„Nacionalinis susivienijimas“ akivaizdžiai siekia įsitvirtinti Lietuvos politinėje arenoje. Skirtingai nei daugelis kitų partijų, jis aiškiai deklaruoja savo vertybines nuostatas: tautiškumą, suverenitetą, krikščionišką kultūros tradiciją ir stiprią valstybę. Partija ryžtingai pasisako prieš Europos federalizacijos tendencijas, migracijos politiką, vadinamąją „gender ideologiją“ ir kitas su Vakarų liberalizmu siejamas kryptis. Judėjimo branduolį sudaro intelektualai – filosofai, politologai, akademikai. Tai suteikia partijai intelektualinės gelmės ir išskiria ją iš kitų politinių jėgų, kurios dažnai remiasi vien pragmatiniais lozungais.
„Pozicijos“ redakcija kalbina „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrėją ir lyderį – filosofą, politologą, publicistą, Vilniaus universiteto profesorių, vieną iš Lietuvos Sąjūdžio ideologų Vytautą Radžvilą.
Šiuo metu, kai pasaulinė politinė padėtis tampa vis labiau įtempta ir neprognozuojama, atrodo, tarsi Jūsų balsas būtų pritilęs. O juk būtent Jūs buvote vienas iš pirmųjų, dar prieš daugiau nei dešimtmetį, įžvelgęs artėjančią Europos Sąjungos (ES) krizę – už ką, beje, teko sumokėti nemažą kainą, netekus darbo aukštojoje mokykloje. Šiandien matome, kad Jūsų prognozės dėl ES krizės išsipildė su kaupu. Po Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu, ypač po jo inauguracinės kalbos ir Dano Venso pasisakymo Miuncheno saugumo konferencijoje, net ir tie, kurie ilgą laiką vengė diskusijų apie ES ateitį, dabar tyli. Net aršiausi Jūsų ideologiniai oponentai šiandien nebėra tikri, ar ES iš tikrųjų pajėgi atsilaikyti – tiek dėl smunkančios ekonomikos, tiek dėl augančios tautinio judėjimo bangos, tiek dėl stiprėjančios Rusijos grėsmės ir kitų įtampų. Tai kas iš tikrųjų vyksta?
V.R. Šiuo metu vykstanti globali sumaištis savo mastu primena tą, kurią stebėjome prieš tris dešimtmečius žlungant pasaulinei komunizmo sistemai. Kai kuriais atžvilgiais šiandieninė krizė yra netgi dar didesnė ir pavojingesnė. Apie tai išduoda ne tik politikų, bet ir politikos analitikų pasimetimas bei blaškymasis.
Akivaizdu, kad tarptautinėje politinėje arenoje žmonės, kurie visai neseniai buvo laikomi iškiliais pasaulio lyderiais, nesugeba susitarti nė vienu esminiu klausimu. Šis nesugebėjimas nereiškia vien tik blogos valios ar nepakankamo noro – dažnai jis rodo, kad trūksta konstruktyvių idėjų ir bendros mąstymo krypties.
Sunku tartis, jei nežinai, ką pasiūlyti. O tam, kad būtų galima konstruktyviai diskutuoti, visų pirma reikia turėti aiškią būsimos pasaulio tvarkos viziją. Jei neturi paruošto plano, bent jau reikia turėti kelis apmąstytus scenarijus – vizijas, kurios leistų prognozuoti pasaulio raidą bent keliolikai metų į priekį.
Panašu, kad šiandien globalūs lyderiai net ir to neturi. Jie neturi nei strategiškai mąstančių patarėjų, nei solidžių ir patikimai veikiančių analitinių centrų, kurie galėtų pasiūlyti tvirtą intelektinį pagrindą sprendimams priimti. Anksčiau tokiais centrais – vadinamaisiais „think tank‘ais“ didžiuodavosi garsiausi pasaulio universitetai.
Kiti tokie centrai, arba idėjų kalvės, veikė kaip savarankiškos, dažnai privačiai finansuojamos, mokslinių tyrimų institucijos. Tokiuose centruose buvo formuojamos valstybių geopolitinės vizijos, ilgalaikės strateginės politikos kryptys, siūlomi efektyviausi jų įgyvendinimo būdai. Dabar, panašu, dažniausiai tiesiog mėginama pakrikai reaguoti į einamuosius politinius įvykius, bet nebepajėgiama į juos pažvelgti iš ilgesnės perspektyvos ir juo labiau formuoti būsimosios pasaulio tvarkos kontūrų.
Bet juk turime gausybę apžvalgininkų, komentatorių, daugybę savų politologų. Tiesa, jie atrodo gerokai pasimetę. Jų analizės – prieštaringos, o prognozės dažnai nerišlios ar miglotos. Neapibrėžtumas tvyro ne tik viešajame diskurse, bet ir sprendimų priėmėjų sluoksniuose. Tai kas iš tiesų nutiko? Kodėl, turėdami tiek daug ekspertų, vis tiek nesugebame susivokti situacijoje?
Panašų pasimetimą jau esame regėję prieš tris dešimtmečius. Kadaise vienoje knygoje teko skaityti pikantišką pasakojimą apie sovietologų mokslinės konferencijos dalyvį, kuriam užteko sąžinės ir drąsos papasakoti apie ten patirtas emocijas. Mat prieš žengdamas į salę skaityti savo pranešimo Sovietų Sąjunga po 20 metų – kas toliau? jis per hole stovėjusį televizorių stebėjo, kaip žmonės ropščiasi per Berlyno sieną ir net mėgina ją griauti.
Šis atviras ir nuoširdus, bet labai retas pasakojimas turėtų būti pamokančiu pavyzdžiu, koks lėkštas ir trumparegiškas gali būti ne tik vadinamųjų rimtų politikų, bet ir iškilių politikos tyrinėtojų mąstymas. Tiesą sakant – ir pats politikos mokslas, kai jis patiria tokius fiasko, kokį patyrė Šaltojo karo laikais itin išplėtota sovietologija, kurios tyrimams, konferencijoms, kitiems poreikiams buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Mūsų dienomis tai kartojasi – politikos mokslas vėl išgyvena panašų pasimetimo ir bejėgiškumo laikotarpį.
Kai abu politiką formuojantys sluoksniai – vadinamieji „grynieji politikai“ ir juos aptarnaujantis intelektualių politikos projektuotojų sluoksnis – pasirodo bejėgiai, galima kalbėti apie totalinę vadinamosios politinės paradigmos krizę.
Jai stiprėjant visiškai arba iš dalies nutrūksta ryšys tarp politinio mąstymo ir politinio veiksmo. Politinis veikimas tampa aklas, o politinis mąstymas, praradęs ryšį su realiais sprendimais ir nebeįstengiantis suteikti jiems intelektualinių gairių, taip pat pakrinka ir galiausiai pereina į sumaišties būklę.
Politikos srityje, kitaip nei gamtos moksluose, nėra įmanomi sterilūs – griežtai kontroliuojami laboratorinio tipo eksperimentai ir bandymai. Vis dėlto politikos mokslo srityje formuluojamas idėjas ir teiginius bent iš dalies įmanoma patikrinti praktiškai. Stebint, ar tam tikros įžvalgos ir rekomendacijos iš tikrųjų yra veiksmingos ir duoda numatytus rezultatus, ar vis dėlto jos neveikia, o būna, kad sukelia visiškai nelauktus, kartais net pragaištingus padarinius. Gilėjant atotrūkiui tarp politinio mąstymo ir veikimo, politikos mokslininkų vartojamos sąvokos ir įžvalgos pamažu virsta negyvomis ideologinės propagandos klišėmis, kuriomis vis labiau nebetiki visuomenė, o galiausiai ir priimantys sprendimus politikai.
Ir kokia viso to priežastis?
Kad tai iš tiesų vyksta, rodo Vakarų pasaulyje stiprėjanti tendencija mažinti finansavimą socialiniams mokslams. Tarp jų – ir politikos mokslams, kurie ilgą laiką buvo laikomi svarbiais visuomenės raidos analizės įrankiais. Tai vyksta ne tik JAV, kur Trampo administracija gana ryžtingai uždarinėja tokio pobūdžio institucijas smarkiai mažindama ar net atimdama joms iki šiol skirtą dosnų finansavimą, nes laiko jas nenaudingomis arba net visuomenę ir valstybę griaunančios leftistinės ideologijos plėtros ir sklaidos židiniais.
Europos Sąjungoje taip pat vis dažniau girdimos abejonės dėl šių mokslų naudingumo ir reikalingumo. Kartu auga ir mokslininkų nerimas: kiek dar ilgai bus finansuojami jų atliekami tyrimai? Jau pasirodė ir tarptautinės ES šalių socialinių mokslininkų peticijos šiuo klausimu.
Tačiau besiskundžiantys dėl lėšų karpymo ir prarandamų darbo vietų tokių peticijų ir kreipimųsi į valdžią autoriai bei signatarai, kaip ir privačiuose būreliuose dūsaujantys dėl atėjusių prastų laikų socialiniai mokslininkai dažniausiai nėra linkę kalbėti apie gelmines, o tai reiškia – tikrąsias krizės ir juos užgriuvusių sunkumų priežastis.
Man nesuprantama, kodėl vis dažniau kvestionuojamas socialinių mokslų reikalingumas, o jų finansavimas mažinamas? Ar tai tik ekonominiai sprendimai, ar už to slypi gilesni kultūriniai ir ideologiniai procesai?
Viena svarbiausių neabejotinai buvo pernelyg didelis jų uolumas intelektualiai aptarnaujant nuo Šaltojo karo pabaigos Vakarų pasaulyje įsivyravusią ideologinę schemą. Ji dažnai vadinama tiesiog Fukuyamos paradigma. Iš esmės tai yra pasaulio istorijos aiškinimas, kurį galima apibūdinti kaip alternatyvą marksistinei mokslinio komunizmo teorijai.
Komunistinės santvarkos pergalė visoje Žemėje yra žmonijos raidos galutinis tikslas ir jos istorijos pabaiga – būtent tai teigė marksizmo istorijos ir politikos teorija. F. Fukuyama savo 1992 m. išleistoje knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ šią teoriją tam tikra prasme apvertė aukštyn kojomis. Paskelbė, kad žmonijos istorijos pabaiga ir galutinis tikslas būsiantis ne pasaulinis komunizmas, bet amžinojo nuobodulio visuomenė – visuotinė liberali demokratija ir laisvos rinkos ekonomika.
Tokios istorijos pabaigos tezė iš pat pradžių daug kam atrodė įtartinai paprasta. Tačiau tvyrant euforijai dėl Vakarų pergalės Šaltajame kare ir komunizmo žlugimo, ji lengvai išpopuliarėjo ir, kaip šiandien mėgstama sakyti, tapo vyraujančiu diskursu apie pasaulio laukiančią ateitį.
Iš tikrųjų ši tezė buvo ir tebėra teoriškai miglota, slepia daugybę neatsakytų klausimų ir gali būti aiškinama labai įvairiai. Ko vertas vien skirtumas tarp šioje tezėje galimų išskaityti istorijos pabaigos versijų – JAV vadovaujamos būsimos atlantistinės ir ES nešamos mondialistinės pasaulio tvarkos vizijų. Prie šio klausimo dar grįšime.
Jei socialiniai mokslai pernelyg uoliai aptarnauja ideologinę paradigmą, kurią vadinate Fukuyamos istorijos pabaigos tezės atmaina, tai kokiu būdu ir kaip ši ideologija paveikė Vakarų politinį mąstymą ir sprendimų priėmimą?
Pirma, Fukujamos istorijos pabaigos tezė, numatanti visos planetos sudemokratinimą ir surinkinimą, tapo pavojingų geopolitinių ir geostrateginių iliuzijų šaltiniu. Būtent ja buvo grindžiamas naivus įsitikinimas, kad bus vesternizuotos ir taps demokratinėmis net tokios valstybės kaip Kinija ir – tai ypač pavojinga Lietuvai bei kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims – Rusija.
Ši doktrina atvėrė kelią ir itin problemiškai demokratijos eksporto į jai nepasiruošusius kraštus praktikai, kurios padariniai buvo nenumatyti ir dažnai pragaištingi ištisiems regionams ir visai tarptautinei tvarkai. Ko vertas „arabų pavasaris“ arba mėginimas įtraukti Ukrainą į euroatlantinės civilizacijos orbitą iš anksto nepasirūpinus absoliučiai būtinomis jos saugumo garantijomis – negarantavus ne tik narystės NATO, bet paskutinę akimirką nesuteikus net elementaraus minimumo, būtent tarsi lyg ir žadėto narystės aljanse veiksmų plano.
Antra, šių dienų pasaulio realijos jau tiesiog fiziškai leidžia matyti ir suprasti tai, ką prieš beveik keturis dešimtmečius buvo įmanoma išvysti dar tik „sielos akimis“, tai yra daugiausia grynai intelektualiniu analitiniu žvilgsniu, būtent kad Fukujamos pranašystė apie istorijos pabaiga savo giliausia esme buvo tokia pati ideologinė utopija kaip ir pasaulinio komunizmo vizija.
Ir neabejotinai programavo tokio pat užmojo globalios socialinės inžinerijos projektą, kokiu buvo tapęs pasaulinio komunizmo eksperimentas. Trumpai tariant, ji virto pasaulio revoliucinio pertvarkymo programa. Tai reiškia, kad už Fukuyamos tezė numatė ne tik Šaltąjį karą laimėjusių Vakarų misiją išplėsti demokratijos ir laisvosios rinkos principus į visą pasaulį, bet ir revoliucingai pertvarkyti pačius Vakarus – jų šalių santvarkas ir visuomenes.
Tačiau kaip gyvenusieji sovietmečiu buvo mokomi ir gerai žino, norint iš pagrindų pertvarkyti pasaulį pirmiausia jį būtina išardyti iš pačių pamatų. Todėl fukujamiškasis ateities pasaulio regėjimas tiesiog privalėjo įgyti aiškesnį ir tikslesnį pavidalą, kad galėtų tapti apibrėžtesne ir konkretesne ideologine bei politine pasaulio pertvarkymo programa. Tokia ideologija susiformavo ir yra plačiausiai žinoma leftizmo vardu.
Sakote leftistinė ideologija formavo akademinį ir viešąjį diskursą, tapo represyvi. Kaip konkrečiai tai pasireiškia mokslo ir visuomenės gyvenime šiandien?
Paaiškinsiu paprasčiau. Kadangi joje griežtai išsaugotas esminis klasikinio revoliucinio marksizmo reikalavimas pirmiausia sugriauti senąjį pasaulį, joje taip pat neišvengiamai senienomis ir naikintinomis praeities atgyvenomis turėjo būti paskelbta religija, tauta, valstybė, net prigimtinė šeima – pradėtas totalinis karas su viskuo, kas visada buvo laikoma civilizacijos atraminiais stulpais ir žmonių visuomenės skiriamaisiais požymiais.
Ši ideologija plito, jos atstovams pradėjus plūsti į mokslines įstaigas ir žiniasklaidą bei jas vis labiau užvaldyti. Tačiau šito pasirodė maža. Naikinanti praeitį ir beatodairiškai griaunanti visas iš jos paveldėtas institucijas leftistinė ideologija ir jos diegėjai sulaukė pasipriešinimo.
Jį užgniaužti ir nuslopinti tapo įmanoma tik represijomis, kurios iš esmės yra ne kas kita, o kitaminčių cenzūros ir persekiojimo praktika, kuri įvardijama jos esmę gerokai nuslepiančiu vakarietišku eufemizmu „atšaukimo kultūra“. Nors iš tikrųjų tai yra tipiškas ir banalus represijų režimas. Nuo jo nukentėjo iškilūs Vakarų mąstytojai ir mokslininkai, meno, kultūros ir žiniasklaidos atstovai. Bet dauguma socialinių mokslininkų ir tyrimo institucijų prisitaikė prie naujų žaidimo taisyklių ir pakluso leftistiniams „politinio korektiškumo“ standartams. Tai darė dėl akivaizdžios priežasties – nusilenkė juos maitinančiai rankai.
Viskas labai paprasta: padavęs paraišką mokslinio tyrimo projekto finansavimui nukrypsi nuo leftizmo ideologinės linijos ir „politinio korektiškumo“ standarto – pinigus matysi kaip savo ausis. Galimybė skirti arba neskirti finansavimą moksliniam tyrimui arba studijų programai yra puikus ideologinės ir politinės kontrolės įrankis. Tokia paslėpta kontrolė yra klastingesnė ir kai kuriais atžvilgiais veiksmingesnė negu kadaise egzistavęs atviros mokslo ideologinės priežiūros režimas, kai nukrypimai nuo „teisingos ideologinės linijos“ paprastai būdavo aiškiai įvardijami ir baudžiami. O čia tikroji priežastis nenurodoma, nes užtenka pasakyti, kad projektas neatitinka finansavimui gauti keliamų reikalavimų arba yra prastesnis negu kiti su juo konkuravę projektai.
Socialiniai mokslininkai, žinoma, perprato neformalias akademinio-finansinio žaidimo taisykles, iš jų svarbiausią – nekąsk maitinančios rankos. Akademiniame pasaulyje stiprėjo prisitaikėliškumo dvasia. Silpo socialiniam mokslui gyvybiškai svarbus analitinis-kritinis pradas. Tyrėjai vis labiau darėsi valdžios politiniais patarnautojais ir vyraujančios ideologijos aptarnautojais pagal principą „ranka ranką plauna“.
Ilgai vyko ir iš dalies tebevyksta savotiški abipusiai mainai, kai neaišku, kas perka, o kas parduoda, kas moka, o kas – įgyja: dosnus finansavimas socialiniams mokslams yra atlygis už tyrėjų lojalumą nutylint arba menkinant rimtas problemas ir valdžios klaidas, ar mokslininkų tarnystė yra dėkingumo mokestis valdžiai už jos skiriamas lėšas?
Kad ir kaip ten būtų, kurį laiką šie mainai klostėsi sklandžiai ir atrodė, kad leftistinė socialinio pažinimo paradigma yra tvirta, stabili ir veiks kone amžinai. Tačiau mokslininkų servilizmas nemažai prisidėjo prie to, kad didėjo atotrūkis tarp jų tyrimuose formuojamo paviršutiniško, nuglaistyto ir pagražinto tikrovės vaizdo, arba tikrovaizdžio, ir pačios tikrovės, kurioje gausėjo ir gilėjo rimtai netiriamos, tiksliai neįvardijamos, tad galiausiai dešimtmečiais nesprendžiamos problemos.
Kaip ir kada pastebėjote šis virsmą?
Ko gero, pirmuoju akivaizdžiu šio grėsmingai augančio atotrūkio ženklu galima laikyti visiškai neadekvačią Vakarų akademinio isteblišmento ir pirmiausia socialinio mokslo vyraujančios srovės (mainstream‘o) reakciją į Brexitą ir D. Trampo pirmąjį išrinkimą JAV prezidentu. Reakcijas plačiau aptarsime kiek vėliau. O kol kas užtenka pasakyti, kad mainų, arba minėtas „ranka plauna ranką“ mechanizmas yra smarkiai sutrikęs. Vakarų pasaulio gelmėse tyliai augusios, bet dažniausiai tušuotos ir nespręstos problemos visų akyse virsta pasiruošusiu išsiveržti ugnikalniu. Įpratę laukti valdžių nuorodų ar gairių, kaip jas „teisingai“ aiškinti, socialiniai mokslininkai jų negauna, nes valdžia nežino, ką daryti ir sakyti.
Ar galima sakyti, kad ši socialinių mokslų krizė yra ne išorinių aplinkybių, o vidinės profesinės išdavystės pasekmė? Kiek patys mokslininkai prisidėjo prie situacijos, kurioje šiandien atsidūrė jų bendruomenė?
Įpratę aptarnauti eižėjančią leftistinę ideologiją mokslininkai nebesuvokia mąstyti savarankiškai – kritiškai ir blaiviai analizuoti esamą padėtį bei ieškoti novatoriškų sprendimų. Šitaip abipusiai mainai virsta abipusiu nusivylimu. Juk neieškantys ir nerandantys atsakymų į šiandienos iššūkius mokslininkai valdžios akyse atrodo nenaudingi, o jų tyrimai – neverti finansuoti.
Bet nesuprasdami arba nenorėdami pripažinti, kodėl ir kaip jie tapo nenaudingais, mokslininkai yra nusivylę valdžia ir piktinasi, kad yra pratinami prie „bado dietos“ režimo.
Tik retas sugeba pripažinti, kad stoję „liesi metai“ yra atpildas už ilgus metus rodytą konformizmą ir mokslininko misijos ir pareigos ieškoti tiesos bei ją skelbti išdavystę.
Bus tęsinys
