Česlovas Iškauskas. 1939 – ųjų rugsėjis: ko mus moko istorija?

Rašydamas istorinio pobūdžio straipsnius, visada stengiuosi nutiesti paraleles tarp įvairių istorijos tarpsnių ir šiandienos. Akivaizdu, kad posovietinės Rusijos agresyvūs veiksmai nesunkiai sugretinami su prieškariu: stalininės Sovietų Sąjungos bičiulystė su nacistine Vokietija, dar Lenino nurodyti jos planai „nešti bolševikų revoliucijos ugnį po visą pasaulį“ lyg pirštu beda į dabartines Putino užmačias. Šįkart pastebėkime vieną paralelę.

Kaip esu rašęs, Rytų Europos geopolitikoje ypač niūriai išsiskiria rugpjūčiai ir rugsėjai. Prieš 83-jus metus jų metu buvo nulemtas visos didžiulės teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūrų likimas. Ypač neramus buvo laikotarpis nuo Molotovo – Ribentropo pakto iki jo papildomų slaptųjų protokolų pasirašymo (1939 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 28 d.). Bet per jį susitarę Hitleris ir Stalinas atsiplėšė savo Europos gabalus: reicho vadas rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją (rašėme, kad Antrąjį pasaulinį karą, vadovaudamas Gleivico operacijai, pradėjo lietuvių kilmės oberšturmfiureris Alfredas Helmutas Naujokas), o Raudonoji armija nuo rugsėjo 17 d. okupavo visą Rytų Lenkiją su šios užimtais vakariniais Baltarusijos ir Ukrainos rajonais. Į šį grobuoniško pasidalijimo katilą pateko ir Lietuva: rugsėjo 18 d. sovietai užėmė Vilnių.

Teroras „išvaduotose“ žemėse

Lenkai priešinosi, bet kariauti dviems frontais – prieš nacius ir prieš sovietus – buvo nepakeliama. Prieš aštuonerius metus Lenkijos diplomatai, politikai, tautinis jaunimas, harcerai ir lenkų diasporos atstovai padėjo vainikus ant Rasų kapinėse palaidotų trijų lenkų pasienio apsaugos korpuso karių kapų: grandinio Wincenty Salwinskio bei eilinių Waclawo Sawickio ir Piotro Stachirowicziaus, kurie žuvo gindami Rasų kapines. Iki šiol čia nevysta gėlės.

Grįžkime į tą visai Rytų Europai sunkų laikotarpį. 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į rytines Antrosios Respublikos žemes ties Narevo–Vyslos–Sano upėmis. Iš pradžių atskyrimo linija ėjo palei šias upes, bet po Lietuvos patekimo į SSRS interesų sferą, susiformavo startinės karo linijos, nusitęsusios nuo Memelio, per Suvalkus (1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytu slaptuoju protokolu SSRS už Suvalkijos ruožą Vokietijai sutiko sumokėti 7,5 mln. dolerių), Brestą, Peremyšlį, Černovicus ir Besarabiją iki Juodosios jūros.

Sovietų okupuotose lenkų žemėse iškart prasidėjo stalininis teroras: buvo suimta daugiau nei 200 tūkstančių lenkų, tarp jų buvo karininkų, policininkų, žemės savininkų ir teisininkų. Visi Antrosios Respublikos piliečiai turėjo priversti įgyti sovietų pilietybę. Prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, buvo išvežta apie 1 mln. 350 tūkst. lenkų. Apie 22,5 tūkst. Lenkijos karininkų žuvo Katynėje, Charkove ir Miednoje, iš kurių 7 tūkst. žmonių palaidojimo vieta iki šiol yra nežinoma.

Yra pasirodę daug įrodymų, kaip naciai ir sovietai bendradarbiavo, derindami Lenkijos okupacijos datas, teritorijų ribas, taktiką ir tolesnius veiksmus. Istorikai rašo, kad įvyko keturi NKVD ir gestapo susitikimai, kurių metu abu okupantai derino planus, kaip susidoroti su lenkų pasipriešinimu. NKVD ranka rankon darbavosi su hitlerinės Vokietijos saugumo tarnyba, garsiuoju gestapu. Ant slaptų dokumentų puikuodavosi du antspaudai: vienas su SSRS herbu, kitas – su fašistinės Vokietijos svastika.

Taktika ir tikslai – vienodi

Ir naciai, ir sovietai, susidūrę sienomis svetimoje teritorijoje, siekė vienų tikslų – sunaikinti lenkišką kultūrą, palaužti gana padriką gyventojų pasipriešinimą ir galų gale pasidalinti tuomet daugiau kaip 30 mln. gyventojų turėjusį kraštą. Istorikė Natalija Lebedeva savo tyrime „Lenkijos ir Baltijos šalių gyventojų trėmimas į SSRS 1939-1941 m.“ pastebi, kad abu okupantai tuo laikotarpiu sunaikino apie 6 mln. Lenkijos gyventojų, t.y. maždaug 21,4 proc., ir daugiau kaip 90 proc. žuvusių buvo ne tiesioginės karo, o įvairių vokiečių ir sovietų akcijų, persekiojimo, trėmimų, teroro aukos.

Tuo metu Vokietijos okupuota teritorija apėmė 187 717 kv. km arba apie 48,5 proc. Lenkijos valstybės teritorijos. Aneksuotos ir tiesiogiai prie Vokietijos reicho prijungtos teritorijos plotas buvo 91 974 kv. km, o gyventojų skaičius – apie 10 milijonų, kurių dauguma buvo lenkai.

Vokiečių taktika buvo aiški: palaužti bet kokį lenkų pasipriešinimą ir sukurti stiprų rytinį savo fronto flangą ruošiamam įsiveržimui į SSRS. Nuo nacių represijų ypač nukentėjo Lenkijos žydai, bet Raudonosios armijos įžengimas buvo dar brutalesnis. Kažkodėl ši slaviška tauta Rytuose nebuvo mėgiama, matyt, turėjo įtakos bolševikų nuoskaudos dėl pralaimėjimo 1920 m., o gal net dėl 1612 m. lietuvių ir lenkų žygio į Maskvą… Šią neapykantą ne tik lenkams, bet ir slavams ukrainiečiams paveldėjo šių dienų Rusijos fiureris Putinas.

Kol tuo metu vokiečiai buvo užėmę dar tik sukilusią Varšuvą, SSRS jau buvo apžiojusi didesnį gabalą Lenkijos. Okupacinės kampanijos pabaigoje Sovietų Sąjunga užėmė 52,1 proc. Lenkijos teritorijos (maždaug 200 000 kv. km) su daugiau kaip 13,7 mln. žmonių. Teritorija buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, išskyrus Vilniaus sritį, kuri buvo perduota Lietuvai, nes prezidentas Antanas Smetona nesutiko su Vokietijos siūlymu pačiam atsiimti Vilnių. Nedidelė teritorija, kuri buvo Vengrijos sudėtyje iki 1914 m., buvo perduota Slovakijai.

Sovietų tikslus geriausiai atskleidė užsienio reikalų komisaro V. Molotovo pasisakymas 1939-ųjų spalio 31 d. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma – iš vokiečių pusės, o paskui – iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų tarybos pirmininkas, kalbėdamas Aukščiausiosios tarybos prezidiume, – ir nieko neliks iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ Be abejo, neva užtardamas tautas jis turėjo galvoje po bolševikų pralaimėjimo Lenkijos užimtas Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos bei Vilniaus krašto teritorijas. Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių. Gi oficiali šio grobikiško žygio versija – savo sienų apsauga ir draugiškų baltarusių ir ukrainiečių tautų išvadavimas iš lenkų priespaudos.

Naciai ir sovietai gėrė šampaną…

Kaip istorinis pasityčiojimas iš neva „gynybinio“ sovietų karo tapo iškalbingas faktas apie bendrą nacių ir sovietų karinį paradą Brastoje (Breste), įvykusį tų metų rugsėjo 22 d. Paradui generolai delegavo kelis Raudonosios armijos batalionus ir karinį orkestrą, sugrojusį abiejų šalių valstybinius himnus, o vokiečiai pražygiavo po greitai suimprovizuota „triumfo arka“, papuošta svastikomis ir raudonomis žvaigždėmis.

Bresto perdavimo sovietams ceremonija išties buvo iškilminga. Pasirašyti perdavimo dokumentai, derybininkai miesto užeigoje išgėrė vokiško alaus, paskui centrine miesto gatve pražygiavo 19-asis motorizuotas vermachto korpusas, šalia – 29-oji sovietų tankų brigada. Skambant abiejų šalių valstybiniams himnams, vos 5 dienas kabėjusi nuleista Vokietijos ir pakelta SSRS vėliava. Greta vokiečių motociklininkų nužlegėjo tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis. Orkestrai sugrojo karinius maršus. Tribūnoje maloniai bendravo abiejų šalių karininkai, prancūzų kalba šnekučiavosi vermachto generolas Heincas Vilhelmas Guderianas ir rusų brigados vadas Semionas Krivošejinas. Skutamuoju skrydžiu pralėkė dvi dešimtys karo lėktuvų. Po to – bendras banketas: alus, šampanas, „vodka“… Panašūs paradai vyko Gardine, Lvove, Pinske, Bialystoke (Balstogėje), kituose pasienio miestuose…

***

Daugiau kaip aštuonių dešimtmečių senumo įvykiai rodo, kaip du Europos monstrai „vadavo“ žemyno tautas ir kartu siekė savo kraugeriškų tikslų. Šių dienų Putinas taip pat neslepia tokių užmačių, ieškodamas bičiulių ir paramos. Žinoma, jų jis suranda, tiesa, laikinų ir apsimestinių. Tačiau kartu tokia Maskvos politika turi perspėti, kam mes nuolaidžiaujame ir ko reikia tikėtis iš potencialaus agresoriaus.

Anuomet Lietuva, absoliutinusi neutralumo ir nesipriešinimo politiką, dreifavo pasaulio vandenyne lyg mažas laivelis, kol nepateko iš vieno į kito ryklio nasrus. Bet istorija negailestinga: ji primena, moko ir perspėja.

iskauskas.lt