Lenkija bus finansiškai šantažuojama, nebent ji paklus ES ideologiniam dominavimui, perspėja Marzena Nykiel.
Kurį laiką atrodė, kad ES fondų skyrimo Lenkijai reikalas buvo patvirtintas susitarimu, kad lėšos bus pasiųstos, tačiau antradienio diskusija Europos Parlamente ir ketvirtadienio rezoliucija parodė, kad opozicija nepaleis iš rankų įrankio, leidžiančio jai šantažuoti Lenkijos vyriausybę.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, išreiškiančią „jo didelį susirūpinimą dėl Europos Komisijos veiksmų, susijusių su Lenkijos Nacionalinio atsigavimo planu“.
Europos Komisija taip pat noru nedegė. Prieduose ne tik atsirado 160 „plačios apimties reikalavimų“, bet grėsme tapo ir tai, kad jų kad jų įvykdymas yra bet kurio mokėjimo išankstinė sąlyga. Tai galbūt visa prasmė priimti Nacionalinio atsigavimo plano fondus turėtų būti persvarstyta?
Verta peržiūrėti antradienio debatus Europos Parlamente, kad pamatytume, kaip energingai Lenkijos opozicija reikalavo, kad Europos Komisija didintų spaudimą Lenkijai.
Róża Thun, Europos Parlamento narė nuo opozicinės partijos Pilietinė Platforma (PO), sutiko, kad tai ir buvo priežastis reikalauti susitikimo su Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen po jos vizito Varšuvoje. Ji pabrėžė, kad ES turi garantuoti Lenkijoje laisvę ir imtis veiksmingų intervencinių priemonių. „Lenkijos demokratinės institucijos yra jaunos ir neatsparios puolimui“, – sakė ji. „Todėl mes to tikimės iš jūsų ir mes jūsų to reikalaujame“, – kalbėjo Europos Parlamento narė iš Lenkijos Komisijos vadovei.
Von der Leyen atsakymas buvo nedviprasmiškas – Lenkija negaus lėšų, kol nebus įvykdyti „reikalavimai“. „Mes visai nesiųsime lėšų, kol nebus įgyvendintos reformos“, – teigė Europos Komisijos pirmininkė ir pridūrė, kad sutikimas su Lenkijos Nacionalinio atsigavimo planu nesustabdo jokių procedūrų, susijusių su teisinės valstybės principais Lenkijoje.
Ar jomis galima laikyti kažkokį norą, kad būtų gerbiamas Lenkijos suverenumas? Šių pareiškimų tonas nepalieka jokių iliuzijų: Lenkija bus finansiškai šantažuojama tol, kol pasiduos.
Turime prisiminti, kad 300 puslapių priedai, apimantys daugiau nei 160 „reikalavimų“ siekia ypač gilaus kišimosi į Lenkijos politinę sistemą, ekonomiką, pramonę, žemės ūkį ir net švietimą. Europos Žaliojo susitarimo elementai, galintys sukelti didžiules išlaidas ir žalą, taip pat ten įtraukti.
Taigi, jei ES įstaigos turi tiek daug abejonių dėl Lenkijai pažadėtų lėšų mokėjimo, jei avanso, padedančio sukurti atsigavimo po pandemijos mechanizmą, laikas praėjo, jei reikalavimai didėja, tačiau Lenkija vis dar negavo nė vieno euro, ar nevertėtų Lenkijai persvarstyti savo poziciją dėl ES Nacionalinio atsigavimo plano fondų?
