Jacques’o Offenbacho operos „Hofmano istorijos“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre daugelis žiūrovų įsiminė žavingą Lindorfo, Kopelijaus, Miraklio ir Dapertuto vaidmenų atlikėją – bosą Giorgi Manoshvili iš Sakartvelo. Balandžio pabaigoje jis sugrįš į Vilnių dainuoti „Hofmano istorijų“ spektakliuose, tad nutarėme susipažinti iš arčiau.
Kokia buvo jūsų kelio į muziką pradžia?
Vaikystėje mokiausi groti smuiku aštuonerius metus, bet vėliau tiesiog mečiau, nes dainavimas man teikė daugiau džiaugsmo. Dainavau kartvelų liaudies muzikos chore maždaug penkiolika metų, studijavau etnomuziką. Tada atradau operą ir po truputį pradėjau jos mokytis, pradėjau praktikuotis. 2020 m. nusprendžiau stoti į magistro studijas Tbilisio valstybinėje konservatorijoje. Tad su opera esu labai neseniai – vos penkerius metus.
Ar jau teko padirbėti kurio nors operos teatro trupėje?
Ne, esu laisvai samdomas ir tiesiog keliauju po pasaulį, dalyvaudamas skirtinguose pastatymuose skirtinguose pasaulio teatruose – Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Beje, kol kas neteko pasirodyti Tbilisio operos ir baleto teatre, bet tikiuosi, kad tai įvyks netrukus.
Jūsų įspūdžiai apie „Hofmano istorijas“: ar pernai dainavote šioje operoje pirmą kartą?
Tai nuostabi opera su įdomia istorija ir gražia muzika. Ir pastatymas, kurį parengėte, yra labai geras. Man tai buvo debiutas LNOBT ir debiutas „Hofmano istorijose“ tuo pat metu. Atlieku net keturis „blogiukų“ vaidmenis, o tai smagu iš artisto perspektyvos. Kadangi personažai keturi, turiu atrasti būdą padaryti juos šiek tiek skirtingus, bet kartu išlaikyti vientisą blogio liniją operoje. Nes tie keturi personažai – jie tarsi vienas žmogus: kartais jis – piktas, kartais – juokingas, bet visuomet elegantiškas.
Kuri J. Offenbacho operos vieta jus labiausiai jaudina?
Trečias veiksmas, kuriame dalyvauja Antonija ir Miraklis. Mano personažas ten labai piktas, bet muzika ten – nuostabi. Labai gražus tercetas su Antonija ir jos Mama. Ir dar – ketvirto veiksmo arija „Scintille, diamant“ („Žėrėk, deimante“).
„Hofmano istorijos“ – prancūzų opera. Jums patinka dainuoti prancūziškai?
Tai mano pirmasis didelis pasirodymas prancūzų kalba, taigi iš pradžių buvo šiek tiek sunku, bet vėliau su ja „susidraugavome“. Manau, tai viena iš labiausiai operai tinkančių kalbų, tačiau bet kuria kalba galima atrasti būdą dainuoti. Iki šiol man nėra tekę dainuoti vokiečių kalba.
„Hofmano istorijų“ pastatymą Vilniuje sukūrė jaunų statytojų komanda iš Italijos. Jūs labai dažnai dainuojate būtent Italijoje…
Taip, ir šįmet Neapolyje dainuosiu Giuseppe‘s Verdi operoje „Atila“. Pezaro mieste, kuriame rengiamas Gioachino Rossini operos festivalis, dainuosiu šio kompozitoriaus operoje „Italė Alžyre“. Veronoje, garsiojoje „Arena di Verona“, pasirodysiu operose „Karmen“ ir „Aida“. Tai – vien šios vasaros planai…
Tad ar išties vis dar gyvenate Tbilisyje?
Taip, visada ten grįžtu, kai turiu daugiau laiko, nes mano artimi žmonės yra ten. Bet kartu jaučiu, kad iš Sakartvelo nuolat keliauti darosi per sudėtinga, todėl galvoju persikelti gyventi į Europą. Manau, tai bus Italija, kurioje aš pradėjau savo operos solisto karjerą, kurioje yra daug svarbių man teatrų. Tiesiog patinka ta šalis, patinka žmonės. Manau, kad ten persikelsiu.
Itališkai dar nekalbu taip gerai, kaip norėčiau, bet tobulėju su kiekvienu nauju operos pastatymu. Italijoje žmonės eina iš proto dėl operos, jie ją labai myli, tai jų prigimtyje. Be to, italai truputį panašūs į kartvelus – labai emocionalūs, truputį pašėlę.
Mačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame grojate gitara. Turite savo gitarą?
Taip, žinoma. Man patinka groti gitara. Sėdėdami prie stalo, mes dažnai dainuojame kartveliškas dainas. Liaudies muzika išliko mano širdyje, ji užima didelę mano sielos dalį.
Ar teko dalyvauti vokalistų konkursuose?
Laimėjau tik vieną tarptautinį konkursą – Nicolai Ghiaurovo dainininkų konkursą Italijoje, Modenoje. Bet mano karjera ir taip gerai klostosi – turiu pakankamai kontraktų žymiuose teatruose. Perklausos, konkursai – tai patirtis, kurti svarbi nepriklausomai nuo to, ar tau pasiseka, ar ne. Ji tave sustiprina ir padeda tobulėti.
Ar dažnai tenka atsisakyti pasiūlymų dainuoti?
Kartais reikia, nes turi būti atsargus rinkdamasis repertuarą. Turi žinoti, kas tau tinka, kas – ne. Kartais patinka vaidmuo, patinka opera, bet turi pasakyti „ne“, ypač kai esi jaunas, nes reikia būti protingam, po truputį kurti savo techniką ir neprisiimti per sunkių vaidmenų. Taigi, keletą kartų pasakiau „ne“, nes maniau, kad dar ne laikas. Tuos vaidmenis dainuosiu po penkerių, septynerių ar dešimties metų.
Bosų karjera operoje pati ilgiausia. Iki kokio amžiaus norėtumėte dainuoti scenoje?
Noriu dainuoti kuo ilgiau, bet kai pamatysiu, kad nebepavyksta, kad balsas prastėja – tiesiog sustosiu. Nenoriu, kad žmonės mane prisimintų dainuojantį blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip dirbsiu, kaip tobulinsiu techniką, kaip atsargiai rinksiuosi repertuarą… Dabar man 34-eri, o bosų karjera nuo tokio amžiaus tik prasideda.
Martyno Aleksos nuotraukos
