Jaunimas bėga į Vilnių arba emigruoja, gyventojai sensta, politikai išsidirbinėja ir kaupiasi turtus, kažkas bando apteršti Lietuvos istoriją ir sumenkinti pasiektus rezultatus. Atrodo, kad Lietuva sparčiai ritasi žemyn. Ar gali būti, kad greitai Lietuvos kaip valstybės visai nebeliks?
Nebesuvokiame lietuvybės svarbos
Šiaulių universiteto bibliotekoje vyko Kovo 11-osios akto signataro profesorius Bronislovo Genzelio knygos „Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena“ pristatymas ir diskusija. Renginyje dalyvavęs knygos autorius ir jį atlydėję asmenys prisiminė šalies praeitį ir diskutavo apie galimus Lietuvos ateities scenarijus.
Poetas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas Rubavičius prisiminė, kad kažkada žmonės buvo draugiškesni ir artimesni. Štai 1990 m. lietuviai gyveno su laisvinimosi, džiaugsmo ir bendrystės pajauta. Išlaikydami bendrystės jausmą, žmonės laisvinosi iš sovietinės okupacijos.
Tuo tarpu šiandien žmonėms valstybė staiga tapo nebereikalinga. Staiga tapo nebesuprantama nei valstybės reikšmė, nei svarba. Baisiausia, kad net politikai nežino, dėl ko dirba. Mano, kad valstybė tai, kai vieni žmonės valdo, o kiti – paklūsta.
„Kur dingo tas sutelktumas, noras kurti savo valstybę? Kodėl dabar mes taip netalentingai, nevalstybiškai gyvename? Kodėl nebeliko lietuvybės svarbos suvokimo?“ – retoriškai klausė V. Rubavičius.
Jis kalbėjo, kad šiandien žmonės gyvena nesugebėdami įtvirtinti savo tautos ir nesuvokdami, jog mūsų tautai skirta tik vienintelė vieta pasaulyje. Dabar žmonės gali gyventi, kur tik nori, jiems valstybės nebereikia. Net atsiranda politikų, teigiančių, kad didžioji iškovota laisvė ir yra ta, jog žmogus turi teisę pats apsispręsti, kur gyventi. Tačiau ar tai nėra viena iš priežasčių, kodėl tautiškumas nyksta?
Filosofas kalbėjo, kad lietuvybės suvokimas, jos sąvoka trinama iš viešosios erdvės ir švietimo sistemos. Mokyklose nebesistengiama išugdyti lietuvio, priešingai – švietimo institucijų tikslas yra išauklėti individą, kuris po to galėtų pats pasirinkti norimą lytį, kalbą, gyvenamąją vietą.
„Iš kasdienio vyksmo matome, kad žmonės, įgavę valdžią, staiga pajungia kitus žmones ir užmiršta apie valstybę, lietuvybę, nacionalinės kultūros tvirtinimą“, – esminę problemą įvardijo filosofijos mokslų daktaras.
Nebenorime ką nors pakeisti
Negerai ir tai, kad mums sakoma, jog turime tapti Europos dalimi. Iš tiesų mes jau esame europiečiai, tik klausimas, kaip tai sugebame išnaudoti, kokiomis sąlygomis gyvename, ką patys sukuriame ir ką galime pasiūlyti Europai, kad prilygtumėme solidiems ir oriems Europos gyventojams. Deja, bet apie tai niekas nekalba. Lietuviams užtenka pasirašyto popieriuko, kuriame Lietuva pripažįstama kaip atskira valstybė.
Filosofas svarstė, kad šiandien galbūt gyventumėme geriau, jeigu Lietuva nebūtų buvusi sukurta ant melo pamatų.
„Melu vadinu privatizaciją, kuri vyko nesuvokiant, kas yra demokratinė valstybė ir privati nuosavybė. Žemė buvo atiduoda išgraibstymui tikint, kad susikurs naujas turtingųjų sluoksnis, kuris padarys ir demokratiją, ir laisvąją rinką. Bet iš tiesų turtingieji niekada nesiruošė to daryti, jie ir dabar nori tik toliau turtėti“, – kalbėjo V. Rubavičius.
Susikūrus tokiems valstybės mechanizmams, skirtiems tik turtingųjų tolimesniam turtėjimui, rezultatai akivaizdūs. Pats baisiausias to rezultatas – emigracija. Kalbama, kad žmonės iš šalies išvyksta ieškoti gerai apmokamo darbo. Galbūt tai tiesa, bet yra ir kita medalio pusė: lietuviai išvažiuoja, nes nežino, kaip Lietuvoje išgyventi.
Nenormalumą liudija ir švietimo sistemos spragos bei nesiliaujamos reformos. Jeigu trisdešimt metų viskas nepaliaujamai reformuojama, apie normalų gyvenimą nėra net ko kalbėti.
„Su kuo belyginsime mokytojų, dėstytojų atlyginimus, matome, kad jie pas mus yra mažiausi. Visos šalys supranta, kad kultūra, švietimas yra valstybės stuburas, o mokytojai – vieni iš svarbiausių, anksčiau šventomis laikytų figūrų, to nesuprantame tik mes“, – sakė filosofas.
Neatsiginame šmeižto bangų
Profesorius Bronislovas Genzelis pritarė, kad gyvenimas Lietuvoje tikrai krypsta ne į gerąją pusę. Jis kalbėjo, kad ir negali būti kitaip, kai atsiranda tokių, kurie organizuoja Sąjūdžio pirmeivių dergimą ir klastoja mūsų istoriją.
Jis svarstė, kodėl organizuojami išpuoliai prieš Česlovą Kudabą, Justiną Marcinkevičių, Antaną Terlecką, Vytautą Skuodį, Alfonsą Svarinską ir kitus labiausiai nusipelniusius Lietuvos Nepriklausomybei asmenis.
Štai Antanas Terleckas šmeižiamas iki pat 2017 metų, kalbama, kad jo veiklą inspiravo KGB. Nors iš tiesų jis siekė veikti viešai, nebijant represijų, nes tik tokio pobūdžio veikla galėjo parengti dirvą Lietuvos valstybingumo atkūrimui. Jo leidžiamojoje nelegalioje spaudoje gvildentos Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, tikėta tokių pastangų vaisingumu.
Toliau šmeižiamas ir Justinas Marcinkevičius, nors jis buvo vienas iš tautinio atgimimo šauklių. Jis telkė kitų šalių intelektualus Lietuvos valstybingumo atkūrimo palaikymui, pritraukė daugelį intelektualų, kurių nemažai būta tarp deputatų.
„Ir taip visos asmenybės, klojusios Nepriklausomybei pamatus, atgavus ją, terorizuojamos, garbinami tie, kurios anksčiau nė piršto nepajudino dėl jos arba, vaizdžiai tariant, stovėjo kitoje barikadų pusėje“, – akcentavo B. Genzelis.
Skęstame dėl parsidavusių politikų
Didesnių laimėjimų Lietuvoje nepasiekiama ir dėl politikų dvilypiškumo. Štai Seimas yra renkamas Lietuvos piliečių, bet kažkodėl į valdžią dažniausiai išrenkami korumpuoti ir kažką blogo padarę asmenys. Tuo tarpu nesusitepę, tikintys, kad gali padaryti kažką gera dėl Lietuvos, yra neišrenkami.
Pavyzdžiui, profesorius svarstė, kodėl į Lietuvos valdžią pateko Adolfas Šleževičius. Tapęs Ministru Pirmininku A. Šleževičius tykiai atėjo į LSDP gretas. Profesoriaus teigimu, jis iš pirmųjų dienų bandė iš partijos vadovybės išstumti sąjūdiečius ir partijos atskyrimo nuo TSKP organizatorius, traukti į savo aplinką buvusius „platformininkus“, ardyti Sąjūdžio ir užsimezgusius gerus santykius su Lenkija.
Antai, tuo metu, kai A. Šleževičius tapo Ministru Pirmininku, Lenkijoje vyko priešrinkiminė kova. Jis, kaip Lietuvos Ministras Pirmininkas, tuometinės Lenkijos vyriausybės buvo pakviestas į Lenkiją oficialaus vizito. Lenkijos kairiųjų lyderis A. Kvasnievskis pasiūlė susitikti. Su Lenkijos kairiaisiais bendravo LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriai, kurių būta ir LSDP Prezidiume. A. Šleževičius neprieštaravo tokiam susitikimui, tačiau nuvykęs į Lenkiją, susitikti atsisakė. Taip buvo įmuštas ,,pirmasis kylis“ santykiuose su Lenkija. Po to sekė antras.
Lenkija, išgyvendama energinę krizę, siekė jungties su Lietuvos energetikos sistema. Ji nebuvo realizuota dėl Lietuvos kaltės. A. Šleževičiaus vyriausybė atsisakė tuo klausimu derėtis su Lenkija. Galiausiai A. Šleževičius buvo atstatydintas.
Vėliau keitėsi vyriausybės. Jose nežinia iš kur atsirasdavo ir vis dar atsiranda panašios asmenybės, tik ne tokios ryškios.
B. Genzelis kalbėjo, kad Lietuvos, kaip valstybės, gali nebelikti ir vien todėl, kad čia politika labiau primena verslą.
Todėl, anot jo, labai svarbu domėtis politika ir į valdžią rinkti nesusikompromitavusius, bet šalies labui norinčius dirbti asmenis.
