Bryanas Lawrence’as Gonsalvesas. Moksliniai tyrimai: lyčių disforija ir jos gydymo būdai

laikmetis.lt

Gyvename visuomenėje, kuri nuolat pabrėžia įtrauktį ir atvirumą. Dėl to vakariečiai pripažįsta sunkumus, su kuriais susiduria asmenys, manantys, kad neatitinka klasikinių vyro ar moters lyties tapatybių. Lyčių disforija (LD) – tai jausmas, kai jaučiamas konfliktas tarp suvokiamos lyties ir gimtosios lyties (biologinės lyties). Medicininiu požiūriu ji diagnozuojama, kai atitinka šešis iš aštuonių psichologinių kriterijų (stipriu laipsniu), o kliniškai reikšmingas su savo lytimi susijusio streso lygis jaučiamas bent 6 mėnesius. ^[1]. Savidiagnozė neatrodo pakankama tokiam rimtam dalykui kaip LD.

Asmenys, turintys lyties disforiją, kaip ir visi žmonės, siekia laimės. Hormonų terapijos ir kūno keitimo operacijų derinys paprastai, suinteresuotų asmenų, parduodamas kaip metodas, neva padedantis asmenims, sergantiems lyties disforija, suderinti savo lytį su suvokiama lytimi ir sumažinti nepasitenkinimo savo kūnu jausmą. Šis metodas tapo populiariausia strategija, kaip gydyti lyties disforija sergančius asmenis ir suteikti jiems galimybę būti laimingiems. Tik klausimas, ar iš tikrųjų jie tampa laimingesniais?

Moksliniai tyrimai, kuriais grindžiamas lyties disforijos gydymas yra labai sudėtingi, o daroma žala dažnai juose nutylima. Kadangi lyties disforija iš esmės yra psichinė būklė, natūraliai kyla klausimas, ar fiziniai kūno pokyčiai gali paveikti ir tvariai išgydyti tai, kas yra psichologinio pobūdžio? Toliau straipsnyje aptarsiu, ar tariama hormonų terapijos, operacijų nauda yra ilgalaikė ir ar ji tikrai padeda žmonėms, turintiems LD.

Moksliniai tyrimai lyčių disforijos klausimu

Paprastai moksliniams tyrimams taikomas auksinis standartas – didelė imtis (pacientų populiacija), kontroliuojami palyginamieji tyrimai, griežti metodai šališkumui sumažinti, išsami taikytos metodikos analizė ir ilgalaikis stebėjimo laikotarpis, kartu užtikrinant, kad stebimų pacientų skaičius būtų ne mažesnis kaip 75 proc.

Švedija

Tyrimas, kurį verta pasirinkti dėl jo trukmės, ilgesnio stebėjimo laikotarpio ir minimalių nuostolių, yra 1973–2003 m. atliktas Švedijoje. Šiame tyrime yra daugiausia dėmesio skirta asmenims, turintiems lyties keitimo operacijos (toliau – LKO) patirtį. ^[2].

Atsižvelgę į individualių psichikos ligų skirtumus prieš operaciją, tyrėjai nustatė, kad praėjus 10 metų po lyties keitimo operacijos transseksualūs pacientai 19 kartų dažniau miršta dėl savižudybės nei bendra Švedijos populiacija. Be to, palyginti su sveika kontroline populiacija, translyčių asmenų bendras mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, psichiatrinių hospitalizacijų ir bandymų nusižudyti rodikliai buvo gerokai didesni. Tyrimo metu tyrėjai konstatavo, kad „Nors operacijos ir hormonų terapija palengvina lyties disforiją, akivaizdu, kad to nepakanka, kad būtų pašalintas didelis transseksualių asmenų sergamumas ir mirtingumas“.

2019 m. spalio mėn. buvo atliktas kontraversiškas tyrimas „Psichikos sveikatos gydymo vartojimo sumažėjimas tarp translyčių asmenų po lytį patvirtinančių operacijų“, kuris paskelbtas  „The American Journal of Psychiatry“ žurnale, straipsnyje „A Total Population Study“. Šiame tyrime nurodyta, kad lyties keitimo operacijos susijusios su geresniais pacientų psichikos sveikatos rezultatais ^[3]. Naujienų organizacijos plačiai skelbė rezultatus, kurie turėjo didelį poveikį klinikinėms ir visuomenės sveikatos žinioms apie LKO privalumus. Tačiau paskelbus ataskaitą, mokslo bendruomenės nariai pripažino daugybę šio tyrimo metodikos trūkumų, kurie turėjo reikšmingos įtakos tyrimo išvadoms.

Galiausiai buvo atliktas nepriklausomas statistinis duomenų vertinimas ir ištaisyti visi tyrime aptikti trūkumai. Pataisytas tyrimas užbaigtas teiginiu, kad „rezultatai neparodė jokio chirurginio gydymo pranašumo, kuris turėtų reikšmingos įtakos mažesniam nuotaikos ar nerimo sutrikimų, apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose, išrašytų receptų ar hospitalizavimo po bandymų nusižudyti, skaičiui“. Pakartotinai išanalizavus duomenis, padaryta išvada, kad nebuvo jokio reikšmingo skirtumo tarp lyties disforija sergančių pacientų, kuriems buvo atliktos lyties keitimo operacijos, ir tų, kuriems jos nebuvo atliktos, psichikos sveikatos pagerėjimo ^[4].

Medicinos ir medicinos paslaugų centras

Dar vienas įdomus įvykis – 2016 m. Medicinos ir medicinos paslaugų (ang. The Centers for Medicare & Medicaid Services) centras tyrė, ar lyties keitimo operacijos turėtų būti įtrauktos į valstybinius „Medicare“ planus. Nepaisant reikalavimo pritarti išlaidų padengimui, jie atsisakė, motyvuodami tuo, kad nepakanka įrodymų, jog lyties keitimo operacijos duoda naudos pacientams. Savo siūlomame sprendimo memorandume jie nurodė ^[5]: „Remiantis išsamia šiuo metu turimų klinikinių įrodymų apžvalga, nepakanka įrodymų, kad būtų galima nustatyti, ar lyties keitimo operacija pagerina Medicare programos gavėjų, turinčių lyties disforiją, sveikatos būklę. Tyrimų rezultatai buvo prieštaringi (nenuoseklūs) – iš geriausiai parengtų tyrimų vieni pranešė apie naudą, kiti – apie žalą… …Dauguma tyrimų, kurie pranešė apie teigiamus rezultatus, buvo žvalgybinio tipo tyrimai (atvejo serijos ir atvejo-kontrolės) be patvirtinamojo stebėjimo.“

2016 m. rugpjūčio mėn. priimtame galutiniame sprendime teigiama, kad ^[6] „Apskritai įrodymų kokybė ir stiprumas buvo žemi dėl to, kad: dažniausiai buvo atliekami stebėjimo tyrimai be lyginamųjų grupių, subjektyvūs galutiniai rodikliai, galimas klaidinantis poveikis… …Iš 33 peržiūrėtų tyrimų paskelbti rezultatai buvo prieštaringi – vieni buvo teigiami, kiti – neigiami. Apibendrinant galima teigti, kad įrodymai apie Medicare populiaciją nėra patikimi.“

Šiame „Medicinos ir medicinos paslaugų centro“ sprendime pabrėžiama, kad reikia atlikti daugiau tyrimų, kad geriau suprastume ir geriau įvertintume lyties disforijos gydymo lyties keitimo operacijomis veiksmingumą. Daugiau tyrimų su didesnėmis imčių grupėmis padėtų mums patvirtinti arba atmesti esamas teorijas apie LKO naudingumą ir kartu leistų mums priimti pagrįstus sprendimus, kaip geriausiai elgtis su lyties disforija sergančiais asmenimis.

Kiti tyrimai

Tyrimai, pvz., Alzahrani, 2019 ^[7]; Nota, 2019 ^[8]; Wiepjes, 2020 ^{[9] [10]} and Landén, 1998 ^[11] nustatyta, kad transseksualiems pacientams, kurie buvo gydomi skirtingų lyčių hormonais, buvo padidėjusi širdies priepuolių ir insulto rizika. Taip pat nustatyta, kad po lyties keitimo operacijos pacientai dažniau nusižudo, taip pat nemažai pacientai gailėjosi dėl atliktų procedūrų. Tačiau, pažymima, kad šioms išvadoms pagrįsti reikėtų didesnės imties.

Taip pat tyrimai, pvz., Tordoff, 2022 ^[12] ir Turban, 2022 ^[13] kuriuose minimas skirtingų lyčių hormoninių vaistų (skiriamų prieš lyties keitimo operaciją) veiksmingumas mažinant depresiją ir mintis apie savižudybę, neatskleidžiamos pagrindinės išvados, susijusios su pacientų bandymais nusižudyti, hospitalizavimu ir apgailestavimu po operacijos, be to, jų imtis nepakankama, kad būtų galima įrodyti išvadų pagrįstumą.

Psichoterapija kaip lyties disforijos gydymas

Medicinos mokslų daktaras Paulas McHughas, lyties keitimo chirurgijos pradininkas, šiuo metu Johno Hopkinso universiteto Medicinos mokykloje dėstantis psichiatriją, teigė, kad „drastiški fiziniai pokyčiai nesprendžia esminių psichosocialinių problemų ^[14].“ Todėl manoma, kad tinkamas būdas padėti žmogui, kenčiančiam dėl lyties disforijos simptomų, yra ne gydyti simptomus (pvz., nepasitenkinimą kūnu) taikant hormonų terapiją ir operacijas, bet gydyti pačią disforiją. Psichikos sveikatos būklę galima veiksmingai gydyti taikant psichoterapijos ir vaistų nuo nerimo ir depresijos derinį.

Užuot fiziškai pakeitus žmogaus kūną, kad jis prisitaikytų prie savo psichinės būsenos, kuri neatitinka fizinės kūno realybės, reikėtų stengtis išspręsti ir pašalinti pagrindinę kančios priežastį, t. y. psichinę ir emocinę būklę. Reikėtų pažymėti, kad psichoterapiją sudaro reguliarūs susitikimai su psichiatru asmeniškai arba internetu ir savo jausmų aptarimas. Psichoterapija nesiekiama pakeisti žmogaus lytinės tapatybės, o veikiau siekiama padėti žmogui pasiekti ilgalaikį komforto jausmą ir palengvinti jo lytinę tapatybę.

Užuot fiziškai pakeitus žmogaus kūną, kad jis prisitaikytų prie savo psichinės būsenos, kuri neatitinka fizinės kūno realybės, reikėtų stengtis išspręsti ir pašalinti pagrindinę kančios priežastį, t. y. psichinę ir emocinę būklę.

Be to, ji padeda sumažinti pacientų depresijos ir nerimo jausmus, kurie kruopščiai sprendžiami konsultacijų metu. Pagrindinis psichoterapijos privalumas yra tas, kad ji švelniai padeda asmenims, sergantiems lyties disforija, ištirti savo jausmus, pagerinti savęs priėmimo jausmą ir susidoroti su iškilusiais iššūkiais.

Vietoj išvadų

Galiausiai įvairūs moksliniai šaltiniai patvirtina, kad psichoterapija ir medikamentinis gydymas gali būti veiksminga gydymo priemonė žmonėms, turintiems lyties disforijos diagnozę. Įvairūs psichoterapijos būdai gali padėti žmonėms suvokti ir priimti savo patirtį, pagerinti jų psichologinę savijautą.

Apžvelgti tyrimai, lyties keitimo operacijos klausimu, nepatvirtina šios operacijos apčiuopiamos ilgalaikės naudos pacientui, o priešingai – atskleidžia vis daugiau įvairių nepageidautinų ir dažnai nutylėtų reiškinių.

Taip pat visiškai akivaizdu, kad trūksta itin aukštos kokybės, nepriklausomų mokslinių tyrimų, kurie padėtų atsakyti į daugelį šia tema rūpimų klausimų.

Asmenys, patiriantys lyties disforiją neturėtų rinktis nepatikimos medicininės lyties keitimo operacijos, galinčios juos negrįžtamai sužaloti visam likusiam gyvenimui. Patartina rinktis patikimą ir patikrintą gydymo būdą kaip psichoterapija.

Bibliografija

1. American Psychiatric Association. “DSM-5.” Psychiatry.org, American Psychiatric Association, 2013 (current) , www.psychiatry.org/psychiatrists/practice/dsm

• Dhejne, Cecilia, et al. “Long-Term Follow-Up of Transsexual Persons Undergoing Sex Reassignment Surgery: Cohort Study in Sweden.” Long-Term Follow-Up of Transsexual Persons Undergoing Sex Reassignment Surgery: Cohort Study in Sweden | PLOS ONE, 22 Feb. 2011, https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0016885

• Bränström, Richard, and John Pachankis. “Reduction in Mental Health Treatment Utilization Among Transgender Individuals After Gender-Affirming Surgeries: A Total Population Study.” American Psychiatric Association, 4 Oct. 2019, https://ajp.psychiatryonline.org/doi/10.1176/appi.ajp.2019.19010080

• “Correction to Bränström and Pachankis.” American Journal of Psychiatry, vol. 177, no. 8, American Psychiatric Association Publishing, Aug. 2020, pp. 734–734. Crossref, https://ajp.psychiatryonline.org/doi/10.1176/appi.ajp.2020.1778correction

• “NCA – Gender Dysphoria and Gender Reassignment Surgery (CAG-00446N) – Proposed Decision Memo.” NCA – Gender Dysphoria and Gender Reassignment Surgery (CAG-00446N) – Proposed Decision Memo, June 2016, www.cms.gov/medicare-coverage-database/view/ncacal-decision-memo.aspx?proposed=Y&NCAId=282

• “NCA – Gender Dysphoria and Gender Reassignment Surgery (CAG-00446N) – Decision Memo.” NCA – Gender Dysphoria and Gender Reassignment Surgery (CAG-00446N) – Decision Memo, Aug. 2016, www.cms.gov/medicare-coverage-database/view/ncacal-decision-memo.aspx?proposed=N&NCAId=282&bc=ACAAAAAAQAAA&

• Alzahrani, Talal. “Cardiovascular Disease Risk Factors and Myocardial Infarction in the Transgender Population – PubMed.” PubMed, 1 Apr. 2019, https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/30950651/

• Nota, Nienke M., et al. “Occurrence of Acute Cardiovascular Events in Transgender Individuals Receiving Hormone Therapy.” Circulation, vol. 139, no. 11, Ovid Technologies (Wolters Kluwer Health), Mar. 2019, pp. 1461–62. Crossref, https://doi.org/10.1161/circulationaha.118.038584

• Wiepjes, C. M., et al. “Trends in Suicide Death Risk in Transgender People: Results From the Amsterdam Cohort of Gender Dysphoria Study (1972–2017).” Acta Psychiatrica Scandinavica, vol. 141, no. 6, Wiley, Mar. 2020, pp. 486–91. Crossref, https://doi.org/10.1111/acps.13164

1. Blok, Christel JM de, et al. “Mortality Trends Over Five Decades in Adult Transgender People Receiving Hormone Treatment: A Report From the Amsterdam Cohort of Gender Dysphoria.” The Lancet Diabetes & Endocrinology, 1 Oct. 2021, www.thelancet.com/journals/landia/article/PIIS2213-8587(21)00185-6/abstract.

1. Landén, M., et al. “Factors Predictive of Regret in Sex Reassignment.” Acta Psychiatrica Scandinavica, vol. 97, no. 4, Wiley, Apr. 1998, pp. 284–89. Crossref, https://doi.org/10.1111/j.1600-0447.1998.tb10001.x.

1. Tordoff, Diana M., et al. “Mental Health Outcomes in Transgender and Nonbinary Youths Receiving Gender-Affirming Care.” Mental Health Outcomes in Transgender and Nonbinary Youths Receiving Gender-Affirming Care | Adolescent Medicine | JAMA Network Open | JAMA Network, 19 Apr. 2022, https://jamanetwork.com/journals/jamanetworkopen/fullarticle/2789423

1. Turban, Jack L., et al. “Pubertal Suppression for Transgender Youth and Risk of Suicidal Ideation.” American Academy of Pediatrics, 1 Feb. 2020, https://publications.aap.org/pediatrics/article/145/2/e20191725/68259/Pubertal-Suppression-for-Transgender-Youth-and?autologincheck=redirected

1. McHugh, Paul. “Paul McHugh: Transgender Surgery Isn’t the Solution.” WSJ, 13 May 2016, www.wsj.com/articles/paul-mchugh-transgender-surgery-isnt-the-solution-1402615120