Krikščionys visame pasaulyje Velykų sekmadienį švenčia Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą – įvykį, nutikusį beveik prieš 2000 metų, praėjus vos trims dienoms po Jo mirties ir palaidojimo.
Velykų šventės metu daugybę kartų nuskamba šūksnis: „Jis prisikėlė!“ Tačiau ką iš tiesų reiškia šie žodžiai? Kodėl krikščionys taip garbina žiaurų Kalvarijos kryžiaus vaizdą?
Daugelis yra girdėję istoriją apie Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas Didįjį penktadienį ir po trijų dienų prisikėlė iš kapo. Tačiau krikščionys tiki, kad šio įvykio esmė nėra vien dieviškosios galios prieš mirtį demonstravimas – Jo prisikėlimo reikšmė daug gilesnė.
Evangelijose pasakojama, kaip ankstų sekmadienio rytą dvi Jėzaus sekėjos atėjo prie Jo kapo. Luko evangelijoje (24, 2–8) rašoma:
„Jos rado nuo kapo akmenį nuritintą, o įėjusios nerado Viešpaties Jėzaus kūno. Joms apie tai galvojant, staiga prie jų atsistojo du vyrai, vilkintys drabužiais, žibančiais tarsi žaibas. Išsigandusios moterys pasilenkė veidu į žemę, o vyrai joms tarė: ‘Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra – Jis prisikėlė! Prisiminkite, ką Jis jums sakė, dar būdamas Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas, nukryžiuotas ir trečią dieną prisikelti.’ Tuomet jos prisiminė Jo žodžius.“
Jėzus iš tiesų buvo pranašavęs savo mirtį ir prisikėlimą. Iš pradžių užuominomis – kaip liudija Jono evangelija, Jis kalbėjo apie šventyklos atstatymą per tris dienas, – vėliau tiesiai apie tai pasakė apaštalams. Morkaus evangelijoje (8, 31–33) rašoma:
„Jis pradėjo juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turi daug kentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Įstatymo mokytojų, būti nužudytas ir po trijų dienų prisikelti. Jis kalbėjo atvirai, bet Petras, paėmęs Jį į šalį, ėmė Jam priekaištauti. Atsisukęs ir pažvelgęs į mokinius, Jėzus sudraudė Petrą: ‘Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu galvoji ne apie Dievo, bet apie žmonių reikalus.”
Jėzus žinojo, kad turi mirti – ir kodėl. Būdamas klusnus Sūnus, Jis pakluso Tėvo valiai.
Tačiau Jis taip pat žinojo, kokios kančios Jo laukia. Luko evangelijoje (22, 39–44) aprašomas Jėzaus sielvartas naktį prieš suėmimą:
„Jėzus išėjo į Alyvų kalną, kaip įprasta, o mokiniai sekė paskui. Ten atėjęs Jis tarė: ‘Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą.’ Atsitraukęs per akmens metimą, Jis atsiklaupė ir meldėsi: ‘Tėve, jei nori, paimk nuo manęs šią taurę, bet tebūnie ne mano, o Tavo valia.’ Tuomet Jam pasirodė angelas iš dangaus ir sustiprino Jį. Kankindamasis, Jis meldėsi dar karščiau, ir Jo prakaitas kaip kraujo lašai krito ant žemės.“
Tačiau Tėvas neatėmė šios taurės – ir Jėzus savo noru priėmė pažeminimą bei skausmingą kryžiaus mirtį.
Po trijų dienų akmuo buvo nuristas, o Jėzus išėjo iš kapo – vis dar su žaizdų žymėmis.
Mirtis buvo nugalėta. Tai – ne tik nuostabi istorija. Tai – esminė žinia.
Krikščionys džiaugiasi ne vien dėl to, kad Jėzus prisikėlė. Jie taip pat džiaugiasi Jo mirtimi.
Kaip rašoma 1 Petro laiške (2, 24), cituojant Izaijo pranašystę:
„Jis pats savo kūnu ant kryžiaus prisiėmė mūsų nuodėmes, kad mirtume nuodėmei ir gyventume teisumui; Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“
Per savo mirtį Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes. Ir kaip Kristus prisikėlė, taip ir mes galime nugalėti mirtį – jei priimsime Jo auką ir atgailausime už savo maištą prieš Dievą.
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams (6, 8–9) rašo:
„Jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. Žinome, kad Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugiau nebemirs – mirtis Jo nebevaldo.“
Mirtis neturi viešpatauti ir mums. Todėl Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra tokie reikšmingi visiems, kurie tiki. Jis ne tik išsivadavo iš kapo, bet ir kviečia mus į tą pačią laisvę – kad per amžius garbintume Jį Jo karalystėje.
Tad kai per Velykas išgirstate „Jis prisikėlė!“, atminkite – tai ne tik frazė. Tai esminė žinia apie tai, ką Dievas siūlo mums per savo Sūnų.
Ir tai – priežastis švęsti.
Bradley Jaye yra „Breitbart News“ politikos redaktoriaus pavaduotojas.
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as (Dž. D. Vensas) penktadienį Romoje susitiko su Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni (Džordža Meloni), vėliau pasimeldė Vatikane, o šeštadienį susitiko su antruoju pagal rangą Vatikano pareigūnu kardinolu Pietro Parolinu (Pjetru Parolinu) ir aptarė su juo opų pabėgėlių klausimą.
Jo vizitas surengtas Didžiąją savaitę, tvyrant transatlantinei įtampai dėl prekybos.
J. D. Vance’o vizitas Romoje yra pirmas jo sugrįžimas į Europą po vasarį pasakytos kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje, kai jis kritikavo ES nares kultūros karų klausimais ir ragino bloką pačiam labiau rūpintis savo saugumu.
Tačiau penktadienį J. D. Vance’as socialiniame tinkle „X“ parašė, kad susitikimas su Italijos ministre pirmininke – dešiniųjų lydere, besilaikančia panašių konservatyvių pažiūrų – buvo puikus.
„Kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą už šį darbą, bet ypač šiandien, kai mano oficialios pareigos atvedė mane į Romą Didįjį penktadienį“, – sakė J. D. Vance’as, kuris yra atsivertęs į katalikybę.
Prieš susitikimą su G. Meloni J. D. Vance’as žurnalistams sakė, kad informuos italų premjerę apie derybas su ES dėl prekybos, taip pat apie derybas dėl Ukrainos ir Rusijos, „apie kai kuriuos dalykus, kurie įvyko net per pastarąsias 24 valandas“.
„Iš anksto jų nesureikšminu, bet mes jaučiamės optimistiškai nusiteikę, kad, tikėkimės, galime užbaigti šį karą, šį labai žiaurų karą“, – kalbėjo jis.
Vėliau penktadienį J. D. Vance’as, jo žmona ir trys mažamečiai vaikai dalyvavo Didžiojo penktadienio liturgijoje Šv. Petro bazilikoje.
Po dvi valandas trukusios liturgijos šeimai buvo surengta privati ekskursija po Šv. Angelo pilį – buvusį Romos imperatoriaus Adriano mauzoliejų, kurį popiežiai vėliau pavertė tvirtove.
Viceprezidentas tikėjosi šeštadienį susitikti ir su 88 metų popiežiumi, kuris pamažu atnaujina kai kuriuos darbus, nors dar sveiksta po gyvybei pavojingo plaučių uždegimo.
Tačiau Vatikanas susitikimo su Pranciškumi nepaminėjo, o J. D. Vance’o palyda nekomentavo likusios jo programos Romoje dalies.
Per nuoširdžias derybas tarp J. D. Vance’o ir P. Parolino buvo pasidžiaugta dvišaliais santykiais, pakartotas bendras įsipareigojimas ginti teisę į religijos ir sąžinės laisvę, pareiškime nurodė Vatikanas.
Šį klausimą J. D. Vance’as buvo iškėlęs savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje vasarį, kai griežtai kritikavo žodžio laisvės „pasitraukimą“ Europoje.
Tačiau diskutuota ir tokiais klausimais, kuriais abiejų šalių požiūriai nesutampa.
„Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarptautinę padėtį, ypač apie karo, politinės įtampos ir sudėtingos humanitarinės situacijos paženklintas šalis, ypatingą dėmesį skiriant migrantams, pabėgėliams ir kaliniams, taip pat aptartos kitos abiem šalims svarbios temos“, – sakė Vatikanas.
Vasarį Pranciškus papiktino Baltuosius rūmus laišku JAV vyskupams, kuriame smerkė D. Trumpo planą masiškai deportuoti migrantus ir pavadino tai didele krize.
JAV popiežiui atkirto raginimu laikytis tik religijos.
Pernai Pranciškus per JAV rinkimų kampaniją beprotybe pavadino priešiškumą migrantams ir kritikavo JAV katalikų dešiniojo sparno veikėjus dėl pernelyg konservatyvių pažiūrų.
Tačiau po šeštadienio susitikimo Vatikanas pripažino JAV Katalikų Bažnyčios „vertingą tarnavimą pažeidžiamiausiems žmonėms“.
Neaišku, ar 40-metis J. D. Vance’as, kuris atsivertė į katalikybę įpusėjęs ketvirtą dešimtį, taip pat planuoja su šeima sekmadienį dalyvauti Velykų mišiose Vatikano Šv. Petro aikštėje.
Balandžio 18 d. rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj Radio NV eteryje kalbėjo apie ataką rusijos teritorijos gilumoje ir kokią žalą Ukrainos ginkluotosios pajėgos padarė rusijos armijos 112-ajai raketų brigadai, kokias išvadas galima daryti iš tų paskutinių smūgių, kaip smūgiai rusijos arsenalams paveikė visą situaciją fronte, apie „pobedabesijos“ paradą ir jame pristatoma „analogų neturinčią“ techniką, apie Velykų išpuoliams besiruošiančius rašistus ir kodėl Ukraina, nepaisydama, kad ją Vakarai nuginklavo, turėtų turėti savo branduolinį ginklą, taip pat apie situaciją Pokrovsko ir Lymano kryptyse ir tai, kas būtent tenkina rusų okupantus.
Šlovė Ukrainai. Radijo NV studijoje Tetjana Ivanska.
Rusai atakavo Charkivą trimis raketomis „Iskander“. Vienos jų kasetinė galvute sprogo šalia daugiaaukščio namo. Galbūt girdėjote per žinias, kad nukentėjo daugiau nei 20 gyvenamųjų daugiaaukščių namų ir daugiau nei 30 privačių namų.
Sužeistųjų skaičius vis auga. Vienas žmogus, deja, žuvo. Matome va tokius rusų paliaubų troškimo požymius, nežinau, kaip kitaip tai pavadinti. Štai kaip jie to siekia.
Tiesą sakant, šiandien apie tai ir kalbėsime. Taip pat kalbėsime apie vadinamąsias paliaubas, neva prasidėsiančias balandžio 20-ąją, kurias skelbia kai kurie liaudies deputatai Ukrainoje ir kurių neva nori D. Trumpas. Pakalbėsime ir apie memorandumą dėl susitarimo dėl Ukrainos naudingųjų iškasenų ir, žinoma, apie situaciją fronte ir apie tai, kaip Ukrainos ginklai atneša palaimingą ugnį į pelkių žemę.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius.
Norėčiau pradėti nuo to, kas būtent nutiko šią savaitę. Matėme daug antskrydžių ir daug sprogimų, o po to, kai rašistai smūgiavo Sumams, Vyriausioji žvalgybos valdyba atseit dukart smogė teroristinės federacijos 112-ajai raketų brigadai, prisidėjusiai prie Sumų apšaudymo balandžio 13 d. Teigiama, jog atakai buvo panaudoti Ukrainos dronai „Liutyj“. Ir NV pašnekovai, mūsų šaltiniai pažymėjo, kad operacijos tikslai buvo įgyvendinti.
Ir mes tai matėme. Ir mes matėme, kaip degė ir kaip sprogo.
Pone Evgenai, mes būtent suprantame, jog tokių keršto veiksmų turėtų būti daugiau. Bet ką galite pasakyti apie tą 112-ąją raketų brigadą iš to, ką matėte, iš to, ką žinote? Kokią žalą jai padarėme?
Na ne, apie tai, kokią žalą padarėme, žinau lygiai tiek pat, kiek ir jūs…
Betgi norėtųsi daugiau, tiesa, pone Evgenai?
Na ne, rimtai, vis tiek, nepervertinkime, tarkime, civilių ekspertų informuotumo. Mūsų brangios magiškos grupės reikaluose būkime sąžiningi, visi tie smūgiai didžiąja dalimi tebuvo simboliniai.
Tai yra, buvo labai svarbu juos smogti kaip įmanoma greičiau. Jie labai reikšmingai paveikė, sakykim, psichologiškai dėl tos paprastos priežasties, kad dirbdamas Strateginių raketų pajėgose tikrai nejauti, kad rizikuoji, nejauti, kad dalyvauji kovinėse operacijose, tiesiog eini kaip į darbą. eini ten dirbti ir ten atlieki kažkokias, tarkime, technologines operacijas, kurių išdavoje nuspaudi mygtuką ir sunaikini civilius gyventojus, išmėtai juos. Beje, tu puikiai žinai, kad leidi raketas su kasetine amunicija, puikiai žinai, kad ją leidi ne į karinį objektą, o nutaikai, kaip pavyzdžiui šiandien, tiesiog į Charkivo gyvenamuosius rajonus. Tai yra, tu viską žinai, tu viską supranti ir tuo pačiu esi giliai įsitikinęs, kad tau už tai nieko nenutiks, esi įsitikinęs, kad esi už šimtų kilometrų nuo fronto linijos.
Na, tiesą sakant, konkrečiu 112-osios brigados atveju, net jei tiesia linija, ji yra 700 km nuo artimiausio fronto taško. Mes dabar Kyjive esame daug arčiau fronto nei 112-oji brigada, pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, taigi.
Ir todėl susiformuoja tam tikra psichologija, galinčio žudyti visiškai nebaudžiamas ir tikinčio, kad turi garantiją, jog jis pats yra neliečiamas, žmogaus psichologija. Ir čia staiga tas neliečiamumas subyra. ir staiga paaiškėja, kad taip nėra. ir jei jau tame dalyvauji, vadinasi, esi visiškai įsitraukęs. ir netgi už 700 km nuo fronto, pasirodo, tu taip pat rizikuoji, ir link tavęs taip pat kažkas atskrenda. Ir gal kitą kartą vertėtų pagalvoti, paleisti raketą į kokią nors vaikų ligoninę, ar nepaleisti.
Taigi, didžiąja dalimi tai yra moralinis ir psichologinis priešo spaudimas.
Be to, viešai žinoma, jog brigados vadavietė iš tikrųjų nukentėjo, o tai vis tik labai brangios ir sudėtingos valdymo sistemos, jų taip lengvai iš karto neatkursi.
Informacijos apie aukas tarp priešų, būtent kiek pavyko likviduoti tų žmonių, apie kuriuos ką tik kalbėjome, kurie tikėjo, kad yra neliečiami, deja, kol kas tiesiog nėra.
Na, yra viena įdomi detalė, kuri kažką sako. Reikalas tas, kad yra video įrašų, kaip būtent atskrido ir degė. Ir tie vaizdo įrašai nufilmuoti iš to dalinio karininkų kareivinių. Jie iškart po pavojaus signalo iššoko ir nufilmavo gaisrą. Tai rodiklis. Vadinasi saugyklose niekas nebuvo slepiama, nespėta. Tai yra, pavojaus signalas suveikė jau tuo metu, kai buvo galima tik nufilmuoti gaisrą. Tai yra, jei kas nors tuo metu buvo koviniame budėjime, o logiškai tokių turėjo būti, tai atitinkamai į juos ir atskrido. Tie, kurie po savo pamainos ilsėjosi kareivinėse, tie, deja, gyvi. Tačiau jų vaizdo įrašų dėka mes tiksliau žinome, kur pataikyta.
Kita svarbi šios istorijos detalė yra ta, kad buvo du smūgiai iš eilės. Jei pirmasis galėjo būti praleistas netyčia, na, grynai teoriškai, nelaukė, Betgi kito vėlgi nelaukė? Tad iš esmės antro smūgio iš eilės nelaukti neįmanoma. o antrasis, kaip sakoma, praėjo lyg per sviestą.
Taigi, gavome mums labai svarbų patvirtinimą, kad rusai grynai fiziškai neturi oro gynybos, kuri uždengtų centrinius rusijos regionus. Tai mums labai svarbi informacija.
Nes ši taktika, sakykime taip, yra net ne taktika, o greičiau giluminių smūgių strategija, smūgių į jų karines gamyklas, jų karinius dalinius net labai toli nuo fronto, strategija. Tai iš tikrųjų yra labai svarbi mūsų bendros strategijos šiame kare dalis.
Tie giluminiai smūgiai – vienas iš efektyviausių, sakykim, dalykų, kuriuos mes darome. Ir mums labai svarbu suprasti, kur ir kiek galime sau tai leisti. Ir kol kas, kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina, kad rusijos oro gynybos darbas yra ant išsekimo ribos, o svarbiausia – jiems fiziškai trūksta oro gynybos išteklių. Jie dengia maskvą, daugiau ar mažiau su vienokiomis ar kitokiomis problemomis jie dengia Krymo pusiasalį, oro gynybos priemonėmis tirštai užpildyta fronto liniją. Bet tai ir viskas.
Netgi centriniai europinės rusijos dalies regionai tiesiog neuždengti. Ir ne todėl, kad jie tokie kvaili ir nenorėtų jų dangstyti, o todėl, kad tiesiog neužtenka.
Mes, na, tokius signalus stebėjome jau seniai, net kai jie, sakykim, nuėminėjo „Pancerius“ iš Arkties, iš branduolinių bandymų poligono Naujoje Žemėje, kad uždengtų maskvą. Kai jie nuėmė S-300, pirmą kartą istorijoje jie iš Kurilų salų išvežė savo zenitines priemones, visiškai apnuogino savo Tolimuosius Rytus, bet jie tuos S-300 atsiuntė čia, į frontą. Mes tai matėme, bet vis tiek liko klausimas, kokio dydžio tas jų oro gynybos įrangos deficitas.
Šie du smūgiai 112-ajai brigadai labai aiškiai parodė, kad net centrinė europinės rusijos dalis yra tiesiog nuoga, neuždengta, nes nėra kuo. Atitinkamai gavome signalą, leidžiantį toliau, sakykim, dar ramiau planuoti tuos tolimus smūgius.
Jeigu netikėjo Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, tai dabar patikės, nes iš jų pusės netgi buvo skatinama netikėti ir nedislokuoti oro gynybos, ką mes matome, kaip sąlyginai maskva, ir kaip visa rusija praleidinėja…
Atleiskit, atleiskit. Na ir vėl ne. Omenyje turiu ne drąsą, o tai, kad jiems fiziškai baiginėjasi oro gynybos priemonės. Tai iš esmės skirtingi dalykai. Šiuo klausimu drąsos jie jau seniai neturėjo. Ar jūs manote, kad mes matome, kaip smogiame jų objektams rusijos gilumoje, o jie to nemato?
Na, žinoma, jie tai mato. Ypač kai mes smogėme trims Vyriausiosios Raketų ir artilerijos valdybos arsenalams. Trims iš septynių mes jau pakenkėme, ir tai tiesiogiai jaučiama kiekvieną dieną, kiekvieną valandą fronte. Nes vietoj anksčiau per dieną turėtų 40 000 sviedinių, dabar jie turi šiek tiek daugiau nei 20 000 sviedinių. Tai yra, mes tais trimis smūgiais į arsenalus visos jų artilerijos intensyvumą sumažinome perpus.
Na, ar manote, kad po viso to jie mumis netiki? Na, gerai, čia svarbu tai, kad jie „trūkinėja“. Jiems pakako uždengti sostinę, kuri turi esminę politinę reikšmę. Tokią pat esminę politinę reikšmę jiems turi ir Krymas, bet ir čia jie jau, tiesą sakant, tvarkosi labai sąlyginai, na ir, žinoma, oro gynyba reikalinga fronte, be to kariauti tiesiog neįmanoma. Ir viskas. ir tuo viskas baigėsi.
Na, o tuo tarpu mes matome, kaip rusija tiesiog gamina įvairiausią ginkluotę. Žinote, pone Evgenai, kodėl aš pasakiau, kad jie tam tikra prasme yra drąsūs, nes nori „pobedabesijos“ parade parodyti kažkokius naujus tankus, kuriuos pagamino kažkokia Uralo gamykla. O kodėl gi jie negamina oro gynybos? Taigi, bent jau įdomu, bet…
Ar galiu tuoj pat? Tai irgi atskiras įdomus aspektas. Jie „pobedabesijos“ parade rodo naujausius analogų neturinčius bla-bla-bla-bla tankus „Armata“. Ir dabar jie tikrai galės juos parodyti. Reikalas tas, kad nė vienas tankas „Armata“ į šį karą neatvažiavo. Jų pagaminta keliolika, bet nė vieno į šį karą nedrįso pasiųsti net bandymams. ir tai labai daug ką pasako.
Tai yra, jie patys puikiai žino, kokį šūdą, atsiprašant, sukniedijo. Ir jų tankistai tiesiog nenori kariauti tokiuose tankuose. Na, o ankstesnė „analogų neturinčių“ tanko karta „Proryv“ šiame kare jau pasirodė. Paaiškėjo, kad jis sunaikinamas ir dega daug geriau nei seni sovietiniai tankai.
Ir atitinkamai paskutine karta jie tiesiog neberizikavo. Jiems reikia ją reklamuoti, jie bandys ją pristatinėti tarptautinėse rinkose. Na, atrodytų, nėra geresnės ginklo reklamos už tai, kad jis jau išbandytas tikrame kare. Ir, beje, tai dabar ypač jaučia mūsų gynybos pramonės gamintojai, kurių gaminiai tiesiogine prasme yra tampomi, išbandomi. Na, dabar neturėtume problemų, jei ne mūsų įstatymas, draudžiantis karo metu eksportuoti ginklus, šiuo metu neturėtume problemų reklamuoti gynybos gaminius, nes ta produkcija išbandyta tikrame kare. ir tai yra geriausia rekomendacija. O kažkodėl tankas „Armata“ važinėjasi Raudonojoje aikštėje. Na, tai viskas, ką reikėtų žinoti apie to tanko kokybę ir kiek rusijos tankistai juo pasitiki.
Betgi vis dėlto matome, kad, deja, apšaudymi tęsiasi. rusai ir toliau kaupia savo pajėgas, taip pat ir Sumų regione, ir, kaip sako Ukrainos prezidentas, rusija ruošiasi smogti naujus smūgius Ukrainos energetikos infrastruktūrai. Anot jo, tiek Velykų išvakarėse, tiek po jų galimi nauji rusijos smūgiai. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas taip pat perspėja, kad per Velykas rusija gali pradėti naują puolimą prieš Ukrainą.
Ir dabar, žinot, pone Evgenai, atrodo, jog nieko naujo. Iš ties, kas gi naujo tose naujienose? Kad rusija nori sunaikinti Ukrainą? Kad rusija ir toliau tai daro ir toliau akivaizdžiai meluoja ir reikalauja vėl įvesti antrą valstybinę kalbą? Atsisakyti branduolinės valstybės statuso, nors mes jau ir taip neturime branduolinio ginklo? Ką visa tai byloja? Kad tai…
Deja, branduolinio statuso atsisakėme jau kažkada. Linkėjimai mūsų nuostabiems Vakarų sąjungininkams, privertusiems mus tai padaryti. Na, o jei išgyvensime šame kare, kas, žinoma, deja, toli gražu nėra faktas, bet jei vis tiek išgyvensime šiame kare ir išliksime kaip valstybė, tikiuosi, kad šią pamoką apie branduolinio ginklo neturėjimą įsisąmoninsime ir įsiminsime visiems laikams. ir jei turėsime dar vieną šansą, tikiuosi, kad daugiau tokių klaidų nebedarysime.
Yra priešingai. Mes dabar įžengiame į pasaulį, kuriame mūsų, o dabar ir kitų valstybių pavyzdžiai aiškiai byloja, jog norint išgyventi tame naujame nuostabiame pasaulyje, reikia turėti savo branduolinį ginklą. Turėti savo branduolinį ginklą tikrai yra vienintelė garantija, kad ilgam išliktum pasaulio žemėlapyje. Priešingu atveju tapsi visiškai priklausomu nuo to, ką apie tavo teisę būti pasaulio žemėlapyje mintija putinas, Trumpas ir keletas kitų panašių veikėjų.
Turėti savą branduolinį ginklą, atkurti jį, sakyčiau, kad tai turėtų būti mūsų antrasis saugumo uždavinys po to, kai iš tikrųjų laimėsime šį karą. Pirmas dalykas – laimėti šį karą ir tuoj pat pasidaryti branduolinį ginklą, nes tai yra vienintelis dalykas, kad ir ką bekalbėtume apie kažkokias sutartis, kurios turėtų suteikti mums garantijas, jog rusija antrą kartą neužpuls. Iš tikrųjų vienintelė tokia garantija gali būti mūsų branduoliniai ginklai ir tik mūsų branduoliniai ginklai.
Suprantant, kad žinoma, rusija nori, jiems neužtenka, jog kažkada jie privertė mus realiai likti be branduolinio ginklo ir taip pat užfiksuoti mūsų kaip nebranduolinės valstybės statusą, o dabar jie nori tai „baigti fiksuoti“. Na, būkime realistai. Puikiai suprantame, kad visų tų statusų, kurių jie nori mums, jie nori labai trumpam, nes iš tikrųjų jie nori mums federalinės apygardos rusijos federacijoje statuso.
Na, jie nori, savo tikslų nepakeitė, jie taip vadina, bet absoliučiai nesigėdydami istorinių paralelių vadina tai „galutiniu Ukrainos klausimo išsprendimu“.
Taigi, iš tikrųjų tos raketos į Sumus su kasetinėmis galvutėmis, tos raketos šiandien į Charkivo gyvenamuosius rajonus, tiesiog su kasetiniais užtaisais į gyvenamuosius rajonus, visa tai yra to „galutinio išsprendimo“ dalis.
Jie mus „galutinai išsprendinėja“. Ir čia visiškai nieko naujo nenutiko, niekas nepasikeitė. Rusija nepakeitė šios invazijos tikslo. Ir tas tikslas yra būtent mūsų „klausimą išspręsti galutinai“. Būtent dėl to vykdomi raketų smūgiai, tačiau jeigu ką, dėl to būtų griebiamasi ir paliaubų. Juos tenkintų tik tokios paliaubos, kurios, priešingai, priartintų juos prie to „galutinio mūsų klausimo išsprendimo“.
Taigi taip, jie gali padaryti atitinkamą pertrauką, nes iš tikrųjų turi tikrai didelių problemų su sviediniais, artilerija, tankais, su ta pačia oro gynyba. Tai yra, dabar aptarėme tik ledkalnio viršūnę. Žinome, kad mūsų gynėjams ir gynėjoms labai sunku, žinome, kad toli gražu ir mūsų reikalai nelabai kokie. Štai, pavyzdžiui, nėra kuo tą priešo balistiką numušinėti. Taip, mes tai žinome, bet tai nereiškia, kad rusams viskas gerai klostosi. Jie taip pat turi begalę problemų. Jų kariuomenė smarkiai užbuksavo ir palaipsniui praranda savo kovinį pajėgumą. Taip, ta kariuomenė yra labai didelė, ji dar turi tam tikrą inerciją ir tam tikras tvirtumo atsargas, bet laikas jau tikrai veikia prieš juos. jie tai mato ir žino. Ir tokioje situacijoje neatmestina galimybė, jog jie sutiktų su tam tikromis paliaubomis, bet tik su tokiomis, kurios, priešingai, po to jiems supaprastintų karo pratęsimą ir užbaigimą.
O dabar pakalbėkime apie tai, ką jie veikia fronte. Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Syrskis pranešė, kad pastarosiomis savaitėmis gynybos pajėgos išlaisvino apie 16 km² teritorijos Udachnės, Kotlynės ir Ševčenkos gyvenviečių rajone. Taip pat priešas ir toliau spaudžia, bet vis dėlto mūsų Ukrainos ginkluotosios pajėgos vienur išlaisvina, kitur sulaiko.
Ir dabar noriu pakalbėti apie Pokrovską. Kokia ten situacija? Nes dabar matome, kad spaudimas Pokrovskui sumažėjo, kalbant apie gyvąją jėgą. Bet jie ir toliau jį apšaudo. Ar manote, kad jie jau supranta, jog jo užimti negali? Ir būtent dėl to dabar galime tikėtis, kad jie panaudos savo mėgstamą taktiką, tai yra, užvers miestą artilerijos sviediniais ir aviacinėmis bombomis ir bandys visiškai sunaikinti, kaip pavyzdžiui tą pačią Marjinką iki plyno lauko 2022-aisiais?
Tikrai labai atsiprašau, na, su visa pagarba, bet jie tai daro jau seniai. Pokrovskas jau seniai nėra gyvas miestas. Deja, jis jau seniai toks miestas, kuriame, sakykime taip, beveik neliko civilių gyventojų, nes praktiškai neįmanoma jame išgyventi. Jie tiesiog užverčia jį sviediniais ir bombomis, visiškai nušlavinėja nuo žemės paviršiaus.
Bet reikalas tas, kad jūs kalbate, lyg jie turėtų du veikimo modelius – arba jie nori ką nors paimti, arba nušluoja. Na, taip nėra. rusai turi užduotį okupuoti visą mūsų teritoriją. Betgi juos visiškai tenkina, jiems nėra blogas variantas, jei jie užima tik plikus griuvėsius, jei jie užima ne miestą, o iš tikrųjų tik vietovę, kurioje anksčiau buvo miestas. Na, tai juos tenkina.
Jie būtent taip užiminėjo Bachmutą, taip užiminėjo Soledarą, taip užiminėjo Avdijivką, taigi, galėtume ir toliau vardinti pradedant nuo Marjinkos. Jų visai nedomina, kokios būsenos ta teritorija pereis valdovo valdžiai.
Valdovui reikia teritorijos žemėlapyje, o ne gyvų apgyvendintų miestų, ypač su mūsų nelojaliais gyventojais. Taigi, griuvėsiai juos tenkina. Tad čia nereikia ginčytis, ar jie kažką šturmuoja, ar griauna. Ne, šturmuodami jie viską nušluoja.
Na, bet būtent Pokrovsko tai jie dar nepaėmė. Manau, kad ir jiems tai yra faktas. Deja, kad ir kaip mes juos benuvertintume, bet nėra pagrindo manyti, kad kariniu požiūriu jie yra idiotai. Taip, 2022-aisias jie suteikė tam daug priežasčių, bet nuo to laiko jie daug ko išmoko. ir jie negali nematyti, kad jų puolimas prieš Pokrovską jau galutinai užspringo, kad jie prasibrovė iki Pokrovsko, jį pamatė, bet Pokrovske jie jau nebus. To nematyti jie tikrai negali. Ir todėl, manau, jie ne tik toliau apšaudo Pokrovską, ir tik iki tam tikros ribos, nes vėlgi jie turi gana daug sviedinių, bet daug mažiau nei norėtųsi.
Tai yra, mūsų požiūriu, sakyčiau, kad sviedinių jie turi netgi per daug. Reikėtų gi taip. Mes jau perpus sumažinome jiems prieinamų sviedinių skaičių, bet prie to dar labai reiktų padirbėti. Tai toks mūsų požiūris. Gi jų požiūriu jiems sviedinių jau nepakanka. Juos jau reikia dalinti griežčiau. Taigi, galbūt ne tik Pokrovske, manyčiau, stebime išvis paskutinius, sakykim, judesius, paskutinius bandymus pasisklaidyti.
Jie jau supranta, negali nesuprasti, kad miesto neužims. Taigi kyla klausimas, kokia dabar bus pagrindinė jų puolimo kryptis…
Tiesą sakant, Kupjanskas, Lymanas ir net Sumų sritis…
Lymanas šiuo metu yra kaip tik labai sunkioje padėtyje. Lymano kryptis šiandien yra ta, kur jiems dabar labiausiai sekasi, nes prieš tai tokioje padėtyje buvo Kupjanskas. Tai yra, Kupjanskui buvo iškilusi labai didelė grėsmė, tačiau per paskutinę savaitę Kupjanske daug kas pasikeitė. Per pastarąją savaitę mūsų gynėjai ir gynėjos surengė daugybę kontrpuolimo operacijų būtent aplink Kupjanską. Kol kas dar neišeitų pasakyti, kaip, beje, jog prie Pokrovsko mes iš esmės jau apsikeitėme vietomis. Prie Pokrovsko mes turime daugiau iniciatyvos nei jie. To kol kas nebūtų galima pasakyti apie situaciją prie Kupjansko, bet ji ten labai pasikeitė. Mes ten net tik kažkaip išgyvename akloje gynyboje, o jau sėkmingai ten kontratakuojame. O tai neabejotinai sulėtino jų puolimą ten, jei ne sustabdė. Todėl iš tų krypčių, kur šiuo metu aktyviai vystosi karo veiksmai, mums sunkiausia padėtis Lymano kryptimi. Mums tiesiog fiziškai trūksta jėgų ir priemonių sulaikyti tai, kas dabar ten veržiasi. Taigi, yra klausimas, ką ten reikėtų smarkiai sustiprinti.
Na, o norint sustiprinti, reikės ir atitinkamai iš kažkur paimti. Kyla klausimas, iš kur galėtume sau leisti perkelti kokius nors dalinius, nerizikuodami, kad nepradėtų smukti frontas. Va taip mes palietėme temą, kurios šiandien, rodos, neplanavome, kad vis tik pagrindinė mūsų problema šiame kare vis dar yra nepakankamas pajėgų gretų papildymas. Būtent taip.
Tas pats žodis, kurio taip nemėgstama išgirsti, tas pats žodis, nuo kurio bandoms nusisukti, kišti galvą į smėlį, slėpti po pagalvėmis, bet, deja, šis žodis – mobilizacija. Kol ji bus tokioje būsenoje, kokioje yra dabar, mes visą laiką diskutuosime, kad gerai, pavyko sustabdyti ties Pokrovsku, oi, bet dabar grėsmė Lymanui. Na gerai, atsimuš prie Lymano, oi berods bėda kuo apginti Sumų sritį. Mes ir toliau visą laiką diskutuosime apie tokius dalykus, kol mes, Ukrainos užnugaris, nesuteiksime pakankamo pastiprinimo savo ginkluotosioms pajėgoms.
Pone Evgenai, labai dėkoju, kad buvote su mumis eteryje.
Su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Primenu, kad geriausias atsakas į tokius apšaudymus, geriausias atsakas į rusijos kariuomenės mūsų miestų ir kaimų naikinimą, ir mūsų žmonių, mūsų vaikų, tai paremti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas bent jau auka.
Jei nepalaikote savo kariuomenės, rizikuojate tapti okupacinės kariuomenės dalimi.
Rusija toliau demonstruoja „gerą krikščionišką valią ir didelį norą pasiekti taiką“. Agresorius surengė dar vieną kombinuotą smūgį prieš Ukrainos miestus. Šį kartą viena pagrindinių smūgių aikštelių buvo Krymas. Iš čia kilo 3 balistinės raketos Iskander M, 3 priešlaivinės raketos Oniks (jomis atakuoti antžeminiai taikiniai), bei dalis dronų Shahed. Viso rusai Ukrainos teritoriją atakavo 87 dronais Shahed bei dronais-masalais. Iš jų ukrainiečiai numušė 33, 36 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja bet praėjo aukščiau įvardintos raketos. Rusai taip pat atakavo trejomis aviacinėmis priešradarinėmis raketomis Kh31P. Tikėtina, taip rusai tikėjosi pagauti balistines raketas potencialiai galinčias numušti ukrainiečių modernias oro gynybos sistemas. Intensyviai atakuota Odesa bei jos srityje esanti jūrų uostų infrastruktūra. Taip pat keletas sprogimų drebino Slovyanską, Sumy.
Žiūrim ką turim fronte
Kursko kryptis.
Siekdama riboti agresoriaus pastangas susikurti buferinę zoną Sumy srityje, Ukrainos aviacija toliau aktyviai atakuoja agresoriaus logistinius kelius kaimyninėse su Kursko srityse. Antai smūgiuota Bryansko https://t.me/soniah_hub/10110 ir Belgorodo https://t.me/soniah_hub/10111 srityse. Rusai taip pat drabsto KAB’us ukrainiečių užnugaryje. Visgi ukrainiečių aviacijos aktyvumas rodo, kad agresoriui taip ir nepavyksta susikurti tvarios oro gynybos sistemos.
Kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų.
Kharkivo kryptis. Mūšių intensyvumas kiek išaugo. Agresorius atakuoja Vovchansko sektoriuje, Ukrainos pajėgos apsigynė.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius toliau pastangas koncentruoja šiaurinio flango Synkivka-Petropavlivka ruože bei pietiniame flange Lozova ruože. Pastarajame ruože fiksuojamas mūšių intensyvėjimas. Tačiau ukrainiečių 3-ioji šturmo brigada neleidžia rusams pasistūmėti. Pastarųjų dienų jų darbas čia https://t.me/ab3army/5449. Tarp kitų taikinių sunaikinta ir termobarinė sistema TOS.
Lyman. Padėtis išlieka sudėtinga. Agresoriui kiek pasigerinus situaciją rytiniame Zherebeco krante (Yampolovka), rusai suintensyvino veiksmus vakariniame krante ir pasistūmėjo link Nove. Tokios „supynės“ tarp vakarinio ir rytinio kranto tęsiasi jau kurį laiką. Panašu, kad vienu metu vykdyti pilnavertes operacijas abiejuose šiuose ruožuose agresorius nepajėgus.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Agresorius užiminėja no man land Sukha Balka (vakarinis Toretsko flangas), mūšiai tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk.
Ukrainos pajėgos reaguoja į rusų pasirengimus atakuoti Udachne-Kotlyne ruože. Ukrainiečiai patys surengė ataką, kiek pasigerino padėtį prie Udachne.
Pasirodė vakarykščio rusų šturmo rytiniame flange vaizdai. Rusai didelėmis pajėgomis atakavo Myroliubivka-Yelizavetivka ruože, tikėtina siekdami prasimušti link kelio Konstyantinivka-Pokrovsk. Bet surado papildomas skyles makaulėje. https://t.me/DeepStateUA/21685. Sunaikinta 21 šarvuotos technikos vienetas, 2 nešarvuotos technikos vienetai ir net 96 motociklistai. Ukrainos kariai telegrame juokavo, kad vos spėjo ginklus užtaisinėti ir dronus kelti, kad visą tą motokroso būrelį supleškinti. Beje, svarbu, kad šio mūšio metu ukrainiečiai dirbo ne tik kontaktinėje linijoje, bet ir rusų užnugaryje. Sunaikintos dvi rusų artilerijos sistemos, rėmusios jų puolimą.
Konstyantinopil. Ukrainiečiai atmušė rusų atakas link Bahatyro, tęsiasi mūšiai Konstyantinopilio vakariniame pakraštyje.
Negeras laikas politinėms diskusijoms, bet taip jau pasirinko Konstitucinis Teismas būtent Didįjį Ketvirtadienį didžiausiai savo ligšiolinei išdavystei. Dabar jau tenka kalbėti. Ir kalbėti ne apie partnerystę, o būtent apie Konstitucinį Teismą kaip tokį.
Mat Konstitucinis Teismas drąsiai ir noriai, be skrupulų ėmėsi uzurpuoti galias iš kitų valdžios šakų ir net tautos kaip suvereno. Savo paskutiniais sprendimais ir ypač pastaruoju apie partnerystę jis nusivalė kojas į Tautą, kaip ji suprantama Konstitucijoje, į Konstituciją, į Seimą ir galiausiai į patį teisės viršenybės principą. Visa tai padaręs Konstitucinis Teismas negrįžtamai kirto per savo autoritetą ir legitimumą. Vargu, ar realu ir ar verta mėginti jį atkurti.
Vytautas Sinica
Kaip Konstitucinis Teismas tai padarė?
Į tautą jis nusišluostė kojas sprendime pasakydamas, kad visuomenės stereotipai ir nuostatos negali būti priežastimi priimti vienokius ar kitokius (neva diskriminuojančius) įstatymus. Į juos nereikia atsižvelgti. Ponai teisėjai jaučiasi galintys spręsti, kurie tautos įsitikinimai yra stereotipai ir taigi beverčiai, o kurie pagrįsti ir vertinti. Stereotipais teisėjai šioje konkrečioje byloje akivaizdžiai laiko nuostatą, kad šeima galima tik tarp vyro ir moters. Šį „stereotipą“ mūsų civilizacija turėjo visais laikais, jis būdingas visoms Europos tautoms ir epochoms, net nepriklausomai nuo religijos. Bet KT čia stereotipas. Taip pat apie viską, ką ideologija besivadovaujantys teisėjai laiko atgyvenusiais įsitikinimais, jų „pažangai“ prieštaraujančiais. KT aiškiai įvardijo, kad ne tik pats gali spręsti, ignoruodamas Tautą, bet ir Seimą įpareigoja taip daryti.
Nusišluostė kojas į Konstituciją, nes joje nėra visiškai nieko ne tik apie partnerystes, bet apie poras apskritai. Nėra minima nė tolerancija, kuria remiamasi. Konstitucija nurodo vienintelį šeimos sudarymo pagrindą – santuoką. Nurodo, kad globoja šeimą, motinystę ir tėvystę, taigi galimus kitus šeimos kilmės šaltinius. Jokių santykių kaip globojamų, Konstitucija nenurodo. 2011 metais, kai pradėjo savo ilgą šeimos sampratos perrašymo žygį, KT dar aiškino, kad galima šeima be santuokos, kylanti iš pareigų, susijusių su tėvyste ir motinyste. Taigi siejo nesantuokinę šeimą su biologinių vaikų turėjimu. 2019 metais jau išrasta „lyčiai neutrali šeima“, bet tas dar motyvuota, jog štai mama ir dukra, dvi moterys, sudaro šeimą. Dabar viskas apversta aukštyn kojomis – Konstitucija, nė žodžiu nemininti jokios partnerystės, išaiškinta kaip neva įpareigojanti įteisinti partnerystę ir dar ne bet kokią, o tos pačios lyties asmenų. Kitose bylose yra buvę dar vulgaresnių tiesioginio prieštaravimo pačiam Konstitucijos tekstui atvejų.
Nusišluostė kojas į Seimą, nes susiaurino jo galimybes ir laisvę sureguliuoti šeimos santykius.
KT iš tiesų gali nurodyti Seimui sureguliuoti kokį nors klausimą, bet jokiu būdu ne kaip konkrečiai tą padaryti. Šioje konkrečioje byloje normalu Seimui pavesti sureguliuoti porų santykius, bet ne diktuoti, kad, pavyzdžiui, partnerystė tinka, o artimas ryšys – ne. Įstatymus Lietuvoje leidžia Seimas, bet jau ne vienerius metus tą vis įžūliau gviešiasi daryti Teismas. Taip pat Teismas nesprendžia, kada naujiems įstatymams įsigalioti. Tiesa, kad Seimas neprotingai ilgai užvilkino partnerystės sureguliavimą. Bet ne Teismui nuspręsti, ar dabar tas 2000-ųjų teisės aktas turi įsigalioti po ketvirčio amžiaus, ar būti pakeistas kitu. KT diktuoja į kairę ir į dešinę.
Nusišluosto kojas ir į teisės viršenybės principą, nes ne tik sudaro sąlygas piliečiams teismuose reikalauti to, ko nenumato joks galiojantis įstatymas, bet net viešai ir atvirai ragina ir instruktuoja tai daryti. Galiu suprasti, kai apeiti įstatymus kviečia mažumų aktyvistas Raskevičius, bet visiškai nenormalu, kai tą daro Konstitucinis Teismas.
Apeiti įstatymus pasinaudojant teismais Lietuvoje jau tampa įprasta. Dėl nelietuviškų asmenvardžių arba išsigalvotos lyties įrašų pasuose tai pasiekta pirma teismuose iškovojant tokią teisę keliems asmenims, o po to tuo pagrindu siekiant pakeisti įstatymą. Teisinėje valstybėje galima tai, ką numato įstatymai, o teismai nėra skirti jiems apeiti.
Žalimas
Tačiau ponas Žalimas, buvęs ir Konstitucijos numatytą kadencijos trukmę viršijęs KT pirmininkas, Teismui numatė kaip tik tokią funkciją. Tam, kad nekiltų abejonių, KT priėmus sprendimą dėl partnerysčių, jis pats tuo viešai pasigyrė. Jo žodžiais, KT įvykdė jo dar 2019 m. pradėtą planą įteisinti partnerystę vietoje Seimo, kadangi Seimas to nepadarys. Buvusios valdančiosios daugumos skirti teisėjai tą ir padarė. Tuo būdu dabartinė valdžia atsiduria įdomioje situacijoje. Lyg ir valdo LSDP, bet sprendimus jai diktuoja plačiaja prasme Laisvės partijos vairuojamas Teismas.
Ponas Žalimas dabar piktinasi, kad aš visam tam nepritariu ir už tai vadina mane naciu, rašistu ir – visų baisiausia – žmogaus teisių priešininku. Net gaudo, koks generolas drįso palaikinti mano įrašus. Tuo geriausiai parodydamas, kam su demokratija ir žmogaus teisėmis pakeliui, o kam ne.
Šiomis dienomis ne tik iš pono Žalimo nuskambėjo kaltinimas, kad įtemptoje geopolitinėje situacijoje griaunu pasitikėjimą Konstituciniu ar net visais teismais. Tikiuosi, pavyko paaiškinti, kaip savo autoritetą ir pasitikėjimą įtemptoje geopolitinėje situacijoje griauna pats Konstitucinis Teismas.
Jei norėtųsi susipažinti plačiau, pridedu nuorodą į savo diskusiją su Raskevičiumi šia tema „Alfa TV“ laidoje.
Rašytoja Virgina Šukytė išleido pažintinę knygą apie knygnešystę – „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Anot autorės, ji bus įdomi visiems, besidomintiems lietuviškos knygos istorija.
Seniai domisi knygnešyste
Ši pažintinė knyga patraukliai ir išsamiai pristato Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864–1904 m. caro valdžia vykdė labai agresyvią nutautinimo politiką: uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, uždarinėjo katalikų bažnyčias ir vienuolynus bei prie jų veikusias lietuviškas mokyklas. Knygnešiai lietuviškas knygas pradėjo leisti Rytų Prūsijoje, jas nelegaliai gabeno per sieną ir platino po visą Lietuvą, o vaikus lietuviško rašto mokė slaptųjų mokyklų mokytojai – daraktoriai.
Knygos autorė, paklausta, kodėl ėmėsi šios temos, teigė, kad seniai domisi knygnešyste. Dirbdama žurnaliste, paskelbė nemažai straipsnių apie knygnešius ir jų ainius periodinėje spaudoje.
„Daug metų bendradarbiauju su Lietuvos knygnešio draugijos įkūrėja ir vadove, knygnešio Martyno Račkaus anūke dr. Irena Kubiliene. Esu ne kartą dalyvavusi knygnešių pagerbimo renginiuose šalies mokyklose. Dr. I. Kubilienė mane aprūpino knygnešystės istoriją nušviečiančia literatūra, dokumentais bei nuotraukomis. Kuo ilgiau domėjausi knygnešių veikla, tuo daugiau apie juos sužinojau, tuo labiau žavėjausi pilkųjų karžygių tvirtybe, sumanumu, drąsa bei gebėjimu taip atkakliai ir ilgai priešintis antilietuviškai ir antikatalikiškai carinės Rusijos politikai.“
Knygoje apstu knygnešių bei daraktorių autentiškų prisiminimų, jų giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų, kraštotyrininkų surinktos medžiagos, senovinio Lietuvos kaimo buities realijų.
Stebina knygnešystės statistika
V. Šukytę nustebino knygnešių veiklos mastai. „Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė 7000 knygnešių bei daraktorių. Iš jų caro valdžia sugavo ir nuteisė 2854 asmenis, kurie atlikę bausmę tęsė savo veiklą. Buvo išleista ir išplatinta net 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis: net 280 grožinių knygų, 130 mokslo populiarinimo leidinių, 80 elementorių, 100 kalendorių, per šimtas maldaknygių ir giesmynų. Buvo išleisti ir pirmieji lietuviški laikraščiai, iš viso 15 įvairių pakraipų periodinių leidinių. Bendras leidinių tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių.
Palyginkime: nuo lietuvių raštijos pradžios, 1547 m. M. Mažvydo „Katekizmo“ per 300 metų buvo išleistos tik 484 lietuviškos knygos, didžioji dauguma – religinio turinio. Per 40 metų caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.
Man rūpėjo išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyko? Kaip jie apgaudavo ir suklaidindavo persekiotojus: pasienio sargybinius, policininkus, šnipus? Kur slėpdavo nelegalią spaudą? Kokių nuotykių ir vargų patyrė?“
Rašytoja stebėjosi, kad iki šiol nėra populiarios pažintinės knygos šia tema daugeliui skaitytojų, tad pati nusprendė užpildyti kultūrinį vakuumą:
„Nuo Lietuviškos spaudos atgavimo praėjo daugiau nei 120 metų, tačiau pilkųjų karžygių rezistencija ir jos prasmė iki šiol lieka primiršta. O ji liudija didžiulę lietuvių dvasinę stiprybę, pasišventimą lietuvybės idealams. Knygnešystė dar kartą įrodo, kad ištikus bėdai, mūsų tauta sugeba susivienyti, pasipriešinti bei susitelkti bendram darbui, nepaisant luominių, turtinių skirtumų bei politinių pažiūrų.“
Vardan lietuvybės, ar dėl pelno?
Šioje knygoje autorė nušvietė įvairius knygnešystės fenomeno aspektus. Ji gilinosi, ar teisingas knygnešiams kartais metamas kaltinimas, kad jie dirbo ne iš idėjos, o dėl pelno:
„Buvo visokių žmonių. Pelno siekiantys nelegalūs prekeiviai tais laikais užsiiminėjo ne tokia pavojinga arbatos, spirito, cigarų ar degtukų kontrabanda. O knygų ar laikraščių, ypač nukreiptų prieš caro valdžios politiką, platinimas buvo laikomas antivalstybiniu nusikaltimu ir baudžiamas daug griežčiau.
Pirmieji knygnešiai, kuriuos subūrė vyskupas Motiejus Valančius, buvo kunigai. Jie aiškiai matė pavojų lietuvybei ir katalikybei, tad dirbo iš idėjos. Knygų leidybai ir platinimui jie neretai aukojo asmenines lėšas. Išliko liudijimų, kad draudžiamą spaudą nepasiturintiems jie dalijo ir nemokamai. Kunigai buvo pirmieji knygnešiai kankiniai, kuriuos caro valdžia nuteisė ir nubaudė kalėjimu ar tremtimi. Kunigų paraginti, knygas gabeno daugelis giliai tikinčių žmonių. Šio darbo dažnas ėmėsi ištikus nelaimei – praradę žemę dėl skolų, namus dėl gaisrų arba tapę luošais, neįstengdami dirbti – kad netektų išeiti elgetomis. Knygų kontrabanda užsiėmė ir mėgstantys riziką ir trokštantys pavojingų nuotykių jaunuoliai. Bet visi jie buvo nepatenkinti neteisinga ir tautinį orumą žeminančia caro vadžios politika, tad bandė jai pasipriešinti.
„Eikime skersai išilgai per visą svietą, niekur nerasime tokios šalies, kur būtų užginta kam nors turėti knygas savo prigimtoje kalboje. Taip dedasi tiktai Maskolijoje. Ir toje pat Maskolijoje turi savo spaudą net žydai ir totoriai, vieniems tik lietuviams spauda atimta. Supraskite, kokia pekliška neteisybė ir kaip ji užkerta mums apšvietimo kelią!“ – buvo rašoma 1889 m. Tilžėje leistame atsišaukime.
Ir tarnaitės, ir bajoraitės
Rašytoja pabrėžė, kad ypač rūpėjo iš užmaršties prikelti knygnešes moteris, kurios spaudos draudimo istorijoje liko pamirštos:
„Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje knygnešių sienelėje įamžinti šimto knygnešių vardai. Tarp jų paminėtos tik septynios moterys, nors veikė šimtai. Įdomiausias faktas, kad jos buvo iš įvairiausių luomų, skirtingo išsilavinimo moterys: beraštės arba mažai raštingos samdomos darbininkės – mergos ir pusmergės, tarnaitės, pamaldžios moterys, vadinamosios davatkėlės, tretininkės – vienuolės pasaulietės. Kartu veikė ir kilmingos, išsilavinusios bajoraitės, kilusios iš lenkiškai kalbančių dvarininkų šeimų, susižavėjusios lietuvybės idealais. Nemaža moterų talkino savo tėvams, broliams arba vyrams knygnešiams, kitos veikė savarankiškai. Man rūpėjo atskleisti šių žmonių dvasinę stiprybę, drąsą, sumanumą, ištvermę bei pasiaukojimą ir įrodyti, kad knygnešystė – ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė.“
Knygą išleido leidykla „Andrena“. Jos pristatymai vyks balandžio 29 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, gegužės 6 d. Marijampolės r. savivaldybės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Vilniuje knyga bus pristatyta gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje.
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės skubios pagalbos šeštadieniais ir sekmadieniais registratūra
Prie Skubios pagalbos skyriaus įsteigtas atskiras skubios ambulatorinės pagalbos kabinetas
Š. m. sausio 1 d. Vilniuje pradėjo veikti nauja tvarka ūmiai susirgusiems gyventojams. Šeštadieniais nuo 16 iki 22 val., o sekmadieniais ir šventinėmis dienomis nuo 10 iki 20 val. visi staiga sunegalavę vilniečiai gali kreiptis į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubios medicinos pagalbos kabinetą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„2024-ųjų gruodžio viduryje kartu su mūsų steigėjais – Vilniaus miesto savivaldybe – buvo priimtas svarbus ir strategiškai atsakingas sprendimas: skubią ambulatorinę pagalbą Vilniaus gyventojams savaitgaliais ir švenčių dienomis teikti Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje.
Stebėjimo ir intensyviosios pagalbos palata
Tam, kad šią paslaugą pradėtume teikti kokybiškai, per trumpą laiką subūrėme profesionalią komandą ir įdiegėme naują paslaugos modelį – prie Skubios pagalbos skyriaus įsteigėme atskirą skubios ambulatorinės pagalbos kabinetą.
Esame pirmoji viešoji gydymo įstaiga Lietuvoje, sistemingai ir tvariai pradėjusi teikti šią paslaugą pagal naują modelį. Tai – atsakomybė ir pasitikėjimas, kurį jaučiame tiek iš steigėjų, tiek iš Vilniaus miesto gyventojų.
Pas gydytojus patekti bus lengviau
Iki šiol poliklinikų ir pirminės sveikatos priežiūros centrų nedarbo metu skubios ambulatorinės pagalbos paslaugų per metus sulaukdavome maždaug 600–700 pacientų. Šiandien, vos per vieną mėnesį, į mus kreipėsi panašus skaičius žmonių, ieškančių greitos, bet ne stacionarinės pagalbos: sausio mėnesį šeštadieniais, sekmadieniais bei švenčių dienomis į mūsų Skubios medicinos kabinetą kreipėsi 534 pacientai (281 suaugusieji ir 232 vaikai), vasario mėnesį 464 pacientai (232 suaugusieji ir 232 vaikai), o kovo mėnesį – jau 626 pacientai (379 suaugusieji ir 247 vaikai). Tai rodo, kad vilniečiams tokia paslauga yra reikalinga, o pasirinktas kelias – teisingas.
Stebėjimo ir intensyviosios pagalbos palata
Didžiuojuosi mūsų ligoninės komanda, kuri per trumpą laiką prisitaikė prie pokyčio ir padarė viską, jog vilniečiams būtų užtikrinta skubi ambulatorinė pagalba.
Turiu pripažinti – pradžioje jautėme nerimą. Nežinojome, kaip žmonės reaguos, ar pokyčiai nesukels įtampos, ar naujoji tvarka nebus klaidinanti. Tačiau šiandien galime pasakyti aiškiai: nesulaukėme nei įžeidžiančių, nei piktų reakcijų. Priešingai – sulaukiame pacientų padėkų. Supratimas ir pasitikėjimas mus labai įkvepia.
Džiaugiuosi, kad pacientai į mūsų ligoninę atvyksta su pasitikėjimu – čia jiems suteikiamos visos būtinos šeimos gydytojo kompetencijos paslaugos, atliekami tyrimai, skiriamas gydymas.
Tuo pačiu prisidedame ir prie kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų priėmimo skyrių apkrovos mažinimo – pacientų srautai tampa tikslingesni.
Šis sprendimas – tai ne tik naujas paslaugos modelis, bet ir reali pagalba žmogui tada, kai jos reikia labiausiai“, – kalba Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorė dr. Aušra Bilotienė Motiejūnienė.
Spaudos pusryčiuose dalyvavo Božena Markevič, dr. Aušra Bilotienė Motiejūnienė, Violeta Radžiūnienė
Skubi ambulatorinė pagalba teikiama ūmiai sunegalavusiems suaugusiems ir vaikams
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubios ambulatorinės pagalbos kabinete pagalba teikiama tiems pacientams, kurie nedarbo (savaitgalio) dienomis ar švenčių metu ūmiai sunegaluoja, tačiau jų šeimos gydytojas nedirba.
„Mūsų ligoninės Skubios ambulatorinės pagalbos kabinete konsultuojami pacientai, kurių būklė tokia, jog jiems būtų reikalinga šeimos gydytojo pagalba – pavyzdžiui, ūmiai sukarščiavus, atsiradus ūmiam skausmui, kai jo numalšinti negalima nereceptiniais vaistais, staiga pasireiškus alergijai, kai atsiranda bėrimas, niežulys, tačiau nėra anafilaksijos požymių, kai reikia perrišti pooperacines žaizdas, esant ūmiam pykinimui, vėmimui, kai dėl ūmios būklės prireikia nedarbingumo. Noriu pabrėžti, jog labai svarbu yra tai, kad būklė turi būti ūmi. Šiame kabinete neteikiama pagalba dėl lėtinių ligų ar kai reikia pratęsti receptą vaistams, kuris vartojamas dėl lėtinės ligos – tam būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją darbo dienomis. Pavyzdžiui, jeigu žmogui yra stuburo išvarža ir jau kelis mėnesius jaučia skausmus, tokia pagalba nebūtų skubi“, – apie pagalbą suaugusiems pacientams aiškina direktorės pavaduotoja klinikiniam darbui Božena Markevič.
Dėl ūmaus negalavimo į ligoninę atvykę pacientai visų pirma kreipiasi į registratūrą – po pirminės apžiūros medikai nusprendžia, kokia pagalba kiekvienam pacientui reikalinga. Veikia vieno langelio principas: pacientui nereikia žinoti, kokios tiksliai pagalbos jis atvyko. Medikai įvertina jo būklę ir nukreipia į skubios ambulatorinės pagalbos kabinetą arba į Skubios pagalbos skyrių, jeigu situacija rimtesnė. Skubios ambulatorinės pagalbos kabinete dirba atskira tam skirta komanda. Tuo atveju, jeigu nėra indikacijų skubiai pagalbai teikti, paciento gali būti paprašyta susimokėti.
Budintis gydytojas Vakaris Varyginas
Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje skubi ambulatorinė pagalba teikiama ir sunegalavusiems vaikams.
Pasak Vaikų skubiosios pagalbos, intensyviosios terapijos ir konsultacijų skyriaus vedėjos Violetos Radžiūnienės, dažniausiai tėvai kreipiasi dėl vaikų karščiavimo, kosulio, gripo ir kitų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų. Šiame kabinete teikiamos ne tik gydytojo konsultacijos, bet ir atliekami reikalingi laboratoriniai tyrimai, skiriamas individualus gydymas, o prireikus – pacientai nukreipiami tolimesniam specializuotam gydymui.
„Vaikų ligos dažnai prasideda staiga ir netikėtai. Tėvai sunerimsta, kai temperatūra pakyla labai greitai arba atsiranda kiti ūmūs simptomai, todėl svarbu, kad jie žinotų, kur kreiptis profesionalios pagalbos, kai vaiko sveikatos būklė staiga pasikeičia. Skubios ambulatorinės pagalbos kabinete mažieji pacientai turi galimybę tą pačią dieną sulaukti kvalifikuotos pagalbos: kruopščiai įvertiname vaiko būklę, atliekame būtinus tyrimus ir nedelsiant paskiriame tinkamą gydymą. Toks operatyvumas leidžia efektyviai užkirsti kelią galimoms komplikacijoms ir reikšmingai sumažina poreikį hospitalizuoti vaiką. Šis kabinetas leidžia tėvams nesiblaškyti ir greitai gauti reikiamą pagalbą“, – pasakoja vedėja.
Ką svarbu žinoti prieš atvykstant?
Išankstinė registracija vykstant į Skubios ambulatorinės pagalbos kabinetą nereikalinga, tačiau būtina suprasti, jog vyraujant sezoninėms ligoms, pacientų gali būti daug, todėl konsultacijos gali tekti palaukti.
Skubios ambulatorinės pagalbos paslaugos turi būti suteiktos per 24 val. nuo simptomų pradžios, todėl rekomenduojama atvykti kuo greičiau. „Pastebime, kad didžiausias pacientų srautas susidaro prieš kabinetų darbo pradžią, tačiau vėliau jis išsilygina. Vis dėlto, norime paraginti gyventojus nelaukti paskutinės valandos prieš kabineto uždarymą ir kreiptis nedelsiant, vos pajutus negalavimo simptomus, kad būtų išvengta ilgesnio laukimo ir užtikrintas sklandesnis pacientų srauto valdymas“, – atkreipia dėmesį Božena Markevič.
Negalima būti apsvaigusiam nuo alkoholio – tokiais atvejais nedarbingumo pažymėjimai neišduodami, o paslaugos gali būti mokamos.
„Pacientams primename – atvykstant svarbu turėti asmens dokumentą, o į kabinetą priimami tik tie, kurių būklė nepriskiriama prie būtinosios pagalbos, tačiau atitinka skubiosios ambulatorinės paslaugos kriterijus. Tačiau, jeigu atvykus paaiškėja, kad būklė rimtesnė – pacientas nukreipiamas į Skubios pagalbos skyrių ir jam užtikrinamas tolimesnis gydymas“, – sako pavaduotoja Božena Markevič.
Prezidentas Donaldas Trumpas šią savaitę pareiškė, kad prekybos susitarimas su Europos Sąjunga „100 proc. įvyks“, nes žemynas siekia išvengti 20 proc. tarifų, numatomų nuo liepos mėnesio.
Tačiau Kinija, kuri susiduria su 145 proc. tarifais ir siekia išlaikyti savo ekonominį svorį pasaulyje, gali mėginti plėsti prekybos ryšius su Europa. Tai, ekspertų teigimu, gali reikšti galimą Kinijos kišimąsi į D. Trumpo siekius pasirašyti sandorį su ES.
Šiais metais D. Trumpo įvesti plataus masto tarifai JAV prekybos partnerėms, įskaitant bendrus muitus plienui, aliuminiui ir automobiliams, pakeitė tradicinių sąjungininkų požiūrį į Vašingtoną – kai kurie europiečiai ima abejoti ilgamečio partnerio patikimumu.
Kinija, stebėdama šiuos pokyčius, gali siekti išnaudoti galimus geopolitinės ištikimybės pokyčius ir perorientuoti prekybą nuo JAV link Europos, taip bandydama apeiti tarifų karą tarp dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų.
„Atsižvelgiant į rinkimų politiką Europoje, kai kuriems lyderiams gali būti sunku pasirodyti silpniems prieš D. Trumpą. Pasukimas į Kiniją – nors ir rizikingas – gali pasirodyti viliojantis“, – teigė Elaine Dezenski, Demokratijų gynimo fondo Ekonominės ir finansinės galios centro vyresnioji direktorė.
Pasak jos, D. Trumpo agresyvūs muitai supykdė tradicinius sąjungininkus, o pasitikėjimo atkūrimas gali būti sudėtingas, nepaisant to, kad Europa puikiai suvokia rizikas, susijusias su Kinijos ekonomine įtaka.
Jei Kinija nuspręstų pasiūlyti ES palankų prekybos susitarimą, pavyzdžiui, padidinti Europos importą, 1,4 mlrd. Kinijos vartotojų rinka kai kuriems ES lyderiams gali pasirodyti patrauklesnė nei JAV „turtingesnė, bet mažesnė vartojimo bazė“.
Tačiau ES susiduria ir su kita problema – Pekino dempingu, t. y. praktika eksportuoti prekes žemomis kainomis, kurios dažnai yra mažesnės už gamybos savikainą. Europa jau seniai stengiasi apsisaugoti nuo šios strategijos, ypač kalbant apie saulės baterijas, elektromobilius ir buitinę elektroniką.
D. Trumpas sako, kad Kinijos Prezidentas Xi Jinpingas žino, kokia dėl muitų yra jo pozicija. (Ton Molina/Bloomberg via Getty Images / Getty Images)
Praėjusią savaitę per pokalbį su Kinijos premjeru Li Qiangu, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen išreiškė susirūpinimą dėl galimo prekybos nukreipimo poveikio, ypač sektoriuose, kuriuos jau veikia pasaulinis pajėgumų perteklius. Ji pabrėžė, kad būtina priimti struktūrinius sprendimus, kurie padėtų subalansuoti dvišalius prekybos santykius ir pagerintų ES įmonių prieigą prie Kinijos rinkos.
2024 m. ES prekybos deficitas su Kinija siekė apie 345 mlrd. dolerių – tai rodo ženklų disbalansą. Nors Kinijos eksportas į JAV kovo mėn. padidėjo daugiau nei 12 proc. palyginti su ankstesniais metais, prognozuojama, kad artimiausiu metu jis smuks, nes tarifų karo padariniai gali dar labiau išryškėti.
Tai gali paskatinti Pekiną nukreipti daugiau eksporto į Europos rinką. Nors pokalbyje tarp von der Leyen ir Li nebuvo tiesiogiai aptarti galimi tarifai Kinijai, manoma, kad ES gali juos svarstyti, jei Kinija pradės dempinguoti savo produkciją Europoje.
„Europos pasipriešinimas dempingui reiškia, kad Kinijai reikės pasiūlyti realių paskatų. Kitaip bendradarbiavimas vargu ar įvyks“, – komentavo E. Dezenski. Anot jos, Kinija susiduria su vis didesniu spaudimu spręsti prekybos disbalansą, nors iki šiol ji pirmenybę teikė savo gamintojams ir iš esmės ribojo rinkos atvėrimą.
Tuo tarpu „The Heritage Foundation“ vyresnysis tyrėjas Steve’as Yatesas pabrėžia, kad ES ir Kinija neturi realių galimybių kompensuoti JAV rinkos, net jei stiprintų tarpusavio prekybą. „Tiek ES, tiek Kinijos ekonomikos yra labai priklausomos nuo prieigos prie JAV vartotojų. Jos negali klestėti, jei šios prieigos neteks“, – pabrėžė jis.
Šis argumentas, anot jo, yra vienas pagrindinių svertų, kuriuos D. Trumpas naudoja vykdamas į derybas dėl naujų prekybos susitarimų.
FOX: D. Trumpo administracija penktadienį pristatė atnaujintą svetainę COVID.gov, kurioje pateikiama „tikroji koronaviruso kilmė“. Tuo pat metu kritikuojami demokratai ir žiniasklaida, esą diskreditavę teoriją, kad virusas galėjo nutekėti iš laboratorijos, ignoravę alternatyvius gydymo būdus ir taikę griežtus suvaržymus.
„Ši administracija pirmenybę teikia skaidrumui, o ne kam nors kitam“, – penktadienį portalui „Fox News Digital“ sakė aukštas administracijos pareigūnas. „Amerikos žmonės nusipelno žinoti tiesą apie COVID pandemiją, ir mes visada ieškosime būdų, kaip pasiekti bendruomenes su šia žinia.“
Interneto svetainėje, kurioje anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama vakcinų nuo koronaviruso propagavimui, dabar skaitytojams pristatomi įrodymai, pagrindžiantys laboratorinės kilmės teoriją. Taip pat pateikiama informacija apie tai, kaip buvęs Nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto vadovas Anthony Fauci propagavo natūralios COVID-19 kilmės versiją, apie buvusio prezidento Joe Bideno sprendimą nebausti Fauci už „bet kokius nusikaltimus“, kuriuos jis galėjo įvykdyti prieš JAV, bei apie socialinio atsiribojimo taisyklių ir kaukių mandatų kilmę.
Tradicinė žiniasklaida ir Vašingtono žurnalistai pradeda tirti demokratų skandalus tik po kelerių metų – tada, kai konservatoriai jau seniai paskelbę pavojų.
Laboratorijos nutekėjimo teorija
Naujojoje svetainėje COVID.gov pateikiama tai, ką Baltieji rūmai vadina „tikrąja“ koronaviruso kilme.
„Leidinys The Proximal Origin of SARS-CoV-2, kurį visuomenės sveikatos pareigūnai ir žiniasklaida ne kartą naudojo siekdami diskredituoti laboratorinio nutekėjimo teoriją, buvo išpopuliarintas daktaro Fauci tam, kad būtų prastumtas pageidaujamas pasakojimas – esą COVID-19 atsirado natūraliai“, – teigiama svetainėje. Šis teiginys įveda penkių punktų apžvalgą apie viruso kilmę.
Svetainėje pabrėžiama, kad virusui būdingas biologinis požymis iki šiol nebuvo aptiktas gamtoje, o tai esą pagrindžia teoriją apie nutekėjimą iš laboratorijos. Taip pat nurodoma, kad Uhane (Kinija), kur buvo nustatytas pirmasis COVID-19 atvejis, veikia „svarbiausia Kinijos SARS tyrimų laboratorija“, ir teigiama: „Jei būtų buvę natūralios kilmės įrodymų, jie jau būtų žinomi. Tačiau taip nėra.“
Atstovų Rūmų pakomitetis daro išvadą, kad COVID-19 „greičiausiai“ nutekėjo iš Uhano laboratorijos
Apie naująją COVID svetainę
D. Trumpo administracijos CŽV 2025 m. pradžioje paskelbė, kad tikėtina COVID-19 viruso kilmė yra laboratorinis nutekėjimas – versija, kurią pirmosiomis pandemijos dienomis žiniasklaida ir daugelis mokslininkų laikė sąmokslo teorija. Dar 2023 m. Joe Bideno administracijos Energetikos departamentas ir tuometinis FTB direktorius Christopheris Wray taip pat pareiškė, kad turimi įrodymai rodo galimą laboratorinę viruso kilmę.
Patikimumo krizė: „New York Times“ padėjo suklaidinti Ameriką dėl COVID laboratorinio nutekėjimo teorijos. Svetainėje taip pat pateikiama informacija apie pandemijos laikotarpiu taikytų taisyklių, tokių kaip kaukių įpareigojimai ir socialinis atsiribojimas, kilmę.
„Šešių pėdų didumo rekomendacija, dėl kurios visoje šalyje buvo uždarytos mokyklos ir smulkusis verslas, buvo savavališka ir nepagrįsta mokslu“, – teigiama svetainėje. „Per uždarą liudijimą daktaras Fauci pareiškė, kad šios rekomendacijos ‘tiesiog atsirado’.“
Apie kaukių įpareigojimus svetainėje rašoma: „Nebuvo jokių įtikinamų įrodymų, kad kaukės veiksmingai apsaugo amerikiečius nuo COVID-19. Visuomenės sveikatos pareigūnai, nepateikdami mokslinių duomenų, pakeitė savo poziciją dėl kaukių efektyvumo, taip sukeldami visuomenės nepasitikėjimą.“
Daugelis žiniasklaidos priemonių 2020 m. atmetė D. Trumpo teiginį, kad virusas kilo iš Uhano (Kinija) laboratorijos. Tinklalapyje pažymima, kad jo turinys parengtas remiantis informacija, gauta tiesiogiai iš Atstovų Rūmų Priežiūros komiteto Atskirojo pakomitečio dėl koronaviruso pandemijos.
„Visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnai dažnai klaidino Amerikos visuomenę – pateikdami prieštaringus pranešimus, veikdami skubotai ir stokodami skaidrumo“, – rašoma svetainės dalyje pavadinimu COVID-19 dezinformacija. „Skaudžiausia tai, kad federalinė vyriausybė demonizavo alternatyvius gydymo metodus ir nepalankius pasakojimus, tokius kaip laboratorinio nutekėjimo teorija, gėdingai siekdama kontroliuoti Amerikos žmonių sveikatos sprendimus.“
Naujojoje COVID.gov svetainėje siekiama paneigti pandemijos laikotarpiu žiniasklaidos ir demokratų skleistus pasakojimus.
2020 m. daugelis žiniasklaidos priemonių atmetė D. Trumpo teiginį, kad jis matė įrodymų, jog virusas atsirado Uhano (Kinija) laboratorijoje. Tik vėliau JAV žvalgybos pareigūnai, tarp jų FTB direktorius Christopheris Wray ir Energetikos departamentas, paskelbė, kad virusas greičiausiai kilo būtent iš ten.
Nuo to laiko daugelis leidinių paskelbė straipsnių, patvirtinančių, kad ši teorija gali būti pagrįsta. Pavyzdžiui, šių metų kovą laikraštis The New York Times publikavo straipsnį, kuriame pripažino, kad mokslinė bendruomenė „smarkiai suklaidino“ visuomenę, mėgindama nuslopinti šią teoriją – net ir po to, kai laikraščio mokslinis autorius ją anksčiau buvo pavadinęs „rasistine“.
Vakarų pasaulis išgyvena demografinę krizę. Gimstamumas mažėja taip sparčiai, kad nebeužtikrinama natūrali gyventojų kaita. Į senstančios ir pamažu išmirštančios visuomenės iššūkį vis dar žiūrima pro pirštus, nors netrukus visi patirsime rimtus tokios situacijos padarinius, kaip specialistų stoka gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse – medicinoje, policijoje, kariuomenės gretose ir kitur, taip pat dirbančiųjų mokesčių mokėtojų mažėjimas ir iš to sekanti pensijų sistemos krizė
Užuot iš esmės gilinantis į gimstamumo krizės priežastis bei ieškant sprendimų, kaip šeimos kūrimą bei jos gyvybingumo pratęsimą padaryti kertiniu valstybės klausimu, kai kurie valdžios atstovai dėmesį sutelkė į abortų legalizavimą Lietuvoje bei pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą sveikoms vienišoms moterims, kompensuojant išlaidas iš valstybės biudžeto.
Abu šie projektai yra ydingi – jie neveda prie sveikos ir gyvybingos visuomenės kūrimo.
Situacijos įkaitai – moteris, o dar labiau vaikas
Kiekvieną dieną šimtai moterų ir šeimų Lietuvoje susiduria su krizinio nėštumo realybe – dažnai vieni su savo skausmu, be tinkamos pagalbos ir supratimo. Iki šiol Lietuvoje nėra nacionalinės krizinio nėštumo prevencijos ir kompleksinės pagalbos sistemos, kuri padėtų maksimaliai sumažinti krizinio nėštumo rizikos veiksnius, padėtų krizinio nėštumo pasekmes išgyvenantiems asmenims, taip pat visai visuomenei parodytų palankią strategiją, kaip mažinti krizinio nėštumo atvejų ir nubrėžtų atitinkamą veiksmų ar politikos gaires valstybės institucijoms, įstaigoms ir nevyriausybinėms organizacijoms.
Žingsnis šia linkme galėjo būti žengtas dar 2022 m., kai keletas Seimo narių (L. Kukuraitis, L. Mogenienė, L. Nagienė, R. Baškienė) užregistravo įstatymo pasiūlymą, kuriame numatoma, jog „pacientas, svarstantis nėštumo nutraukimą, patyręs persileidimą ar nėštumo nutraukimą, turi iš sveikatos priežiūros specialisto gauti informaciją dėl krizinio nėštumo pagalbos paslaugų teikimo ir konsultavimo galimybių“.
2023 m. Laisvos visuomenės institutas taip pat teikė atsakingoms institucijoms pasiūlymus, prašydamas inicijuoti tarpinstitucinę darbo grupę dėl pagalbos moterims ir šeimai krizinio nėštumo situacijose priemonių ir pagalbos sistemos sukūrimo Lietuvoje. Savo patirtimi pasidalijo ir tuometinė Seimo narė D. Morgana, atvirai kalbėjusi apie psichinę sveikatą, psichologinę moters būklę nėštumo metu ir po jo, pabrėždama, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos.
Sveikatos apsaugos ministerija taip pat pripažįsta, kad nors oficialioji statistika rodo kitus skaičius, visgi Lietuvoje su prieš ir po gimdymo depresijos simptomais susiduria viena iš penkių vaikelio susilaukusių moterų.
Atrodė, jog reikalai šiuo klausimu gali pajudėti į priekį, tačiau 2024 m. situacija dramatiškai pablogėjo. Krizinio nėštumo centras – viena iš nedaugelio nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikiančių realią pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyminę depresiją – pirmą kartą iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negavo finansavimo. Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms ar ką tik pagimdžiusioms moterims bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.
Valstybė, regis, pamiršta dar 1994 m. Kaire, 1995 m. Pekine ir 1999 m. JT Generalinėje Asamblėjoje prisiimtus įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Šiandien ši tema nustumta į paraštes, o jos vietą vis dažniau užima diskusijos apie abortų legalizavimą – tarsi tai būtų vienintelė ir geriausia išeitis besilaukiančiai moteriai, atsidūrusiai krizėje situacijoje.
Klaidingas požiūris – klaidingi ir sprendimai
Siekiant aborto legalizavimo dažnai pasitelkiami argumentai apie moters pasirinkimo laisvę ar sveikatą. Tačiau negalime pamiršti – vaiko teisė į gyvybę yra fundamentali žmogaus teisė. Aborto metu ši teisė yra pažeidžiama. Taigi aborto metu yra pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl šis pasirinkimas niekada nebus teisingas.
Iš abortų šalininkų dažnai tenka girdėti, kad jei moteris nori pasidaryti abortą, anksčiau ar vėliau ji tai padarys, tad geriausia yra padėti jai tai padaryti „saugiai“. Tačiau tai – fatalistinis, gyvybės kultūrą naikinantis požiūris. Visgi žvelgiant plačiau, moters saugumas apima ne tik fizinį veiksmą, bet ir emocinį, dvasinį, moralinę atsakomybę. Tad visuomenė turėtų susimąstyti, ne kaip padėti moterims atlikti „saugius“ abortus (nes tokių nebūna, juk kūdikis pasmerkiamas mirčiai), o savo mintis ir sprendimus nukreipti į tai, kaip padėti besilaukiančioms moterims visapusiškai jaustis saugiai, nejausti spaudimo iš aplinkinių, nebūti įtikinėjamoms atimti jos įsčiose užsimezgusios vaiko gyvybės.
Mes, kaip visuomenė, turime skatinti vyro ir moters tarpusavio santykių darną, puoselėti šeimos kūrimąsi, užtikrinti visuomenės, ugdymo įstaigų, žiniasklaidos teigiamą požiūrį į šeimą, žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Neieškoti sintetinių pakaitalų, kažkur elektroninėse erdvėse, kurie niekuomet neatstos gyvo ir tikro santykio vienas su kitu. Tvirtai tikiu, kad jei puoselėsime tarpusavio santykius, sumažės ir depresijos, nusivylimo, neapykantos apraiškų.
Didžiausias pavojus žmogui – prarasti žmogiškumą, tapti abejingam. Kai nuodėmė pateisinama ir netgi įteisinama įstatymais, kai nebelieka gėrio ir blogio skirties – tada žlunga ir žmogus, jo sąžinė apanka ir praranda gebėjimą pažinti tiesą, visuomenė susvetimėja, išnyksta empatija.
Ką rinksimės empatiją besilaukiančiajai ar abortų pasiūlą?
Nėštumas – ne liga, o abortas nepriskiriamas jokiam gydymo būdui. Vaisiaus sunaikinimas, kurį atliekant fizines, psichines ir emocines pasekmes pajunta ir moteris, dažnai būna pasirenkamas pažeidžiant laisvo informuoto sutikimo sąlygas. Sutikimas intervencijai gali būti duotas tik asmens, tinkamai galinčio išreikšti savo valią, gavusio pakankamą ir aiškią informaciją (įskaitant visas su procedūra susijusias rizikas bei pasekmes) ir atliktas laisva valia.
Didžiausias pavojus žmogui – prarasti žmogiškumą, tapti abejingam.
Apie tai, kad moterys nėštumo nutraukimui ryžtasi dažniausiai tik todėl, kad patiria psichologinį smurtą ir spaudimą, susiduria su emociniais, finansiniais ir kt. iššūkiais liudija iškalbinga Krizinio nėštumo centro veikla. Centras kasmet suteikia apie du tūkstančius konsultacijų krizines situacijas išgyvenančioms moterims. Dažniausia moterys nutraukia nėštumą ne todėl, kad pačios to nori, bet todėl, kad išgyvena baimę, palaikymo stoką, sunkias ekonomines sąlygas ar tiesiog krizinėje situacijoje pritrūksta pasitikėjimo savimi, tada joms atrodo, jog vienintelis pasirinkimas – abortas.
Visgi tos, kurios pasidavė spaudimui, būdamos nuoširdžiai atviros tiesai, pripažįsta, kad abortas taip ir neatnešė laukto palengvėjimo, bet paliko didelę tuštumą ir nenusakomą sielvartą. O tos moterys, kurios pasiryžo gimdyti, nepaisant visų iššūkių, jaučiasi laimingos. Jų istorijos verčia susimąstyti, kokios pagalbos šiandien iš tikrųjų labiausiai trūksta Lietuvoje, kur turėtų krypti mūsų dėmesys ir pastangos.
Deja, tai nė motais grupei Seimo narių, siūlančių įteisinti abortus per Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Pagal jį nėštumo nutraukimo paslauga moteriai būtų teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo arba valstybės biudžeto.
Suprantama, kad kartais pasitaiko kritinių, mediciniškai labai komplikuotų atvejų, kai užsimezgusi nauja kūdikio gyvybė nėra suderinama su gimimu, ar kelia rimtą pavojų besilaukiančios motinos gyvybei, tačiau tokie atvejai jau ir dabar yra numatyti ir reglamentuojami.
Visuomenės budinimas
Krizinis nėštumas nėra tik asmeninė, besilaukiančios moters ar šeimos, krizė – tai visos visuomeninės žmogiškumo, moralumo krizė, kurią galime, netgi privalome spręsti visi kartu. Reikia sąmoningumo, solidarumo ir jautrumo – kad nebeliktų užslėpto, nebylaus skausmo, kurį patiria tūkstančiai moterų bei šeimų.
Kiekvienas iš mūsų gali būti šios pagalbos dalimi – žodžiu, veiksmu, palaikydami ar išklausydami, teikdami materialią pagalbą. Tai nelengvas kelias, bet vienintelis, vedantis į solidarumą ir gyvybės kultūrą – kultūrą, kur žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės, socialinės ar ekonominės padėties, yra branginamas. Kur šeima, žmogaus gyvybė nuo pat pradėjimo momento iki natūralios mirties – prioritetas. Kur valstybė – ne stebėtoja, o aktyvi gyvybės kultūros kūrėja.
Gyvybės kultūra yra priešinga aborto legalizavimui. Gyvybės kultūra ragina pažvelgti tiek į moterį, tiek į vyrą su pagarba ir dėmesingumu. Ji nepriešina vienų su kitais. Ji skatina darnumą tarp skirtingų lyčių, ragina skirtingų profesijų atstovus susitelkti dėl bendro gėrio – žmogaus gyvybės, šeimos gerovės, geresnio visuomenės emocinio, psichologinio mikroklimato bei Tautos išlikimo puoselėjimo. Saugokime ir kurkime gyvybės kultūrą Lietuvoje!
Rašytoja Virgina Šukytė išleido pažintinę knygą apie knygnešystę – „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Anot autorės, ji bus įdomi visiems, besidomintiems lietuviškos knygos istorija. 
