Byla „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“ – faktai, argumentai ir pasekmės

Šių metų sausio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Lietuva bylą pralaimėjo. Buvo pripažinta, jog Lietuva, o tiksliau jos teisėsaugos institucijos, atsisakydamos pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos prieš homoseksualius asmenis kurstymo pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, juos diskriminavo lytinės orientacijos pagrindu ir neužtikrino jų teisės į privatų gyvenimą apsaugos, taip pažeisdamos EŽTK konvencijos 14 (diskriminacijos draudimas) ir 8 (teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą) straipsnius.

Bylos faktai

Homoseksualių asmenų pora socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino savo bučinio nuotrauka ir po ja susilaukė aibės (teigiamų ir neigiamų) komentarų. Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL, remdamasi Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu, dėl neapykantos kalbos kreipėsi į generalinį prokurorą. Komentaruose neįžiūrėjus nusikaltimo požymių generalinė prokuratūra ikiteisminio tyrimo nusprendė nepradėti. Toks sprendimas buvo apskųstas Klaipėdos apylinkės teismui, po to – ir apeliacine tvarka. Abu teismus LGL pralaimėjo. Toks sprendimas pareiškėjų netenkino, todėl jie kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

EŽTT bylos nagrinėjamos ne prieš asmenis, o prieš valstybę. Taigi, teisme buvo keliamas klausimas ne dėl asmenų komentarų, bet dėl valstybės veiksmų adekvatumo.

Iš esmės pareiškėjų skundas EŽTT buvo paremtas vieninteliu argumentu – sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo lėmė ne teisiniai, bet diskriminaciniai motyvai. Kitaip tariant, prokuroras ir teismai Lietuvoje neįžiūrėjo nusikaltimo požymių ne todėl, kad jų nebuvo, bet dėl diskriminuojančio požiūrio. Tačiau tokį kaltinimą reikia įrodyti.

Pareiškėjų ir Lietuvos atstovo teisme argumentai

Pareiškėjai skundą pagrindė keliais teiginiais ir statistika.

Pirmiausia, jie teigė, kad pats atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą faktas tokioje situacijoje, ypač tokios kraštutinės neapykantos kalbos internete atveju, jau savaime yra diskriminacija. Antra, Lietuvos pareigūnų sprendimų turinys įrodo, kad seksualinė orientacija buvo pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. T. y. kad buvo įžiūrėta provokacijos iš pareiškėjų galimybė ir argumentuota tradicinės visuomenės vertybėmis. Trečia, pareiškėjai pasitelkė hipotetinį argumentą, kad jei tai būtų buvęs ne homoseksualių asmenų, bet kitų asmenų diskriminacijos atvejis, valstybės pareigūnai būtų pasielgę kitaip. Galiausiai, kaip įrodymas teisme buvo pateikta statistika, rodanti, kad Lietuvoje homoseksualių asmenų diskriminavimas yra didelis, o neapykantą kurstantys komentarai – labai paplitę.

Nagrinėjant pareiškėjų įrodymus, pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad jie EŽTT rėmėsi neapykantos kalbos argumentu, nors BK straipsnis, dėl kurio buvo kreiptasi, numato atsakomybę ne už neapykantos kalbą, bet už neapykantos kurstymą, kas teisėje nėra tas pats.

Kaip teisme pastebėjo Lietuvos atstovas, tam, kad kažkas būtų laikoma neapykantos kurstymu, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė, pagal Lietuvos įstatymus reikia, kad tai būtų tiesiogine tyčia padarytas nusikaltimas (apmąstytas, planuotas ir sąmoningai padarytas veiksmas). Be to, baudžiamajai atsakomybei (kaip ypač griežtai atsakomybės formai) kilti nepakanka vienkartinio veiksmo, jis turi būti pasikartojantis arba sistemingas.

Lietuvos atstovas teisingai pastebėjo, kad komentarai buvo spontaniška reakcija į socialinėje erdvėje pamatytą netikėtą vaizdą. Jau LGL pareiškimo nagrinėjimo policijoje metu pagal IP adresus buvo nustatyta, kad absoliuti dauguma komentarų buvo vienkartinio pobūdžio. Dėl šio pagrindo – sistemiškumo nebuvo, o ne dėl diskriminacijos – ikiteisminis tyrimas ir buvo nepradėtas. Kitaip tariant, pradėti ikiteisminį tyrimą šioje situacijoje būtų reiškę veikti ne pagal įstatymą, t. y. viršijant įgaliojimus.

Būtent tai ir pabrėžė Lietuvos atstovas sakydamas, kad baudžiamoji atsakomybė yra pati griežčiausia atsakomybės forma ir turi būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio). O kitų teisių gynimo formų pareiškėjai nenaudojo (įskaitant garbės ir orumo gynimą civiliniame teisme).

Tuo tarpu žinant, kad EŽTT nagrinėja konkrečią asmens teisių pažeidimo bylą, o ne yra actio populiaris platforma, naudoti statistikos argumentus yra labai keista.

EŽTT sprendimas

Vis dėlto šių įrodymų, kad ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti diskriminaciniu pagrindu, EŽTT pakako. Teismo sprendimas iš esmės rėmėsi trimis motyvais.

Dėl statistikos pasitelkimo teismas teigė, kad procedūrinės taisyklės nedraudžia teismui pateikti statistikos ir kad ji gali būti įrodymu tais atvejais, kai siekiama įrodyti skirtingą asmenų traktavimas.

Taip pat EŽTT argumentavo, kad „ne jo reikalas spręsti, ko reikia Lietuvos baudžiamojoje teisėje, kad būtų įrodytas neapykantos kurstymas“. Pakanka nustatyti, ar nacionalinės teisės interpretacija duoda efektą, suderinamą su Konvencija. O tam pakanka nustatyti, kad valstybės institucijos priėmė sprendimą pagal priimtiną faktų įvertinimą. Kas yra priimtinas ir kas nepriimtinas faktų įvertinimas, teismas nepasakė, kaip ir to, kas nusprendžia dėl priimtinumo ar nepriimtinumo. Ar reikėtų suprasti, kad tai daro teismas? Toks teismo motyvas daugiau negu keistas ir kvepia galimu diktatu.

Bet teismo sprendimui lemiamu veiksniu tapo argumentas, jog Lietuvos teismai, o taip pat ir Lietuvos atstovas, įžiūrėjo nuotraukos paskelbime provokacijos galimybę. Nors tiesiogiai nepasakyta, teismas tokį argumentą (kaip ir reakcijos į nuotrauką teisinimą tradicine visuomenės sankloda) laikė homofobiniu.

Iš esmės tokia teismo pozicija reiškia, kad mintys apie galimybę, kad homoseksualus asmuo gali kažką išprovokuoti, ar kad visuomenės reakcija į homoseksualų veiksmą gali būti neigiama, jau yra netinkamos. Tokio argumento naudojimas reiškia, kad normalioje visuomenėje nėra ir negali būti neigiamos ir neadekvačios reakcijos į dviejų vyrų bučinį, o prigimtinių santykių samprata negali apskritai visuomenėje egzistuoti.

Atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta, darytina išvada, kad EŽTT sprendimas įrodymų prasme yra nepagrįstas, o išvada, kad bet koks netinkamas komentaras yra neapykantos kurstymas ir kad už kiekvieną automatiškai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, neatitinka proporcingumo principo.

Manytina, kad tokį EŽTT sprendimą, kuriame pareiškėjai iš tiesų neįrodė, jog buvo Lietuvos institucijų diskriminuojami, reikėtų laikyti decisio populiaris, kuriuo visų pirma siekiama ne apginti konkretaus asmens teises, bet nubausti Lietuvos valstybę, kad ji, EŽTT nuomone, yra homofobiška ir neatitinka europinės tolerancijos standarto.

Galimos EŽTT sprendimo grėsmės

Dėl šio EŽTT sprendimo gali būti išplautos baudžiamosios atsakomybės ribos. Pernelyg karštai įgyvendinus šį teismo sprendimą Lietuvoje gali būti neapsaugota ir Konvencijos ginama teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus. Ši teisė apima mintis ir idėjas, kurios priimamos palankiai ar laikomos nekaltomis arba nereikšmingomis, tačiau taip pat ir tas, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo.

Taip pat iškyla pavojus teisei į spontaninį protestą, jei jo adekvatumas ar neadekvatumas bus matuojamas išskirtinai pagal komentaro pobūdį visiškai neatsižvelgiant į jo kontekstą.

Galiausiai, LVI nuomone, pagal savo pobūdį ši byla priskirtina taip vadinamoms strateginio bylinėjimosi byloms. T. y. ja buvo siekta ne tiek apginti dviejų homoseksualių asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kiek pakeisti teisinę aplinką ir valstybės politiką vadinamosiose neapykantos kurstymo bylose.

parengta pagal teisininko R. Aušroto įrašus socialiniame tinkle