Man filmas – antras įsitraukimas į komplikuotą operos žvaigždės Marijos Kalas gyvenimą, karjerą, likimą. Ne be užgriuvusių gyvenimo sunkumų priežasties ši XX a. vokalinio meno megažvaigždė mirė vos 53, 1977 metais. Jos sudėtingus biografinius momentus puikiai atskleidė prieš 20 metų sukurtas žymaus lietuvių teatro režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis „Meistriškumo pamoka“, kurio esmė, pagrindas ir pasisekimas yra Marijos Kalas vaidmens atlikėja aktorė, rašytoja ir, drįsiu pavadinti, kinomanė (ji ankstesniuose „Kino pavasariuose“ pasižiūrėdavo tiek filmų, jog mažai kas prilygo!) Nijolė Narmontaitė. Tai vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje. Matau, jog paskutinės spektaklio gastrolės buvo 2023 m ir neabejoju, jog dar bus retkarčiais rodomas – tikrai puiki pagarbos duoklė genialiai vokalistei.
Čilės režisierius Pablo Larrain baigė savo biografinių filmų trilogiją apie garsias moteris (buvusi pirmoji JAV ponia Jacqueline Kennedy (filmas „Jackie“), princesę Dianą (filmas „Spencer“)) būtent kūriniu apie Marijos Kalas paskutinę gyvenimo savaitę. Visuose trijuose vaidino pripažintos kino žvaigždės – Natalie Portman, Kristen Stewart ir Angelina Jolie. Nemažai kritikų teigia, kad pasakojimas apie Mariją silpniausias trilogijoje. Teigiama, kad filmas per daug teatrališkas (Angelina Jolie buvo padariusi didelę pauzę kino karjeroje ir vaidindavo teatre), neturintis stiprios dramaturgijos, o panašesnis į koncertinių numerių apipinamu siužetu ir vaizdais, o Angelina panašėja į skulptūrą.
Ir išties, bent pusė filmo skirta parodyti iškiliosios operos divos pasipūtimą, inoringumą, ignoravimą artimųjų nuomonės ignoravimą, užsispyrėliškus norus susigrąžinti, kas prarasta bei kitas charakterio nuodėmes demonstravimui. Tik filmui persiritus per pusiaują, rasime jautrių, jaudinančių detalių. Tenka pritarti kritikams, jog povyzos ir pasipūtimo vyravimas ekraninės Marijos Kalas kasdienybėje, neatsiskleidžiant daugiau įvairesniems jos bruožams, kiek menkina filmą. Tačiau šis pasakojimas apie Kalas gyvenimo finalą man buvo įdomesnis nei konjunktūrinis prezidentienės Žaklin pateikimas.
Jau pirmose filmo kadruose, kai Angelinos Jolie veido grožis persipina su dokumentiniais dainininkės kadrais, išgirstame Marijos Kalas balsą. Ir jis pakerės toli gražu ne vien prisiekusius operos meno išpažintojus. Kai tenka pabuvoti mūsų Operos ir baleto teatre, nesunku patirti, kaip primadonos deda pastangas tiksliam arijų atlikimui, vokalo jėgos demonstravimui ir pan. Pastatytas balsas ir vibruoja, ir kartais aukštosios natos neteikia reikiamo malonumo. O čia – absoliučiai natūralus operinis balsas, nejaučiant pastangų ar kitokių ne visuomet ausiai maloniausių sąskambių. Tuo ir skiriasi pasaulinė žvaigždė nuo regioninių. Kaip ir krepšinyje, kine, tenise ir visur kitur.
Girdimi Marijos Kalas įrašai gali sukelti tik vieną jausmą – didelį malonumą. Jau vien tas skatina rekomenduoti pamatyti filmą ir atleisti kai kuriuos siužeto vienodumus.
Pablo Larrainas matė Marijos Kalas vaidmenyje tik Angelina Jolie. Ir tik ją. Jis atsisakė pradėti filmo kūrimą, kol nebuvo aktorės sutikimo vaidmeniui. Žiūrėdamas į gražų Angelinos veidą, abejojau, ar nesikerta operos divos įvaizdis su reta Dievo dovana – natūraliai putliomis Holivudo žvaigždės lūpomis ir ypač aktorės laibumu. (Gi žinome, kad tuo metu ir vėliau, kai klestėjo stipraus balso primadonos, jos turėjo ir drūtus stotus). Bet filmo pabaigoje vėl parodžius dokumentinius kadrus, turėjau pripažinti, kad Angelina turi panašumo ne vien iš veido, bet ir iš sudėjimo. Na vienos, kiek ilgesnė nosytė, kitos kiek putlesnės lūpytės. Viskas gerai! Jolie stipriai įsijautė į vaidmenį, sudėjo daug pastangų ir tikėjosi, jog JAV kino akademija būtinai įvertins jos šį reikšmingą darbą bent jau Oskaro nominacija. Deja, nesulaukė. Nesuvaldžiusi apmaudo, kino žvaigždė žiniasklaidoje pratrūko kaltinimui Holivudui, jog kino imperija keliaklupčiauja prieš jos exvyrą Bradą Pittą, yra jo įtakoje ir dėl to ją ignoruoja… Bet yra kritikų, kurie teigia, jog besistengdama Angelina kažkiek ir pervaidina.
Dar įdomybė, kad kai kurie apžvalgininkai įsijautė į faktą, kad Angelina besiruošdama vaidmeniui net 7 mėnesius mokėsi operinio dainavimo, nes pati norėjo įdainuoti arijas. Ir ėmė teigti, – kas skamba iš ekrano, įdainavo Angelina Jolie. Didesnės nesąmonės nesugalvosi!! Esu tikras, kad ji mokėsi taip išsižioti (gal ir su leidžiamu garsu aikštelėje, kas žino?), jog atrodytų, kad ariją ji tikrai dainuoja. Rodomas aktorės profesionalumas ruošiantis vaidmeniui. Nors JAV kino kritikų svetainė „Supuvę pomidorai“ rodo tik 75 proc. poros šimtų kritikų vertinimo vidurkį, drąsiai rekomenduočiau pamatyti filmą.
Pirmą kartą Vienos mokyklose moksleiviai musulmonai yra didžiausia religinė grupė. Naujausiais duomenimis, jie sudaro 41,2 proc. mokinių, o krikščionių mokinių sumažėjo iki 34,5 proc. Spartūs demografiniai pokyčiai paskatino Austrijos opozicinę Laisvės partiją skambinti pavojaus varpais.
„41,2 proc. mokinių musulmonų – tai jau nebe mažuma, o naujoji dauguma. „Tai nebėra imigracija, tai – išstūmimas“, – sako FPÖ (Austrijos liaudies partijos) jaunimo vadovas Maksimiljanas Vaincirlas (Maximilian Weinzierl).
Betinos Emerling (Bettina Emmerling) (iš NEOS – Naujojo Austrijos ir Liberalų forumo) vadovaujamos miesto mokyklų tarybos duomenys rodo, kad klasių, kur vokiečių kalba yra antroji kalba, vis daugėja.
Hanesas Amesbaueris (Hannes Amesbauer), partijos atstovas saugumo politikos klausimais, sako tiesiai šviesiai:
– Austrai netrukus taps svetimi savo pačių šalyje.
Tuo pat metu gaunama pranešimų apie nerimą keliantį problemų mokyklose augimą. Mokytojų profsąjunga įspėja, kad darbuotojai „masiškai išvyksta“, o tėvų organizacijos praneša apie chaosą klasėse, kuriose nedaug mokinių kalba vokiškai.
„Mokytojas kiekvieną sakinį turi pakartoti 10–12 kartų, kol jis bus suprastas“, – sako Austrijos tėvų asociacijos pirmininkė Evelina Kometer (Evelyn Kometter).
Vyriausybė į tai reagavo statydama daugiau mokyklų, dažnai užasfaltuodama žaliąsias erdves ir įrengdama konteinerines klases. Tačiau atrodo, kad visapusiško sprendimo nėra.
Tuo tarpu atsakingieji už švietimą nori įvesti naują mokyklinį dalyką „Gyvenimas demokratijoje“, kad nuo mažens būtų remiama tolerancija ir pagrindinės vertybės. Tačiau FPÖ teigia, kad tai nesprendžia pagrindinės problemos – nesėkminga imigracijos politika lėmė tai, kad Austrijos vaikai savo pačių šalies mokyklose yra marginalizuojami.
Povilas Žumbakis – JAV lietuvis advokatas, teisės mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas ir politinis komentatorius. Šaltojo karo metais jis išgarsėjo gindamas neteisingai Holokaustu kaltintus lietuvių išeivius JAV teismuose. Pastaraisiais dešimtmečiais P.Žumbakis aktyviai reiškiasi Lietuvos viešojoje erdvėje, komentuodamas JAV ir tarptautinės politikos aktualijas. Jo įžvalgos nuolat skelbiamos tokiose platformose kaip „ProPatria.lt“, „Tiesos.lt“ ir „Pozicija.org“.
Šiandien, kai žymi dalis žiniasklaidos pateikia tendencingus JAV vidaus politikos vertinimus, ypač kalbant apie prezidentą Donaldą Trumpą, Pozicijos redakcija pakvietė pokalbiui su P. Žumbakiu – žmogumi, kuris atidžiai stebi įvykius Amerikoje ir geba juos vertinti tiek iš teisinės, tiek iš kultūrinės bei politinės perspektyvos. Siūlome atvirą pokalbį apie šių dienų JAV politinį klimatą, visuomenės nuotaikas ir D. Trumpo vaidmenį šiose sudėtingose pasaulio permainose.
Redakcija: Tradicinių krikščioniškųjų vertybių puoselėtojai dideles viltis siejo su Trumpo iškilimu – jis įkūnijo sveiko proto politiką. Įkvėpimo suteikė ir M. Venco kalba Miunchene, tapusi ženklu, jog Vakarai gali grįžti prie pamatinių vertybių. Tačiau tuo pačiu metu visi pamatė, kaip tiesiog akyse ėmė byrėti Europos saugumo architektūra – JAV pradėjo tolti nuo transatlantinio solidarumo, silpnėjo NATO sanglauda, o Europa liko vis labiau pažeidžiama išorės grėsmėms. Tai sukėlė nerimą net tiems, kurie palankiai vertino Trumpo vidaus politiką. Koks Jūsų vertinimas?
P. Žumbakis. Manau, kad Europos instruktoriai pastebėjo Jungtinėse Valstijose augantį susirūpinimą dėl nerealių Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų santykių.
P. Žumbakis
Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Amerikos Valstijos, siekdamos padėti Europai atsigauti nuo karo nuniokojimų, pradėjo įgyvendinti Maršalo planą. Ekonominė ir gynybos politika buvo palanki Vakarų Europai.
Dėl šių santykių daugelis europiečių pasirinko socializmo kelią ir ignoravo savo gynybos stiprinimą. Europos gynybos našta atiteko Jungtinėms Valstijoms. Tuo tarpu Europa ekonomiškai atsigavo ir vėliau naudojosi ekonominiais ryšiais su JAV, pagrįstais po karo susiklosčiusiomis sąlygomis. Trumpai tariant, Jungtinės Valstijos buvo imtos laikyti savaime suprantamu dalyku.
Europiečiai turėjo suprasti, kad prezidentas Donaldas Trumpas atstovauja didelei daliai Amerikos visuomenės, kuri mano, jog Jungtinės Valstijos neturėtų garantuoti Vakarų Europos saugumo ir tuo pačiu leisti europiečiams naudotis nesubalansuotais ekonominiais santykiais.
Dar prieš daugelį metų prezidentas Trumpas aiškiai pareiškė, kad šie santykiai turi būti peržiūrėti ir padaryti sąžiningesni Jungtinėms Valstijoms. Tikriausiai geriausiai šią nelygybę ekonomikoje iliustruoja automobilių importo pavyzdys. Europa taiko 10 proc. tarifą bei pridėtinės vertės mokestį amerikietiškiems automobiliams, todėl bendra mokesčių našta viršija 30 proc. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos taiko tik 2,5 proc. tarifą europietiškiems automobiliams. Kai kuriose JAV valstijose taikomas pardavimo mokestis, tačiau jis nė iš tolo neprilygsta Europos mokesčiams.
Šis santykis – tai Maršalo plano palikimas. Apmokestinimas buvo JAV būdas padėti Europai atkurti pramonę. Tačiau tai buvo daugiau nei prieš septyniasdešimt metų – dabar tai jau nebėra teisinga.
Ir Europos gynyba ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Jungtinės Valstijos skyrė milžiniškas lėšas gynybai, o Europa tuo pasinaudojo – neskirdama tinkamo finansavimo savo pačios saugumui. Net ir šiandien, karui Ukrainoje tęsiantis, trečdalis NATO narių vis dar nesiekia finansuoti gynybos pagal prisiimtus įsipareigojimus.
Kaip, Jūsų nuomone, JAV vidaus politiniai procesai gali paveikti NATO įsipareigojimus Rytų Europai ir ypač Lietuvai? Kokia yra priklausomybė nuo administracijos požiūrio į NATO („America First“ vs. transatlantinis solidarumas)? Kokia galima Kongreso sprendimų įtaka gynybos biudžetams?
Amerikos Kongresas, ypač Atstovų Rūmai, kurie perrenkami kas dvejus metus, yra artimiausia grandis tarp valdžios ir Amerikos piliečių bei mokesčių mokėtojų. Amerikos mokesčių mokėtojai supranta, kad jie finansuoja milžinišką Gynybos departamentą, kurio didelė dalis lėšų skiriama ne tiek pačių Jungtinių Valstijų, kiek sąjungininkų gynybai.
Europiečiai dažnai laiko transatlantinius santykius savaime suprantamu dalyku. Tačiau kiekvienuose santykiuose ir partnerystėje abi pusės turi prisiimti atsakomybę. Šie santykiai akivaizdžiai yra vienpusiški – europiečiai nei praeityje, nei dabar tinkamai neprisidėjo prie gynybos ar net ekonominės pusiausvyros palaikymo. JAV Kongresas jaučia mokesčių mokėtojų spaudimą koreguoti šiuos santykius.
Deja, Lietuva šiuo atžvilgiu neturi visiškos laisvės. Ji atsisakė suverenios teisės savarankiškai derėtis dėl užsienio politikos ir dabar remiasi Europos Sąjunga bei visos NATO bendros gynybos principais. Tad kai silpsta aljansas, nukenčia ir Lietuva.
Kritikuodama Amerikos užsienio politiką, dauguma Europos žiniasklaidos priemonių ignoruoja faktą, kad Jungtinės Valstijos išlieka tvirtos NATO partnerės. Dažnai daroma prielaida, kad prezidentas Donaldas Trumpas gali pasitraukti iš NATO, tačiau tai nėra teisinga. Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš aljanso reikėtų Kongreso balsavimo – ir to, tikėtina, nebus.
Prezidentas Trumpas yra aiškiai pareiškęs, kad Jungtinės Valstijos nesutiks ginti tų NATO šalių, kurios nevykdo savo įsipareigojimų ir neskiria gynybai pažadėto finansavimo. Laimei, Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija įneša daugiau nei savo dalį, todėl manau, jog jos gali būti tikros, kad NATO „skėtis“ jas dengia.
Viešojoje erdvėje nuolat teigiama mintis, kad D. Trampas išduoda Ukrainą, kad jis simpatizuoja V. Putinui, netgi laiko jį „stipriu lyderiu“, su kuriuo esą nori palaikyti draugiškus santykius. Jo kritikai teigia, kad tokiu būdu Trumpas sumenkino JAV moralinę lyderystę ir „suregistravo“ Rusijos agresiją (ypač Krymo aneksiją 2014 m.) kaip antraeilį klausimą.
Kita vertus, Trumpas ne kartą yra pareiškęs, kad karas Ukrainoje esą yra „Demokratų sukurtas projektas“, kurio tikslas – eskaluoti konfliktą, pasipelnyti politiškai ir ideologiškai bei nukreipti dėmesį nuo JAV vidaus problemų. Jo teigimu demokratai, remdami Ukrainą, ne siekia taikos, o tęstinio konflikto, nes tai esą leidžia jiems stiprinti globalistinę darbotvarkę, įtvirtinti JAV ir ES ideologinę įtaką Rytų Europoje, kad parama Ukrainai virto ideologiniu eksporto įrankiu, kartu su „woke“ kultūra, genderizmo ideologija, radikaliu liberalizmu, kad Ukraina, norėdama gauti Vakarų paramą, yra spaudžiama priimti tam tikrus vertybinius naratyvus, kurie ne visada atitinka jos istorinę ar kultūrinę tapatybę.
Norint suprasti prezidento Donaldo Trumpo administracijos politiką bei jo pareiškimus apie pasaulio lyderius, būtina pirmiausia suvokti prezidentą Trumpą kaip derybininką.
Visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą prezidentas Trumpas praleido derėdamasis su Niujorko politikais – daugiausia Demokratų partijos atstovais – bei korumpuotais profsąjungų lyderiais, tarp kurių buvo ir įtakingų mafijos figūrų. Derybos visada buvo sunkios ir komplikuotos.
Kijive po rusų raketų atakos
Kad sudarytų verslo sandorius, ponas Trumpas turėjo gerbti savo oponentus – net jei vadino juos draugais. Jis suprato, kad žmogus, vadovaujantis politinei partijai, verslui priešiškai profsąjungai ar valstybei, turi būti stiprus, todėl jį reikia gerbti.
Oponentų gyrimas nereiškia, kad Trumpas jiems nusileidžia ar pritaria jų pažiūroms. Tai rodo tik tai, kad jis suvokia jų politinę ar strateginę reikšmę. Kai Trumpas vadina Putiną, Xi Jinpingą ar Kim Jong-uną „draugais“, tai nereiškia, kad jis juos laiko artimais. Tai veikiau pripažinimas, kad jie yra galingi lyderiai, gebantys valdyti savo šalis – net jei tos šalys sunkiai valdomos ir nedemokratinės. Derybose jis remiasi požiūriu, kad norint bendrauti su tokiomis valstybėmis, būtina turėti tiesioginį ryšį su jų lyderiu – net jei tas lyderis nėra demokratiškas ar moraliai priimtinas.
Prezidentas Trumpas nėra ideologas. Jis – pragmatiškas verslininkas, linkęs spręsti problemas praktiškai. Deja, pasaulio politika yra kur kas sudėtingesnė nei verslo santykiai. Dauguma valstybių nėra demokratijos, o Trumpas linkęs ignoruoti žmogaus teisių klausimus, sutelkdamas dėmesį tik į praktinius sprendimus. Istoriniu požiūriu tai – liūdnas reiškinys, nes žmogaus teisės išlieka esminė vertybė.
Tuo pačiu prezidentas Trumpas gerai supranta šiuolaikinę Rusijos ir Ukrainos istoriją, taip pat Demokratų partijos poziciją šiuo klausimu. Svarbu prisiminti, kaip demokratų prezidentai elgėsi su Ukraina ir Rusija bei kaip kilo dabartinis karas.
Prezidentas demokratas Billas Clintonas įtikino Ukrainą atsisakyti branduolinių ginklų mainais į saugumo garantijas. Ginklai buvo perduoti Rusijai. Ši garantija, kaip rodo įvykiai, ilgainiui buvo sulaužyta.
2012 m. prezidentas Barackas Obama privačiame pokalbyje su Rusijos atstovu užsiminė, kad po rinkimų jis bus „lankstesnis“ santykiuose su Rusija. Tai neoficialiai buvo perduota V. Putinui. Netrukus po to, 2014 m., įvyko Krymo okupacija.
Galiausiai, prezidentas Joe Bidenas pažadėjo padėti Ukrainai, tačiau prieš pat prasidedant karui pareiškė, kad „nedidelis“ Rusijos įsiveržimas nebūtų laikomas rimta problema. Be to, jis ilgai delsė pradėti realią paramą, tikėdamas, kad Rusija karą laimės per septynias dienas. Karinė ir ekonominė pagalba, kurią teikė Bideno administracija, buvo pakankama tik tam, kad karas tęstųsi, bet ne tam, kad Ukraina laimėtų. Dėl to Ukraina ilgainiui patyrė didžiulių nuostolių.
Amerikiečiai vis labiau susirūpinę dėl milijardų dolerių, išleistų Ukrainai. Respublikonai reikalauja skaidrumo. Iki šiol nėra aiškios ataskaitos, kiek tiksliai pinigų JAV skyrė ir kur jie buvo panaudoti. Skaičiuojama, kad neatsekama suma gali svyruoti nuo 100 iki 200 mlrd. dolerių. Tai kelia pagrįstų klausimų mokesčių mokėtojams ir jų atstovams Kongrese. Prezidentas Trumpas šią painiavą išnaudoja kaip argumentą bandydamas keisti karo eigą.
Kalbant apie jo asmeninius bruožus, verta prisiminti, kad dar per pirminius rinkimus jis teigė galintis užbaigti karą Ukrainoje per 24 valandas. Nors tai – nerealus pažadas, jis laikosi šios pozicijos ir bando primesti susitarimą.
Trumpas žino, kad Ukraina visiškai priklausoma nuo Vakarų paramos – tiek karinės, tiek ekonominės. Tačiau jis taip pat žino, kad derėtis iš jėgos pozicijos būtų sudėtinga. Todėl stengiasi formuluoti komentarus diplomatiškiau, tačiau kartu įspėja Rusiją, kad, jei ji atsisakys bendradarbiavimo dėl taikos, Jungtinės Valstijos gali imtis griežtų veiksmų. Šis perspėjimas tebėra galiojantis.
Be to, kyla klausimas, ar prezidentui Trumpui apskritai rūpi globalūs iššūkiai. Jo nuomone, didžiausia grėsmė taikai pasaulyje yra komunistinė Kinija, o ne Rusija. Rusija, Šiaurės Korėja ir Iranas, jo manymu, yra mažesnės svarbos veikėjai. Derybos su Rusija ir Ukraina, pasak Trumpo, negali atitraukti dėmesio nuo svarbiausios grėsmės – Kinijos.
Lietuviai, suprantama, natūraliai rūpinasi savo saugumu. Tačiau pavojinga žvelgti į pasaulį siaurai, matant tik vietines grėsmes ir ignoruojant platesnį geopolitinį kontekstą. Daug europiečių, įskaitant lietuvius, kaltina JAV, kad ši vadovaujasi principu „pirmiausia – Amerika“. Tačiau tuo pat metu patys dažnai nepastebi, kad jų požiūris taip pat yra ribotas – jiems rūpi tik jų pačių problemos. (Angliškas terminas „tunnel vision“ – „tunelinis matymas“ – tiksliai apibūdina tokį siaurą požiūrį.)
Ar Trumpo priešiškumas yra nukreiptas prieš Ukrainą ir Vakarų Europą kaip tautas ar valstybes, ar prieš jų vadovaujančius politinius ir ideologinius elitus, kuriuos jis įvardija kaip „marksistinius“, „globalistinius“, „woke“ ar „korumpuotus“? Kiek šiuos teiginiuose yra tiesos? Ar galima manyti, kad Trumpas nemėgsta Ukrainos prezidento V. Zelenskio, nes jis ir jo aplinka atstovauja demokratų globalistinei darbotvarkei? Beje, panašu, kad jis nelabai jaučia dideles simpatijas ir ES politiniams vadovams?
Pirma, nesutinku su jūsų teiginiu, kad prezidentas Donaldas Trumpas yra priešiškai nusiteikęs Ukrainos atžvilgiu. Tik esu labai susirūpinęs dėl prezidentą D. Trumpą supančių patarėjų ir kitų asmenų, darančių įtaką jo administracijai. Daug jų yra nepalankiai nusiteikę Ukrainos atžvilgiu, o kai kurie – nors ir nepriklauso administracijai, bet daro poveikį jos sprendimams – faktiškai padeda Vladimirui Putinui, sąmoningai ar nesąmoningai.
Ši vidinė prorusiška grupė man kelia didelį nerimą. Ji primena situaciją prezidento Franklino D. Roosevelto laikais, kai jam darė įtaką Stalino palankūs asmenys – ypač per Jaltos konferenciją. Tada Roosevelto aplinkoje taip pat buvo asmenų, kurie atstovavo sovietiniams interesams ir formavo JAV politiką SSRS naudai.
Prezidentas Trumpas, kaip ir daugelis stebėtojų Jungtinėse Valstijose, kritiškai vertina korupciją Ukrainoje ir tai, kaip buvo tvarkoma tarptautinė pagalba tiek pačioje Ukrainoje, tiek Jungtinėse Valstijose.
Priminsiu, kad Europos Sąjunga teikė Ukrainai paskolas, už kurias reikalauja palūkanų, mokamų iš įšaldytų Rusijos lėšų, laikomų Europos bankuose. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos teikė paramą – tiek ginklais, tiek pinigais – be jokių grąžinimo garantijų ar užtikrinimų.
Prezidentas Trumpas mano, kad toks požiūris yra nesąžiningas Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Todėl jis reikalauja garantijų, aiškumo ir atskaitomybės, kur konkrečiai nukeliavo lėšos, kurias, kaip teigiama, Ukrainai skyrė prezidento Joe Bideno administracija.
Akivaizdu, kad egzistuoja didžiulis neatitikimas tarp deklaruojamos paramos sumos ir to, ką teigia gavęs Ukrainos prezidentas – kalbama apie šimtus milijardų dolerių.
Visiems žinoma, kad Ukraina buvo korumpuota tiek prieš karą, tiek jam vykstant. Korupcija nesibaigė net ir karo sąlygomis. Taip pat akivaizdu, kad Vašingtonas taip pat kenčia nuo korupcijos, o dalis paramos, skirtos Ukrainos gynybai, galėjo būti nukreipta kitur.
Prezidentas Trumpas reikalauja atskaitomybės – kurios, deja, nėra nei Kijeve, nei Vašingtone. Kalbant apie asmeninius santykius tarp prezidento Trumpo ir prezidento Zelenskio, jie komplikuoti. Dar pirmosios Trumpo kadencijos metu jis prašė prezidento Zelenskio paskirti prokurorą, kuris ištirtų galimus korupcinius ryšius tarp Bidenų šeimos ir Ukrainos. Zelenskis atsisakė bendradarbiauti.
Vėliau, per 2024 m. JAV prezidento rinkimų kampaniją, prezidentas Zelenskis pozavo nuotraukoms su Trumpo oponentais ir taip, tiesiogiai ar netiesiogiai, prisidėjo prie jų viešųjų ryšių kampanijos. Šiuos veiksmus prezidentas Trumpas prisimena ir dėl jų žiūri į Zelenskį kaip į asmeninį oponentą.
Tuo tarpu prezidentas Zelenskis nesuprato, kaip elgtis su prezidentu Trumpu. Priešingai – prezidentas Putinas, turėdamas KGB patirties, žino, kaip manipuliuoti tokiais žmonėmis kaip Trumpas. Putinas žino, kad Trumpui patinka pagyros, o Zelenskis tokių nesiūlė. Todėl Putinas tapo artimesnis Trumpui nei Zelenskis. Tai apgailėtina, bet realybė tokia.
Kalbant apie Europos vadovus, prezidentas Trumpas yra realistas. Jis nemato nė vieno Europos lyderio, kuris būtų pakankamai stiprus ar charizmatiškas, kad galėtų vadovauti Europos Sąjungai. Klausimas: kas šiandien iš tikrųjų yra ES lyderis?
Trumpas teikia pirmenybę stipriems lyderiams – nepriklausomai nuo to, ar jie vadovauja demokratijai, ar diktatūrai. Europoje jis nemato lyderių, kuriuos laikytų stipriais.
Vertinant JAV poziciją dėl Ukrainos, būtina atskirti gyventojų nuotaikas nuo vyriausybės politikos. Amerikos visuomenė dažnai nesidomi užsienio reikalais, o jos dėmesio trukmė – labai trumpa. 2022 m. prasidėjus karui, amerikiečiai tvirtai palaikė Ukrainą. Tačiau ilgainiui jų dėmesys išblėso. Visuomenė vis dar mano, kad Rusija kalta dėl invazijos, tačiau palaikymas nebėra toks stiprus kaip 2022 ar 2023 m.
Kalbant apie vyriausybės politiką – karas Ukrainoje niekada nebuvo pagrindinis JAV vyriausybės prioritetas. Jungtinės Valstijos pagrindiniu priešu laiko Kiniją. Kitos šalys, bendradarbiaujančios su Kinija – Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja – laikomos antraeilėmis grėsmėmis, panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje Italija ar Japonija.
Reikia prisiminti, kad prezidentas Trumpas paskelbė ekonominį karą komunistinei Kinijai. Šis konfliktas apibrėžia Amerikos užsienio politiką. Kinija – priešas numeris vienas. Padidindamas muitus Kinijai, Trumpas apribojo jos galimybes remti V. Putino Rusiją. Jis taip pat spaudė Iraną, grasino bombarduoti jo branduolinius objektus. Šis spaudimas silpnina Iraną – vieną pagrindinių Rusijos rėmėjų kare.
Be to, Trumpo administracijos metu naftos kaina nukrito nuo daugiau kaip 70 iki 60 JAV dolerių už barelį. Kadangi nafta – pagrindinis Putino karo finansavimo šaltinis, tai tiesiogiai pakenkė Rusijos karo pastangoms.
Tarptautiniai muitai Kinijai, spaudimas Iranui ir ekonominės pastangos mažinti naftos kainas tiesiogiai padėjo Ukrainai. Deja, šių veiksnių dažnai nepastebi nei Europos politiniai lyderiai, nei žiniasklaida, kuri dažnai kritikuoja prezidentą Trumpą net dėl pastangų tarptautiniuose reikaluose.
Kaip ir daugelyje Europos šalių, dauguma Lietuvos politikų ir žiniasklaidos per praėjusius rinkimus palaikė JAV Demokratų partijos kandidatą. Prezidentas Trumpas turi ilgą atmintį. Tokie veiksmai galėjo pakenkti Lietuvos pozicijoms naujoje administracijoje.
Kaip vertinate Lietuvos politiką JAV atžvilgiu? Juk Lietuvos politikai ir žiniasklaida palaikė JAV Demokratų partiją per pastaruosius rinkimus. Ar, Jūsų nuomone, tokia vieša pozicija galėjo turėti neigiamų pasekmių Lietuvai santykiuose su prezidentu Donaldu Trumpu ir jo administracija?
Lietuvos politikai padarė klaidą – pavyzdžiui, kai Seimo narys dalyvavo Demokratų partijos suvažiavime ir pareiškė, kad prezidentą Trumpą palaikys „baltoji neraštinga visuomenė“. Tai buvo tiesioginis įžeidimas, kurį prezidentas Trumpas, be abejo, prisimena. Jeigu Lietuvos politikai ir žiniasklaida norėjo pakenkti santykiams su JAV – jie tą darė veiksmingai.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ir buvęs JAV prezidentas J. Bidenas
Lietuvą užsienio politikoje riboja ES pozicijos. Galbūt verta atkreipti dėmesį į tai, kaip Italija mezga santykius su prezidentu Trumpu. Balandį Trumpas palankiai atsiliepė apie Italijos premjerę – tai vienintelis Europos lyderis, kurį jis aiškiai įvertino.
Koks yra JAV visuomenės ir politikų požiūris į Rytų Europos istoriją, ypač į pasipriešinimą sovietų okupacijai? Ar pvz., JAV visuomenė simpatizuoja Lietuvos pokario pasipriešinimui? Kitaip tariant, kokio istorinės atminties suvokimo galime tikėtis Vakaruose?
Kalbant apie JAV ir istoriją, reikia suprasti, kad dauguma amerikiečių turi labai ribotas istorijos žinias – ypač apie Europą. Dažnai net nežinoma, kada vyko Antrasis pasaulinis karas ar kas buvo pagrindinės kariaujančios pusės. Amerikos mokyklose dažniausiai kalbama tik apie Holokaustą, o visa karo eiga, ypač Rytų Europoje, lieka šešėlyje.
Klasikinė klaida išlieka ir tarp politikų – Sovietų Sąjunga, kuri buvo JAV sąjungininkė kare prieš nacistinę Vokietiją, dažnai suvokiama kaip bendražygė. Todėl partizanai, kovoję prieš sovietinę okupaciją, kartais laikomi priešais. Tai istorinė neteisybė.
Deja, septintajame dešimtmetyje KGB darė įtaką JAV Kongresui, kad būtų pakeisti imigracijos įstatymai – siekiant persekioti Rytų europiečius, kovojusius prieš sovietus. KGB propaganda vaizdavo visus, kovojusius prieš Sovietų Sąjungą, kaip nacių kolaborantus.
Prezidentas Jimmy’is Carteris įsteigė Specialiųjų tyrimų biurą (OSI), kuris, veikiamas Maskvos, pradėjo persekioti pavergtų tautų atstovus, apkaltindamas juos kolaboravimu. Šie kaltinimai dažnai buvo pagrįsti iškraipytais ar nepilnais imigracijos duomenimis. Tai sudėtingas klausimas, kurio neįmanoma tinkamai išaiškinti nei žiniasklaidoje, nei teismuose, nes istorija čia susipina su politika.
Kalbant apie kolaboravimą su nacių ir sovietų okupuota Lietuva, svarbu pabrėžti, kad Lietuva patyrė tris okupacijas. Kaip jau minėjau, pirmoji okupacija įvyko 1940 m. (sovietų), antroji – 1941 m. (nacių), o trečioji – 1944 m. (vėl sovietų). Šių trijų okupacijų paminėjimas yra labai svarbus tolesniame aptarime apie kolaborantus – apie tai, kas kolaboravo, ir kas kovojo su kolaborantais.
Be to reikia pripažinti, kad kiekviena okupuota šalis turėjo savų kolaborantų. Taip buvo ir Lietuvoje – tiek per nacistinę, tiek per sovietinę okupaciją. Tačiau šiandien taikomi dvigubi standartai – smerkiami tik tie, kurie tariamai bendradarbiavo su naciais, bet nutylima apie sovietinius kolaborantus. Tai kelia įtampą ir žaloja visuomeninę vienybę.
Tuo naudojasi buvusios KGB struktūros, kurios iki šiol veikia propagandos priemonėmis tiek Maskvoje, tiek kai kuriais atvejais – ir Vilniuje.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo raketomis bei Shahed dronais. Iš 37 dronų Shahed ir dronų-masalų, Ukrainos pajėgos numušė 23, 10 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Iš okupuoto Krymo atakuota viena balistine raketa Iskander M, kuri tikėtina atakavo taikinį Voznesenske (svarbus logistinis mazgas 72 km į šiaurę nuo Mykolaivo). Taip pat agresorius Ukrainos teritoriją atakavo ir sparnuotosiomis raketomis Iskander K. Tikėtina, jos kartu su dronais Shahed atakavo Kharkiv gyvenamuosius rajonus. Bent vienas Ukrainos civilis žuvo, net 98 sužeisti (iš jų 6 vaikai). Dar vienas rusų karo nusikaltimas. Žvelgiant į smūgio taktiką įdomūs keli aspektai:
Senokai nematėme kombinuoto rusų smūgio miestui, kai atakuojama dronais ir raketomis. Neatmestina, kad šalia naujos taktikos atakuoti miestus dronų spiečiais, rusai kartu ima naudoti ir raketų dėmenį. Ukrainos oro gynybai teks adaptuotis.
Iskander K paleidimas fiksuotas Zaporizhia kryptyje. Agresorius pasirinko pavojingesnį raketų skridimo maršrutą per ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją (o ne pvz. atakavo iš Voronezho srities). Pasiteisino iš dalies – ukrainiečiai tris iš penkių raketų numušė.
„Deep strike“ smūgiai iš Zaporizhia srities itin retas atvejis. Jau raketomis ir dronais atakuodami iš Krymo rusai itin rizikuoja. Tiesa, neturi kitos išeities, nes kitų būdų greitu smūgiu (pvz. balistine raketa) pasiekti Odesą nelabai turi. Shahedų nuotolis didelis, tačiau juos identifikuoti ir pasirengti smūgiui lengviau. Rusų strateginių bombonešių pakilimą Ukrainos žvalgyba fiksuoja iš anksto, tad smūgių efektas taip pat ribotas. Tuo tarpu dar arčiau fronto esanti Zaporizhia kryptis yra dar pavojingesnė paleidimo aikštelė. Anksčiau iš čia rusai beveik neatakuodavo dronais, o dabar smūgiavo gerokai brangesnėmis ir sunkiau paslepiamomis Iskander K raketomis. Jei šis smūgis rusams pavyko be pasekmių, tuomet galima neabejoti – jie bandys šį triuką dar kartą. O tada jau medžioklės sezonas atidarytas – ar Iskanderai geriau slėpsis, ar ATACMS/Neptun/Palyanitsa greičiau smūgiuos. Stebėsime situaciją.
Ukrainos pajėgos taip pat agresoriaus nepaliko ramybėje. Intensyviausiai atakuota Voronezho srityje esantys kariniai objektai, taip pat smūgiuota Belgorodo, Rostovo prie Dono, Krasnodaro srityse bei Kryme. Viso rusai teigia numušę 56 ukrainiečių dronus.
Aiškėja jau antro Ukrainos ginkluotųjų pajėgų korpuso sudėtis.
Kaip ir „Azov“ korpusą, korpusą „Khartia“ sudaro penkios brigados. Visos jos – pėstininkų vienetai. Žinoma, tai Nacionalinės gvardijos, o ne kariuomenės korpusas, tačiau tokia tendencija neramina. Jei bus einama šiuo keliu, pasitvirtins nuogąstavimai, kad ukrainietiški korpusai bus tik brigadų rinkiniai, kur didžiausias pliusas lyginant su ankstesne vadaviečių sistema – nuolatinė korpusų vadovybė ir sudėtis.
Tačiau junginių esmė yra juose turėti ne tik kontaktinėje linijoje besidaužančius vienetus, bet ir artilerijos, oro gynybos, inžinerijos, logistikos vienetus. Žinoma, jie yra pačiose brigadose, tačiau korpuso vadas turi turėti įrankius aukštesniu lygmeniu paremti savo vienetus tomis priemonėmis, kurių neturi/negali turėti brigada. Pvz. korpuso vadui pavaldaus artilerijos pulko/brigados su MLRS „HIMARS“, ar NASAMS ginkluoto oro gynybos pulko/brigados. Jei to nėra, korpuso vadas tėra administratorius, ant žemėlapio dėliojantis brigadas.
Tiesa, korpusai dar tik formuojami. Reikia viltis, kad tai tik proceso pradžia ir situacija keisis. Daugiau vilties įpučia, kad apkalbėjome Nac. gvardijos korpusus, tad gal kariuomenės korpusai bus kitokie.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai Kursko ir Belgorodo sričių pasienyje tęsiasi, esminių pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk.
Rusai kiek aktyvesni šiaurinio flango Synkivka – Petropavlivka ruože, tačiau jų atakos nebuvo sėkmingos.
Šiaurinio flango Dvorichna ruože mūšiai aprimo. Panašu, kad rusai turi problemų su gyvosios jėgos potencialo išlaikymu ir didinimu vakariniame Oskil upės krante. Būtent pėstininkai yra esminis atakų įrankis šiame ruože. Rusų placdarmas dar nėra toks didelis, kad būtų galima į kontaktinę liniją įvedinėti šarvuotą techniką, kurios ir taip rusams fronte labai trūksta. Ukrainiečiai sėkmingai artilerija ir dronais geba prigauti rusų bandymus persikelti per upę bei sustiprinti savo placdarmą. Problemas indikuoja tai, kad rusams jau nebeužtenka 69-os divizijos padalinių. Papildomos pajėgos keliauja ne iš šios divizijos „gimtosios“ 6-os armijos, o iš Lozova ruože veikiančios 1-os gvardijos tankų armijos (kuri jau seniai dėka ukrainiečių produktyvaus darbo nei tankų, nei armija). Fiksuojamas 1 GTA 27-os motorizuotos brigados vienetų atvykimas į šiaurinį flangą.
Lyman. Agresorius toliau labai stipriai spaudžia Yampolivka ruože. Padėtis dinamiška, tačiau ukrainiečiai pagrindinių pozicijų neužleidžia.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Užvakar prognozavome, kad ukrainiečiai gali palikti Sukha Balka. Vakar vakare Deep state žemėlapyje šios teritorijos statusas pakeistas į no man land. Tai adekvatus ir suprantamas ukrainiečių žingsnis, kadangi aklai laikytis teritorijos, kai taktinė situacija diktuoja kitaip, yra neapgalvotas resursų (pirmiausia žmogiškųjų) eikvojimas. Dabar ukrainiečiai atsitraukia ir užima gynybą trumpesnėje kontaktinėje linijoje su saugesniais flangais. Mūšiai sektoriuje tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Be esminių pakitimų, snukiadaužis tęsiasi.
Konstyantinopil. Rusams pavyko išplėsti pozicijas Rozlyve. Tiksliau jiems pavyko įsitvirtinti platesniame ruože gyvenvietės užnugaryje, kas įgalina lengviau telkti pajėgas bei užtikrinti jų logistiką. Taip pat rusams pavyko pasigerinti padėtį Konstyantinopilyje, beveik visa gyvenvietė jau yra rusų rankose. Visa tai indikuoja, kad rusai suintensyvins puolimą Odradne – Bahatyr link.
Zaporizhia kryptis.
Po vakarykštės rusų bataliono dydžio vieneto nesėkmingos atakos Orihiv sektoriuje, šiandien čia kiek ramiau, tačiau mūšiai tęsiasi.
Praėjusią savaitę išgirdome itin prieštaringą Konstitucinio teismo nutarimą – nesusituokusios poros ir vienišos moterys, kurioms šiuo metu yra neprieinamas pagalbinis apvaisinimas yra diskriminuojamos dėl savo šeimyninio statuso. Kitaip tariant, šeimos neturėjimas neturėtų būti kliūtis susilaukti vaikų. Norisi ties šia mintimi sustoti ir įsiklausyti dar kartą. Taip, Konstitucinis teismas iš tiesų priėmė tokią nuostatą ir ją patvirtinus Seimui šis sprendimas kitų metų balandžio 10 d. taptų įstatymu.
Konstitucinio teismo pirmininkas Gintaras Goda po priimto sprendimo teigė: „Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tiek, kiek pagal jį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.“
Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Tuo tarpu Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis tvirtina, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamas medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Taigi Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad pagalbinis apvaisinimas yra tik dar viena sveikatos paslauga ir jos neturėtų riboti tokie dalykai kaip šeimyninė padėtis – taigi yra brėžiama riba tarp vaikų ir socialinių santykių. Neseniai portale jau buvo publikuotas puikus straipsnis, parodantis, kodėl net pati vyro ir moters kūnų struktūra bei vaiko gimimas pats iš savęs suburia aplink bendruomenę ir yra neįmanomas be socialinių ir šeimyninių ryšių. Todėl šių argumentų jau nesinori kartoti, tad pažvelgsiu į problemą kiek kitu kampu.
Šis Konstitucinio teismo nutarimas turi dvi tikslines auditorijas – pavertus jį įstatymu, pagalbinis apvaisinimas būtų teikiamas ir nesusituokusios poroms, ir vienišoms moterims. Taigi, pirmuoju atveju be visą gyvenimą trunkančio pasižadėjimo ir įsipareigojimo, antruoju atveju, vienišam žmogui būtų suteikiama, kaip teigiama, medicininė paslauga. Taigi nauja gyvybė į šį pasaulį ateitų paslaugos pavidalu.
Tai reiškia, kad moteriai, kuriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko rasti partnerio, įsigaliojus tokiam įstatymui motinystė būtų lengvai prieinama. Lygiai taip pat įsigaliojus tokiam reguliavimui kelias taptų atviras ir vienos lyties poroms – pirmiausia dviem moterims, o tam, kad diskriminacijos nepatirtų vyrai, būtų galima įteisinti ir surogatinės motinystės paslaugą.
Tai reiškia, kad gimimas ir gyvybė būtų atribota ne tik nuo socialinių ryšių, partnerio paieškų, bet netgi ir nuo žmogaus kūno. Tėvystė ir motinystė taptų prieinamos asmenims, kurie dėl savo polinkių negali susilaukti palikuonių. Tačiau jie galės pateikti vaiko paslaugos užklausą valstybei. Taigi tokiu būdu valstybės valdymas ims prasilenkti su tikrove – natūralia kūno ir socialinių santykių realybe.
Todėl šį procesą reikia stabdyti čia ir dabar. Pirmiausia, prisimenant, kad žmogaus kūno logika yra pirminė, kuriai valstybė turėtų padėti tik išsiskleisti, o ne ją paneigti. Antra, kūdikio gimimui yra reikalingas vyras ir moteris ir tik tokioje šeimoje gali gimti bei augti vaikas. Ir trečia, nauja gyvybė negali tapti dar viena medicinine paslauga iš daugelio ir būti atitinkamai teisiškai reguliuojama.
Pažvelkime, kokį precedentą sukurtų įvedamos Reprodukcinės sveikatos įstatymo pataisos visose šiose srityse. Žmogaus kūno paneigimas tik dar labiau skatintų apeiti kūną ir kitose srityse bei toliau tik įtvirtintų nuostatą, kad šeima, kylanti ne iš abipusio vyro ir moters kūnų papildomumo, yra įmanoma. Antra, vaikui yra būtina augti dviejų skirtingų lyčių sudarytoje santuokoje tam, kad jis geriausiai atsiskleistų kaip asmenybė, o toks motinystės prieinamumas skatintų formuotis vienišų motinų šeimas. Trečia, dirbtinio apvaisinimo kaip paslaugos statusas, skatintų moteris rinktis šį kelią, kadangi dėl karjeros ir motinystės derinimo, pastaroji yra atidedama vis vėlesniam laikui. Tad būti mama yra norima, tačiau laiku senkant, valstybė čia padėtų rinktis lengvesnį ir vaikui nenaudingą kelią. O ir pagal statistiką moterims sunku rasti brandžių partnerių būtent apie trisdešimtuosius metus dėl vėlesnės vyrų brandos ir vyriškumo krizės, kurią patiria Vakarų pasaulis. Tokia situacija tikrai skatintų moteris dažniau pagalvoti apie tai, kad galbūt neverta vėl ir vėl investuoti į santykius, o rinktis tokį kelią, kuris yra ir kiek lengvesnis nei santuokos. Žinoma, finansinė našta tokiu atveju būtų didesnė, bet vaiko auginimas vienai išlaisvintų nuo būtinybės užmegzti ir nuolat palaikyti sėkmingus ir tvarius santykius su vyru.
Taigi įvedus šias įstatymo pataisas būtų sukuriamas precedentas, kai vaiko gimimo paslauga būtų suvokiama kaip tam tikra valstybės užtikrinama medicininė priežiūra. Įteisinus tokį reguliavimą vyriškos lytinės ląstelės būtų prieinamos per donorą ir banką. Ir kažkuria prasme tikrai primintų „Tinder“ programėlę, kai gali pasirinkti patinkantį partnerį. Tik „Tinder“ reikalauja simpatijos iš abiejų pusių, kas net nebūtų būtina šiuo atveju.
Dar vienas itin svarbus aspektas šioje situacijoje yra tai, kad technologijoms ir toliau vystantis, dirbtinį apvaisinimą atliekantys aparatai – ši paslauga jau yra prieinama JAV, atrinktų geriausius vyro spermatozoidus, kurie galėtų apvaisinti kiaušialąstę. Įdomu, kad panašus pasiūlymas yra nurodytas ir naujausiose Reprodukcinio įstatymo pataisose, kurias Seimui balandžio 4 d. pateikė Seimo narė Birutė Vėsaitė: „Parlamentarė Seimui siūlo įstatymu nustatyti, kad šeimos planavimas būtų grindžiamas mokslu pagrįstais metodais, užtikrinant kontracepcijos prieinamumą, genetinį konsultavimą, savanorišką chirurginę sterilizaciją šeimos planavimo tikslu.“ Taigi valstybė turėtų užtikrinti netgi genetiko paslaugas. Tad kyla dar svarbesnis klausimas, kodėl norima ne tik paprastinti būdą, kuriuo atsiranda vaikai, bet norima net ir skatinti rinktis tik tuos vaikus, kurie yra mums lengvi, patogūs arba kaip yra populiariai sakoma „sėkmingi“? Juk tai primena kai ką iš pasaulio istorijos, ar ne?
Ir paskutinis argumentas pabaigai. Kuriant precedentą gimti tik sveikiems ir geriausiems, o abortų įstatymus vis atlaisvinant, kyla pagrįstas klausimas, ar Konstitucijos straipsnis, kuriuo yra teigiama, kad visi, nepaisant išsilavinimo, lyties, rasės ir kitų savybių yra lygūs prieš įstatymą, įvedus šias pataisas, neims prieštarauti pats sau teigdamas, jog lygybė gimti nėra jau toks svarbus dalykas, palyginus su jau gimusių asmenų galimybe tai nuspręsti?
Ištrauka iš Meduševskio ir Bakovič straipsnio „Dabartinio etapo Turkijos užsienio politika“, paskelbto „Socialno – gumanitarnye znanija“, 2025 m. Nr.3.
Be Azerbaidžano ir Rusijos, Turkija naftą perka iš Irano ir Irako. Naftos pirkimą iš skirtingų partnerių lemia Turkijos naftos perdirbimo pramonės poreikiai. Šalis eksportuoja didžiąją dalį naftos produktų, kuriuos pagamina savo naftos perdirbimo gamyklose (numatoma, kad 2023 m. gamyba sieks 36,5 mln. tonų).
Taigi 2023 m. iš benzino, mazuto, reaktyvinio kuro pardavimo šalis uždirbo apie 12,3 mlrd. dolerių. Pagrindiniai pirkėjai buvo JAV, ES ir Afrikos šalys.
Tokių pasiekimų pavyko pasiekti dėl šešėlinių naftos pirkimo schemų, kuriomis siekiama apeiti JAV ir ES taikomas sankcijas.
Taip pat Turkijos naftos bendrovės nepaisant atviros Turkijos vyriausybės nemeilės „Kurdistano darbininkų partijai“ ir daugybę karinių operacijų Sirijoje ir Irake prieš kurdus, aktyviai perka naftą su nuolaida iš kurdų naftos bendrovių, apeidamos centrinę vyriausybę. Rusijos nafta į Turkiją taip pat tiekiama su sankcijų nuolaida, sudarančia nuo 12 iki 25 JAV dolerių už barelį „Urals“.
Ankaros santykius su Maskva taip pat lemia vidaus politiniai ir ekonominiai interesai. Taip, pavyzdžiui, „Juodosios jūros iniciatyvos“ susitarimas 2022 m. liepos mėn. buvo pasiektas Rusijai blokuojant Ukrainos jūrų tranzitą. Buvo daroma prielaida kad šis susitarimas leis Ukrainai eksportuoti grūdus tarpininkaujant Turkijai ir pritarus Maskvai, pirmiausia į besivystančias šalis, kad būtų išvengta bado ir kylančių grūdų kainų. Turkija, kaip tarpininkė šioje schemoje gavo didelę nuolaidą, o patys grūdai pateko daugiausia į 700 Turkijos miltų malūnų, kurie pagamino 35 proc. pasaulinio miltų eksporto.
Tai, įgyvendinant grūdų sandorį, 2022 m. Turkijai atnešė 1 mlrd. dolerių pajamų ir dar 1,5 mlrd. dolerių 2023 metais.
Turkija taip pat bendradarbiauja su Maskva energetikos projektuose, pavyzdžiui, statant Akkuyu atominę elektrinę. Šis projektas padės sumažinti Turkijos priklausomybę nuo angliavandenilių, įskaitant eksportuojamus iš regioninių konkurentų (tokių kaip Rusija ir Iranas), taip panaikinant vieną iš spaudimo Ankarai svertų. AE projektas įgyvendinamas pagal principą „statyk ir eksploatuok“, o tai reiškia, kad visa statybos ir eksploatavimo našta tenka Rusijai (22 mlrd. JAV dolerių), o Ankara 15 metų galės pirkti energiją už fiksuotą kainą (0,12 JAV dolerio už kWh). Tai leidžia Turkijai beveik be investicijų užtikrinti energetinį saugumą ir ekonomiškai stabilius elektros energijos tarifus, nors dėl to šalis tampa priklausoma nuo Rusijos dėl AE priežiūros.
2022 m. įvedus sankcijas Rusijai, Turkija taip pat tapo pagrindiniu sankcionuotų prekių eksporto iš Europos į Rusiją centru.
Taip yra dėl to, kad Ankara neprisijungė prie Maskvai taikomų sankcijų, nors dėl veidrodinių sankcijų iš Vakarų baimės, Turkija periodiškai ir demonstratyviai nutraukia tranzitą.
Galima teigti, kad R. T. Erdoganas manipuliuoja Vakarų ir Rusijos santykiais, demonstruodamas paslaugumą ir paramą abiem pusėms, o iškilus grėsmei pagrindiniams Turkijos interesams – atsitraukdamas nuo susitarimų.
Mokytojos Alinos Laučienės kova dėl teisės kovoti už lietuvišką Lietuvą laimėta! Tai — ne kalambūras. Iškėlusi baudžiamąją bylą Nacionalinio susivienijimo bendražygei už tariamą neapykantos kitataučiams ir kitakalbiams kurstymą prokuratūra tikėjosi, kad teisme gerbiama Alina mušis į krūtinę pripažindama savo nesamą kaltę ir ašarodama atgailaus už tai, ko nepadarė. Bet išgirdo drąsios ir nepalaužiamos patriotės tariamą Tiesos apie kampininkais savo šalyje tampančių ir vis labiau ujamų lietuvių kalbinę padėtį ir prisitaikėliškumą.
Susidūrę su tokia oria ir drąsia laikysena bei tvirtu pasipriešinimu prokurorai pamėgino sprukti į krūmus. Užsimojo atsiimti iš teismo pačių fabrikuotą baudžiamąją bylą ir ją tyliai marinti. Daug kas būtų su tuo susitaikęs ir panorėjęs būti paliktas ramybėje. Bet mokytoja Alina ieško ne saugios ramybės, bet trokšta apginti savo teisę kovoti už Lietuvą. Ir ji šią teisę apgynė. Apeliacinis teismas sutramdė prokurorų savivalę. Byla grąžinama į apylinkės teismą. Bendražygės kova tęsiasi ir bus laimėta. Kova vardan TOS…
Pasidomėjau detaliau vakar pristatytais mokesčių reformos apmatais ir ką, galiu pasakyti, kad tikrai ne NT mokesčiu labiausiai reikėtų visiems rūpintis. Manau, kad šis NT mokestis čia pateiktas iš viso, dėmesio nukreipimui, kai būtent dėl jo visi nervinasi. Be to, manau, kad būtent dėl NT mokesčio valdžia lengvai dabar darys kompromisus.
O va esminis dalykas, į ką beveik niekas neatkreipė dėmesio, yra progresinis GPM tarifas, kuris bus skaičiuojamas nuo visų pajamų. Dar nesupratot, ką tai reiškia? Tuoj paaiškinsiu – ne tik nuo darbo pajamų, individualios veiklos pajamų, gautų dividendų ar nuomos. Bet ir nuo turto pardavimo ar paveldėjimo. Dabar jau supratote, prie ko lenkiu?
Pavyzdžiui, pardavėte prieš x metų pirktą namą, kai jį pardavėte, tarkime, 150 tūkst. eurų brangiau – tiek nuo šios sumos, tiek ir nuo kitų per tuos metus gautų pajamų sumokėsite 36 proc. GPM.
Dominykas Vanhara
Bet didžiausia įdomybė įvyktų paveldint turtą. Baisėjotės, kaip Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje nuo paveldėto turto reikia sumokėti plius minus 40 proc.? Tai sveikinu, atvykome ir Lietuvoje. Paveldėję, tarkime, tėvų namą, automobilį ir dar santaupas banke, realiai sumokėtumėte DEŠIMTIS AR NET ŠIMTUS TŪKSTANČIŲ GPM IŠ KARTO! Dabar jau supratote, kad ne NT mokestis yra didžiausias dramblys šioje porceliano krautuvėje?
Sakote, dabar paveldint artimųjų giminaičių turtą GPM mokėti nereikia? Visiškai teisingai. Bet spėkite, kiek laiko dar tokia lengvata galios?
Todėl tegul valdžia visą šią prakeiktą mokesčių reformą kuo greičiau meta į šiukšlių dėžę. Ir ačiū, kad dalinatės, būtina, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mums „geroji valdžia“ numatė.
„Nacionalinis susivienijimas“ akivaizdžiai siekia įsitvirtinti Lietuvos politinėje arenoje. Skirtingai nei daugelis kitų partijų, jis aiškiai deklaruoja savo vertybines nuostatas: tautiškumą, suverenitetą, krikščionišką kultūros tradiciją ir stiprią valstybę. Partija ryžtingai pasisako prieš Europos federalizacijos tendencijas, migracijos politiką, vadinamąją „gender ideologiją“ ir kitas su Vakarų liberalizmu siejamas kryptis. Judėjimo branduolį sudaro intelektualai – filosofai, politologai, akademikai. Tai suteikia partijai intelektualinės gelmės ir išskiria ją iš kitų politinių jėgų, kurios dažnai remiasi vien pragmatiniais lozungais.
„Pozicijos“ redakcija kalbina „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrėją ir lyderį – filosofą, politologą, publicistą, Vilniaus universiteto profesorių, vieną iš Lietuvos Sąjūdžio ideologų Vytautą Radžvilą.
Šiuo metu, kai pasaulinė politinė padėtis tampa vis labiau įtempta ir neprognozuojama, atrodo, tarsi Jūsų balsas būtų pritilęs. O juk būtent Jūs buvote vienas iš pirmųjų, dar prieš daugiau nei dešimtmetį, įžvelgęs artėjančią Europos Sąjungos (ES) krizę – už ką, beje, teko sumokėti nemažą kainą, netekus darbo aukštojoje mokykloje. Šiandien matome, kad Jūsų prognozės dėl ES krizės išsipildė su kaupu. Po Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu, ypač po jo inauguracinės kalbos ir Dano Venso pasisakymo Miuncheno saugumo konferencijoje, net ir tie, kurie ilgą laiką vengė diskusijų apie ES ateitį, dabar tyli. Net aršiausi Jūsų ideologiniai oponentai šiandien nebėra tikri, ar ES iš tikrųjų pajėgi atsilaikyti – tiek dėl smunkančios ekonomikos, tiek dėl augančios tautinio judėjimo bangos, tiek dėl stiprėjančios Rusijos grėsmės ir kitų įtampų. Tai kas iš tikrųjų vyksta?
V.R. Šiuo metu vykstanti globali sumaištis savo mastu primena tą, kurią stebėjome prieš tris dešimtmečius žlungant pasaulinei komunizmo sistemai. Kai kuriais atžvilgiais šiandieninė krizė yra netgi dar didesnė ir pavojingesnė. Apie tai išduoda ne tik politikų, bet ir politikos analitikų pasimetimas bei blaškymasis.
Akivaizdu, kad tarptautinėje politinėje arenoje žmonės, kurie visai neseniai buvo laikomi iškiliais pasaulio lyderiais, nesugeba susitarti nė vienu esminiu klausimu. Šis nesugebėjimas nereiškia vien tik blogos valios ar nepakankamo noro – dažnai jis rodo, kad trūksta konstruktyvių idėjų ir bendros mąstymo krypties.
Sunku tartis, jei nežinai, ką pasiūlyti. O tam, kad būtų galima konstruktyviai diskutuoti, visų pirma reikia turėti aiškią būsimos pasaulio tvarkos viziją. Jei neturi paruošto plano, bent jau reikia turėti kelis apmąstytus scenarijus – vizijas, kurios leistų prognozuoti pasaulio raidą bent keliolikai metų į priekį.
Panašu, kad šiandien globalūs lyderiai net ir to neturi. Jie neturi nei strategiškai mąstančių patarėjų, nei solidžių ir patikimai veikiančių analitinių centrų, kurie galėtų pasiūlyti tvirtą intelektinį pagrindą sprendimams priimti. Anksčiau tokiais centrais – vadinamaisiais „think tank‘ais“ didžiuodavosi garsiausi pasaulio universitetai.
Kiti tokie centrai, arba idėjų kalvės, veikė kaip savarankiškos, dažnai privačiai finansuojamos, mokslinių tyrimų institucijos. Tokiuose centruose buvo formuojamos valstybių geopolitinės vizijos, ilgalaikės strateginės politikos kryptys, siūlomi efektyviausi jų įgyvendinimo būdai. Dabar, panašu, dažniausiai tiesiog mėginama pakrikai reaguoti į einamuosius politinius įvykius, bet nebepajėgiama į juos pažvelgti iš ilgesnės perspektyvos ir juo labiau formuoti būsimosios pasaulio tvarkos kontūrų.
Bet juk turime gausybę apžvalgininkų, komentatorių, daugybę savų politologų. Tiesa, jie atrodo gerokai pasimetę. Jų analizės – prieštaringos, o prognozės dažnai nerišlios ar miglotos. Neapibrėžtumas tvyro ne tik viešajame diskurse, bet ir sprendimų priėmėjų sluoksniuose. Tai kas iš tiesų nutiko? Kodėl, turėdami tiek daug ekspertų, vis tiek nesugebame susivokti situacijoje?
Panašų pasimetimą jau esame regėję prieš tris dešimtmečius. Kadaise vienoje knygoje teko skaityti pikantišką pasakojimą apie sovietologų mokslinės konferencijos dalyvį, kuriam užteko sąžinės ir drąsos papasakoti apie ten patirtas emocijas. Mat prieš žengdamas į salę skaityti savo pranešimo Sovietų Sąjunga po 20 metų – kas toliau? jis per hole stovėjusį televizorių stebėjo, kaip žmonės ropščiasi per Berlyno sieną ir net mėgina ją griauti.
Šis atviras ir nuoširdus, bet labai retas pasakojimas turėtų būti pamokančiu pavyzdžiu, koks lėkštas ir trumparegiškas gali būti ne tik vadinamųjų rimtų politikų, bet ir iškilių politikos tyrinėtojų mąstymas. Tiesą sakant – ir pats politikos mokslas, kai jis patiria tokius fiasko, kokį patyrė Šaltojo karo laikais itin išplėtota sovietologija, kurios tyrimams, konferencijoms, kitiems poreikiams buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Mūsų dienomis tai kartojasi – politikos mokslas vėl išgyvena panašų pasimetimo ir bejėgiškumo laikotarpį.
Kai abu politiką formuojantys sluoksniai – vadinamieji „grynieji politikai“ ir juos aptarnaujantis intelektualių politikos projektuotojų sluoksnis – pasirodo bejėgiai, galima kalbėti apie totalinę vadinamosios politinės paradigmos krizę.
Jai stiprėjant visiškai arba iš dalies nutrūksta ryšys tarp politinio mąstymo ir politinio veiksmo. Politinis veikimas tampa aklas, o politinis mąstymas, praradęs ryšį su realiais sprendimais ir nebeįstengiantis suteikti jiems intelektualinių gairių, taip pat pakrinka ir galiausiai pereina į sumaišties būklę.
Politikos srityje, kitaip nei gamtos moksluose, nėra įmanomi sterilūs – griežtai kontroliuojami laboratorinio tipo eksperimentai ir bandymai. Vis dėlto politikos mokslo srityje formuluojamas idėjas ir teiginius bent iš dalies įmanoma patikrinti praktiškai. Stebint, ar tam tikros įžvalgos ir rekomendacijos iš tikrųjų yra veiksmingos ir duoda numatytus rezultatus, ar vis dėlto jos neveikia, o būna, kad sukelia visiškai nelauktus, kartais net pragaištingus padarinius. Gilėjant atotrūkiui tarp politinio mąstymo ir veikimo, politikos mokslininkų vartojamos sąvokos ir įžvalgos pamažu virsta negyvomis ideologinės propagandos klišėmis, kuriomis vis labiau nebetiki visuomenė, o galiausiai ir priimantys sprendimus politikai.
Ir kokia viso to priežastis?
Kad tai iš tiesų vyksta, rodo Vakarų pasaulyje stiprėjanti tendencija mažinti finansavimą socialiniams mokslams. Tarp jų – ir politikos mokslams, kurie ilgą laiką buvo laikomi svarbiais visuomenės raidos analizės įrankiais. Tai vyksta ne tik JAV, kur Trampo administracija gana ryžtingai uždarinėja tokio pobūdžio institucijas smarkiai mažindama ar net atimdama joms iki šiol skirtą dosnų finansavimą, nes laiko jas nenaudingomis arba net visuomenę ir valstybę griaunančios leftistinės ideologijos plėtros ir sklaidos židiniais.
Prof. Vytautas Radžvilas
Europos Sąjungoje taip pat vis dažniau girdimos abejonės dėl šių mokslų naudingumo ir reikalingumo. Kartu auga ir mokslininkų nerimas: kiek dar ilgai bus finansuojami jų atliekami tyrimai? Jau pasirodė ir tarptautinės ES šalių socialinių mokslininkų peticijos šiuo klausimu.
Tačiau besiskundžiantys dėl lėšų karpymo ir prarandamų darbo vietų tokių peticijų ir kreipimųsi į valdžią autoriai bei signatarai, kaip ir privačiuose būreliuose dūsaujantys dėl atėjusių prastų laikų socialiniai mokslininkai dažniausiai nėra linkę kalbėti apie gelmines, o tai reiškia – tikrąsias krizės ir juos užgriuvusių sunkumų priežastis.
Man nesuprantama, kodėl vis dažniau kvestionuojamas socialinių mokslų reikalingumas, o jų finansavimas mažinamas? Ar tai tik ekonominiai sprendimai, ar už to slypi gilesni kultūriniai ir ideologiniai procesai?
Viena svarbiausių neabejotinai buvo pernelyg didelis jų uolumas intelektualiai aptarnaujant nuo Šaltojo karo pabaigos Vakarų pasaulyje įsivyravusią ideologinę schemą. Ji dažnai vadinama tiesiog Fukuyamos paradigma. Iš esmės tai yra pasaulio istorijos aiškinimas, kurį galima apibūdinti kaip alternatyvą marksistinei mokslinio komunizmo teorijai.
Komunistinės santvarkos pergalė visoje Žemėje yra žmonijos raidos galutinis tikslas ir jos istorijos pabaiga – būtent tai teigė marksizmo istorijos ir politikos teorija. F. Fukuyama savo 1992 m. išleistoje knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ šią teoriją tam tikra prasme apvertė aukštyn kojomis. Paskelbė, kad žmonijos istorijos pabaiga ir galutinis tikslas būsiantis ne pasaulinis komunizmas, bet amžinojo nuobodulio visuomenė – visuotinė liberali demokratija ir laisvos rinkos ekonomika.
Tokios istorijos pabaigos tezė iš pat pradžių daug kam atrodė įtartinai paprasta. Tačiau tvyrant euforijai dėl Vakarų pergalės Šaltajame kare ir komunizmo žlugimo, ji lengvai išpopuliarėjo ir, kaip šiandien mėgstama sakyti, tapo vyraujančiu diskursu apie pasaulio laukiančią ateitį.
Iš tikrųjų ši tezė buvo ir tebėra teoriškai miglota, slepia daugybę neatsakytų klausimų ir gali būti aiškinama labai įvairiai. Ko vertas vien skirtumas tarp šioje tezėje galimų išskaityti istorijos pabaigos versijų – JAV vadovaujamos būsimos atlantistinės ir ES nešamos mondialistinės pasaulio tvarkos vizijų. Prie šio klausimo dar grįšime.
Jei socialiniai mokslai pernelyg uoliai aptarnauja ideologinę paradigmą, kurią vadinate Fukuyamos istorijos pabaigos tezės atmaina, tai kokiu būdu ir kaip ši ideologija paveikė Vakarų politinį mąstymą ir sprendimų priėmimą?
Pirma, Fukujamos istorijos pabaigos tezė, numatanti visos planetos sudemokratinimą ir surinkinimą, tapo pavojingų geopolitinių ir geostrateginių iliuzijų šaltiniu. Būtent ja buvo grindžiamas naivus įsitikinimas, kad bus vesternizuotos ir taps demokratinėmis net tokios valstybės kaip Kinija ir – tai ypač pavojinga Lietuvai bei kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims – Rusija.
Ši doktrina atvėrė kelią ir itin problemiškai demokratijos eksporto į jai nepasiruošusius kraštus praktikai, kurios padariniai buvo nenumatyti ir dažnai pragaištingi ištisiems regionams ir visai tarptautinei tvarkai. Ko vertas „arabų pavasaris“ arba mėginimas įtraukti Ukrainą į euroatlantinės civilizacijos orbitą iš anksto nepasirūpinus absoliučiai būtinomis jos saugumo garantijomis – negarantavus ne tik narystės NATO, bet paskutinę akimirką nesuteikus net elementaraus minimumo, būtent tarsi lyg ir žadėto narystės aljanse veiksmų plano.
Antra, šių dienų pasaulio realijos jau tiesiog fiziškai leidžia matyti ir suprasti tai, ką prieš beveik keturis dešimtmečius buvo įmanoma išvysti dar tik „sielos akimis“, tai yra daugiausia grynai intelektualiniu analitiniu žvilgsniu, būtent kad Fukujamos pranašystė apie istorijos pabaiga savo giliausia esme buvo tokia pati ideologinė utopija kaip ir pasaulinio komunizmo vizija.
Ir neabejotinai programavo tokio pat užmojo globalios socialinės inžinerijos projektą, kokiu buvo tapęs pasaulinio komunizmo eksperimentas. Trumpai tariant, ji virto pasaulio revoliucinio pertvarkymo programa. Tai reiškia, kad už Fukuyamos tezė numatė ne tik Šaltąjį karą laimėjusių Vakarų misiją išplėsti demokratijos ir laisvosios rinkos principus į visą pasaulį, bet ir revoliucingai pertvarkyti pačius Vakarus – jų šalių santvarkas ir visuomenes.
Tačiau kaip gyvenusieji sovietmečiu buvo mokomi ir gerai žino, norint iš pagrindų pertvarkyti pasaulį pirmiausia jį būtina išardyti iš pačių pamatų. Todėl fukujamiškasis ateities pasaulio regėjimas tiesiog privalėjo įgyti aiškesnį ir tikslesnį pavidalą, kad galėtų tapti apibrėžtesne ir konkretesne ideologine bei politine pasaulio pertvarkymo programa. Tokia ideologija susiformavo ir yra plačiausiai žinoma leftizmo vardu.
Sakote leftistinė ideologija formavo akademinį ir viešąjį diskursą, tapo represyvi. Kaip konkrečiai tai pasireiškia mokslo ir visuomenės gyvenime šiandien?
Paaiškinsiu paprasčiau. Kadangi joje griežtai išsaugotas esminis klasikinio revoliucinio marksizmo reikalavimas pirmiausia sugriauti senąjį pasaulį, joje taip pat neišvengiamai senienomis ir naikintinomis praeities atgyvenomis turėjo būti paskelbta religija, tauta, valstybė, net prigimtinė šeima – pradėtas totalinis karas su viskuo, kas visada buvo laikoma civilizacijos atraminiais stulpais ir žmonių visuomenės skiriamaisiais požymiais.
Ši ideologija plito, jos atstovams pradėjus plūsti į mokslines įstaigas ir žiniasklaidą bei jas vis labiau užvaldyti. Tačiau šito pasirodė maža. Naikinanti praeitį ir beatodairiškai griaunanti visas iš jos paveldėtas institucijas leftistinė ideologija ir jos diegėjai sulaukė pasipriešinimo.
Jį užgniaužti ir nuslopinti tapo įmanoma tik represijomis, kurios iš esmės yra ne kas kita, o kitaminčių cenzūros ir persekiojimo praktika, kuri įvardijama jos esmę gerokai nuslepiančiu vakarietišku eufemizmu „atšaukimo kultūra“. Nors iš tikrųjų tai yra tipiškas ir banalus represijų režimas. Nuo jo nukentėjo iškilūs Vakarų mąstytojai ir mokslininkai, meno, kultūros ir žiniasklaidos atstovai. Bet dauguma socialinių mokslininkų ir tyrimo institucijų prisitaikė prie naujų žaidimo taisyklių ir pakluso leftistiniams „politinio korektiškumo“ standartams. Tai darė dėl akivaizdžios priežasties – nusilenkė juos maitinančiai rankai.
Viskas labai paprasta: padavęs paraišką mokslinio tyrimo projekto finansavimui nukrypsi nuo leftizmo ideologinės linijos ir „politinio korektiškumo“ standarto – pinigus matysi kaip savo ausis. Galimybė skirti arba neskirti finansavimą moksliniam tyrimui arba studijų programai yra puikus ideologinės ir politinės kontrolės įrankis. Tokia paslėpta kontrolė yra klastingesnė ir kai kuriais atžvilgiais veiksmingesnė negu kadaise egzistavęs atviros mokslo ideologinės priežiūros režimas, kai nukrypimai nuo „teisingos ideologinės linijos“ paprastai būdavo aiškiai įvardijami ir baudžiami. O čia tikroji priežastis nenurodoma, nes užtenka pasakyti, kad projektas neatitinka finansavimui gauti keliamų reikalavimų arba yra prastesnis negu kiti su juo konkuravę projektai.
Socialiniai mokslininkai, žinoma, perprato neformalias akademinio-finansinio žaidimo taisykles, iš jų svarbiausią – nekąsk maitinančios rankos. Akademiniame pasaulyje stiprėjo prisitaikėliškumo dvasia. Silpo socialiniam mokslui gyvybiškai svarbus analitinis-kritinis pradas. Tyrėjai vis labiau darėsi valdžios politiniais patarnautojais ir vyraujančios ideologijos aptarnautojais pagal principą „ranka ranką plauna“.
Ilgai vyko ir iš dalies tebevyksta savotiški abipusiai mainai, kai neaišku, kas perka, o kas parduoda, kas moka, o kas – įgyja: dosnus finansavimas socialiniams mokslams yra atlygis už tyrėjų lojalumą nutylint arba menkinant rimtas problemas ir valdžios klaidas, ar mokslininkų tarnystė yra dėkingumo mokestis valdžiai už jos skiriamas lėšas?
Kad ir kaip ten būtų, kurį laiką šie mainai klostėsi sklandžiai ir atrodė, kad leftistinė socialinio pažinimo paradigma yra tvirta, stabili ir veiks kone amžinai. Tačiau mokslininkų servilizmas nemažai prisidėjo prie to, kad didėjo atotrūkis tarp jų tyrimuose formuojamo paviršutiniško, nuglaistyto ir pagražinto tikrovės vaizdo, arba tikrovaizdžio, ir pačios tikrovės, kurioje gausėjo ir gilėjo rimtai netiriamos, tiksliai neįvardijamos, tad galiausiai dešimtmečiais nesprendžiamos problemos.
Kaip ir kada pastebėjote šis virsmą?
Ko gero, pirmuoju akivaizdžiu šio grėsmingai augančio atotrūkio ženklu galima laikyti visiškai neadekvačią Vakarų akademinio isteblišmento ir pirmiausia socialinio mokslo vyraujančios srovės (mainstream‘o) reakciją į Brexitą ir D. Trampo pirmąjį išrinkimą JAV prezidentu. Reakcijas plačiau aptarsime kiek vėliau. O kol kas užtenka pasakyti, kad mainų, arba minėtas „ranka plauna ranką“ mechanizmas yra smarkiai sutrikęs. Vakarų pasaulio gelmėse tyliai augusios, bet dažniausiai tušuotos ir nespręstos problemos visų akyse virsta pasiruošusiu išsiveržti ugnikalniu. Įpratę laukti valdžių nuorodų ar gairių, kaip jas „teisingai“ aiškinti, socialiniai mokslininkai jų negauna, nes valdžia nežino, ką daryti ir sakyti.
Ar galima sakyti, kad ši socialinių mokslų krizė yra ne išorinių aplinkybių, o vidinės profesinės išdavystės pasekmė? Kiek patys mokslininkai prisidėjo prie situacijos, kurioje šiandien atsidūrė jų bendruomenė?
Įpratę aptarnauti eižėjančią leftistinę ideologiją mokslininkai nebesuvokia mąstyti savarankiškai – kritiškai ir blaiviai analizuoti esamą padėtį bei ieškoti novatoriškų sprendimų. Šitaip abipusiai mainai virsta abipusiu nusivylimu. Juk neieškantys ir nerandantys atsakymų į šiandienos iššūkius mokslininkai valdžios akyse atrodo nenaudingi, o jų tyrimai – neverti finansuoti.
Bet nesuprasdami arba nenorėdami pripažinti, kodėl ir kaip jie tapo nenaudingais, mokslininkai yra nusivylę valdžia ir piktinasi, kad yra pratinami prie „bado dietos“ režimo.
Tik retas sugeba pripažinti, kad stoję „liesi metai“ yra atpildas už ilgus metus rodytą konformizmą ir mokslininko misijos ir pareigos ieškoti tiesos bei ją skelbti išdavystę.
Šedbarinis Konstitucinis Teismas jau senokai tapo visiškai ideologizuota įstatymų leidybos institucija. Jis reguliariai prieštarauja ir Konstitucijos tekstui, ir ankstesniems savo paties išaiškinimams. Pagal Žalimui vadovaujant priimtą doktriną, abstrakčios vertybės tampa aukščiau nei Konstitucijos tekstas ir tuo galima pateisinti bet kokį konstitucines normas liberalizuojantį sprendimą.
Nors tas reiškiasi įvairiausiose srityse (pernai buvo išniekintos normos dėl valstybinės kalbos statuso), pastaruoju metu intensyviai nusitaikyta į šeimą reguliuojančias normas. Neseniai KT priėmė sprendimą, kad valstybė privalo leisti dirbtinį apvaisinimą ir vienišoms moterims ar nesusituokusioms poroms. Skamba gražiai, tačiau tuo ignoruojamas svarbiausias – vaiko – interesas turėtų biologinius tėvą ir motiną. Viena, kai tėvus atima gyvenimo aplinkybės, kita, kai tai užprogramuoja pati valstybė, kai vaikas jau pradedamas be vieno iš tėvų. Atitinkamai aiški statistika rodo, kad nors skyrybų daug, santuoka išlieka stabiliausia santykių forma, sugyventiniai ir dažniau skiriasi, ir dažniau smurtauja, ir dar daug kuo vaikui yra ne tokia stabili ir saugi aplinka.
Vytautas Sinica
Dabar žengta dar toliau. KT išaiškino, kad jeigu valstybė įteisintų partnerystę (dabar to išvis nėra), tai privalėtų apimti ir vienalytes poras. Kitaip tariant, negalima įteisinti tik vyro ir moters partnerystės. Kadangi partnerystės įteisinti apskritai nėra reikalo ir nebūtų teisinga, čia būtų menka bėda. Bet sprendimas a) nepagrįstas; b) sutiktas banga demagogijos, kad dabar jau būtina tokią partnerystę įteisinti. Niekas nėra būtina. Partnerystės apskritai neturi būti – nei vienalytės, nei kitokios. Norintys gali sudaryti santuoką, nenorinčiųjų to daryti niekas neverčia, jie gali gyventi kaip sugyventiniai, ką dabar daugybė žmonių ir daro.
O įvairius praktinius klausimus kaip paveldėjimas, sveikatos informacija, ligonių lankymas ir panašius, valstybė turi sutvarkyti nekurdamas šeimos teisinių santykių. Sutvarkyti juos ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties poroms, ir kartu gyvenantiems vienišiems žmonėms, senyvo amžiaus sesėms, broliams ir kas tik norėtų vesti bendrą ūkį ir vieni kitais rūpintis. Tai neturi niekaip sietis su šeimos statusu ir tam būtų labai platus pritarimas bet kuriame Seime.
Problema tad gilesnė nei partnerystės įteisinimas. Problema ta, kad Konstitucinis Teismas ramiai ir nesivaržydamas perrašinėja konstitucines normas, ypač viską, kas susiję su šeimos santykiais. Praktiškai prieš klausimams pasiekiant KT, galima beveik užtikrintai pasakyti, kaip bus išaiškinta, ir tai gana neblogai atitiks Laisvės partijos programą, nors prieštaraus visuomenės suvokimą apie tai, kas gera, protinga ir teisinga. Tiek dabartinės visuomenės, tiek ir tos, kuri Lietuvoje gyveno šią Konstituciją priimant. Tiek ir Konstitucijos autorių suvokimui. Taip atsiduriame savotiškoje konstitucinėje krizėje (A. Verygos taikli frazė), kai atotrūkis tarp KT aiškinimų, realaus Konstitucijos teksto ir visuomenės suvokimo tampa vis didesnis.
Tad ne partnerystei, taip vadinamajam artimo ryšio projektui, bet svarbiausia, ne Konstitucinio teismo siautėjimui, vieną po kito priiminėjant ideologinius, su Konstitucija nederančius sprendimus. Nepriklausomai nuo pažiūrų, net ir sąžiningi liberalūs žmonės turėtų rasti savigarbos ir tokia manipuliacija kaip „konstitucinė pareiga įteisinti vienalytę partnerystę“ nesinaudoti. Juo labiau, kad dabar paleidžiamas dar vienas teisinis nihilizmas: nors partnerystės Lietuvoje nėra ir ji neteisėta, žmonės atvirai raginami kreiptis į teismus dėl partnerystės įteisinimo konkrečiai porai. Tik šia vienintele makabriška prasme pasidalintą 15min antraštę galima laikyti teisinga. Apskritai ji daugiau klaidinanti.
