Bronius Puzinavičius. Apie Lukiškių aikštės memorialo projektus – ar turėtume tylėti ir nesikišti?

Bronius Puzinavičius

Nemanau, kad teisūs tie, kurie sako, jog architekto, skulptoriaus, kokios nors kitos srities meno kūrėjo, kritiko ar meno istoriko išsilavinimo neturintiems nederėtų kištis į profesionalių menininkų rengiamus viešųjų erdvių planavimo, skulptūrų, paminklų, monumentų kūrimo projektus ir tylomis stebėti, ką daro profesionalai ar tokiais save laikantys asmenys.

Nėra abejonės, kad monumentus, memorialus ar paminklus turėtų kurti meno kūrėjai profesionalai (architektai, skulptoriai). Bet ir kūrinių užsakovai bei jų ,,vartotojai“, t. y. visuomenė, jos atstovai, (Lukiškių aikštės atveju taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs kelis nutarimus šiuo klausimu) irgi turėtų būti išklausomi, į jų pageidavimus ir argumentus atsižvelgiama. Ypatingai dėmesingai ir jautriai reikėtų išklausyti laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių, rezistentų, patriotines ir Tėvynės gynimo idėjas puoselėjančių organizacijų atstovus, atsižvelgti į jų lūkesčius. Juk viešose erdvėse statomi monumentai – tai ne laikinų modernaus meno parodų eksponatai, sukurti siauram profesionalų, ar modernaus meno gerbėjų ratui, bet visai visuomenei skirti istorinės atminties ženklai, statomi ne tik dabartinei, bet ir būsimosioms kartoms, reprezentuojantys iš kartos į kartą perduodamas pilietines ir patriotines vertybes.

Negalima sakyti, kad jau beveik 20 metų besitęsianti Lukiškių aikštės tvarkymo (ar darkymo) epopėja visuomenei nerūpi, nors pozityvaus rezultato taip ir nepavyksta pasiekti. Galima konstatuoti, kad ir pastaruoju metu Lukiškių aikštės problemos nestokoja dėmesio. Spaudoje pasirodė nemažai publikacijų, kuriose ne tik menininkai, bet ir plačiai žinomi kitų profesijų žmonės aštriai kritikavo Lukiškių aikštės rekonstrukcijos procesą, Kultūros ministerijos vadovybę, kuri Šiuolaikinio meno centrui pavedė organizuoti vadinamąsias Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, paskyrė akivaizdžiai šališką ir šio memorialo sukūrimu nesuinteresuotą projektų vertinimo komisiją. (Žiūrėti N. Rasimavičiaus, V. Valiušaičio, A. Medalinsko, V. Sinicos, V. Radžvilo, dailininko A. Každailio, architekto A. Karaliaus, skulptoriaus V. Simanavičiaus ir kitas pastarojo laikotarpio publikacijas bei pasisakymus Lukiškių aikštės tvarkymo, paskirties ir memorialo kūrimo joje klausimais įvairiuose informaciniuose portaluose).

Pirmieji, sakyčiau, akivaizdžiai apgailėtini minėtų Kūrybinių dirbtuvių bei projektų atrankos ir vertinimo komisijos darbo rezultatai jau akivaizdūs. Todėl visuomeninis judėjimas ,,Vilniaus forumas“ paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuojama, jog, cituoju: ,,daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, …. visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų“(citatų pabaiga) ir reikalaujama Kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonsson, kaip nesugebančios ar nenorinčios deramai spręsti paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje klausimą, atsistatydinimo, ar atstatydinimo.

Vilniaus forumo iniciatyvinė grupė parengė peticiją su atitinkamais reikalavimais ir paragino neabejingus piliečius ją pasirašyti. Lapkričio 8-tosios ryto duomenimis šią peticiją jau pasirašė 1667 žmonės.

Spalio 30 dieną įvykusiame visuomeninių judėjimų ,,Talka kalbai ir tautai“ bei ,,Vilniaus forumas“ atstovų susitikime aptartos ne tik ilgalaikio bendradarbiavimo siekiant išsaugoti Tautą ir Valstybę pagrindinės kryptys ir būdai, bet ir pasirengimas ,,Talkos“ inicijuojamam mitingui, kuriame bus reikalaujama įtvirtinti Lukiškių aikštės, kaip valstybės reprezentacinės aikštės, statusą ir tinkamai įamžinti istorinius Lietuvos valstybingumo siekius bei žuvusiųjų už šalies Laisvę atminimą. Mitingas turėtų įvykti lapkričio 17 dieną, 12 valandą Lukiškių aikštėje.

Susitikimo metu pabrėžta, kad mitingas galėtų ir turėtų tapti paskata patriotiškiems piliečiams burtis į plačią visos Tautos talką Lietuvai išsaugoti. Nutarta kreiptis į visuomenę, o ypač į visas patriotines ir pilietines organizacijas prašant skleisti žinią apie įvyksiantį mitingą ir kviesti aktyviai dalyvauti jų narius.

Tačiau aktyvių, patriotines nuostatas puoselėjančių visuomenės atstovų susirūpinimo, atrodo, negirdi kita suinteresuotoji pusė – Kultūros ministerijos, Šiuolaikinio meno centro, projektų atrankos ir vertinimo grupės atstovai. Atsitvėrę nuo visuomenės tylos siena jie patyliukais ir toliau bando prastumti tik jiems patiems priimtinus sprendimus, o gal ir rezga planus, kad ir vėl, jau kelintą kartą, projektas būtų sužlugdytas ir joks monumentas Lukiškių aikštėje nebūtų pastatytas.

Lapkričio trečią dieną vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių Lukiškių aikštės memorialui sukurti organizatoriai pasiūlė balsuoti už penkis tariamo memorialo projektus, kuriuose faktiškai jokio valstybę reprezentuojančio monumento bei laisvės kovotojų atminimo memorialo nėra. Priminsime, kad šiuos 5 projektus organizatorių paskirta vertinimo komisija slaptai ir neaiškiu būdu atrinkto iš trisdešimties atrankos komisijai pateiktų.

Manau, kad neturėtume balsuoti ir dalyvauti šitoje tariamai demokratines sprendimų priėmimo procedūras imituojančioje parodijoje, leistis būti kvailinami legitimuojant šališkus Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro sudarytos komisijos sprendimus, kurie akivaizdžiai prieštarauja žinomiems Seimo nutarimams ir visuomenės apklausų rezultatams.

Memorialo Lukiškių aikštėje kūrimo procesas man primena protu sunkiai suvokiamą ir žodžiais įvardijamą dalyką. Jis gal net primena pasakojimus apie tai šen, tai ten esą pasirodančius ateivius iš kosmoso, kurie nors ir negirdi, nesupranta Žemės gyventojų kalbos, nebendrauja su jais, bet vis tiek tariasi išreiškiantys jų valią, bandydami žmonėms ,,įpiršti“ savo nesuvokiamų eksperimentų rezultatus. Tie ,,ateiviai“, atrodo, pasižymi ir dar vienu neeiliniu gebėjimu – apakinti ir apkurtinti tam tikras žmonių grupes, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos Seimo narius, kurie tarsi negirdi ir nemato, kas dedasi jų pašonėje ir kaip ,,įgyvendinami“ jų pačių priimti sprendimai.

Bet, tikriausiai, Seimas ir girdi, ir mato, kas vyksta, o jo priimti nutarimai, – tėra tik širma, už kurios slepiasi Seimo abejingumas Lukiškių aikštės problemoms, atvėręs kelią Kultūros ministerijos klerkų ,,kūrybinei veiklai“. Ir nesvarbu, kad dėl to Lukiškių aikštė nebus suformuota kaip pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė, joje nebus pastatytas deramas valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas.

Iš lapkričio pradžioje paviešintų penkių Lukiškių aikštės memorialo projektų gal mažiausiai ,,ufonautiškas‘‘ yra Gintaro Čaikausko, Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio, Rimanto Dichavičiaus ir Arūno Sakalausko projektas ,,Atminti ir pagerbti“. Dabartinis šio projekto variantas, manau, yra netinkamas realizuoti, bet gal ir galėtų būti laikomas pagrindu tolimesniam projekto tobulinimui, vystymui bei kūrybinėms paieškoms.

Projekto aiškinamajame rašte sakoma, kad jį sudaro trys pagrindiniai elementai: 1) akmeninis apskritimas aikštės grindinyje – „Šimtmečio ratas“; 2) paaukštinta granitinė „Tūkstantmečio juosta“ su skulptoriaus Arūno Sakalausko kuriama „Laisvės kario“ skulptūra; 3) stiebas su istorine Lietuvos valstybės vėliava. (Žiūrėti: Šiuolaikinio meno centras. Lukiškių aikštės memorialo dirbtuvės. Penki memorialo projektai. Projektas ,,Atminti ir pagerbti“).

Pirmiausia kyla klausimas, kodėl aikštės, kuri neva kuriama kai valstybę reprezentuojanti aikštė, pagrindinis vertikalus akcentas yra Lietuvos valstybės istorinė, bet ne dabartinė valstybinė vėliava? Juk visi žinome, kad Lietuvos valstybę reprezentuoja, jos oficialus simbolis yra Lietuvos Trispalvė. Ar Lietuvos valstybė jau yra tik istorinė kategorija? Aš nesu nusiteikęs prieš istorinę vėliavą, gal ji jau ir ,,prigijo“ Lukiškių aikštėje, bet manau, kad šita vėliava, traktuojama kaip pagrindinis, centrinis vertikalus kuriamo monumento akcentas – nėra geras sprendimas ir abejotinos prasmės dalykas.

Didelio formato, aukštai iškeltai Lietuvos valstybės istorinei, ar Vyčio vėliavai gal reikėtų paieškoti kitos tinkamos vietos. Gal ta vieta galėtų būti pvz., ant Kreivojo arba Trijų kryžių kalno, buvusios Kreivosios pilies vietoje? Juk šitą kalną kaip tik ir rengiamasi tvarkyti. Tik kad po to tvarkymo jo neištiktų Gedimino kalno likimas! Prie vėliavos Kreivosios pilies vietoje gal tiktų ir A. Sakalausko ,,Laisvės karys“, nes Lukiškių aikštės projekte ,,Atminti ir pagerbti“, mano nuomone, jis ,,įkurdintas“ netinkamoje vietoje.

Lukiškių aikštės pagrindinis vertikalus akcentas, pastatytas aikštės centre, manau, turėtų būti ne vėliava, bet koks nors kitas architektų bei skulptorių sukurtas kūrinys – gal stilizuota, Lietuvą simbolizuojanti moters figūra, gal kenotafas (t. y. simbolinis antkapinis paminklas), gal stilizuotas obeliskas ar koks nors kitas vertikalus panašaus pobūdžio monumentas su aukštai iškeltu tam tikros išraiškos ir formos (gal trimačiu, tūriniu, gal plokščiu) ir prie pastatyto monumento derančiu Lietuvos valstybės herbu bei kitais valstybės ir pagarbą žuvusiems teikiančiais ženklais ir simboliais.

Šis pagrindinis vertikalus akcentas, manau, turėtų būti aikštės centre, ant pagrindinės Šiaurės – Pietų ašies ir , žiūrint iš Gedimino prospekto pusės, – už projekto autorių siūlomo ,,Šimtmečio rato“, kuris turėtų būti pagrindinis horizontalus aikštės akcentas, esantis dviejų pagrindinių aikštės ašių – Šiaurės – Pietų ir Rytų – Vakarų – susikirtimo vietoje.

Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad memorialinis apskritimas – „Šimtmečio ratas“ yra aikštės kompozicijos branduolys. Jis, esą, suprojektuotas ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi ir atminimo lenta 1863 m. sukilėliams atminti. Man atrodo nelogiška, kad ,,aikštės kompozicijos branduolys“ yra ne aikštės centre, bet nustumtas į šalį. Ir ar reikalinga ta paralelinė, papildoma Pietų – Šiaurės ašis?

Juk akivaizdu, kad pagrindinė Pietų – Šiaurės ašis yra ta, kuri jungia Aukų gatvėje esančius memorialus su aikštės centre esančiu stiebu, ant kurio iškelta Lietuvos istorinė vėliava. Projekto vizualizacijoje ši ašis pažymėta tamsesnės spalvos plokščių punktyrine linija ir tęsiasi link aikštės centre esančios vėliavos. Kaip jau sakiau, derėtų, kad ir ,,Šimtmečio ratas“ turėtų būti aikštės centre, t. y. pagrindinių Pietų – Šiaurės ir Rytų – Vakarų ašių susikirtimo centre. O takas, nutiestas nuo ,,Šimtmečio rato“ link kryžiaus ir atminimo lentos 1863 m. sukilėliams atminti, neturėtų būti vadinamas ašimi, o tiesiog taku nueiti link minimos memorialinės vietos.

Pačiame ,,Šimtmečio rato“ centre, t. y. pagrindinių aikštės ašių susikirtimo taške, turėtų būti aukuras su tikra, gyva Amžinąja ugnimi, o ne projekte siūlomas kažkoks pakaitalas, ar imitacija ( švytintis kristalas). Kadangi ,,Šimtmečio rate“ numatomi laisvės kovotojų, aukų pagerbimo ceremonialai (garbės sargyba ir kita), tai gal šis ratas turėtų būti didesnis?

Gal ir tinkamas užrašas „Kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti“, bet, manau, jis turėtų būti ne projekte numatytoje vietoje, bet ant Amžinosios ugnies aukuro. Projekte šiam užrašui numatyta vieta, manau, labiau tiktų pagarbai išreikšti, gėlėms ir vainikams padėti.

Trys akmens plokščių intarpai Šimtmečio rate su nepriklausomybei skirtų dokumentų paskelbimo datomis bei šiaurinėje rato dalyje numatytu įrašu lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame įvardinta, kiek Lietuvos piliečių per šimtą metų žuvo kovose, sukilimuose, teroro aktuose, buvo įkalinti, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo, manau, galėtų likti ten, kur ir numatyta projekte.

,,Tūkstantmečio juostą“, siūlyčiau suskaidyti į dvi dalis. ,,Šimtmečio rato“ kairėje pusėje būtų jos dalis, skirta istoriniams įvykiams nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki Dviejų Tautų respublikos žlugimo, dešinėje juostos pusėje – įvykiams nuo T. Kosciuškos ir kitų sukilimų, Tautinio atgimimo iki mūsų dienų. Be to, vietoje numatomos juostos, manyčiau, geriau tiktų sienelė, nes ant sienelės, vertikalioje, o ne horizontalioje plokštumoje padaryti įrašai ir ženklai geriau, iš toliau matyti, juos patogiau skaityti, jie mažiau paveikūs aplinkos taršai.

Kairės pusės ,,Tūkstantmečio juosta“ manau, galėtų būti įprasminta ir papuošta ant granito plokštės ar stelos pavaizduotu Vytauto didžiojo antspaudu, kuris simbolizuotų LDK laikotarpį, o dešinės pusės – Vyčio kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus atvaizdu, simbolizuojančiu aukščiausią įvertinimą tų, kurie kovojo, dirbo Lietuvai, paaukojo dėl jos savo gyvybes. ( Tas ordino atvaizdas pakeistų, manau, netinkamoje vietoje pastatytą Vyčio skulptūrą, arba A. Sakalausko ,,Laisvės karį“).

Už LDK laikotarpį atstovaujančios ,,Tūkstantmečio juostos“ galima būrų iškelti Lietuvos valstybės istorinę vėliavą, o už modernios Lietuvos laikotarpį – Lietuvos Trispalvę. Taigi atsirastų tinkamos vietos abiem mums brangioms vėliavoms.

Man regis, kad jeigu aplink ,,Šimtmečio ratą“ sukurtume darnią skirtingo aukščio vertikalių ir prasmingų akcentų kompoziciją, kuri kartu su ,, Šimtmečio ratu“, Amžinosios ugnies aukuru, ,,Tūkstantmečio juosta“, taip pat istorinės atminties ženklais, esančiais aikštės Pietų – Šiaurės ašyje, t. y. Aukų gatvėje ir netoli Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, gal ir galėtume sakyti, kad turime aikštę su Valstybę reprezentuojančiu monumentu bei memorialiniais akcentais.

Vyčio šalininkai irgi nebūtų nuskriausti. Vienas Vytis – didžiausias ir ryškiausias – puoštų ir įprasmintų pagrindinį aikštės centre pastatytą monumentą, kiti būtų matomi Vytauto Didžiojo Didžiajame antspaude, Vyčio kryžiaus ordino Didžiajame kryžiuje, plevėsuotų Lietuvos valstybės istorinėje vėliavoje.

Nemažai kam nepatinka ir tas chaotišku vadinamas aikštės žaliosios zonos takų išdėstymas. Aikštės sutvarkymo projekto autoriai teigia, kad takai suprojektuoti ir nutiesti atsižvelgiant į pėsčiųjų srautus ir jų judėjimo kryptis. Tačiau projekto vizualizacija ir jau atidarytos aikštės nuotraukos, ypač tos, tarsi iš paukščio skrydžio, manau, leidžia suabejoti, ar projekto autoriai nuosekliai laikėsi šių nuostatų. Matome, pavyzdžiu, kad siauresnis takas, skersai kertantis aikštės žaliąją zoną iš Vasario 16 gatvės ir Gedimino prospekto sankirtos kampo link J. Tumo – Vaižganto ir J. Savickio gatvių sankirtos ( prie Užsienio reikalų ministerijos pastato), maždaug nuo aikštės vidurio neturi tęsinio. (Žiūrėti 5 nuotrauką) . Labai galimas dalykas, kad pėstieji, tiesindami savo maršrutus, pratęs jį ir aikštės gazone išmis savąjį taką tokiu būdu sugadindami aikštės vaizdą.

Labai tikėtina, kad aikštės ir jos prieigų gazonai bus negailestingai ištrypti ir prie visuomeninio transporto stotelės, esančios šalia aikštės, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, nes šioje vietoje, man regis, visiškai neatsižvelgta į didelius pėsčiųjų srautus ir jų judėjimo kryptis.

Autorius yra istorijos mokslų daktaras

Nuotraukos:
1 ir 5 nuotraukos – iš Google. Lukiškių aikštės memorialo projektai. Vaizdai.
3 ir 4 nuotraukos – iš lietuviškos Wikipedijos. Straipsniai apie Vytautą Didįjį ir Vyčio kryžiaus ordiną.
2 nuotrauka – Londono kenotafas – iš angliškos Wikipedijos. ( The Cenotaph, Whitehall)
6 nuotrauka – iš portalo Made in Vilnius. Straipsnis ,, Jau galima balsuoti už vieną iš penkių Lukiškių aikštės memorialo projektų“.