Bus per mažai – kol Nacionalinis susivienijimas nesustabdys

Daugybę kartų sakėme ir įspėjome: „trijų raidelių“ bus per maža. Jos – tik lengvas užkandis prieš šakalų puotą. Ant jos stalo – lietuvių kalba ir pirmiausia abėcėlė.

O kuo kitaip, jeigu ne šakalais, galima pavadinti tuos, kurie kėsinasi sudraskyti tą abėcėlę į skutelius be paliovos ir įžūliai reikalaudami įtraukti į ją faktiškai visų egzistuojančių kalbų raides su diakritiniais ženklais?

Nejaugi nepastebėjome ar pamiršome, kad lietuvių kalbos niekintojų ir išdavikų „Seimui” įteisinus asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba, V. Tomaševskio partijos frakcija tuojau pat pratrūko, kad šito maža, kad tai – tik kukli pradžia, kad jie tęs savo „kovą“ ir nesitenkins tokia nuolaida?

Seimas šio naujo reikalavimo dar nesuskubo patenkinti. Net tokie prisitaikėliai ir pataikūnai suvokė, kad kitą dieną dar kartą atsiklaupę ant kelių atrodytų labai jau niekingai. O ir nauji rinkimai ant nosies.

Tačiau, kaip matome, pretenzijos nesiliauna, tik laikinai persikelia į teismus. Šį kartą teismas priėmė teisingą sprendimą. Bet ne galutinį. Neverta turėti jokių iliuzijų: po rinkimų kils dar vienas lietuvių kalbos griovimo vajus.

Reikalavimai ir spaudimas darkyti lietuvių kalbos abėcėlę pratrūks dar stipresniu srautu. O tada „susipras“ ir teismai. Bus pasakyta, kad teisė rašyti savo asmenvardį kaip patinka ir užsimano, yra žmogaus teisė, viršesnė ir svarbesnė už kažkokios ten lietuvių kalbos valstybinį statusą ir būtinybę apsaugoti ją nuo griovimo.

Kas bus kai šitos teisės pareikalaus Lietuvoje gyvenančios ir kaip ant mielių augančios turkų, ganiečių ir kitos į šalį masiškai plūstančios naujųjų kolonistų grupės – šiam lietuvišką abėcėlę „įvairinusiam“ ir jau nueinančiam seimeliui buvo nė motais. Jo nariai nematė toliau savo nosies. Parodydami, kad jų prigimtis ir tikrasis pašaukimas – prieš visus šliaužioti ir visiems įtikti.

Po artėjančių rinkimų gali niekas nepasikeisti. Jokiai juose dalyvaujančiai partijai ar koalicijai lietuvių kalba ir jos likimas paprasčiausiai nerūpi. Jokios partijos programoje ne tik nekeliamas tikslas išsaugoti lietuvišką Lietuvą, bet neįmanoma įžvelgti bent kiek ryškesnių lietuviško tautinio orumo ir valstybinės savigarbos pėdsakų.

Parlamentinės ir neparlamentinės, „pozicinės“ ir „opozicinės“ partijos akivaizdžiai nesuvokia, kad dėl masinės kolonizacijos ir lietuvių kalbos išstūmimo jau po kelerių metų Lietuva gali negrįžtamai pasikeisti.

Niekam nerūpi, kad lietuviai iš valstybinės tautos akyse virsta kolonistų vis labiau gožiamų ir ujamų čiabuvių tautele ar gentimi savo pačių žemėje.

Ne kartą įrodėme, kad Nacionalinis susivienijimas yra vienintelė jėga, sąmoningai ir nuosekliai stabdanti lietuviškos Lietuvos griovimą. Kol mūsų partijos atstovų nebus Seime, visiems bus visko per mažai. Bus reikalaujama vis daugiau – lietuvių kalbos ardymo ir mūsų tautinės savigarbos sąskaita.

Esamomis aplinkybėmis – politinė reklama, nors iš tikrųjų tik tvirtos NS pozicijos ir nuveiktų darbų priminimas.