Buvo Kazys Škirpa antisemitas ar nebuvo

Danutė Šepetytė

Savaitės žmogus – publicistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas VALIUŠAITIS, bene ryškiausiai ir su pavydėtinu nuoseklumu ginantis pirmojo Lietuvos savanorio, karo ir politikos veikėjo, Birželio sukilimo organizatoriaus Kazio Škirpos nuopelnus mūsų valstybei. Jo plunksnai priklauso ir įvadinis straipsnis K.Škirpos knygai „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“; ji buvo pristatyta užvakar Vilniaus knygų mugėje. Praeis mėnuo, kitas ir Nacionalinę M.Mažvydo biblioteką, kur V. Valiušaitis darbuojasi, pasieks asmeninis K.Škirpos archyvas, su kuriuo jam taip pat teko susipažinti.

– Ko galėtume tikėtis iš K.Škirpos archyvo?

– Pagrindinė K.Škirpos knyga „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ išleista 1975 metais Vašingtone. Knygų mugėje pristatytas antrasis šios knygos leidimas papildytas maždaug 100 puslapių – palydimaisiais straipsniais, naujomis papildomomis nuotraukomis, pavardžių rodykle. Kartu su K.Škirpos archyvu Lietuvą pasieks dar neišleistų jo atsiminimų rankraščiai, straipsniai, laiškai. Itin vertingas jo korespondencijos rinkinys. Škirpa susirašinėjo su daugeliu diplomatų, politikų, kultūrininkų – ir Lietuvos, ir užsienio. Iš šio vertingo palikimo, manau, susidarys dar ne viena Škirpos knyga, padėsianti geriau suprasti ne tik asmenį, bet ir dramatišką, tragizmo kupiną laikotarpį, kuriame jis gyveno.

– Jūs bene daugiausiai žinote apie K.Škirpos asmenybę, tad atsakyti neturėtų būti sunku: vis dėlto buvo jis antisemitas ar nebuvo?

– Prieš keletą metų Amerikoje tyrinėjau Škirpos archyvą, jo palikimu domiuosi gerą dešimtmetį. Tvirtinau ir tvirtinu, kad K.Škirpa antisemitas nebuvo. Tai turiu pagrindo teigti susipažinęs su jo privačia korespondencija, publicistika, kitais archyve esančiais raštais. Tą faktą pripažįsta net sąžiningesni jo kritikai, profesionalūs istorikai, pvz., A.Kasparavičius. Algirdas Julius Greimas apie Škirpą taip yra sakęs: „Priekaištai dėl Škirpos, kaip buvusio diplomatinės veiklos pasiuntinio, kai Lietuva buvo nacių okupuota, yra be pagrindo arba kyla iš diplomatinių metodų ir prerogatyvų nesupratimo.“

Sovietinė propaganda, NKVD-KGB pavedimu (tai liudija faktai), dešimtmečiais stengėsi Škirpą vaizduoti kaip buką ir aklą nacių pakaliką. Bet rodyti jį antisemitu net Stalino propagandai atrodė vis dėlto per daug. Tas „naratyvas“ forsuotas jau Nepriklausomybės metais, kai antilietuviška propaganda visą antisovietinį pasipriešinimą tiesiogiai ar netiesiogiai ėmė sieti su holokaustu. O Škirpa yra pagrindinė figūra istorinio veiksmo, niekais pavertusio sovietinį mitą apie tariamai „laisvanorišką“ Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos.

To fakto paneigti neįmanoma, tad Birželio sukilimą siekiama sukompromituoti. Tikslas – parodyti, kad Lietuvos okupacijos nebuvo, tariamojo „liaudies seimo“ nutarimai buvo „teisėti“, o delegacija, vykusi Maskvon parvežti „Stalino saulės“, turėjo neva tautos mandatą. Kremliaus propagandoje šis naratyvas, aktyviau pradėtas kultivuoti išsyk po Lietuvos prisijungimo prie NATO ir Europos Sąjungos, dabar jau gana aiškiai matomas.

– Vis dėlto diskusijų dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo kontekste šmėsteli ir viena kita jam priskiriama nekorektiška citata žydų atžvilgiu.

– Neradus paties Škirpos antisemitinių pasisakymų, dabar bandoma jo atsakomybei priskirti svetimus žodžius, kurių jis nėra pasakęs. Tas tikras ar tariamas antisemitinis LAF pareiškimas, kurio citatos brukamos Škirpai, susijęs su daugeliu neatsakytų klausimų. Pradedant nuo dokumento autentiškumo, jo autorystės nustatymo ir baigiant teksto paplitimo arealo, jo poveikio ir konkrečių pasekmių visuomenei identifikavimu, įskaitant ir klausimą, ar iš viso tas atsišaukimas buvo kada nors į Lietuvą patekęs? Ar yra archyvuose, muziejuose išlikęs bent vienas spaustuvėje pagamintas jo egzempliorius, kuris liudytų masinę jo sklaidą? Į tuos klausimus atsakymų kol kas nėra.

Tarp kitko, tą atsišaukimą skaitė ir taisė ne tik LAF žmonės, bet ir diplomatinio korpuso nariai: S.Lozoraitis, E.Turauskas, B.Balutis, A.Gerutis, P.Klimas, kiti. Jiems tektų ne mažesnė atsakomybė nei Škirpai.

Ir skirtingai nuo Škirpos, jų privačiuose laiškuose yra gal net stipresnių pasisakymų nei tame LAF atsišaukime. Bet, teisingai pažymi Adolfas Damušis, kad siaura, scholastinė dokumentų interpretacija, ignoruojanti momento aplinkybes, politinę konjunktūrą, galių santykius ir dokumentų kūrėjų tikslus, neretai veda prie klaidingų išvadų.

Dar daugiau. Ignoruojamas faktas, kad Škirpa yra veikęs visiškai priešingai – padaręs viešą pareiškimą, kuris dokumentuotas. 1941 m. birželį laisvojo pasaulio spauda yra aiškiai perdavusi K.Škirpos nusistatymą ir parašiusi juodu ant balto: „žydai Lietuvoje persekiojami nebus“, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“…

– Buvo laikai, kai Lietuva nebuvo supriešinta ar susipriešinusi šios istorinės asmenybės atžvilgiu.

– Teisingai. 1995 metų birželį Kazio Škirpos atminimas buvo pagerbtas aukščiausiu valstybiniu lygiu. Perlaidojant jo ir jo žmonos Bronės Škirpienės palaikus Lietuvoje, dalyvavo valstybės vadovai, aukščiausioji kariuomenės vadovybė, Kauno miesto pirmieji asmenys. Garbės kuopa pasitiko Vilniaus oro uoste, stovėjo prie pašarvotų palaikų Vytauto Didžiojo karo muziejuje, palydėjo į Petrašiūnų kapines. Kalbą sakė premjeras Adolfas Šleževičius, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, kiti garbingi asmenys.

Premjeras A.Šleževičius sakė, kad K.Škirpos „atminimas Lietuvoje bus šventai saugomas“, o istorikas ir ambasadorius Vašingtone Alfonsas Eidintas užuojautos laiške minėjo, jog „Lietuva niekuomet nepamirš pirmo savanorio Kazio Škirpos, ilgos ir sėkmingos jo diplomatinės tarnybos ir politinės veiklos Lietuvos laisvės labui“.

Tikiu, kad šie žmonės ir šiandien galvoja taip pat. Vis dėlto matant, kaip neteisingai elgiamasi su Lietuvai daug nusipelniusiu žmogumi, tylėti nederėtų. Ne vien todėl, kad šitaip sudaromas precedentas ateityje ir su mumis elgtis panašiai, bet ir dėl to, kad tai kompromituoja pačią valstybę, kai jos politikai vartaliojasi, nelyginant verstiniai karveliai, pagal svetimų politinių vėjų gūsius.

– Ką atsakytumėt tiems, kurie galvoja, kad ginče dėl K.Škirpos pasaulėžiūros ir jo nuopelnų Lietuvos laisvei susikerta patriotų ir globalistų vertybės?

– Dirbtinė priešprieša. K.Škirpa nebuvo siauras nacionalistas. Jis nebuvo net tautininkas. Iki gyvenimo pabaigos jis išliko ištikimas valstiečių-liaudininkų centro kairės ideologijai, kuriai socialinis teisingumas buvo viena aukščiausių politinių vertybių ir valstybinės veiklos siekinių. Tai aiškiai matyti ir jo knygoje „Sukilimas“, kur socialinio teisingumo principai, bet ne kažkoks tuščias patriotizmas, iškelti į prioritetinį numatomos atkurti valstybės lygmenį.

Škirpa puolamas ne už tai, kad jis patriotas, nors patriotas – taip pat. Jis puolamas kaip pasipriešinimo žygio vėliava, kaip laisvos Lietuvos simbolis. Ir kam nepatinka Lietuvos laisvė, tam dažniausiai nepatinka ir Škirpa.

Matykime visą procesą: bandymai perrašyti Baltijos valstybių istoriją, neva jos nebuvo pavergtos, o pačios „pasiprašė“, kad būtų sugriautos jų kur kas efektyvesnės už sovietų ekonominės ir politinės sistemos, o žmonės – žudomi, tremiami ir apiplėšinėjami, tęsiasi nuo pat 1940-ųjų.]

Akcentai keičiasi (Raudonosios armijos „išvaduotojos“ naratyvą ilgainiui pakeitė „socialistinės revoliucijos“ pasaka, dabar aiškinama apie „rusofobiškus“, „profašistinius“ ar net „antisemitinius“ Baltijos valstybių režimus), tačiau esmė lieka ta pati: neigti patį Baltijos šalių valstybingumą. K.Škirpa – tik maža detalė geopolitinio žaidimo instrumentarijaus arsenale.