Lapkričio 17 d. Punske posėdžiavo Lenkijos Lietuvių bendruomenės (LLB) taryba, kad perrinktų savo vadovybę ir nubrėžtų tolimesnės veiklos gaires. LLB Valdybos pirmininke išrinkta Irena Gasparavičiūtė. Negalėdamas dalyvauti LLB tarybos posėdyje, pateikiau jo dalyviams savo samprotavimus raštu. Dalinuosi jais ir su Alkas.lt skaitytojais:
Mielieji šio Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdžio atstovai ir dalyviai.
Negalėdamas dalyvauti asmeniškai, prašyčiau leisti išreikšti keletą palinkėjimo minčių raštu.
Gerbiamieji,
Jau kelios kartos šio krašto (manu militari būdu tapusio de facto laikui bėgant ir de iure Lenkijos dalimi) lietuviai liudijo ir liudija savo ištikimybę, kalbai, tradicijomis, kultūrai, tautai.
Nemaža jų dalis jau atgulę amžinojo poilsio, ne visi savo gimtoje žemėje. Labiausiai nusipelniusius iš jų saugojame mūsų atmintyje, įtraukiame į šio krašto istorijos analus.
Civilizacinė pažanga, naujausios technologijos, ypač komunikacijos ir komunikavimo srityje, socialiniai ir kultūriniai milžiniški pakeitimai su nenuspėjamais rezultatais ir poveikių dinamika, skatina mus kaip niekad anksčiau susitelkti ir ieškoti būdų, kaip ne tik išlikti bet ir pratęsti mūsų kultūrinį ir tautinį gyvastingumą.
Manyčiau, pirmoje vietoje turime susirūpinti lietuviškų šeimų augimu.
Šeimos yra mūsų egzistencijos ir švietimo pagrindas. Ką mums reiškia lietuviško švietimo svarba įsitikinome jo netekus Seinų krašte ir jį vėl atgavus bei prarasdami kelias mokyklas Punsko valsčiuje. Labai opus klausimas lietuviško švietimo židinio stiprinimas Suvalkuose. Čia susiduriame su mums dar sudėtingesnėmis problemomis. Jeigu norime išlaikyti lietuvišką švietimą, taigi ir mokytojų darbo vietas būtina jų simbiozė su tėvais, supančia lietuviška aplinka.
Skatinkime tėvus leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, nepaisant priešiškos propagandos, tame ir mūsų pačių neišmanėlių lepterėjimų. Punske ir Seinuose jau turime elitinio lygio lietuvišką švietimą – didžiuokimės tuo ir jį visomis pastangomis remkime, vengdami asmeniškumų. Dėmesio centre privalome išlaikyti taip reikalingų vadovėlių gimtąją kalba ruošimą ir spausdinimą, rūpindamiesi ir jų aukšta meritorine kokybe.
Kai kalbame apie šeimas jau tampa akivaizdu, kad daugėja tautiškai mišrių šeimų. Su tuo procesu sunkiai dorojosi Stalino išvietintieji lietuviai Vakaruose, o jie gi patriotizmo nestokojo. Mes gyvename savoje žemėje bet paskiausiu laikotarpiu greitai kintančioje aplinkoje.
Kas galime, ypač mokytojai, giminaičiai, kaimynai, bičiuliai – švieskime lietuvius sukūrusius tautiškai mišrias šeimas, kad jeigu tik jiems pakanka valios ir sutarimo, te suteikia savo atžaloms ir lietuvišką išsilavinimą. Tuo prisidedant prie savo bendruomenės išlikimo bei lietuviškų švietimo įstaigų gyvavimo.
Šioje sferoje turime optimizmą keliančių, betgi ir pesimistinių pavyzdžių. Esant šalia Lietuvos ir turint jos teikiamą paramą mūsų krašto studijuojančiam (bet ir Lietuvių Namuose besimokančiam) jaunimui, suteiktume savo vaikams galimybę įgyti aukštąjį mokslą ir konkurencingą darbo parinkčių galimybę, dargi išlaikant etnokultūrinius ryšius su savo gimtine ir jos aplinka.
Šios problemos narpliojimas reikalingas kiekvieno iš mūsų sumanumo, aukštos kultūros, jautrumo, suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo. Tai vienas iš uždavinių LLB.
Mūsų bendruomenei svarbios yra socialinės gyvenimo sąlygos. Galime pasidžiaugti lietuvių medikų grįžtančių dirbti savam krašte aukštų paslaugų kokybe bei paslaugų komfortu. Jiems didžiausia už tai padėka.
– Ekonominė gerovė vienas iš svarbių svertų bendruomenės stabilumui palaikyti. Šios srities neišmanau, tačiau suprasdamas investavimo, kapitalo pritraukimo reikšmę linkėčiau nepamiršti apie mūsų lietuviškos bendruomenės stabilumo pagrindus bei reto grožio gamtos ir gamtovaizdžio ateinančioms kartoms išlaikymą. Palaikykime savus gamybos ir paslaugų tiekėjus;
– Mūsų spauda yra lietuviško bendruomeninio gyvenimo atspindis ir jeigu stipriau ją palaikytume dargi jai talkintume galėtų būti su internetiniu portalu ir radiju imtinai mūsų kultūros formuotojais.
– Muzikinės kultūros kėlimas per mokyklas, saviveiklos ansamblius, vietos ir specialistų iš Lietuvos pagalba pratęsia mūsų krašto gilias tradicijas ir yra svari, telkianti bendruomenę gija jos gyvybingumo vienas iš šaltinių. Tas pasakytina ir apie teatrinę veiklą, sceninės kūrybos kluono teatrų tradicijų palaikymą, teminių režisuotų renginių, poezijos populiarinimo valandėles.
– Istorinio-kultūrinio paveldo apsauga ir viešinimas yra svarbi mūsų savimonės ir savivokos formavimo dalis. Lietuviškojo paveldo klodai tyrimui ir viešinimui yra Suvalkų krašte be galo turtingi, juos eksploruoti tenka talkon kviesti Lietuvą, nes tai mūsų bendras palikimas ir turtas, o Lenkijos valstybė, jos regioninė administracija ypač Seinų apskrityje, pagrindinai plėtoja lenkų militaristinę istorinę atmintį blokuodama, jau nekalbant apie rėmimą , lietuviško kultūrinio paveldo lygiateisį įamžinimą.
– Mūsų tapatumui stiprinti svarbi katalikiško tikėjimo gimtąją kalba praktikavimas, turime šiuo reikalu kalbinių-organizacinių problemų Seinų parapijoje, tačiau liūdina mūsų jaunimo abejingumas, o gal tai jau smarkiai pažengusios sekuliarizacijos pasekmė.
Šie keli pastebėjimai tebūna bent dalinai verti gilesnių mus telkiančių darbams svarstymų bei vienijantys tolimesniems užmojams, o mūsų bendruomenės nueiti keliai ir jau atlikti darbai tegul pinasi į mūsų tautos bendrus tikslus vis aktualiai skambančius mūsų Tautos Giesmėje.
Pagarba ir padėka visiems ir kiekvienam(-ai) palaikantiems bendruomeninį solidarumą.
Sėkmės darbuose.
Nuoširdžiai.
Bronius Makauskas.
Autorius yra Lietuvos istorikas, Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys
