tebėra monumentas sovietiniams „išvaduotojams“

iskauskas.lt

Keliaudamas po stebinančiu karališkuoju palikimu alsuojančią Vieną, gal ir nebūčiau pastebėjęs vienos įdomios vietos, jei ne netikėtas susitikimas su… lietuvių turistų pora. Nedidelėje parduotuvėlėje išgirdome lietuvišką šneką ir, kaip įprasta, maloniai apsikeitėme viešnagės Austrijos sostinėje įspūdžiais. Pagyvenusi moteris pasiūlė:

  • Bet jūs aplankykite monumentą tarybiniams kariams išvaduotojams…
  • O ką, jo dar nenugriovė? – iš nuostabos net žiobtelėjo mano sutuoktinė.
  • Kaip? Tokį paminklą? – pavymui nustebo ir pašnekovė.

Kol aš mokėjau už saldumynus, lietuvių porelė staiga dingo iš parduotuvės. Kaip sakoma, nuomonės nesutapo.

Po šio keisto pokalbio puoliau raustis istorijoje ir štai ką sužinojau. Per Europą žengianti Raudonoji armija 1945-ųjų kovą pasiekė Vienos prieigas. Lemiamas mūšis su vokiečiais įvyko balandžio 13-ąją. Iš čia sovietinė kariuomenė nužygiavo į Berlyną. Po karo Austrijos sostinė kaip ir Vokietija buvo padalinta į keturias sąjungininkų zonas, o Viena SSRS kontrolėje išbuvo iki 1955 metų. Iškart užėmus Berlyną čia, Švarcenbergo (Schwarzenbergplatz) aikštėje, kuri 10 metų vadinosi Stalino vardu,  iškilo monumentas (Heldendenkmal) su 20 m aukščio obelisku žuvusiems 17-ai tūkstančių sovietų karių. Į viršų užkelta 12 metrų aukščio raudonarmiečio skulptūra paauksuotu šalmu ir skydu. Kolonadoje dviem kalbomis iškalti žodžiai: „Amžina šlovė Raudonosios armijos herojams, kritusiems kovoje prieš vokiečių-fašistų okupantus – už Europos tautų laisvę ir nepriklausomybę“. Aukso raidėmis taip pat švyti posmelis iš sovietinio himno ir Stalino žodžiai apie „plazdančią tautų laisvės ir taikos vėliavą“…

Šiaip jau negali stebėtis, kad tokių ir panašių paminklų, sovietinių karių laidojimo vietų gausu posovietinėse respublikose, ir ne visas jas pavyksta naikinti ar iškelti. O gal ir nereikia. Tačiau Austrija, bent jau nuo 1955 metų, buvo priskiriama Vakarų pasaulio sampratai. Čia viskas labiau susiję su šimtamete Austrijos-Vengrijos imperija, karalių valdymu, neišpasakytai turtingu jų palikimu. Sovietinė bene pusės Europos okupacija tėra nacistinės Vokietijos sutriuškinimo kartu su Vakarų sąjungininkais epizodas. Šią nuostabią Alpių šalį jau seniai mes priskiriame Vakarų pasauliui, o Viena tapusi tikra Vakarų diplomatijos sostine. Tačiau neskubėkime.

Teisine prasme Vienos paminklas sovietiniams kariams nėra tik istorinis reliktas, rašė portale Bernardinai.lt jaunimo ugdymo ekspertas Paulius Mieželis. Pagal 1955 m. sutartį (Staatsvertrag) tarp JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir SSRS dėl Austrijos valstybės ir jos nepriklausomybės atkūrimo jos 19-asis straipsnis įpareigoja Austriją gerbti, saugoti ir puoselėti karių, kovojusių prieš hitlerinę Vokietiją, kapus ir paminklus. Šalis atlieka savo pareigą: 2009 metais jis buvo nuodugniai restauruotas, tam skiriant 700 tūkst. eurų iš Austrijos biudžeto.

Tiesa, paminklas vien pagarba žuvusiems netapo. Maskva Austrijos nepaleidžia iš savo glėbio. Netrukus po paminklo restauracijos, 2010 metais, Vienoje lankėsi tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir prie jo iškilmingai padėjo vainiką. To paties vizito metu Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ vadovas patikino, kad rusiškos dujos per „South Stream“ dujotiekį tekės jau 2015 metais. Taip Viena tapo dar labiau priklausoma nuo Maskvos, ir ta priklausomybė primena pokarį bei išsaugotą dėkingumą „išvaduotojams“.

Kad Rusija užsmaugusi Austriją ekonominėmis grandinėmis, daug įrodymų nereikia. Kita vertus, galima atsekti ir senus istorinius ryšius. Istorija primena XIX a. pradžios šių šalių karo su Napeolono Prancūzija. 1814 m. Vienos kongrese buvo pertvarkyta poneapoleoninė Europa, ir Austrija ėmė dominuoti sąjungoje su Vokietija. Kitais metais Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Netrūksta ir šių laikų politinių grimasų. Antai, buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl 2018 m. išgarsėjo per savo vestuves sušokusi šokį su Putinu. Šiemet pavasarį ji atskleidė, kad nuomojasi vasarnamį Riazanės regiono Petrušovo kaime, esančiame už 350 km į rytus nuo Maskvos. 2021 m. ji tapo Rusijos naftos milžinės „Rosneft“ direktorių tarybos nepriklausoma nare, bet iš šios pozicijos pasitraukė, kai Maskva įsiveržė į Ukrainą. Dabar ji eina vieno tyrimų centro Sankt Peterburgo universitete direktorės pareigas. Sklinda kalbos, kad čia ją „įtaisė“ pats Putinas… Kitaip sakant, galima kalbėti apie glaudžius Vienos ir Maskvos valdžios atstovų ryšius…

Savų „sąskaitų“ su šia draugyste turi ir Lietuva. Istorikai primena, kad 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė sutartį dėl trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, taip sudarydama sąlygas po trečio padalijimo pasiglemžti visą ATR, įtraukiant į dalybas ir Austriją.

Ir vėl grįžtelkim į šiandieną. Prieš keliolika metų iš Austrijos kalėjimo buvo paleistas Sausio 13-osios žudynių organizatorius Michailas Golovatovas, žinoma, kad ne be Austrijos politinio pataikavimo Rusijai. Tad užrašas ant monumento Vienoje šiandien skamba kiek ironiškai, nes M. Golovatovo skandalas privertė suabejoti Austrijos nepriklausomybe.

Karas Ukrainoje – rimtas išbandymas Austrijai, mano „Bloomberg“ analitikai Jonathanas Tirone ir Martonas Ederis. Jie tikina, kad austrų „meilė“ rusiškoms dujoms (per Ukrainą į Austriją teka apie 80 proc. visų vartojamų dujų) Vieną prikausto prie Maskvos ir neleidžia padėti Ukrainai, netgi pagelbėti Kijevui išminuojant šalies teritorijas. Ekspertai abiejose Atlanto pusėse teigia, kad Austrijos karinio neutralumo laikymasis ir, daugelio nuomone, jos požiūris į krizę išduoda giliai įsišaknijusį šalies elito cinizmą santykiuose su Rusija ir kelia didelę grėsmę Europos vienybei dėl Ukrainos.

Argi nėra cinizmo apraiška šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje, kai visai Europai gresia nauja rusiškoji okupacija, eksponuoti Stalino laikų monumentus? Važiuodamas per gražuolę Vieną, kalbėjausi su pusamžiu taksistu. Vyras sakė, kad jam gėda, jog tokie paminklai dar stovi jo mieste. O man – prisipažinsiu – gėda, kad čia sutinku tokius savo kraštiečius, kurie neša ir sėja okupanto kažkada pasėtą sėklą… Nes, kaip sakoma, okupantas visur okupantas – ar prie Baltijos krantų, ar Alpių kloniuose…

Gal ir gerai, kad laiku su lietuvių pora išsiskyrėme…

LNOBT žiūrovų laukia baleto-mito premjera apie meilę, pasiaukojimą ir išdavystę

Redakcija
-
0
Bendra spaudos konferencija. Pradžioje Nebuvo Nieko. Foto Martyno Aleksos

Gruodžio 1, 2 ir 3 dienomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre premjera – choreografės Živilės Baikštytės ir kompozitoriaus Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“. Baleto siužetas gimė iš laisvai interpretuotų lietuviškų mitų, supintų į originalią, vientisą, šokio kalba perteiktą istoriją.

„Pradžioje nebuvo nieko“ – pirmoji šio sezono baleto trupės premjera ir antras iš eilės (po „Aidos“) lietuvių kūrėjų pastatymas LNOBT scenoje. Teatro Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė džiaugiasi įspūdingu nacionaliniu veikalu, kuris atsirado nusprendus išplėtoti 2019 m. „Baletų triptike“ rodytą tų pačių kūrėjų vienaveiksmį spektaklį.

Mitas ir baletas

„Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau domėtis lietuviškais mitais, kuriuose tarsi metraštyje užfiksuota tautos dvasinio gyvenimo istorija, – pasakoja premjeros choreografė Živilė Baikštytė. – Viso pasaulio mituose kalbama iš esmės apie tą patį, skiriasi tik pasakojimo būdai. Liucinas ir Praamžius mūsų spektaklyje – tai tie patys kinų filosofijos In ir Jan, tamsioji ir šviesioji gyvenimo pusė. Dievus senovės žmonės įsivaizdavo panašius į save, priskirdami jiems sau būdingus jausmus ir emocijas. Toks buvo jų bendravimas su savo dievais.“

Už tai, kad padėjo į vientisą baleto scenarijų sudėlioti mintis, choreografė dėkinga dramaturgui Evaldui Jarui. „Balete dramaturgas turi dvigubai mažiau darbo, nes nereikia rašyti dialogų. Dialogus už tave šokėjų kūnais „rašo“ choreografas. O pagrindinė šio kūrinio mintis – raginti žmogų daugiau dėmesio kreipti į savo dvasinį gyvenimą, o ne paviršutinius materialinius dalykus. Baletas – tai emocionalus reikalas, jis privalo jaudinti. Jeigu parėjęs iš teatro žiūrovas apie tai pagalvos – mūsų tikslas bus pasiektas“, – įsitikinęs dramaturgas.

Trys amžini „banginiai“

Kompozitorius Antanas Jasenka, sulaukęs kvietimo kurti muziką LNOBT, nedvejodamas nusprendė atidėti sau labiau įprastą elektroninę muziką ir pasinaudoti reta galimybe bendradarbiauti su teatro simfoniniu orkestru.

„Kaip skamba mitas, kokia tai galėtų būti muzika? Mažoras, minoras, seria, o gal noise? Kas galėtų atsakyti, kokia buvo muzikos pradžia? – retoriškai klausia kompozitorius. – Mito, kuri pamatysime scenoje, centre bus trys amžini „banginiai“ – Meilė, Pasiaukojimas, Išdavystė. Muziką pusantros valandos trukmės spektakliui parašiau per mėnesį, nes turėjau fantastišką scenarijų, kuris leido dirbti greitai. Tačiau man, kaip kompozitoriui, svarbiausia – nerašyti muzikos baletui. Reikia rašyti tiesiog Muziką, kuri būtų pilnavidurė ir pilnakraujė, tada šokis pats save joje suras“.

Premjeros scenografijos ir kostiumų autorė Giedrė Brazytė taipogi teigia neribojusi savo fantazijos: „Svarbu sukurti sceninę atmosferą, personažą, pasaulį, kuriuo patikėtų kiti. Šitas pasaulis bus su monais ir laumėmis, pasaulis, kuriame dangumi skrieja žvaigždės, Saulė myli Mėnulį, o Žmogus pasiaukoja dėl Aušrinės. Mes nežinome, kaip atrodė Praamžius ar Liucinas. Žvaigždės danguje mums tik maži šviesos taškeliai, o kokios jos iš arti? Kaip atrodo laumės ar monai, ar juos kas regėjo? Todėl turiu begalinę laisvę kurti taip, kaip pati suvokiu. Noriu sužadinti žiūrovų vaizduotę, kad patirtų kūrybos, meilės ir pasiaukojimo stebuklą“, – sako spektaklio dailininkė.

Bendram premjeros paveikslui svarbus ir vaizdo projekcijų dailininko Manto Bardausko bei šviesų dailininko Levo Kleino kūrybinis indėlis. Muzikiniam baleto vyksmui vadovaus LNOBT simfoniniam orkestrui diriguojantis Modestas Barkauskas.

Vidmantas Valiušaitis. Koks lyderis reikalingas Lietuvai?

Redakcija
-
1
Vidmantas Valiušaitis. Koks lyderis reikalingas Lietuvai?

Veidaknygė

Jau pasigarsino bene 10 asmenų, kurie rengiasi kandidatuoti kitų metų prezidento rinkimuose. Pasiklausiau vakar Prezidento interviu per televiziją ta proga. Apie savo apsisprendimą, sakė, paskelbs kitą savaitę, bet aišku ir be to, kad kandidatuos taip pat.

Koks lyderis reikalingas Lietuvai?

Ne kartą esu apie tai rašęs, turinys nepaseno. Renkantis savo kandidatą verta tuos dalykus turėti galvoje. Čia tik trumpai priminsiu kai kurias detales.

„Puikybė, arogancija, nereikalingas išdidumas yra daugelio mūsų problemų šaknis. Puikybės priešnuodis – nuolankumas.“

Taip sakau ne aš, taip sako vienas sėkmingiausių pasaulio vadybininkų, į pirmaujančias pasaulio bendroves išvedęs „Boeing“ ir „Ford Motor“ kompanijas Alanas Mulally. Aš tik patvirtinu tai savo šiokia tokia gyvenimiška patirtimi. Jis priduria: „Taisyklė paprasta: jeigu norime būti puikios komandos nariai, turime būti nuolankūs. Tai reiškia, kad kitais rūpinamės labiau nei savimi.“

Dėsniai visur tie patys: valstybės valdyme, organizacijose ir net šeimoje.

Nereta šiandien išgirsti: „Liaudis tamsi, pasirinkti nepajėgi, jai reikia žadėti.“ Kitaip tariant – apgaudinėti. O vienas populiariausių tarp darbininkijos tarpukario Lietuvos politikų, vienintelis tuo metu socialinių mokslų daktaras Baltijos valstybėse, beje, Sorbonos universiteto auklėtinis, Pranas Dielininkaitis tvirtino priešingai: „Nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų.“

Pirmasis lyderio privalumas, pasak P. Dieininkaičio, – noras vadovauti. Tačiau!.. Tuo pat metu privalu vengti visur savęs brukimo – tik aš, aš, aš… Kas, deja, kaip tik būdinga šiandienos mūsų politinės raiškos standartui.

Vadovavimo džiaugsmas, noras vadovauti – antrasis vadovo privalumas. Iš to išplaukia santykiai su bendradarbiais:

a) nepavydėti kitiems; jei kas kyla – „negriebti už kojos ir netraukti žemyn“, „duoti pavyzdį atakuojant spygliuotus apkasus“;

b) vengti pataikavimo ir pataikūnų; kas norėdamas pats iškilti „aplink save tepakenčia tik nykias smulkias individualybes“, tas nėra vertas lyderio vardo;

c) kaip maro vengti intrigų – bandymų priešinti vienus su kitais – ir tuo naudotis; tai „pati pigiausia, žemiausia ir niekingiausia priemonė iškilti“;

d) kas nesugeba suvaldyti paties savęs, kas neįstengia nepalaužiamai garbingai laikytis duotojo žodžio, kas nėra pasiryžęs be išlygų ginti tiesą ir teisingumą, „tas niekados nebus tikru vadu“.

Vienas svarbiausių vadovo bruožų, anot Pr. Dielininkaičio, yra „mokėjimas džiaugsmingai bendrauti su kitais. Dera maloniai priimti kitų išmintingus patarimus ir patarnavimus. Sugebėti ne tik pačiam dirbti, bet ypač – įtraukti kitus. Nepykti dėl kritiškų pastabų ir opozicijos, bet stengtis surasti, pašalinti tas priežastis, tą pagrindą, kuris duoda progos kritikai ir opozicijai atsirasti.“

Nepasisekimo pavojus dėl nepajėgumo išdrįsti ir ryžtis, Pr. Dielininkaičio teigimu, beveik visuomet yra didesnis, negu dėl drąsos pertekliaus. Blogio jėga gyvenime yra mažiau pavojinga nei gėrio silpnumas. Todėl jis ragina niekada nenustoti drąsos. Apie drąsą taip sako: „Kas pinigų nustoja, nedaug ko nustoja; kas garbės nustoja – labai daug nustoja; kas drąsos nustoja – visko nustoja“. Todėl nebijoti nepasisekimų – vadovo prievolė: „Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei jūs prisikeliate po trečio nepasisekimo – jūs esate tikras vyras.“

Pr. Dielininkaitis pabrėžia veiklumą ir ofenzyvos dvasią. Apie ją taip sako: „Pirmas privalumas – veiklumas. Antras privalumas – veiklumas. Ir trečiasis privalumas taip pat veiklumas.“

Laimėjimas visuomet yra ofenzyvos kūdikis ir jis priklauso asmenims, nebijantiems ir ieškantiems atsakomybės…

Dešiniųjų lyderis Jimis Okesonas partijos suvažiavime pareiškė: „Turime nugriauti mečetes Švedijoje“

Redakcija
-
0

Šios pastabos gali dar labiau apsunkinti Švedijos prašymo dėl narystės NATO ratifikavimą Turkijoje.

Švedijos valdžios institucijoms turi būti suteikta teisė rekvizuoti ir nugriauti mečetes, kuriose, kaip įrodyta, skleidžiamos su vakarietiškomis vertybėmis nesuderinamos idėjos, ir šalyje turėtų būti uždrausta statyti naujas mečetes, teigė dešiniųjų Švedijos demokratų lyderis Jimis Okesonas (Jimmie Åkesson).

Šeštadienį kalbėdamas partijos renginyje pietrytiniame Švedijos Vesteroso mieste, J. Okesonas sakė, kad islamo maldos vietos Švedijoje yra radikalių minčių ir antivakarietiškos propagandos terpė, besiskverbianti į šalies socialinę struktūrą ir sėjanti nesantaiką Švedijos bendruomenėse.

„Atvykti į mūsų šalį ir statyti paminklus svetimai ir imperialistinei ideologijai nėra teisė“, – sakė J. Okesonas ištikimiems savo partijos šalininkams.

„Ilgalaikėje perspektyvoje turime pradėti konfiskuoti ir griauti mečečių pastatus, kuriuose skleidžiama antidemokratinė, antišvediška, homofobinė ar antisemitinė propaganda arba bendra dezinformacija apie Švedijos visuomenę.

„Minaretai, kupolai, pusmėnuliai ar kiti atributai, naudojami kaip islamo paminklai miestovaizdyje, turėtų būti visiškai pašalinti“, – pridūrė jis.

Po šio pasisakymo laikraščiui Aftonbladet J. Okesonas išsamiau išdėstė savo požiūrį, pabrėždamas, kad žmonės turėtų disponuoti teise „turėti susirinkimų vietą, jei garbinate Dievą ar išpažįstate religiją“, tačiau paaiškino, kad „problema yra tada, kai sava religija primetama kitiems, statant paminklus ir kviečiant melstis. Nemanome, kad tai yra priimtina“.

Švedijos demokratai turi ženklią įtaką šalies politiniame žemėlapyje ir remia Nuosaikiosios partijos lyderio Ulfo Kristersono (Ulf Kristersson) centro dešiniųjų vyriausybę.

Šios pastabos taps dar vienu kliuviniu Švedijos stojimui į NATO, nes tikėtina, kad islamo šalys pasmerks naujausias, karštus jausmus keliančias pastabas.

Ar Stokholmas prisijungs prie gynybinio aljanso, priklauso nuo to, ar Turkija ratifikuos prisijungimo sutartį, kurios pasirašymas nuolat atidedamas dėl Ankaros nepasitenkinimo Švedija, nes ji leido rengti Korano deginimo protestus ir suteikė prieglobstį kurdų aktyvistams, kuriuos Turkija laiko teroristais.

Šaltinis: Remix News

Kviečiame į knygos „Nacionalizmo dorybė“ pristatymą Vilniuje

Redakcija
-
0
Kviečiame į knygos „Nacionalizmo dorybė“ pristatymą Vilniuje

Grudžio 11 dieną 18 valandą Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje vyks žydų politikos filosofo dr. Yoramo Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“ pristatymas. Pristatyme dalyvaus politikos filosofas prof. Vytautas Radžvilas ir knygos leidėjas bei vertėjas dr. Vytautas Sinica. Renginio metu bus galima įsigyti knygą leidėjo kainomis.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas. XX amžius buvo nacionalizmo klestėjimo amžius. Po I pasaulinio karo ši doktrina sugriovė imperijas Europoje, o po II padarė tą patį visame pasaulyje. Nors atrodė, kad XXI amžius bus globalizmo epocha, kai tarptautiniai ryšiai ir globalios organizacijos vis labiau išstums tautinius skirtumus, nacionalizmas kaip reakcija į tai grįžo su nauja jėga, visame pasaulyje iškeldamas tautinio išlikimo idėjas. Nors nacionalizmas dažnai kaltinamas dėl pasaulio karų ir įtampų, autorius argumentuotai gina priešingą nuostatą, jog būtent nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia, saugiausia, demokratijai, laisvei, stabilumui ir taikai suderinti tinkama politinė tvarka, pranašesnė už abi savo alternatyvas – anarchiją ir imperiją. Po nacių sukurto siaubo diskredituotas ir juodintas, nacionalizmas šiandien vėl prisistato pasauliui kaip tautų ir žmonių laisvės sąlyga, atnešusi kultūrinio atgimimo ir politinio išsivadavimo sąjūdžius, o tarp jų ir Lietuvos nepriklausomybę 1918 ir 1990 metais. Laikais, kai vis daugiau kalbama apie pasaulio globalumą ir valstybių sienų pabaigą, tai knyga, leidžianti nauju žvilgsniu pažvelgti į mūsų sudėtingą pasaulį.

„Nacionalizmas sugrįžta – tokia yra Yoramo Hazony knygoje „Nacionalizmo dorybė“ siunčiama pagrindinė žinia XXI amžiaus skaitytojui. Tai labai svarbi ir ypač verta suprasti ir įsidėmėti žinia. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizmas buvo paverstas atpirkimo ožiu dėl visų žmonijos negandų. Jis tapo beveik metafizine pasaulyje egzistuojančio blogio priežastimi. Pats terminas buvo paženklintas gėdos ir paniekos bei tapo kvietimu persekioti šios pasaulėžiūros išpažinėjus. Iš plačiųjų masių atminties buvo ištrinta nuovoka, kad nacionalizmas buvo nuostabus moderniosios Europos atradimas. Jis leido išspręsti vieną fundamentaliausių žmonijos problemų: įgalino politiškai įtvirtinti tautą – kalbos, kultūros ir istorijos susaistytų žmonių bendriją. Tauta, nebūdama nei per didelė, nei per maža, įstengia gyventi savarankiškai ir valdyti pati save. Tautas pakeičiančios imperijos yra pernelyg didelės ir griozdiškos, kad būtų tvarūs ir ilgalaikiai politiniai dariniai, todėl pasmerktos anksčiau ar vėliau subyrėti. O tada vėl ateina nacionalizmo metas ir jis sugrįžta. Knygoje atskleidžiama, kodėl ir kaip šis laikas atėjo vėl“, – rašoma prof. Vytauto Radžvilo atsiliepime.

„Manau, kad ypač teisinga ir simboliška šią knygą visuomenei pirmąkart pristatyti Tuskulėnų rimties parke, Lietuvos laisvės kovotojų masinės žūties vietoje. Būtent laisvės kovos yra svarbiausia ir tauriausia lietuviškojo, o ir kiekvienos tautos nacionalizmo išraiška. Juk kas yra laisvės kovos? Siekis iškovoti ar apginti nepriklausomybę, tautai turėti savo valstybę ir valdyti save. Visi sukilimai, partizanų kovos, antisovietinė rezistencija, pagaliau Sąjūdžio „dainuojanti revoliucija“ – tai vis apsireiškimas nacionalizmo idealo, kad tauta valdytų save. Šiandien šis idealas dažnai juodinamas, o nacionalinės valstybės prasmė ir vertė pasimeta tarp globalizmo lozungų. Yoramo Hazony knyga yra savalaikis ir kokybiškas paaiškinimas, o kai kam priminimas, kodėl nacionalizmo idealas yra vertas žmonių už jį dedamų aukų, kurias šiandien stebime Ukrainoje, ir kodėl nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia, kokia gali būti“, – teigia Vytautas Sinica.

Zita Šličytė. Lietuva tampa atsarginiu suoleliu

Redakcija
-
0
Zita Šličytė. Lietuva tampa atsarginiu suoleliu

Teisininkė Zita Šličytė

Justina Gafurova, respublika.lt

Kitais metais kartu su prezidento rinkimais dalyvausime ir referendume dėl dvigubos pilietybės. Nors prieš kelis metus vienas toks jau vyko, Tautos atsakymas Seimui nepatiko, tad referendumas rengiamas dar kartą. Tiesa, šį kartą biuletenyje apie dvigubą pilietybę net neužsimenama.

Teisininkė, advokatė, viena iš Konstitucijos kūrėjų Zita Šličytė sako, kad tai yra Tautos apgaudinėjimas. Ji kategoriška – dabartinis Seimas turėtų laikytis atokiau nuo įstatymų leidybos.

Referendumas dėl dvigubos pilietybės Seimo iniciatyva jau vyko – per praėjusius prezidento rinkimus, 2019 m. Tuomet referendumas buvo paskelbtas įvykusiu, tačiau daugybinei pilietybei pritarta nebuvo. „Už“ pasisakė 73,92 proc. dalyvavusiųjų bet mažiau nei pusė visų rinkėjų teisę turinčių piliečių. Po to politikai tikino, kad gyventojams trūko informacijos, referendumo idėja nebuvo tinkamai išdiskutuota, todėl reikia jį rengti vėl. Dabar, likus kiek daugiau nei: pusmečiui iki referendumo, nesigirdi nei diskusijų, nei informacijos.

Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija jau pristatė, kaip atrodys referendumo biuleteniai. Pasirodo, juose apie dvigubą pilietybę – nė žodžio, tad kyla klausimas, ar rinkėjai iš viso supras, kas keičiama.

Biuletenyje siūloma pritart, arba ne tokiam šio straipsnio variantui: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo numatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat numato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“ Ir tiek.

O juk dabar Konstitucijos 12 straipsnis skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Kaip manote, ar VRK pateiktas biuletenis yra aiškus? Ar rinkėjai supras, už ką balsuoja? – „Respublika“ paklausė teisininkės, advokatės, vienos iš Konstitucijos kūrėjų Zitos Šličytės.

Esu nustebusi. Na, aš tokiame referendume tikrai balsuoti negaliu. Rinkėjui, pamačiusiam tokį biuletenį, bus visiškai neaišku, už ką jis balsuoja. Jeigu jau sakoma, kad pilietybė bus suteikiama ne tik gimstant, bet ir kitais konstitucinio įstatymo numatytais pagrindais, tie pagrindai ir turi būti išvardyti. O geriausia būtų pateikti patį konstitucinio įstatymo projektą.

Būtent taip darėme 1992 m., kai referendume klausėme, ar Tauta pritaria pateiktam Konstitucijos projektui. Manau, dabar turėtų būti lygiai taip pat. Rinkėjai balsuodami turi matyti, koks yra įstatymo projektas, kaip jame apibrėžiamas pilietybės įgijimas ir netekimas. Jeigu balsavimui bus pateikiama tik biuletenyje esanti formuluotė be įstatymo projekto, žmonės savo teisę tiesiogiai spręsti svarbiausius valstybės klausimus tiesiog perduos Seimui.

Juk net ir teisiniuose santykiuose visuomet svarbu viską apsibrėžti. Jeigu man klientas suteikia įgaliojimą, jame būna labai tiksliai nurodyta, kokiais klausimais, kokiose institucijose galiu veikti jo vardu ar jį atstovauti, kokius veiksmus atlikti.

Jeigu Tauta perduoda savo sprendimo galią valdžiai, tame įstatyme valdžia parašys tai, ką norės. Taip būti neturėtų.

Dabar stebiu vis pasigirstančias diskusijas apie referendumą dėl stojimo į ES. Prisiminkite, jog ten žmonių taip pat buvo klausiama tik, ar jie pritaria stojimui. Nebuvo paklausta, ar jie sutinka, kad ES įstatymai įgautų viršenybę prieš Lietuvos įstatymus, nebuvo paklausta, ar sutinka, kad ES diktuos tam tikras įstatymų nuostatas. Todėl aš manau, kad referendume turėtų būti klausiama, ar žmonės pritaria Lietuvos Respublikos Seimo konkrečią datą registruotam įstatymo projektui. Tas projektas turi būti pateiktas ir jo vėliau neturi būti galimybės keisti, nes žmonės pritarė konkrečiai redakcijai.

Arba galima numatyti, kokius straipsnius dar bus galima keisti. Taip pat buvo ir priimant Konstituciją.

Referendume dėl dvigubos pilietybės apie pačią dvigubą ar daugybinę pilietybę net nekalbama. Tyčia?

Manau, kad taip. Žinote, aš turiu 42-ejų metų advokatės praktiką ir matant, koks dabar yra mūsų valdžios politikų lygis, jie man primena mano ginamuosius teisme. Tokius, su kriminaliniu požiūriu. Aš jais nepasitikiu ir nemanau, kad jie turi pakankamai kompetencijos spręsti svarbius valstybei dalykus. Jie ir šį klausimą spręs tik taip, kaip jiems asmeniškai naudinga. Atiduodami sprendimus tokiam kontingentui, nesitikėkime, kad jie priims sprendimus, kurie iš tiesų būtų naudingi valstybei.

Valdžioje nematau žmonių, kurie turėtų aukštesnių idealų suvokimą, valstybės, kaip vertybės viziją.

Štai ir Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Niekada negirdėjau, kad jis kalbėtų apie pensijų didinimą, neįgalių žmonių geresnį aprūpinimą. O kur žmogaus teisės gauti kokybišką gydymą, švietimą, socialinį aprūpinimą? Trejus metus kalbama tik apie vienos lyties santuoką. Bet juk Tautos atstovas turi galvoti apie visus žmones, o ne tik apie savo interesus. Dabar matome, kad žmonės jam nerūpi, jam rūpi tik tos teisės, kurios susijusios su jo paties egoistiniais tikslais.

Neseniai pakeistas Pilietybės įstatymas numato dar vieną išimtį turėti ne tik Lietuvos pilietybę – kai kitos šalies pilietybė įgyjama gimstant. Taip pat yra ir daugiau išimčių. Kokiai žmonių grupei tuomet yra aktuali dviguba pilietybė?

Man atrodo, kad jos nereikia. Ir jeigu mūsų politikai tai suprastų, nebūtų tokių dvigubos ar daugybinės pilietybės iniciatyvų. Tai iš tiesų yra nemažas pavojus valstybei. Daug garbių ES veikėjų nuolat kartoja, kad nacionalinių valstybių gal jau ir visai nereikia. O jeigu mes atsisakome savo teisės patys spręsti svarbiausius klausimus, tai jie padarys, kaip jie nori. Man atrodo, kad mūsų politikai arba nesupranta, ką daro arba tyčia nori tarsi išplauti tą Pilietybės įstatymą. Negalime taip nusileisti.

Jau kuris laikas politikai gyventojus gąsdina karu, neseniai užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kone tiesiai pasakė, kad reikia ruoštis. Kaip dviguba pilietybė atrodo karo fone, mobilizacijos atveju?

Įvairiai gali būti. Gal NATO šalys kažkaip susitars dėl tarnavimo kariuomenėje, bet kiek žinau, jaunimas jau dabar nelabai nori kariuomenėje tarnauti. Aš jau girdėjau klausimų, kaip atsisakyti Lietuvos pilietybės, kad pavyktų išvengti karinės tarnybos.

Jeigu nėra piliečių, kurie yra atsakingi už savo valstybę, gina ją, moka mokesčius, tai labai pavojinga. Anksčiau pilietis buvo suvokiamas kaip valstybės dalis, kaip savos šalies gynėjas.

Dabar to jausmo nebėra, pilietybė išplaunama, o be piliečių neliks ir valstybės.

Kam reikalingi „popieriniai piliečiai“, gyvenantys kažkur kitoje šalyje, Lietuvoje nemokantys mokesčių ir nenorintys tarnauti savo šaliai?

Lietuva taip tampa atsarginiu suoleliu. Jeigu žmogus padarys nusikaltimą kažkur kitoje valstybėje ir pateks į kalėjimą, jis galės prašyti, kad būtų grąžintas bausmę atsilikti į Lietuvą. Taip pat ir kitais atvejais galima prašyti valstybės paramos. Juk valstybė Konstitucijoje įpareigota saugoti, globoti, ginti savo piliečius, kai jie užsienyje.

Gyventojai nemato daugybinės pilietybės grėsmių, nes daug žmonių turi emigravusių giminaičių ir mato tik vieną norą – kad jie galėtų laisvai judėti į Lietuvą, naudotis valstybės garantijomis. Bet tai yra užprogramuotas vidinis konfliktas. Turint dvi ar daugiau pilietybių, anksčiau ar vėliau atsitiks situacijos, kai žmogus turės pasirinkti vieną valstybę. Ar priimant sprendimą dėl tarnavimo kariuomenėje, ar kokiais kitais atvejais.

Pilietybė susideda iš pareigų ir teisių. Viena svarbiausių teisių – dalyvauti rinkimuose ir rinkti valdžią.

Taip, ir tai labai rimta. Piliečiai turi teisę būti išrinkti, užimti pareigas valstybės tarnyboje. Bet tai jau dabar griaunama. Jau dabar savivaldybių rinkimuose gali balsuoti ir ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Jeigu leisime, kad ir Seimą bei prezidentą galėtų rinkti ir ne Lietuvos piliečiai, o ES piliečiai, nebereikės ir tų pilietybių. Tai yra globalizacija.

Už visų tokių referendumų slypi ne kažkas kitas, o siekis sugriauti nacionalinę Lietuvos valstybę. Ar tikrai lietuviai yra tokia tauta, kuriai nereikia valstybės? Pasirodo, kad taip.

Tauta jau vieną kartą dalyvavo dvigubos pilietybės referendume ir nepritarė tam. Naujas referendumas nėra nepagarba rinkėjų nuomonei?

Tai yra didžiulė nepagarba rinkėjams ir rankų užlaužinėjimas. Duos balsuoti tol, kol gaus reikalingą atsakymą. Tikimasi, kad kažkurį kartą ateis daugiau, kad kažkas persigalvos. Apie jokią pagarbą rinkėjams kalbėti čia nereikia. Lietuvos Respublikos pilietis, eilinis žmogus mūsų šalyje nėra gerbiamas. Jam meluojama, jis prievartaujamas.

O ko norėti, kai mus valdo nusikaltėliai. Todėl norėčiau, kad ši valdžia iš viso nepriiminėtų įstatymų ir negadintų teisinės mūsų valstybės sistemos. Tegul sėdi tiek, kiek liko jiems kadencijos, ima atlyginimus ir kelia vieni kitiems apkaltas, bet prie įstatymų tegul nelenda.

1...422423424...1 718Nuo 1 718 423 puslapis