Autorius yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Kovo 11-osios Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras.
Ne viską užfiksuoja dokumentai. Neretai politikai keičiasi nuomonėmis prie keturių akių, išanalizuoja visas galimas pasekmes (tiek vidines, tiek išorines), po to skelbiami susitarimai (atskiri konfidencialūs pokalbiai, nors ir svarbūs, gali likti nežinomybėje).
Draugiškuose pokalbiuose atsiskleidžia vidinės nuotaikos. Tai suvokiau studijų metais, nors politikoje dar nedalyvavau, bet susitikau nė vieną ryškią asmenybę, turėjusia įtakos mano savimonei.
Prisimenu tuos, su kuriais bendravau (Vengrijos, Lenkijos, Čekoslovakijos), kai jų socialinis statusas buvo panašus į mano, tuo tarpu su Vokietijos, Švedijos ministrais, oficialiai jiems užimant tam tikras pareigas. Vieni sutikimai buvo konfidencialūs, kiti ne, bet jie bylojo mus supančių iš Vakarų šalių įtakingų asmenybių psichologines nuotaikas, leidžiančias spręsti, kaip sureaguos į Nepriklausomybės paskelbimą.
Informacija dalinausi su bendražygiais. Pokalbiams nebuvau niekieno įgaliotas. Iki Nepriklausomybės visi panašiai elgėsi. Svarbu buvo jausti nuotaikas. Jos formavo mūsų mąstyseną. Atmintyje įsirėžė tie momentai, kurie svarbūs mūsų istorijai.
Imperijos žlunga ne tiek dėl išorinių poveikių, kiek dėl vidinio supuvimo. Taip atsitiko ir su Tarybų Sąjunga, kurios griūties liudininku buvau. Ji iš Pietų ir Pietryčių buvo apsupta satelitinių šalių, vadinamų socialistinėmis, kuriuose ir prasidėjo išsivaduojamasis judėjimas.
Iš išgirstų nuotaikų jaunystėje supratau, kas mąstoma kolonizuotuose šalyse. Istorikų rasti vien archyvuose dokumentai neatskleidžia visų politinių užkulisių. Daug dalykų vėliau galime sužinoti iš paskelbtų memuarų, neatmetant jų subjektyvumo.
Imperijos žlunga ne tiek dėl išorinių poveikių, kiek dėl vidinio supuvimo. Taip atsitiko ir su Tarybų Sąjunga, kurios griūties liudininku buvau.
Politikoje vaidina objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai. Jiems turi poveikio valstybių interesai ir asmeninės simpatijos ar antipatijos. Lietuvos kaimynystėje – ne supervalstybės, o panašios į ją. Tik Lenkija didesnė. Tiesa, Islandija nebuvo satelitinė ir tolokai nuo mūsų, bet ji ryžtingiausiai rėmė mūsų siekius. Tuo tarpu tai pamirštame ir į padangės keliame šalis, kurioms mažiausiai rūpėjome.
Pirmosios mano pažintys su užsieniečiais užsimezgė, studijuojant Maskvos M.Lomonosovo universitete. Pirmame kurse suartėjau su vengru Imre Tokač ir islandu Arnoru Hanibalsonu, lenku Aleksandru Stasiuku, vėliau pasitrauksiu iš politinio gyvenimo. Su manim studijavo ir čekas Jozefas Svoboda, vienas iš Prahos pavasario ideologų. Dalinausi įspūdžiais apie vyksmą Lietuvoje. Iš jų sužinodavau, kas vyksta jų valstybėse. Mano draugai – nuoseklūs kairieji, greitai nusivylę gyvenimu Tarybų Sąjungoje. Nė vienam kilo klausimas: ką bendro turi komunizmo teorija su bolševizmu? Vengrijoje brendo nepasitenkinimas dėl rusų kišimosi į jų šalies vidaus reikalus. Analogiškai mąstė ir ženkli dalis lenkų.
1956 metų gegužės mėn. Imrė supažindino mane su generolu Palu Moleteriu, artimu savo brolio, pulkininko, studijavusio vienoje Maskvos karinėje akademijoje, draugu, kai šis atvyko į Maskvą. Susitikom Maskvos restorane „Nacional“ (atrodo pasiklausimo įrangos dar nebuvo). Generolas pasakojo apie situaciją Vengrijoje, apie rusų ambasadoriaus siautėjimą, nepasitenkinimą įvairiausiuose gyventojų, domėjosi mūsų nuomone apie galimas TSKP XX suvažiavimo pasekmes.
Žinoma, jokių užuominų apie galimą sukilimą, tik aptarėme galimybę palaikyti kontaktus. Vengrijoje augo. Kietėsi vyriausybės. Sudarius Vengrijoje Imre Nady vyriausybę, P.Moleteris tapo gynybos ministru. Įtampa augo. Po vasaros atostogų nesugrįžo Imrė. Vengrijos sukilimas surado atgarsio ir Lietuvoje. 1956 metais per Vėlines Vilniaus ir Kauno jaunimas, visų pirma studentai spontaniškai solidarizavosi su vengrais.
Tragiškas likimas visų trijų pokalbyje dalyvavusių vengrų likimas: sukilimui pralaimėjus, jie buvo sušaudyti.
Vengrai, studijuojantys Maskvoje, turėjo susivienijimą. Kalbant su generolu, kilo mintis įkurti panašią instituciją ir mums. Pasidalinau mintimis su kurso draugu Gyčiu Vaitkūnu ir filologe Aušra Adiklyte. Nutarėme nedelsiant veikti. Paskambinau Žemės ūkio akademijos studentui Romualdui Grigui. Susitikom ir Maskvoje gimė klubas „Balticum“. Tai pirmojo bendravimo su užsieniečiais rezultatas. Abejoju ar man tada būtų kilusi ši idėja, jeigu ne tie pokalbiai su P.Moleteriu. Tragiškas likimas visų trijų pokalbyje dalyvavusių vengrų likimas: sukilimui pralaimėjus, jie buvo sušaudyti.
Ilgiausiai tęsėsi mano draugystė su Arnoru Hanibalsonu: nuo pirmo kurso iki pastaro jo mirties dienų (2012 m. gruodžio 28d. – paskutinis laiškas mane pasiekė po Arnoro mirties). Man siuntinėjo geriausius Vakarų Europoje išleistus darbus iš filosofijos istorijos, domėjosi lietuvių kultūra, populiarino M.Čiurlionį, su kurio kūryba susipažino iš G.Vaikūno studijos apie M.Čiurlionį, išleistos vokiečių kalba. Apie Lietuvos kultūrą Arnoras rašė Islandijos spaudoje.
Berods, 1988 metais Arnoras apsilankė, kaip privatus turistas Vilniuje, apsigyveno pas Gytį Vaitkūną. Keliom dienom užsuko į mano sodybą Drobų kaime (Degučių seniūnija, Zarasų raj.). Jam tapo aiškus mūsų tikslai – nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas.
Arnoras mąstė, kaip padėti Lietuvai, priminęs, kad jo jaunesnysis brolis Jonas Bolvinas yra Islandijos socialdemokratų partijos pirmininkas ir Islandijos Užsienio reikalų ministras. Susitarėme dėl viešo bendravimo formos (keliems oficialiai naudojamiems terminams, suteikiant kitą prasmę – tai pasiteisino).
Grįžęs namo Arnoras informavo apie mūsų siekius brolį, Islandijoje įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės palaikytojų Draugiją. 1989 metų rugsėjo mėn. Vilniuje lankėsi Arnoro sūnus, kuris savo akimis matė mūsų tautinį pakilimą, stebėjo mitingus. Jam išdėsčiau, kokios paramos lauktume iš Islandijos. Gavau Arnoro Hanibalsono laišką, rašytą 1989 metų spalio 2 d. Tuo metu Islandiją valdė kairiojo centro vyriausybė (Agrarų, Socialdemokratų ir Liaudies socialistų partijos). Arnoras Hanibalsonas pastoviai informavo, kaip jam sekasi tai padaryti.
Islandijos visuomenė buvo palankiau nusiteikusi Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Reikėjo ją pertikinti
„Noriu Tau pranešti, – rašė jis, – kad su savo broliu aptarėm kultūrinių santykių su Lietuva galimybes. Mano brolis, Jon Boldvin Hannibalsson, yra Islandijos užsienio reikalų ministras. Jis ypač susidomėjo tuo, ką aš galėjau jam papasakoti apie įvykius Lietuvoje. <…>. Jis taip pat manęs paprašė paklausti Tave, ar jūs patys pirmieji negalėtume suformuluoti kultūrinių ryšių plėtojimo idėjų. Jam galima rašyti per mane arba adresu: Jon Boldvin Hannibalsson, Utanrikisraouneyti, Hverfisgotu 115, IS-101 Reykjavik“ . Pagal mūsų ankstesnį susitarimą terminas – „kultūrinių ryšių plėtojimo idėjos“ reiškė „Lietuvos valstybingumo pripažinimo“ galimybes.
Arnoras rašė Islandijos spaudoje apie Lietuvą, jos siekius, supažindino savo tautiečius su Lietuvos istorija. Tuo metu Islandija dar tęsė „menkių karą“ su Anglija . Rusija buvo viena iš pagrindinių silkių importuotojų. Islandijos visuomenė buvo palankiau nusiteikusi Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Reikėjo ją pertikinti. A. Hannibalsson rašė ir vieną po kito straipsnius, susitikinėjo su įtakingais šalies žmonėmis. Palaipsniui visuomenės dauguma, vedina moralinių paskatų, ryžosi rizikuoti savo gerais santykiais su Tarybų Sąjunga.
1990 metų balandžio 2 d. iš A.Hanibalsono gavau telegramą: „Prašau skubiai išsiųsti savo ir Landsbergio biografijos duomenis“ . Tą pačią dieną išsiųstame laiške A.Hanibalsonas rašė: „Tikiu, kad Lietuva pasieks savo tikslą be susidūrimų. Visi mano pažįstami, su kuriais kalbu, sutinka, kad Islandija privalo nedelsdama pripažinti Lietuvą formaliai ir legaliai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Islandija žino savo garbę ir pateiks tokią deklaraciją“
1991 metų sausio pradžioje Jonui Boldvinui Hanibalsonui, lankantys su oficialiu vizitu Suomijoje, užklupo žinia apie sausio 13-os įvykius Vilniuje. Į Helsinkį skubiai atvyko Arnoras. Jie nusprendė aplankyti Lietuvą ir savo akimis pamatyti, kas joje vyksta. Islandijos ministras kreipėsi į TSRS ambasadą Suomijoje, prašydamas sau ir broliui vizos privačiam vizitui į Latviją (į Rygą). Po ilgų dvejonių TSRS ambasada vizą išdavė (savaime suprantama, prašyti vizos į Lietuvą būtų beviltiškas reikalas). Antra vertus su Islandija nenorėjo pyktis ir Tarybų Sąjunga. Mat, Reikjavike 1986 metų spalio mėnesyje įvyko Viršūnių pasitarimas, dalyvaujant M.Gorbačiovui, padėjęs pamatus naujiems Tarybų Sąjungos ir Vakarų santykiams.
Iš Rygos automašina Hanibalsonai 1991 metų sausio 19 d. atvyko į Vilnių. Dalyvavau jų sutikime ir visą laiką juos lydėjau. Tada asmeniškai susipažinau su Jonu Bolvinu. Detaliai nušviečiau susiklosčiusią situaciją. Nuo tol pastoviai su juo susitinku, kai šis lankosi Lietuvoje (paskutinį kartą matėmės Vilniuje 2016 m. rugsėjo 14 d.).
Grįžęs į Islandiją, 1991 metų sausio 23 d. J.B.Hanibalsonas padarė pareiškimą spaudai, kuriame pasakyta, kad Islandijos vyriausybė žengs sekančius žingsnius:
- 1) pasiųs TSRS ambasadoriui notą, kurioje bus pareikalauta pasiaiškinti dėl veiksmų Baltijos šalyse, kurie prieštarauja Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentams;
- 2) ragins Altingą ko greičiau pasiųsti parlamentinę delegaciją į Lietuvą;
- 3) kreipsis į kitų Šiaurės šalių užsienių reikalų ministerijas dėl bendrų veiksmų Jungtinių tautų rėmuose;
- 4) jeigu ir toliau bus tęsiama agresija Baltijos šalyse, Islandija sieks, kad būtų sušauktas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis;
- 5) Islandijos užsienio reikalų ministerija davė nurodymus Islandijos misijai prie NATO aktyviai dalyvauti svarstant klausimus, liečiančius Baltijos šalių saugumą;
- 6) analizuoti diplomatinių santykių artimiausiu metu užmezgimo galimybes;
- 7) paprašyti Islandijos atstovus Europos Taryboje pasiūlyti rezoliucijos projektą dėl padėties Baltijos šalyse;
- 8) paprašyti Šiaurės Tarybos pirmininką aiškiai išdėstyti Šiaurės Tarybos poziciją Baltijos šalių klausimu;
- 9) visapusiškai išnagrinėti tolimesnio kultūrinio ir ekonominio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis dvišales galimybes.
Šie Islandijos vyriausybės veiksmai neliko be atsako. Europos Parlamentas sudarė specialią komisiją, kuriai buvo pavesta išanalizuoti teisinius aspektus, išplaukiančius iš TSRS veiksmų Baltijos šalyse, sausio 13-os dienos įvykių metu, kuri lankėsi Maskvoje ir mūsų šalyje. Islandija nelaukė galutinių Europos Parlamento komisijos išvadų. 1991 m. vasario mėn. 2 d. Islandijos Altingas priėmė rezoliucija dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Lietuvos Respublika.
Islandija nelaukė galutinių Europos Parlamento komisijos išvadų. 1991 m. vasario mėn. 2 d. Islandijos Altingas priėmė rezoliucija dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Lietuvos Respublika.
Šis Islandijos gestas pakenkė santykiams su TSRS (grasino ekonominėmis sankcijomis, iš Reikjaviko atšaukė konsultacijoms savo ambasadorių),tačiau Islandija nesitraukė. Vėliau J.B.Hanibalsonas prisipažino, kad jis tik brolio įtakojamas įsitraukė į lietuvišką kompaniją, nes iki tol mažai kas Islandijoje žinojo, kas ta Lietuva.
Kodėl broliai Hanibalsonai įniko į Lietuvos reikalus, Arnoras išsamiai papasakojo Romualdui Ozolui 2001 m.rugsėjo 15 d. (dalis šio pokalbio paskelbta VDU mokslo darbuose „Darbai ir Dienos“ ).
Užmezgus diplomatinius santykius, formaliai Lietuvos ambasadorius Danijoje buvo ir Islandijoje. Jis tik retkarčiais apsilankydavo Reikjavike. Arnoras, tapęs Garbės konsulu Islandijoje, faktiškai tvarkė visus Lietuvos reikalus Islandijoje.
Su būsimais Lenkijos politikais susipažinau dėka Vilniaus universiteto Draugystės ir bendradarbiavimo sutarčių, pasirašytų su Krokuvos ir Varšuvos universitetais, pagal kurias dalyvaudavom vieni kitų mokslinėse konferencijose, spausdinomės moksliniuose leidiniuose. Aš kiekvienais metais nuo 1970 m. rugsėjo mėn. (tuomet mūsų studentai kolūkiuose kasdavo bulves) Krokuvos Jogailos universitete skaitydavau „Lietuvos kultūros istoriją“. Ten susipažinau su Janu Vidackiu – būsimu pirmuoju Lenkijos „Solidarność“ vyriausybės ambasadorium Lietuvoje. Retkarčiais užsukdavau į Varšuvos universitetą.
Į mokslines konferencijas Vilniuje kviesdavom Varšuvos universiteto prof. Andžejų Valickį, Krokuvos universiteto profesorius Zbignevą Kudarovičių, Bronislovą Lagovskį ir kitus mokslininkus. Po konferencijų dažniausia diskutavome apie mūsų valstybių ateitį (Vilniuje – dažniausiai mano būte; Varšuvoje – A.Valickio bute, Krokuvoje – Z.Kudarovičiaus). Išvardintos pavardės byloja, kad vienos susietos su „Solidarność“, kitos – su Lenkijos valdančiųjų partijoje, esančiais neviešoje opozicijoje asmenybėmis.
Pasak prof. A.Valickio, imperija grius ir dėl savo hierarchinės kadrų politikos: kiekvienas viršininkas bijo dėl savo ateities, todėl pavaduotojų pasirenka mažesnių gabumų asmenį, Pastarajam mirus ar išėjus į kitas pareigas, jo vietą užima pavaduotojas. Toks vadovų kelias nuo žemiausio iki aukščiausio (šią koncepciją jis dėstė L.Brežnevo viešpatystės metais). Anot A.Valickio, N.Chruščiovas buvo platesnio akiračio negu L.Brežnevas. Šią Valickio koncepciją patvirtino ir įvykių raida imperijoje, į aukščiausiąjį postą iškilusi beveidį, bemokslį Konstantiną Černenką.
Situacija iš esmės pasikeitė, kai popiežius Jonas-Paulius II pareiškė: „Vilnius visada buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“.
1975 m. A.Valickis supažindino su žinomu disidentu istoriku Jaceku Kuroniu, tik ką baigusiu bado akciją. Varšuvos universitete susitikau ir prof.Tadeušą Ivinskį, kurio dėka supažindinau su būsimu Lenkijos Prezidentu Aleksandru Kvasnievskiu bei būsimu Priemjerministru Vladimiežu Cimoševičium.
Lenkų mokslininkų dėka užsimezgė mano kontaktai su Adamu Michniku, Bronislovu Geremeku, Tadeušu Mazoveckiu (su jais bendravau mūsų valstybės atkūrimo metu). Su A.Michniku karts nuo karto susitinku iki šiol.
Tada mąstantiems (tiek lietuviams, tiek lenkams) buvo suprantama, jog abiem pusėms naudingiau kai ribojasi nepriklausomos, viena kitai draugiškos valstybės. Lenkija buvo valdoma komunistų partijos atitikmens – Jungtinės darbininkų partijos. Atskiri jos nariai kontaktavo su opozicijos veikėjais. Panašiai įvykiai klostėsi ir LKP Sąjūdžio priešaušryje .
Skirtingai nuo Sąjūdžio Lenkijos „Solidarność“ turėjo didelę politinės veiklos patirtį. Po 1988 birželio 3 d., suformavusios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės Grupės, susisiekiau su Adamu Michniku ir pasiūliau organizuoti abejų judėjimo atstovų susitikimą. Toks susitikimas įvyko Varšuvoje 1988 m. rugpjūtyje. Keitėmės informacija. Tartasi ir dėl Baltijos kelio nuo Varšuvos iki Talino (atsisakyta dėl galimos kruvinos provokacijos Lenkijos – Lietuvos pasienyje – sieną saugojo TSSR saugumo pajėgos).
Po dviejų dešimtmečių – 2008 m, rugpjūtį lenkai pakvietė Varšuvoje paminėti šią datą. Šį kartą susitikime dalyvavo Lechas Valensa ir keli pirmosios „Solidarność“ vyriausybės ministrai. Be to dalyvavo ir istorikai Česlovas Laurinavičius, Bronius Makauskas (tada dirbęs Varšuvos universitete). V.Landsbergis nedalyvavo nei viename susitikime.
Verta prisiminti pokalbius nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse. Tuometinė Lenkijos vyriausybė, vadovaujama T.Mazovieckio kategoriškai atsiribojo nuo mūsų „autonomistų“. Kaip man vėliau pasakojo T.Mazovieckis: „tai buvo ne taip paprasta: vyriausybei buvo aišku, kad tai Maskvos darinys, bet juos rėmė ir kai kurios lenkų organizacijos (visų pirma Kanados „Polonija“, Lenkijos katalikų metropolitas Jozefas Glempas).
Situacija iš esmės pasikeitė, kai popiežius Jonas-Paulius II pareiškė: „Vilnius visada buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“. Taip mąstė ir Naujosios Lenkijos politikai nepriklausomai ar jie atstovavo dešiniųjų ar kairiųjų sparnu. Įsidėmėtinas pokalbis su T.Mazovieckiu. Pasak jo, Lenkijai naudingiau turėti gerus santykius su Lietuva ir nekreipti dėmesio, tarkime, jeigu kas nekorektiškai pasielgia su lenkais. Tai – vietinė problema, į kurią Lenkijos vyriausybei nėra ko kištis. Juk jie visų pirma yra Lietuvos piliečiai. Lenkijoje gyvena apie 40 milijonų, o Lietuvoje lenkais save vadina vos keli šimtai tūkstančių, taip, kaip politikas, negaliu taip kalbėti Lenkijoje, bet mano vyriausybė niekuomet neeskalavo konfliktų, nors atskiriems Lenkijos piliečiams to ir norėjosi, nekalbant apie imperialistinės jėgas Rusijoje.
Pirmasis naujosios Lenkijos Vyriausybės ambasadorius Lietuvoje Janas Vydackis nesusitiko nei su vienu „autonomistų“
Dėl tos priežasties, iširus Tarybų Sąjungai, nutraukus dviejų lenkų TSRS Liaudies deputatų, rinktų Lietuvoje aršių Lietuvos nepriklausomybės priešų Aniceto Brodavskio ir Ivano Tichonovičiaus įgaliojimus, Lenkija neįsileido jų į savo šalį (kur jie dingo, nežinia, manoma, priglaudė Kanados „Polonija“). Pirmasis naujosios Lenkijos Vyriausybės ambasadorius Lietuvoje Janas Vydackis nesusitiko nei su vienu „autonomistų“. Prie šios temos aptarimo buvo sugrįžta Varšuvoje 2008 metais.
Minėtame susitikime istorikas Č.Laurinavičius paklausė: „jei jūs taip glaudžiai bendradarbiavote, kodėl Lenkija delsė su Lietuvos pripažinimu?“
1991 m. Lenkijos solidarumo Vyriausybės Premjeras Janas Olševskis paaiškino: „Mes nerimavome ir dėl savo šalies: Rusija grasino tartis su Vokietijos kancleriu H.Koliu dėl Vakarinių mūsų šalies žemių, o dalis mūsų piliečių su kardinolu Glempu troško matyti Vilnių ir Lvovą Lenkijos sudėtyje. Mes negalėjo šios temos aitrinti. Bijota bet kokio skaldymosi šalies viduje“.
Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse Lenkijos intelektualų iniciatyva pradėjo veikti „Lietuvos mylėtojų klubas“, vadovaujamas Varšuvos universiteto profesoriaus Leono Brodovskio, o Asociacijoje „Rytai–Vakarai“ įkurta Lenkijos–Lietuvos draugija (pirmininkė Lenkijos Seimo narė Danutė Grabovska). Bendravau su abejomis. Klubo veikloje dalyvavo įvairių Politinių įsitikimų asmenybės (Jacekas Kuronis, Bronislovas Geremekas, Adamas Michnikas, A.Kvasnievskio žmona Jolanta).
Klubas leido ketvirtinį žurnalą „Lithuania“. Jame spausdinsi Česlovas Milašius, žymus lenkų mokslininkai, ženkli dalis straipsnių priklausė lietuvių autorių plunksnai (jame paskelbti keli ir mano straipsniai). Straipsnius iš lietuvių kalbos versdavo L.Brodovskio žmona Danutė. Žurnale stengtasi kloti drugiškus santykius tarp mūsų tautų.
Negaliu neprisiminti T.Mazovieckio vyriausybės vicepremjero ir Finansų ministro Lešeko Balcierovičiaus (vėliau – Lenkijos nacionalinio banko vadovas). Vizito metu lydėjau jį. Jis norėjo susipažinti su mūsų istorinėmis vietovėmis. Lankėmės prie TV Bokšto. Vizito pabaigoje žurnalistų sąjungoje surengtoje spaudos konferencijoje to meto Lietuvos „garsenybė“ A.Stašaitis išdidžiai pareiškė: „Aš nemokėjau jokių mokesčių ir nemokėsiu…“ L.Balcierovičius šyptelėjo:„Jeigu Jūs taip pareikštumėte kitoje šalyje, už durų lauktų policininkai su antrankiais…“
Nemaži Lenkijos–Lietuvos draugijos sekretorės Reginos Švojnickos nupelnai a. Tai – Lietuvos lenkė, mokslus baigusi lietuvių kalba, žurnalistė. Jos vyrui – lietuviui, vos 44 metų sulaukus, staigiai mirus, ji lankėsi pas gimines Lenkijoje. Ten ją likimas suvedė su Lenkijos aviacijos generolu, našliu Švojnickiu ir ji tapo pastarojo žmona. Regina buvo nepakeičiama minėtos draugijos siela . Jos pažintys siekė Lenkijos karines viršūnes. Po vyro mirties ji kiekvienus Naujus metus sutinka Vilniuje. Visada pasimatome. Įdomūs jos pasakojimai apie nevienareikšmės lenkų nuotaikas.
Kai ten buvo keliami tostai, kad Vilnius greičiau grįžtų į Lenkiją, aš neiškenčiau, – pasakojo Regina, – ir paklausiau: “O jei Vokietijoje būtų keliami tostai už tai, kad Dancigas taptų vokiečių. Kaip mes jaustumės?
Prieš kelis metus ji pasakojo apie savo apsilankymą klube „Wilensszyzna“, kuriuo nariai, sužinoję, kad ji lenkė iš Vilniaus, pakvietė į Naujametinę šventę. “Kai ten buvo keliami tostai, kad Vilnius greičiau grįžtų į Lenkiją. Aš neiškenčiau, – pasakojo Regina, – ir paklausiau: “O jei Vokietijoje būtų keliami tostai už tai, kad Dancigas taptų vokiečių. Kaip mes jaustumės?“ Salėje kilo didžiulis triukšmas ir aš buvau išprašyta iš vakaro“…
Ikitoliniai mano pašnekovai buvo suverenios Lietuvos šalininkai. Pirmąją, kitaip mąstančią, susitikau Varšuvoje 2013 metų gegužio pabaigoje, Lenkijos Pedagogijos mokslų akademijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje. Viena dama, išgirdusi, kad esu iš Vilniaus, prisistatė: “Kristina Riomer, grynakrauje lietuvė – bajorė, nuosekli J.Pilsudskio idėjų šalininkė“. Bendravom labai draugiškai kelias dienas.
K.Riomer pasakojo, esą jos šeima išlaikė senas tradicijas (nesusimaišė su jokiais praščiuokais ir lenkų bajorais). Po to perėjome prie politikos: jos idealas Abiejų Tautų Respublika. Ji nepritarė vienos Lenkijos valstybės atstatymui. Anot jos, 1771 gegužės 3 d. Konstitucija, pavertusi Abiejų Tautų Respubliką vieninga Lenkija, klaidinga. Po pirmojo pasaulinio karo, anot jos, J.Pilsudskis, siekdamas atitaisyti tą istorinę klaidą, buvo genialus. Kaip atrodytų šiandien Europa, jeigu būta atkurta Abiejų Tautų Respublika? Žinoma, LDK su baltarusių ir ukrainiečių žemėmis, postringavo Kristina. 1918 m. vasario 16-sios Aktas – nesusipratimas. Jai nepriimtina ir M.Krupavičiaus 1923 metų Žemės reforma. Jos padarinius reikėjo likviduoti po 1990 metų. Jai džiugu, kad ir Lietuvoje yra taip galvojančių mokslininkų ir pridūrė: „ne Lenkijos istorikai rašo, o Jūsų, esą Vasario 16 Akto parengėjas J.Basanavičius – psichinis ligonis“.
Manau, Lenkijoje taip mąstančių yra nė vienetas, su kuriais politikai, ypač prieš rinkimus, turi skaitytis. Bendraudamas su ponia Kristina, prisiminiau Lenkijos prezidento Bronislovo Komarovskio pasakojimą, kai šis 1988 metais, atvykęs į Lietuvą, keliavo į Rokiškį, iš senelio dvaro atsivežti maišelį žemės…
Lenkijoje taip mąstančių yra nė vienetas, su kuriais politikai, ypač prieš rinkimus, turi skaitytis.
Man į akis krito: visi mano pažįstami lenkai, pritarę Lietuvos valstybingumui su sostine Vilnius, kilę iš etnografinės Lenkijos, o LDK bajorų palikuonys – užima priešiškas pozicijas. Kaip čia neprisiminsi Č.Milašiaus: „Pilsudskis visad pabrėždavo, kad jis lietuvis, bet jeigu pripažintų Lietuvos valstybę, jam būtų pasakyta: tai ir marš į savo Lietuvą…Jam, kaip ir Jogailai, Lietuva – kraitis“.
Iki pastarųjų metų dalyvauju Krokuvoje veikiančio Tarptautinio Kultūros Centro renginiuose, įkurto Krokuvos universiteto profesoriaus, pirmojo „Solidarność“ Krokuvos mero Jaceko Purchlos ir tuometinio Lenkijos premjero T.Mazovieckio pastangomis (J. Purchla atsistatydino ir tapo Centro vadovu). Centras leidžia „Metraštį“ ir kitus mokslinius leidinius lenkų ir anglų kalbomis. Spausdina pozityvią medžiagą apie Lietuvą (juose nemažai patalpinta ir mano darbų).
Patekau ir į vieną iš prestižiškiausių Centro leidinių – antologiją „Nuo Pasaulio ribų iki Pasaulio horizontų“ . Jo autorių tarpe matome Austrijos Mokslo ir tyrimų ministrą Emil Brix, Lenkijos kino režisierių Andžejų Vaidą, Izraelio premjerą Šimoną Peresą, anglą Gregory J.Ashworth ir kitus pasaulinio garso mokslininkus ir politikus.
Prie santykių tarp mūsų valstybių pablogėjimo prisidėjo ir mūsiškiai. Su Lenkijos kairiaisiais juos blogino Adolfo Šleževičiaus LDDP vyriausybė (tuomet buvau Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas ir LDDP Tarybos Prezidiumo narys). Iš anksčiau pažinojau Lenkijos tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius politikus. Būdamas Lenkijoje, su jais sutikdavau kaip su senais pažįstamais. Mus jungė nepasitikėjimas Rusija ir Vokietija. Apie tai dažnai diskutavome.
Priešrinkiminės kompanijos Lenkijos metu A.Šleževičius vyko su oficialiu vizitu į Lenkiją. Lenkijos kairiųjų lyderis A.Kvasnievskis panoro susitikti. LDDP Prezidiumas pritarė tokiam susitikimui. Pats A.Šleževičius neprieštaravo, tačiau nuvykęs, nepaaiškinęs motyvų, nesusitiko. Tokie dalykai diplomatinėje praktikoje netoleruotini.
Lankiausi Lenkijoje, kai jai labai truko elektros energijos (paeiliui Varšuvoje ir Krokuvoje buvo atjungiami atsiskiri kvartalai, o mes dykai perduodavom Baltarusijai). Premjeras V.Cimoševičius, pasiūlė susitikti. Sutikome, jis pasakė, jog Lenkija rūpi elektros perdavimo linijos su Lietuva statyba.
Parvykęs LDDP Tarybos Prezidiumo posėdyje išdėsčiau Lenkijos vyriausybės pasiūlymą. A.Šleževičius atkirto: „lenkai tau mieluoja.“ Norėdamas išsiaiškinti, užsukau į Lenkijos ambasadą Vilniuje, pasakojau situaciją. Ambasadorius J.Vidackis susisiekė su savo premjeru ir perdavė ragelį man. Iš V.Cimoševičiaus iš girdau: „Esate LDDP vadovybės narys, todėl paprašyčiau perduoti, ką girdėjo iš manęs. Mūsų energetikos ministras atvyks ten, kur pasakysite. Jis žino, jeigu ką susuks, nuo momento nebus ministru“. Visa tai išdėsčiau sekančiam prezidiumo posėdyje. A.Šleževičius įtūžo: „ko kišiesi į ne savo reikalus“.
Nežinau A.Šleževičiaus veiklos motyvų (esu girdėjęs, Šiaurės Kaukaze jis turi alkoholio gamyklą). Panašiais pavyzdžiais savo veiklą stiprina ir Lenkijos sluoksniai, nenorintys matyti Nepriklausomos Lietuvos. Lenkijoje keitėsi valdžios.
Labai įdomus pašnekesys su Vojciechu Jeruzelskiu, buvusių Lenkijos Prezidentu, 1981 m. gruodžio 13 d. įvedusio Lenkijoje karinį režimą. Vėliau, laimėjus opozicijai, jis taikiai perdavė valdžią, tačiau kai kam parūpo už karinio rėžimo įvedimą paduoti V.Jeruzelskį į teismą. Vyko eilė teismo posėdžių. Jis buvo išteisintas.
Pasibaigus teismų procesams, lankiausi Varšuvoje. Asociacijos „Rytai–Vakarai“ vadovas Steponas Navrot pasiūlė konfidencialiai susitikti su V.Jeruzelskiu. Išgirdau, kodėl Lenkijoje buvo įvesta Nepaprastoji padėtis. Generolas pasakojo: „tuo metu Lenkijoje buvo be galo sudėtinga padėtis: „Solidarność“ buvo prie valdžios slenksčio. Tarybų Sąjungos vadovams buvo aiškūs pokyčių pasekmės: subyrės Varšuvos paktas. Man paskambino L.Brežnevas ir pareiškė: jeigu per porą dienų nesusitvarkysiu su socializmo priešais, į Lenkija bus įvestos Varšuvos pakto šalių kariuomenė. Kad taip ir įvyks, man nekėlė abejonių. Prie mūsų sienų jau buvo dislokuoti jų kariniai daliniai. Lenkija ne Čekoslovakija… Liudvikas Svoboda įsakė nesipriešinti. Jam pakluso. Lenkai kitokie. Vieni batalionų vadai paklustų, kiti ne. Lenkijoje įvyktų kruviniausios skerdynės. Brežnevas to nesuprato… Kas atsakytų už pralieta kraują?“ – mąstė generolas.
Kritinėje situacijoje reikia rinktis tarp blogio ir blogiausio, nevengti atsakomybės. To niekad nesupras olimpinėje viršūnėje atsidūrusios pilkos asmenybės. Tada šalį ištinka katastrofa.
V.Jeruzelskis dalinosi savo prisiminimais apie Lietuvą ir lietuvius. 1939 metais jis buvo karys. Jo dalinys vokiečių buvo sutriuškintas prie Lietuvos sienos. Vengdamas belaisvio dalios, jis perėjo Lietuvos sieną. „Lietuvos pasieniečiai buvo labai draugiški. Jie leido pačiam pasirinkti, kur vykti. Aš patraukiau į Vilkaviškį. Netoli miestelio mane priglaudė vienas labai malonus ūkininkas. Ten ir sulaukiau Jūsų šalies okupacijos. Prisistačiau, kad esu lenkų kariuomenės dezertyras. Prasidėjus karui, pasisiūliau savanoriu: tapau Tarybų Sąjungoje formuojama lenkų karinio dalinio kariu. Aš Jums tai pasakoju, nes esu be galo dėkingas lietuviams už savo gyvybę.“ – pasakojo .Jeruzelskis.
To niekad nesupras olimpinėje viršūnėje atsidūrusios pilkos asmenybės. Tada šalį ištinka katastrofa.
Su Vakarų Vokietijos politikais susidūriau kitokiomis aplinkybėmis: Gorbačiovinės „pertvarkos“ metais Šlezvigo-Holšteino žemėje netoli Flensburgo veikė Zankelmarko akademija, organizavusi įvairias tarptautines mokslines konferencijas. Į ją, kaip vėliau pasakė jos vadovas, profesionalus diplomatas dr.Didmaras Albrechtas, buvau pakviestas prof. Vandos Zaborskaitės pasiūlymu.
Vėliau, tai yra, mūsų Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse, dr.D.Albrechtas tapo prie Travemiundės, netoli Liubeko, Ostsee-Akademie faktiniu vadovu. Pastaroji buvo įsteigta analizuoti Vokietijos susivienijimo galimybes, naują situaciją Europoje. Jos veikloje dalyvavo visų Baltijos šalių, Suomijos, Lenkijos, Švedijos, mokslininkai, parlamentarai. Čia iš esmės buvo analizuojami einamosios politikos klausimai, galimybės paveikti viešąją nuomonę. Neretai buvo pareiškiama: čia ne spaudai, nors dalyvaudavo ir žurnalistai.
Paklausiau D.Albrechto: kur garantijos, kad jie neparašys? Išgirdau: „Sąmoningi žurnalistai jaučia atsakomybę, tie, kurie jos neturi, nekviečiami, o jeigu parašys niekas nespausdins, nebent „geltonoji spauda“, normali žiniasklaida nepriims jų į darbą… Normalūs žurnalistai turi žinoti, kas vyksta“. Vadinasi, esant pilietiniam sąmoningumui, nereikia jokios cenzūros.
Po kelių metų, prezidentaujant A.Brazauskui, mudu su Jonu Kilium, suorganizavome Didmaro Albrechto susitikimą su A.Brazausku, kuriame dr.D. Albrechtas nušvietė savo institucijos bendravimo su vyriausybinėmis institucijomis užkulisius, sakysim, Lietuvos nepriklausomybės atveju: Federalinės Vokietijos su.
Daug sprendimų tekdavo priimti savo atsakomybe. Vienoje konferencijoje dalyvavo žinomas Vokietijos socialdemokratų veikėjas, „Rytų politikos“ formuotojas, ministras Egonas Bahras. Man rūpėjo, kad LDDP užmegztų santykius su Socialistiniu internacionalu. Atsikūrusi LSDP, būdama jo nare, oponavo LDDP užmezgimui tvirtesnių santykių su Vakarų socialdemokratais. Apie tai užsiminiau E.Bahrui. Šis pasiūlė susitikti neutralioje vietoje.
Susitikimą organizavo D.Albrechtas. Vertėjavo VU germanistikos katedros vedėjas, sąjūdietis Jonas Kilius (jis vertėjaudavo visiems mano susitikimams su vokiečių politikais). Užsiminiau apie galimybę susitikti V.Brantui, Vokietijos socialdemokratų lyderiui, su LDDP pirmininku A.Brazausku. E.Bahras pritarė. Grįžęs į Vilnių pasakiau A.Brazauskui. Tada parašiau V.Brantui laišką, kuriame išdėsčiau savo pokalbį su E.Bahru ir A.Brazausko norą. Susitikimas įvyko. Tai pirmas A.Brazausko oficialus sutikimas su Vakarų politiku 1990 m.
Ir vėliau tekdavo susitikti ir kitais Vokietijos ministrais. Jie vykdavo pagal visas konspiracijos taisykles. Pasakydavau dr.D.Albrechtui su kuom norėčiau susitikti. Jis susitardavo. Nustatytų laiku atvykdavo auto. Mudu su Jonu sėsdavom ir važiuodavom. Nuveždavo į kokį restoranėlį, nuvesdavo į kokį kambarėlį ir ten po kelių minučių pasirodydavom lauktas asmuo.
Vokiečių politikai nieko nežadėdavo tik siūlydavo nesikarščiuoti. Domėjosi ar būta tokių susitikimų su Prancūzijos vyriausybės atstovais. Kadangi aš tokiuos nedalyvavau, pasakiau, nežinau. Vokiečių esami ir buvę ministrai domėjosi ne tiek vidine padėtimi Lietuvoje, bet ką žinau apie nuotaikas pačioje imperijoje. Susidarė įspūdis, kad jie trokšta imperijos griūties, bet tiesioginė parama Lietuvai galėtų trukdyti Vokietijos susivienijimui ir uždelsti okupacinės kariuomenės išvedimą. Tai ir suprantama. Kiekvienos šalies politikui (jeigu jis neužverbuotas kitos šalies) visų pirma rūpi savi interesai, su kitomis bendrauja, kiek tai naudinga. Su Lenkijos kitas reikalas. Jokių paslapčių. Aš nekartą dalyvavau Lenkijos TV tiesioginėse laidose, dėsčiau mūsų siekius, nes tuometinės Lenkijos interesai sutapo su mūsų.
Labai įdomūs Ostsee-Akademie renginiai (nuo istorijos iki nūdienos politikos). Beveik visuose dariau pranešimus, dalyvavau diskusijose. 1989 metais išleidau monografiją „ Kultūrų sąveika“. Joje buvo skyrelis „Kantas lietuvių sąmonėje“. Jame išdėsčiau požiūrį į Karaliaučiaus kraštą, į kurį rusai neturiu jokių istorinių teisių.
Vėliau ne iš vieno vokiečių intelektualo girdėjau: vokiečiams labai malonu girdėti, kad Karaliaučiaus kraštas susijęs su Lietuva, o rusai į jį neturi jokių istorinių teisių
Šio straipsnio pagrindu padariau pranešimą. Jis susilaukė vokiečių susidomėjimo. Vokiečių nei kiek nejaudino, kad aš jį laikau lietuvių kilmės, o pati kraštą nevokišku (dabar rusų okupuotu). Pasiūlė tekstą išplėtoti ir paskelbti vokiečių spaudoje. Jis pirma pasirodė žurnale „Mare Balticum“, paskui kolektyvinėje monografijoje „Kant und der Frieden in Europa“. Vertėja nenurodyta. Kodėl?
Vėliau ne iš vieno vokiečių intelektualo girdėjau: vokiečiams labai malonu girdėti, kad Karaliaučiaus kraštas susijęs su Lietuva, o rusai į jį neturi jokių istorinių teisių, o lietuviai rašo vokiškai (ir kiti mano straipsniai be nuorodų į vertėjus, taip nebūta).
Būta tabu temų: vienam seminare dariau pranešimą apie rusų kariaunos žiaurius Karaliaučiaus krašte. Gavau iš Bundestago nario, krikščionio demokrato, vokiečių „geležinio kanclerio“ Otto von Bismarko anūko pastabą: „čia nevieta apie tai kalbėti, nes ne rusai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, o mes“…
Jau gerokai po Vokietijos susivienijimo paklausiau dr.D.Albrechto dėl jo požiūrio į Berlyno centre esančio paminklo su užrašu „Šlovė Tarybiniams kariams išlaisvintojams“. Man paaiškino: „Vokietijoje buvo apklausa dėl paminklo. Maždaug 72 proc. pasisakė už palikimą paminklo. Vokiečiai jautėsi atsakingi už Hitlerio veiksmus. Juk jis buvo išrinktas demokratinėse rinkimuose. Paminklas turi priminti piliečiams, kam jie patikėjo valdžią. Turi galvoti indant ateityje neišrinktų naujo Hitlerio…“
Įstrigo ir vienos Suomijos parlamentarės pranešimas apie Suomijos „Žiemos karą“. Pasak jos, visi kalba apie Miuncheno suokalbį, Molotovo-Ribentropo paktą, bet užmiršta apie Suomijos atidavimą Rusijai. Juk Tarybų Sąjungos nesėkmė kovoje prieš mažytę Suomiją ir įkviepė hitlerininkus veržtis į savo sąjungininko TSRS teritoriją, galvojant, kad ji silpna. Suomijai svarbiausia buvo išsaugoti savo valstybę. Privataus pokalbio metu ji su nuoskauda prisimynė mūsų politikus, kurių lūpose skambėjo terminas „finliandizacija“, kaip keiksmažodis: „Lietuva neleisis finliandizuojama“… Dr.D.Albrechtas prisidėdavo prie įvairiausių Lietuvos palaikymo akcijų, nors Vokietijos vyriausybė tas akcijas nepalaikydavo. Koks Vokietijos vyriausybės požiūris į judėjimus, palaikančius Baltijos šalių nepriklausomybę?
A.Brazausko prezidentavimo metu mudviem su Jonu Kilium kilo mintis, atvykus į Vilnių dr.D.Albrechtui į Vilnių, surengti su juo Prezidento susitikimą. Paskambinau. Prezidentas sutiko. Dr.D.Albrechtas pasakojo apie santykius su žurnalistais ir Užsienio reikalų ministerija, valstybės interesai reikalauja veiksmų suderinamumo. Bet ne viską viešai gali sakyti, ką gali žurnalistai, kultūros žmonės. Pavyzdžiui, vyriausybė, nenorėdama gadinti santykių su TSRS, ypač susivienijimo proceso metu, ji negalėjo viešai palaikyti Lietuvos Nepriklausomybės, o tą mes darėme. Į Tarybų Sąjungos protestus, mūsų Užsienio reikalų ministeriją atsakydavo: „visuomenės balso negalime ignoruoti, juolab artėjant rinkimams“. Jeigu norėta susitikti su žinomų Jūsų opozicijos, veikėjų, jį pakviesdavo, kokia mūsų mokslo pozicija“. A.Brazauskas įdėmiai klausėsi. Paskui mums pasakė, jog Lietuvoje taip derinti veiksmus neįmanoma, nes juos kas nors vis tiek paviešins ir kils skandalas.
Su Lenkijos politikais užsimezgė kontaktai per kultūrinius per kultūrinį bendradarbiavimą, istorinę atmintį. Šie niuansai įžvelgiami per istorines sąsajas. Su vokiečiais pirmieji kontaktai per literatūros analizę. Atskiri vokiečių rašytojai nevengė lietuviškos tematikos. Tai buvo pagrindas bendrų konferencijų organizavimui, kuriose pradėjo ryškėti ir politiniai aspektai.
Švedijos diplomatai pirmieji pradėjo ieškoti kontaktų su Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų veikėjais. Tik prasidėjus TSRS Liaudies deputatų suvažiavimui, Švedijos ambasada Maskvoje mus pakvietė draugiškai vakarienei, kurios metu atvirai šnekėta apie mūsų siekius kurti nepriklausomas valstybes. Joje dalyvavo visų Skandinavijos šalių ambasadoriai. 1989 m. birželio pradžioje aš, A.Čekuolis, R.Ozolas ir K.Prunskienė gavome atitinkamų organizacijų kvietimus atvykti į Švediją.
Švedai žavėjosi taikinga ir pozityvia Sąjūdžio veikla, vengiančia konfliktinių situacijų Sąjūdžio, pabrėždami, jeigu pasidėtų kraujo praliejimas, mes ir kitos šalys protestuotu, bet niekuo nepadėtų.
Švedijos parlamente susitikom su visų parlamentinių frakcijų lyderiais. Viešai buvome traktuojami, kaip TSRS Liaudies deputatai, privačiai beslankantys Švedijoje. Tuo tarpu parlamente buvome pristatomi: Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, išrinkti TSRS parlamento deputatais. Švedijoje viešėjome 10 dienų. Supažindino su savo valstybės sandara.
Švedai žavėjosi taikinga ir pozityvia Sąjūdžio veikla, vengiančia konfliktinių situacijų Sąjūdžio, pabrėždami, jeigu pasidėtų kraujo praliejimas, mes ir kitos šalys protestuotu, bet niekuo nepadėtų.
Sekantys mano vizitas į Švediją buvo po Seimo rinkimų. Tuomet buvau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Po rinkimų Šiaurės šalys pasiūlė Seimo nariams, norintiems jų parlamentuose stažuotis (jų sąskaita), užpildyti anketą, kurioje išdėstytum, ką norėtum pamatyti. Aš parašiau, kad norėčiau susipažinti su aukštųjų mokyklų, Nacionalinio TV ir radijo veikla, spaudos įstatymų baze. Stebėjau Riksdago darbą.
Ne mažai lankiausi Stokholmo universitete, kur susitikau seną pažįstamą iš studijų Maskvos universitete lenką, kuris vadovavo Filosofijos katedrai, mat jis po 1968 m. įvykių Lenkijoje, emigravo į Švediją, vedė švedę, tapo naujos šalies piliečiu. Grįžęs į Lietuvą, rengiant Mokslo studijų įstatymą, orientavausi į Švedijos. Nors Švedijos trys kartus daugiau gyventojų, veikė 6 universitetai ir dar 4 specializuotos aukštosios mokyklos, kaip Karo, muzikos, dailės akademijos (4-os neprisimenu).
Lankiausi Nobelio premijos skyrimo institute, susitikau su generaliniu sekretoriumi. Išgirdau galiojančią tvarką. Iš anksto kandidatai neskelbiami, kas buvo tais metais kandidatu, iš archyvo galima sužinoti tik po 50 metų. Jeigu prieš skelbiant laureatus spaudoje bus paskalbta pavardė, kandidatas pasmerktas negauti Laureato vardo. Paaiškino kodėl? žiniasklaidą pradės nagrinėti, kils ažiotažas, psichologiškai veiks komiteto narius.
Konfidencialius pokalbius turėjau su vyriausybės nariais. Švedai dėstė savo požiūrį į Karaliaučiaus kraštą. Jis buvo toliaregiškas. Nors tuometinė Rusijos vyriausybė buvo neagresyvi. Ateis nauja ir situacija iš esmės galės pasikeisti. Švedija suinteresuota, kad Baltijos jūra suptų nedidelės ir negalinčios kelti grėsmę Baltijos šalims. Švedija kelis kartus didesnė už Jūsų, bet mes kelis šimtmečius su niekuo nekariavome. Pas mus nebuvo nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų. Karaliaus valdžia simboliška. Karalius nedalyvauja nei vyriausybės, nei diplomatų skyrime. Vyriausybės vadovą siūlo Riksdago pirmininkas“. Pasak švedų Karaliaučiaus kraštas turi priklausyti Jums. Be abejo Švedija, kaip neutrali šalis, negali viešai imtis iniciatyvos, bet kur galėsim remsim. Politikai turi veikti subtiliai. Grįžęs į Vilnių, girdėtą išdėsčiau mūsų užsienio ministrui Povilui Gyliui.
Mes diskutuojame apie dvigubą pilietybę, suprasdami ją vienareikšmiškai: išvykęs iš savo krašto pilietis, likdamas juo, neturi jokių jam įsipareigojimų. Ji dalyvauja kelių šalių rinkimuose, gali rinkti vyriausybę, kuri jo gyvenimui neturi jokios (primesti). Šia proga neužmirštami mano pokalbiai daugiau ne prieš du dešimtmečius Izraelio vyriausybės nariais, Lietuvai užmezgus diplomatinius santykius, bet dar neapsikeitus ambasadomis. Tik Rygoje veikė Izraelio ambasada, atstovaujama reikalų patikėtinės Najomi Ben Amini.
Man buvojant Rygoje (tuo metu buvau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, Lietuvos kultūrinių ryšių draugijų su užsienio šalimis asociacijos prezidentas, LDDP Tarybos Prezidiumo narys) iš Latvijos bičiulių sužinojau, kad su manim pageidautų susitikti Izraelio reikalų patikėtinė. Sutartu laiku nuvykau. Najomi Ben Amini pasakė, kad jai patogiausia kalbėti rusiškai, nes gimusi Ukrainoje, baigė rusiškas mokyklas. Izraelyje karjerą pradėjo nuo karės, užbaigė, įgydama kapitono laipsnį. Po to perėjo diplomatinę tarnybą. Draugiško pokalbio pabaigoje ji pasakė, kad pageidautų, kad aš dalyvaučiau Jeruzalėje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje, be to ji organizuos sutikimą Knesete, Užsienio reikalų misterijoje ir Premjero rezidencijoje (visas kelionės išlaidas padengs Izraelis).
Visas pokalbio detales pasiūlymus perdaviau Prezidentui A.Brazauskui. Pritarė mano kelionei į Izraelį. Prieš išvykstant, įteikė laišką Izraelio Prezidentui. Aš jį perdaviau Užsienio reikalų ministerijai.
Izraelyje susidariau tvirta nuomonę apie dvigubą pilietybę. Asmuo, siekiantys išsaugoti savo gimtinės pilietybę, turi jausti pareigą valstybei, o ne ją priimti kaip malonę.
Ben Guriono are uoste mane pasitiko Premjero kanceliarijos darbuotojas, advokatas iš Kauno Danielius Blus, pasirodo, Lietuvoje jis artimai bendravo su Irena Kostkevičiūte. Tad suradom bendrą kalbą apie padėtį Lietuvoje. Jis lydėjo visos kelionės metu, nevengiau pateikti ir kebliu klausimu. Daug diskutuota dėl dvigubos pilietybės.
Iš Premjero aplinkos ir Užsienio ministerijos (tuo valdžioje buvo Darbo partija) girdėjau: Izraelio piliečių gyvena užsienyje maždaug tiek kiek Tėvynėje, jie moka mokesčius, be jų sunkiai išsiverstume. Bet ir kita medalio pusė: jie balsuoja už radikaliausias jėgas (jų kailiui niekas negresia), savo ruožtu palestiniečiai taip pat remia nenorinčius santarvės su mumis. Abiejų pusių radikalai palaiko įtampą. „Jeigu jų nebūtų, – girdėjau nei iš vieno Izraelio aukšto pareigūno, – matomai būtų rastos galimybės“.
Izraelyje susidariau tvirta nuomonę apie dvigubą pilietybę. Asmuo, siekiantys išsaugoti savo gimtinės pilietybę, turi jausti pareigą valstybei, o ne ją priimti kaip malonę.
Lietuvoje įsigalėjęs paprotys: apdovanoti iš užsienio atvykusi aukštą svečią, nors jis ir neturi jokių nuopelnų Lietuvai, užmirštant jai nusipelniusius. Nejauku.
Paskutiniais Valdo Adamkaus kadencijos metais, kreipiausi į sąjūdietę, tuometinę Lietuvos Užsienio reikalų viceministrę Astą Skaisgirytę-Liauškienę. Ji operatyviai sureagavo, parengė apdovanojimams pristatymui visus reikalingus dokumentus ir Prezidentas Valdas Adamkus paskutiniais savo kadencijos mėnesiais apdovanojo dr. Didmarą Albrechtą ir prof. Arnorą Hanibalsoną Aukščiausiais Lietuvos Respublikos ordinais.
Lankydamasis Suomijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Izraelyje pamačiau, kaip žinomi mokslo, kultūros žmonės tarpininkauja tarpvalstybiniuose santykiuose, pavyzdžiui, mokslo institucija kviečiasi asmenį su kuriuo norėtų in cognito susitikti aukšti valstybės pareigūnai ir kad tuo metu nebūtų plačiai žinoma.
Labai įdomus straipsnis.